Indrė GENYTĖ-PIKČIENĖ

DNB banko vyriausioji anlitikė

Pirmosios šimtas naujosios Vyriausybės dienų rodo, kad ši valdžia, kaip ir daugelis ankstesnių, labiau gilinasi į biudžeto pajamų pyrago dalybas, bet ne į naujų receptų paiešką, kaip tą pyragą iškepti kuo didesnį. Tuo labiau kad gardžiausi jo kąsneliai žadami toli gražu ne tiems darbštiesiems – aukštųjų technologijų specialistams, novatoriams, „protams“ ir kūrėjams, kurių čia taip laukiame ir tikimės, kad išvaduos Lietuvą iš vidutinių pajamų spąstų.

Kas yra vidutinių pajamų spąstai? Taip ekonomistai vadina besivystančios šalies raidos fazę, kai sparti ūkio plėtra išsikvepia dėl konkurencingumo tarptautinėje rinkoje praradimų, išaugus darbo sąnaudoms. Paprastai tokiose valstybėse vyrauja primityvi pramonė, o augimo spartą lemia žema palyginamoji bazė ir pigūs gamybos veiksniai.

Vidutinių pajamų kritinę ribą pasiekusi šalis turi dvi alternatyvas: struktūrinių reformų keliu šoktelėti į aukštesnę lygą ir užsitikrinti naujus konkurencinius pranašumus tolesnei ilgalaikei plėtrai arba įstrigti šiuose spąstuose ilgam. Vis dėlto laimingųjų, kurioms pavyko per pastaruosius penkiasdešimt metų išsiveržti virš vidutinių pajamų barjero, yra tikrai nedaug. Deja, ne visoms pasisekė išsilaikyti aukštesnėje lygoje, pavyzdžiui, Graikijai. O štai chrestomatinėmis sėkmės istorijomis puikuojasi visi Azijos „tigrai“ (Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas) ir Airija, sugebėjusi kardinaliai persitvarkyti ir tapti investicijų bei inovacijų traukos centru.

Net ir Estijos pavyzdys įkvepia. Dėl savalaikių reformų Estijoje šiandien nėra emigracijos problemos, ši šalis mėgaujasi didžiausiu Baltijos šalyse tiesioginių investicijų portfeliu, puikiais konkurencingumo ir ekonominės laisvės balais bei aukščiausiais inovacijų ir pažangaus verslo rodikliais. Estijos aukštųjų technologijų sektoriaus svoris BVP tik vos vos atsilieka nuo ES vidurkio, o mes vis dar velkamės ES rikiuotės gale.

Kaip šiose konkurencingumo lenktynėse atrodo Lietuva? Jei vertinsime laikotarpį po įstojimo į ES, Lietuva buvo daug žadanti naujokė. Neilgai trukus po įstojimo mums prigijo „Baltijos tigro“ etiketė, vėliau nustebinome sugebėjimu staigiai atsitiesti po 2009 m. nuosmukio, visa tai padėjo skinti laurus konvergencijos šuolio rungtyje tarp besivystančių ES narių.

Vis dėlto pastarųjų poros metų makroekonominiai rodikliai daugeliui analitikų kelia rimtą susirūpinimą. Lietuva tarsi tįstantis paauglys baigia išaugti iki šiol galiojusį pigia darbo jėga grįstą ekonomikos vystymosi modelį. Emigracijos nustekentos darbo rinkos išsibalansavimas ir chroniškas darbuotojų trūkumas jau kurį laiką verčia darbdavius stipriai kelti atlyginimus. Tad pigios darbo jėgos etiketę galime pamiršti – šiuo aspektu jau esame nebepajėgūs konkuruoti su kitomis didesnėmis Centrinės Rytų Europos valstybėmis, ką jau kalbėti apie Tolimuosius Rytus.

Kad parduoti savo produkciją užsienyje sekasi vis prasčiau, byloja ir kelintus metus iš eilės prastėjantys eksporto rodikliai. Tiesa, tam būta reikšmingų geopolitinių aplinkybių, tačiau jos tik paspartino tai, kas neišvengiama.

Akivaizdu, kad Lietuvai pribrendo metas pasirūpinti nauju konkurencingumo „rūbu“ – rasti naują modelį, kuris padėtų išlikti patrauklia žaidėja tarptautinėje arenoje. Kad tai pavyktų, būtina sekti sėkmės pavyzdžiais ir kurti palankią aplinką veikti, kurti, mokytis ir gyventi. Privalu siekti tapti traukos centru ne tik investicijoms, bet ir kokybiškam žmogiškajam kapitalui. Tai ypač svarbi plano, kaip peršokti vidutinių pajamų barjerą ir tęsti ekonomikos spurtą, dalis.

Kad mūsų laukia titaniškas darbas, rodo trumpa statistinė mūsų ūkio diagnostika. Lietuvoje aukštųjų technologijų sektorius tesiekia 2,5 proc. BVP, pagal šį rodiklį lenkiame tik Graikiją, o nuo ES vidurkio atsiliekame beveik perpus. Mūsų šalyje vyrauja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonė. Aukštųjų technologijų pramonės svoris ekonomikoje yra daugiau nei du kartus mažesnis, palyginti su ES vidurkiu. Išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai Lietuvoje tesiekia 1,04 proc. BVP – perpus mažiau nei vidutiniškai ES ir net apie triskart mažiau nei Šiaurės šalyse. Be to, šiose pažangiose valstybėse didžiąją moksliniams tyrimams skirtų lėšų dalį įsisavina privatus sektorius, o Lietuvoje privataus sektoriaus iniciatyvos pritraukia tik mažiau nei trečdalį visų moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų išlaidų.

Santykinai daugiausiai šio „pyrago“ Lietuvoje suvalgo švietimo sektorius. Problema ta, kad švietimo ir privataus sektoriaus sinergija Lietuvoje yra dar labai silpna, tad didžioji dalis švietimo sektoriaus inicijuotų mokslinių tyrimų sunkiai taikomi praktikoje ir realios praktinės grąžos negeneruoja.

Gera pradžia būtų veikti, stengtis ir kurti motyvuojanti stabili ir lakoniška mokestinė aplinka, verslumo iniciatyvos nežlugdantis reguliacinis aparatas, efektyvus viešasis sektorius ir nūdienos realijas atitinkantis darbo rinkos reglamentavimas.

Tiesa, vilčių teikia šią savaitę vykusiame Finansų rinkų forume finansų ministro išsakytos keturių A svajonės apie valstybę, kuri remiasi aukštu mokslu, aukštomis technologijomis, aukšta pridėtine verte ir aukštu valstybės valdymo efektyvumu. Deja, nūdienos situacijoje svajonių neužtenka, metas pradėti ryžtingai veikti. ■

 

Vidutinį ES atlyginimą pasieksime po dešimties–penkiolikos metų, bet tik tuo atveju, jei paseksime airiško stebuklo ar kitų pažangių valstybių pavyzdžiu.

Aušra Lėka

Puodelis kavos ir makaronai su daržovėmis Kopenhagos oro uoste – 70 Lt, tiek, kiek visos darbo savaitės kompleksiniai pietūs Vilniaus viešojo maitinimo įstaigoje. Kad pamačius sąskaitą maistas nestrigtų gerklėje ir Paryžiaus, Briuselio ar Londono kavinukėse, svarbiausia nekonvertuoti kainos į litus, mat iškalbingojo Artūro Zuoko priešrinkiminis sapnas apie 2020 m. gausimą 6,4 tūkst. Lt atlyginimą nesipildo. Dabar vidutinė alga iki mokesčių – 2,5 tūkst. Lt, taigi toloka nuo A.Zuoko sapno vizijos.

Namie, Lietuvoje, ar bent jau artimiausioje kaimynystėje – Lenkijoje, Latvijoje su mūsų algomis dar gali jaustis oriai, tačiau Vakarų ar Skandinavijos šalyse pasijunti visiškas bėdžius. Tiesa, kainos Lietuvoje sparčiai europėja, tik algos lėčiau.

Nuo Naujųjų lito banknotus konvertavus į euro, žinia, pajamų lygis nesikonvertuos, netapsime nei turtingesni, nei skurdesni, nors 530 eurų (toks dabar yra vidutinis atlyginimas į rankas skaičiuojant eurais) psichologiškai atrodys kur kas skurdžiau nei 1832 Lt, juolab kai kurie ekspertai laikosi nuomonės, kad „smulkesni“ pinigai vis dėlto šiek tiek „skalsesni“.

Tačiau esminė problema – ne banknotas, o kodėl darbščia tauta laikomi lietuviai uždirba kur kas mažiau nei Vakarų europiečiai ir netgi estai. Galų gale ar mūsų algos santykinai tikrai labai mažos, turint omeny, kad ir produktų bei paslaugų kainos gerokai mažesnės nei kokiame Londone?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

 

Per pirmus tris šių metų ketvirčius telekomunikacijų bendrovės „Tele2” pajamos ir klientų skaičius nuosekliai augo. Lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2012 m., bendrovės pajamos augo 7,7 proc. ir buvo 386,4 mln. Lt.

„Tele2“ klientų skaičius pasiekė 1,86 mln. – 4,3 proc. daugiau nei prieš metus. Ypač paaugo verslo klientų skaičius – 13 proc., iki 129,8 tūkst.

Bendrovės EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) sausio-rugsėjo mėnesiais išaugo 5,9 proc., iki 144,4 mln. Lt. Veiklos pelningumas buvo 37 proc.

„Šiemet toliau mažėjo ryšio paslaugų, ypač mobiliojo interneto, kainos. Pigus ryšys leido žmonėms daugiau naudotis paslaugomis ir pritraukė naujų klientų. Tai užtikrino stabilų „Tele2” augimą ir gerus veiklos rezultatus“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

„Tele2“ trečiojo ketvirčio pajamos buvo 133,7 mln. litų, 6,8 proc. didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. Trijų mėnesių EBITDA buvo 43,2 mln. Lt., panašus kaip ir pernai. Ketvirčio EBITDA marža buvo 32 proc.

„Tele2“ rinkosi daugiausia operatorių keičiančių mobiliojo ryšio vartotojų – šiemet dėl numerių perkėlimo klientų padaugėjo 18,9 tūkst.

„Tele2“ tęsia pernai pradėtą savo mobiliojo ryšio tinklo modernizavimą ir šiemet investavo 26,4 mln. litų. Atnaujinta 70 proc. „Tele2“ 2G tinklo ir 85 proc. 3G tinklo.

Bendrovės „RAIT“ 2013 m. rugsėjo mėn. atliktos apklausos duomenimis, „Tele2“ yra populiariausias ir labiausiai rekomenduojamas operatorius Lietuvoje. Beveik pusė apklausos dalyvių teigė, kad naudojasi „Tele2“ paslaugomis.

Valstybė turtinga, tad kodėl jos sąskaita nepasipelnyti? Tokia logika, regis, vadovaujasi dažnas verslininkas, gavęs valstybės užsakymą ar sužinojęs, kad už jo paslaugas bus atsiskaitoma iš šalies iždo.

Nereikėjo būti aiškiaregiu, kad numatytum, jog valstybei pradėjus teikti kompensacijas už daugiabučių renovacijos projektus šių rengimo paslaugų kainos šoktelės. Tik naivuoliai gali patikėti, kad paslaugų kainų didėjimas susijęs su išlaidų didėjimu.

Šiemet gegužę Vyriausybei paskelbus apie papildomo finansavimo mechanizmą daugiabučius namus modernizuojantiems gyventojams, atidesnės bendrijos pastebėjo: namų modernizavimo projektų rengimas brangsta. Valstybė šiuo metu kompensuoja 100 proc. projekto rengimo išlaidų. Sutapimas?

„Statyba ir architektūra“ šį klausimą pateikė pagrindinei šalies institucijai, administruojančiai namų modernizavimo programos vykdymą – Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai (BUPA). Agentūra nekaupia statistikos apie projektų bei kitų darbų, susijusių su daugiabučių renovacija, kainas ir jų neanalizuoja. Tačiau BUPA direktorius Algirdas Čepas patvirtino kainų kopimo aukštyn tendenciją ir pasidalijo įžvalgomis, kurios turėtų padėti bendrijoms sutaupyti.

„Jei norėtume išsiaiškinti, kaip kinta su būsto renovacija susijusių darbų kainos, turėtume patys organizuoti pirkimus ir stebėti procesą. Mes to nedarome, bet kai kurie nuogąstavimai – ir specialistų, ir bendrijų atstovų – yra pagrįsti“, – neneigė A. Čepas.

BUPA vadovas pripažino: yra prielaidų nuogąstauti, kad kai valstybė kompensuoja tam tikras išlaidas, gali atsirasti norinčiųjų pasipelnyti. „Lyg ir būtų galima tai patvirtinti, nes techniniai projektai iš tiesų pabrango. Tačiau tai susiję su rimtomis aplinkybėmis“, – pabrėžė A. Čepas.

Pernai veiklą pagal verslo liudijimą vykdė 85,6 tūkst. šalies gyventojų, arba per aštuoniolika tūkstančių daugiau negu 2010 m. „Veido“ prašymu Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) suskaičiavo, kiek pajamų deklaruoja vienokią ar kitokią veiklą pagal verslo liudijimą vykdantys gyventojai. Iš šių duomenų matyti, kokiose srityse pagal verslo liudijimą gaunamos didžiausios pajamos.
Taigi VMI nurodo, kad Lietuvoje daugiausiai pajamų pagal verslo liudijimą gaunama iš gintaro dirbinių gamybos: 2010 m. tokią veiklą vykdė 193 gyventojai, kurie iš viso deklaravo beveik 19 mln. Lt pajamų. Vadinasi, vienam gyventojui iš gintaro gamybos teko vidutiniškai 99,7 tūkst. Lt pajamų per metus, arba daugiau nei 8,3 tūkst. Lt per mėnesį.
Kitas veiklas vykdantys gyventojai pajamų gauna gerokai mažiau, bent jau taip rodo deklaracijų duomenys. Pavyzdžiui, antroje vietoje atsidūrė apgyvendinimo paslaugų „nakvynė ir pusryčiai“ teikėjai: vienam tokio verslo atstovui per mėnesį teko vidutiniškai 3332 Lt pajamų. Pagal gaunamas pajamas nedaug atsilieka ir teikiantieji kaimo turizmo, valčių ar plaustų gamybos, tekstilės ir verpimo bei kitas paslaugas.
Taip pat iš VMI duomenų matyti, kad, tarkime, vienam fotografui per mėnesį vidutiniškai teko 2000 Lt pajamų iki mokesčių ir kitų su jų veikla susijusių išlaidų, dailidžių ir stalių, atliekančių remonto darbus, vidutinės mėnesio pajamos siekia apie 1700 Lt, šunų kirpėjų – apie 1600 Lt, santechnikų ir dovanų pakuotojų – apie 1300 Lt, astrologų – 1200 Lt, duobkasių ir kapinių prižiūrėtojų ar dviračių nuomotojų – apie 1000 Lt, butų tvarkytojų – 950 Lt, avalynės taisytojų – apie 800 Lt, o, pavyzdžiui, už mokamų tualetų paslaugas vienam gyventojui tenka vidutiniškai 700 Lt pajamų per mėnesį.
Atkreipiame dėmesį, kad įsigydami verslo liudijimą gyventojai iš karto susimoka gyventojų pajamų mokestį, taip pat iš gautų pajamų mokamas privalomojo sveikatos draudimo mokestis bei „Sodros“ įmokos, padengiamos kitos su konkrečia veikla susijusios išlaidos.

Kokios veiklos duoda daugiausiai pajamų dirbantiesiems pagal verslo liudijimus
Veikla     Vidutinė deklaruotų pajamų suma gyventojui per mėnesį, Lt

1. Dirbinių iš gintaro ir jo pakaitalų gamyba    8311
2. Apgyvendinimo paslaugos „nakvynė ir pusryčiai“    3332
3. Kaimo turizmo paslaugos    2925
4. Karučių, valčių, laivelių, plaustų gamyba    2919
5. Asmeninių ir namų ūkio reikmenų nuoma (išskyrus audiovizualinius kūrinius ir garso įrašus)    2900

Pastaba: vidutinės pajamos per mėnesį iki mokesčių ir kitų su konkrečia veikla susijusių išlaidų apskaičiuotos remiantis 2010 m. deklaruotų pajamų duomenimis

Šaltinis: Valstybinė mokesčių inspekcija

Birželį ūkio ministras Rimantas Žylius „Veidui“ sakė: „Šiemet, be abejonės, pasiūlysim įvesti kasos aparatus ir ne maisto turgavietėse.“ Šią savaitę Vyriausybė planuoja svarstyti, kaip sugriežtinti turgininkų apskaitą, bet kasos aparatai neminimi.
„Dabar atsiskaitymo kvitą reikia išduoti pirkėjui paprašius, o siūlome, kad tai daryti būtų būtina visais atvejais. Reikia sugriežtinti apskaitą parduodantiems ne savo paęių pagamintus produktus. Verslo liudijimai turi būti taikomi tik smulkiausiai, namudinių prekių prekybai, svarstomas ir jų veiklos sąrašo siaurinimas“, – vardija Ministro Pirmininko patarėjas Mykolas Majauskas. Nors tiesioginio reikalavimo įvesti kasos aparatus nėra, tačiau, pasak jo, jei bus nutarta reikalauti išduoti kvitus visiems pirkėjams, tai juk paprasčiau daryti su kasos aparatu. Be to, Vyriausybės posėdyje bet kuris ministras gali pasiūlyti ir kitų variantų, tarp jų ir kasos aparatus.
Juo labiau kad šiemet kasos aparatus įvedus dengtuose maisto turguose rezultatas akivaizdus. Valstybinė mokesčių inspekcija stebėjo prekybos tendencijas 79-iose turgavietėse ir jose apskaitomų pajamų padaugėjo 23 proc., o kai kur oficiali prekyba tiesiog suklestėjo. Alytaus apskrities turgavietėse pardavimas išaugo net 62 proc., kai kurių prekiautojų oficialios pajamos – kone dvigubai, o vieno rekordininko – beveik triskart. Kauno apskrityje užfiksuotas 41 proc. prekiautojų pajamų šuolis. Laikinojoje sostinėje dirba turgaus prekeivis, kurio oficialios pajamos padidėjo net 5,5 karto. Vilniaus apskrityje turgininkų pajamos padidėjo apie 23 proc., Klaipėdos apskrityje – 13 proc.

Negalutiniais duomenimis, per tris šių metų ketvirčius Valstybinio socialinio draudimo fondo (“Sodros”) pajamos buvo 7 mlrd. 968,2 mln. Lt, t.y. 1,8 proc., arba 137,7 mln. Lt didesnės nei planuotos ir 5,8 proc., arba 435,7 mln. Lt didesnės nei tuo pat metu 2010 m. Apie tai praneša naujienų agentūra ELTA.

“Sodros” vadovo Mindaugo Sinkevičiaus teigimu, didžiausią įtaką “Sodros” trijų ketvirčių biudžeto surinkimo rezultatams turėjo stipriai išaugusi draudėjų ir apdraustųjų sumokėtų įmokų suma.

Draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos sudarė didžiąją dalį (93,5 proc.) “Sodros” biudžeto įplaukų ir per devynis šių metų mėnesius pasiekė 7 mlrd. 458,1 mln. Lt. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, draudėjų ir apdraustųjų sumokėtos įmokos išaugo 5,8 proc. arba 411 mln. Lt.

“Sodros” biudžeto pajamas augino ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo įmokos, kurios per sausį-rugsėjį pasiekė 140,9 mln. Lt ir buvo 24,2 mln. Lt, arba 20,7 proc. didesnės nei pernai tuo pat metu ir 58 mln. Lt, arba 1,7 karto didesnės nei planuota.

Preliminariais duomenimis, per 2011 metų sausį-rugsėjį į darbą priimta 71,1 tūkst. daugiau žmonių nei atleista, kai pernai per tą patį laikotarpį priimtų į darbą žmonių buvo 28,4 tūkst. daugiau nei atleistų, o per tris 2009 m. ketvirčius atleistų iš darbo žmonių skaičius buvo 101,4 tūkst. didesnis nei priimtų.

Per devynis šių metų mėnesius priskaičiuotos “Sodros” išlaidos buvo 9 mlrd. 711,6 mln. Lt, tai yra 369,8 mln. Lt, arba 3,7 proc. mažesnės nei planuota ir 135,1 mln. Lt, arba 1,4 proc. mažesnės nei pernai sausį-rugsėjį.

Didžiausią “Sodros” biudžeto išlaidų dalį sudarė pensijų socialinis draudimas, kuriam per tris šių metų ketvirčius priskaičiuota 5 mlrd. 744,2 mln. Lt, kas yra 38,3 mln. Lt mažiau nei planuota, bet 2,6 mln. Lt daugiau nei tuo pat metu pernai.

“Sodros” biudžeto deficitas per tris šių metų ketvirčius sudarė 1 mlrd. 743,4 mln. Lt ir buvo 507,5 mln. Lt arba 22,6 proc. mažesnis nei planuota. Pernai tuo pat metu “Sodros” biudžeto deficitas siekė 2 mlrd. 314,2 mln. Lt.

Įvertinus trijų ketvirčių rezultatus, manoma, kad 2011 m. “Sodros” biudžeto pajamos bus 11,1 mlrd. Lt, kai buvo planuota, kad pajamos bus mažesnės ir sudarys 10,9 mlrd. Lt. Tuo tarpu išlaidos sieks 13,3 mlrd. Lt, kai planuota, kad jos bus 13,5 mlrd. Lt. Tikimasi, kad šių metų “Sodros” biudžeto deficitas sudarys 2,2 mlrd. Lt ir bus 405 mln. Lt geresnis nei planuota ir 552,9 mln. Lt geresnis nei pernai.

Kol kas išmoktos dar ne visos krizės pamokos: lietuviai ėmė kritiškiau vertinti būsto įsigijimo būtinybę ir nebe taip drąsiai ryžtasi skolintis, tačiau planuoti savo kasdienes išlaidas ir taupyti pavyksta tik kas dešimtam gyventojui.

„Pamenu, 2008-ųjų pavasarį baigusi studijas Kaune net neabejojau: imti būsto paskolą būtų pats protingiausias sprendimas, nes geriau mokėti bankui ir jausti, kaip su kiekviena įmoka butas tampa vis labiau tavo, nei tą pačią sumą atiduoti už nuomojamą butą“, – prisimena Dovilė Vaitiekauskaitė, prieš krizę rimtai svarsčiusi galimybę imti maždaug 300 tūkst. Lt paskolą butui kuriame nors Kauno gyvenamajame rajone įsigyti.
Ji džiaugiasi, kad to padaryti nespėjo, nes jau tą patį rudenį būsto paskolos buvo „nuvainikuotos“. Dabar moteris nebrangiai nuomojasi nedidelį butą Šilainiuose ir sako kas mėnesį pasidžiaugianti, kad ir vėl sutaupė kelis tūkstančius litų, kuriuos tektų atseikėti bankui iš sumažėjusio atlyginimo už nuvertėjusį būstą. „Be to, nebepatiks Šilainiuose – kelsiuosi į Žaliakalnį. Neteksiu darbo Kaune – galbūt rasiu geresnį Vilniuje“, – pasikeitusį požiūrį į paskolas dėsto jauna moteris.
Tai suprantama, nes krizė, per kurią stipriai mažėjo atlyginimai ir brango paskolos, gerokai pakeitė gaunamų pajamų ir įmokų bankui santykį. Tarkime, 2006-aisiais vienas namų ūkis įmokai už būstą vidutiniškai skirdavo apie 23 proc. savo mėnesio pajamų, o šiuo metu tokia įmoka sudaro vidutiniškai jau trečdalį mėnesio išlaidų.

Būstui išeidžiame per daug

„Visoje Europoje labiau įprasta būstą nuomotis, o ne pirkti paėmus paskolą iš banko. Tai suteikia daug daugiau finansinės laisvės, mobilumo“, – komentuoja nepriklausomas finansų analitikas Virgilijus Lukošius.
Tačiau Lietuvoje beveik du dešimtmečius vyravo nuostata, kad nuosavas būstas suteikia saugumo, rodo statusą visuomenėje. Tokie skaičiai, kad dabar beveik 90 proc. butų Lietuvoje gyvena ne nuomininkai, o jų savininkai (maždaug pusė šių butų įsigyta paėmus iš banko paskolą), Europos kontekste atrodo stulbinamai.
Tai itin skatino ir bankai, kurie pakilimo laikotarpiu paskolas eurais dalijo kur kas pigiau nei kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, 2007 m. pradžioje būsto paskolų eurais kintamųjų palūkanų (kai palūkanų norma nustatoma laikotarpiui iki vienų metų) norma siekė 5,28 proc. ir buvo mažesnė negu Slovėnijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir netgi Estijoje.
Užtat paskolų litais palūkanos jau tuomet buvo didesnės (5,98 proc.), bet tik krizė žmonėms atvėrė akis, parodydama, kad šios paskolos gali brangti ir iki 9–10 proc. ar dar daugiau, kaip buvo nutikę pernai, o imant paskolą neįmanoma numatyti, kiek iki jos grąžinimo iš viso teks sumokėti bankui.
Gyventojų darytos klaidos tapo pamoka – dabar būsto paskolos imamos kur kas atsargiau.
Krizė pakeitė požiūrį ir į bankų platinamas obligacijas. Štai šiuo metu teismuose nagrinėjama mažiausiai dešimt bylų, kuriose atsakovas yra banko obligacijas už savo paties suteiktas paskolas įkeitus turtą pardavinėjęs „DnB NORD“ bankas, o ieškovai – bene 100 mln. Lt praradę gyventojai.
Finansų analitikai pastebi, kad krizė vienus gyventojus skaudžiai pamokė, o kitiems tapo paskata atsakingiau vertinti savo finansus ne tik imant būsto paskolą, bet ir kreipiantis į bankus dėl vartojimo paskolos, įsigyjant prekes išperkamąja nuoma. Ne mažiau svarbu ir tai, kad krizė privertė tobulinti kai kuriuos Lietuvoje galiojančius įstatymus. Pavyzdžiui, matyt, tik sunkmečiui galima dėkoti už tai, kad balandžio mėnesį įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymas, o lapkričio 1-ąją, nors ir pavėluotai, įsigalios atsakingo skolinimo taisyklės.

Piniginėje – chaosas

Vis dėlto, nors požiūris į skolinimąsi per krizę keitėsi, kitų pamokų Lietuvos gyventojai, regis, neišmoko. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė, vertindama banko užsakymu atliekamas gyventojų apklausas, pastebi, kad daugiau nei 10 proc. gyventojų, besinaudojančių finansų kaupimo priemonėmis, nieko nežino apie savo indėlių ir investicijų rūšį, sukauptą sumą bei terminus, o 50 proc. nieko arba beveik nieko nežino apie savo pensijų kaupimo priemones.
Apskritai finansų specialistai įsitikinę, kad lietuviai labiau linkę gyventi šia diena, nepakankamai rūpinasi ateitimi ir ne visai adekvačiai vertina savo finansines žinias.
Paradoksas, kad nors paskolų neėmę gyventojai dabar trina rankomis, kaip tik jie pasižymi neracionaliausiu požiūriu į asmeninius finansus. Pasak specialistų, būsto paskolos žmones veikia kaip stimulas išmokti planuoti savo pajamas ir išlaidas: įsigiję būstą už pasiskolintus iš banko pinigus, gyventojai paprastai elgiasi racionaliau ir atsakingiau, o kitiems dažnai trūksta finansinio raštingumo.
SEB banko ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, idealiu atveju piniginėje niekada neturėtų tvyroti chaosas, ir nesvarbu, kad šalies ūkį krečia krizė. Vis dėlto savo pajamas ir išlaidas šiandien planuoja tik apie 10–12 proc. lietvių.
Specialistai pataria susidaryti finansinę išlaidų piramidę – tokią pat, kokią sveikata besirūpinantiems žmonėms siūlo mitybos specialistai. Beje, tai padaryti leidžia ir daugybė nemokamų programų, kurių galima rasti internete, ir bankų interneto svetainėse siūlomos paslaugos. Štai „Swedbank“ siūlo paslaugą „Mano finansai“, padedančią stebėti, kontroliuoti ir planuoti savo išlaidas. Pasaulyje populiariausios asmeninių finansų tvarkymo platformos budgetmap.com, justbudget.com ir kitos.
Beje, Lietuvoje per krizę ir jai pasibaigus asmeninio biudžeto tvarkymo programos ėmė sparčiai populiarėti, nors „Google“ paieškos laukelyje įvedus žodį „asmeniniai“, pirmiausia vis dar siūlomi horoskopai, o tik paskui – finansai.

Paprastos taisyklės

„Pagrindinė asmeninių finansų tvarkymo taisyklė – kad išlaidos neviršytų pajamų, tačiau to nepakanka, kad finansai būtų valdomi išmintingai“, – aiškina O.Bložienė. Jos teigimu, svarbu viską, kas lieka nuo būtinųjų išlaidų, skirti taupymui – brangesniam pirkiniui, būstui, senatvei.
Pasak J.Varanauskienės, apskaičiuoti, kiek dera atsidėti pinigų senatvei, nesunku. Žmogus, norintis užsitikrinti panašų gyvenimo lygį senatvėje, pradėjęs taupyti nuo trisdešimties metų, turi skirti 10 proc. pajamų, po trisdešimties – jau 20 proc., o jei po keturiasdešimties – 30 proc.
Taip pat svarbu išmokti neišlaidauti. Pavyzdžiui, Europoje vidutiniškai laisvalaikiui išleidžiama 5–10 proc. pajamų, ir ši dalis neturėtų būti didesnė, juolab kad Lietuvoje 40 proc. sudaro išlaidos maistui ir gėrimams (turtingesnėse šalyse ši dalis neviršija 25 proc., skurdžiose siekia 60 proc.), dar beveik 10 proc. tenka drabužiams ir avalynei.
„Tvarkydami savo šeimos finansus, galime vadovautis tais pačiais ekonominiais principais kaip ir įmonių finansininkai. Įmonės, kuri nekontroliuoja išlaidų, neturi atsargų, ateitis kelia abejonių. Tuo tarpu finansininkas už savo darbą įmonėje gauna darbo užmokestį. Vadinasi, šeimos biudžeto tvarkymui verta skirti laiko, kuris vėliau atsiperka“, – apibendrina SEB ekspertė J.Varanauskienė.

Mėnesio išlaidos, proc. nuo gautų pajamų
Lietuvoje     Europos Sąjungoje
Maistas ir gėrimai 36     25
Būstas 28     23
Drabužiai ir avalynė 11     10
Laisvalaikis 10     10
Taupymas 5     11
Sveikata 5     12
Išsilavinimas 5     9

Šeimos, turinčios mokyklinio amžiaus vaikų, mokyklinių prekių apsipirkimui prieš rugsėjo pirmąją planuoja išleisti daugiau nei dešimtdalį visų savo mėnesinių pajamų – vidutiniškai po 310 litų. Tuo tarpu mažesniuose miestuose gyvenančios šeimos rugsėjo pirmosios apsipirkimui išleidžia daugiau, nei didmiesčiuose gyvenantys moksleivių tėvai.

Tokius rezultatus atskleidė “RIMI Lietuva” užsakymu atliktas tyrimas. Lietuvos gyventojų apklausa taip pat parodė, kad didžioji dalis moksleivių tėvų (54 proc.) prieš rugsėjo 1-ąją savo vaikui stengiasi nupirkti visas naujas mokyklines prekes, kurių užtektų mokslo metams. Penktadalis jas perka kas 3-6 mėn., 12 proc. – kas 1-2 mėn., ir tik 7 proc. Lietuvos gyventojų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, mokyklines prekes savo vaikui perka dažniau nei kartą per mėnesį.

Penktadalis (21 proc.) šeimų, artėjant rugsėjo 1 d., mokyklinėms prekėms planuoja skirti iki 100 litų, trečdalis (31 proc.) nurodė skirsią nuo 100 iki 200 litų, panaši dalis (28 proc.) tokioms išlaidoms numatė 200-400 litų, o daugiau nei 400 litų mokyklinėms prekėms paskirs penktadalis (20 proc.) šeimų. Vidutinės tyrime dalyvavusių šeimų mėnesinės pajamos – 2700 litų.

“Įdomu tai, kad rugsėjo pirmajai daugiau išleidžia mažesnių miestų šeimos, tam paskirdamos vidutiniškai po 350 litų, tuo tarpu didmiesčiuose gyvenančios šeimos naujų mokslo metų apsipirkimui vidutiniškai paskria mažiau – po 260 litų. Tikėtina, kad didmiesčių gyventojai mokyklines prekes įsigyja kelis kartus per metus, tuo tarp mažesniuose miestuose stengiamasi jau prieš mokslo metų pradžią pasiruošti visiems metams – tai lemia siekis sutaupyti, kadangi didžiausios nuolaidos šioms prekėms būna būtent rugpjūčio pabaigoje”, – teiga “RIMI Lietuva” viešųjų ryšių vadovė Raminta Stanaitytė-Česnulienė.

Anot tyrimo, šeimos su mažiausiomis pajamomis per mėnesį (iki 1200 litų) pasirengimui rugsėjo 1-ajai išleidžia gerokai mažiau pinigų – 170 litų.

“Apklausa taip pat atskleidė tendenciją, kad pradinių, ypač pirmos klasės moksleiviams, prieš rugsėjį tėvai išleidžia daugiau pinigų nei vyresnių klasių moksleiviams. Matydami šią situaciją, kasmet stengiamės prisidėti prie daugiavaikių šeimų, kuriose yra pradinukų, pasiruošimo rugsėjo pirmajai”, – sako sako R. Stanaitytė-Česnulienė.

Populiariausios prekės prieš naujus mokslo metus – sąsiuviniai bei rašymo priemonės, juos įsigyti planuoja 9 iš 10 apklaustų tėvų (atitinkamai 92 proc. ir 89 proc.). Aštuoni iš dešimties (79 proc.) tėvų, kurių vaikai eis į mokyklą, šiais metais prieš rugsėjo 1 d. planuoja pirkti knygų ir sąsiuvinių aplankus, šeši iš dešimties (59 proc.) piešimo reikmenis, o dar pusė iš jų savo vaikams planuoja pirkti kuprinę (47 proc.) bei liniuotes, matlankius, skriestuvus ir panašias priemones (54 proc.).

Tėvai, kurių vaikai šiais metais eis į pirmą klasę, dažniau nei kiti prieš rugsėjo 1 d. pirks vaikui kuprinę (81 proc.), piešimo reikmenis (78 proc.), dėklą sąsiuviniams (66 proc.) bei rašymo priemonių dėklą – penalą (63 proc.). Tik 1 proc. apklaustų tėvų atsakė, kad šiais metais prieš rugsėjo 1 d. jie nepirks nieko.

Mokyklinio amžiaus vaikų skaičius šeimoje taip pat turi įtakos rugsėjo pirmosios apsipirkimo sumai – vieną moksleivį auginančios šeimos jo mokyklinėms išlaidoms paskirs 250 litų, du vaikus – po 200 litų, turinčios 3 vaikus – po 150 litų vieno vaiko mokyklinėms prekėms.

Automobilių pramonei antrinio aliuminio liejinius gaminanti Kauno bendrovė “Baltical” užklupus sunkmečiui pusmečiui užsidarė, tačiau specialistų neatleido, ir toliau jiems mokėjo atlyginimus ir šis sprendimas padėjo kauniečiams atsitiesti vos pagyvėjus rinkoms.

Susidariusius nuostolius, anot vadovo, prisiėmė koncernas “Consus”, kuriam priklauso “Baltical”, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

2008 metų rudenį, kai ekonomikos nuosmukis pradėjo sprogdinti nekilnojamojo turto burbulus ir talžyti automobilių pramonę, antrinio aliuminio liejinių, kuriuos automobilių pramonei gamina “Baltical”, kaina per kelias savaites smuko kone dvigubai: nuo 1,8 tūkst. eurų iki 950 eurų už toną – praktiškai tuo metu rinkoje šią produkciją pirko tik spekuliantai.

“Teko patirti nemažą nuostolį. Bet išsaugojome gerą startinę poziciją, taigi, kai rinka pradėjo atsigauti, mes gana greitai šokome į priekį”, – sako “Baltical” generalinis direktorius Mantas Marcinkevičius.

Pasak jo, atkutus paklausai užsienyje taip pat stabilizavosi ir žaliavų tiekėjų rinka, o konkurentai sunkmečiu kiek nusilpo. Viso to rezultatas – 2010 metų bendrovės pajamos 3,5 karto viršijo gautąsias 2009 metais. Šiemet įmonė tikisi 10-20 proc. augimo.

Pernai rugsėjį liejinių kainos, anot vadovo, pasiekė piką -1, 9 tūkst. litų – panašios kainos laikosi ir iki šiol, taigi ir bendrovė dirba stabiliai.

Šiuo metu apie 80 proc. lydinių, iš kurių gaminamos automobilių detalės, bendrovė parduoda Vokietijos automobilių gamintojams.

Bendrovėje šiuo metu dirba 23 darbuotojai, tačiau gamybos apimtis jau siekia buvusią prieš nuosmukį.

Viena didžiausių Lietuvoje statybos bendrovių Panevėžio statybos trestas (PST) prognozuoja, kad įmonės pelnas šiemet, palyginti su 2010 metais, turėtų mažėti, tuo tarpu pajamos turėtų išlikti stabilios arba kiek padidės.

“Pelnas smuks dėl konkurencijos rinkose ir kainų žirklių – darbo užmokestis ir statybinių medžiagų kainos neišvengiamai kils. Be to, rinkose projektų yra labai nedaug”, – dienraščiui “Verslo žinios” sakė PST generalinis direktorius Dalius Gesevičius.

Anot jo, nekilnojamojo turto rinkai dar toli iki atsigavimo – nors pirmųjų pagyvėjimo požymių matyti, tačiau vartojimo šuolio aukštyn dar nėra.

“Manome, kad šiokį tokį užsakymo portfelio augimą išlaikysim, bet jis nebus toks žymus, koks buvo prieš krizę, kai mes augom kartais per metus. Šiemet užsakymų portfelis gal 10 proc. ir plėsis, bet ne daugiau”, – teigė D.Gesevičius.

Šiemet PST tikisi įgyvendinti projektų ne tik vidaus, bet ir kaimyninėse rinkose – Rusijos Kaliningrado srityje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, galbūt ir Vokietijoje, nors šios rinkos PST vadovybė dar nėra išsamiai išnagrinėjusi. Kokie konkretūs projektai bus vykdomi šiose rinkose, įmonė neatskleidžia.

D.Gesevičiaus teigimu, PST dividendų politikos šiemet keisti neketina. Pernai iš 2009 metų pelno PST akcininkams skyrė 1,145 mln. litų, arba 7 centus už akciją, dividendų.

PST akcijos kotiruojamos “Nasdaq OMX” Vilniaus biržos Oficialiajame prekybos sąraše.

Gerėjantis biudžeto pajamų surinkimas nereiškia, kad galima ir daugiau išleisti, teigia finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Ji interviu dienraščiui “Verslo žinios” sakė, kad pernai rudenį rengiant šių metų biudžeto projektą dar nebuvo galima įvertinti, ar eksporto prošvaistės laikinos, ar tai jau tendencija. Tačiau, jos žodžiais, eksportas šiuo metu ne tik atsitiesęs, bet ir įgavo antrą kvėpavimą.

“Vietoje planuoto 9,5 proc. deficito turėsime 8 proc. Tai tik mažesnė biudžeto skylė, o ne perteklius. Ir geresnis pajamų rezultatas visai nereiškia, kad galime daugiau išleisti. Skolintis turėsime ir toliau”, – sakė I.Šimonytė.

Vis dėlto, jos teigimu, dabar įtikinti investuotojus skolinti Lietuvai mažesnėmis palūkanomis bus daug lengviau.

“Prieš metus finansų rinkų dalyviai apskritai netikėjo, kad Lietuva įgyvendins savo planą. Dabar, kai iš esmės įvykdėme tai, ką buvome žadėję, įtikinti investuotojus skolinti pigiau bus daug lengviau. Pavyzdžiui, 2010 metais mums skolintis palankiomis sąlygomis jau nelabai trukdė ir Graikijos problemos”, – teigė ji.

I.Šimonytė kartu pabrėžė, kad 2011 metais Vyriausybei būtina suformuluoti naują valstybės viešųjų paslaugų finansavimo strategiją.

“Net jeigu kitąmet mums pavyks iš “šešėlio” ištraukti milijardą litų ir biudžeto deficitą sumažinti iki 3 proc., pamatinių problemų tai neišspręs. Klausimas dėl švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos iš esmės yra aiškus: arba viešaisiais finansais mokame už mažesnį paslaugų kiekį, arba sutariame per valstybės biudžetą perskirstyti didesnę BVP dalį. Trečioji alternatyva: paliekame viską po senovei ir 2012-uosius pasitiksime turėdami vis dar labai didelį biudžeto deficitą ir didėjančią valstybės skolą”, – kalbėjo I.Šimonytė.