Idėja jau kitąmet Vilniuje paminklu pagerbti legendinį “bitlą” Johną Lennoną nėra pati netikėčiausia: prieš aštuoniolika metų jo iniciatoriai – Vilniaus rotušės ceremonmeisteris, menotyrininkas Saulius Pilinkus ir fotomenininkas Saulius Paukštys paminklu pagerbė JAV muzikantą Franką Zappą.

Net šio gimtojoje Baltimorėje paminklų jam nestatė, tad lietuviams teko padovanoti lietuviškojo kopiją.
Šiandien Vilniaus mieste yra 75 paminklai, atminimo ženklai, skulptūros ir 190 atminimo lentų. Naujausi – skulptūrinė kompozicija “Budos pilvas” ir paminklas S.Dariui bei S.Girėnui prie Technikos muziejaus. Kaip informavo sostinės savivaldybė, artimiausiu metu T.Kosciuškos gatvėje turėtų atsirasti paminklas garsiems tarpukario Lietuvos veikėjams broliams Vileišiams.
Beje, pastaraisiais metais vis gausiau statomi atminimo ženklai tautinių mažumų atstovams – taip pagerbti rašytojai Romainas Garry ir Tarasas Ševčenka, gydytojas Cemachas Šabadas ir kt.
Norint viešosiose erdvėse valstybinėje žemėje pastatyti skulptūrą, reikia gauti Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos bei Tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pritarimą, o jos projektą patvirtinti Miesto plėtros departamente (jei tai kultūros paveldo teritorija, reikia ir paveldosaugininkų pritarimo). Šiuo metu sostinės savivaldybei paduotos paraiškos statyti paminklą dingusiems be žinios vaikams, taip pat istorinės medžioklės tematika, ir dar protėviams.
Savivaldybė pati surengė Lukiškių aikštės sutvarkymo ir simbolio sukūrimo konkursą, bet dažniausiai iniciatyvos kyla „iš apačios“. Beje, patys iniciatoriai rūpinasi ir jų finansavimu. Štai lėšų J.Lennono paminklui tikimasi gauti renkant aukas. “Savivaldybė dažniausiai organizuoja ir skelbia konkursą arba prisiima pareigą tvarkyti teritoriją”, – toks, pasak Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vedėjos Beatričės Raguotienės, dažniausias savivaldybės indėlis.
Tiesa, dažnokai idėjos nevirsta kūnu. Štai Lietuvos rusų sąjunga 2011 m. prieš savivaldos rinkimus žadėjo, kad Vilniuje tuoj atsiras paminklas, skirtas rusų poetui, muzikantui ir aktoriui Vladimirui Vysockiui, bet neatsirado.

Anądien per radiją keli garbūs žmonės diskutavo apie tai, kad Vilniuje iki šiol nėra pagrindinio valstybės paminklo, skirto kovose dėl laisvės žuvusiems partizanams, kad nedega prie jų simbolinio kapo amžinoji ugnis. Sutarė, kad anksčiau to valdžia nedarė, bet dabar gal darys.

Prieš kokį pusmetį buvo kilęs šurmulys, kad artėja 600-osios Žalgirio mūšio metinės, o Vilniuje iki šiol nėra Vytauto Didžiojo paminklo. Susirinko garbūs žmonės, padiskutavo, pakeikė nieko nedarančią valdžią. Tuo viskas ir baigėsi. Valdžia nieko nedarė, paminklo statybos iniciatoriai – irgi.

Apie Lietuvos laisvės memorialą Lukiškių aikštėje kalbama bene pusantro dešimtmečio. Netgi konkursas buvo surengtas, garbūs architektai pateikė gerą tuziną labiau ar mažiau geresnių projektų. Garbūs žmonės padiskutavo, internete netgi balsavimą surengė. Galiausiai garbiai komisijai nė vienas projektas iki galo nepatiko, tad projektą tarsi ir globojantiems valdžios vyrams teko tik apgailestauti, kad jų svajonei nelemta išsipildyti.

Kalbos apie paminklus, skirtus vienai ar kitai Lietuvai nusipelniusiai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui, girdisi nuolatos. Vieniems kliūva, kad Vilniuje nestovi Jonas Basanavičius, kitiems – kad nėra nė vieno ant arklio sėdinčio didžiojo kunigaikščio, treti pasigenda Tautos namų. Iš tiesų – tai problema. Per du dešimtmečius sugebėta per vargus išstenėti tik paminklus, skirtus Gediminui, dėl kurio vaizdo lig šiol netyla aistros, karaliui Mindaugui, kuris buvo nedelsiant pamirštas, ir Vincui Kudirkai, kurio pamiršti neįmanoma, nes stovi Gedimino prospekte, bet kurį pagirti, regis, mažai kam burna prasiveria.

Kodėl taip yra? Drįsčiau teigti, kad pamatinė bėda – visi šie jau pastatyti ar dar tik norimi statyti paminklai yra valdiški. Jie statomi ne todėl, kad trokštami, bet todėl, kad reikia. Nes priklauso valstybei turėti tam tikrą privalomąjį paminklų rinkinį. O valdiškas daiktas dažniausiai būna pilkas ir besielis. Kaip pati valdžią įkūnijanti biurokratija.

Visai kas kita, kai paminklo statybos imasi entuziastai, siekiantys įamžinti jiems asmeniškai svarbų žmogų ar įvykį. Taip prieš penkiolika metų Vilniuje gimė Franko Zappos paminklas, taip gimė paminklas, skirtas Romainui Gary, taip šiomis dienomis gimsta paminklas Viktorui Cojui, baigiamas mūryti ir po kelių savaičių bus atidarytas Laisvės kelias.

Šiuos labai skirtingus paminklus vienija nebent amžinai viskuo nepatenkintų runkelių bambėjimas: kodėl stato tam, o ne kitam, kodėl tokį, o ne šitokį, kodėl įsiamžina ne tie, kurie stovėjo, o tie, kurie plytą nusipirko? Tačiau patys bambekliai savo trokštamų paminklų statybai nesugeba nei visuomenės suburti, nei pinigų surinkti, nei projekto parengti, nei paminklo sukurti. Kodėl? Gal todėl, kad iš tiesų jiems tai mažai rūpi?

Sostinės mero Viliaus Navicko užmojams išmontuoti Žaliojo tilto skulptūras išsipildyti nelemta. Anot paveldosaugininkų, kol stovi tiltas – stovės ir skulptūros. Tačiau valdžia nenusileidžia, rašo “Vilniaus diena”.

Meras teigė kreipsiąsis į Kultūros paveldo departamentą (KPD) su prašymu išbraukti skulptūras iš saugotinų objektų sąrašo. Tokį pažadą sostinės vadovas davė Tėvynės sąjungos Vilniaus miesto skyrių konferencijoje.

Atsakydamas į vieno partijos kolegos klausimą meras pareiškė: “Tai aš, V.Navickas, gyvenantis teisinėje valstybėje ir besilaikantis įstatymų, jums garantuoju, kad kai šios skulptūros tikrai bus išbrauktos iš valstybės saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašo, nedelsdami jas nugriausim.”

KPD tokio prašymo dar negavo, bet jeigu ir gaus, sąrašo nekoreguos. Mat, paveldosaugininkų žodžiais, įstatymas to neleidžia.

“Ar kreipsis, ar nesikreips – išbraukti iš registro negalime. Nėra jokio kito būdo (pašalinti skulptūras). Tam įstatyme ir yra “įkalta”, kad iš registro braukti negalima. Kad nebūtų galima taip lengvai politiškai angažuotai reaguoti – ką noriu, tą nuimu”, – sakė KPD direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis.

Nemaža dalis sovietinių skulptūrų atsidūrė šalia Druskininkų esančiame Grūto parke. Tačiau Žaliojo tilto skulptūros, A.Degučio žodžiais, į Grūtą iškeliauti negali.

“Grūto parkas pirmiausia turi to norėti. Be to, kiek žinau, jo savininkui dar nesibaigė nemalonumai dėl autoriaus teisių. Anksčiau buvo toks variantas, kad į Grūtą atiduotos demontuotos kultūros vertybės. Bet dabar nuomonė yra tokia, kad paveldas turi būti saugomas toje vietoje, kurioje jis stovi, o ne šiaip kažkur sandėliuose po stogu. Situacija pasikeitė”, – aiškino A.Degutis.

Anot jo, skulptūros buvo, yra ir bus saugomų objektų sąraše tol, kol stovės pats Žaliasis tiltas.

“Grūto skulptūros buvo atskiros. O šitos skulptūros atsirado su tiltu, tai jo sudėtinė dalis. Visuma pagal įstatymą ir turėtų būti saugoma”, – pridūrė pašnekovas.

Paveldosaugininkas užsiminė, kad miesto valdžios noras išmontuoti skulptūras gali būti susijęs su tuo, kad nenorima skirti lėšų joms restauruoti. Esą KPD specialistai buvo apstulbę, kai sužinojo apie mero užmojus išmontuoti skulptūras. Mat lig šiol buvo kalbama tik apie jų restauravimą.

Pirminiais skaičiavimais, skulptūroms restauruoti gali prireikti iki 100 -150 tūkst. litų. Darbus finansuoti siūlė Maskvos savivaldybė. Tačiau Vilnius atsisakė pagalbos objektui.

Mero pavaduotojas Gintautas Babravičius teigė, esą įstatymų laikytis būtina, tačiau skulptūras vis tiek gali tekti išmontuoti. Mat esama požymių, kad jos yra avarinės būklės.

Anot jo, miestui sunkiai pavyktų sukrapštyti šešiaženklę sumą skulptūrų remontui, taigi laikinas jų išmontavimas būtų vienas geresnių sprendimų. Vicemero žodžiais, avarinės būklės skulptūroms neturėtų galioti įstatymo ribojimai.

Tiesa, politikas neatmeta ir kitų variantų. Esą reikia rasti kompromisą, kuris tiktų tiek skulptūrų šalininkams, tiek jų priešininkams, o Maskvos pasiūlymas finansuoti jų restauravimą gali būti iš naujo svarstomas.