Užsienio rinkose Lietuva prisistato kaip investuotojams patraukli šalis – ypač pabrėžiami sėkmingi „Barclays“, „Western Union“ ar IBM atvejai. Tačiau nutylimi nemalonūs faktai, kad mažiausiai 1,4 mlrd. Lt investicijų šiuo metu yra „įšaldytos“, – tiek pinigų Lietuva galėtų, bet nesugeba pritraukti. O Vilniaus meras Artūras Zuokas šneka net apie 4 mlrd. Lt “įšaldytų” investicijų.

A.Zuokas mėgsta hiperbolizuoti, o prieš rinkimus ypač. Jau tris savaites priešrinkiminėse laidose jis kartoja, kad dėl valstybės institucijų veiksmų ar neveiklumo – korupcijos, biurokratinių kliūčių, skirtingo valstybės ir savivaldybių institucijų teisinio reguliavimo interpretacijų ar teisinių ginčų Lietuva prarado neva 4 mlrd. Lt investicijų, tiksliau, galėjo sulaukti, bet kol kas nesulaukė.
Oficialiais duomenimis, ši suma mažesnė ir siekia 1,4 mlrd. Lt, bet tai vis tiek dideli pinigai. Investuotojų patarėjų taryba prie Ūkio ministerijos suskaičiavo, kad dėl to valstybė negavo dar ir 400 mln. Lt mokesčių bei neteko mažiausiai 700 naujų darbo vietų.

Gerus pavyzdžius nustelbia blogieji

Lietuva itin didžiuojasi keletu gerų, bet jau senų investicijų pritraukimo pavyzdžių – sėkmingai į Lietuvą atėjusiomis kompanijomis „Barclays”, „Western Union” ar IBM. Ekspertai tebekartoja, esą šios didžiosios kompanijos, investicijoms pasirinkusios būtent Lietuvą, gal ir nebuvo patys pelningiausi investiciniai sandoriai, tačiau svarbiausia jų nauda – šalies vardo garsinimas ir pavyzdys kitoms užsienio kompanijoms, kurios į Lietuvą po „Barclays“ ar IBM turėjo tiesiog pasipilti.
Tačiau akivaizdu, kad jokio investuotojo vien geru pavyzdžiu nesugundysi, mat potencialiems investuotojams svarbiausia, kokios sąlygos siūlomos konkrečiai jiems ir jei mūsų šalyje tos sąlygos prastesnės nei kitur, investuotojai mus apeis ratu.
Tokių pavyzdžių, kai užsienio bendrovė rimtai svarstė galimybę investuoti Lietuvoje, bet pasirinko kitą šalį, jau gana daug. Kaip ir priežasčių, nulėmusių sprendimą verčiau verslą plėsti kitoje valstybėje.
Daugelis iki šiol dar atsimena, kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje padangų gamintoja, Vokietijos kompanija „Continental AG“ gana ilgai svarstė galimybę Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) teritorijoje išsinuomoti gamybinėms patalpoms reikalingą 60 ha sklypą. Paskutiniajame investicijų etape Lietuva varžėsi tik su Brazilija, kuri galiausiai ir buvo pasirinkta naujoms investicijoms – kompanija paskaičiavo, kad Lietuvoje dėl čia galiojančių įstatymų užsitęstų naujos gamyklos projektavimo ir planavimo procesai, ir dėl tokio sprendimo netekome apie milijardo litų vertės projekto.
Kai kurios užsienio kompanijos vis dėlto nusprendžia rizikuoti ir į Lietuvą ateina, tačiau įvertinusios realybę, netrukus nusprendžia iš čia sprukti. „Pats charakteringiausias pavyzdys – „NEO grupės“ Klaipėdoje PET gamykla, kuri priklauso tailandiečiams. Jie investavo Lietuvoje ir labai džiaugėsi šia gamykla, nes ji – ko gero, pati produktyviausia iš visų kompanijos gamyklų. O kadangi jų verslas sėkmingai plečiasi, jie norėjo statyti dar ir papildomą gamyklą. Tam buvo pasirinktos dvi vietos – viena iš jų Klaipėdoje, o kita Nyderlanduose. Klaipėda investuotojams visais atžvilgiais pasirodė patrauklesnė, išskyrus dujų kainą. Tuo metu Roterdame dujų kaina buvo apie tris kartus mažesnė nei Klaipėdoje. Tai ir nulėmė, kad nauja gamykla su keliais šimtais naujų gerai apmokamų darbo vietų buvo pastatyta Roterdame“, – vieną užsienio investuotojų istorijų prisimena Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Dar blogesnės pasekmės Lietuvai būna, kai kokia užsienio kompanija mūsų šalyje “nusvyla”, tada jau negelbsti jokie argumentai, kad kokiai nors kitai, kad ir labai didelei, kompanijai sekasi visai neblogai.
Bene charakteringiausia šiuo požiūriu – Lietuvą „garsinanti“ danų kompanijos „Saerimner“ istorija. Priminsime, kad Kalvarijos savivaldybėje kiaulių fermas įsirengę danų verslininkai jau penkerius metus kovoja su vietos valdžia ir aiškina, esą juos norima išvyti visai be pagrindo. Danai, į fermas investavę beveik 200 mln. Lt, bylinėjasi teisme dėl jiems panaikinto taršos ir integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimo.
Tačiau svarbiausia jau net nebe tai, ar Danijos kompanija uždarys kiaulių fermas, o tai, kad su tuo susijęs kitų investicijų praradimas. Mat prieš metus 20 proc. „Saerimner“ valdančios „Idavang“ akcijų įsigijo Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija (TFK). Iš šio sandorio gautos lėšos bus investuojamos į plėtrą – naujas fermas. Ko gero, aišku, kodėl tolesnei plėtrai tinkamiausia šalimi pasirinkta Rusija, o ne Lietuva, o bendrovės atstovų teigimu, pagrindinį sprendimą nebeinvestuoti į naujų fermų statybą nulėmusios priežastys – teisinis netikrumas ir manipuliacijos viešuoju interesu „Saerimner“ byloje.
Be „Saerimner“, yra dar 9 Lietuvos ir užsienio kapitalo įmonės, susiduriančios su projektų įgyvendinimo sunkumais ir negalinčios investuoti į Lietuvos ūkį apie 1,4 mlrd. Lt.
Tarkime, kompanija „Margasmiltė“ Kauno rajone siekė pritraukti apie 180 mln. Lt investicijų į anhidrito telkinio eksploatacijos šachtiniu būdu projektą, bet projektą stabdė ginčai su vietos valdžia.
O „Baltijos pirkliai“ iki šiol negali baigti daugiau nei 200 mln. Lt vertės projekto Šventojoje – jie irgi įstrigo ginčuose su valdininkais. Nuo 60 mln. Lt investicijų kol kas susilaiko ir „Wavin Baltic“, 11 hektarų sklype planavusi įkurti plastikinių vamzdžių regiono gamybos centrą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.