Prieš tris mėnesius paskelbtos Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijų jungtuvės iširo, atsitrenkusios į partijų apačių nenorą prarasti pozicijas savivaldoje bei „tvarkiečių“ lyderio Rolando Pakso baimę, kad jis netaps jungtinės politinės jėgos vadovu.

Susirinkusi į neplanuotą posėdį “Tvarkos ir teisingumo” (TT) partijos taryba gegužės pradžioje paskelbė, kad derybos dėl susijungimo su Darbo partija (DP) stabdomos, nes partneriai nesilaiko nei pirminių pažadų, nei jungtuvių datos. Mat pagal pirminį pažadą, kurį R.Paksas gavo iš “darbiečių” lyderio Viktoro Uspaskicho vasario pradžioje, iškilmingos partijų tuoktuvės turėjo įvykti dar balandžio 27-ąją, o naujos partijos vadu patvirtintas R.Paksas.
Susiviliojęs V.Uspaskicho pažadais, R.Paksas metėsi į jo glėbį pats ir įkandin patraukė savo partiją, bet vietoje didžiausios Lietuvos partijos pirmininko posto gavo tik neaiškias kalbas apie demokratiškus lyderio rinkimus ir atvirą maištą saviškių gretose.

Viršūnių sąmokslas

Apie planuojamas DP ir TT jungtuves buvo paskelbta vasario 18-ąją, netrukus po to, kai Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teismas baigė liudininkų apklausą ir ėmė aiškėti, kad V.Uspaskichui už jam inkriminuojamus nusikaltimus gresia iki trejų metų kalėjimo. Jungtuvės skubintos, žadėta, kad „visos teisinės procedūros [dėl Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo" partijų susijungimo] turėtų būti atliktos per 65 dienas, skaičiuojant nuo vasario 24-osios”. Esminis dalykas – naujosios politinės jėgos, kurią žiniasklaidos šmaikštuoliai netruko praminti „Darbotvarke“, pirmininkas turėjo būti rotuojamas kas dvejus metus: pirmiausia šis postas turėjo tekti R.Paksui, paskui V.Uspaskichui.
Nebuvo sunku apskaičiuoti, jog daug silpnesnės (DP per 2012 m. Seimo rinkimus surinko 2,7 karto daugiau balsų nei TT) politinės jėgos pirmininkas į jungtinės partijos pirmininko postą siūlomas todėl, kad V.Uspaskichas artimiausius dvejus trejus metus ketino praleisti įstaigoje su valdišku maitinimu. O iš jos išėjęs kaip tik prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus, vėl imtųsi vesti partiją. Tuo tarpu R.Paksas, kaip „Darbotvarkės“ lyderis, galėjo tikėtis būti iškeltas didžiausios Lietuvoje partijos kandidatu per 2014-ųjų prezidento rinkimus.
Dabar tikriausiai nei V.Uspaskichas, nei R.Paksas atvirai nepasakys, apie ką juodu kalbėjosi, kokius pažadus vienas kitam dalijo ir kokias slaptas mintis puoselėjo tuos metus pusantrų, kuriuos, kaip juodu teigė, vyko derybos dėl jungtuvių. Faktas tas, kad tai buvo ne partijų, netgi ne partijų vadovybių, o dviejų gerokai gyvenimo apkultų politinių veikėjų asmeninis susitarimas. Netgi TT vicepirmininkas ir R.Pakso dešinioji ranka Valentinas Mazuronis tą dieną, kai pasklido gandas apie sutartą partijų susivienijimą, buvo priblokštas šios naujienos, nors netrukus tapo karščiausiu jungtuvių šalininku. Priešingai nei dalis kitų įtakingų „tvarkiečių“.
Beje, Darbo partijoje irgi atsirado nemaža įtakingų narių, kurie, pritardami pačiai susijungimo idėjai, visiškai nepritarė lyderių suderėtoms sąlygoms. V.Uspaskichui slapstantis Rusijoje partijai vadovavęs Kęstutis Daukšys buvo vienas pirmųjų, įgarsinusių sąlygą, kad „Darbotvarkės“ lyderis turi būti renkamas per suvažiavimą, o ne rotuojamas pagal pirminį susitarimą.

Maištas „apačiose“

Esminę galimo sklandaus DP ir TT susijungimo kliūtį politologai ir apžvalgininkai įvardijo iš karto, vos tik tapo aišku, kad partijos tikrai ketina jungtis, – tai postų jungtinės partijos vadovybėje, skyriuose, savivaldybėse ir kandidatų savivaldybių bei Seimo rinkimų sąrašuose dalybos. Abiejų partijų atstovai, ypač provincijoje, pasižymėjo nuožmia kova dėl valdžios, dažniausiai buvo minimi balsų pirkimo skandaluose, kai kurie, kaip “darbiečiai” Pinskai, netgi apgaudinėjo saviškius. Tikėtis, kad tokie nusileis per vietų dalybas svetimiems – nerealu. Taip ir atsitiko.
Pirmiausia sprogo TT, kurios vienas žymiausių provincijos vadų – Raseinių skyriaus pirmininkas Remigijus Ačas, po 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų formuodamas valdančiąją koaliciją, mieliau į ją priėmė konservatorius nei vietos Darbo partijos skyriaus atstovus. Apkaltinęs R.Paksą išdavyste jis paliko TT frakciją Seime ir kartu su savo bendraminčiais prašėsi į Eligijaus Masiulio vadovaujamą Liberalų sąjūdį.
Kitų skyrių pirmininkai ar savivaldybių merai audringų scenų nekėlė, bet aiškiai atmetė „darbiečių“ idėją, kad jungiantis pirmininkų postai būtų ne pasidalijami, bet renkami, lygiai kaip ir visos partijos vadovybės nariai. Gausesnė Darbo partija tokiomis aplinkybėmis būtų turėjusi neabejotiną pranašumą, o tikimybė, kad R.Paksas taptų jungtinės partijos vadu – lygi nuliui. Ties tuo viskas iš esmės ir pasibaigė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaraisiais mėnesiais iš įvairių kalbėtojų lūpų Konstitucinio Teismo adresu pilasi daug kritikos. Ypač daug aistrų sukėlė Rolando Pakso istorija ir Lietuvos Konstitucinio Teismo vaidmuo joje. Iš skirtingų stovyklų girdėti skirtingi kaltinimai, tad mūsų savaitraštis nusprendė pasidomėti, ką šia tema mano visuomenė, o klausimus pateikėme gana aštrius.
Taigi iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos sužinome, jog 82,2 proc. apklaustųjų mano, kad Konstitucinis Teismas Lietuvai reikalingas, tiesa, 36,2 proc. pabrėžia, kad jis turėtų būti kitoks, nei yra dabar. Toks didelis taip manančių žmonių nuošimtis jau yra nemažas akmuo į Konstitucinio Teismo daržą.
O atsakymą į antrąjį klausimą itin nemalonu bus išgirsti R.Paksui, mat daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad apkaltos būdu pašalintam prezidentui, Seimo nariui ar teisėjui apskritai niekada neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti. Dar 37 proc. respondentų manymu, toji bausmė turėtų būti ilgesnė nei 12 metų.

Jūsų nuomone, ar Lietuvai reikalingas Konstitucinis Teismas? (proc.)

Taip    46
Reikalingas, bet kitoks, nei yra dabar    36,2
Ne    14,4
Nežinau    3,4

Jūsų vertinimu, kiek metų apkaltos būdu pašalintam prezidentui, Seimo nariui ar teisėjui neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti? (proc.)

Jiems niekada neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti     50,8
Daugiau nei dvidešimt metų    19,4
13–20 metų    10,4
8 metus    8,6
12 metų    7,2
4 metus    2,2
Nežinau    1,2
Kita    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugsėjo 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

ELTA

“Lietuvai iškilo realus fizinio išlikimo klausimas: nebaudžiamas kyšininkavimas, korupcijos siautėjimas. Mes sieksime įvertinti visus, Lietuvą pavertusius ne žmonių, o buhalterinės biurokratijos valstybe, kurioje žmogaus teisės ir valia yra paminama nesąžiningo pareigūno, politiko, o neretai – tiesiog kriminalinio nusikaltėlio. Mes manome, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo metų metais nemokšiškai, bet blogiausia – ne žmonių ir ne jų valstybės naudai vykdomų reformų. Tokių reformų kitaip, kaip griovimu, negalima pavadinti…
Mūsų partija – sparčiausiai auganti partija Lietuvoje. Šiandien Tvarkos ir teisingumo partijoje daugiau kaip 17 tūkst. narių. Ir mes sukursime Trečiąją Respubliką. Tai bus žmonių Respublika”, – fašizmą menančiais šūkiais save ir partijos narius drąsina Rolandas Paksas, partijos “Tvarka ir teisingumas” pirmininkas, šiurkščiai Lietuvos Respublikos Konstituciją pažeidęs ir dėl to per apkaltą iš prezidento posto pašalintas politikas.
Pernai sausį Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos priimtas sprendimas, kad priesaiką sulaužiusiam R.Paksui iki gyvos galvos taikytas draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingai ilgas, paskatino šį “silpnavalį vyruką su ašara aky” ir vėl kelti sparnus revanšistiniam erelio skrydžiui.
“EŽTT atstatė Lietuvoje pamintą teisingumą. Antikonstitucinis 2003–2004 m. sąmokslas žlugo. Sumaišties ir tamsos metai baigėsi”, – nuolat kartoja Seimo rinkimams vėl besirengiantis R.Paksas. O šią jo mintį atrajoja visas būrys jam ištikimų “lipdukų”.
Tačiau tiesa yra ta, kad EŽTT nepanaikino 2004 m. kovo 31 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo, o tik dar kartą patvirtino, jog šiurkščiai pagrindinį šalies įstatymą pažeidęs eksprezidentas R.Paksas yra nubaustas teisėtai ir teisingai, tik bausmė yra per didelė.
Bet į teisiškai neišprususį politinį rinkėją apeliuojantys paksininkai pateikia informaciją tokiu kampu, koks jiems naudingas: R.Paksas su bendražygiais dar 2003–2004 m. įsisąmonino jo tuomečio viešųjų ryšių technologo Aurelijaus Katkevičiaus įteigtą mintį, kad jei tiki tuo, ką sakai, tai, ko gero, ir nemeluoji.
“Veidas” dar kartą primena, kaip R.Paksas iškilo į politines aukštumas, kokius priėmė vadybinius sprendimus, būdamas premjeras, prezidentas, kokių patyrė nuoskaudų ir politinių virsmų.

Skausmingai siekė pripažinimo
“Tiesą sakant, Rolandą nuo pat vaikystės kažkoks nenumaldomas nerimas nuolat ragino, skubino, skatino veikti… Su kiekviena klase plėtėsi ir ratas užsiėmimų, už kurių vaikinas mėgino “užsikabinti”. Gitara ir futbolas, boksas ir akordeonas, antra vieta tarp Telšių rajono dešimkovininkų ir estradinis ansamblis, ledo ritulys ir klarnetas, antras atskyris bėgiojant krosą ir pramoginiai šokiai – visur neblogai sekėsi, buvo įdomu. Bet vis tiek – ne tai, ko reikėjo. Aviamodelius konstravo nuo mažumės, dalyvavo respublikinėse varžybose. Devintoje klasėje pasiprašė į sklandymo klubą. Pavasarį atvažiavo į Vilnių pirmąkart šokti parašiutu, bet instruktoriai, pažiūrėję į anketą ir jos savininką, šokti neleido – per jaunas. Taigi vaikiškas maksimalizmas nesyk atsigręžė į jį nepasitenkinimu savimi”, – 1983 m. žurnale “Sparnai” apie kolegą ir bičiulį R.Paksą nuo vaikystės persekiojančią baimę nepasirodyti nevykėliu ir būti pripažintam rašė lakūnas ir žurnalistas Edmundas Ganusauskas.
Buvęs R.Pakso suolo draugas iš Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos laikų, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Alfredas Bumblauskas, “Veido” prieš keletą metų paprašytas prisiminti buvusį bičiulį paauglystės metais, atitarė, kad Rolandas nuolat siekęs būti tarp lyderių. Jį ypač žavėjo žmonės, turintys gerą humoro jausmą, – kompanijų sielos.
“Buvo mūsų klasėje toks Vacys. Kai tik jis prasižiodavo, visa klasė iškart imdavo kvatoti. Vacys buvo lyderis. Rolandas nebuvo tas žmogus, kuris galėjo viešai skelt “šposus”, – pasakojo A.Bumblauskas. – Tačiau kaip visi nustebome, kai devintoje klasėje Rolandas parašė humoreską, kuri pateko į respublikinį moksleivių konkursą.”
Studijuodamas Vilniaus inžineriniame statybos institute R.Paksas susirado aeroklubą. Skraidyti jį išmokė pirmasis mokytojas, tapęs draugu visiems laikams, klubo instruktorius, 2001 m. R.Pakso į AB “Lietuvos avialinijos” vadovus prastumtas Stasys Jarmalavičius.
1982 m. vienas žymiausių aukštojo pilotažo specialistų, daugelio varžybų vyriausiasis teisėjas, Kuibyševo aviacijos instituto prorektorius Jurijus Tarasovas, kalbėdamasis su E.Ganusausku, prasitarė: “Mano nuomone, SSRS šiuo metu yra keturi vienas kito verti aukštojo pilotažo meistrai: Kairys, Smolinas, Nikitiukas ir Paksas.”
Tarptautinėje arenoje lakūnas R.Paksas debiutavo 1982 m., iškart pasaulio čempionate Austrijoje. Tarp geriausių planetos pilotų jis buvo septintas. SSRS tautų VIII spartakiadoje R.Paksas laimėjo finale ir tapo čempionu.

Vėjavaikis avantiūristas
Šiandien analizuojant šio prieštaringai vertinamo politinio herojaus biografijos faktus dėliojasi vaizdas, kad tai politikas, taip ir neišaugęs paaugliškų nevisavertiškumo kompleksų. Viena vertus, jis ganėtinai baikštus ir silpnas, kita vertus, jis demonstruoja viražus danguje – lakūnas, akrobatas. “Iš tikrųjų taip jis stengiasi įveikti save, nugalėti kompleksus. Taip sau ir kitiems savo drąsą įrodinėja silpnieji”, – mūsų savaitraščiui sakė vienas buvusių R.Pakso bendražygių.
Toks apibūdinimas gal pernelyg kritiškas – juk R.Paksas įrodė gebąs ir verslu užsiimti. Tačiau ir čia išryškėja nemaža avantiūrizmo dozė. Tereikia prisiminti, kaip buvęs statybos bendrovės “Restako” vadovas už Rusijoje, Chanty Mansijsko mieste, suremontuotą sanitarijos ir epidemiologijos centrą gautą pelną, 210 tūkst. JAV dolerių, gabeno lagaminais į Lietuvą per Austriją.
Beje, avantiūrizmas, kaip pastebi R.Pakso politinį kelią sekantis Seimo narys socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, šį veikėją suvedė ir su jam sėkmingą politinį karjeros startą davusiu buvusiu Seimo pirmininku, Tėvynės sąjungos lyderiu prof. Vytautu Landsbergiu. “Lakūnas R.Paksas turėjo išgabenti V.Landsbergį iš parlamento, jei rusų kariškiai būtų puolę”, – dramatiškus pirmųjų nepriklausomybės metų įvykius prisimena V.Andriukaitis.
O dar po keleto metų, 1997 m. balandį, verslininkas R.Paksas tapo konservatorių deleguotu sostinės meru. Jis pakeitė iki tol buvusius nepopuliarus šios partijos atstovus Alį Vidūną ir Algirdą Čiučelį.
Bet siekdamas pranokti savo pirmtakus R.Paksas ir čia griebėsi avantiūrų: didino atlyginimus bei priedus savivaldybės klerkams, ištaškydamas 33 mln. Lt, bet nesumokėjo 100 mln. Lt fizinių asmenų pajamų mokesčių. Be to, R.Paksui valdant savivaldybę už 385 tūkst. Lt buvo pripirkta mobiliųjų telefonų, dar už 77 tūkst. Lt – pranešimų gaviklių, kuriuos klerkai naudojo kaip žaisliukus, o telefonais praplepėdavo po 200 tūkst. Lt per metus. Negano to, skyrių vedėjams buvo nupirkti nauji, po 50 tūkst. Lt kainuojantys automobiliai, o kanceliarinių išlaidų apskritai niekas neribojo – prekėms buvo skiriama po 384 tūkst. Lt per metus. Žodžiu, gyvenimas R.Pakso savivaldybėje priminė socialistinį rojų.
O kai sostinės mero R.Pakso (antrąkart tapusio premjeru) įpėdinis Artūras Zuokas 2000-aisiais pamatė, kad sostinės skola – 420 mln. Lt ir siekia metinį šios savivaldybės biudžetą, Vyriausybės vairininkas taip pat lengvabūdiškai mestelėjo, girdi, Finansų ministerija padarysianti užskaitas ir panaikinsianti didmiesčio skolas. “Aš Vilnių myliu labiau”, – kvailai teisino savo nebrandžius ketinimus tuometis ministras pirmininkas.
R.Pakso vėjavaikiškumą, negalvojimą apie pasekmes ir gyvenimą, tarsi rytoj ateitų pasaulio pabaiga, liudija ir jo sandėriai su neaiškiais politiniais rėmėjais tiek per 2000 m. Seimo rinkimus, po kurių Seimo Liberalų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Klemensas Rimšelis ganėtinai atvirai stebėjosi, iš kur jų partija rinkimams turėjo tiek pinigų; tiek per 2003 m. prezidento rinkimų kampaniją, kai pretendentas į šalies vadovus pasirašė dvidešimties punktų įsipareigojimų sutartį su Jurijumi Borisovu: mainais už finansinę paramą rinkimuose suteikti šiam svetimšaliui Lietuvos pilietybę, prezidento patarėjo pareigas, apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniais apdovanojimais.
Galiausiai, kaip paaiškėjo per R.Pakso prezidentavimo skandalą, jis, negalvodamas, kad kas nors imsis narplioti prezidento rinkimų kampanijos išlaidas, pateikė dar ir melagingą finansinę ataskaitą Vyriausiajai rinkimų komisijai – J.Borisovas parėmė R.Pakso rinkimų kampaniją ne 1,2 mln. Lt, o 1,1 mln. JAV dolerių.
Pagaliau net apkaltai einant į pabaigą R.Paksas su žmonele toliau pagal savo skonį įsirenginėjo prezidento rezidenciją Turniškėse ir vėjais paleido dar 196 tūkst. Lt mokesčių mokėtojų pinigų.

Užgriuvus atsakomybei pabėga
Iki šiol R.Paksas neišmoko ir dar vienos lyderiui būtinos pamokos – viešo kalbėjimo meno. Jis noriai bendrauja tik iki tol, kol pašnekovas klausia parankių dalykų, bet vos tik išgirsta sudėtingesnį klausimą, politiko veidas akimirksniu įsitempia ir sustingsta.
Mėgindamas paslėpti šį savo trūkumą R.Paksas dar į savivaldybę pasikvietė buvusią televizijos žurnalistę Dalią Kutraitę, kuri kūrė jautraus ir jausmingo mero, vėliau premjero įvaizdį. D.Kutraitei antrojoje R.Pakso Vyriausybėje tapus kanclere, politiko įvaizdį kūrė teatrologė Rūta Vanagaitė.
Per prezidentinį skandalą išaiškėjo, kad šalies vadovas nė žingsnio negali žengti dar be vienos moters – gruzinės burtininkės Lenos Lolišvili. Jos patartas R.Paksas fizinius ir dvasinius negalavimus gydėsi apsivyniojęs galvą tualetiniu popieriumi.
“Žmogų dažniausiai traukia tie dalykai, kurių jis labiausiai bijo, arba tie, kurių jam labiausiai trūksta, – aiškina buvęs Seimo narys psichologas Vytautas Čepas. – Akivaizdu, kad R.Paksas varžosi bendraudamas su žmonėmis. Nereikia būti psichologu, kad pamatytum, koks jis būna įsitempęs. O tiek D.Kutraitei, tiek R.Vanagaitei bendravimas su žmonėmis – jų profesija.”
Seimo narys socialdemokratas Algimantas Salamakinas netgi juokavo, kad moterys R.Paksui, suvaidinusiam partinę auką, dukart padėjo dar ir pabėgti iš premjerų, o socdemas Gediminas Kirkilas tuomet prilipino jam “įvaizdžio premjero” etiketę, nes tauta šį politiką kaip kokią princesę Dianą vadino “širdžių premjeru”.
Įvaizdis sumaišė ir įtakingųjų prezidento Valdo Adamkaus patarėjų protus. Tarkim, Albinas Januška, duodamas  interviu “Veidui”, sakė: “Prezidentas mano, kad R.Paksas yra didis ir doras Lietuvos politikas ir vaidina pozityvų vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime. Jį remia daug žmonių… O gerbti R.Paksą prezidentas pradėjo dar nuo tų laikų, kai šis kritišku metu sutiko tapti šalies premjeru ir prisiėmė atsakomybę.”
Tiesa, vėliau, jau pretenduojant į šalies vadovus, naujieji įvaizdžio kūrėjai, kaip anuomet sakė A.Katkevičius, “iš silpnavalio vyro su ašara aky darė erelį”. Ir jiems pavyko trumpam apdumti rinkėjams akis.
Bet šiandien analizuodami keliolikos metų įvykius matome, kad erelis tėra višta. Jis nežino, kaip elgtis esant kritinei situacijai, ir suradęs tariamų kenkėjų atsistatydina: 1999 m. lapkritį dėl savo pasitraukimo R.Paksas apkaltino JAV bendrovę “Williams International”, neva vienašališkai primetusią Lietuvai nenaudingą “Mažeikių naftos” pardavimo sutartį, nors iš tikrųjų premjeras R.Paksas pasitraukė, nes nesugebėjo suvaldyti valstybės finansų krizės (kaip vėliau teigė buvęs finansų ministras Algirdas Šemeta ir jau miręs ūkio ministras Vincas Babilius, R.Pakso Vyriausybei delsiant pasirašyti susitarimus, Lietuvos įsipareigojimai “Mažeikių naftos” apyvartiniam kapitalui atkurti padidėjo nuo 80 iki 860 mln. Lt, o visi finansiniai įsipareigojimai išaugo 1 mlrd. Lt). O 2001 m. iškoneveikė politinį partnerį socialliberalą Artūrą Paulauską bei liberalus politikuojant, nors tikroji priežastis – stringantys eurointegraciniai reikalai ir paties premjero negebėjimas derinti interesų, nesusigaudymas Briuselyje.
O R.Pakso bailumas ypač gerai atsiskleidė 1999 m. birželį, prisiekiant premjeru pirmąkart: tuomet savo “prisistatomąją” kalbą R.Paksas pavadino greičiau ne šventine, o “didžiausios kada nors užgriuvusios atsakomybės”.
Neatsistatydino R.Paksas tik iš prezidentų: patartas vietinių ir Rusijos viešųjų ryšių veikėjų iš bendrovės “Almax”, laukė apkaltos baigties, nes netikėjo, kad už jo pašalinimą balsuos daugiau kaip 85 parlamentarai.

Postuose išliko tik lojalūs
Nepasitikėjimas svetimais, įtarumas, favoritizmas ir saviškių protegavimas – tai tie bruožai, kurie žlugdė R.Pakso karjerą visuose postuose. “Premjeras visur aplink save mato priešus, todėl jis pasirinko gana savitą elgesio modelį – kovotojo su tik jam pačiam matomais slibinais. Iš esmės R.Pakso veikla primena švento Jurgio kovas, dramatiškus spektaklius, bet valstybei tai nieko gero neduoda”, – pirmuosius liberalų ministro pirmininko žingsnius atleisti vienu metu daugumos valstybinių įmonių vadovus komentavo Andrius Kubilius.
Ir iš tikrųjų, vos prisiekus Ministrų kabinetui, tuomečio premjero patarėja R.Vanagaitė ėmė rūpintis “Kvebeko modelio” įdiegimu valstybės tarnyboje: į visas valstybės ir valdymo institucijas išsiuntinėjo žmones, renkančius informaciją apie kiekvienos svarbesnės institucijos vadovo politines simpatijas bei lojalumą liberalams.
Pirmiausia premjerui užkliuvo buvusios jo lietuvių kalbos mokytojos sūnus, “Sodros” vadovas Aidas Pikiotas, neparėmęs liberalų sprendimų, kaip gelbėti bankrutuojančią “Sodrą”.
O kai tų laikų AB “Lietuvos dujos” generalinis direktorius Vytautas Mikaila sukritikavo Vyriausybės sprendimą nedidinti dujų kainos vartotojams, nors padidėjo iš Rusijos gaunamų dujų kaina, dešinioji premjero ranka, ūkio ministras Eugenijus Maldeikis, pasiūlė jam pačiam trauktis iš pareigų.
Iš pelningai dirbančios AB “Lietuvos energija” generalinio direktoriaus pareigų buvo atstatydintas Arūnas Keserauskas, į AB “Spauda” vadovo Antano Skaisgirio krėslą pasodintas D.Kutraitės sutuoktinis Virginijus Giedraitis. O štai “Lietuvos geležinkelių” generaliniu direktoriumi paskirtas skandalingojo liberalų susisiekimo ministro Gintaro Striauko globėjas eksministras Jonas Biržiškis. Draugystė su G.Striauku ir R.Paksu nulėmė ir Donato Kaubrio tapimą “Klaipėdos naftos” vadovu.
Lojaliais, apsukriais pataikūnais arba pragmatiškais rėmėjais jis apsistatė ir Prezidentūroje. Tiesa, neilgam, bet šiandien visa senoji šutvė vėl šalia R.Pakso – prie Lūksto ežero vėl skraidė oro balionai, trenkė muzika ir liejosi ugningos kalbos. Gal jie ir toliau tegul linksminasi ir skrajoja, nes kaip moka (tiksliau, nemoka) valdyti valstybę, jau parodė.

Skandalai, bylos, kompromituojanti informacija, išsišokimai, nepalankūs teismų sprendimai daliai Lietuvos rinkėjų pasimiršta stebėtinai greitai, o štai susikompromitavusių „dievukų“ aura švyti amžinai.

„Skandalai prasideda, skandalai baigiasi“, – yra sakęs Rolandas Paksas, ir buvo visiškai teisus. Žmogui, kuris ne tik šiurkščiai sulaužė Konstituciją, bet ir įsivėlė į begalę kitų skandalų, jau seniai aišku, kad Lietuvos rinkėjai greitai pamiršta politikų nuodėmes ir vėl be skrupulų už juos balsuoja.
Europos Parlamente šiuo metu šiltai įsitaisęs R.Paksas per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, regis, vėl susirinks nemažai balsų – Seimo durys ir rinkėjų širdys jam atviros, nes ką tik buvo priimtos Rinkimų įstatymo pataisos, kurios po apkaltos kandidatuoti į Seimą politikui draudžia ne visą gyvenimą, kaip buvo iki šiol, o ketverius metus, taigi, taip atvėrė kelią R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose. Šis, žinoma, neturi skrupulų ir jau patvirtino, kad rinkimuose tikrai dalyvaus.
„Jei jis aktyviai veiks Lietuvos viešajame gyvenime, „Tvarkos ir teisingumo“ rezultatai parlamento rinkimuose vėl gali nustebinti. Neabejoju, kad R.Paksas šia galimybe pasinaudos”, – apie tai, kad R.Paksui rinkėjai yra ne tik viską atleidę ir pamiršę, bet ir jo pasiilgę, kalba politologė Jūratė Novagrockienė.
Šis valdžios ištroškęs politikierius daug kam vis dar atrodo tautos didvyris. Matyt, nuo tada, kai tapo didžiuoju kovotoju prieš „Williams” atėjimą į Lietuvą ir sužavėjo rinkėjus demonstratyviai atsistatydinęs iš premjero posto. Na o paskui R.Paskui buvo atleidžiama viskas. Per visą savo politinę karjerą R.Paksas du kartus sugebėjo tapti Vilniaus miesto meru, du kartus – šalies premjeru, buvo laimėjęs prezidento rinkimus, tapo vienos didžiausių Lietuvos politinių partijų lyderiu, ir, galiausiai, buvo išrinktas į Europos Parlamentą, o rudenį, galima neabejoti, vėl sugrįš į Seimą. Beje, paradoksas, tačiau 2003-aisiais apie jį slaptą VSD pažymą pateikęs buvęs šios tarnybos vadovas Mečys Laurinkus kaip atsaką ketina iškelti savo kandidatūrą toje pačioje rinkimų apygardoje. Jau vien tai turėtų priminti rinkėjams R.Pakso istoriją, bet, greičiausia, akla meilė “apsitašpšnojusiam” ir iš prezidento posto pašalintam R.Paksui ir keistas polinkis viską, kas blogo, pamiršti, vėl nugalės.
O prisiminti tikrai būtų ką. Vien ko verti apkaltos metu jam suformuluoti kaltinimai dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo. Juk jis buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs duotą priesaiką dėl to, kad 2003 m. balandžio 11 d. neteisėtai Jurijui Borisovui suteikė LR pilietybę už suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą, kitaip tariant, J.Borisovas iš tuometinio prezidento tiesiog nusipirko mūsų šalies pilietybę. Be to, R.Paksas J.Borisovui atskleidė, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę. Galiausiai, R.Paksas buvo apkaltintas tuo, kad davė nurodymus savo patarėjui Visvaldui Račkauskui siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaitijos keliai” vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo R.Paksui artimiems asmenims.
Be šių oficialių kaltinimų verta prisiminti ir visą kontekstą, tuo metu tvyrojusį aplink R.Paksą. Prisiminkime keistas jo kalbas ir bendravimą su ekstrasense Lena Lolišvili, desperatišką jo sprendimą pasiūlyti J.Borisovui savo patarėjo pareigas, keistas keliones motociklais po Lietuvą su pamokas praleidžiančiais savo jaunais gerbėjais, žvakelių deginimo akcijas atokesnėse Lietuvos gyvenvietėse, galiausiai – jo sprukimą į Maskvą.
Ir nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pernai sausį paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama iš prezidento pareigų 2004 m. per apkaltą pašalintam R.Paksui visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą, tai nereiškia, rinkėjai privalo už jį balsuoti ir vargu ar kokioje nors civilizuotoje ES valstybėje tai būtų įsivaizduojama. Nonsensas yra ir tai, kad Konstituciją pažeidęs ir priesaiką sulažęs R.Paksas nubaustas neadekvačiai menka bausme – draudimu patekti į Seimą ketverius metus. Bet juk tokia pat bausme nubaudžiami ir visi per rinkimus neišrenkami politikai, nors jie nei Konstitucijos pažeidė, nei priesaikos sulaužė, tiesiog prastai dirbo ir prarado rinkėjų pasitikėjimą.

Viskas atleistina ir Viktorui?

Lygiai taip pat sunku suvokti ir dar vieno panašaus veikėjo – Viktoro Uspaskicho – norą žūtbūt likti valdžioje, pasikliaujant tuo, kad visi jo praeities nuopuoliai, skandalai ir net nusikaltimai mūsų trumpos atminties šalyje jau skendi užmaršties rūke.
Kaip kitaip paaiškinti tai, kad pastarosiomis savaitėmis į viršų šuoliuoja Darbo partijos reitingai, o rinkėjų simpatijas gauna žmogus, kuris suklastojo diplomą, o vėliau televizijoje melavo, kad jis – kuo tikriausias. Tai taip pat žmogus, kuris iki ausų paniręs į Darbo partijos juodosios buhalterijos ir nuslėptų milijonų skandalą.
Nejaugi rinkėjams nė motais prokurorų infrmacija, kad 2004-2006 m. Darbo partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais. O buvusi partijos kasininkė Nijolė Steponavičiūtė, liudydama kitoje byloje dėl melagingų parodymų davimo, patvirtino, kad partijoje egzistavo neoficiali buhalterija. Prisiminkime ir ilgą bei graudžią V.Uspaskicho įmonėje „Krekenavos agrofirma“ dirbusios Dalios Budrevičienės kovą su nesąžiningu darbdaviu dėl vokeliuose mokamų atlyginimų.
Ji pirmoji prabilo apie „vokeliuose“ mokamus atlyginimus „Krekenavos agrofirmoje”. Po šio pasisakymo moteris buvo atleista ir prasidėjo teismų maratonas. Žmogaus teisių stebėjimo institutas suteikė D. Budrevičienei teisinę pagalbą ir visas jos ir prieš ją iškeltas bylas ji laimėjo, o mėsos perdirbimo įmonei “Krekenavos agrofirma” skirta 43,8 tūkst. Lt bauda už darbuotojams mokėtus atlyginimus “vokeliuose”.
Nejaugi V.Uspaskichui ir Darbo partijai simpatizuojantys Lietuvos gyventojai užmiršo šio veikėjo pabėgimą į Rusiją ir šou Maskvoje, kai į parlamentarus kandidatuojantis, bet Lietuvoje teisinio neliečiamumo prokurorų prašymu netekęs V.Uspaskichas Rusijos sostinėje surengtoje spaudos konferencijoje svaidė kaltinimus Lietuvos teisėsaugai ir net pareiškė, jog turi neginčijamų įrodymų, neva buvo bandoma pagrobti ir nužudyti „kandidatą į Seimo narius“.
Keisčiausia, kad netgi tuo metu V.Uspaskicho žvaigždė neužgeso ir jis iki pat šiol yra vienas įtakingesnių ir charizmatiškesnių Lietuvos politikų. Nerūpi rinkėjams net ir jo asmeninio gyvenimo peripetijos ir solidžiam politikui ne itin pritinkantys viražai su moterimis. Nors tai ir nėra labai senos istorijos, tiek su  jauna tarnautoja Andželika Filipovič, tiek su Olga Krasilnikova, dalies rinkėjų galvose regis stipriai pasidarbuota mygtuku “Ištrinti” žinias apie V.Uspaskichą.
Kartais net kyla klausimas, ką tokio V.Uspaskichas turėtų padaryti, kad jo populiarumas imtų mažėti? Arba ką tokio jis turėtų padaryti, kad žurnalistai jo nevaizduotų kaip pusdievio ir nekalbintų kaip visų galų eksperto ir šaunaus bičiulio? Tikriausiai, ką nors labai baisaus.
Nors tai, ką jis jau yra pridaręs, yra pakankamai baisu ir tą liudija prokurorų surinkta medžiaga. Tačiau šiam dėl to nusidžiaudėti, jis aiškina, kaip laimės rinkimus ir svajoja apie premjero postą.
Ir rinkėjams šie kliedesiai neatrodo keisti, o kaip tik visai realūs: štai sausį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojų vertinimu, ministro pirmininko pareigas po konservatorės Irenos Degutienės labiausiai tinka užimti būtent Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas, kuriam premjero postą patikėtų daugiau nei 16 proc. apklaustųjų (R.Paksui – 4,6 proc.).
Na, jei norime apsijuokti prieš visą Europą ir pasaulį ir jei dar nepasimokėme iš savo klejonių bei laipiojimo ant to paties grėblio, tai galime pamėginti dar kartą. Ir apsitapšnoti jau visi kartu.

Populistų kalendorius

Rolandas Paksas

Pirmuoju Europoje atstatydintu prezidentu esu jau 2942 d.
Kad šiurkščiai pažeidžiau Konstituciją Konstitucinis Teismas nustatė prieš 2949 d.
J.Borisovą paskirdamas savo patarėju, susikompromitavimo viršūnę pasiekiau prieš 2955 d.
Žmonių supriešinimo bangą Lietuvoje sukėliau prieš 3085 d.
Su A.Drakšu abu kartu pasikeikėme prieš 3098 d.
Sprendimus ekstrasensei L.Lolišvili nusprendžiau patikėti prieš 3112 d.
Kai įvykdžiau J.Borisovo įsakymą išimties tvarka suteikti jam Lietuvos pilietybę, praėjo 3305 d.
Iš premjero posto dėl “Williams” atsistatydinau prieš 4854 d.
Premjeru buvau išrinktas prieš 5022 d.
Pirmą kartą Vilniaus meru tapau prieš 5420 d.

Viktoras Uspaskichas

Kad Lietuvoje nėra teisingumo pareiškiau prieš 15 d.
Prokuratūros atstovų kaip nusikalstamos organizuotos grupės dalyvis įvardintas buvau prieš 155 d.
Kad 2011 m. Lietuva atsidurs ties bankroto slenksčiu, pareiškiau prieš 648 d.
Mane paskelbus įtariamuoju, į Rusiją pabėgau prieš 2078 d.
Krata Darbo partijos būstinėje atlikta ir Juodos buhalterijos byla užvesta prieš 2120 d.
Mano bendrovėse išplitusią “vokelių tvarką” paviešinusią D.Budrevieičnę iš darbo atleidome prieš 2190 d.
Apsimelavęs dėl aukštosios mokyklos diplomo, iš ūkio ministro posto pasitraukiau prieš 2497 d.
Lietuvių gebėjimais vadovauti savo valstybei suabejojau prieš 2902 d.
KTU magistro studijas pateikęs suklastotą aukštojo mokslo diplomą baigiau prieš 4740 d.

Įdomu, ar pati Dalia Grybauskaitė suvokia, kad pasirašydama Seimo rinkimų įstatymo pataisas, leidžiančias Konstituciją ir priesaiką sulaužiusiam Rolandui Paksui jau rudenį dalyvauti rinkimuose, ji pasirašė ir savo apkaltos nuosprendį?

Politikai apie tai dar tyli – vieni iš nuostabos, kiti – nenorėdami prieš rinkimus kelti skandalo, bet teisininkų, ypač konstitucionalistų tarpe, jau nuvilnijo: Prezidentė sulaužė priesaiką.
Mat Konstitucijai neatitinkančio įstatymo pasirašymas niekaip negali būti suderintas su priesaika „būti ištikimai Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus“. O kad Seimo rinkimų įstatymo pataisos neatitinka Konstitucijos, viešai pripažino pati D.Grybauskaitė, iš karto po pasirašymo išplatindama pranešimą: „2011 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo pareiškime pabrėžiama, kad įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą [suteikti R.Paksui galimybę po kurio laiko vėl būti renkamam į Seimą] turi būti daromos atitinkamos Konstitucijos pataisos. Todėl šalies vadovė kviečia Seimą, turintį išskirtinę teisę siūlyti Konstitucijos pakeitimus, skubiai, dar per šią sesiją, teikti būtinas Konstitucijos pataisas“. Štai taip, juodu ant balto: Aš žinau, kad įstatymas, kurį Seimas priėmė, neatitinka Konstitucijos, nes pataisos joje nepadarytos, bet vis tiek jį pasirašau ir skelbiu galiojančiu, o Seimas dabar tegu priderina prie jo Konstituciją! Absurdas? Pasityčiojimas iš teisės ir Konstitucijos? Visiškas politinis cinizmas? O gal paprasčiausias kvailumas? Koks, galų gale, skirtumas? Fakto, kad prezidentė sąmoningai, iš anksto žinodama, kad Seimo rinkimų įstatymo pataisos antikonstitucinės, savo parašu jas patvirtino, tai nepaneigia.
Pasiteisinti, kad pirma Konstituciją pažeidė pats Seimas, o ji savo parašu tą pažeidimą tik patvirtino, D.Grybauskaitė negalės. Viena, be jos parašo antikonstitucinis įstatymas tėra primargintas popieriaus lapas. Antra, specialiai tokiems atvejams Konstitucija jai suteikė veto teisę. Trečia, Seimas gudriai apsidraudė nuo kaltinimų sąmoningai sulaužius Konstituciją, nes savo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto pirmininko, buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Stasio Šedbaro lūpomis pareiškė: Manome, kad Konstitucijos keisti nereikia, nes pačioje Konstitucijoje draudimo būti renkamam į Seimą nėra, tik jos interpretacijoje. Kad S.Šedbaro kolegos – konstitucionalistai, išgirdę šį pareiškimą, vos iš koto neišvirto, tėra nesvarbi smulkmena.
Svarbu, kad ateityje, Konstituciniam Teismui panaikinus šį D.Grybauskaitės palaimintą antikonstitucinį įstatymą, Seimas galės apsimesti kvaileliu: A, tai čia pasirodo visgi nekonstituciška? Na, mes manėme, kad konstituciška, bet jei Konstitucinis Teismas sako kitaip, tai mes neprieštarausim, galiausiai jis tam ir yra, kad mūsų neišmanymus taisytų. Tuo tarpu D.Grybauskaitė šitaip pasiteisinti negalės, nes ji pati pripažino, kad žinojo, jog įstatymas Konstitucijos neatitinka. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, apie kurias jai iš savo patirties gali papasakoti R.Paksas.
Kodėl G.Grybauskaitė savo parašu palaimino Konstitucijos pažeidimą? Veikiausiai dėl ciniško politinio išskaičiavimo ir klaidingo įsitikinimo nebaudžiamumu. Ne paslaptis, jog D.Grybauskaitė jau kuris laikas, ieškodama tvirtesnės ir, kaip jai atrodo, perspektyvesnės už konservatorius, politinės atramos meilikauja su R.Pakso „Tvarka ir teisingumu“. Pirma bandė įpiršti juos Andriui Kubiliui į koaliciją vietoj „valinskininkų“, paskui pakabino priesaiką sulaužiusio ir už tai iš Prezidentūros išvyto R.Pakso portretą į vieną gretą su kitų valstybės vadovų atvaizdais. Galiausiai savo parašu atvėrė jam nekonstitucinį kelią rudenį grįžti į Seimą. Tam tikra politinė logika tokiame veikime yra, nes šiandieninių D.Grybauskaitės garbintojų tarpe akivaizdžiai dominuoja ta pati visuomenės dalis, kuri kadaise klojo R.Paksui kelią į Prezidentūrą ir apkaltą. D.Grybauskaitei paksistinis „kietos rankos“ įvaizdis, kaip ir panieka teisei bei Konstitucijai, taip pat nesvetimi – tą puikiausiai rodo tiek požiūris į Garliavos įvykius, tiek elgesys FNTT skandalo metu.
Kadangi prezidentės apkaltos procesas yra išskirtinai Seimo politinės valios reikalas – nori rengia, nenori – nerengia, Prezidentūros strategai veikiausiai planuoja, jog šis Seimas apkaltos nerengs. Viena, A.Kubiliui dabar tik energetika galvoje, antra, dvi apkaltos paeiliui būtų per didelis smūgis Lietuvos įvaizdžiui, trečia, iki rinkimų nespėtų. O po rinkimų, kaip įsivaizduojama, Seime būtų gausu D.Grybauskaitei dėkingų paksistų, taip pat dvasiškai artimų darbiečių bei socdemų. Štai čia jos gali laukti nemaloni staigmena.
Antikonstitucinio įstatymo pasirašymas – tai Damoklo kardas, kuriuo baksnojant nuo šiol D.Grybauskaitė bus verčiama daryti tik tai, kas neprieštaraus būsimojo Seimo daugumos valiai. Kas tą daugumą valdys – paksistai, darbiečiai, socdemai ar „Gazpromo“ pinigai – dar didelis klaustukas. Bet koks D.Grybauskaitės bandymas pasipriešinti, tarkime, Dujų terminalo ar Atominės elektrinės projektų stabdymui, iš karto susidurs su pasiūlymu užklausti Konstitucinį Teismą dėl prezidentės pasirašytos Seimo rinkimų įstatymo pataisos konstitucingumo, o paskui – su apkaltos procedūra. Tad nuo šiol D.Grybauskaitei lieka melstis, kad būsimajame Seime būtų pakankamai daug „Gazpromui“ atsparių konservatorių.

D.Grybauskaitė žinojo, jog R.Paksui kelią į Seimą atveriantis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, bet vis tiek jį pasirašė.

Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad per apkaltą iš prezidento posto pašalintam Rolandui Paksui turi būti leidžiama dalyvauti rinkimuose.

Tai rodo BNS užsakymu rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT atlikta reprezentatyvi gyventojų nuomonės apklausa.

38 proc. apklausos dalyvių pareiškė, kad partijos “Tvarka ir teisingumas” pirmininkui, europarlamentarui R.Paksui turi būti leista dalyvauti visuose rinkimuose.

Penktadalis respondentų nurodė, kad R.Paksui turėtų būti leista balotiruotis jau 2012 metų Seimo rinkimuose.

2 proc. apklaustųjų tvirtino, kad šiam politikui turėtų būti sudarytos sąlygos kandidatuoti 2014 metų prezidento rinkimuose. Tiek pat buvo manančiųjų, kad R.Paksui reikia leisti dalyvauti 2016 metais renkant parlamentą, 1 proc. – 2019 metais renkant valstybės vadovą.

Beveik penktadalis – 19 proc. – apklausos dalyvių atsakė, kad jam iš viso negalima leisti dalyvauti jokiuose rinkimuose. 8 proc. buvo už tai, kad draudimas būti renkama R.Paksui galiotų dar dešimt metų.

Beveik dešimtadalis respondentų neatsakė į klausimą.

Apklausos rezultatai rodo, kad miestelių ir mažesnių miestų gyventojai dažniau laikosi pozicijos, kad R.Paksui turėtų būti leista dalyvauti 2012 metų Seimo rinkimuose. Tuo metu asmenys, įgiję aukštąjį išsilavinimą dažniau nurodė, kad šiam politikui išvis neturėtų būti leista dalyvauti jokiuose rinkimuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas sausio pradžioje paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama R.Paksui būti renkamam į parlamentą. Anot jo, įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

Vyriausybėje sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta išanalizuoti galimus Strasbūro teismo sprendimo vykdymo būdus, išskirti ir įvertinti galimas alternatyvas, parengti apibendrintus pasiūlymus ir iki gegužės 31 dienos pateikti savo išvadas Vyriausybei.

Beveik prieš septynerius metus R.Paksas per apkaltos procesą buvo pašalintas iš prezidento posto, Konstituciniam Teismui konstatavus, kad jis sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Seimas įstatymu jam apribojo galimybę jam būti renkamam į Seimą.

RAIT Lietuvoje apklausė 1007 15-74 metų gyventojų. Apklausa vykdyta sausio 13-23 dienomis.

Skelbiant apklausos rezultatus nuorodą į BNS ir RAIT būtina.

Premjeras Andrius Kubilius sako, kad per apkaltą iš prezidento pareigų pašalintam Rolandui Paksui derėtų parodyti, kad jis supranta klydęs.

“R.Paksas turėtų pademonstruoti, kiek jisai suvokia savo klaidas ir savo nusižengimus, dėl kurių jam taikomos tokios teisinės sankcijos. Aš to dar niekad nesu girdėjęs ir nesu matęs”, – interviu Lietuvos radijui antradienį sakė premjeras.

Ministras pirmininkas sakė, kad pagal praktiką bausmė Lietuvoje sumažinama, kai žmogus prisipažįsta klydęs ir “labai aiškiai suvokia, kad toliau taip elgtis negalima”.

A.Kubilius taip pat sakė nesiimantis prognozuoti, ar R.Paksas galėtų kandidatuoti į Seimą jau 2012 metais.

Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas praėjusią savaitę paskelbė, jog Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama R.Paksui visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą. EŽTT pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

Vyriausybė pirmadienį pranešė ketinanti sudaryti ekspertų darbo grupę, kuri spręs, kokius Lietuvos teisės aktus reikia keisti dėl Strasbūro teismo sprendimo įgyvendinimo.

KT pirmadienį savo ruožtu pareiškė, kad įgyvendinant EŽTT sprendimą R.Pakso byloje būtina keisti Lietuvos Konstituciją, nes atsirado nesuderinamumas tarp pagrindinio šalies įstatymo ir Europos žmogaus teisių konvencijos.

Partija “Tvarka ir teisingumas” antradienį informavo, kad dėl Strasbūro teismo sprendimo įgyvendinimo R.Paksas inicijuoja atskirą “tarptautinę teisės ekspertų grupę”.

Pasak pranešimo, R.Pakso inicijuojamoje darbo grupėje jau sutiko dalyvauti profesoriai Saulius Arlauskas ir Alfonsas Vaišvila ir buvęs Tarptautinio prisiekusiųjų arbitrų instituto Europos skyriaus prezidentas Eugen Salpius. Pastarasis buvo R.Pakso advokatas, sprendžiant jo bylą EŽTT.

Politikas teigia stipriai abejojantis, kad Vyriausybės pasamdyti ekspertai bus nešališki. Jis taip pat teigia kreipęsis į Vyriausybę, kad ši į jo sudaromą darbo grupę deleguotų savo atstovą.

R.Paksas iš prezidento posto pašalintas 2004 metais, Konstituciniam Teismui (KT) pripažinus, kad jis šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai suteikė Lietuvos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Atsižvelgdamas į KT išaiškinimą, Lietuvos parlamentas 2004 metais netrukus po R.Pakso apkaltos įstatyme įtvirtino, kad “Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą”. Pagal KT išaiškinimą, R.Paksui taip pat uždrausta eiti kokias nors kitas pareigas, kur būtina priesaika, pavyzdžiui, jis negali tapti ministru.

Vyriausybė ketina sudaryti ekspertų darbo grupę, kuri spręs dėl Strasbūro teismo sprendimo Rolando Pakso byloje įgyvendinimo. Tačiau labai skubių sprendimų nežadama.

Teisės ekspertai turėtų svarstyti, ar būtinos Konstitucijos pataisos įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kad per apkaltą pašalintam asmeniui draudimas visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą yra neproporcingas.

Premjeras ir teisingumo ministras pirmadienį atsisakė prognozuoti, ar įstatymai bus pakeisti taip, kad partijos “Tvarka ir teisingumas” vadovas europarlamentaras Rolandas Paksas jau 2012 metais galėtų dalyvauti Seimo rinkimuose.

Premjeras Andrius Kubilius po Vyriausybės pasitarimo pranešė, kad po savaitės bus pateiktas sprendimas dėl specialios darbo grupės įkūrimo.

Konservatorių lyderis pabrėžė, kad Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas nevertino pačio apkaltos proceso.

“Teismas pasakė, kad Lietuva turėjo visas konstitucines galias sprendimui dėl apkaltos priimti. Priimtas vienintelis sprendimas, kad draudimas būti renkamam Seimo nariu (…) negali galioti visam gyvenimui, tai neatitinka proporcingumo principo. Todėl turės būti rastas toks sprendimas, kuris atitiktų proporcingumo principą. Toks draudimas turėtų būti taikomas tik tam tikram ribotam laikui”, – kalbėjo A.Kubilius.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sakė, kad darbo grupės ekspertai turėtų pateikti galimus sprendimus politikams, tačiau jos darbo pernelyg skubinti nevertėtų.

Anot ministro, po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra nubrėžta aiškaus santykio tarp Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

“Ekspertams reikės nemažai pasukti galvą, kaip tuos dalykus suderinti – ar taisyti Konstitucijos tekstą, ar priimti kitus sprendimus”, – kalbėjo teisingumo ministras.

“Skubėti tikrai nėra kur, reikia sprendimus priimti operatyviai, bet lėkti kaip akis išdegus tikrai nereikia”, – tvirtino R.Šimašius.

Anot jo, pagal Strasbūro teismo praktiką, valstybės turi per 6 mėnesius informuoti, kokių žingsnių ketina imtis.

“Jeigu Lietuva liepos pradžioje pasakytų, koks planas, tai būtų dar ne per vėlu”, – sakė R.Šimašius.

Paklaustas, ar įstatymai gali būti pakeisti iki Seimo rinkimų 2012 metais, ministras atsakė: “Be abejo, gali, bet ar tai geriausias kelias, nedrįsčiau to pasakyti”.

Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas praėjusį ketvirtadienį paskelbė, jog Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama R.Paksui visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

Teisės ekspertai kol kas neturi bendros nuomonės, ar po Strasbūro teismo sprendimo reikės keisti Konstituciją.

Svarstoma, kad po šios bylos turi būti nustatytas laiko limitas, kuriam pasibaigus per apkaltą pašalintas asmuo vėl galėtų būti renkamas į parlamentą. Nuo laiko limito priklausytų, ar R.Paksas galės dalyvauti jau kituose rinkimuose į Seimą.

Diskusijų objektu turėtų būti klausimas, ar toks asmuo galėtų eiti kitas pareigas, pavyzdžiui, prezidento, ministro ar žemesnius postus, kur reikalinga priesaika.

Po Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre sprendimo Rolandas Paksas norėtų nuo asilo persėsti ant balto žirgo. Ir vėl joti ten, iš kur buvo gėdingai išgrūstas. Toks yra visų tuščiavidurių politikų užsispyrimas. Visa intelektualinė energija išeikvojama įsiropštimo į valdžios olimpą procesui, o politinis pasitenkinimas pasiekiamas ne priėmus protingus ir veiksmingus politinius sprendimus savo šaliai, o aplenkus politikos oponentus balsų skaičiumi. Toks yra populistų džiaugsmas.

Galima teigti, kad po Strasbūro teismo sprendimo R.Pakso politinė partija (kuri ir taip yra trijų populiariausių šalies politinių jėgų gretose) pakils į rimtą kovą dėl politinės valdžios savivaldos ir Seimo rinkimuose. Vargu ar Strasbūro teismo teisėjai galvojo apie tai, kokias politines pasekmes sukels šis jų sprendimas gležnai Lietuvos demokratijai. Kokį populistinės politikos monstrą prikels politinei kovai. Sprendimas bus naudojamas politiniam revanšui.

Aukščiausio valstybės vadovo apkaltos procesas yra ne tik politinis, bet ir unikalus, nes pasaulyje sunku aptikti šios procedūros visišką įgyvendinimą. Trisdešimt septintasis JAV prezidentas Richardas Nixonas 1974 m. atsistatydino po “Watergate’o” skandalo, siekdamas išvengti impičmento (apkaltos) procedūros. 2004 m. Pietų Korėjos parlamentas nušalino šalies prezidentą, bet apkaltos procedūra po dviejų mėnesių Konstitucinio teismo buvo pripažinta negaliojančia.

Jei R.Paksas blaiviau paskaitytų, ką nusprendė Strasbūro teismas, suprastų, kad teismas jam viso labo politines kartuves pakeitė ilgais metais kalėjime. Tų metų skaičius paliktas Lietuvos politikų ir Konstitucinio Teismo sprendimui. O pačios apkaltos esmės, trijų apkaltos pagrindų, Strasbūro teismas net nenagrinėjo. Apkaltos procedūra buvo įgyvendinta be priekaištų, jei jau neprikibta prie apkaltos bylos Konstituciniame Teisme esmės.

Teismas pritarė Lietuvos Vyriausybės pozicijai, kad Lietuva ar kita valstybė gali imtis ryžtingų priemonių asmeniui iš užimamų pareigų pašalinti, jei jis šiurkščiai pažeidžia konstituciją ar sulaužo priesaiką. Bet Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta ir Lietuvos Seimui privaloma nuostata, kuri vėliau buvo perkelta į Seimo rinkimų įstatymą, kad draudimas dalyvauti politiniuose rinkimuose apkaltos procedūros tvarka iš politinio posto pašalintam asmeniui “nuolatinis” ir “neatšaukiamas”, yra neproporcingas siekiamam tikslui apsaugoti demokratinę tvarką. Teismas atkreipė dėmesį, kad “Lietuvos pozicija šioje srityje yra išimtis visoje Europoje. Absoliučioje daugumoje Europos Tarybos valstybių narių su respublikine politine sistema, kur apkaltos procedūra gali būti pritaikyta prieš valstybės vadovą, apkalta neturi įtakos apkaltos procedūros tvarka nušalinto asmens rinkimų teisėms. Keliose šalyse yra įvesti laikini apribojimai dalyvauti politiniuose rinkimuose.

Galima buvo prognozuoti, kad bendro Europos ir kitų prie Konvencijos prisijungusių šalių žmogaus teisių standarto privalantis ieškoti Strasbūro teismas bus humaniškesnis ir jo žmogaus teisių apsaugos lygis įgyvendinant pasyviąją rinkimų teisę bus aukštesnis nei Lietuvos Konstitucinio Teismo. Tai, kad nacionalinių konstitucinių teismų sprendimai skiriasi nuo Strasbūro teismo sprendimų, Europoje nėra didelė naujiena. Vokietijos konstitucinio teismo sprendimus Strasbūro teismas keitė ne kartą.

Monako princesės Caroline Von Hanover byloje Strasbūro teismas pripažino, kad Vokietijos konstitucinis teismas nepakankamai saugo žmogaus teisę į privatumą ir suteikia per didelę galimybes bulvarinei spaudai persekioti viešuosius asmenis. Nuo to Vokietijos teisinė sistema nei subyrėjo, nei smarkiai nukentėjo. Tiesiog dar kartą demistifikavo teisę, kaip vienintelį teisingą sprendimą galintį duoti mokslą, ir ragino ieškoti bendro Europos žmogaus teisių apsaugos  vardiklio. Tiek konstitucinėje teisėje, tiek teisėje apskritai gali būti keli teisėti sprendimai toje pačioje byloje, esant toms pačioms aplinkybėms. Teismų instancijos bei hierarchija tam ir sukurta, kad sprendimus būtų galima peržiūrėti, suteikiant jiems daugiau kompetencijos, atskleidžiant gilesnį ir platesnį jos turinį.

Teisėtą ir kartu teisingą teismo sprendimą lemia ne tik Konstitucija, Konvencija ar teisė, kaip visos žmonijos bendro sugyvenimo taisyklių paveldas bendrąja prasme, bet ir teisėjai. Teisėjų asmeninė patirtis, visuomeninio konteksto jutimas, politinės, ideologinės bei pasaulėžiūrinės ir net religinės nuostatos gali lemti teismo sprendimą tuo atveju, kai galimi keli teisėti sprendimai. Taip ir atsitiko nušalinto prezidento R.Pakso byloje. Lietuvos Konstitucinis Teismas priimdamas sprendimą turėjo galvoje tik Lietuvą, jos istorinę patirtį, apgailėtiną politikos ir demokratijos kokybę, Lietuvos demokratijos amžių ir tokių žemos prabos politikų kaip R.Paksas jai keliamą pavojų, būtinybę apsaugoti valstybės institucijas nuo asmenų, kurie šiurkščiai pažeidžia Konstituciją. Todėl sprendimai skirtingi. Taip gali atsitikti ir ateityje.

Strasbūro teismo pirmininkas J.P.Costa, su dar dviem teisėjais pareiškęs atskirąją nuomonę, tvirtina, kad teismas šioje byloje rado tik labai “siaurą” pažeidimą. Teismo dauguma nusprendė, kad pašalinimas iš politikos iki gyvenimo galo yra “perteklinis” ir “nepriimtinas”. Bet teismo pirmininkas J.P.Costa balsavo prieš tokį teismo sprendimą, nes tokiose bylose pripažįsta nacionalinės valstybės parlamento ir jos Konstitucinio teismo teisę nuspręsti, kaip reikia elgtis tokiose politinėse situacijose. Už sprendimą R.Pakso byloje balsavo keturiolika iš septyniolikos EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjų. Didelį autoritetą EŽTT turintis J.P.Costa prieštaravo savo kolegoms, pasisakydamas, kad jiems nereikėjo kištis į Lietuvos sprendimą. Tai būtų buvusi sąžiningesnė pozicija Lietuvos atžvilgiu.

Strasbūro teismo teisėjų daugumai pasirodė, kad dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo iš prezidento posto pašalintam R.Paksui draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose iki gyvos galvos yra per griežta bausmė, be to, neatitinka daugumos Europos Tarybos valstybių įstatyminės praktikos. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų esama daug manančiųjų, kad R.Paksas yra išrinktas Lietuvos piliečių ir tik Lietuvos piliečiai gali nulemti jo likimą. Bet ne Konstitucinis Teismas ir Seimas konstitucine apkaltos procedūra. Vadovaujantis tokia “demokratine” logika negalima pamiršti, kad 1933 m. Vokietijoje teisingų ir demokratiškų rinkimų būdu į Bundestagą ir valstybės kanclerio postą pateko Adolfas Hitleris. Tada apkaltos procedūros nebuvo. Tokia tuomet buvo vokiečių valia, kuri po nepilno dešimtmečio pradėjo kraupinti visą pasaulį savo nacistinėmis žmonių naikinimo idėjomis ir žiaurumu net savo tautos atžvilgiu. Tik tada buvo suvokta, kad asmuo, kuris nepaiso žmogaus teisių ir demagogiškai užvaldęs daugumą rinkėjų, nepaisydamas mažumų teisių bei siekdamas absoliučios valdžios, gali nuvesti šalį į pražūtį. Tik po Antrojo pasaulinio karo baisumų žmogaus teisių katalogai pasaulio demokratinių valstybių konstitucijoje įgavo realią apsaugos galimybę.

R.Paksas, iš Lietuvos Strasbūro teisme reikalavęs kone 2,5 mln. litų, negavo nė cento. Tai rodo teismo požiūrį į tokius politinius procesus. Nušalintas apkaltos būdu valstybės vadovas, po numatyto nacionaliniuose įstatymuose, vėl atgauna  teisę balotiruotis į Seimo rinkimus ir tai negali būti susiję su materialiniu atlyginimu už praleistą be rinkimų teisės laiką. Nušalinimas buvo teisėtas.

Ar šis Strasbūro teismo sprendimas leidžia abejoti ir kitais LR KT nutarimais? Ar jis reabilituoja R.Paksą dėl tų veiksmų, kurie buvo jo apkaltos pagrindas: neteisėtai suteikė Lietuvos pilietybę R.Borisovui, atskleidė jam slaptą informaciją, siekdamas finansinės naudos sau ir savo artimiesiems darė spaudimą privatiems asmenims? Neabejotinai, ne. Strasbūro teismas net nenagrinėjo šių R.Pakso ir jo tarptautinių gynėjų argumentų. Priešingai, pabrėžė, kad nesilaikantys šalies įstatymų politikai gali ir turi būti pašalinti iš savo postų.

Taigi turime, be R.Pakso galimo revanšo, dar ir techninę problemą. Strasbūro teismas negali pakeisti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimų. Seimą įpareigoja tiek Konstitucinio Teismo doktrina, tiek Strasbūro teismo sprendimas. Teks rasti saliamonišką išeitį, kaip nepažeminti savo šalies Konstitucinio Teismo ir paisyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Kuriuo keliu pasuks Seimas?

Viena galimybė yra pačiam Seimui pakeisti Seimo rinkimų įstatymą, numatant terminą, kiek laiko apkaltos procedūros tvarka pašalintas asmuo negali dalyvauti politiniuose rinkimuose, ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokios normos atitikties Konstitucijai. Bet tuomet Konstituciniam Teismui tektų peržengti save ir keisti savo doktriną. Taip Konstitucinis Teismas iš dalies liktų “be veido”. Tai leistų įvairaus plauko Konstitucinio Teismo oponentams ir populistams kelti klausimą ir dėl kitų KT sprendimų teisingumo. Atsirastų daug politikų, kurie prisidėtų prie šio choro ir noriai naikintų patį Konstitucinį Teismą. Tam pritartų ir Aukščiausiojo Teismo viršumo šalininkai. Juolab kad takoskyra tarp Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo buvo smarkiai paplatinta po KT sprendimo apkaltos procese.

Kalbų apie Konstitucinio Teismo naikinimą pasigirsta ir dabar. Ypač tarp ne kartą per pirštus gavusių Seimo narių. Taip šalis netektų svarbaus instrumento ribojant Lietuvos politikų norus dažnai perlipti Konstituciją ir pasijusti visagaliais politikais, turinčiais teisę priimti bet kokius sprendimus. Vargu ar reikia įrodinėti, koks šis kelias pavojingas.

Kitas kelias yra keisti Konstituciją ir į 74 straipsnį įrašyti trumpą tekstą, sakantį, kad apkaltos proceso tvarka pašalintas asmuo X metų negali būti renkamas į atitinkamus postus. Tai būtų pagrindas Konstituciniam Teismui reinterpretuoti savo apkaltos doktriną. “Su veidu” liktų ir Seimas, ir Konstitucinis Teismas, ir Strasbūro žmogaus teisių teismas. Ir net R.Paksas. Bet tokiam sprendimui reikia 2/3 Seimo narių balsų. O tai šios kadencijos Seimui yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Juolab kad jame yra tiek daug norinčiųjų susidoroti su Konstituciniu Teismu.

O apie būtiną šalies tolesniam demokratijos plėtojimui individualaus skundo į Konstitucinį Teismą teisę piliečiams gali tekti pamiršti ilgam.

Rolandas Paksas pralaimėjo Strasbūre, penktadienį pareiškė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, komentuodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą.

“R.Paksas Strasbūre pralaimėjo. Lietuvos teismų sprendimai nepanaikinti, nekalbama apie kaltės panaikinimą ar išteisinimą. Tiesiog pasakyta, kad draudimas dalyvauti parlamento rinkimuose iki gyvos galvos yra per griežtas. Tai reiškia, kad reikia peržiūrėti bausmės terminą”, – premjero poziciją BNS perdavė jo patarėjas Virgis Valentinavičius.

“Nėra aišku, kada R.Paksas galės dalyvauti rinkimuose. Tai priklausys nuo peržiūros proceso”, – pridūrė premjero patarėjas.

Tokią poziciją konservatorių lyderis ministras pirmininkas perdavė praėjus dienai po to, kai Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas paskelbė, jog Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama R.Paksui visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

Teismas sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš Respublikos prezidento posto, o Seimas įstatymu apribojo galimybę jam būti renkamam į Seimą.

Strasbūro teismas atsisakė vertinti R.Pakso pašalinimo iš prezidento pareigų procesą ar draudimą vėl užimti prezidento postą ir atmetė R.Pakso prašymą priteisti jam šimtatūkstantines kompensacijas.

Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją, kai suteikė Lietuvos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Lietuvos parlamentas 2004 metais netrukus po R.Pakso apkaltos įstatyme įtvirtino, kad “Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą”. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, R.Paksui taip pat uždrausta eiti kokias nors kitas pareigas, kur būtina priesaika, pavyzdžiui, jis negali tapti ministru.

Šiuo metu R.Paksas yra Europos Parlamento narys ir vadovauja opozicinei partijai “Tvarka ir teisingumas”.

Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą, ketvirtadienį paskelbė Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

Teismas sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš Respublikos prezidento posto, o Seimas įstatymu apribojo galimybę jam būti renkamam į Seimą.

“Įvertinęs visus faktorius, ypač nuolatinį ir neatšaukiamą teisės atėmimą pareiškėjui užimti parlamentinį postą, teismas šį apribojimą laiko neproporcingu ir daro išvadą, kad buvo Pirmojo protokolo 3 straipsnio pažeidimas”, – sakoma Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime.

Pagal minimą protokolą, valstybės “įsipareigoja priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, kad būtų sudarytos tokios sąlygos, kurios garantuotų žmonių laisvę renkant įstatymų leidžiamąją valdžią”.

Pažeidimus pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją tiriantis teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimą R.Paksas nebegali eiti jokių pareigų, kurios pagal Konstituciją reikalauja priesaikos.

Strasbūro teismas užsiminė, kad toks draudimas varžo rinkėjų teises.

“Sprendimas neleisti aukštam pareigūnui, kuris pasirodė netinkamas pareigoms, kada nors tapti parlamento nariu ateityje, pirmiausia yra rinkėjų reikalas, kurie turi galimybę rinkimuose pasirinkti, ar atnaujinti pasitikėjimą tuo asmeniu”, – rašoma teismo sprendime.

“(Vyriausybės argumentų) nepakanka įtikinti teismą, kad nuolatinis ir neatšaukiamas draudimas pareiškėjui dalyvauti rinkimuose (…) yra proporcingas atsakas į reikalavimą užtikrinti demokratinę tvarką”, – nurodė teismas.

Strasbūro teismas taip pat pabrėžė, kad pagal taikomus apribojimus Lietuva yra išimtis Europoje.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad “lemiama reikšmė turėtų būti skiriama laiko limito egzistavimui ir galimybei peržiūrėti taikomą priemonę”.

Strasbūro teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad įstatymai Seime buvo priimti labai greitai, o tai sukuria įspūdį, jog tai daryta sąmoningai dėl R.Pakso.

“Stulbinama sparta įstatymų leidybos procese sustiprina įspūdį, kad ją sukėlė specifinis noras uždrausti pareiškėjui dalyvauti prezidento rinkimuose, kurie surengti kaip jo pašalinimo iš pareigų pasekmė”, – rašoma teismo sprendime.

Tačiau teismas atsisakė vertinti R.Pakso pašalinimo iš prezidento pareigų procesą ar draudimą vėl užimti prezidento postą, nes protokole minima tik įstatymų leidžiamoji valdžia.

Strasbūro teismas taip pat atmetė R.Pakso prašymą skirti jam 50 tūkst. eurų (172,5 tūkst. litų) kompensacijos už neturintinę žalą ir beveik 184 tūkst. eurų (634,8 tūkst. litų) turtinę žalą, kuri atitinka 47 mėnesių prezidento atlyginimą, taip pat dar pusės daugiau nei pusės milijono eurų kompensaciją dėl pensijos, kurios jis negaus.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad jis nevertino pašalinimo iš prezidento pareigų, todėl nėra priežastinio ryšio tarp tariamos turtinės žalos ir Konvencijos pažeidimo.

Kad Konvencija buvo pažeista, balsavo 14 teisėjų, trys buvo kitos nuomonės.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Lietuvos parlamentas 2004 metais netrukus po R.Pakso apkaltos įstatyme įtvirtino, kad “Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą”.

Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją, kai suteikė Lietuvos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Kaip elgtis po Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimo pašalintojo prezidento Rolando Pakso byloje, turi pasakyti teisininkai, teigia didžiausios valdančiosios Seimo frakcijos seniūnas Jurgis Razma.

Kitos valdančiosios – Jungtinės – frakcijos vadovas Algis Čaplikas teigė, kad parlamentas turėtų laukti Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) paaiškinimų, ką daryti. Seimo pirmininkė Irena Degutienė nuo komentarų ketvirtadienį susilaikė.

Nuomonės, jog sprendimus dėl išeičių iš susidariusios situacijos turi siūlyti KT, laikosi ir Seimo opozicijos lyderis, Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.

“Visi politikų priimti sprendimai rėmėsi KT nutarimais. Dabar taip pat teisininkai turi komentuoti, kokie bus Strasbūro teismo sprendimo padariniai”, – ketvirtadienį BNS sakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas.

Anot jo, įstatymų leidėjai tiesiog privalės priimti teisės aktų pakeitimus, kurie realizuotų EŽTT sprendimą.

“Bet kuriuo atveju, manau, Seimas turėtų laukti KT siūlymo arba sprendimo. Manau, šis EŽTT sprendimas turėtų keliauti į KT, ir jis turėtų pasakyti, kaip Seimui reikėtų elgtis”, – ketvirtadienį BNS sakė liberalcentristas.

Anot jo, be naujo KT nutarimo ar išaiškinimo parlamentarai negali pakeisti Seimo rinkimų įstatymo.

“Seimas juk (R.Pakso rinkimų teises – BNS) apribojo, remdamasis KT sprendimu. Galiojant KT sprendimui, nematau jokios galimybės pakeisti įstatymo”, – teigė politikas.

J.Razma neatmetė galimybės, kad Strasbūro teismo sprendimas pridės R.Pakso vadovaujamai partija “Tvarka ir teisingumas” pliusų per savivaldos rinkimus.

“Aš manau, kad Konstitucinis Teismas šį klausimą turės dar svarstyti, EŽTT pasakė, kad su apribojimais iki gyvos galvos, kaip čia pasakyti, perlenkta lazda, tai reiškia, kad reikia ieškoti kitų sprendimų”, – BNS sakė A.Butkevičius.

Taip pat jis vertino, jog toks EŽTT sprendimas dar labiau sumažins Lietuvoje pasitikėjimą teismais.

EŽTT ketvirtadienį paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama R.Paksui būti renkamam į parlamentą. Jo teigimu, Seimo rinkimų įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

Atsižvelgdamas į KT išaiškinimą, Lietuvos parlamentas 2004 metais netrukus po R.Pakso apkaltos įstatyme įtvirtino, kad “Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą”.

Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją, kai suteikė Lietuvos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Po Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimo pašalinto prezidento Rolando Pakso byloje gali tekti keisti Lietuvos Konstituciją, teigia Lietuvai Strasbūro teisme atstovavęs teisininkas Dainius Žalimas.

Aiškindamas teismo sprendimą, kuriuo neproporcingu pripažintas ribojimas R.Paksui visą gyvenimą tapti Seimo nariu, D.Žalimas sakė, jog ateityje gali tekti įtvirtinti terminą.

“Konstitucinis Teismas išaiškino, kad toks apribojimas išplaukia iš pačios Konstitucijos, todėl sakau, kad galbūt (…) gali tekti svarstyti apie pačios Konstitucijos pakeitimą, o galbūt galėtų užtekti ir įstatymų pakeitimų”, – BNS sakė teisininkas.

“Oficiali konstitucinė doktrina pati savaime automatiškai dėl šito sprendimo nesikeičia, tai aš dėl to ir užsimenu apie galimybę svarstymų dėl Konstitucijos pakeitimų”, – pridūrė D.Žalimas.

Anot teisės eksperto, šiuo metu per anksti tiksliai pasakyti, kaip įgyvendinti iš Strasbūro teismo sprendimo kylančią pareigą suderinti Lietuvos įstatymus su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Anot teisininko, EŽTT sprendimas reiškia, kad valstybė turi numatyti terminą, kuriam pasibaigus asmuo vėl galėtų būti kandidatas parlamento rinkimuose.

“Pažeidimas yra užfiksuotas vienas – tai, kad apribojimas, draudimas iki gyvos galvos kandidatuoti parlamento rinkimuose (…) yra neproporcingas, vadinasi tam, kad jis būtų proporcingas, turi būti nustatytas kažkoks protingas laiko terminas, kuriam pasibaigus asmuo vėl galėtų kandidatuoti rinkimuose”, – sakė D.Žalimas.

Strasbūro teismas ketvirtadienį paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą. Jis pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

EŽTT sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento posto, o Seimas įstatymu apribojo galimybę jam būti renkamam į Seimą.

Šiuo metu R.Paksas yra Europos Parlamento narys ir vadovauja opozicinei partijai “Tvarka ir teisingumas”.

Pašalintasis prezidentas, europarlamentaras Rolandas Paksas žada siekti tapti Seimo nariu.

“Dalyvausiu 2012 metų Seimo rinkimuose, ir mūsų partija nugalės”, – ketvirtadienį per spaudos konferenciją pareiškė R.Paksas.

Jis sakė tikintis, kad iki kitų parlamento rinkimų teisinė bazė bus sutvarkyta taip, kad jis galėtų siekti Seimo nario mandato.

Tuo metu paklausas apie ketinimus vėl siekti prezidento posto R.Paksas ketvirtadienį tiesiogiai neatsakė ir siūlė “neskubinti įvykių”. Jis teigė, jog būdamas bet kuriame poste, sieks įgyvendinti savo politinę programą.

“Kur bebūsiu, sieksiu, kad ši programa būtų įgyvendinta. Koks bus postas – pagyvensim, pamatysim”, – teigė jis.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas Stasys Šedbaras sako, kad Konstitucijos dėl Strasbūro teismo sprendimo pašalinto prezidento Rolando Pakso byloje nereikės.

S.Šedbaras ketvirtadienį BNS tvirtino, kad šiuo atveju užteks pakeisti Seimo rinkimų įstatymą, nes Konstitucijoje net nėra straipsnio, kuris ribotų galimybę kandidatuoti priesaiką sulaužiusiems asmenims.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ketvirtadienį paskelbė sprendimą, kuriuo neproporcingu pripažino draudimą R.Paksui visą gyvenimą tapti Seimo nariu.

Tiek Vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė, tiek Teisme parlamentui atstovavęs teisininkas Dainius Žalimas tvirtina, jog po tokio sprendimo gali teikti keisti Konstituciją, tačiau S.Šedbaras nemato, ką būtų galima keisti.

“Jūs man parodykite Konstitucijoj straipsnį, kurį šiuo atveju galima būtų keisti – aš nematau. Mūsų komitetas atsakingas, kaip įgyvendinami EŽTT sprendimai, ir mes tikrai žiūrėsime, gal bus sudaryta ir darbo grupė, bet aš tvirtai laikausi nuomonės, kad Konstitucijos keisti nereikia, reikia keisti Seimo rinkimų įstatymą”, – BNS sakė S.Šedbaras.

Jo vertinimu, Konstitucijoje nėra straipsnio, kuris numatytų draudimą kandidatuoti dėl apkaltos iš posto pašalintam asmeniui, o KT nutarimą, kuriuo toks draudimas įtvirtintas, parlamentaras pavadino “KT nuomone, kuri su laiku gali keistis”.

KT 2004 metais paskelbė nutarimą, kuriuo konstatuojama, jog asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų ar jam buvo panaikintas Seimo nario mandatas, niekada negali eiti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Strasbūro teismas ketvirtadienį paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą. Jis pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

EŽTT sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš Respublikos prezidento posto, o Seimas įstatymu apribojo galimybę jam būti renkamam į Seimą.

Šiuo metu R.Paksas yra Europos Parlamento narys ir vadovauja opozicinei partijai “Tvarka ir teisingumas”.