Lukoil, BFL nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje „Lukoil“ pranešė parduodanti savo degalinių tinklą Lietuvoje. Šių metų vasarį atsirado ir paslaptingas pirkėjas. Praėjo beveik metai – „Lukoil“ vardas ir toliau gundo vairuotojus užsukti. Taigi kas įvyko?

Arūnas BRAZAUSKAS

Centras vienas, ženklai skirtingi

Rusijos kompanija „Lukoil“ 2014–2016 m. pradėjo ir užbaigė sandorius dėl kelių šimtų degalinių pardavimo Vidurio ir Rytų Europoje. Rezultatas – Užubaliai, esantys prie Vilniaus, įsitvirtino kaip buvusių „Lukoil“ valdų Rytų Europoje sostinė.

„Įsipylę kavos „Lukoil“ parduotuvėje, ant kasos čekio pamatysite UAB „VIADA LT“ pavadinimą“, – su permainomis susijusią detalę „Veidui“ atskleidė UAB „AMIC Energy Management GmbH“ Vilniaus filialo vadovas Ivanas Paleičikas, anksčiau vadovavęs UAB „Lukoil Baltija“.

Vasario mėn. teigęs, kad jam neįdomus degalinių verslas, I.Paleičikas dabar vadovauja „AMIC Energy Management GmbH“ Vilniaus filialui.

Oficiali informacija tokia: balandžio pabaigoje 100 proc. bendrovės „Lukoil Baltija“ akcijų iš Nyderlanduose registruotos „Lukoil Europe Holding“ galutinai nupirko Austrijos bendrovė „AMIC Energy Management GmbH“. Kartu perimtas apie 230 degalinių tinklas Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. UAB „Lukoil Baltija“ netrukus pakeis pavadinimą į UAB „AMIC Lietuva“. Šio ūkio dalies tvarkymas patikėtas su I.Paleičiku ir jo šeimos nariais susijusioms įmonėms. Degalines Lenkijoje ir Ukrainoje valdys „AMIC Energy Management GmbH“, Latvijos degalines – SIA „VIADA Baltija“, Lietuvos degalinės išnuomotos UAB „VIADA LT“.

Amic

I.Paleičiko teigimu, sandoris visiškai įsigaliojo, nes jau gautas Konkurencijos tarybos leidimas dėl degalinių kontrolės įsigijimo. „Lukoil Baltija“ turėjo priežasčių būti kantri: Konkurencijos taryba 2014 m. gegužę bendrovei „Lukoil Baltija“ už 16 degalinių perėmimą be tarybos leidimo skyrė 3,4 mln. eurų baudą.

Pasak I.Paleičiko, pasikeitus savininkams vyksta „Lukoil Baltija“ veiklos optimizacija. Jis tikisi, kad nepaisant permainų pavyks išsaugoti 80 proc. darbo vietų.

Nors ūkis vienas, UAB „Lukoil Baltija“ valdomos degalinės ženklintos skirtingais prekių ženklais. Latvijoje tai VIADA, Ukrainoje AMIC, o Lenkijoje ir Lietuvoje pasiliks LUKOIL. I.Paleičiko teigimu, „Lukoil Baltija“ ieškojo galimybių naudoti kitus žinomus prekinius ženklus tokius kaip „Orlen“ ir „Neste“.

I.Paleičikas neslepia, kad ir tinklų pardavimas Rytų Europoje, ir prekės ženklo keitimas Ukrainoje susiję su geopolitiniais veiksniais – dėl konflikto Ukrainoje ten sunku veikti su Rusija siejamoms įmonėms.

Pardavęs degalines Rytų ir Vidurio Europoje, „Lukoil“ įsigijo jų tinklą Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge.

Kita vertus, keisti ženklą – brangus malonumas. Reklamos agentūros „Milk“, bendradarbiaujančios su „Lukoil Baltija“, vadovas Rimas Stanevičius „Veidui“ sakė: „Įvesdamas naują ženklą turėtum įvertinti rinkos situaciją, konkurencinę aplinką ir vartotojų poreikius. Atsižvelgdamas į tai turėtum sukurti naują paslaugą, kainodarą ir panašiai, o pavadinimas ir dizainas būtų tik ledkalnio viršūnė. Normalu, kad ir to daryti niekas neskuba. „Statoil“ juk irgi neskuba tapti „Circle K“. Rinkodaroje galioja paprasta taisyklė: jeigu veikia – neremontuok.“

„Lukoil“ išparduotuvė

2014-iaisiais „Lukoil“ žengė strateginį žingsnį – ėmė pardavinėti aktyvus Vidurio ir Rytų Europoje. Pasak I.Paleičiko, nuspręsta parduoti degalines ten, kur „Lukoil“ nevaldo naftos perdirbimo gamyklų. „Lukoil“ kažkada nesėkmingai bandė įsigyti „Mažeikių naftą“. Oficialiu „Lukoil“ teigimu, už lėšas, kurios gautos pardavus verslą Rytų Europoje, nupirkta 250 degalinių Beniliukso šalyse.

Čekijoje 44 degalinės nupirko Vengrijos bendrovė „MOL Group“ – tarptautinė naftos gavybos, perdirbimo ir mažmeninės prekybos kompanija, kurios būstinė yra Budapešte. Bendrovė veikia 30-yje šalių, samdo apie 26 tūkst. darbuotojų. Ji valdo 6 naftos perdirbimo gamyklas ir degalinių tinklus. „MOL Group“ akcijų vertė š.m. kovą siekė 6,2 mlrd. dolerių, apie 25 proc. akcijų priklauso Vengrijos valstybei.

75 degalines Vengrijoje ir 19 degalinių Slovakijoje įsigijo bendrovė „Norm Benzinkút“. Ji įsteigta 2014 m., dalis jos akcijų priklauso bendrovei IMFA, kurios savininkas Imre Fazekas – buvęs Rusijos kompanijos „Jukos“ aukštas vadybininkas Vengrijoje.

2015-ųjų birželį pranešta, kad Estijoje „Lukoil“ savo tinklą iš 80 degalinių visu 100 proc. pardavė Estijos bendrovei „Olerex“. Ši daugiausiai benzino perka iš „Mažeikių naftos“, dyzelinu apsirūpina iš „Surgutneftegaz“ priklausančios naftos perdirbimo gamyklos Leningrado srityje.

?ėnesiu anksčiau buvo baigtas dar 2014 m. pradėtas sandoris dėl Ukrainos tinklo pardavimo: „Lukoil“ 240 degalinių ir 6 produktų saugyklas nupirko Austrijos bendrovė „AMIC Energy Management“ – ta pati, kuri 2016-ųjų pradžioje baigė sandorius dėl „Lukoil“ degalinių tinklų įsigijimo Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje.

Minėta austrų bendrovė priklauso panašaus pavadinimo fondui „AMIC Energy Holding“, įkurtam 2013 m. Fondo akcijos priklauso Austrijos piliečiams: 50 proc. – Johannesui Klezlui-Norberui, 40 proc. – Manfredui Kunze‘i, likę 10 proc. – Heinzui Sernetzui. Pirmasis ponas – investicinės teisės specialistas, kiti du užsiėmė investicine bankininkyste tokiose įstaigose, kaip „Société Générale“ ir „Raiffeisen Bank“. Jie yra galutiniai naudos gavėjai, o „AMIC Energy Management“ sandorio baigimo metu darbavosi viso labo vienas darbuotojas – direktorius Günteris Maieris, prieš tai ilgokai dirbęs Austrijos energetikos bendrovėje OMV, turėjusioje įvairių santykių su „Lukoil“: 2007-aisiais „Lukoil“ nesėkmingai bandė nupirkti visą OMV, 2013-aisiais įsigijo OMV alyvos gamyklą.

AMIC stebėtojų tarybos vadovas yra Wolfgangas Ruttenstorferis, buvęs vienas iš OMV vadovų, taip pat kadaise ėjęs Austrijos finansų viceministro pareigas. Bendrovės „AMIC-Ukraine“, perėmusios „Lukoil“ ūkį, generaliniu direktoriumi tam kartui tapo Robertas Nowekas, dirbęs kompanijose „ConocoPhillips“ ir įvairiuose „Lukoil“ padaliniuose Europoje, įskaitant Čekijos tinklą.

Ukraina nenori „Lukoil“

„Lukoil“ degalinių tinklas iki pardavimo AMIC buvo didžiausias Ukrainoje. Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, verslo aplinka rusiškoms įmonėms tapo mažiau palanki. 2014-aisiais Ukrainos valdžia apkaltino „Lukoil“ antrines įmones Donbaso separatistų finansavimu ir reeksportuojamų bei tranzitu gabenamų naftos produktų pardavimu Ukrainos teritorijoje. „Lukoil“ degalines blokuodavo prieš Rusijos agresiją protestuojantys aktyvistai. „Lukoil“ pripažino, kad 2014-uosius Ukrainoje užbaigė su 85 mln. JAV dolerių nuostoliu. Paskelbta, kad pardavimas Ukrainos teritorijoje sumažėjo 42 proc.

Lietuvos Respublikos prezidentė D.Grybauskaitė: „Būtent „Lukoilo“ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje. Tie, kas pasiūlė pataisas, pasirengę finansuoti tankus, kurie gali atsirasti prie mūsų sienų arba jau yra prie mūsų sienų?“

Prie degalinių piketuota ne vien Ukrainoje, bet ir JAV, kur su „Lukoil“ ženklu veikia apie 500 degalinių.

Viešosios nuomonės nuotaikos buvo panašios ir Lietuvoje. 2014-ųjų rugsėjį Prezidentė Dalia Grybauskaitė komentavo įstatymo pataisas, ribojančias baudas už antimonopolinius pažeidimus: „Būtent „Lukoilo“ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje. Tie, kas pasiūlė pataisas, pasirengę finansuoti tankus, kurie gali atsirasti prie mūsų sienų arba jau yra prie mūsų sienų?“

Ukrainoje nepatikėta, kad „Lukoil“ realiai pardavė aktyvus. 2016-ųjų sausį Julijos Tymošenko partijai atstovaujančio Aukščiausiosios Rados deputato Ihorio Lucenkos vadovaujami aktyvistai blokavo vieną iš „AMIC-Ukraine“ degalinių, nors ši kartu su kitomis buvo perdažyta, kad neprimintų „Lukoil“: raudonos ir baltos spalvų derinį pakeitė žalia ir balta. Akcijoje dalyvavo ir sukarintos organizacijos „Sič“ nariai – tai jau nuoroda į oligarcho Ihorio Kolomoiskio įtakos sferą.

Šis magnatas turi nemenkų interesų energetikos srityje. 2015-aisiais „Sič“ nariai buvo užgrobę valstybinės įmonės „Ukrnafta“ būstinę. Valstybė turi kontrolinį paketą, o su I.Kolomoiskiu susijusi grupė „Privat“ valdo 42 proc. „Ukrnaftos“ akcijų. „Ukranafta“ šalyje turi apie 400 degalinių. Konfliktas kilo iš „Ukrnaftos“ vadovybės pašalinus I.Kolomoiskio statytinius, tačiau baigėsi šio oligarcho nenaudai – jis atsistatydino iš Dniepropetrovsko gubernatoriaus posto.

Vietininkai lietuviai

Šį kovą, neilgai trukus nuo „AMIC-Ukraine“ degalinės boikoto, naujai perdažytas tinklas sulaukė ir naujų vadovų komandos. Generalinį direktorių R.Noweką, kurio ryšius su „Lukoil“ kai kas pateikė kaip įkaltį, pakeitė Ignas Jurkonis. Pasikeitė lentelės ir su regimai slaviškomis vicedirektorių pavardėmis – naujosios turi būdingas lietuviškas galūnes: Andrius Linovskis, Kęstutis Razgaitis. Trijų vyriausių vadybininkų ryšių nereikia ieškoti su mikroskopu: visi jie dirbo UAB „Lukoil Baltija“.

„AMIC-Ukraine“ prekės ženklas – geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedas. Vadovai tuo įdomūs, kad keičiasi, o prekės ženklo įdomybė – spalvos, kurios daugelio ukrainiečių pasąmonėje asocijuojasi su Ukrainai labai draugiška valstybe. Kitaip nei erzinantis užrašas „Lukoil“, tos spalvos neturėtų atgrasyti, nors degalų žaliava didžiuma atvejų išgauta Rusijoje.

„AMIC-Ukraine“ prekės ženklas – geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedas. Daugelio ukrainiečių pasąmonėje tai asocijuojasi su Ukrainai labai draugiška valstybe. Kitaip nei erzinantis užrašas „Lukoil“, tos spalvos neturėtų atgrasyti, nors degalų žaliava didžiuma atvejų išgauta Rusijoje.

Žaliavų srautų kryptys ne visuomet sutampa su tarptautinės konfrontacijos vektoriais. 2015-aisiais pasikeitus valdžiai Lenkijoje, pasikeitė ir bendrovės „PKN Orlen“ vadovybė. Mažeikių naftos perdirbimo įmonę valdanti lenkų bendrovė 2015-aisiais pasirašė naftos tiekimo sutartis su Rusijos kompanija „Rosneft“. Tad ir Mažeikių įmonę dabar pasiekia daugiau rusiškos naftos, importuojamos per Būtingės terminalą, vieną iš energetinės nepriklausomybės plūdurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą piltis degalus „LUKoil“ degalinėse lietuviams tapo prastu tonu. Net laukiama, kada ši bendrovė, kurios vardas siejamas su rusišku kapitalu, pasipustys. Nepaisant tokio bet kuriam verslui nepalankaus fono, „Lukoil Baltija“ vadovas Ivanas Paleičikas yra vienas turtingiausių šalies žmonių ir nepanašu, kad ketintų trauktis ir sėkmingiausių verslininkų sąrašo.

Jūratė KILIULIENĖ

Vasaros pradžioje I.Paleičikui nuolat teko atsakinėti į klausimus apie „Lukoil“ situaciją Lietuvoje. Po to, kai didžiausia privataus kapitalo Rusijos naftos grupė pardavė savo degalines Estijoje, kitose Europos šalyse, Lietuvos „Lukoil Baltija“ prezidentas pripažino, kad taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Tik aiškino tai ne Rusijos agresijos prieš Ukrainą pakirstu rusišku įvaizdžiu, o kintančia Rusijos giganto verslo strategija.

Tačiau net ir tokioms prognozėms išsipildžius, I.Paleičikas neliktų be pragyvenimo šaltinio. Verslininkas plaukioja kur kas platesniuose vandenyse nei mažmeninė degalų prekyba. Jis pats tvirtina bendrovėje „Lukoil Baltija“ esąs tik samdomas darbuotojas, nors neoficialiai skelbta, kad būtent I.Paleičikas yra pagrindinis jos akcininkas. Naftininkas su slaviška pavarde ir tipišku rusišku vardu visuomet buvo laikomas Maskvos verslo atstovu.

„Aš net ne Ivanas. Mama vadino mane Janeku, bet pildant metrikus kažkas įrašė „Ivanas”. Taip ir liko. Abu mano tėvai buvo lenkai – mano gimtoji Lyda iki 1939-ųjų priklausė Lenkijai (dabar – Baltarusija, – red. pastaba). Aš esu lenkas“, – mažai kam žinomą savo biografijos faktą atskleidžia I.Paleičikas.

Formaliai Lietuvoje, Latvijoje ir Suomijoje degalinių tinklą valdanti bendrovė „Lukoil Baltija“ priklauso Nyderlanduose registruotai „Lukoil Europe Holdings B.V.“

Kalbantis apie šeimos bendrovę „Vaizga“, išaiškėja, kad joje yra tik du akcininkai – 8,34 proc. valdantis I.Paleičikas ir 91,64 proc. akcijų turinti jo žmona Birutė. Bent jau formaliai taip. Tačiau klausiamas apie abiejų indėlį į įmonės veiklą ir rezultatus, I.Paleičikas šypsosi ir neleidžia abejoti, kad žmona – pagrindinė įmonės figūra.

1996 metais įsteigta „Vaizga“, kurioje sutelktas šeimos verslas, bei per ją valdomos kitos įmonės, užsiima prekyba naftos produktais, nuosavo turto nuoma, biologinės kilmės degalų gamyba, taip pat elektros energijos gamyba ir paskirstymu, transporto paslaugomis ir net žemės ūkiu. Pagal praėjusių metų finansines ataskaitas, pateiktas Registrų centrui, abiejų sutuoktinių  turtas vertinamas 90 mln. eurų. Tai – 12-a pozicija turtingiausiųjų Lietuvos žmonių sąraše.

Į sėkmę – nuo pirmųjų žingsnių

Turtuoliai mėgsta pažerti jaudinančių epizodų iš savo praeities – alkana jaunystė, sunki verslo pradžia, klaidos. Tai – ne I.Paleičiko istorija. Jam visada, kiek tik save prisimena, sekėsi geriau nei kitiems.

Iš gimtosios Lydos atvažiavęs į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas)  studijuoti elektrotechnikos, jis visąlaik buvo tarp stipriausiųjų – gaudavo padidintą 55 rublių stipendiją, mokslus baigė diploma su pagyrimu. Aukštas įvertinimas suteikė teisę pačiam rinktis darbo vietą. I.Paleičikas pasirinko Mažeikius. Nutarė, kad ką tik pradėjusioje veikti naftos perdirbimo gamykloje siekti karjeros bus paprasčiau nei įsiliejus į jau susiformavusį kolektyvą. Ir neapsiriko: pradėjęs nuo meistro, po septynerių metų Ivanas paskiriamas gamyklos vyriausiuoju energetiku. Kaip pats sako, tuomet jauniausiu visoje Sovietų Sąjungoje. Būdamas 27-erių, jau vadovavo 800 žmonių.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais I.Paleičikas įžvelgė galimybių kilti dar aukščiau ir jomis pasinaudojo: „Mano bendrovė buvo pirmoji, įregistruota Mažeikių savivaldybėje. „Energija“ užsiėmė visais gamyklos paleidimo darbais. Tuo metu tebebuvau vyriausiasis energetikas, o bendrovė man buvo reikalinga tam, kad galėčiau samdyti specialistus ir mokėti algas. Planinės ekonomikos laikais buvo daug pinigų, bet nebuvo schemos, kaip juos sumokėti. O juk ko reikia, kad žmogus dirbtų? Mokėti jam pinigus!“

Jo bendrovė darbuotojams mokėjo du tris kartus daugiau nei valstybinė, todėl trečioji gamyklos linija paleista greitai ir sklandžiai. Jau tais laikais I.Paleičikas mėgavosi aprūpintu gyvenimu – 1992-aisiais gaudavo 500 rublių algą, turėjo gerą tarnybinį automobilį, vairuotoją. Kai valstybinėje gamykloje tapo per ankšta, pasuko į privatų naftos perdirbimo verslą, buvo pakviestas vadovauti degalais prekiaujančiai bendrovei „Lukoil Baltija“. Nuo tada I.Paleičikas Lietuvoje yra Kremliaus „LUKoil“ simbolis.

„Uždirbęs pirmuosius pinigus versle ne automobilį pirkau, o pastačiau savo pirmąją hidroelektrinę. Tada visi iš manęs juokėsi. Bet aš, energetikas, supratau – vanduo bėga, gamina elektrą ir pinigus. Renavo jėgainė tebeveikia iki šiol. Vėliau pastačiau antrą, trečią hidroelektrinę – uždirbdavau pinigų ir vėl investuodavau“, – apie tai, kaip uždirbo pirmuosius milijonus, pasakoja I.Paleičikas.

Įdomu tai, ko niekas nedarė

„Vaizgos“ verslininkui prireikė, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymus, išeinančius už „LUKoil“ verslo interesų Su šia įmone I.Paleičikas nėrė į biologinės kilmės degalų gamybą, žemės ūkį ir nekilnojamąjį turtą.

„Kur „LUKoil“ buvo neįdomu, investuodavau aš – savo jėgomis ir rizika. Įdomu padaryti kažką, ko dar nėra, būti pradininku. Mes vieni pirmųjų pradėjome perdirbti rapsus, šiai gamyklai jau 12 metų.  Perkame žaliavą iš ūkininkų, perdirbame, biologinės kilmės degalus per „Lukoil Baltija“ tinklą parduodame Lietuvoje ir Latvijoje. Tokiu pat principu veikia ir etanolio gamykla“, – pasakoja verslininkas.

Nors I.Paleičiką įprasta laikyti naftos produktų verslo atstovu, jis dar yra ir stambus žemvaldys. Kartu su žmona ir partneriais nuosavybės teise valdo 2 653 hektarus žemės, o iš viso dirba per 5 000 hektarų žemės net trijuose rajonuose – Mažeikių, Akmenės ir Pasvalio. Pagrindinė kultūra – kviečiai. Į žemės ūkį verslininkas jau investavo beveik 9 mln. eurų.

„Kviečiai uždirba gerus pinigus. O pupos ir žirniai reikalingi sėjomainai. Bet apskritai visa mano veikla sukasi aplink energetiką. Rapsai, kvietrugiai naudojami kuro gamybai, turiu saulės baterijų, hidroelektrinių, gamyklą, kuri iš atliekų išgauna biodujas ir gamina iš jų elektrą bei šilumą, ėmėmės  ir vėjo jėgainių. Man įdomu viskas, ką galima pagaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Pabrangus dujoms pastatėme medienos atliekomis kūrenamą biokatilinę – negi lauksi, kol  jos atpigs? Studentai važiavo žiūrėti, kaip viskas veikia. Aš vienintelis Lietuvoje dirbu tiek skirtingų energetikos sričių“, – tikina I.Paleičikas.

Jo valdomose bendrovėse yra per 3 000 darbo vietų. Diegiant naujas technologijas samdo ir užsienio specialistų, bet įprastai verslininkas laikosi nuomonės, kad geriausi darbuotojai yra vietos žmonės. Tik štai kur bėda – kiekvienais metais rasti specialistų tampa vis sunkiau. Anot I.Paleičiko, inžinieriai Lietuvoje apskritai tampa aukso vertės.

Darbo užtenka visai šeimai

Iškopęs į verslo aukštumas iš Lydos kilęs lenkas gali sau leisti prabangą rizikuoti ir mokytis iš savo klaidų – net ir prarandant pinigus. Ne kartą buvo taip atsitikę, kai įsuktas projektas nepateisino lūkesčių, teko atsisveikinti ir su projektu, ir su investuotais pinigais. Bet I.Paleičikas sako, kad tai – ne praradimas, nes į nuostolius nurašomi tik pinigai, o ne įgyta patirtis. Rizika – kiekvieno verslininko palydovas, tačiau jis imasi tik tokios veiklos, kurią puikiai išmano, žino, ką turi pasiekti, kokie turi būti rodikliai, kur rasti išmanančių žmonių.

Kaip pavyzdį I.Paleičikas pateikia vieną savo bendrovę, kuri pradėjo nuo didelių nuostolių, o dabar veikia sėkmingai: „Bioetanolio ir biodujų gamybos bendrovė „Kurana“ ketverius metus iš eilės generuodavo po 10 mln. Lt nuostolių. Mano žentas Jurgis Polujanskas – rinkodarininkas, pasiūliau jam pažiūrėti, kas negerai. Iš pradžių man su juo buvo labai sunku, nuolat bardavomės. Po metų Jurgis pateikė savo pasiūlymus – su viskuo sutikau.”

Kokie buvo sprendimai? „Žentas atleido visus pagrindinius vadybininkus, įdarbino patirties neturinčius jaunus žmones, išmokė ir dabar puikiausiai tvarkosi. Jie visi puikiai kalba angliškai, važinėja po Europą, mezga ryšius. Dabar kiti laikai, negalima užsidaryti savo kaime ir tikėtis, kad būsi priekyje. Šie metai – pirmieji, kai „Kurana“ uždirbo pelno. Ir su žentu man dabar lengva, jau kalbame ta pačia kalba“, – sprendimu įtraukti žentą į savo verslo imperiją džiaugiasi I.Paleičikas. Vyresniosios dukters Renatos vyras J.Polujanskas yra UAB „Kurana“ generalinis direktorius.

Klausiamas apie žmonos Birutės indėlį į verslą, I.Paleičikas primena, kad B.Paleičikienė yra elektros inžinierė – Ivanas ir Birutė susipažino mokydamiesi Kauno politechnikos institute, o susituokė būdami penktakursiai – tad jos patarimai yra svarbūs. Pasak paties I.Paleičiko, nors verslo idėjų generatorius yra jis pats, dėl svarbiausių dalykų sprendimus priima kartu su žmona, o pastaruoju metu – ir tardamiesi su vaikais.

Dukterys Renata ir Kristina užsiima nekilnojamojo turto reikalais, sūnus Andrius šįmet pardavė Tolimojo keleivinio transporto kompaniją (“Toks”) ir dar svarsto, kokiu verslu užsiimti toliau.

„Visi trys vaikai paveldėjo verslumo geną. Svarbiausias dalykas versle – nebijoti, pasitikėti savo jėgomis. Aš visada galvodavau taip – nejaugi aš kvailesnis už kitus, nejau jie gali, o aš ne? Stengiausi, kad ir vaikai taip apie save galvotų, raginau juos mąstyti, kurti. Nes versle, įmonėje vertingas tik tas žmogus, kuris generuoja idėjas“, – tikina I.Paleičikas.

Užjaučia V.Alekperovą, tapusį pinigų įkaitu

Koncernas „LUKoil“ tokio lygio vadovams kaip I.Paleičikas suteikia galimybę įsigyti 200 tūkst. eurų vertės automobilį. Bet „Lukoil Baltija“ generalinis direktorius važinėja gerokai pigesniu automobiliu: „Man nereikalingas toks brangus. Ir mano laikrodis pigus. Nemėgstu kabinti ant savęs brangiausių daiktų. Žiedai, auksas, brangenybės – visa tai neįdomu. Bet man patinka po darbų gerai pailsėti. Štai šiandien penktą valandą važiuosiu žaisti teniso. Kasmet po du kartus slidinėju kalnuose. Šiemet žvejojau ir prie Norvegijos krantų, ir Indijos vandenyne prie Mauricijaus. Mdžioju. Vaikai užaugo, turiu keturis anūkus, bet tai jau močiutės reikalai. O aš pagaliau galiu sau leisti užsiimti tuo, kuo noriu“, – apie tai, kam verta leisti pinigus, pasakoja verslininkas.

I.Paleičikas visai ramiai sako neturįs įpročio skaičiuoti, kiek jam per gyvenimą pavyko uždirbti, nes jam pačiam įdomu ne turėti, o kurti. Todėl ir I.Paleičiko atostogos negali ilgai trukti – kelias dienas atsipalaidavęs, jis jau ima regzti naujus verslo planus. Apie ateitį kalba tap pat ramiai – net jei šiandien viską, ąk uždirno, prarastų, nepanikuotų ir net yra tam dvasiškai pasiruošęs.

„Dažnai klausiu savęs – štai aš vėl esu vargšas studentas, ką tik baigiau institutą: ką daryčiau? Žinoma, dabar pradėti verslą nuo nulio būtų sunku, man buvo kur kas lengviau uždirbti pinigus: tada pirkom už rublius, parduodavom už dolerius, buvo visai kiti pelnai. Lietuvoje naftos verslas anuomet išaugino bemaž 50 milijonierių, tačiau iš jų liko tik trys keturi, visi kiti vėl tapo ubagais. Sunkiausia yra išlaikyti pinigus, o ne uždirbti. Kodėl anie žlugo? Prisipirko mašinų, namų, pasibaigus finansiniam srautui ėmė skolintis iš bankų, o tada viską prarado. Būtina pasverti galimybes, kiek gali išleisti į šoną. Aš visada pinigus nukreipdavau taip, kad jie grįžtų atgal – pinigai turi uždirbti pinigus“, – savo verslo filosofiją dėsto I.Paleičikas.

Pokalbio metu verslininkas ne kartą pakartojo tai, ką dažniau sako moterys: turtas – vaikai ir anūkai, ne pinigai. Jis yra matęs turtuolių, kurie mąsto kitaip, bet pats nenorėtų būti jų vietoje: „Mūsų prezidentas (Vagitas Alekperovas, naftos koncerno „LUKoil“ prezidentas, – red. pastaba) yra milijardierius, turi vieną sūnų, o dirba žmogus dieną naktį. Jis yra savo turtų įkaitas – negali sustoti. O aš manau, kad turi uždirbti tik tiek, kiek tau reikia normaliai gyventi. Šiandien Lietuvoje per metus visiškai užtenka uždirbti milijoną litų. Nesuprantu, kai žmonės uždirba šimtus milijonų, kam tokie pinigai?“

Vis dėlto ir I.Paleičikas išsiduoda turintis silpnybę kai kuriems brangiems žaisliukams, tačiau kitokiems nei daugumos turtuolių – neseniai jis už milijoną litų nusipirko traktorių, o sėdęs prie jo vairo patyrė daug džiaugsmo.

Vyro verslo užmojai gąsdino

Kol I.Paleičikas darbuojasi „Lukoil Baltija“ biure netoli Vilniaus, jo žmona Birutė liepą leidžia Palangoje. Kartu su ja – dukters Renatos sūnūs, beveik 11 mėnesių Aleksas ir trejų metų Markas. B.Paleičikienės, antros pagal sukauptą turtą moters Lietuvoje, dienos bėga kaip močiutės – su visais mažų anūkų priežiūros džiaugsmais ir rūpesčiais, be auklių ir padėjėjų.

Tad nors I.Paleičikas kalba apie svarų žmonos įnašą į verslo reikalus, pati Birutė teigia visuomet buvusi antrame plane: „Ir versle, ir šeimoje Ivanas yra vedlys. Mūsų pirmagimis Andrius gimė su labai rimta sveikatos problema,  man teko atsiduoti šeimai. Be to, vyrui neblogai sekėsi ir aš stengiausi nuimti nuo jo namų rūpesčius ir tiesiog netrukdyti.“

Tačiau verslo nuošalėje Birutė neliko – verslo reikalai visada būdavo aptariami namuose, atsiklausiama vienas kito, taip pat ir vaikų, net kai jie buvo maži, nuomonės. Ir įtampą dėl rizikos, bemieges naktis, grėsusius pavojus teko išgyventi kartu.

B.Paleičikienė pripažįsta esanti nepalyginti konservatyvesnė, atsargesnė nei sutuoktinis, tad ne visada sutikdavo su jo sprendimais. Atsimena graužiantį nerimą dėl ateities, kai Ivanas nutarė išeiti iš „Mažeikių naftos“ ir nerti į verslą. Po artimo bičiulio, „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus Gedimino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo nužudymo 2000-aisiais šeima apskritai buvo praradusi ramybę. Anuomet ir Paleičikai buvo atakuojami grasinamais laiškais, skambučiais, reikalavimais mokėti už „stogą”.

Kaip kartų sėkmingo verslo prieskonį Birutė mini ir nuolat vyrui klijuojamą ruso etiketę, nors abu jo tėvai – lenkai, tuokęsi ir vaikus krikštiję katalikų bažnyčioje, o pats Ivanas laisvai kalba gimtąja lenkų kalba.

„Jeigu neturi užnugario, nelaimėsi karo. Aš savo vyrui visada buvau tas užnugaris, jis visada galėjo manimi pasitikėti. Abu nesame iš pasiturinčių šeimų, gal todėl žinome, kokia yra pinigų vertė. Niekada neturėjome jų maišais, būdavo uždirbama ir iškart investuojama. Tėvas ir vaikus moko gerbti pinigus, leisti tik tiek, kiek pačiam reikia, nesitaškyti. Pinigai manęs nepakeitė, kaip ir anksčiau, darau viską, ką tą akimirką reikia – dirbu, prižiūriu vaikus, nemiegu. Be abejo, ramu, kad ateitis jau užtikrinta, bet didžiuotis, puikuotis dėl to – tikrai ne man“, – brėžia liniją B.Paleičikienė.

Vis dėlto ir ji pripažįsta, kad užgyventi turtai ją gerokai pakeitė. Vienu metu buvo atsiradę daug naujų draugų, kuriems vis tekdavo padėti. Su laiku tai virto tiesiog išnaudojimu. Karti patirtis grąžino Birutę prie senųjų draugų, įtvirtino įsitikinimą, kad didžiausi draugai ir svarbiausias turtas jiems su Ivanu – jų šeima.