Inga NECELIENĖ

Nuo birželio 20 d. lengviesiems automobiliams įvažiavimo į Neringą mokestis padidės nuo 8 iki 20 eurų. Arba septyniskart, jeigu lyginsime su 2012-ųjų kainomis, kai patekti į šį Lietuvos kampelį tekainavo 10 litų.

Vos paskelbus šią žinią internautai suūžė lyg bičių avilys. Tai ką, klausė vienas, ar ten jau privati valda? Ežerai, upės, didesni lieptai ir mažesni lentgaliai į vandenis privatizuoti, dabar atėjo Neringos eilė. Teisingai, tokiam sprendimui neprieštaravo kitas, kam reikalingi tie bėdžiai – Neringos meras nė neslepia, kad ši vieta priklauso turtuoliams, kuriems dabar padaugės erdvės, o visokiems bedaliams skirti lentiniai namukai vis dar stovi Šventojoje.

Ar tai nepanašu į reketo mokesčius, ribojančius laisvą judėjimą po nuosavą šalį? Na jau. „Mere, laikas skelbti Neringos grafystę!“ – siūlo trečias. „Žinoma! – atsiranda pritariančiųjų. – Juk Druskininkų kunigaikštystė gyvuoja, Lietuvai būtinai reikia grafystės!“

Tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme.

„Gyvena tik iš turistų, bet jų nori atsikratyti, nes tie, kurie mažiau turi ir mažiau išleidžia, ėmė trukdyti; baikit bliauti, viskas daug paprasčiau – iš ko susirinksi milijonus ir kaip už nugriautus bei ketinamus griauti statinius su žmonėmis atsiskaitysi; tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme, ir taip turime vos porą mėnesių visiems metams užsidirbti, ir dar neatvyksta kažkuo nepatenkinti tautiečiai“, – sveikasis tautos balsas šėlsta toliau.

Bet 20 eurų nuspręsta nuskausminti ratuotus keliautojus, į Neringą vykstančius nuosavu transportu (plius už lengvojo automobilio perkėlimą tenka pakloti 11,05 euro, už kiekvieną keleivį – dar po 80 centų). Važiuokite dviračiais, viešuoju transportu, ir jokių mokesčių nepajusite. Šitaip Neringoje skatinamas ekologinis turizmas, kad unikalioji smėlio juosta neuždustų nuo transporto dūmų ir spūsčių. Juk ne žmonės priešai, o jų automobiliai ir kai kurių noras būtinai privažiuoti prie pat durų. Stovėjimo vietų Neringoje per visas gyvenvietes – gal 300, o suvažiuoja dešimtis kartų daugiau mašinų. Supraskite, nėra kur jų dėti.

Taip aiškina Neringos valdžia. Betgi už stovėjimą – atskira rinkliava, kuri nėra maža. Vasaros karštymečiu atvykėlių mašinoms kiemai uždrausti, o valandai pasistatyti automobilį, pavyzdžiui, Nidoje prie jūros arba Juodkrantėje šalia Raganų kalno, – kaip pastovėti antroje pagal brangumą sostinės raudonojoje zonoje.

Išties, ne tik ekologiškiau, bet ir kur kas ekonomiškiau į Neringą vykti dviračiais, bet sunku nesutikti su internautais, kurie primena, jog ramesnes ir nuošalesnes Neringos gyvenvietes pamėgusioms šeimoms, ypač turinčioms mažų vaikų, velniškai patogu dviračiais tįstis pakus sauskelnių, dėžes mišinių ir dar vaikišką vežimą.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Žibalo į ugnį dėl žmonių skirstymo pagal piniginės storį įpylė pati Neringos valdžia, žiniasklaidoje susipliekusi su klaipėdiečiais dėl pas juos atvežamų kruizinių laivų turistų, kurie Neringoje, miesto valdžios tikinimu ir smulkiu apskaičiavimu, tik naudojasi infrastruktūra, bet mažai ką palieka. Rinkliavas už prisišvartavimą gauna Klaipėda, ten atvykėliai ir kokį suvenyrą įsigyja, o užsieniečių nusipirktas bilietas į Thomo Manno muziejų vargu ar atperka nemokamą jų spoksojimą į Neringos gamtos grožį ir naudojimąsi viešaisiais tualetais. Betgi per kelias valandas, kiek autobusais vežami užsieniečiai praleidžia Neringoje, jie nespėja nei paplūdimiais pasinaudoti, nei tiek prišiukšlinti. Juk iš ekologinio mokesčio (autobusams – 45 eurai vienkartinės rinkliavos), kurio pernai buvo surinkta 1 mln. eurų, o miestui, paplūdimiams tvarkyti kasmet esą reikia 1,5 mln. eurų, šie einamieji reikalai ir tvarkomi.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Palanga taip pat kovoja su ratuotais lankytojais. Ne spręsdama šį klausimą iš esmės ir, tarkime, daugiaaukštes saugomas aikšteles statydama, o apmokestindama ne tik jūros prieigas, centrinę miesto dalį, bet jau ir pašalius. Mokesčiai ne tokie drakoniški, bet kišenę palengvins: pigiausioje miesto zonoje valanda stovėjimo atsieis 60 centų, brangiausioje – 1,7 euro. Kas nutiko apmokestinus visas jūros prieigas? Mašinų apmažėjo – jos dienai išsivažinėja į tolesnius pajūrio pakraščius, užkišdamos Nemirsetos, Kunigiškių ir visus kitus paplūdimius. Užsikištų ir Šventoji, bet ir ten pagal pavyzdį suskubta stovėjimą padaryti mokamą.

Paversti visą Palangą aptvertu rezervatu šiemet nespėta, bet iki 2017-ųjų išmaniajai užtvarų sistemai įrengti ketinama rimtai pasiruošti. Tada bus geležinė tvarka: įvažiuoti į Palangą – tik per užtvarą, susimokėjus 5 eurų įvažiavimo mokestį. Užtat, ramina kurorto valdžia, nebeliks nuo šių metų iki vieno euro padidinto vadinamojo pagalvės mokesčio, kuris pernai buvo 30 euro centų, o šiemet – jau euras. Meras paaiškina: pagalvės mokestis didinamas dėl to, kad jis Palangoje, palyginti su kitais kurortais, mažiausias.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai.

Mokesčių kėlimo logika pirmiausia turi būti logiška: keliame dėl to, kad kiti kelia. Bet ja vadovaujantis nereikėtų nustebti, jeigu po metų kitų įvažiavimo į Palangą mokestis taps ta pati dvidešimtinė. Ar nuskurs poilsiautojas, sumokėjęs 1, 5 ar 20 eurų? Ne, kas norės – tikrai tiek atras. Ar derėtų verkti, kad viskas, dėl šių mokesčių Lietuvos pajūris mums praktiškai uždarytas? Irgi ne, bet dėl prasto sezono nederėtų virkauti ir lietuviško pajūrio verslininkams, nes jų raudų siena – prie artimiausio užkardo.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai. Įvažiavimas nemokamas, mašinų stovėjimo aikštelės irgi, paplūdimys ilgas, miestas sutvarkytas ir net tualetai ne po 2 eurus kaip mūsų pajūryje. Latvija, ar tu išties pasiruošusi?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Aplinka. Uraganų ir erozijos veikiamas Lietuvos pajūris jau netolimoje ateityje įgis naują veidą. Kurios šalies – Olandijos ar Lenkijos praktika bus pasiremta, dar svarstoma. Bet tuo, kad nuolatinį krantų papildymą smėliu keis apsauginiai pylimai ir betoninės krantinės, mokslininkai neabejoja.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, dėl klimato kaitos, pasaulinio vandenyno lygio kilimo, pastarąjį dešimtmetį padažnėjusių audrų, smėlio sąnašų krante ir priekrantėje mažėjimo, kitų gamtinių ir antropogeninių priežasčių susiduria su intensyvios erozijos procesais krante.

„Tik ruošdamiesi blogiausiam scenarijui galime numatyti, ko iš tiesų prireiks Lietuvos  krantų apsaugai“, – aiškina studiją apie Baltijos jūros krantų erozijos problemas su kitais mokslininkais parengęs Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Petras Zemlys.

Priešingai nei kitos Baltijos šalys ar Lenkija, Lietuva iki šiol neturi rizikos prevencijos strategijos. Jūros poveikį šalies krantams apžvelgę mokslinės studijos bendraautoriai mano, kad tai būtina, nes jau per artimiausius dešimtmečius gali tekti keisti šiuo metu Baltijos pajūryje taikomas krantų apsaugos priemones.

„Mūsų šaliai būtinas ne tik ilgalaikio stebėjimo planas, bet ir nuolatiniai detalūs visos kranto zonos, tai yra paplūdimio ir priekrantės, skersinio profilio matavimai, uosto įtakos didėjimo kranto zonos gamtiniam karkasui vertinimas ir nemažos lėšos“, – vardija geomorfologė dr. Leonora Živilė Gelumbauskaitė.

Dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a.

Jos teigimu, Lietuvos mokslininkams, šiandien svarstantiems pajūrio problemas, besiremiantiems istoriniais ir archyviniais duomenimis, akivaizdžiai trūksta šiuolaikinių modernių tyrimo ir stebėjimo priemonių. Į kranto zoną kaip į bendrą geosistemą žvelgti siūlanti mokslininkė užsimena, kad greitų sprendimų reikalauja ne tik paplūdimyje bei apsauginiame kopagūbryje, bet ir povandeniniame šlaite vykstantys hidrodinaminiai procesai.

Paklausta, kokia praktika šioje srityje remiasi latviai ir estai, profesorė tikina, kad kiekvieni turi savitas, būtent jų regionui būdingas metodikas, tačiau Lietuvai labiau tiktų Lenkijos patirtis. Lenkai daugiau nei 40 metų turi krantų stebėsenos stotį, kurioje atliekami ilgalaikiai krantų būklės matavimai. „Reikėtų ir mums Lietuvos pajūryje turėti tokią stotį, tada žinotume, su kuo susiduriame ir kokią priemonę taikyti tikslingiausia“, – mano L.Ž.Gelumbauskaitė.

O štai Mokslinės studijos „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“ vadovo, Gamtos tyrimų centro profesoriaus akademiko Algimanto Grigelio teigimu, dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a. (žemiau jūros lygio esanti šalis taip išsaugojo savo teritoriją).

Tačiau L.Ž.Gelumbauskaitės nuomone, lyginti Olandijos ir Lietuvos krantų negalima, nes skiriasi jų geografinės sąlygos (Baltijos jūra yra viduržemyninė, o Šiaurės jūra – šelfinė). Tai reiškia, kad kranto zonoje vyksta gana skirtingi hidrodinaminiai procesai. Mokslininkės teigimu, skiriasi ir vidurkinės metinės erozijos reikšmės. Tarkime, Rygos įlankoje jos siekia 1,2 metro, ties Klaipėda – 0,5–1 metrą, Kuršių nerijoje – 1,3 ir 1,8 metro, o Olandijos krantuose – 3–4 metrus.

Kaip vieną svarbių veiksnių, lemiančių krantų eroziją, mokslininkai nurodo išilginio nuo Sambijos pusiasalio iš pietų į šiaurę einančio nešmenų srauto susilpnėjimą, dėl kurio sumažėja į Lietuvos pajūrį patenkančio smėlio kiekis. Mokslininkų teigimu, smėlio mažėja pirmiausia povandeniniame šlaite, todėl jūra jo pasiima iš pakrantės. Tai rodo, pavyzdžiui, 2014 m. rudenį krante prie Melnragės aptiktos senovinio medinio laivo liekanos.

Kaip žinoma, 2007–2013 m. Palangos paplūdimių maitinimas smėliu buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Per pastaruosius trejus metus iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos krantotvarkos priemonėms Baltijos jūros krante įgyvendinti skirta suma siekė 560 tūkst. eurų. Taigi stichijai žalojant krantus atstatomiesiems darbams prireikia nemažai lėšų. 2015 m. krantams tvarkyti numatyta apie 75 tūkst. eurų, tačiau svarstoma, kad to nepakaks nė audros padariniams pašalinti. Guodžia tik tai, kad aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra užsiminęs, jog bus ieškoma europinių lėšų.

Siekiant išsaugoti problemiškiausias pajūrio vietoves – Palangą ir Melnragę, Klaipėdos universiteto Geofizinių mokslų katedros profesorės Ingos Dailidienės nuomone, tikslingiausia taikyti kompleksines krantų apsaugos priemones, paremtas mokslinėmis studijomis. Pasaulinė praktika rodo, kad dažniausiai tokiomis aplinkybėmis pasitelkiamos vadinamosios minkštosios krantosaugos priemonės, o kietųjų imamasi tik tuomet, kai jau nebėra kitų galimybių sustabdyti krantuose plintančio erozijos proceso.

Mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka.

Ir L.Ž.Gelumbauskaitės, ir P.Zemlio, ir daugumos kitų „Veido“ kalbintų mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka. Praūžęs uraganas „Feliksas“, Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Geofizinių mokslų katedros vedėjos doc. dr. Loretos Kelpšaitės teigimu, kaip tik ir yra reikiamas įrodymas, kad Palangos pakrančių papildymas smėliu pasiteisina: „1999 m. po uragano „Anatolijus“ labiausiai nukentėjo centrinis Palangos paplūdimys, o „Feliksas“, nors ir sumažinęs smėlio atsargas Palangoje, labiau kirto menkai apsaugotiems Melnragės, Smiltynės, Karklės bei piečiau esantiems Palangos paplūdimams. Dėl kylančio vandens lygio dar negalime tiksliai pasakyti, kokio pločio Palangos paplūdimiai pasitiks mus vasarą, bet tikimės, kad ne siauresni nei 2014 m.“

Akademiko A.Grigelio vertinimu, vadinamųjų minkštųjų priemonių ateityje tiesiog nebepakaks, todėl kai kuriose pajūrio vietose teks tvirtinti krantus, statyti pylimus ir bangolaužius. Trumpiau sakant, teks pasitelkti kietąsias apsaugos priemones.

Dar 2007 m. dėl Lietuvos pajūrio padėties surengtame tarptautiniame pasitarime pabrėžta, kad ir kitos šalys taiko panašius krantotvarkos metodus, kai pirmenybė teikiama minkštosioms krantotvarkos priemonėms (kranto ir priekrantės papildymui smėliu, apsauginio paplūdimio kopagūbrio tvirtinimui, želdinimui ir kt.).

Dėl kietųjų krantotvarkos priemonių – hidrotechninių įrenginių vėliau gali būti išplauti gretimi ruožai, todėl tai taikoma tik tuo atveju, kai kyla grėsmė gyventojams. Pildant krantą ir priekrantę atvežtiniu smėliu optimalus rezultatas pasiekiamas, kai 85 proc. smėlio yra skiriama priekrantei papildyti. Sutarta, kad ateityje būtina peržiūrėti Lietuvos Baltijos jūros krantotvarkos strategines nuostatas.

Svarstydamas, kas lemia prastėjančią Lietuvos pakrančių padėtį, A.Grigelis atkreipia dėmesį į tai, kad jūros krantų ardymą sukelia įprastai sausio mėnesį pajūryje siautėjantys uraganai. Iki pasiekdami Lietuvos pajūrį pakeliui jie siaubia kitų Vakarų Europos valstybių krantus, bet iki galo neišsikvepia.

Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina.

Kone keturias dešimtis metų Lietuvos pajūrio krantus tyrinėjantis prof. Rimas Žaromskis pajūryje siautėjančių uraganų pasekmės apibūdina kaip skaudžias ir pražūtingas. „Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina. Šiuo metu smėliu maitinami labiausiai nuo uraganų ir erozijos nukentėję paplūdimiai. Manau, ir ties Būtinge būtų galima statyti kopagūbrį, o esant reikalui – nuolat jį aukštinti. Ne mažiau rimtus klausimus tenka spręsti Melnragėje“, – pastebi specialistas.

Jam pritaria ir A.Grigelis: „Dar 2005 m. po „Ervino“ uragano juokavome, kad jei nieko nesiimsime, ateis diena, kai Palangos Meilės alėją valtele lankysime. Taigi po ilgų diskusijų buvo nuspręsta labiausiai stichijos nuskriaustus paplūdimius maitinti smėliu.“

Deja to, kas daroma šiandien, mokslininko įsitikinimu, nebepakanka. Neatliekami ilgalaikiai stebėjimai ir nėra sutarimo, kaip bus elgiamasi dėl vis labiau juntamos klimato kaitos kylant vandens lygiui. Politikai vis dar per menkai įsiklauso į mokslininkų rekomendacijas. „Toks įspūdis, kad Lietuva daug kur stokoja globalesnio žvilgsnio ir mąstymo. Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena. Bet juk galima rasti būdų, kaip nepakenkiant nei gamtai, nei žmogui išsaugoti tai, ką turime šiandien“, – teigia studijos apie krantų eroziją vadovas.

Žvelgdamas į ilgalaikę (iki 2050 m.) Lietuvos pajūrio perspektyvą A.Grigelis pabrėžia, kad vien smėlio papildymu pajūrio išsaugoti nebepavyks. Jo teigimu, jau šiandien esama nemažos grėsmės, kad tam tikri pajūrio plotai gali būti semiami jūros. Šiauriau Klaipėdos uosto esanti Pirmoji Melnragė įvardijama kaip bene labiausiai veikiama Klaipėdos jūrų uosto vartų, kurie ir stabdo smėlio judėjimą. Dėl šios priežasties minėta teritorija nuolat išplaunama. Gelbėjant šią zoną nuo erozijos, mokslininkų nuomone, ateityje gal ir reikėtų imtis kietųjų priemonių.

Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena.

Remdamasis ilgamečiais stebėjimais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių skyriaus vedėjas Lionginas Pakštys atskleidžia, kad stiprūs vakarų bei pietvakarių vėjai ties Lietuvos pajūriu sukelia iki 4–6 m aukščio bangas. Vandens lygiui pakilus iki pusantro metro ir į krantą verčiantis 5,5 m bangoms, prieškopę jūros vanduo skalauja 4–4,5 m aukštyje. Rytinėje Baltijos pakrantėje siautėjantys ciklonai sukelia jūros vandenis. Dėl vadinamosios cikloninės jūros bangos uraganinių vakarų vėjų vandens lygis pakyla pusantro metro ir daugiau. Rekordinis vandens lygio pakilimas Klaipėdos uoste registruotas 1967 m. spalio 18 d. – 186 cm virš Baltijos sistemos „0“. Įsimintinas buvo ir pajūrį siaubusio uraganinio vėjo greitis – 40 m/s.

Šiek tiek menkesni, bet ne mažiau atšiaurūs vėjo gūsiai siautėjo ir 2005 m. šėlstant uraganui „Ervinas“ (32 m/s) bei 2015 m. įsismarkavus „Feliksui“ (29 m/s). Dėl pakrantei padarytos žalos minimi 1999 m. siautęs „Anatolijus“ bei 2007 m. bėdos pridaręs „Kirilas“.

Taigi įrodymų, nuo ko kenčia krantai, kur kas daugiau nei reikia.

L.Pakščio aiškinimu, ciklonai, slinkdami virš Baltijos jūros, sukelia smarkius vėjus, dėl kurių ne tik griūva pastatai, verčiami medžiai, išvartomi ir išlaužomi miškai, bet ir pasitaiko žmonių aukų. Šioje teritorijoje įsikūrę per 227,6 tūkst. gyventojų (Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos miesto savivaldybių teritorijose), o kur dar judrus Klaipėdos valstybinis jūrų uostas.

Nors mokslininkai ir sutaria, kad uraganų Lietuvoje nedaugėja, jų siautėjimo trukmė pastebimai išsitęsia (anksčiau tai trukdavo vos 4–5 valandas, o dabar užsitęsia ir iki kelių parų). Atsižvelgiant į Tarptautinės klimato kaitos komisijos prognozes, tikėtis gerų naujienų, bent jau artimiausiu metu, neverta. Dėl klimato kaitos vis labiau šylant Žemės temperatūrai ir kylant pasaulinio vandenyno lygiui uraganai tampa vis nuožmesni. Taigi tenka svarstyti, kaip būtų galima bent kiek sušvelninti neigiamą jų poveikį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys mano, kad lietuviams teks apsiprasti su gyvenimu gerokai kitokiame pasaulyje, nei jie gimė: „Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.“

Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.

Su juo linkęs sutikti ir Floridos universiteto vandenynų atmosferos prognozavimo studijų vadovas Ericas Chassignetas. Jis pabrėžia, kad per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai šilęs pasaulio klimatas skirtingoms šalims darė ir tebedaro vis kitokį sociologinį bei ekonominį poveikį.

Būtent dėl šios priežasties, klimatologės ir fizikos mokslų daktarės Audronės Galvonaitės manymu, pats laikas sukrusti ir pasvarstyti, ar sugebėtume išlikti be interneto ir elektros (klimato anomalijos žmones dažnai be to palieka), taip pat metas susiimti dėl neatsakingo ir itin patogaus gyvenimo  būdo (į aplinką išmetamo vis didesnio CO2 kiekio), nes klimatas dėl šių veiksnių kasdien ir įgauna vis didesnį pokyčių mastą.

Kaip matyti iš atliktos Eurobarometro apklausos, beveik penktadaliui mūsų šalies gyventojų klimato kaita šiandien rūpi mažiausiai – jie visiškai nesistengia kovoti su jo kaita, o štai Vakarų europiečiai kur kas stropiau rūšiuoja atliekas, renkasi ne taip aplinką teršiančius automobilius, aktyviau prisideda prie atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Kad ir kaip nesmagu pripažinti, nemaža dalis lietuvių tapo vartotojiškos visuomenės įkaitais, nenorinčiais mažinti savo poreikių, nepastebinčiais, kad dėl nesibaigiančio vartojimo kenčia mus supanti aplinka.

Ateities prognozes sudarinėjantys mokslininkai įprastai atsižvelgia į kelis scenarijus (optimistinį, realistinį ir pesimistinį), leidžiančius numatyti visus tikėtinus variantus. Taigi ir Lietuvos mokslininkų atliktoje studijoje aptariama, kas būtų, jei vandens lygis per šimtą metų kiltų dešimt, penkiasdešimt, devyniasdešimt ar trisdešimt, šešiasdešimt, šimtu centimetru. Tik šie pasvarstymai ir leidžia numatyti, kokiomis aplinkybėmis paplūdimiai gali būti semiami.

„Baltijos pajūris pagal atliktus matavimus patenka į zoną, kuri bus paveikta kylančio jūros vandens lygio. Tiesa, mūsų jūros lygio kilimas nėra didelis, palyginti su pasauliniu vandenynu. Pagal pesimistinį scenarijų skaičiuojama, kad per artimiausią šimtmetį jis šoktelės nuo pusės iki vieno metro. Ir nors mums tai neatrodo daug, to pakaks, kad kai kurios pasaulio salos panirtų po vandeniu. Lietuvoje didžiausias pavojus kils Klaipėdos uostui palei Danės upę, Nemuno deltai bei Ventės ragui“, – neabejoja A.Galvonaitė.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) ataskaitoje taip pat užsimenama, kad laikui bėgant neliks Amsterdamo, Venecijos ir Niujorko pakrančių. Taigi kalbos apie tai, kad kažkada gali nelikti ir Palangos, jau nėra tokios iš piršto laužtos.

Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą.

Svarstant apie pajūrio ateities perspektyvas, kurios neabejotinai bus nulemtos klimato kaitos, norisi klausti, ką dar šiandien galime padaryti. Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą. Jie taip pat ragina atsisakyti daugeliui patogaus ir įprasto gyvenimo būdo, pavyzdžiui, važinėjimą automobiliu keisti į viešąjį transportą ar dviratį. Tik reikėtų nuoširdžiai paklausti, kiek mūsų tam iš tikrųjų ryžtųsi.

Žinant, kad anglies dvideginio koncentracija atmosferoje šiuo metu didžiausia per pastaruosius 800 tūkst. metų, be abejo, vertėtų įsiklausyti. Klimatologai neabejoja, kad sumažinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą situaciją dar galėtume sušvelninti, tačiau vien tam, kad ji normalizuotųsi, prireiktų šimto metų.

Prisiminus tai, kad kone dvidešimt metų pasaulio valstybėms taip ir nepavyksta susitarti, kaip būtų galima apriboti atmosferos taršą anglies dvideginiu ir pristabdyti klimato kaitą, piliečių iniciatyva, matyt, ir telieka vienintelė efektyvi priemonė, turint omenyje maisto, pramonės, transporto ir energijos taupymą.

Jei kiekvienas iš septynių milijardų planetos  gyventojų žengtų bent po mažą žingsnį, pokyčius išvystume. Deja, kol kas stokojame žvilgsnio į ilgalaikę perspektyvą ir gyvename labiau šia diena.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. vasario mėnesį savaitraštyje “Veidas”

Šventojoje palei jūrą ant valstybės žemės pastatytos trūnija beveik tūkstantis lūšnų, tačiau valstybės institucijos dešimtmečiais nieko nesiima šiai piktžaizdei gydyti.

Aušra Lėka

Praėjusią vasarą į Šventąją užklydęs prancūzas viešai stebėjosi, kaip gali taip atrodyti kurortas tokioje nuostabioje gamtos zonoje: kas gi nutiko šiam miesteliui – ar jį užpuolė trifidai iš fantastinės knygos, ar kas nors dar baisiau?

Vieta tikrai nuostabi – ant Baltijos jūros kranto. O Lietuva turi labai trumpą jūros pakrantės juostą, vos apie 90,6 km, tad kiekviena pėda – išskirtinė. Beje, galėtų būti dar ir aukso verta, nes juk Šventoji turi ambicijų tapti populiariu jachtomis atplaukiančių turistų uostu.

Prieš septynerius metus Valstybės kontrolė nustatė, kad išskirtinė kraštovaizdžio, rekreacinės, ekonominės ir mokslinės vertės valstybės žemė unikaliame gamtos kampelyje naudojama netinkamai, o už tai atsakingos valstybės institucijos prastai vykdo priežiūrą. Ką tik baigto pakartotinio valstybės audito išvadose konstatuota, kad situacija ne tik nepagerėjo, bet kai kuriais atvejais visai prasilenkia su galiojančiomis teisinėmis normomis. Su viešuoju interesu taip pat.

Beveik tūkstantis griuvenų

„Gal čia tikrai egzotika: kur dar civilizuotoje šalyje galėtum apsistoti lūšnyne kopose beveik ant jūros kranto, o gamtinius reikalus atlikti laukinėje gamtoje? Tik Šventojoje. Jei pastatytum palapinę tokioje išskirtinėje vietoje, kaipmat baudą užsidirbtum, o sutrūnijusios lūšnos stovi dešimtmečius, ir nieko“, – sako Valstybės kontrolės 6-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Romualda Masiulionienė, tvirtindama, kad jai širdis plyšta matant tokį apgailėtiną vaizdą unikalioje teritorijoje prie pat Baltijos jūros.

2007 m. valstybės auditoriai nustatė, kad Šventosios gyvenvietėje valstybinėje žemėje stovi beveik tūkstantis poilsio namelių. Dauguma jų pastatyti sovietmečiu, 1965–1975 m., kai valdžia skirdavo sklypus įstaigoms ir organizacijoms poilsio nameliams statyti ir leisdavo juos užregistruoti nuosavybės teise. Po nepriklausomybės atkūrimo kai kurios įstaigos tuos namelius išpardavė.

Valstybės auditoriams kilo klausimas, koks tų apgriuvusių statinių statusas. Jei jie būtų priskirtini nekilnojamajam turtui, būtų registruojami Registrų centre, jiems galėtų būti suformuotas žemės sklypas. Bet valstybės auditorių 2007 m. pasitelkti ekspertai nustatė, kad tie vargani nameliai turi laikino statinio požymių, o tokie Nekilnojamojo turto registre neregistruojami, žemė jiems nesuteikiama. Kadangi statiniai laikini, jų negalima ir rekonstruoti. Daugelio savininkai buvo nežinomi, bet net ir labai apleistų statinių nugriauti įstatymai neleidžia, nes juk gal atsiras šeimininkas. Tad ekspertai tikėjosi, kad tie laikini nameliai paprasčiausiai natūraliai sugrius ir nebedergs gamtovaizdžio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kone du dešimtmečius puoselėjami planai, kaip padaryti, kad Klaipėda taptų vakarietišku uostamiesčiu, o pajūrio kurortai poilsiautojams būtų patrauklūs visus metus, vis dar neatrodo realūs.

„Dabar, vasaros viduryje, pusė Lietuvos poilsiauja prie jūros, tačiau didžioji dalis poilsiautojų tik degindami savo kūnus paplūdimyje jaučia jūrinę dvasią. Buvimas prie jūros – maudymasis, deginamasis, saulės palydėjimas, gintaro rinkimas yra svarbi marinistinės kultūros dalis, bet tai tik nedidelis jos fragmentas“, – pabrėžia Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Deja, mūsų pajūryje, išskyrus pasivaikščiojimus po pušynus ar, tarkim, Kuršių nerijos nacionaliniame parke nutiestais pažintiniais takais, sutvarkytomis Danės upės krantinėmis, kruizinių laivų krantine Klaipėdoje, beveik ir nėra kur pajusti jūrinės kultūros. Užtat bet kuriame Vakarų Europos ar kaimyninės šalies pajūrio mieste ir kurorte pasitinka jachtų prieplaukos, žvejai pardavinėja ką tik pagautas žuvis, kviečia užsukti jaukios kavinukės ir žuvies patiekalų restoranai, siūloma įvairių pramogų ne tik jaunimui, bet ir šeimoms su mažais vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėms. Tad nuo ryto iki vėlyvo vakaro uostamiesčiuose ir pajūrio miesteliuose netyla šurmulys, kiekviename žingsnyje persmelktas jūrinės nuotaikos.
O štai vienintelis Lietuvos uostamiestis atgyja vos kelis kartus per sezoną, kai vyksta didieji renginiai – Jūros šventė, laivų paradas, Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Klaipėdoje tai bene vieninteliai jūrinės kultūros akcentai, o ištisus metus mūsų uostamiestis primena apsnūdusį provincijos miestelį.
„Vasarą gyvybės dar šiek tiek daugiau, tačiau kitais metų laikais Klaipėdos senamiesčio gatvės atrodo lyg po atominio karo – tyla, ramybė, vienas kitas žmogus. Tiesa, ir vasaros vakarais, kai poilsiautojai grįžta iš paplūdimių, gyvesnis miestas tampa vos kelioms valandoms, nes nuo 23 val. – ramybės laikas, tad muzika išjungiama“, – niūrų Lietuvos uostamiesčio vaizdą piešia Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos pirmininkė Loreta Beržinskienė.
Jos teigimu, gyvenimas verda tik netoli miesto centro įsikūrusiame „Akropolio“ prekybos ir pramogų centre, mat čia yra vienintelis Klaipėdoje kino teatras, vienoje vietoje sukoncentruotos kitos pramogos. „Kai draugų ir pažįstamų paklausiu, kada pastarąjį kartą buvo senamiestyje, visuomet girdžiu tą patį – kad kelerius metus nesilankė, nes nėra ko ten eiti“, – atskleidžia L.Beržinskienė.

Ambicingi projektai guli stalčiuose

Klaipėdos senamiestyje šiuo metu mažai ne tik kultūrinio gyvenimo ženklų (nėra kino teatro, dramos teatras ne vienus metus remontuojamas) – čia neužsibūna ir smulkieji verslininkai. Kavinukė ar parduotuvėlė išsilaiko vos keletą mėnesių ir užsidaro, o naujų nuomininkų atsiranda vis mažiau. „Viena kita kavinė dar likusi Teatro aikštėje, tačiau mažų krautuvėlių nebėra. Išeina net ir ilgai senamiestyje dirbę verslininkai. Štai šiemet nebeliko senos, jaukios, miestiečių pamėgtos kavinės „Laikraštis“, – apgailestauja Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja prof. Aušrinė Armaitienė.
Klaipėdos verslininkai juokauja, kad skylės senamiesčio pastatų languose dar nejuoduoja, tačiau nėra ir nė mažiausio ženklo, jog artimiausiu metu padėtis galėtų keistis.
„Klaipėdiečiai neturi įpročio po darbo užbėgti į kavinę kaip, tarkim, vokiečiai. Be to, mūsų uostamiestyje kasmet vis mažėja darbingo amžiaus žmonių. Įvestos rinkliavos už automobilių stovėjimą senamiestyje taip pat atbaido miestiečius ir svečius čia leisti laisvalaikį“, – vardija A.Armaitienė.
Pasak turizmo specialistės, yra parengtas Klaipėdos strateginis planas, tačiau kardinalių pokyčių ten nenumatyta, net atskiros senamiesčio plėtros strategijos nėra. Jau ne vienus metus verslininkai, turizmo specialistai ir politikai bando susėsti prie vieno stalo aptarti problemų, tačiau, KU profesorės žodžiais, pasikeičia valdžia, ir net nepriartėjus prie realių darbų iš naujo grįžtama prie kalbų.
„Nėra noro, todėl ir nesusikalbama. Kitų miestų vandens pramogų parkai jau tuoj nusidėvės, o Klaipėdoje dešimt metų tik kalbama, kad reikia statyti“, – uostamiesčio valdžios neveiklumu piktinasi L.Beržinskienė.
Kiti ambicingi Klaipėdos projektai taip pat nejuda iš mirties taško. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas iškils ant vandens, buvusioje „Laivitės“ teritorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Dar 2005 m. pradėta kalbėti apie „Memelio miestą“ – kvartalą su viešbučiais, restoranais, SPA centru, kazino, jachtų klubu. Tačiau šios gražios idėjos, kaip atgaivinti uostamiestį, taip ir liko popieriniais projektais. Nepavyko naujam gyvenimui prikelti net žuvų turgaus, kuriame būtų prekiaujama ką tik žvejų sugautu laimikiu.
„Trūksta politinės valios projektams įgyvendinti. Be to, miestiečiai nesiima iniciatyvos ir nedaro rimto spaudimo valdininkams“, – teigia A.Armaitienė.

Valdininkų supratimas apie jūrinę kultūrą – kaip sovietmečiu

Lietuvos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ pirmininkas Kostas Frankas apie tai, kodėl nei klaipėdiečiai, nei miesto svečiai uostamiestyje nejaučia jūrinės dvasios, rėžia tiesiai: „Tiek metų gyvenę už geležinės uždangos, nebuvom susiję su laivyba, o nemažai valdininkų – vis dar tie patys. Tad ir jūrinės kultūros supratimas tik toks, kad reikia rodyti delfinus Jūrų muziejuje arba atkastus kelis akmenis Klaipėdos piliavietėje. Išgirdę apie naują iniciatyvą uostamiesčio valdžios atstovai pirmiausia klausia, kokia jiems bus iš to nauda, o dažnai net atvirai reikalauja vadinamųjų otkatų.“
Klaipėdos miesto savivaldybės Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas pabrėžia, kad anksčiau pristatyti ambicingi projektai neplėtojami ne dėl savivaldybės kaltės. Mat, pavyzdžiui, „Memelio miestas“ – privačių investuotojų projektas, kuris nepritraukus investicijų sustojo. O naujo Muzikinio teatro plėtojimas perduotas Kultūros ministerijai.
Be to, R.Zulcas mano, kad dešimtmetį dedamos pastangos uostamiesčiui įpūsti jūrinės dvasios vis dėlto duoda rezultatų: „Jūrinė kultūra – tai laivo ir kranto žmonių bendravimas sausumoje. O jis vyksta. Išplaukiant kruiziniam laivui, miestiečiai ir poilsiautojai ateina jo išlydėti. Veikia gintaro turgus ir galerijos. Neseniai dar viena atidaryta. Joje galima pamatyti, kaip gaminami gintaro dirbiniai.“
Nors savivaldybės atstovas sutinka, jog tai per mažai norint pajusti, kad lankaisi uostamiestyje, tačiau, jo manymu, lyginti Klaipėdos, pavyzdžiui, su Ryga, Talinu ar Helsinkiu nederėtų. Mat šie uostamiesčiai, būdami dar ir sostinės, natūralu, turi kur kas daugiau turistinių traukos objektų. „Klaipėda – iš dalies pramoninis miestas, tačiau į senamiestį stengiamės įkelti magnetų, kurie trauktų ir klaipėdiečius, ir turistus“, – tikina R.Zulcas.
Jis skaičiuoja, kad šiuo metu vykdoma per 40 projektų, kurie esą kilstelės Klaipėdos įvaizdį ir paskatins verslo plėtrą. Pavyzdžiui, rekonstruojamas Biržos tiltas, pradėti Pilies tilto rekonstrukcijos darbai, buvęs tabako fabrikas baigiamas pertvarkyti į kūrybinių industrijų centrą, pajūrio zonoje griaunami seni tualetai, vietoj jų bus pastatyti nauji.
Kitais metais planuojama pradėti gaivinti Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksą. Bus sutvarkyta gynybinė siena, kurioje įrengta požeminė patalpa ir eksponuojami atliekant archeologinius tyrimus rasti senojo miesto kultūriniai sluoksniai, taip pat planuojama įrengti konferencijų salę, įkurti Mažosios Lietuvos muziejų.
Uostamiesčio savivaldybė senamiestyje užsimojo atstatyti ir evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią su maždaug 75 metrų aukščio bokštu, kuriame būtų įrengta apžvalgos aikštelė. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo aukščiausias visuomeninis Klaipėdos pastatas ir geografinis miesto centras, o dabar atstatyta bažnyčia galėtų tapti vienu iš turistų traukos objektų bei ryškiu senamiesčio akcentu. Tačiau tai tolimos ateities vizija, mat nėra išlikusių pastato brėžinių, trūksta ir lėšų.

Nors svajonės apie vandens pramogų parkus pajūryje ir liks svajonėmis, trumpo sezono įkarščio metu turizmo specialistai prognozuoja jau įprastą vietų trūkumą kurortuose.

Palangai šie metai ypatingi – 760-ies metų jubiliejaus proga kurortas virsta ne tik vasaros, bet ir kultūros sostine. Populiariausia šalies poilsiavietė žada įvairesnę nei įprasta renginių programą.
„Nors vasara dar neprasidėjo, kultūros sostinės programos renginiai jau persirito į trečiąjį etapą. Pirmasis buvo vainikuotas Stintų švente, antrasis – Jurginėmis, o dabar jau rengiamės gegužės 17-18 dienomis vyksiančiam kurortinio sezono atidarymui“, – pasakoja Palangos kultūros centro direktorius Nerijus Stasiulis.
Pasak jo, šią tradicinę šventę šįmet paįvairins teatralizuotas šviesų reginys „Kurhauzo istorija“ ir muzikinis pirotechnikos spektaklis pajūryje. Tą savaitgalį savo 60-metį minės Palangos orkestras, kurio pasveikinti sugužės geriausi Lietuvos pučiamųjų orkestrai. Folkloristai savo ruožtu Birutės parke surengs gegužinę, padainuos pajūrio krašto senųjų meilės dainų.
Be to, gegužės 18-ąją Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, vyks Gatvės muzikos diena: savanoriai muzikantai visą šeštadienį linksmins poilsiautojus J.Basanavičiaus gatvėje.
Šeštadienio vakarą visoje Europoje vyks tarptautinės Muziejų nakties renginiai. Nors Gintaro muziejus dėl vykdomų rekonstrukcijos darbų naktį atverti durų neplanuoja, tačiau Antano Mončio namai-muziejus šeštadienio vakarą kvies į šiuo metu Palangoje jau vykstančio dailininkų plenero „Niekieno žemė“ parodos atidarymą.

„Birutė“ prie Birutės

Iš viso Kultūros sostinės programa žada daugiau kaip šešias dešimtis koncertų, daugiau kaip keturias dešimtis parodų. Tradicinių festivalių sąrašą papildys liepos mėnesį rengiamas naujas kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardo klasikinės muzikos festivalis bei Kultūros naktis prie Baltijos, kviesianti naktinėti liepos 6-ąją. Tuomet Birutės parke nuskambės ir pirmoji lietuviška opera „Birutė“, parašyta kompozitoriaus Miko Petrausko. Šios operos draminis pagrindas – istorinė legenda apie Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimą Palangoje ir jų meilę. Kauno miesto simfoniniam orkestrui diriguos Modestas Pitrėnas, dainuos Asta Krikščiūnaitė, Audrius Rubežius, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas, Giedrius Žalys ir Kauno valstybinis choras. Pastatymo, Vilniuje pirmąkart rodyto 2006-aisiais minint nacionalinės operos šimtmetį, režisierė – Birutė Marcinkevičiūtė-Mar.
Sceną operai ketinama statyti Birutės kalno papėdėje, pievelėje šalia Tiškevičių rūmų Rožyno – ten, kur „Nakties serenadų“ festivalio metu būriai poilsiautojų renkasi dykai pasiklausyti vėjo plaikstomų koncerto aidų. Kaip į tokius kultūrininkų užmojus reaguos rūpestingai tvarkomo parko administracija? „Su jais viskas suderinta. Žolė kenčia tada, kai rengiami šokiai, o ne tuomet, kai žmonės ramiai sėdėdami ant suoliukų klauso muzikos“, – aiškina N.Stasiulis.
Palangos botanikos parko direktorius Valdas Pakusas taipogi neįžvelgia rimtesnės grėsmės parko želdynams: „Jei orai bus sausi – iš anksto pievą gausiau palaistysime, nes gyvybinga žolė lengviau atlaiko panašius išbandymus. O šiaip problemų neturėtų kilti“.

Tvenkinys be gulbių

Šią vasarą Birutės parke toliau vyks jo istorinės dalies restauracijos ir pritaikymo viešosioms reikmėms darbai. ES lėšomis vykdomas projektas persirito į antrąjį etapą, kurio sąmata – 3,5 mln. Lt. Šio etapo metu bus keičiamos parko tvoros, tobulinamas apšvietimas, valomas centrinis šalia rūmų esantis tvenkinys, tvarkomi priešais Gintaro muziejų esančios aikštės želdiniai. Tiesa, pastarieji darbininkų sulauks tik vasaros pabaigoje, o štai tvenkinys bus nusausintas ir laikina tvora apsuptas jau netrukus, taigi norintiems pasidžiaugti antimis ir gulbėmis poilsiautojams šią vasarą teks pėdinti iki tolėliau tyvuliuojančio antrojo tvenkinio.
Pasikeitimų pajus ir Gintaro muziejaus lankytojai. Įėjimas į rūmus šįmet bus atvertas nebe paradinėje, Laiminančio Kristaus skulptūros, o priešingoje – Rožyno pusėje. Statybininkai jau baigia tvarkyti cokolinį rūmų aukštą, kuriame įsikurs bilietų kasos, nauja rūbinė, tualetai, atsiras liftas sunkiau vaikštantiems lankytojams. „Tikėjomės pirmąjį remonto etapą baigti iki Muziejų nakties, tačiau vykdydami tyrinėjimus archeologai aptiko XV-XVI amžiaus radinių – juk visi žino, kad rūmai stovi senosios gyvenvietės vietoje“, – neslepia Gintaro muziejaus projektų koordinatorė Regina Makauskienė. Užtat naujomis parodomis ketinama atsigriebti Kultūros nakties, vyksiančios liepos 6-ąją, metu.
Beje, pirmajame Birutės parko restauracijos darbų etape sugrąžinus istorinį Edouardo Andre suprojektuotą takų tinklą, „Gintaro“ ir „Vyturio“ sanatorijose besigydantieji, tarp kurių būna ir judėjimo negalias turinčiųjų, neteko tiesiausio kelio prie jūros, vedančio pro Botanikos parko administraciją ir Lurdą. Jau porą metų parkotvarkininkai bergždžiai mėgina pakeisti senus vasarotojų įpročius ir nukreipti jų srautą aplinkiniu keliu, vedančiu į atokesnius paplūdimius, tačiau negelbsti nei panaikinta tako danga, nei jo galuose sodinami krūmai. Vargu ar priverstinius aplinkkelius būtų tikslinga vadinti „parko pritaikymu viešosioms reikmėms“.
„Tikriausiai šiuo atveju projekto autoriai padarė klaidą, – pripažįsta ir V.Pakusas. – Tas takas išties buvo įrengtas sovietmečiu, kai kitoje Vytauto gatvės pusėje išdygo sanatorijų kompleksas, taigi formaliai žvelgiant atstatyta istorinė tiesa. Tačiau kartu keliaujantieji į paplūdimius neteko galimybės grožėtis Tiškevičių rūmais ir jų Rožynu, o sanatorijų ligoniams kelias link jūros pailgėjo“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

REUTERS

Šiandien “Lietuvos žinios” informuoja, kad ekologiškų (tiksliau, hibrinių, nes serijinių elektromobilių Lietuvoje nėra) automobilių savininkai galės nemokėti stovėjimo mokesčio.

Tokių automobilių savininkai galės nemokėti už stovėjimą Klaipėdos centre ir nemokamai įvažiuoti į Neringos savivaldybės administruojamą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją.

Uostamiesčio taryba sprendimą atleisti hibridinių automobilių ir elektromobilių, kurių variklio tūris neviršija 2 tūkst. kubinių centimetrų, savininkus nuo minėtos rinkliavos turėtų priimti per artimiausią posėdį.

Klaipėdiečių iniciatyvą remia ir neringiškiai. Anot Neringos mero Antano Vinkaus, siūlymas aplinkos neteršiančioms transporto priemonėms taikyti lengvatas jau šiuo metu svarstomas.

Tačiau norintieji ekologiškais automobiliais persikelti per Kuršių marias šią vasarą dar neturės jokių lengvatų ir kaip kiti keliautojai turės krapštyti pinigines. Valstybės valdoma bendrovė savo paslaugų kainodarą keičia gerokai lėčiau. Pasak AB “Smiltynės perkėla” generalinio direktoriaus Dariaus Butvydo, net ir dėl mažiausio kainos pakeitimo privalu gauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pritarimą.

Nuo birželio 1-osios iki rugpjūčio 31 dienos visi lengvųjų automobilių savininkai, atvažiuojantys į Kuršių nerijos nacionalinio parką, turi mokėti 20 litų rinkliavą. Lengvojo automobilio perkėlimas per Kuršių marias šiuo metu kainuoja 40 litų.

.

Jau šį šeštadienį Nidoje prasideda Thomo Manno kultūros centro organizuojamas penkioliktasis tarptautinis Th.Manno menų festivalis. “Gaila, bet nuosekliai mažėjantis Kultūros ministerijos skiriamas festivalio finansavimas nebeleidžia skirti daugiau lėšų renginių reklamai. Tačiau galime dėkoti Neringos savivaldybei, kuri savo dalį festivalio biudžete šįmet padidino”, – “Veidui” pasakojo Th.Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė.
Vis dėlto pasirinkta netaupyti festivalio trukmės sąskaita – prasidėjęs šeštadienį, jis truks iki kitos savaitės pabaigos. “Tačiau festivalio atlikėjai gaus dar kuklesnius honorarus”, – neslepia organizatorė.
Penkioliktasis Th.Manno menų festivalis pradės naują trejų metų teminį ciklą, skirtą Nobelio literatūros premijos laureatams. Šįmet bus gvildenamos vieno iš jų – rašytojo bei poeto Czeslawo Miloszo, kurio knygos “Gimtoji Europa” pavadinimas tapo šių metų festivalio epigrafu, idėjos. Laukiama susitikimo su knygos “Nemunas – vienos Europos upės kultūros istorija” autoriumi Uwe Rada iš Vokietijos, apie savitą rašytojo balsą Europos kontekste kalbės vienas žinomiausių Lenkijos poetų ir eseistų Adamas Zagajewskis. Susitikime su dr. Irena Vaišvilaite bus diskutuojama tema “Apie viltį”, o europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis savo kūrybos vakare M.K.Čiurlionio muziką atliks kartu su garsiuoju Lietuvos saksofonininku Petru Vyšniausku.
Festivalio muzikos programą, kaip ir kasmet, sudarys aštuoni koncertai. Jie primins šių metų jubiliatus – kompozitorius Gustavą Mahlerį bei Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, atskleis austrų autoriaus Antono Brucknerio muzikos grožį. Austrų muzikinės tradicijos reikšmingumą platesniu laiko lanku atskleis koncertas, kurį atliks festivalyje viešėsiantis austrų smuikininkas Gernotas Winischhoferis bei lietuvių fortepijoninio trio “Kaskados” nariai.
Festivalį pradės pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis, jame pirmąkart nuskambės itin sudėtingas kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūrinys “Čiurlionio metai”. Drauge su fortepijono virtuozu jį atliks Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus. Liepos 16-oji (diena, kurią Th.Mannas su šeima 1930-aisiais pirmąsyk atvyko į savo vasarnamį Nidoje) tradiciškai bus skiriama šiam rašytojui. Svečias iš Vokietijos Dieteris Straussas pristatys knygą apie Mannų šeimos patirtį išeivijoje.
Kino naktyse prie švyturio ant Urbo kalno numatoma rodyti vokiečių ir lietuvių režisierių filmus. O festivalio pabaigoje Nidos meno kolonija pakvies į videoperformansų bei turiningų pokalbių vakarą modernaus meno namuose.

Filharmonijos festivaliai

Įvyks ir abu Nacionalinės filharmonijos kuruojami pajūrio festivaliai. Neringoje, kaip įprasta, į koncertus kvies ansamblis “Musica humana”, vadovaujamas profesoriaus Algirdo Vizgirdos. Dvylika festivalio koncertų skambės Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bei Nidos Marijos krikščionių pagalbos katalikų bažnyčiose. Juose – muzikiniai pasakojimai apie Antonio Vivaldi, Johanną Sebastianą Bachą, Wolfgangą Amadeų Mozartą, Georgą Friedrichą Handelį ir kitus muzijos genijus. Programose dalyvaus solistai Julija Stupnianek, Raminta Vaicekauskaitė, Lauryna Bendžiūnaitė, Mindaugas Zimkus, Ignas Misiūra.
Palangos Gintaro muziejaus terasoje rugpjūčio pradžioje laukia keturi Lietuvos kamerinio orkestro koncertai. Kartu pasirodys šio orkestro meno vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas, dar vienas smuikininkas iš Japonijos Narimichi Kawabata ir operos solistė Lilija Gubaidulina.

Staigmena geležinkelio stotyje

Daug staigmenų šįmet žada Klaipėdos muzikinio teatro rengiamas “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”, rodos, pasiryžęs aprėpti kuo daugiau pajūrio krašto aikštelių. Muzika skambės ne tik Klaipėdoje, bet ir Giruliuose, Kretingoje, Šilutėje, Palangoje, Preiloje, Juodkrantėje, Nidoje. Vis dėlto labiausiai anonsų skaitytojus intriguoja mįslingasis “Flashmob” (žaibiškas sambūris) Klaipėdos geležinkelio stotyje, numatomas liepos 29-ąją, į uostamiestį atvykus pirmam tos dienos Vilniaus traukiniui.
Tiesa, teatro vadovas Ramūnas Kaubrys tokiu žurnalistų smalsumu nėra labai patenkintas: pasak jo, būtent šis festivalio renginys turėtų būti kuo didesnis netikėtumas. “Tai meninė improvizacinė akcija, kurioje dalyvaus teatro baleto šokėjai. Tiek ir tegaliu pasakyti. Kadangi akciją filmuosime ir vėliau naudosime reklamai, mums svarbu, kad atvykusių keleivių reakcija į teatralizuotą vyksmą būtų natūrali”, – pasakoja Klaipėdos muzikinio teatro direktorius.
O į Palangos botanikos parko rotondą, kurią vasarą okupuoja kurorto pučiamųjų orkestras, klaipėdiečiai vienam vakarui ketina atgabenti koncertinį fortepijoną. Juo parke skambins viešnia iš Italijos Alice Baccalini. “Sudarydami šių metų festivalio programą bandėme orientuotis į italų muziką. Todėl ir festivalio atidarymo koncerto, kurį rengia dirigentas Juozas Domarkas, pavadinimui parinkta itališka frazė “Bravo, Maestro!” – neslepia R.Kaubrys.

Džiazas ir ragai

Džiazo mėgėjai laukia festivalio “Nida Jazz”. Paskutinį liepos savaitgalį kopų fone pasirodys amerikiečių būgnininkas Bruce’as Coxas, energingas kvartetas iš Vokietijos “Mo‘ Blow” ir world music atstovai “Lo‘Jo” iš Prancūzijos. Į sceną Nidos prieplaukoje kops ir Vladimiras Čekasinas, Andrejus Kondakovas su projektu “Midnight Riffs” bei sparčiai progresuojantys scenos debiutantai – Marijaus Aleksos tarptautinis džiazo projektas, kuriame pasirodys ir britų muzikantai Nathanielis Facey bei Rickas Jamesas.
Festivalis “Palangos vasara” šįmet siūlo renginių ciklą Gintaro muziejaus terasoje. Juose dalyvaus aktorės Virginija Kochanskytė ir Birutė Mar, pianistas Petras Geniušas, smuikininkas, kamerinio orkestro “Maskvos virtuozai” primarijus Aleksejus Lundinas, solistai Lilija Gubaidulina, Eugenijus Chrebtovas, Eglė ir Vytautas Juozapaičiai.
Festivalio organizatorė Audra Keniausytė vasarotojams pataria atkreipti dėmesį į unikalios Rusijos raginių instrumentų kapelos koncertą. “Šeši koncertai – tai viskas, ką leido kuklus festivalio biudžetas. Tikimės, kad kitąmet, kai Palanga taps Lietuvos kultūros sostine, galėsime atostogautojams pasiūlyti įvairesnę ir turtingesnę festivalio programą”, – viliasi A.Keniausytė.

Box
Pajūrio vasaros festivalių kalendorius
Liepos 9–17 d. Nidoje – tarptautinis Thomo Manno menų festivalis
Liepos 24 – rugpjūčio 15 d. Nidoje ir Juodkrantėje – kamerinės muzikos festivalis “Kuršių nerija”
Liepos 27 – rugpjūčio 15 d. Palangoje – poezijos ir muzikos festivalis “Palangos vasara”
Liepos 27 – rugpjūčio 28 d. – “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”
Liepos 29–30 d. Nidoje – džiazo muzikos festivalis “Nida Jazz”
Rugpjūčio 2–6 d. Palangoje – kamerinės muzikos festivalis “Nakties serenados”

BFL

Kol kaimynės Jūrmalos nekilnojamojo turto pardavėjai džiaugiasi pasibaigusia krize ir naujus butus tiesiog šluojančiais atvykėliais iš Rusijos, lietuviams lieka tik pavydėti. Kol kas taip laukiami turtingesni rusai mūsų pajūryje labiau linkę ilsėtis, o ne švaistyti pinigus brangesniam būstui.

Klaipėdos bendrovės “Termionas” direktorės Indrės Valionienės teigimu, pasiryžusių labai plačiai savo pinigines mūsų pajūryje atverti Rusijos piliečių kol kas tikrai nėra tiek daug kaip Latvijoje.

“Susidomėjimas yra. Tačiau kad būtų koks ypatingas pirkimas, nepasakyčiau. Bent kol kas rusai į pajūrį važiuoja tik atostogauti. Ir labai gausiai. O butus perka tik vienas kitas. Simpatijas Lietuvai ir ypač Palangai jie jaučia nemažas. Bet sako, kad kol jiems sudarytos geros sąlygos Latvijoje ir ten dar yra patrauklių nekilnojamojo turto objektų, jie renkasi ją”, – “Respubliką” tikino I. Valionienė.

Pasak “Termiono” vadovės, rusus į Jūrmalą vilioja labai patogus susisiekimas bei čia vykstantys jų taip mėgstami įvairiausi festivaliai. Neabejojama, kad tiesioginis skrydis iš Maskvos į Palangą ir pastarojoje išjudintų ne tik nekilnojamojo turto rinką.

“Visa tai sudėjus, latviai tik išlošia. Ir ne tik pritraukdami turistų bei parduodami nekilnojamąjį turtą. Latvijos valdžia jau svarsto galimybę du ar tris kartus padidinti nekilnojamojo turto mokestį”, – sakė I. Valionienė.

Lietuvoje trečiųjų šalių piliečių įgytas nekilnojamasis turtas nėra pagrindas jiems gauti laikiną ar nuolatinį leidimą gyventi mūsų šalyje. Tačiau jo įgijimo dokumentai gali būti vienas iš atvykimo į Lietuvą tikslą patvirtinančių dokumentų gaunant daugkartinę Šengeno vizą iki vienų metų. Turėdamas tokią vizą, užsienietis Lietuvoje ar kitose Šengeno valstybėse gali būti ne ilgiau kaip tris mėnesius per pusę metų.

Nors rusai Palangoje ir neperka visko iš eilės, kaip Jūrmaloje, jie populiariausiame šalies kurorte palaiko stabiliai aukštas nekilnojamojo turto kainas.

“Pas mus aukštos kainos laikosi vien tik dėl rusų. Jei ne jie, tikrai nebūtume išvengę tokių pačių rinkos svyravimų, kaip ir likusioje šalies dalyje”, – neabejojo Palangos nekilnojamojo turto agentūros “Rolijona” savininkė Ona Mackevičienė.

Anot palangiškės, rusus ir baltarusius Palangoje labiausiai domina gyvenamieji butai. Jie perkami ne tik dėl gyvenimo vasarą, bet ir galimybės paprasčiau gauti Šengeno vizą.

“Nemažai Rusijos verslininkų tokias vizas turi dėl savo darbo reikalų. Tad pirkdami butus jie rūpinasi, kad jas gautų jų šeimų nariai – žmonos ir vaikai. Tad rusai visą laiką stabiliai domisi Palanga, kurioje jiems ekonominės krizės nebuvo. Tik pirmą kartą pastebėjome, kad šią žiemą susidomėjimas nekilnojamuoju turtu iš jų pusės buvo labai didelis. Paprastai taip būna tik liepą ir rugpjūtį. Tai rodo, kad ši rinka bent Palangoje atsigauna. Susidomėjimas jos nekilnojamuoju turtu šiuo metu yra tikrai labai didelis”, – sakė O. Mackevičienė.

Paklausą didina ir labai sumažėjusi pasiūla. Kaip vieną iš to priežasčių “Rolijonos” savininkė yra linkusi įvardyti teisėsaugininkus, nes labai daug prasidėjusių statybų Palangoje sustabdė prokurorai.

O būstas kurorto senos statybos namuose, nors ir yra gana didelė pasiūla, potencialių pirkėjų nevilioja. Žmones baugina dėl šildymo žiemą išaugantys komunaliniai mokesčiai bei pardavėjų prašomos labai didelės kainos.

O. Mackevičienė prognozavo, kad jau greitai butų kainos senos statybos namuose kris ir dviejų kambarių butas kainuos apie 80-100 tūkstančių litų.

Šiuo metu poilsiui daugiausiai ieškomi iki 250 tūkstančių litų kainuojantys butai su autonominiu šildymu, balkonu ir vieta automobiliui. Pastoviam gyvenimui norima išleisti iki 120 tūkstančių litų kainuojančiam būstui senos statybos name.

Pasak nekilnojamojo turto pardavėjų, būsto gyventi Palangoje ieško apie 30 procentų jų klientų, likę jį įsigyja poilsiui.

Nors žiemos sezonas daugumai Lietuvos pajūrio kurortų verslininkų buvo dar prastesnis nei pernai, vasaros laukiama su didesniu optimizmu, tikintis, kad sunkmetis pagaliau pasitrauks.

Verslininkai sako, kad šios vasaros kainas viešbučiuose lems sumažintas pridėtinės vertės mokestis, kavinėse kainas ir uždarbį sureguliuos pati rinka, o didesniu galvos skausmu vadina tik kvalifikuotų darbuotojų stygių, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Nemažai vilčių dedama ir į Europos vyrų krepšinio čempionatą, kurio dalis rungtynių vyks Klaipėdoje, tad dėmesio tikisi sulaukti ir kurortų viešbučiai bei kavinės.

Viliamasi, kad dėl neramumų kai kuriuose užsienio kurortuose lietuviai šią vasarą labiau trauks į savą pajūrį. “Esame nusiteikę, kad ši vasara tikrai bus išskirtinai geresnė, sulauksim daugiau žmonių”, – tvirtina Palangos apgyvendinimo paslaugų teikėjų organizacijos “Svetingas šeimininkas” vadovė Irena Švanienė.

Nors sunkmetis jau traukiasi, didelėmis kainomis pajūryje neketinama gąsdinti.

Kai kurie Palangos viešbučiai pabandė vasaros sezono pradžios kainas sumažinti ir jau džiaugiasi rezultatais, o ar brangs patiekalai kavinėse, jų savininkai dar kalba atsargiai.

Privačiame sektoriuje apgyvendinimo paslaugas teikiantys verslininkai šią vasarą staigmenų poilsiautojams kol kas neketina. Palangoje žadama palikti tokias pačias kainas kaip ir pernai.

Pagal naują tvarką užsiimantieji kambarių nuoma pagal verslo liudijimus, deklaravę pajamas, galės dalį mokesčių susigrąžinti.

“Kambarių nuoma užsiimantieji galės susigrąžinti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, o teikiantieji apgyvendinimo paslaugas – ne. Čia jau prasilenkia su sveiku protu, priimdami tokius nesąmoningus sprendimus Seime, nes iš esmės paslauga ta pati, tik vieni gali išrašyti kvitą juridiniams asmenims”, – piktinasi nauja tvarka I. Švanienė.

Šiemet optimizmo nestokojantys kurortų verslininkai sako turintys ir rimtą rūpestį – sunku rasti kvalifikuotų darbuotojų, ypač virėjų, net pagalbinių darbuotojų. Sunkiausia toms kavinėms ir restoranams, kurie žiemos metu neveikia ir darbuotojus samdosi tik vasarai.

Pajūrio viešbučių ir restoranų savininkai geresnės nei pernai vasaros nesitiki ir tvirtina, kad kainos išliks tokios pat.
“Apie kainų kėlimą net negalvoju, bet nuleisti kainų taip pat neketinu. Nusipiginę esame iki kraštutinumo. Jau pernai dienos pietus už 10 Lt siūlėme ne iš gero gyvenimo – ankstesniais metais net minties nebūdavo taip vilioti klientų”, – tvirtina Palangos J.Basanavičiaus gatvėje esančios kavinės “Elnio ragas” direktorius Raimondas Kubilius.

Kambarius nuomojančius palangiškius vienijančios organizacijos “Svetingas šeimininkas” pirmininkė Irena Švanienė sako, kad privačiame sektoriuje kambarių kainos vasarą išliks kaip ir praėjusiais metais – dvivietis kambarys kainuos 60–130 Lt.

Kol kas palangiškiai nemato jokių ženklų, kad ši vasara gali būti geresnė nei praėjusi – kambarius poilsiautojai užsisako labai vangiai. “Nė vienas mūsų asociacijos narys nerezervavo kambarių bent mėnesiui. Prieš porą metų tokiu metu jau būdavo rezervuota 30 proc. kambarių, o dabar tik 5 proc. Aš ir pati nuomoju kambarius ir šiandien neturiu nė vieno išankstino užsakymo. Tikriausiai lietuviai žiūrės į orus ir atvyks tik savaitgaliais – net abejojame, ar susirinks tiek, kiek pernai”, – optimizmu netryško I.Švanienė.

Palangos turizmo informacijos centro vadybininkė Alma Galbuogienė sako, kad artėjant vasaros sezonui kainas pakėlė labai nedaug viešbučių – dauguma jų arba išlaikė pernykštes kainas, arba jas dar sumažino. Vidutiniškai trijų ar net keturių žvaigždučių viešbutyje dvivietis kambarys liepą ir rugpjūtį su pusryčiais kainuos 200–300 Lt.

Kainų neskuba keisti ir Nidos viešbučiai. Štai “Nidos smiltės” direktorė Algima Noreikienė tvirtino, kad kainos išliks tokios pat, kaip pernai – naktis viešbutyje liepą ir rugpjūtį kainuos apie 280 Lt. Beje, Nidos viešbučiai nusiteikę optimistiškiau, nes nekantriai laukia Nidą pamėgusių užsieniečių. A.Noreikienės tvirtinu, užsieniečiai, kitaip nei lietuviai, kambarius užsisako jau dabar. Šiuo metu viešbučio užimtumas šiai vasarai siekia 50 proc., bet tam, kad viešbutis išsilaikytų, reikėtų bent 70 proc.