Scanpix

Artimieji Rytai. Sulaikytas į Gazą plaukiantis Švedijos laivas, žlugusi Palestinos vyriausybė ir slaptos derybos Katare pranašauja naują taikos tarp Izraelio ir palestiniečių erą.

Švedijos žiniasklaida pastarosiomis dienomis azartiškai mažėjančia tvarka skaičiavo, kiek buvo likę į laisvę nepaleistų aktyvistų, gabenusių Gazos gyventojams humanitarinę pagalbą ir sulaikytų likus 97 jūrmylėms iki Izraelio kontroliuojamų vandenų. Geltonesni portalai antraštėse nurodo pirmomis valandomis negalėję susisiekti su šiais savo tautiečiais. Kiti nuolat skelbia jų pavardes, kad įsidėmėtų autoritetų besidairantis jaunimas. Juolab kad į Gazą laivu „Geteborgo Mariana“ plaukusioje įguloje buvo ir keletas garsenybių – žurnalistė ir rašytoja Kajsa Ekis Ekman ir Izraelyje gimęs bei žydų kibuce vaikystėje gyvenęs spalvingas švedų muzikantas Droras Feileris.

„Tai, kad Izraelio laivas mus sulaikė tarptautiniuose vandenyse, liudija, jog Izraelio okupacija plečiasi gilyn“, – bene dažniausiai Švedijoje cituojama frazė, kurios autorius – Izraelio nemalonėn pakliuvusios įgulos koordinatorius Steffanas Graneris. O šį sakinį iš lūpų į lūpas kartoja ne tik kairioji, bet ir konservatyvioji visuomenės informavimo stovykla, nors joje Izraelio politiką kritikuojančiųjų yra kur kas mažiau.

Vis dėlto tai, kad buvo sulaikytas švedų laivas, greičiau yra ne priežastis subjektyvioms naujienoms, o Izraelio politinių sprendimų pasekmė. Tačiau apie tai – vėliau.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad daugelyje Vakarų šalių švedų laivo istorijos vertinimas gerokai skiriasi nuo to, kokį pateikia Švedijos žiniasklaida. Vakarų šalys tarsi suskirstytos tam tikrais informaciniais sektoriais, kuriuose oficialioji žiniasklaida pateikia tik vieno atspalvio informaciją apie Izraelio ir palestiniečių reikalus. Švedija – neabejotinai trečiasis sektorius, kuriame Izraelis pliekiamas be atvangos. Antrajame gyvena dauguma europiečių, turinčių galimybę išgirsti margesnių naujienų iš Artimųjų Rytų. Na, o Lietuva yra atsikovojusi pirmąją zoną, kurioje Izraelis dėl santykių su palestiniečiais plačiosioms masėms beveik visada vaizduojamas blogiausiu atveju kaip auka, o palestiniečiai geriausiu atveju – kaip laukiniai teroristai.

Mūsų šalyje ir nėra jokios vietinės Tildos Swinton, savo feisbuko paskyroje vietoj nuotraukos įsidedančios palestiniečių vėliavą. O štai Izraelio išplatinta ataskaita apie praėjusių metų Gazos konflikto esmę ima viršų prieš ką tik paskelbtas Jungtinių Tautų išvadas apie tuos pačius įvykius, nes skiriasi jos kaip diena ir naktis.

Švedijoje būtent pernykščiai įvykiai įplieskė seniai rusenančią nemeilę Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu (nemeilę Izraelio politikai, o ne žydams – čia jie nededa lygybės ženklo). Paprastas švedas postringavimų apie tai, kad Izraelio veiksmai pernai Gazoje buvo jei ne teisėti, tai bent pateisinami, klausytųsi akis išpūtęs – tokios pozicijos jis turbūt iš viso dar nėra girdėjęs. Taip kaip paprastas lietuvis, jei specialiai nesidomėjo, nėra girdėjęs visiškai priešingos nuomonės.

Tad laimingi tie, kurie turi progą išgirsti abi puses. Kairysis britų dienraštis „The Guardian“ savo vedamąjį straipsnį pradeda konstatuodamas, kad pernai Gazoje tiek Izraelio kariai, tiek palestiniečiai susitepė karo nusikaltimais. O tam, kad Gaza būtų atstatyta iki tokio lygio, kokio ji buvo iki pernykščių karo veiksmų, prireiks bent 30 metų. Nebent būtų atšaukta Izraelio blokada. Mat atstatyti reikia 141 tūkst. pastatų, o pernai į Gazą buvo leista įvežti tik 130 tūkst. tonų cemento – mažiau nei po toną kiekvienam pastatui. Izraelis pagrįstai baiminasi, kad statybinės medžiagos, įskaitant metalą, „Hamas“ kovotojų gali būti panaudotos ginklų gamybai.

Panašiais argumentais vadovaujamasi ir kuriant nausėdijas Vakarų Krante. Teigiama, kad ten, kur įsikurs Izraelio gyventojai, neapsigyvens teroristai.

Tačiau nausėdijos pasaulyje, o ypač Europoje ir JAV, kelia kur kas daugiau aistrų nei Gazos atstatymo darbai. Praėjusią savaitę JAV Baltieji rūmai pasiūlė pataisą laisvosios prekybos sutartyje, kurioje anksčiau buvo numatyti Izraelio verslo plėtros nausėdijose apribojimai. Tad jei Europa šios sutarties norės, turės sutikti su JAV plušančių Izraelio lobistų interesais. O juk dar neseniai Europos lyderiai buvo sutarę, kad nerems nausėdijų plėtros ir neprisidės prie verslo plėtros okupuotose teritorijose.

Net kai kurios Kinijos kompanijos, vykdančios bendrus projektus su Izraeliu, neseniai iškėlė savo sąlygą: kad nė vienas statybininkas kinas neįkeltų kojos į nausėdijas.

Vis dėlto tokios iniciatyvos paprastai baigiasi tuomet, kai ima trukdyti asmeniniams interesams. Tad gali būti, kad ir Europos pozicija dėl nausėdijų greitai suminkštės, jei taps pagrindine kliūtimi pasirašyti amžiaus sutartį su Amerika.

Palestiniečiai viliasi, kad Europa padės išsaugoti bent jau vieną jų kaimą, pastaruoju metu tapusį kone svarbiausiu Izraelio okupacijos Vakarų Krante simboliu.

Birželio pradžioje Europos diplomatai iš visų ES šalių apsilankė vos 300 gyventojų turinčiame Kirbet Susijos kaimelyje, įsikūrusiame pietinėse Hebrono kalvose, vien tam, kad pademonstruotų bendrą opoziciją Izraelio nausėdijų kūrimui palestiniečių gyvenvietėse. Gegužę Izraelio aukščiausiasis teismas leido išvaryti šio kaimo, gyvuojančio nuo XIX a., gyventojus, o pastatus – nugriauti. Nesvarbu, kad kaimas buvo jau du kartus sugriautas ir vėl atstatytas: teismas pareiškė, kad pastatai neturi leidimų, tad, šiaip ar taip, yra neteisėti, be to, juose gyventi nesaugu, nes nėra reikalingos infrastruktūros.

Patys gyventojai aiškina, kad buvo priversti statyti namus be leidimų, nes jų paprasčiausiai negavo. Kaip ir teisės įsirengti reikiamą infrastruktūrą. Jų teigimu, Izraelis siekia paprasčiausiai sunaikinti kaimą, esantį C sektoriuje – zonoje, kurią pagal 1993 m. Oslo taikos sutartį oficialiai kontroliuoja Izraelio armija, – ir išplėsti netoliese esančią prieš 30 metų įkurtą Susijos nausėdiją.

Žinoma, kol kas tai dar ne liūdnoji Hebrono istorija, tačiau ji ne ką mažiau prikaustė Izraelio politiką kritikuojančių vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų dėmesį, priversdama vėl prisiminti ir šventąjį Hebrono miestą, kurio centrą, ko gero, visam laikui užėmė tik kelioms dienoms į pamaldas palestiniečių mieste atvykę žydai. Ten jiems taip patiko, kad apsitvėrė aukšta tvora ir nebeleido į savo namus sugrįžti palestiniečiams, kurie Izraelio teismo sprendimu namus turėjo palikti tik dviem dienoms – kol žydai atšvęs savo šventes ir apleis jų butus.

Tačiau pačiame Hebrono centre ir dabar tebegyvena žydų naujakuriai ortodoksai, nuo kurių miesto pakraščių gyventojai palestiniečiai saugosi gatves dengdami tinklais: taip jie ginasi nuo naujakurių į palestiniečius mėtomų akmenų, nuo kurių yra žuvę ir vaikų iš netoliese buvusio darželio.

Kaip skaičiuoja JT, 800 žydų dabar gyvena didesnėje Hebrono miesto dalyje, nei spaudžiasi 12 tūkst. palestiniečių.

Vilties atgauti savo namus Hebrone jie nebeturi, tačiau išsaugoti Kirbet Susijos kaimelį Hebrono kalvose vis dar tikisi. Jiems tai – principinė kova, į kurią jie sugebėjo įtraukti ir pasaulio žiniasklaidą, ir net Vakarų diplomatiją. Žinoma, Kirbet Susija nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias palestiniečių gyvenamas kaimas Vakarų Krante, tačiau ir diplomatiniame pasaulyje jis įgijo principinio klausimo reikšmę. Ir šis klausimas – net ne apie toleranciją nausėdijų kūrimuisi. Jis tiesiogiai susijęs su Izraelio ir palestiniečių taikos derybomis. Tiksliau, pagal Izraelio scenarijų perrašomomis taikos sąlygomis, kurias nejučia ir nelabai susivokdami kaip duotybę ima suprasti ir Vakarai. Kitaip sakant, Izraelis deda kirčius ant tų skiemenų, kurie jiems skamba gražiau, o Vakarų šalys mano, kad užsienio kalbos gramatikos negalima kvestionuoti.

Kuo čia dėtos nausėdijos? Didžiosios Britanijos generalinis konsulas Alistairas McPhailas kaimo sunaikinimą pavadino pasikėsinimu į dviejų valstybių sprendimą – taikos sutartį, pagal kurią Izraelis ir Palestina egzistuotų drauge.

Tokios taikos norėtų visi, tik ne Izraelis. Nors JAV prezidentas Barackas Obama nuolat gieda dviejų valstybių dainelę, Izraelio premjeras Benyaminas Netanyahu vyriausiuoju taikos derybininku išsirinko aršų Palestinos valstybės priešininką – vidaus reikalų ministrą Silvaną Shalomą. Būdamas Kneseto nariu, 2012 m. jis pareiškė, kad „visi yra prieš Palestinos valstybę – apie tai net kalbos negali būti“, o dabar jis sės prie derybų stalo ir aiškins, jog Izraelis palaiko palestiniečių teisę į valstybę (ir pusę Jeruzalės). Ir dar skleis žinią, kad to paties nori ir B.Netanyahu.

Kitas klausimas – ko nori patys palestiniečiai. Arba kas jie apskritai yra. Ką tik žlugo jų vyriausybė, o tariama palestiniečių vienybė, stiprinusi jei ne jų derybines pozicijas, tai bent įvaizdį, pakibo ant plonyčio plaukelio. Tiesą sakant, toji vienybė ir anksčiau buvo tik iliuzija.

Pavyzdžiui, metus gyvavusi nepriklausomų technokratų vyriausybė, kurios sudėčiai pernai pritarė tiek „Fatah“, tiek „Hamas“, formaliai valdė ir Vakarų Krantą, ir Gazos Ruožą, kuriuose iki tol septynerius metus dirbo atskiros administracijos. Tačiau faktiškai Gazoje šiai vyriausybei taip ir nepavyko įtvirtinti savo valdžios, mat čia ir toliau paradui vadovavo „Hamas“.

Kad ir kaip keistai iš šalies atrodytų, Izraelis, oficialiai laikantis „Hamas“ teroristine organizacija, su ja, kai kurių šaltinių teigimu, slapta derina poziciją ir visai gali būti, kad būtent „Hamas“ atstovaus palestiniečiams, jei kada nors bus pasirašoma taikos sutartis. Na, bent jau taip spėja palestiniečių ambasadorius Rusijoje Fayedas Mustafa, interviu „Sputnik“ aiškinantis, kad Gaza turi visas galimybes tapti nepriklausoma palestiniečių valstybe. O štai Vakarų Krantą paprasčiausiai suvalgys nausėdijos.

„Izraelis siekia sukurti dviejų valstybių iliuziją, suteikdamas nepriklausomybę Gazai ir pranešdamas pasauliui, kad sprendimas pagaliau rastas, o Izraelis buvo labai dosnus“, – samprotauja F.Mustafa.

Ir perspėja, kad tai pavojingas „Hamas“ žaidimas, mat ši organizacija ir politinė partija, pernai suformavusi bendrą vyriausybę su „Fatah“, tik vaizduoja, kad siekia naudos visiems palestiniečiams. Ji neva padarė viską, kad vyriausybė žlugtų, o „Hamas“ perimtų derybų su Izraeliu vairą ir galiausiai, sėkmės atveju, išsikovotų nepriklausomybę sau ir Gazai, bet ne Vakarų Krantui. Nepaisant to, kad iš Gazos ir Vakarų Kranto sudarytą Palestiną jau šiandien yra pripažinusios 135 iš 193 Jungtinių Tautų valstybių narių.

Neseniai slaptos Izraelio ir „Hamas“ derybos įvyko ir Katare. Tiesa, tai buvo mėginimas pasirašyti penkerių metų paliaubų susitarimą, o ne ilgalaikę taikos sutartį. Vis dėlto Artimuosiuose Rytuose Izraelio bendradarbiavimas su „Hamas“ pasėjo nerimą.

Juolab kad derybas oficialiai parėmė ne tik Kataras, bet ir Turkija, o kai kurių šaltinių tikinimu, ir nemaža ES nei JT šalių. Nors derybos buvo slaptos, tačiau pasirodė informacijos, kad tokias derybas inspiravo Didžiosios Britanijos politikai, konkrečiai – buvęs šalies premjeras Tony Blairas.

Vis dėlto jei tokios derybos pavyktų, tai būtų ne tiek T.Blairo, kiek B.Netanyahu nuopelnas. Ne veltui jo praėjusiuose rinkimuose nepalaikė nei JAV, nei didžioji palestiniečių draugė Švedija. B.Netanyahu Švediją buvo apkaltinęs net sąmoningu jo politinės karjeros žlugdymu.

Tiesa, oponentai iš tokių blevyzgų tik šaipėsi. Izraelio istorikas Gershomas Gorenbergas „Twitter“ paskyroje parašė: „Paskutinė galiūno užuovėja – kaltinti užsienio jėgas ir vyriausybes“.

Ar B.Netanyahu tikrai toks silpnas, kad pabūgo Švedijos vyriausybės, sunku pasakyti. Tačiau sulaikydamas Švedijos laivą tarptautiniuose vandenyse Izraelis pademonstravo ne tiek jėgą, kiek nerimą, kad jo susikurtas derybų su palestiniečiais scenarijus neišslystų iš rankų.

Rima Janužytė

Kodėl apskritai užduotas klausimas apie Palestinos valstybės pripažinimą? Todėl, kad prieš gerą savaitę Vatikanas dar kartą pripažino tą valstybę ir per žiniasklaidą nusirito komentarų bangelės. „Dar kartą“ reiškia, kad Vatikanas  pripažino Palestinos valstybingumą 2012 m., kada ši tapo Jungtinių Tautų Organizacijos stebėtoja, neturinčia narės statuso. O dabartinis Šv. Sosto diplomatinis žingsnis susijęs su tuo, kad Vatikanas pasirašė pirmąją sutartį su Palestinos valstybe.

Žinovai aiškina, kad Vatikano politika palestiniečių atžvilgiu išreiškia Šv. Sosto siekį palaikyti gerus santykius su musulmonais – bent jau su nuosaikesniais. Kitas dalykas – teritorijose, į kurias pretenduoja palestiniečiai (dalį jų netgi kontroliuoja pagal susitarimą su Izraeliu), gausu lankytinų šventų vietų. Taigi Vatikanas rūpinasi piligrimais.

„Veido“ apklausa leidžia spėti: jeigu Lietuvos piliečiams leistų balsuoti Palestinos klausimu, balsai galimai pasiskirstytų 2:1 palestiniečių naudai. Ar tai reiškia, kad lietuvių pasirinkimas būtų racionalus? Palestina plaukia ant viešųjų ryšių bangos, o realus tos teritorijos gyvybingumas mažai kam rūpi. Maždaug trečdalį Palestinos bendrojo vidaus produkto sudaro užsienio pagalba, ir tik 20 proc. tos pagalbos ateina iš arabų kraštų, kitką sumoka JAV, Kanada ir ES.

Ar Lietuva turėtų pripažinti Palestinos valstybę?    (proc.)

1                    Taip              59,2

2                    Ne                 28,2

3                    Apie tai negalvojau          12,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. gegužės 14-16 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Po kiek daugiau nei savaitę trukusio ir apie 200 gyvybių nusinešusio karinio konflikto Izraelis ir Gazą kontroliuojanti organizacija “Hamas” paskelbė paliaubas. Dar vienas ir, žinoma, laikinas, nes šis konfliktas – tik nedidelė sunkiai išsprendžiamo Vakarų ir arabų pasaulių konflikto dalis.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, aiškindamas, kad puikiai supranta žydų nepasitenkinimą dėl sprendimo nutraukti karinius veiksmus, “guodė” juos žadėdamas, kad “Hamas” dar paminės Izraelį.
Juk apklausa, kurią atliko Izraelio antrasis naujienų kanalas, parodė, jog paliauboms su Gazos ruožu nepritaria 70 proc. Izraelio gyventojų, neabejojančių, kad jokio taikaus šio ilgamečio konflikto sprendimo nėra ir negali būti.
Egipte tuo metu viešėjęs “Hamas” lyderis Khaledas Meshaalas paliaubas pavadino Gazos pergale – taip jis irgi savotiškai guodė palestiniečius, tik dėl kitos priežasties: šie jau seniai netiki, kad Izraelis kada nors nustos juos atakuoti raketomis.
„Dauguma ekspertų sutaria, kad iš tiesų situacija liks nepasikeitusi”, – butaforinę taiką apibendrina Didžiosios Britanijos laikraščio “The Telegraph” analitikas Rafas Sanchezas.

Koziriai – Izraelio rankose

Kad konfliktas pasibaigtų, regis, reikia tiek nedaug: palestiniečiams užtektų nebeatakuoti Izraelio. Izraeliui tereikėtų atidaryti Gazos sieną ir leisti laisvai judėti žmonėms bei prekėms.
Ir vienas, ir kitas žingsnis itin pagerintų civilių gyvenimą abipus sienos bei priartintų prie utopijos, kad palestiniečių ir Izraelio konfliktas yra išsprendžiamas.
Tačiau Izraelis jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra pakartojęs, esą blokada yra neišvengiama priemonė užtikrinti saugumui – ne tik Izraelio, bet ir Gazos ruožo. Atseit netgi tuo atveju, jei “Hamas” sustabdytų savo kovotojų veiksmus prieš Izraelį, tai dar nereikštų, kad ši organizacija nenorėtų kontroliuoti kitų mažesnių ginkluotų kovotojų grupuočių Gazos ruože.
“Hamas” savo ruožtu nesiryžtų visiškai nutraukti karinio pasipriešinimo, nes organizacijos lyderiai ir taip sulaukia kaltinimų, kad nepakankamai efektyviai priešinasi Izraeliui: kol jiems rūpės politinė valdžia Gazoje, tol jie šaudys raketas į Izraelio pusę ir reikalaus Jeruzalės kontrolės.
Be to, pasak JAV analitiko Davido E.Sangerio, nors “Hamas” žino, kad žala, kurią savo atakomis organizacija daro Izraeliui, neturi jokios strateginės vertės, tačiau tikisi, jog raketos Izraelyje bent jau nuolat kelia paniką ir siunčia pasauliui žinią, kad Gazos ignoruoti negalima.
Vis dėlto pagrindiniai šio konflikto koziriai yra Izraelio rankose. Ir ne tik dėl to, kad šis turi priešraketinį skydą, o palestiniečiai – ne. Svarbiausia tai, kad Izraelį daugelį metų remia Vakarų šalys, ypač JAV.
“Prezidentaujant George’ui W.Bushui ir Barackui Obamai nuolat buvo remiama Gazos blokada ir apsimetama, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas gali būti išsprendžiamas taip, tarsi “Hamas” nė neegzistuotų, o Gaza niekam nerūpėtų”, – teigia George’o Washingtono universiteto profesorius Nathanas J.Brownas.
Jis atkreipia dėmesį, kad vienintelė nežymi permaina – tai vos mažiau provakarietiška Egipto pozicija. Ši šalis, kaip ir anksčiau, tarpininkauja Izraelio ir palestiniečių derybose. Skirtumas tas, kad anksčiau šaliai, kurios gyventojai simpatizuoja palestiniečiams, vadovavo aiškiai provakarietiškų nuostatų Hosni Mubarakas. Dabar vadžias į savo rankas yra perėmęs su Musulmonų brolija susijęs prezidentas Muhammadas Morsi.
Tačiau net ir su juo palestiniečiai nesieja daug vilčių, nes dabartiniam Egipto prezidentui Vakarai reikalingi ne ką mažiau nei jo pirmtakui: jis vis dar jaučiasi nepaprastai dėkingas ir Tarptautiniam valiutos fondui, padėjusiam stabilizuoti po Arabų pavasario visiškai pakrikusią Egipto ekonomiką, ir Baltiesiems rūmams, suteikusiems jam tarptautinį valdžios pripažinimą.
“Akivaizdu, jog visos šios aplinkybės reiškia, kad konfliktas nei šiemet, nei kitąmet nebus išspręstas. Belieka tikėtis, jog B.Obamai pradėjus eiti prezidento pareigas antrą kadenciją į Izraelio ir Palestinos konfliktą bus žvelgiama rimčiau, neapsimetinėjant, kad tai tik „taikos procesas”, reikalaujantis taikių ir ilgų pokalbių prie stalo”, – sako N.J.Brownas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gazos Ruožą kontroliuojantis palestiniečių judėjimas “Hamas” pirmadienį pasmerkė Palestinos savivaldą (PS), kai nutekinti dokumentai atskleidė, jog jos derybininkai buvo pasiryžę atiduoti Izraeliui didelę dalį aneksuotos Rytų Jeruzalės.

Palydovinė televizijos “al Jazeera” paviešintas pluoštas dokumentų apie ilgiau nei dešimtmetį vykusius PS kontaktus su Izraeliu, taip pat rodo, kad palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas) buvo iš anksto perspėtas apie žydų valstybės pajėgų invaziją į Gazos Ruožą 2008 metais.

“Hamas” atstovas spaudai Sami Abu Zuhri (Samis Abu Zuhris) sakė, kad šie dokumentai atskleidė “šlykštų Savivaldos veidą ir jos bendradarbiavimo su okupantais lygį”.

“Al Jazeera” pateikti slapti dokumentai yra rimti”, – pridūrė jis.

Jie rodo, “kokio lygio buvo (palestiniečių nuosaikiojo judėjimo) “Fatah” Savivaldos pastangos sužlugdyti palestiniečių kovą, ypač sprendžiant Jeruzalės ir pabėgėlių klausimus, taip pat jos dalyvavimas kovojant su pasipriešinimu Vakarų Krante ir Gazos Ruože”, pareiškė atstovas.

Palestinos savivaldą kontroliuojantis sekuliarus judėjimas “Fatah” yra pagrindinis “Hamas” varžovas.

Islamistų judėjimas Gazos Ruožą kontroliuoja nuo 2007 metų, kai jis išvijo “Fatah” šalininkus per kruvinus susirėmimus, praėjus metams po “Hamas” pergalės palestiniečių parlamento rinkimuose.

“Rusija apsisprendė jau seniai, praėjusių metų 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Mes remiame ir toliau remsime neatimamą palestiniečių tautos teisę įkurti savo valstybę, nepriklausomą, teritoriškai vieningą, veiksnią, su sostine Rytų Jeruzalėje”, – Jeriche surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje taip pat dalyvavo Palestiniečių savivaldos prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas), sakė D.Medvedevas.

Jis pažymėjo, kad “atsiradus Palestinos valstybei, laimės visi, palestiniečiai, izraeliečiai, regionas, visos Artimųjų Rytų tautos”. “Būtent šio tikslo reikia siekti”, – sakė Rusijos prezidentas.

Jis nurodė, kad Rusijos parama palestiniečiams nebus vien politinė. “Viliuosi, kad Rusijos ir Palestinos santykiai kiekvienais metais įvairės”,- sakė D.Medvedevas.

Jis taip pat pareiškė, kad, norint atnaujinti tiesiogines palestiniečių ir izraeliečių derybas, Izraelis turi nutraukti nausėdijų plėtrą palestiniečių žemėse.

“Mes aptarėme dialogo atnaujinimo galimas perspektyvas. Tam reikia parodyti didžiausią santūrumą ir laikytis įsipareigojimų, pirmiausia – įšaldyti Izraelio nausėdijų statybas Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje”, – spaudos konferencijoje pažymėjo D.Medvedevas.

Maskva deda dideles viltis į artimiausiu metu vyksiantį Artimųjų Rytų “ketverto” (Rusijos, JAV, ES, JT) susitikimą.

“Mes su viltimi laukiame artimiausio Artimųjų Rytų “ketverto” susitikimo Miunchene”, – kalbėjo D.Medvedevas, pridurdamas, kad “būtina vengti vienašališkų veiksmų, kurie pablogintų padėtį”.

“Būtina pasinaudoti visu egzistuojančių tarptautinių taisyklių potencialu, JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis, regioninių organizacijų sprendimais, kad būtų pasiektas naujas šios problemos sprendimo lygmuo”, – sakė Rusijos prezidentas.

Savo ruožtu M.Abbasas padėkojo Rusijai už principinę poziciją palaikant palestiniečių valdžią, taip pat atkreipė dėmesį į svarbų Rusijos vaidmenį padedant sureguliuoti Artimųjų Rytų krizę.

Argentina pirmadienį pripažino “laisvą ir nepriklausomą” Palestinos valstybę, praėjus kelioms dienoms nuo tokio pat Brazilijos žingsnio, sukėlusio nerimą Izraeliui.

Argentinos prezidentė Cristina Kirchner (Kristina Kiršner) parašė Palestiniečių savivaldos lyderiui Mahmoudui Abbasui (Mahmudui Abasui) laišką, kuriame jos šalis pripažįsta Palestiną su sienomis, kurios buvo 1967 metais, pranešė pirmadienį Argentinos pareigūnai.

Panašiai savaitgalį pasielgė jos kaimynas, savo kadenciją baigiantis Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva (Luisas Inasijus Lula da Silva) savo laiške M.Abbasui. Šiame laiške, kurį penktadienį paviešino Brazilijos užsienio reikalų ministerija, sakoma, kad Brazilija pripažįsta Palestiną.

Izraelis reagavo į Brazilijos pareiškimą “su liūdesiu ir nusivylimu” bei priminė, kad 1995 metų susitarimu su Palestiniečių savivalda Palestinos valstybė gali atsirasti tik derybomis.

Izraelio užsienio reikalų ministras Avigdoras Liebermanas ( Avigdoras Libermanas), sakydamas kalbą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje, pareiškė, kad Iranas gali “sužlugdyti” kiekvieną taikos susitarimą su palestiniečiais, todėl prieš sudarant susitarimą su palestiniečiais, būtina išspręsti Izraelio ir Irano santykių problemas.

Jis kalbėjo, kad Izraelis yra pasirengęs teisingai išspręsti palestiniečių ir izraeliečių konfliktą, tačiau nepaminėjo fakto, kad Izraelis nusprendė nepratęsti nausėdijų statybos moratoriumo okupuotose Palestinos teritorijose.

A.Liebermanas taip pat sakė, kad “emocinės” ir “praktinės” problemos tarp izraeliečių ir palestiniečių reiškia, jog taikos sprendimo reikia siekti dviem etapais.

“Iš emocinių problemų, pirmiausia, pažymėtinos tarpusavio pasitikėjimo nebuvimas bei tokie klausimai kaip Jeruzalės (statusas), Izraelio pripažinimas žydų nacijos valstybe, taip pat pabėgėlių (likimas)”, – sakė ministras.

“Tokiomis aplinkybėmis, turėtume sutelkti dėmesį į ilgalaikį laikiną susitarimą, kuris galiotų gal kelis dešimtmečius”, – aiškino jis.

“Mums reikia užauginti naują kartą, kad būtų pasiektas abipusis pasitikėjimas, kad jos neįtakotų kurstymai ir ekstremistiniai šūkiai”, – nurodė A.Liebermanas.

Ministro pirmininko kanceliarija, neilgai trukus, antradienį pareiškė, kad Izraelio užsienio reikalų ministro kalba, kurioje jis išdėstė ginčijamus pasiūlymus dėl žydų ir palestiniečių susitarimo, neatspindi oficialios Izraelio pozicijos.

Premjeras Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) atsiribojo nuo diplomatijos vadovo požiūrio, jog arabiškas Izraelio dalis reikėtų atiduoti būsimai Palestinos valstybei ir kad būtų siekiama laikino susitarimo, o ne visaapimančios taikos sutarties.

“Užsienio reikalų ministro kalbos Jungtinėse Tautose turinys nebuvo derintas su ministru pirmininku”, – sakoma B.Netanyahu kanceliarijos pranešime.

“Būtent ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu veda diplomatines derybas. Įvairūs taikos sprendimai bus apibrėžti tik prie derybų stalo ir niekur kitur.