"Scanpix" nuotr.

„Aš prisimenu Putiną kaip merijos tarnautoją. Jis buvo harmoningas, adekvatus pareigoms ir aplinkai. Už baimę, už skiriamą dalį, už pinigus geriems žmonėms atriekdavo miesto nuosavybės gabalus, sutvarkydavo reikiamus popierius, išduodavo licencijas, derėdavosi dėl procentų, spausdavo dėl kyšių, kažką suko su vokiečiais. Žodžiu, miesto aprūpinimo maistu grandinėje užėmė jo gabumus atitinkančią nišą. Gimtajam miestui netgi kartais galėjo būti naudingas.“ Tokį Vladimirą Putiną prisimena verslininkas Maksimas Freidzonas.

Dmitrijus Volčekas, „Svoboda“ (parengė geopolitika.lt)

Peterburge gimęs Maksimas Freidzonas iškėlė ieškinius „Gazpromui“, „Lukoilui“ ir kitoms rusų kompanijoms bei jų vadybininkams: „Gazpromo“ direktorių tarybos pirmininkui Aleksejui Mileriui, „Gazprom-neft“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Djukovui, kompanijos „Lukoil-bunker“ direktoriui Ali Beglovui ir kompanijos „Horizon International Trading“ direktoriui Grahamui Smithui.

M.Freidzonas tvirtina, kad atsakovai privalo jam sumokėti 540 mln. dolerių už jo dalį naftos kompanijoje „Soveks“, aptarnaujančioje Pulkovo oro uostą. Kartu su savo partneriu Dmitrijumi Skiginu, mirusiu 2003 m., M.Freidzonas valdė 29 proc. kompanijos „Sigma“ akcijų, o jai priklausė „Soveks“ akcijos. Interviu radijui „Svoboda“, išspausdintame 2016 m. vasario mėnesį, Maksimas Freidzonas pasakojo apie savo gyvenimą. 9-ame dešimtmetyje jis buvo Leningrado žydų bendruomenės aktyvistas, moelis (chirurgas, kuris pagal judaizmo kanonus atlieka ritualinius apipjaustymus), repatrijavo į Izraelį, 1990 m. grįžo į SSRS, užsiėmė ginklų policijai gamyba. Kai buvo kuriamos kompanijos „Sigma“ ir „Soveks“, jis susipažino su Peterburge klestėjusia verslininkų, banditų ir miesto administracijos valdininkų sąjunga.

2007 m. „Soveks“ nupirko „Lukoilas“ ir „Gazpromas“, o dar anksčiau, kai po D.Skigino mirties M.Freidzonas susidomėjo savo akcijų likimu, į jo gyvybę buvo pasikėsinta: Peterburge jį žiauriai sumušė, po to jis išvyko į Izraelį.

Panamos dokumentų publikacija M.Freidzoną sudomino, jis yra įsitikinęs, kad tarp šių dokumentų bus galima surasti aiškių įrodymų to, kaip Peterburgo merijos Išorės ryšių komiteto (IRK) pirmininkas Vladimiras Putinas ir jo draugai „kalė“ savo pirmuosius kapitalus. Tarp pinigų, kurių valdininkai prievartavo iš verslininkų, buvo ir 20 tūkst. dolerių, priklausiusių M.Freidzonui. Verslininkas radijui „Svoboda“ papasakojo, kaip ši tais laikais solidi suma nukeliavo A.Mileriui ir V.Putinui.

- Kaip juda jūsų reikalai Niujorko teisme?

- Byla juda. Šiuo metu bandome spręsti techninius klausimus. Kitas galimas žingsnis – kreipimasis į JAV Aukščiausiąjį Teismą.

- Visai gali būti, kad jums padės Panamos dokumentai. Kokį įspūdį jie jums sukėlė?

- Įdomu. Konkrečiau apie tai pakalbėsime truputį vėliau, kai atsiras laiko susipažinti su visu archyvu. Žvelgiant iš teisingumo atkūrimo taško, būtų labai įdomu sugretinti konkrečius žmones, įvykių datas, kompanijų pavadinimus ir pinigų pervedimus, tada labai daug kas taptų skaidru. Kartu, aš manau, išaiškės kai kurie kriminaliniai epizodai ir nusikaltimų užsakovai, kas, ką ir už ką nužudė, kur paskui pervedė pinigus, kokia nuosavybė kam perėjo. Jeigu kas šituo užsiimtų rimtai, tai, manau, išplauktų labai daug įdomių sąryšių.

Ką nors pakeisti Rusijos valdymo sistemoje esant dabartinei nuosavybės struktūrai neįmanoma.

Apskritai viskas dėsninga. Tai turėjo vienu ar kitu būdu iškilti. Matyt, buvo išeita už leistino pakantumo ribų. Nes tą, kas pavogta nedideliais kiekiais, dar galima paslėpti, o čia tai tapo sistema. Bet malonu, kad tuo susidomėta. Tikiuosi, kad dabar vis dėlto bus išsiaiškinta, kur, kaip ir kas prisigrobė. Tai padės atkurti teisingumą. Ką nors pakeisti Rusijos valdymo sistemoje esant dabartinei nuosavybės struktūrai neįmanoma.

- Jūs veikėte tais laikais, kai dar vogdavo ne tokiais mastais, bet su tokiu pačiu užsidegimu. Kaip jūs nustatėte, kad merijos valdininkai, įskaitant ir dabartinį Rusijos prezidentą, yra įnikę į asmeninio turto kaupimą?

- Konkrečiai ir rimtai apie tai reikia kalbėti teisme. Bet jeigu kalbėtume apie Putiną, tai yra toks šmaikštus liaudiškas apibrėžimas: „prie nusikaltėlių prisiplakęs komitetininkas“ („приблатненный комитетчик“). Šį apibrėžimą aš išgirdau maždaug 1992 metais iš draugų, kurių klausdavau apie merijos IRK. Tame IRK man reikėjo sutvarkyti dokumentus tarptautiniam verslo projektui. Paprastas dalykas, bet, kaip visada pirmą kartą, buvo reikalingi ryšiai ir rekomendacijos.

Komitetininkas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, „maitinasi“ iš humanitarinės pagalbos, bet už pinigus viską sutvarko teisingai.

Aš paklausiau: kas tai per žmonės? „Komitetininkas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, „maitinasi“ iš humanitarinės pagalbos, bet už pinigus viską sutvarko teisingai.“ Viskas taip ir įvyko. Mane rekomendavo. Jie tada buvo įsikūrę Antonenkos gatvėje, turėjo savo specialų urvą, atskirai nuo Smolnio. Aš atėjau į Antonenkos gatvę, pasakiau keletą nereikšmingų žodžių – apie Rusijos ir Vakarų draugystę, apie ekonominius ryšius. Besikalbant ponas, stulbinamai panašus į Rusijos Federacijos prezidentą V.Putiną, užrašė skaičių ir baigdamas pasakė: „Apiforminimu užsiims Aleksejus Mileris.“

Taip ir išsiskyrėme. Reikia pasakyti, kad jie viską atliko labai tvarkingai, greitai ir be problemų.

- Jūs tada buvote tet-a-tet ar dalyvavo ir A.Mileris?

- Ne, mes buvome tet-a-tet.

- Ir kokią sumą jis užrašė?

- Dešimt tūkstančių dolerių.

- Tais laikais tai buvo dideli pinigai.

- Matyt, aš dariau turtingo svečio iš užjūrio įspūdį. A.Mileris sąžiningai viską sutvarkė, pinigus paėmė. Suprantama, ne aš vienas kreipdavausi su panašiais prašymais. Apskritai visa ta idėja, kad Vladimiras Vladimirovičius buvo kažkoks autoritetingas gangsteris, yra labai išpūsta, ir gali būti – jo paties. O realybė proziškesnė. Kiek aš žinau, jis tada daug ir produktyviai dirbo su banditais, juos aptarnaudavo, stengėsi būti jiems naudingas. Ir, suprantama, stropiai mokėsi iš vyresniųjų draugų, aktyviai augo, perimdavo priešakinę patirtį, elgesio manieras. Kurias, tarp kitko, dabar taip aiškiai demonstruoja…

Savo dalį ėmė pinigais ir procentais, bet, kaip teigia žmonių išmintis, visi mes – iš mėsos ir kaulų, o apsaugos dvidešimt keturioms valandoms per parą niekas neskirs.

Kaip aš suprantu iš žmonių, kurie tada iš tikrųjų mieste priimdavo sprendimus, požiūrio, o tie žmonės buvo perdėm nusikalstamos prasmės ir turinio, jis buvo niekas. Paslaugus prisiplakęs komitetininkas, reikalingas todėl, kad turi apiforminti ir pasirašyti. Kartu gali pasiūlyti naują “temą”. Na, prašys savo dalies, reikia duoti truputį, apskritai smulkus, bet naudingas parankinis. Tai buvo skirtingi ne tiek sprendimų priėmimo lygiai, kiek galimybės savarankiškai tuos sprendimus įgyvendinti.

Aš manau, kad Volodia, kaip jį vadino D.Skiginas, daugelį dalykų tada darė kompensuodamas patiriamą baimę. Naudos sau, suprantama, nepamiršdavo, savo dalį ėmė pinigais ir procentais, bet, kaip teigia žmonių išmintis, visi mes – iš mėsos ir kaulų, o apsaugos dvidešimt keturioms valandoms per parą niekas neskirs. Jo buvusi Kontora tada pati trūkinėjo per siūles ir jį dengė visai nežymiai: sukis kaip išmanai, išgyvensi – tada pažiūrėsime. Tuo metu mieste vyravo visokiausių ryžtingų žmonių grupuočių priešprieša ir jam teko laviruoti tarp žmonių, kurie vienas kito nepernešė net kvapo. Sukosi, išgyveno. Užsidirbdavo, kaip pajėgė.

- Kad mūsų skaitytojams prieš akis būtų teisingas vaizdas: kaip tai atrodė? Prisimenu, man teko duoti pinigų pasininkei, aš juos į atvirą stalčių padėjau. Kas vokelyje kur nors palieka, kas į sąskaitą perveda…

- Ne, tai ne tokia situacija. Kai suma nurodyta, yra vykdytojas, kuris tvarko popierius ir paima pinigus. Popieriai sutvarkyti – gauk pinigus.

- Tai yra paprasčiausiai grynaisiais iš kišenės?

- Suprantama, grynaisiais iš kišenės. Būtų keista, jeigu jie iš manęs būtų ėmę čekius. Kas dėl kitų, atvirai pasakius – nežinau. Dima Skiginas kartkartėmis vykdavo su juo susitikti. Kartais į restoraną „Luna“, kur Volodia skirdavo susitikimus.

- Ar matėte Kumarino interviu „Nepažįstu aš Putino“?

- Mačiau. Iš tikrųjų, jį kažkaip išskyrė iš narsių žmonių plejados. Jo interviu suprantamas, žmogus juk sėdi kalėjime.

- Kiek jūs turėjote tokių susitikimų su Putinu, kai jis rašė sumą?

- Apie kitą susitikimą aš jau kažkada pasakojau. Aš pas juos buvau, kai reikėjo pasirašyti policijos ginkluotės kūrimo programą. Ir tada jie mane nustebino, nes reikalas buvo valstybinis, ginklai – milicijai. Bet pasikartojo tas pats – suma raštu, Aleksejus sutvarkys. Tas pats A.Mileris ir pinigus paėmė – dešimt tūkstančių. Tarifas.

- O Roldugino pavardė jums tuo metu buvo žinoma?

- Roldugino pavardė tuo metu man nebuvo žinoma. Žinojau kitas pavardes.

- Graži schema – panaudoti violončelininką…

- Įprastinė schema.

- Bet ne visi turi savo parankinį violončelininką…

- Violončelininkas – tai atitikmuo „kioskelis benamio, numirėlio vardu“, nutekindavo pinigus, paskui juos išsklaidydavo, o tada vėl surinkdavo. Patikimų adresatų pinigų pervedimui po ranka buvo pakankamai. Tuo daug ir profesionaliai užsiėmė Skiginas su Smithu. Dima daugiau Rusijoje, Smithas – Lichtenšteine, Monake, JAV ir kitose Vakarų šalyse.

2000-aisiais vyko tyrimas dėl Rusijos mafijos pinigų plovimo Monake, bet jis kažkaip keistai nuslopo. Kiek aš suprantu, Putinui skirtus pinigus tuo metu plovė ir aptarnavo Smithas. Keista, kad Smitho kol kas niekas nebando patraukti atsakomybėn. Tikiuosi, kad dabar patrauks.

- Bendraudamas su Putinu jūs vargu ar įtarėte, kad prieš jus žmogus, kurio portretas pasirodys ant „Time“ viršelio?

- Ne. Net ir blogiausiame sapne to nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Žmogus akivaizdžiai kompensuoja kompleksus. Ir neturėdamas nei pakankamai proto, nei pakankamai jėgų. Vartodamas žargoną, pasakyčiau taip: Volodia pučiasi. O, kaip žinoma, jeigu pučiasi – nusipūs. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: pūtėsi prieš turkus, jie numušė lėktuvą – nusipūtė. Sistema „pavyko – nepavyko“.

- Jus, kaip Izraelio gyventoją, pirmiausia neramina jo Artimųjų Rytų politika?

- Viskas tas pats. Persai juo netiki ir negerbia, ir tai natūralu: juk jis jiems tai ką nors parduoda, tai ko nors neparduoda. Teroristų grupuotėms „Hezbollah“, „Hamas“ – jis kaip tik patogus: jiems kas nors numetama, ir jau gerai. Aš manau, kad tie bandymai įsibrauti į Artimuosius Rytus galutinai suformavo jį kaip žmogų, tiesiogiai palaikantį terorizmą ir blogiausias ekstremizmo apraiškas. Kartu jis kovoja už Golano aukštumų perdavimą Sirijai. O Golano aukštumos – tai integrali Izraelio dalis. Ir apskritai Vladimirui Vladimirovičiui nėra ką veikti Artimuosiuose Rytuose, jo šalies interesai pietų kryptimi turi baigtis tuoj pat už Voronežo.

Dabar greičiausiai prasidės patikrinimai ir sąskaitų areštai, o jau gana nejauniems žmonėms nesinori likti be pinigų, ypač kai jų žmonos ir vaikai yra Vakaruose.

Gana įmantrus jo veiksmas po Panamos dokumentų publikavimo – Nacionalinės gvardijos sukūrimas. Matyt, vidinė opozicija pakankamai rimta. Yra toks standartinis klausimas: tai jūsų apsauga ar palyda į daboklę? Manau, kad apsauga pavirs į palydą gana greitai, nes jis veiklius žmones, kurie teisėtai ar neteisėtai uždirbdavo pinigus ir pervesdavo juos į Vakarus, pastatė į labai nepatogią padėtį. Dabar greičiausiai prasidės patikrinimai ir sąskaitų areštai, o jau gana nejauniems žmonėms nesinori likti be pinigų, ypač kai jų žmonos ir vaikai yra Vakaruose.

Aš manau, kad jo baimės – pagrįstos, tačiau Nacionalinė gvardija, kardinolo gvardiečiai, vargu ar jį išgelbės. Prie Stalino, kurį dabar Rusijoje taip myli, Vladimirą Vladimirovičių būtų sušaudę pačioje jo politinės karjeros pradžioje – tiesiog už vagystes.

- Tarp milijardų, kurie, kaip kalbama, jam priklauso, yra ir jūsų dvidešimt tūkstančių…

Taip. Lašas jūroje.

Originalų tekstą rasite čia

Rytis Juozapavičius / BFL / K.Vanago nuotr.

Didžiausiu istorijoje tituluojamas mokestinių dokumentų nutekinimas „Panama Papers“ kasdien padeda atskleisti mokesčių vengusių ir turtus slėpusių politikų, sporto ir pramogų pasaulio veikėjų pavardes. Kaip į šią informaciją reaguojama pasaulyje ir Lietuvoje, tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo buvęs „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas, mokymų ir diskusijų fasilitatorius Rytis Juozapavičius.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Ar „Panama Papers“ kažką pakeis Lietuvoje, priklauso nuo oficialių institucijų reagavimo. „Wikileaks“ atvejis parodė, kad jeigu pilietinės visuomenės, žurnalistų atskleidžiamos informacijos nepatvirtina teismai, tai jokios permainos nevyksta“, − skeptiškai į tokios informacijos kaip „Panama Papers“ reagavimą Lietuvoje vertina pašnekovas.

Kuo pažangesnė šalis, tuo jautriau reaguojama į informaciją.

R.Juozapavičius sektinu pavyzdžiu laiko Islandiją, kurioje paskelbus nutekintą mokestinę informaciją išaiškėjo, kad šalies premjeras turi nepaviešinto ofšorinio turto. Antradienį jis atsistatydino. Pašnekovas pamini, kad Islandija yra viena iš laimingiausių pasaulio šalių. Islandija pasižymi puikiais gerovės kriterijais, tai įrodo, kaip rimtai žiūrima į pasitikėjimo kultūros ir pasitikėjimo santykių kūrimą.

„Kuo pažangesnė šalis, tuo jautriau reaguojama į informaciją.  Žinoma, pažengusiose valstybėse informacija daug kokybiškesnė, nes yra labiau tikrinama“, − šalių reagavimą į dokumentų paviešinimus vertina pašnekovas.

Šią mintį jis iliustruoja palyginimu, kad Rusijoje į „Panama Papers“ reaguojama neigiamai, o Rytų Europoje su daliniu pripažinimu.

„Nutekinta informacija turi tokią savybę, kad ji turi būti tikrinama. Be oficialių institucijų patikrinimo su ja galima žaisti sakant, kad tai tiesa, o gal netiesa. Todėl dabar yra svarbiausia oficialių institucijų, turinčių tyrimo galią, pozicija“, − vertina R.Juozapavičius.

Anot Finansinių nusikaltinimų tyrimų tarnybos vadovo Kęstučio Jucevičiaus, šiuo metu informacija vertinama ir analizuojama siekiant nustatyti, ar per šias sąskaitas vykdytos finansinės operacijos nėra susijusios su pinigų plovimu.

Reakcija Rusijoje

Kalbėdamas apie Rusijos reakciją į paviešintus dokumentus, R.Juozapavičius sako: „Ten tiek visko buvo paviešinta, kad jau darosi nebesvarbu. Pirma, tokie dalykai dar atrodo svarbūs, o paskui jau nebe, nes atrodo, kad tai priešai tave juodina ir tada faktai ir jų skaičius nebetenka reikšmės. Įvairūs paviešinimai pradedami vertinti kaip eilinis priešų antpuolis.“

Jeigu tik piliečiai kalba, o valdžia į tai nereaguoja, tada ir lieka tarpusavio nepasitikėjimas ir pokyčiai visuomenėje nevyksta.

Pašnekovas dar pastebi, kad keisti žmonių požiūrį yra labai sunku. „Visiems sunku priimti neigiamą informaciją apie sau svarbius žmonės. Todėl ir atrodo, kad paviešinta informacija greičiausiai yra netiesa. Tai čia gal būtų Rusijos atvejo paaiškinimas“, − vertina R. Juozapavičius.

Demokratinėse šalyse, pasak buvusio Vyriausiosios etikos komisijos tarnybos nario, informacijos viešinimas pastiprinamas pilietinės visuomenės ir valdžios bendradarbiavimu. „Jeigu tik piliečiai kalba, o valdžia į tai nereaguoja, tada ir lieka tarpusavio nepasitikėjimas ir pokyčiai visuomenėje nevyksta“, − bendradarbiavimo svarbą įvardija pašnekovas.

Ar išviešinta informacija turi neigiamą poveikį?

Vystoma dar keletas panašių projektų į „Panama Papers“. „LuxLeaks“, „SwissLeaks“ irgi tiria mokestinę informaciją. Atrodo, kad šie projektai veda prie teisingesnės visuomenės, didesnio atskaitingumo, bet visgi Ryčio Juozapavičiaus klausiu, ar jis įžvelgia tam tikro neigiamo poveikio nutekinant informaciją.

Atkūrus nepriklausomybę aš irgi galvojau, kad reikia kautis ieškant tiesos, bet naivu galvoti, kad laimi stipresnis argumentas, laimi tas, kuris garsiau ir greičiau rėkia.

„Viešinama informacija yra gerai, bet ji turi būti apmąstoma, kritiškai įvertinama. Kai dirbau Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje, kuri atlikdavo tyrimus remdamasi spaudos pranešimais, tai apie du trečdalius pranešimų pasirodydavo nepagrįsti. Verslas pelnosi iš to mesdamas kam nors įtarimą ir taip išlaiko dėmesį, pelningumą. Įtarimai yra „gerai“, bet jie turi būti analizuojami, tam reikia dialogo tarp teisėsaugos institucijų, kurios turi tyrimo galią, ir pilietinės visuomenės“, − remdamasis patirtimi aiškina pašnekovas.

Pasak jo, viešinimas be dialogo neduoda rezultatų. Kai nėra dialogo, informacija patenka į propagandinio karo kontekstą, kuriame pralaimima, kai pradeda atrodyti, kad tiesos nėra. „Pasakymas, kad tiesos nėra, yra baisiausias pralaimėjimas, nes viskas patampa propaganda“, − sako R. Juozapavičius.

„Atkūrus nepriklausomybę aš irgi galvojau, kad reikia kautis ieškant tiesos, bet naivu galvoti, kad laimi stipresnis argumentas, laimi tas, kuris garsiau ir greičiau rėkia. Dialogui reikia kitų įgūdžių: nuostatos, kad turime laimėti kartu“, − kalba R. Juozapavičius. Pasak jo, dialogo link Lietuvoje dar tik einama.

„Esu fasilitatorius – padedu diskusijose, matau, kad viešojo sektoriaus organizacijos vis labiau linkusios atsiverti, įtraukti visuomenę netgi į savo strateginių planų svarstymą. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija, vadovaujama Sauliaus Skvernelio, kurdama strategiją siekė įtraukti ir visuomenės atstovus“, − teigiamą pavyzdį įvardija pašnekovas.

Grįžtant prie „Panama Papers“ paskelbimo, buvęs „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas apibendrina, kad paviešintos informacijos tyrimas bus efektyvesnis tik tokiu atveju, jei vyks tiriamąją galią turinčių valdžios institucijų dialogas su visuomene.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Birželio 2-ąją žurnalistų tyrėjų komandai vadovaujantis Drew Sullivanas parašė tviteryje rusų kalba: „Kaip jūs suprantate, pasaulis pasikeis rytoj 9 val. vakaro Maskvos laiku.“ Išties kitą dieną, sekmadienį, daugelio šalių leidiniai paskelbė vadinamuosius Panamos dokumentus. Visuomenės dėmesį prikaustė tai, kas susiję su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Mažiau svarstoma, kaip šis nutekinimas pakeis pasaulio šešėlinių finansų geografiją.

„Panamos dokumentai“ ar „Panamos terabaitai“ – maždaug 11,5 mln. dokumentų, kurių apimtis – 2,6 terabaito, pranoksta visus iki šiol žinomus nutekinimus. Duomenys pavogti iš Panamoje veikiančios teisinės firmos „Mossack Fonseca“ (pavadinime – partnerių pavardės). Tie terabaitai susiję su maždaug 230 tūkst. įmonių veikla. Palyginimui: 2015 m. pradžioje Lietuvoje buvo registruota 220 tūkst. įmonių, iš jų veikė apie 42 proc. – 93 tūkst. Taigi „Panamos terabaitus“ galėtume lyginti su viso Lie­tuvos ūkio dokumentacijos gabalu: steigimo su­tartimis, susirašinėjimu, buhalterijos fragmentais.

„Mossack Fonseca“ tarpininkauja steigiant įmones ypatingose finansinėse jurisdikcijose (YFJ), kurios kalbainių teikimu vadinamos lengvatinėmis mokesčių zonomis, o verslo bendruomenė susikalba, vartodama „ofšorų“ terminą (angl. off shore).

Tapti legaliu tokio „lukšto“ savininku kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių – viskas priklauso nuo poreikių.

YFJ veikiančios įmonės visai nemoka arba moka minimalius mokesčius teritorijose, kuriose registruotos. Daug YFJ veikia Karibų jūros salose – tai Jungtinės Karalystės valdomos teritorijos, arba nepriklausomos valstybės, priklausančios Tautų Sandraugai (buvusi Britų Sandrauga).

YFJ įmonės yra legalios, tačiau dažniausiai būna nominalios – turi „popierinį“ direktorių ir valdybos narius. Angliškai jos dar vadinamos „shell companies“ – įmonės-lukštai. Tapti legaliu tokio „lukšto“ savininku kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių – viskas priklauso nuo poreikių.

V.Putino draugas muzikantas

„Panamos terabaituose“ minimos 140 politikų iš 50 šalių pavardės. Tai yra valstybių vadovai, jų giminaičiai ir draugai.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino pavardė niekur neišplaukia, tačiau „Panamos terabaituose“ figūruoja keletas įvairaus rango Rusijos politikų ir jų giminaičių, pavyzdžiui, V.Putino spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo sutuoktinė.

Šis violončelininkas, kuris neužsiima jokiais verslais, valdo įmones-lukštus, ir jų sąskaitos nėra tuščios.

Vis dėlto, nors ir nepaminėtas, V.Putinas kelia daug įtarimų dėl savo artimo draugo muzikanto Sergejaus Roldugino. Šis violončelininkas, kuris neužsiima jokiais verslais, valdo įmones-lukštus, ir jų sąskaitos nėra tuščios. Į S.Roldugino įmones yra suplaukę apie 2 mlrd. dolerių. Sandoriai, dėl kurių atsirado pinigai, neretai atrodo fiktyvūs.

Štai pavyzdys, kuriame veikė dabar jau neveikiantis „mūsiškio“ Vladimiro Romanovo Ūkio bankas. Tarptautinės žurnalistų tyrėjų komandos partneris 15min.lt patvirtino, kad 2010 m. liepos 20 d. sutartimi S.Roldugino valdoma Panamos kompanija „International Media Overseas“ sutarė iš kitos Panamos kompanijos „Dino Capital“ įsigyti „Rosneft“ akcijų už beveik 7,85 mln. JAV dolerių. Tų pačių metų rugpjūčio 4 d. šis sandoris nutrauktas. Juo „Dino Capital“ pripažįsta nesilaikiusi įsipareigojimų. Kaip kompensaciją „Dino Capital“ iš savo sąskaitos Ūkio banke įsipareigoja pervesti 746,9 tūkst. dolerių į S.Roldugino „Inter­national Media Overseas“ sąskaitą Rusijos banke Šveicarijoje.

Minėta suma, kelianti įtarimą dėl pinigų plovimo, nesudaro nė dutūkstantosios tų 2 mlrd. dolerių dalies. Tačiau kitos S.Roldugino įmonių įplaukos panašaus švarumo. Spėliojama, kad šio muzikanto sąskaitos – viena iš daugelio V.Putino „kiaulių-taupyklių“.

Rusijos leidinys „Novaja gazeta“, tarptautinio tyrimo partneris, jau sulaukė „nemalonumų per valdiškus namus“: oficialiai kreiptasi dėl leidinio mokestinio patikrinimo.

G.Sorosas remia tiriamąją žurnalistiką

Tolesni svarstymai – bandymas susivokti, ką „Panamos terabaitai“ pasako apie pasaulio finansus.

„Panamos terabaitų“ atveju nutekinimo sukeltas triukšmas užgožia kai kuriuos klausimus, nors jie ir užduoti. O visumos nesuprasime be tų detalių.

Radijo „Svoboda“ laidoje jaunutė „Novaja gazeta“ žurnalistė Olesia Šmagun, įvardyta kaip „tyrėja“, nors nagrinėjo tai, kas jai buvo paduota (gal geriau ją vadinti „laborante“), pasakė, kad nesvarbu, kokiu būdu gauti „Panamos terabaitai“, nes juos tiriantys žmonės siekia gėrio. Vis dėlto tai yra konfidencialios informacijos vagystė (kaip pakomentavo vienas Lietuvos advokatas, dokumentai buvo „nufyrinti“).

Esą kažkurio iš Panamos advokatų kontoros partnerių – ar Jurgeno Mossacko, ar Ramono Fonsecos palikta meilužė atkeršijo tuo, kad 11,5 mln. dokumentų išsinešė rankinuke.

Vagystės motyvų versija atsirado iškart po „Panamos terabaitų“ paviešinimo. Esą kažkurio iš Panamos advokatų kontoros partnerių – ar Jurgeno Mossacko, ar Ramono Fonsecos palikta meilužė atkeršijo tuo, kad 11,5 mln. dokumentų išsinešė rankinuke. Išties trijų terabaitų kaupiklis – tai delnu apimamas stačiakampis daikčiukas, užimantis tiek vietos, kiek vidutinio storumo detektyvinis romanas. Bet ir programišių įsilaužimo versija nebuvo atmesta.

Kerštinga meilužė pati viena su ta informacija nelabai ką nuveiktų – kaip ir minėta žurnalistė „laborantė“. „Panamos terabaitai“ nukeliavo iki Tarptautinio žurnalistų tyrėjų konsorciumo (International Consortium of Investigative Journalists, ICIJ). Ar veltui? Reikia klausti tų, kurie perdavė informaciją.

Šį konsorciumą 1997 m. įkūrė tiriamosios žurnalistikos organizacija Visuo­menės integralumo centras (Center for Public Integrity, CPI). CPI rėmėjai yra tokie JAV labdaros bei paramos fondai: „Ford Foundation“, „Carnegie Endow­ment“, „Rockefeller Family Fund“, „W K Kellogg Foundation“, „Open Society Foun­dations“. Pastarosios organizacijos, kurią finansuoja George’as Sorosas, atšaka – Atviros Lietuvos fondas veikia ir Lietuvoje.

CPI deklaruoja nepriklausomybę nuo politinių partijų, tačiau JAV yra sulaukęs kritikos už paramą iš G.Soroso, aršaus George’o W.Busho priešininko ir Baracko Obamos finansinio rėmėjo. Esą tai turėję įtakos CPI medžiagoms, kuriose užsipulti B.Obamos priešininkai, vadinamojo Arbatėlės sąjūdžio rėmėjai milijardieriai broliai Kochai.

Tarptautinė operacija

Gal mitinė Panamos advokato meilužė ir pardavė kaupiklį už vieną simbolinį dolerį, tačiau 380 žurnalistų iš maždaug 100 žiniasklaidos organizacijų 80 šalių tikrai negalėjo dirbti veltui vienus metus. Šitas tinklas prasidėjo nuo „habo“ (angl. hub, lietuviškai kalbant – telktuvo). Tai Vokietijos dienraštis „Süddeutsche Zeitung“, kuris pradžioje gavo visus „Panamos terabaitus“. Tą medžiagą reikėjo išmaniai paskirstyti tarp tyrėjų.

Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama.

Vargu ar tokio masto tyrimą galima visiškai nuslėpti. „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas 2015-ųjų gruodį „Veidui“pasakojo: „Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama. Per tą savaitę mes siunčiame paklausimus visiems mūsų istorijos dalyviams – tiems, kuriuos kritikuojame, kieno atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tai rašytiniai paklausimai. Jokių telefoninių pokalbių į bylą neįsegsi. Siunčiame paklausimą, kuriame rašoma: „Ar tiesa, kad…“ Pavyzdžiui, ar tikras dokumentas, kad jūs turite turto nurodytoje vietoje? Ar tiesa, kad jums priklauso žemė, kurios kaina – tiek ir tiek Šveicarijos frankų? Per tą savaitę redakcijai neišvengiamai daromas spaudimas.“

Kelios dienos prieš „Panamos terabaitų“ paviešinimą naujienų agentūra „Bloomberg“ paėmė interviu iš J.Mossacko ir R.Fonsecos. Kodėl jais susidomėta prieš pat informacinės bombos sprogimą? Matyt, yla ėmė lįsti iš maišo. „Bloomberg“ teigimu, per 4 val. interviu partneriai atrodė tarsi besitraukiantys į slėptuvę – pasibaigė smagios dienos, kai buvo masiškai štampuojamos įmonės-lukštai.

Daugiau nei pusė „Panamos terabaituose“ minimų kompanijų, apie 113 tūkst., registruota Jungtinei Karalystei priklausančiose Mergelių salose.

Politikos temomis rašantis Danas Hindas 2012 m. kovą rašė aljazeera.com: „Galbūt vieną dieną istorikai atras ir aprašys Trečiąją britų imperiją, organizuotą šalies lengvatinių mokesčių zonų pagrindu ir paremtą rimtais diplomatijos, žvalgybos ir komunikacijos ištekliais. Atsisakę imperijos išvaizdos britai siekia atgauti jos esmę.“

Pagal Didžiosios Britanijos įstatymus ten gyvenantys užsieniečiai moka mokesčius tik už tą veiklą, kuri vykdoma šalyje. Jeigu lėšos laikomos kurioje nors iš britams ar kam kitam priklausančių YFJ, už tai mokesčių nemokama.

„Panamos terabaitų“ atveju nesaugūs pasijuto tie virtualūs Mergelių salų „gyventojai“, kurie varinėjo pinigus per daugiau nei 100 tūkst. įmonių-lukštų.

Bėgte į Ameriką!

Ką daro išgąsdintas investuotojas? Ieško vietos, saugesnės už Mergelių salas. Tokia vieta yra. Ji vadinasi Jungtinės Amerikos Valstijos.

Šį sausį „Bloomberg“ rašė, kad 2015-ųjų rugsėjį vienoje iš San Fransisko teisės firmų kalbėjęs Andrew Penney, „Rothschild & Co“ vykdomasis direktorius, aiškino, kaip pasaulio turtingųjų elitas gali išvengti mokesčių. Jo žinia teisininkams: savo klientams galite padėti perkelti turtus į JAV, kur jie bus paslėpti nuo kitų šalių mokesčių tarnybų. JAV tampa naująja Šveicarija.

Pasak „Bloomberg“, JAV, daugelį metų plakusios kitas šalis dėl to, kad šios padeda turtingiems amerikiečiams slėpti pinigus YFJ, tampa didžiausia slapta mokesčių užuovėja užsienio turtuoliams. Besipriešindamos tarptautiniams skaidrumo standartams JAV kuria naują rinką ir tampa geidžiama vieta užsieniečių turtams. Amerikos užduota kryptimi juda Londono teisininkai ir Šveicarijos bankininkai, padedantys perkelti sąskaitas iš Bahamų ir Mergelių salų į Nevadą, Vajomingą ir Pietų Dakotą.

JAV ir Panama priklauso nedaugeliui šalių, oponuojančių Eko­nominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos finansinio skaidrumo standartams. Likęs pasaulis – maždaug 100 valstybių ir jose veikiančios YFJ sutinka dalytis konfidencialia informacija su mokesčių tarnybomis.

„Panamos terabaituose“ yra šioks toks JAV subjektų segmentas: 441 klientas, 3072 joms priklausančios įmonės-lukštai. Tarp „Mossack Fonseca“ akcininkų – 3467 reziduojantys JAV. Tačiau tiriamųjų žurnalistų konsorciumas iš to JAV segmento kol kas neatskleidė nė vienos pavardės ar pavadinimo.

Tikėtina, kad toks santūrumas tik paskatins įmones-lukštus judėti, pavyzdžiui, į Nevadą, kuri „Mossack Fonseca“ geografijoje irgi pažymėta, tačiau iki šiol buvo užgožta Mergelių salų.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Daugiau nei 11 mln. nutekintų Panamos teisinės įmonės „Mossack Fonseca“ dokumentų atskleidžia daug garsių pavardžių. Tarp žmonių, perkėlusių savo turtą į vadinamąsias ofšorines įmones, veikiančias 21-oje mokesčių rojumi vadinamoje valstybėje, per 140 politikų iš daugiau nei 50 šalių. Tarp tokių politikų ir turtuolių minimas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Šokolado karaliumi vadinamas P.Poro­šen­ka, prieš Ukrainos prezidento rinkimus negailėjęs pažadų atsisakyti asmeninių interesų ir siekti tik naudos savo šaliai, apsimelavo. Nutekinti dokumentai liudija, kad jis turi tris ofšorines įmones, kuriomis galima pasinaudoti siekiant išvengti mokesčių. Viena jų esą buvo įkurta tam, kad iki pardavimo būtų re­struktūrizuota P.Porošenkai priklausanti di­džiau­sia Ukrainos saldumynų gamintoja „Ro­shen“. P.Porošenkos konsultantai tvirtina, kad tai buvo padaryta siekiant nekalto tikslo – „Ro­shen“ paversti patrauklesne potencialiems užsienio investuotojams. Tačiau akivaizdu, kad tai suteikė galimybę sutaupyti nemažą sumą mo­kesčių, kuriuos kitu atveju P.Porošenka bū­tų sumokėjęs į kiaurą kaip rėtis Ukrainos biudžetą.

Beje, kandidatuodamas į prezidentus P.Po­rošenka viešai prisižadėjo ne tik pamiršti savo asmeninius interesus, bet ir parduoti „Ro­shen“. Vėliau pažadą sušvelnino – pažadėjo „Ro­shen“ valdymą perleisti „nepriklausomam fondui“. Galbūt ofšorinė įmonė ir turėjo tapti tokiu fondu? Į šį klausimą dar turės atsakyti teisininkai.

Kol kas žinoma tiek, kad 2014 m. rugpjūtį teisininkų kontoros „Dr. K. Chrysostomides & Co LLC“ vyr. specialistas George’as Ioannou nu­siuntė laišką kompanijai „Mossack Fon­seca“ prašydamas padėti įregistruoti naują bendrovę „asmeniui, susijusiam su politika“. Laiške nurodoma, kad bendrovė bus jo įmonių holdingas, o jos veikla su politika neturės nieko bendro.

Akivaizdu, kad tai suteikė galimybę sutaupyti nemažą sumą mo­kesčių, kuriuos kitu atveju P.Porošenka bū­tų sumokėjęs į kiaurą kaip rėtis Ukrainos biudžetą.

Po 17 dienų nauja bendrovė jau buvo registruojama Mergelių salų registrų centre. Pa­vadinta „Prime Asset Partners Limited“ – ly­giai taip pat, kaip P.Porošenkos Ukrainoje veikianti holdingo įmonė, ši bendrovė gavo ir naują adresą: kartu su tūkstančiais kitų ofšorinių bendrovių ji „įsikūrė“ kurortiniame Tor­to­los mieste esančiame Akaros pastate. Vie­nin­telis šios bendrovės akcininkas buvo Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Dar vieną ofšorinę įmonę Ukrainos lyderis įsteigė rugsėjį, tik jau ne Mergelių salose, o Kip­re. Ir pavadino ją „CEE Confectionery In­vestments Ltd.“.

2014 m. spalį Ukrainos bankas „In­ter­na­tional Invest Bank“, kurio didžioji akcijų dalis irgi priklauso P.Porošenkai, parašė laišką bendrovei „Mossack Fonseka“, kuriame patikino, esą politiko sąskaitos „buvo sutvarkytos tinkamai“.

Kadangi viskas klojosi puikiai, tų pačių me­tų gruodį P.Porošenka įsteigė trečią ofšorinę įmonę „Roshen Europe B.V.“. Šį kartą – Ny­der­landuose.

Pagal dokumentus, Mergelių salose esanti ben­drovė dabar valdo Kipre registruotą bendrovę, o ši – Nyderlanduose veikiančią įmonę.

Beje, viena Kipro teisininkų kontora, atstovavusi P. Porošenkos įmonėms, Mergelių sa­lo­se veikiančią bendrovę „Prime Asset Partners Limited“ įvardijo kaip Kipro ir Ukrainos kompanijų „Roshen Group“ motininę bendrovę.

Kaltas ar nekaltas?

„Aš turbūt esu pirmas Ukrainoje aukšto rango pareigūnas, kuris labai atsakingai ir rimtai žiūri į turto deklaravimą, mokesčių mokėjimą ir interesų konfliktus, laikantis Ukrainos ir tarptautinių įstatymų“, – iš karto kilus skandalui socialiniame tinkle „Twitter“ parašė P.Po­rošenka.

„Tapęs prezidentu aš atsiribojau nuo turto valdymo, patikėdamas šį verslą konsultacinėms ir teisinių paslaugų bendrovėms. Tikiuosi, kad jos pateiks išsamius paaiškinimus Ukrainai ir tarptautinei žiniasklaidai“, – kaltę neigia Uk­rainos prezidentas.

Tačiau nutekintus dokumentus išanalizavę tiriamosios žurnalistikos centro OCCRP analitikai mano, kad P.Porošenka Ukrainos įstatymams gali būti nusižengęs dusyk. Visų pirma eidamas prezidento pareigas jis įsteigė naują verslą, o Ukrainos prezidentui draudžiama užsiimti verslu. Antra, naujai įsteigtų struktūrų P.Porošenka nedeklaravo, taip nuslėpdamas šią informaciją nuo visuomenės.

„The Washington Post“ teisiniu požiūriu P.Porošenkos veiksmuose neįžvelgia nieko neleistino.

„Transparency International“ Ukrainos padalinio vadovas Oleksijus Chmara teigia, kad P.Porošenka pateko į išties rimtą bėdą ir nu­sižengė įstatymams, taip pat – ir Ukrainos kons­titucijai.

Vis dėlto esama ir P.Porošenkos gynėjų. Antai JAV laikraštis „The Washington Post“ teisiniu požiūriu P.Porošenkos veiksmuose neįžvelgia nieko neleistino. „P.Porošenka įsteigė įmones mokesčių rojumi vadinamose šalyse, tačiau tai nėra neteisėta. Dokumentai liudija, kad savo vardu P.Porošenka įsteigė ofšorinę įmonę, kuri tapo „Roshen“ valdytoja. Bet anks­­­čiau „Roshen“ valdytojas buvo kitas fondas, registruotas Ukrainoje. Jam priklauso ir visos kitos P.Porošenkos valdomos įmonės. Išeit­ų, kad P.Porošenka, būdamas prezidentu, ne­praturtėjo“, – Ukrainos lyderį gina „Wa­shington Post“.

Ukrainos prezidentą konsultuojanti finansinių paslaugų įmonė ICU tvirtina tą patį – esą deklaruoti šio turto P.Porošenka neprivalėjo, nes akcijos neturėjo nominalios vertės, o tokių deklaruoti neprivaloma.

Beje, dokumentai byloja priešingai: „Prime Asset Partners“ akcijų nominali vertė buvo tūks­tantis JAV dolerių. Vertę turi ir susijusių verslų Kipre bei Olandijoje akcijos: Bendrovės, įsteigtos Kipre, akcijų nominali vertė buvo 2 tūkst. eurų, o įregistruotos Nyderlanduose įstatinis kapitalas – 85 dolerių. Ir nors sumos atrodo nedidelės, pagal Ukrainos įstatymus jas vis tiek privalu deklaruoti.

Tebūnie tai smulkmena, bet jei į teisinius P.Porošenkos nusižengimus bus pažiūrėta pro pirštus (nors apkaltos P.Porošenkai jau reikalauja keli Rados nariai), dar gilesnė politinė krizė Ukrainoje, matyt, vis tiek neišvengiama. Ukrainiečiai socialiniuose tinkluose jau dėsto, kad liko tik dvi alternatyvos – apkalta arba nau­jas Maidanas.

Net tolerantiškieji „The Washington Post“ analitikai pripažįsta, kad P.Porošenka turės rimtų nemalonumų, o visuomenės nuomonės teis­mas jam greičiausiai bus neišvengiamas. Net jei teisininkai neprikibs, klius P.Porošenkai dėl viso kito: pasenusių įstatymų, interesų kon­flikto, politikų atskaitomybės.

Vien tai, kad P.Porošenka steigė įmones ten, kur jų nesteigti ragino visus kitus, nėra maloni žinia rinkėjams. Jis pats ne per seniausiai citavo „Global Financial Integrity“ paskelbtos studijos duomenis, esą dėl ofšorinių įmonių ir šešėlinių pinigų srautų Ukraina nuo 2004 iki 2013 m. kasmet prarado vidutiniškai po 11,6 mlrd. dolerių. 2013 m. šis skaičius prilygo be­veik ketvirtadaliui šalies biudžeto.

Ir tai ne viskas. Pastaruosius kelis mėnesius P.Porošenka ir taip sulaukė daug rykščių, ypač dėl nesėkmingos kovos su korupcija ir lėto reformų įgyvendinimo.

JAV komercijos rūmų paskelbto tyrimo atas­kaitoje teigiama, kad net 73 proc. Ukrainos verslo įmonių per pastaruosius dvejus metus ne­pajuto kovos su korupcija. Be to, 98 proc. įmonių vadovų tvirtina tikį, kad korupciniai ryšiai klesti visoje šalyje. Tik 7 proc. apklaustųjų teigia sėkmingai bendradarbiaujantys su teisėsauga, ir tik 2 proc. vadovų tvirtina savo akimis matę, kad už korupciją kas nors būtų nu­baustas.

Neseniai „New York Times“ redakcijos laiške korupcija atvirai buvo kaltinamas netgi pats P.Porošenka. Čia teigiama, kad P.Porošenka taikstosi su egzistuojančia korupcija mainais už „erdvę savo veiksmams prasidėjusios politinės krizės akivaizdoje“. Ir primenama, kad ši veiksmų laisvė – tai Aivaro Abromavičiaus atleidimas iš ekonomikos ministro pareigų.

Na, o jei susiesime skubotą A.Abromavi­čiaus pasitraukimą su „Panamos dokumentais“, gausime visai neblogą sąmokslo teoriją ir dar vieną paaiškinimą, kuo A.Abromavičius neįtiko Ukrainos lyderiui.

O kol vyksta mūšiai…

Vis dėlto labiausiai ukrainiečius, pripratusius prie korupcijos, skaudina ne tai, kad jų ly­deris „sukasi“. Pats nemaloniausias faktas apie P.Porošenkos reikalus Panamoje daugeliui yra tas, kad jis įmonių reikalais Mergelių salose rūpinosi kaip tik tuo metu, kai Ukrainos rytuose vyko kruvini susirėmimai. Dokumentai liudija, kad ofšorinės įmonės steigimo procesas pra­sidėjo tuo pačiu metu kaip ir Ilovaisko mū­šis ir tęsėsi, kol vyko labai intensyvūs susirėmimai su Rusijos remiamais Donbaso separatistais.

Tiesa, P.Porošenkos finansiniai konsultantai tvirtina, esą ofšorinių įmonių steigimo sandoriai buvo suplanuoti gerokai iki karo veiksmų ir su mūšiais Ukrainos rytuose nėra susiję, tačiau datų sutapimas tiesiog bado akis.

2014 m. liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje sunerimę ukrainiečiai stebėjo P.Poro­šen­kos veiksmus. Šis sušaukė rezervininkus ir perspėjo apie Rusijos karių invaziją. Televizijų naujienos pranešdavo apie naujas karo aukas.

Kad sustiprintų tautos kovinę dvasią, liepos 26 d. P.Porošenka sukvietė žiniasklaidos atstovus į Nacionalinės gvardijos bazę ir, apsirengęs kamufliažine uniforma, pademonstravo, kaip veikia naujas kulkosvaidis. Tuo metu kariuome­nės vadai buvo pasinėrę į atsakomųjų smūgių planavimą Donecke ir Luhanske.

Tačiau pats P.Porošenka šiomis tamsiomis Ukrainai dienomis buvo užsiėmęs kuo kitu – kitoje planetos pusėje steigė ofšorines įmones. Rugpjūčio 4 d. jo patarėjai pradėjo registracijos procedūras Mergelių salose. Tą patį rugsėjį Ukrainos kariai vyko į Rytų Ukrainą atsiimti separatistų prarastų teritorijų, ir keturiems sa­vanorių batalionams įsakyta įžengti į Ilovaiską. Planas buvo atkirsti Donecke kovojančius se­paratistus nuo Rusijos aprūpinimo linijos. Planas nepavyko: pranešta, kad į regioną atvyko 3,5 tūkst. rusų karių.

Rugpjūčio 21 d. 27 ukrainiečių kariai pateko į vadinamąjį Ilovaisko katilą.

Tai nutiko tą pačią dieną, kai buvo oficialiai įregistruota ofšorinė P.Porošenkos įmonė.

Rugsėjo 1 d., tęsiantis Ilovaiske įstrigusių uk­­­­rainiečių apšaudymui, P.Porošenka viešai pa­reiškė, kad Rusija vykdo atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą. Ir tą pačią dieną kompanijai „Mossack Fonseca“ nusiuntė savo sąskaitą už komunalines paslaugas, kad įrodytų gyvenamąją vietą Kijeve.

Kaip sako „Transparency International“ Uk­­rainos padalinio vadovas O.Chmara, preziden­tas gal ir nepažeidė įstatymų, tačiau nusižen­gė moralei: „Jis galėjo bent jau palaukti. Ga­lėjo pasakyti: berniukai ir mergaitės, šiuo me­tu nesukite man galvos tokiais klausimais, mes dabar turime svarbesnių reikalų. Tačiau P.Po­rošenka darė tai, ką jam rūpėjo daryti, to­dėl padarė moralinį nusikaltimą.“

Bandys elgtis lyg niekur nieko

P.Porošenka už šį moralinį nusikaltimą at­gailauti neketina. Ukrainą pastaruoju metu vie­na po kitos talžo politinės negandos – šalį kan­kina niekaip neišsisprendžiantis koalicijos sudarymo klausimas, o Julijos Tymošenko vadovaujama partija paskutinę minutę pasitrau­kė iš derybų dėl naujos koalicijos, kitas par­tijas, tarp jų ir P.Porošenkos, palikdama nau­joje ir jau ilgokai užsitęsusioje nežinioje. Tuo pat metu Nyderlandai balsuoja dėl Uk­rainos ir ES asociacijos sutarties, o Uk­rainos nacionalinis bankas balandžio 5 d. paskelbė prastą žinią, kad šalies tarptautinės valiutos atsargos nuo šių metų pradžios susitraukė 4,4 proc., t.y. 578 mln. dolerių, ir siekia 12,722 mlrd. dolerių.

Šiame kontekste P.Porošenkos ofšorinių įmonių steigimas ukrainiečius apskritai išmušė iš pusiausvyros, tačiau prezidentas griebiasi tak­tikos „viską sutvarkysiu“.

Jis aiškina, kad finansiniai reikalai ne blogėja, o gerėja, kad politinė krizė jau suvaldyta ir ne­trukus Ukraina turės naują premjerą – tam jis netgi davė savaitės terminą. Na, o pačiam P.Po­rošenkai ir toliau labiausiai rūpi Ukrainos in­teresai. Net jei jie tvarkomi iš Mergelių salų, Kipro ar Nyderlandų.

"Scanpix" nuotr.

Paprastai ir aiškiai “Nastojaščeje vremia” pateikia pagrindinius 5 faktus apie pasaulį drebinantį #PanaPapers skandalą.

1. Kas tai?

Didžiosios pasaulio žiniasklaidos bendrovės ir žurnalistinių tyrimų organizacijos paskelbė didelį tyrimą apie ofšorines įmones, kurias valdo žinomi politikai ir įžymybės. Vidiniai Panamos juridinės įmonės “Mossack Fonseca” dokumentai (apie 11,5 mln.) pateko Vokietijos laikraščiui “Süddeutsche Zeitung”, kuris jais pasidalino su kolegomis.

2. Kodėl tai svarbu?

Tai didžiausias informacijos apie ofšorines kompanijas nutekinimo atvejis, o tarp minimų pavardžių – gausybe politikų ir įžymybių. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, futbolistas Lionelis Messi, Islandijos premjeras, aktorius Jackie Chanas ir labai daug Rusijos elito atstovų.

3. Kas yra apie V.Putiną?

Nutekintuose dokumentuose Rusijos vadovo Vladimiro Putino vardo nėra, bet tyrimo medžiaga rodo, kad jis per savo draugus gali būti susijęs su milijonais iš Rusijos “išplautų” dolerių. Teigiama, kad artimi V.Putino draugai, tarp kurių Sergejus Rolduginas (muzikantas ir V.Putino dukters krikštatėvis) valdo ofšorines įmones, per kurias galėjo būti “išplauta” 2 mlrd. dolerių. Esą šiose schemose galėjo dalyvauti ir bankrutavęs “Ūkio bankas”.

4. Kokie dar politikai minimi?

Iš viso sąraše yra 12 valstybių vadovų ir šimtai kitų politikų. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos karalius, buvęs Kataro emyras, Azerbaidžano vadovo šeima, Sirijos vadovo giminaičiai, Argentinos bei Ukrainos prezidentas.

5. Kas apie Ukrainos vadovą?

Teigiama, kad 2014 m. P.Porošenka įkūrė ofšorinę įmonę savo konditerijos kompanijai “Roshen” Britų mergelių salose.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia