Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą, ketvirtadienį paskelbė Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas.

“Pastovus ir neatšaukiamas buvusio prezidento diskvalifikavimas nuo parlamentinio posto, įvykęs po jo nušalinimo apkaltos tvarka, buvo neproporcingas”, – sakoma Europos žmogaus teisių teismo sprendime.

Kaip pažymi BNS, Strasbūro teismas atsisakė vertinti, ar R.Paksas gali būti renkamas prezidentu.

Strasbūro teismas Didžioji kolegija paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos Žmogaus Teisių Pirmojo protokolo 3 straipsnį dėl teisės į laisvus rinkimus.

Europos žmogaus teisių teismas sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento posto.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Lietuvos parlamentas 2004 metais netrukus po R.Pakso apkaltos įstatyme įtvirtino, kad “Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą”.

Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją, kai, be kita ko, suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Konstitucinis Teismas taip pat paskelbė, kad už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą iš pareigų pašalintas asmuo negali dar kartą prisiekti Tautai – taip R.Paksui buvo užkirstas kelias kandidatuoti į prezidentus ir į Seimą, būti ministru, premjeru. Pagal šį išaiškinimą atitinkamai buvo pakeisti ir valstybės įstatymai.

Lietuvos vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė sako, kad teismas ketina koncentruotis į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo nuostatą, kuria valstybės “įsipareigoja priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, kad būtų sudarytos tokios sąlygos, kurios garantuotų žmonių laisvę renkant įstatymų leidžiamąją valdžią”.

Pats R.Paksas sakė, kad siekia atgauti teisę būti išrinktam ne tik į parlamentą, bet ir į prezidentus – jis argumentavo tuo, kad asmuo, galintis tapti parlamentaru, teoriškai gali būti išrinktas Seimo pirmininku ir tam tikrais atvejais pavaduoti prezidentą.

R.Paksas iš prezidento pareigų apkaltos būdu atstatydintas 2004 metų balandį.

Šiandien BNS pranešė , kad dėl Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimo per apkaltą pašalintas prezidentas Rolandas Paksas automatiškai neatgavo teisės būti renkamas į Seimą, ketvirtadienį sakė Lietuvos Vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė.

Teisininkė BNS sakė, kad po tarptautinio teismo sprendimo Lietuvai gali tekti keisti teisės aktus, tarp jų ir Konstituciją.

“Tiesioginių pasekmių tas sprendimas šiandien pareiškėjui nesukelia, kad jis iš karto galės būti renkamas į parlamentą”, – sakė E.Baltutytė.

“Mano manymu čia yra net susiję su Konstitucijos keitimu, bet čia reikės dar svarstyti įsigilinus į motyvus (…) Iš tikrųjų tai yra konstitucinis ribojimas”, – teigė Vyriausybės atstovė.

Pasak jos, EŽTT konstatavo tik tiek, kad apribojimas R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingas, tačiau politiko nereabilitavo.

“EŽTT nei kokiu nors būdu reabilitavo apkaltos būdu pašalinto mūsų buvusio prezidento, nei įvertino patį apkaltos procesą. Tuo labiau ir atmetė jos skundą dėl teisės apribojimo būti išrinktu prezidentu. Teismas svarstė tik proporcingumą būti išrinktu į parlamentą, į Seimą”, – sakė V.Baltutytė.

Strasbūro teismas ketvirtadienį paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą. Europos žmogaus teisių teismas pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

„Veidas“ primena, ką šį pavasarį rašė Algimantas Šindeikis iš Strasbūro:

„Rolando Pakso gynėjai tvirtina, kad R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime nori matyti Lietuvos rinkėjai ir jis tokią teisę turi, o Vyriausybės atstovai įrodinėja, kad jauną Lietuvos demokratiją būtina apsaugoti nuo šiurkščiai Konstituciją pažeidusių ir priesaiką sulaužiusių asmenų.

Nors pavasarį Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas surengė viešą posėdį dėl R.Pakso bylos prieš Lietuvą, tačiau vis dar neaišku, ar ši byla bus čia nagrinėjama. Mat Teismas pirmiausia turi atsakyti, ar jis imsis šios bylos, taip pat turi nuspręsti, ar Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau Konvencija) saugo nušalintojo prezidento R.Pakso rinkimų teisę į politinius ar valstybės tarnybos postus, kuriuose reikia prisiekti. Kaip žinome, Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad šiurkščiai Konstituciją pažeidęs ir duotą priesaiką sulaužęs R.Paksas iki gyvenimo pabaigos nebegali kandidatuoti į jokį postą, kuriam užimti būtina priesaika.

Įdomu tai, kad tiek nušalintojo prezidento R.Pakso, tiek Vyriausybės pusėje pirmą kartą dalyvauja gynėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio valstybių. Štai R.Paksui atstovauja Zalcburge praktikuojantis advokatas dr. E.Salpius, o Lietuvai – teisės profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Tokia praktika nauja tik Lietuvos byloms. Kitos prie Konvencijos prisijungusios valstybės gana dažnai gynybai pasitelkia geriausius užsienio valstybių teisininkus. Mat ginčai dažnai būna principiniai ir galintys priversti vieną ar kitą šalį keisti savo politinę poziciją ar net ištisus žmogaus teisių įstatymus. Su tuo šalims dažnai sunku susitaikyti politiškai, nes tai griauna senąją žmogaus teisių supratimo koncepciją ir kuria naują. Todėl į teisinę gynybą žiūrima rimtai.

R.Pakso nušalinimo istorija – be pabaigos

Kaip žinome, R.Pakso istorija baigėsi apkaltos procesu. KT nustatė tris šiurkščius Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo faktus. Pirma, R.Paksas suteikė Lietuvos pilietybę savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui kaip atlygį už pagalbą prezidento rinkimų kampanijoje. Antra, jis atskleidė valstybės paslaptį tam pačiam J.Borisovui, kad jo pokalbių klausosi Lietuvos specialiosios tarnybos. Ir trečia – R.Paksas darė spaudimą privačios bendrovės vadovams bei akcininkams priimti R.Paksui ir jo aplinkai palankius akcijų perleidimo sprendimus. Dėl visų šių pažeidimų R.Paksas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir sulaužiusiu priesaiką, nes buvo prisiekęs būti visiems teisingas, tačiau tokį savo įsipareigojimą sulaužė. Galutinį sprendimą dėl R.Pakso nušalinimo priėmė Seimas.

Taip R.Paksas neteko prezidento posto. Nepaisydamas to, vėl panoro dalyvauti paskelbtuose išankstiniuose prezidento rinkimuose 2004 m. Bet Seimas pakeitė Rinkimų įstatymą ir nušalintam prezidentui R.Paksui neleido penkerius metus balotiruotis prezidento rinkimuose. Vėliau Seimas kreipėsi į KT, kuris išaiškino, kad asmuo, dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo nušalintas apkaltos tvarka, apskritai niekada nebegali dalyvauti rinkimuose į postą, kuriame reikia prisiekti. Pagrindinis KT argumentas buvo toks, kad visuomenė nebegali pasitikėti asmeniu, kartą pažeidusiu Konstituciją.

R.Pakso gynybos argumentai

Nušalintajam prezidentui atstovauja pats R.Paksas, kuris asmeniškai dalyvavo viešame bylos posėdyje Strasbūre. Posėdyje ginamąją kalbą pasakęs advokatas dr. E.Salpius pabrėžė, kad Lietuvoje galėjo būti pažeista R.Pakso teisė į teisingą teismą. Teisme buvo plačiai pristatyta istorija, kad jau prasidėjus apkaltos procesui vienoje Vilniaus kavinėje buvo pastebėti kartu pietaujantys tuometinis KT primininkas Egidijus Kūris bei tuometinis Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius. Pasak advokato E.Salpiaus, E.Kūris turėjo nusišalinti nuo apkaltos proceso, bet to nepadarė. Be to, priminta, kad E.Kūris yra iš labai gerbiamos teisininkų šeimos, jo tėvas daug metų buvo Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas ir turėtų žinoti, kad taip proceso metu elgtis nedera.

R.Pakso gynėjų nuomone, draudimas iki gyvenimo pabaigos kandidatuoti į postus, kuriuose reikia prisiekti, yra labai griežta bausmė. Priminta, kad R.Paksas du kartus yra buvęs Vilniaus miesto meru, du kartus – šalies premjeru, buvo laimėjęs prezidento rinkimus prieš kadenciją baigusį Valdą Adamkų, taip pat yra vienos didžiausių Lietuvos politinių partijų lyderis, demokratiškai išrinktas į Europos Parlamentą. Advokatų vertinimu, tai rodo, kad Lietuvos gyventojai nori matyti R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime, bet Lietuvos KT ir Seimas savo sprendimais atėmė iš Lietuvos rinkėjų galimybę vėl išrinkti R.Paksą.

E.Salpius įsitikinęs, kad R.Pakso teisę balotiruotis rinkimuose saugo Konvencija. Tik nežinia, ar toks argumentas Strasbūro Teismui pasirodys labai svarbus, juk savo postuose daug rinkėjų norėjo matyti tiek Hitlerį, tiek Staliną, tiek kitus diktatorius ar korumpuotus valstybių vadovus. Bet tokia dalies rinkėjų valia turi mažai ką bendro su demokratija.

Vyriausybės argumentai

Lietuvai šioje byloje atstovauja net keturi atstovai. Tai Vyriausybės atstovė Elvyra Baltutytė, Karolina Bubnytė-Montvydienė, dr. Dainius Žalimas ir profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Lietuvos gynėjai šį procesą traktuoja kaip tolesnę R.Pakso politinę veiklą. Jie pabrėžia, jog R.Pakso elgesys užėmus prezidento postą parodė, kad jis yra nelojalus valstybės institucijoms, taip pat nelojalus ir demokratijai.

Šios pusės vertinimu, R.Paksui suteikus teisę balotiruotis į postus, jis akivaizdžiai siektų politinio revanšo ir kerštautų asmenims, kurie dalyvavo jo nušalinimo procedūroje. Profesoriaus E.Smitho nuomone, jauna Lietuvos demokratija turi gintis nuo tokių demokratijos pažeidimų, o pilietybės suteikimas didžiausiam R.Pakso rėmėjui – Rusijos piliečiui, kuris jau vieną kartą buvo atsisakęs Lietuvos pilietybės, apnuogino sudėtingas Lietuvos ir Rusijos santykių problemas ir yra ypač jautrus klausimas Lietuvos demokratijos stiprinimo požiūriu. Esą vieno ar kito asmens išrinkimas į politinį postą dar nereiškia demokratijos garantijos. Svarbu, kaip tas asmuo elgiasi ir kokius priima sprendimus. Būtent tai lemia demokratijos kokybę.

Kodėl dalies rinkėjų meilė R.Paksui akla

Kyla klausimas, kodėl po apkaltos proceso R.Paksas vis dėlto tebėra įtakinga figūra Lietuvos politiniame gyvenime. Regis, tam yra bent kelios priežastys. Apkaltos proceso pagrindai (pilietybės J.Borisovui suteikimas, valstybės paslapties atskleidimas ir siekimas privačių interesų versle pasinaudojant prezidento institucija) nebuvo įrodyti bendruosiuose Lietuvos teismuose.

Dėl vieno kaltinimo procesas buvo nutrauktas prokuratūrai nesurinkus pakankamai įrodymų. Tai nemažai visuomenės daliai kelia pagrįstų abejonių dėl apkaltos pagrindų. Ši visuomenės dalis yra linkusi manyti, kad Lietuvos politinis elitas į savo gretas tiesiog nenorėjo įsileisti šio, neva paprastų rinkėjų interesus gynusio politiko ir jį nušalino. Tokias rinkėjų abejones stiprina ir Valstybės saugumo departamento veikloje išaiškėję faktai dėl galimai neskaidrios ir tam tikroms interesų grupėms tarnavusios grupuotės egzistavimo.

Aišku viena, kad R.Pakso politinė niša yra Lietuvos politika apskritai netikintys ar ja nusivylę asmenys. Jo sąjungininkai – asmenys, kurie nori greitai patekti į aukštus valstybės postus, pasinaudodami R.Paksu kaip Trojos arkliu. Yra manančiųjų, kad R.Pakso apkalta atskleidė ne tik šio politiko ir jo aplinkos veiklos metodus, kad Lietuvos politika visa yra panašaus purvinumo ir R.Paksas niekuo nesiskiria nuo kitų politikų.

Vis dėlto R.Pakso apkaltos istorija sukūrė precedentą, kaip nešvariai veikiančius politikus pašalinti iš jos ir leisti jų vietą užimti kitiems. Norisi tikėti, kad kiti bus tokie, kurie sugebėjo tinkamai pasimokyti iš R.Pakso apkaltos, kaip politikams dera ir kaip nedera elgtis.“

Su Lietuva tarptautiniame teisme Strasbūre bandantis bylinėtis Europos Parlamento narys, pašalintas prezidentas Rolandas Paksas ir pats gali būti dar anksčiau pažeidęs Lietuvos piliečių teises.

Europos žmogaus teisių teismas pradėjo nagrinėti trijų buvusių mūsų šalies teismų pirmininkų skundą. Lietuvos Vyriausybei pateikti klausimai dėl galimo Palmiros Linkevičienės, Dariaus Japerto ir Arvydo Gudo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, rašo “Lietuvos rytas”.

Buvę Biržų, Panevėžio ir Lazdijų apylinkių teismų pirmininkai skundžiasi, kad jų nekaltumo prezumpciją galėjo pažeisti buvęs šalies vadovas R.Paksas, taip pat tuomečiai Aukščiausiojo teismo pirmininkas Vytautas Greičius, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus.

Ekspertų teigimu, šioje byloje pagrindiniu teismo tyrimo objektu, ko gero, taps R.Pakso nuomonė, paskelbta treji metai iki buvusių teismų pirmininkų teismo nuosprendžio.

Europarlamentaras R.Paksas šiuo metu ir pats teisiasi su Lietuva tame pat Europos žmogaus teisių teisme. Balandžio 28-ąją septyniolika Strasbūro teisėjų viešame posėdyje turėtų nagrinėti R.Pakso skundą, kuriame pašalintas prezidentas teigia, kad Lietuva pažeidė jo teises neleisdama dalyvauti rinkimuose.

“Teismų sistema tokiems teisėjams netaps užuovėja ir jų atžvilgiu prezidentas elgsis kategoriškai”, – tokį tekstą 2003 metų liepos 24-ąją perdavė tuomečio šalies vadovo spaudos tarnyba.

Tą dieną R.Paksas pasirašė dekretą, kuriuo atleido visus tris į korupcijos skandalą įsipainiojusius asmenis iš teismų pirmininkų pareigų už teisėjo vardo žeminimą.

Tuo metu ką tik buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant šiuos teisėjus piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Teisininkams buvo pareikšti įtarimai galimai talkininkavus kontrabandininkams teismuose sprendžiant dėl jų suėmimo.

Teisėjai buvo įtariami padėję cigarečių kontrabandos karaliumi tituluojamam Viliui Karaliui, kuris vėliau tapo A.Gudo žentu.

Generalinio prokuroro pavaduotojas netrukus kreipėsi į tuometį šalies prezidentą, prašydamas sutikimo patraukti įtariamuosius baudžiamojon atsakomybėn ir sustabdyti jų teisėjų įgaliojimus.

Jau kitą dieną šalies dienraščiuose Aukščiausiojo teismo pirmininkas V.Greičius viešai pareiškė nuomonę dėl teisėjų bendradarbiavimo su kontrabandininkais.

Strasbūro teismui pateiktoje byloje nurodytos devynios aukštų Lietuvos pareigūnų citatos iš laikraščių, žurnalų ir interneto tinklalapių.

Buvę teisėjai buvo pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi tik 2006-ųjų liepą. Iš jų atimta teisė dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose nuo vienų metų 3 mėnesių iki ketverių metų. Po to visi trys teisininkai atskirai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą.

Kiekvienas jų savo pareiškime skundėsi ir dėl kitų žmogaus teisių konvencijos pažeidimų: teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės, teisės į laisvę ir saugumą, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, taip pat teigė patyrę diskriminavimą.

Strasbūro teismas sujungė visas tris bylas į vieną ir nutarė nagrinėti jų nekaltumo prezumpcijos pažeidimus.

P.Linkevičienę ginantis advokatas Kęstutis Čilinskas stebėjosi, kad visos trys buvusių teisėjų bylos Europos žmogaus teisių teisme sujungtos į vieną. Teisininkas aiškino, kad tarp visų trijų pareiškėjų yra labai didelis skirtumas, jie visi pateikė skirtingus argumentus dėl pažeistų teisių.

K.Čilinsko teigimu, prieš septynerius metus P.Linkevičienė patyrė psichologinę traumą, ji iki šiol išgyvena iki širdies gelmių. Moteriai buvo nustatytas neįgalumas, ji niekur nedirba. Advokatas tvirtino pradėjęs ginti savo klientę tik paprašytas teisininkų bendruomenės – esą P.Linkevičienė garsėjusi kaip itin sąžininga pareigūnė.

Šiai teisėjai tikrai buvo skambinta ir prašyta padėti kontrabandininkams, bet bylos dėl šių asmenų paleidimo ji net nenagrinėjusi. Šiuo metu P.Linkevičienė skaičiuoja savo patirtą žalą, kurią Strasbūro teismas priteistų atlyginti.

Anot žmogaus teisių konsultanto Dovydo Vitkausko, šioje byloje pagrindiniu Europos žmogaus teisių teismo tyrimo objektu greičiausiai taps išankstinė tuomečio Lietuvos prezidento nuomonė.

“Europos žmogaus teisių teismas itin kritiškai vertina bet kokius viešus pareigūnų pareiškimus apie įtariamąjį ar teisiamąjį tos šalies spaudoje ar per televiziją. Nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tada, kai nagrinėjant baudžiamąją bylą valstybės pareigūnas dar iki teismo nuosprendžio padaro nedviprasmišką pareiškimą apie įtariamojo ar teisiamojo kaltę”, – sako jis.

Anot D.Vitkausko, pareiga susilaikyti nuo tokių komentarų taikoma ne tik teisėjams, bet ir visiems valstybės atstovams.

“Kartais Strasbūro teisėjai gali šiek tiek atlaidžiau pažiūrėti į aštresnius pareiškimus ir gilintis į jų kontekstą, jei tai būtina bylą nagrinėjant teisme. Tarkime, kai prokurorui reikia pagrįsti kaltinimus proceso metu. Kita vertus, nekaltumo prezumpcija nepažeidžiama, jei kilus rimtiems įtarimams dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo yra atleidžiamas iš darbo, ypač jei jis dirba teisingumo ar teisėsaugos institucijose”, – tikina jis.

Pasak konsultanto, svarbu tai, ar tuose sprendimuose atleisti iš darbo ar juos vėliau aiškinusiuose valstybės pareigūnų pareiškimuose nebuvo vienareikšmių teiginių dėl kaltės, kurie vėliau būtų galėję neigiamai paveikti bylų prieš pareiškėjus nagrinėjimą.

D.Vitkausko teigimu, skundai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo lietuviškose bylose nėra labai dažni – iki šiol nustatytas tik vienas pažeidimas buvusio Seimo nario Audriaus Butkevičiaus byloje 2002 metais.