Papročiai. Ar ši sena germanų patarlė galioja Lietuvoje? Kažkada buvę kalbos užribyje, šiandien keiksmai įsiveržė ne tik į kasdienybę, bet į į teatro scenas, kino ir televizijos ekranus.

Iki pat sovietinės okupacijos lietuviai dažniausiai keikdavosi lietuviškai. Arba nesikeikdavo. Kas atsitiko, kad per kelias dešimtis metų senieji keiksmai užleido vietą svetimiems – gerokai vulgaresniems?

„Keiksmai – aštrūs kalbos prieskoniai, kurie išreiškia labai stiprias emocijas. Vartodamas keiksmus žmogus pyktį išlieja iš savęs „į orą“, užuot nukreipęs agresiją į pašnekovą. Matyt, kažkada tikėta magiška prakeiksmų galia. Pavyzdžiui, lietuviškas „kad tave superkūnytų“ yra kreipimasis į vieną aukščiausių dievybių, prašant ir tikintis, kad dievas nubaus už skriaudą, paniekinimą. Tokiomis stiprioms, deginančioms emocijų raiškomis mūsų protėviai pakeisdavo smurto veiksmus“, – aiškina etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.

Patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai.

Jis priduria, kad, ko gera, patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai. Jų turinys užgaulus, palyginimai nešvankūs, kai minimi artimi žmonės to asmens, kurį norima įžeisti. Jie paprastai susiję su žmogaus fiziologija. Tačiau Lietuvoje gausiausia slaviškų keiksmų. L.Klimka pasakoja, jog kai kurie rusų istorikai aiškina, kad jų vartojami keiksmai yra iš užkariautojų perimtas paveldas: „Pažvelgę į rytinių kaimynų istoriją matome, kad jie patyrė kelis šimtus metų trukusią mongolų totorių jungo priespaudą. Pavergėjai engė, žemino ir baudė pavergtuosius; tie posakiai minint motiną atėjo iš pavergėjų pusės kaip didžiulis pažeminimo ir paniekinimo ženklas. Paskui jie tapo tautos savastimi.“

Etnologas pastebi, kad lietuvių tauta daug amžių buvo besiginanti tauta. Galbūt todėl tokie keiksmai – žeminantys bei vulgarūs – ir nesusiformavo. Keiksmai buvo vartojami kaip asmeninių emocijų išraiška, būdas nuleisti nuo jausmų perkaitusį garą.

Kalba – kultūros atspindys

Pasak L.Klimkos, tai, kad Rytų kaimynai keikiasi minėdami motinos vardą, lietuviui iki pat sovietinės okupacijos būtų buvę neįsivaizduojama ir nesuvokiama: „Lietuvių kultūroje motina yra pats artimiausias žmogus, prie jos prisišliejama negandų metu. Nenoriu sakyti, kad būta motinos kulto, bet didžiausia meilė ir pagarba reikšta būtent jai. Tai kaip jos vardą sieti su keiksmu? Dar XX amžiaus pradžioje tautosakininkas Vilius Kalvaitis surinko ir surašė net 99 gražius kreipinius, skirtus mamai pavadinti.“

Milžiniškuose lietuvių liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos.

Ne tik lietuvių keiksmai, bet ir visa kalba neturi tiesmukų vulgarių posakių. Apie gimimą, mirtį kalbama taip pat užuominomis. L.Klimka cituoja poeto Adomo Mickevičiaus paskaitą „Apie lietuvių tautą“, skaitytą Paryžiuje 1843 m.: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“

Cituodamas garsųjį poetą žymus etnologas tarsteli: „Ką čia bepridursi prie poeto pastebėjimų… Tegul mūsiškė kalba toje vienoje srityje lieka skurdi!“

Profesorius atkreipia dėmesį, kad net ir šiandien lietuvių kalboje yra išlikę subtilumo. Pavyzdžiui, apie gimtį kalbama paslaptingai, užuolankomis. „Nėščia“ šnekamojoje kalboje iki šiol retokas žodis – „laukiasi“, „padėty“, „apsunkusi“, „kojas pašalusi“. Net žodis „pagimdė“ man skamba šiurkštokai – dažniausiai sakoma, kad susilaukė, pagausėjo šeima, Dievas davė“, – vardija etnologas. Pasak jo, dar ir šiandien kasdieninė šnekamoji kalba yra nesugadinta miesto kultūros.

Kita vertus, kintanti kalba lyg veidrodis atspindi ir visuomenėje vykstančius procesus. L.Klimka mano, kad gimties paslapties frazeologizavimas rodo šeimos eroziją, mūsų dienų aktualijas ir realybę. „Pasigimdė“ – tarsi tik sau, o ne šeimai, tarsi daiktą, o ne asmenį.

Kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad visa mūsų tradicinė kultūra yra persmelkta pagarbos gyvybei: viskas, kas gyva ir ateina į šį pasaulį, saugoma, priimama su džiaugsmu. Ta gyvybės idėja ryški mene, folklore, tradicijose. Žinia, valstietis turi papjauti savo išaugintą gyvulį, bet retas tai darydavo pats, paprastai tik vienas žmogus iš kaimo tuo užsiimdavo.

Ne mažiau subtiliai kalbama ir apie mirtį – „iškeliavo į dausas“, „išėjo anapilin“, „pasišaukė Viešpats“. Kalbant apie žmogaus ir gyvūno mirtį vis dar vartojami skirtingi posakiai.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė sako, jog nereikėtų manyti, kad kažkada buvo gerai, o dabar jau blogai. Arba paprastai teigti, kad ankstesnė kultūra buvo geresnė, dvasingesnė. Tiesiog kalbama apie skirtingus emocijų raiškos būdus. „Jei negalime kalbėti apie mirtį, gimimą paprastai – tai irgi nėra labai gerai. Kitas klausimas, kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas“, – svarsto psichologė.

Ji sutinka, kad anksčiau mūsų kalboje buvo gausų gražių paslėptų, užkoduotų prasmių. Tereikia įsiklausyti kad ir į meilės dainas, pasidomėti, kaip jas aiškina folklorininkai ir etnologai: ten apstu erotinių užuominų, tačiau jos pateiktos labai metaforiškai, pavyzdžiui, ištryptas rūtų darželis.

„Lietuviški keiksmai irgi tokie“, – pabrėžia R.Bieliauskaitė ir pasidžiaugia, kad VU Filosofijos fakultete, kuriame dėsto, keiksmų jai girdėti netenka.

Svetimas paveldas

Taigi kodėl per palyginti trumpą laiką mūsų visuomenėje prigijo tokie gašlūs ir vulgarūs svetimi posakiai? Ar tapome nejautrūs, mažiau subtilūs, paniekinę žodžio galią? Kodėl prigijo angliški, rusiški skoliniai – ar pakito tautos kultūra?

Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko.

L.Klimka aiškina, kad visuomenėje įvyko sudėtingi sociolingvistiniai procesai. „Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko. Ten nė vienas įsakymas nebuvo duodamas nepastiprinus keiksmu. Pavaldiniai įprato, kad jei nesikeikia, tai įsakymas nerimtas, jis negalioja, – keiksmas buvo kaip savotiškas antspaudas. Tai įkalta labai giliai. Pastebėjau, kad karta iš kartos perima tuos emocinius išsireiškimus. Ir populiarioji žiniasklaida, o ypač šoumenai šią „tradiciją“ uoliai palaiko“, – teigia etnologas ir priduria viešoje vietoje rusiškai besikeikiančių jaunuolių dažnai paklausiantis, ar jie bent moka tą kalbą. Dažniausiai jie tų keiksmų prasmės nesupranta.

„Girdėjau, kad ir NBA krepšininkus rusų legionieriai išmokė savų keiksmų. Gal anglų kalboje tokių stiprių posakių nėra?“ – svarsto L.Klimka. Ir retoriškai klausia, kodėl gadiname laisvos Lietuvos orą okupantų palikta smarve.

Keiksmų poveikis

R.Bieliauskaitė aiškina, kad įprotis keiktis neretai ateina iš šeimos. Psichologė pabrėžia, kad pirminė keiksmų paskirtis – nuvertinti, pažeminti, atsilyginti, pasididinti savivertę, tačiau šiandien neretai jie jau yra įgiję kitą semantinę prasmę. Dažnai keiksmažodžiai tampa savotiška „kalbos figūra“, kai kurie žmonės yra taip įpratę keiktis, kad keiksmažodžiais pakeičia ištiktukus.

Ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl tų pačių keiksmų prasmė ir poveikis skirtingi. Psichologė pataria atkreipti dėmesį, kaip keiksmai vartojami: ar nusikeikiama užsigavus, smarkiai susinervinus, ar siekiant pažeminti kitą, išreikšti agresiją. Jei tėvai žemina vienas kitą ar vaikus, tada ne tiek jau svarbu, kokius žodžius vartoja, – pažeminimo jausmas lieka. Juk žmogų menkinti galima ir mandagiai: ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl vaikas, kuris jaučiasi pažemintas, norėdamas atgauti savivertę, neabejotinai žemins kitą. Būtent iš čia kyla ir patyčių problema: tyčiojasi tie, kurie patys patiria patyčias. Žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis turi atkurti savivertės balansą.

Psichologė pastebi, kad šiandien keikiamasi siekiant ne tik sustiprinti emociją: dažnai keiksmas nėra nukreiptas į kitą – tiesiog žmogus, neturėdamas „normalesnio“ būdo išreikšti liūdesį, baimę, bandydamas išvengti sąlyčio su savo jausmais, imasi juos maskuoti keiksmais, taip tarsi save nuo jų saugodamas.

Tačiau skirtingose šeimose užaugę skirtingos kultūros žmonės juos gali suprasti labai skirtingai. Vieniems normalu kone į kiekvieną sakinį įterpti keiksmą, kitas tai gali suprasti kaip baisų įžeidimą.

Tai, kad žmogus nesikeikia, yra mandagus, nebūtinai yra gerai. „Jei jis nesuvokia ir neišreiškia savo jausmų, tai gal daro kitas kiaulystes?“ – svarsto R.Bieliauskaitė.

Pasak jos, pasyvus agresyvumas – taip pat baisi agresijos forma. Juk kasdien turime progų supykti ant artimiausių žmonių, bet jei išsiaiškiname, paprastai mūsų santykiai nenukenčia. Kur kas blogiau manyti, kad pykti negerai, todėl net nesuvokti to pykčio.

Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.

Paklausta, kaip žmonių santykius veikia vis įterpiami keiksmai arba, priešingai, net ir kasdienybėje nepamirštamos mandagumo frazės, psichologė pateikia tyrimo duomenis: „JAV psichologas Johnas Gottmanas atliko milžinišką darbą – 20 metų buvo tiriama 20 tūkst. šeimų ir aiškinamasi, kas lemia šeimos santykių patvarumą. Pasirodo, šeimos darna nepriklauso nuo konfliktų – jų gali būti, gali ne, tai nesusiję ir su kalbos kultūra, nes ji visų skirtinga. Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.“

Žodžiai virta kūnu

Kažkada už nepadoriai ištartą žodį buvo galima ir kvietimo į dvikovą sulaukti, tapti nepageidaujamam geroje draugijoje. Dabar kai kuriose visuomenės grupėse, priešingai, keiksmai klesti. Kita vertus, už viešą iškeikimą galima sulaukti ir teisinių pasekmių.

Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį.

L.Klimkos įsitikinimu, ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Ir žodis tapo kūnu.“ Kalba ir mąstymas juk susiję. Etnologas stebisi girdėdamas, kaip jaunuoliai vienas į kitą kreipiasi keiksmažodžiu, šis yra tapęs tarsi skiriamąja sakinio dalimi, keikiamasi merginų akivaizdoje. „Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį. Jeigu šiandien to nėra, jeigu keikiasi pačios moterys, nieko nuostabaus, kad su jomis bus elgiamasi kaip su mazgotėmis“, – įsitikinęs profesorius.

Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip bet koks žodis tampa veiksmu. Užtenka pažvelgti, kaip šiandien elgiamasi su moterimis: daug smurtaujama, jokios pagarbos – ištisinė socialinė bėda ir klampynė.

Garsus etnologas įsitikinęs, kad jei kasdieninė kalba ir kultūra nusirita iki keiksmo – žmonės kalbasi draugiškai, bet kas antrą žodį palydi keiksmu, – tai yra visiškas nuprotėjimas, mūsų visuomenės pakrikimo, susvetimėjimo ženklas.

Šiandien net mene gausu keiksmų – esama nemažai spektaklių, kuriuose ištisai keikiamasi. Ar tai mūsų tikrovės veidrodinis atvaizdas, ar greitas ir pigus būdas atkreipti dėmesį? Ką menininkas nori parodyti vartodamas keiksmus ir ką reiškia, jei žiūrovas tai priima?

Trumpasis interviu

Taigi kodėl menininkai į savo kūrinius įtraukia keiksmų? Kalbiname teatro režisierių Oskarą Koršunovą.

O.K.: Teatre tikrai nesistengiu sąmoningai vartoti keiksmažodžių, nors mane dažnai tuo kaltina. Neturiu tikslo tik šokiruoti žiūrovą. Tačiau keiksmažodžiai yra dalis mūsų – taip žmonės kalba. Pavyzdžiui, spektaklyje „Išvarymas“ – tai vaizduojamų žmonių savasties dalis, ir aš nesprendžiu, gerai tai ar blogai. Tiesiog taip yra. Jų socialinę aplinką, gyvenimą, esmę atspindi ir keiksmažodžiai. Juk kalba yra esminė žmogaus raiška, jo sielos rūbas. Šiuo atveju nematau, kaip kitaip parodyti tam tikrą realybę. Kalba daug ką pasako. Jei mes literatūriname ir bandome apeiti tų žmonių kalbą, mes apeiname tuos žmones.

Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai.

Keiksmažodžiai – gana įdomus dalykas, turintys labai senas tradicijas. Jų yra visose kalbose. Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai, juk ir rusai kažkada juos perėmė iš pavergėjų.

Kitas dalykas, kad keiksmažodžiai būdingi ne tik žemiausiems visuomenės sluoksniams, bet ir aristokratams – tie žmonės leisdavo sau daugiau nei kiti ir sąmoningai peržengdavo ribas.

Dabar pasipylė daug spektaklių, kuriuose keiksmažodžiai vartojami visiškai be reikalo, pavyzdžiui, statant klasiką. Mano spektakliuose keiksmažodžiai skirti tam tikram žmonių tipui pristatyti, įeiti į tam tikrą kalbą, pasaulį. Tai būtina, nes menas neturi paisyti kažkokių mandagumo taisyklių, norų, o turi skverbtis į pačią esmę.

VEIDAS: Galbūt keiksmai yra lengviausias būdas atkreipti dėmesį, šokiruoti?

O.K.: Taip, gali būti. Nusižengimas normoms, taisyklėms visuomet patrauklus, ir aš čia nieko bloga nematau. Jei keiksmažodžiai vartojami kaip nusižengimas, nukrypimas nuo normos ir tai patinka žiūrovams, tai reiškia viena – kad egzistuoja ta norma. Tokie savotiški ekskursai tą normą tik įtvirtina. Taip manyčiau.

VEIDAS: Vadinasi keiksmai mene yra tam tikros tikrovės atspindys. O gal kartu tai ir tokios tikrovės konstravimas, platinimas?

O.K.: Ne, jokiu būdu taip nemanau, jeigu kalbame apie teatrą. Teatras nėra televizija ar kitas masinio vartojimo dalykas. Į teatrą einama žinant kur, galima iš anksto pasirinkti. Teatro spektakliai nėra nuolatos matomi, atviri, jie gana hermetiški, uždari.  Tačiau būtų nehumaniška atriboti sceną nuo žmogiškų išsireiškimų. Keiksmažodžiai – irgi žmogaus dalis.

Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis?

Pavyzdžiui, Rusijoje keiksmažodžiai scenoje uždrausti, už juos teatrui gresia milžiniškos baudos. Taigi naujosios dramaturgijos, atviresnės kalbos apie žmogų, kaip šių laikų žmogų, Rusijos teatruose negali būti. Tačiau ar dėl to Rusijos visuomenė ėmė mažiau keiktis? Ar tapo geresnė?

Beje, spektaklyje dažniausiai keikiasi tie personažai, kurie nėra teigiami. Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis? O gal kaip tik nustos, pamatęs tą savo bjaurųjį atvaizdą, tą savo kalbos bjauriąją pusę.

VEIDAS: Ar keiksmas nekeičia mūsų mąstymo ir sąmonės?

O.K.: Kalba ir mąstymas yra labai susiję dalykai. Švarindami savo kalbą mes švariname savo mąstymą bei sielą, ir atvirkščiai. Iš kalbos, iš žodžių – kokie ir kaip vartojami – galima daryti išvadą apie žmogų, apie jo būseną, apie jo psichiką ir jo sielą. Užtenka išgirsti kalbą, ir net nematant žmogaus galima padaryti apie jį absoliučiai visas išvadas. Tai labai susiję dalykai.

VEIDAS: Ar keikiatės pats?

O.K.: Kartais vartoju keiksmažodžius. Kokius? Rusiškus. Stengiuosi jų vengti, bet kartais tam tikrame ratelyje pavartoju.

Regina Statkuvienė

Prof. Liberto Klimkos stiprūs lietuviški palinkėjimai

Kad tave varnos sulestų. Kad tave sliekas prarytų. Kad tau kelnėse ežys išdygtų. Kad tave zuikis subadytų. Kad tu susitrauktum kaip naginė. Lįsk vabalo blauzdon. Ko prikibai kaip vantos lapas prie užpakalio. Slėpkis sliekų pavėsy. Eik tu balų degint. Pakasyk sliekui pažastis. Kad tave žaltys. Ko stovi kaip melžiamas. Tu varlės kinka.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. vasario mėnesį.

BFL / K.Vanago nuotr.

Šiais laikais Naujuosius metus pasitinkame triukšmingais šūksniais ir gausiais petardų ir fejerverkų sprogimais. O kaip Naujuosius metus pasitikdavo mūsų kaimo senoliai? Kokie būdavo šios šventės papročiai?

Apie tai etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka:

BFL / Š.Mažeikos nuotr.

1. Svetima šventė?

Etnologas pažymi, kad Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais niuansais.

2. Antrosios Kūčios

Labiausiai Naujųjų metų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiais arba antrosiomis Kūčiomis.

„Skirtingai nuo šventinės vakarienės, tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių”, – teigia L.Klimka.

Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva, “kad visus metus mėsos šeimynai nepritrūktų.“

3. Maistas

Per Naujuosius lietuviai dalinosi kalėdaičiais, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva, “kad visus metus mėsos šeimynai nepritrūktų.“

4. Raganos

Buvo tikima, jog Naujųjų metų naktį sodybą lanko raganos, kurios lygiai dvyliktą susirenka pašokti kieme. „Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams… Tada pridarytų visokių šunybių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą“, – papročius komentuoja etnologas.

5. Javų šaukimas

Įdomus naujametis paprotys, kai vakare iš laukų šaukiami javai, žinomas šiaurės Lietuvoje. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“

Rytų Lietuvoje taip pat tam tikrais veiksmais būdavo stengiamasi pagausinti derlių. Tarkime, Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas didžiausią kaupą.

Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas didžiausią kaupą.

6. Karnavalas

Jaunimas, sutikdamas Naujuosius metus, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai rytinės Lietuvos dalies tradicija. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji metai – sulinkę, suvargę, apsirengę apspurusiais rūbais, gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji metai. Jųdviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą. Įleisti vidun pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gerų ateinančių metų. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami.

BFL

Papročiai. Prisiminus plačiai nuskambėjusias komiškas istorijas apie britų turistus, besišlapinančius ant Prezidentūros kampų, galima stebėtis ir baisėtis nepadoriu atvykėlių elgesiu, tačiau ne mažiau stebėtina, kad nuostabos, pasidygėjimo ir pasipiktinimo nesukelia faktas, jog ne tik mažesniuose miestuose, bet ir sostinėje beveik nėra tvarkingų viešųjų tualetų, kuriuose tie turistai galėtų apsilankyti.

Lietuva, o ypač sostinė, reprezentuojama, reklamuojama – nuo Valdovų rūmų statybos ir oranžinių dviračių projektų iki drąsios šalies, regiono centro idėjos, tačiau kasdieniai, paprasti gyventojų ir svečių poreikiai, pavyzdžiui, apsilankyti švariame viešajame tualete, vis dar sąmoningai ar ne ignoruojami.

Žinia, viešųjų tualetų statyba ir tinkama jų priežiūra neatrodo labai pelninga investicija, tačiau ką prisimins civilizuotos šalies turistas, grįžęs iš mūsų sostinės: modernią vilniečio kortelę ar tai, kad mieste nerado tualeto? Arba šis buvo nešvarus.

Kita vertus, ar galima priekaištauti miestų ir miestelių savivaldybėms, kad viešose erdvėse nėra šio joms gana brangaus patogumo, kai net daugiau nei 16 proc. (Eurostato duomenimis) Lietuvos gyventojų vis dar naudojasi lauko tualetais, kai vis dar galima atrasti mokyklų, kurių moksleiviai priversti bėgioti į lauką, kai net naujai renovuotame prekybos centre Gedimo prospekte ar seniausioje sostinės universalinėje parduotuvėje atvėrus duris į tualeto patalpą norisi užsidėti dujokaukę. Gal tai mentaliteto ypatybės, kad tam tikros organizmo funkcijos yra gėdingos ir nešvarios, todėl ir vieta joms atlikti neprivalo būti pernelyg puoselėjama?

Sociologai tualetus įvardija kaip viešas intymias erdves, kurios atspindi visuomenės emocinę būklę ir, žinoma, kultūrines tradicijas bei švaros supratimą. Kuo laisvesnė ir turtingesnė visuomenė, tuo švaresni tualetai. Totalitarinių skurdžių visuomenių piliečiai, tarsi atsigriebdami už priespaudą, ima reikštis būtent šiose vietose. Nešvankūs užrašai, sąmoningas teršimas transliuoja, kaip žmonės iš tiesų jaučiasi ir ką mano apie savo aplinką. Tai vieta, kurioje sunku pagauti „nusikaltėlį“, ir vieta, kurioje galima nevaržomai, anonimiškai „išsilieti“.

Bene geriausiai tualetą, kaip civilizacinį slenkstį, iliustruoja faktas, kad daugelis sovietų karių, 1945 m. įžengusių į Berlyną, pirmą kartą pamatė klozetus ir bidė. Nesuprasdami jų paskirties, ten plovė indus, daržoves. Vyresni žmonės dar turbūt prisimena ir dvokiančius sovietinius statinius, į kuriuos įžengti subtilesniam žmogui reikėdavo nemažai drąsos ir kokių nebuvo matęs joks turistas iš Vakarų.

Šiandien tokios ryškios kultūrinės atskirties, ko gera, jau nėra, tačiau keliaudami per Europą galime aiškiai skirti, kur viešieji tualetai vis dar suvokiami kaip išvietės – nešvarios vietos „nešvariems“ reikalams, ir kur kiekvienas keliautojas gali pasinaudoti tualetu plačiąją šio žodžio prasme: nebūdamas priverstas saugotis, kad tik prie ko netyčia neprisilietus, ramiai susitvarkyti.

Įdomu, kad net ir beveik nesidomintys istorija, tačiau keliaujantys žmonės šiandien gana tiksliai galėtų nubrėžti ne tik apytiksles buvusios Romos imperijos ribas – pakaktų prisiminti įspūdžius iš viešųjų tualetų, bet ir įvardyti, kur piliečiai jaučiasi šeimininkai, o kur aiški konfrontacija tarp valstybės ir visuomenės.

Žlugus Romos imperijai, penktajame mūsų eros amžiuje žlugo ir švaros kultūra. Neprižiūrimi akvedukai, užakusios kanalizacijos, sugriautos ar apleistos termos, pamiršti namų baseinai pasmerkė Europą daugiau nei tūkstančio metų murkdymusi purve ir atmatose.

Romėniškoji kultūra pirties malonumus buvo pakylėjusi iki socialinio ritualo: termoje žmonės, tokie, kokius juos Dievas sukūrė, susitikdavo ne tik švarindamiesi – čia galėdavo ir pabendrauti, pasimėgauti masažo malonumais. Terma buvo atvira visiems – nuo vergo iki patricijaus. Deja, žlungant imperijai ir jos gyventojų moralei, termos tapo ištvirkavimų ir orgijų vietomis, visokeriopos nešvaros ir ligų židiniais. Nenuostabu, kad krikščionybė, susidūrusi su jau išsigimusia pirties kultūra, įvardijo ją kaip dvasinio ir fizinio purvo skleidėją. Visi intymios higienos reikalai buvo susieti su paskutiniųjų Romos pirčių nuodėmėmis, jas uždarius sunyko ir joms aptarnauti skirti to meto inžinerijos stebuklai – vandentiekis ir kanalizacija.

Vienintelės švaros oazės – tada dar gana laukinėje Šiaurės Europoje (ir Lietuvoje!) egzistavusios pirtys. Tiesa, jos čia radosi ne kaip romėniškųjų termų giminaitės, bet kaip savarankiškas šaltųjų platumų gyventojų išradimas, turėjęs praktinę paskirtį – nusiprausti.

Kadangi Lietuva į europinės civilizacijos traukinį įšoko šiek tiek pavėluotai, tai jos nepasiekė ne tik Romos nuodėmės, bet ir jų pagimdytas viduramžiškas asketizmas bei fanatizmas: bažnytinis teismas – inkvizicija, masiškas „raganų“ deginimas ir pirties fobija.

Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė, gyvenusi XIV amžiaus pabaigoje, prisipažino, kad prausėsi tik gimusi ir prieš vestuves, o Lietuvoje ir valdovai, ir kaimiečiai pirties malonumais mėgaudavosi dažnai. Tiesa, tualetus pilyse ir rūmuose turėjo tik valdovai ir didikai. Valstiečiams tokia poniška prabanga nebuvo žinoma.

Kaimuose pirmieji lauko tualetai atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje, prie bažnyčių. Dvasininkų noras išmokyti parapijiečius naudotis išviete nebuvo labai sėkmingas. Kelis kilometrus pėsčiomis kulniavusios moterys čia užsukdavo persiauti batų, palikdavo ryšulėlius su maistu – kad nereikėtų lašinių ir duonos neštis į bažnyčią. Išvietė – savo pirmine paskirtimi ir forma – netikėtai ėmė atlikti kai kurias tualeto funkcijas.

Vis dėlto kaimo žmonės su šia svetimybe buvo priversti gana greitai susitaikyti – Pirmojo pasaulinio karo metais lauko tualetai paplito masiškai, nes okupacinė vokiečių valdžia įvedė reikalavimą prie kiekvienos sodybos įrengti „būdelę“, priešingu atveju gyventojai būdavo apmokestinami. Kodėl? Galbūt norėta surinkti daugiau mokesčių, o gal tiesiog neapsikęsta nevalyvumo, nes ir patys vokiečių kariai, net žygiuodami per svetimą kraštą, paisė tvarkos: kariuomenės sustojimo vietose visos atliekos būdavo užkasamos – tik tada judama toliau. Taip vietos gyventojai galėdavo be vargo atskirti – rusų ar vokiečių karių žygiuota.

Sovietmečiu kaimo gyventojai prievarta buvo sugrūsti į daugiabučius ir staiga iš kaimo kultūros pateko į jiems svetimą urbanistinę erdvę. Smarkiai sumažėjusi privati erdvė ir šalia gerojo kambario įrengta išvietė šiek tiek komplikavo santykį su šia patalpa: „nešvarumams“ skirta vieta lyg ir turi būti prižiūrima – nes čia pat virtuvė ir valgomasis, bet pernelyg didelę švarą joje palaikyti „poniška“, nereikalinga, neįprasta.

Vakarų šalys po viduramžiškų sutemų sėkmingai grįžo prie švaros kultūros, o štai Lietuvai teko ilgokai trypčioti, nes visos „buržuazinės nesąmonės“ sovietiniam žmogui buvo neleistinos ir nepasiekiamos.

Dar ir dabar apsilankius bet kuriame bute galima suprasti, kuo žmogus naudojasi – išviete ar tualetu. Ir su kuria civilizacine aplinka jis tapatinasi – sovietinio kaimo žmogaus, įkalinto „dėžutėje“, ar vakarietiškos civilizacijos piliečio, kuriam kūno priežiūra ir jo fiziologija yra įprastas, kasdienis ritualas, o ne gėdingas, purvinas reikalas.

Kartą pažįstama jauna mama skundėsi, kad jos mažylis, pradėjęs lankyti įprastą valstybinį darželį, kur tualeto kvapas pasklinda visoje patalpoje, rimtai sunegalavo, mat į tualetą eidavo tik ryte ir vakare namuose, nes darželyje įveikti civilizacinio barjero – sėstis ant dvokiančio klozeto nepajėgė. Žinoma, vaikui prasidėjo fiziologiniai negalavimai. Mama, suprasdama nelengvą darželių finansinę padėtį, nupirko daug ir kokybiškų valymo priemonių, kad valytojai jų nestigtų, paaiškindama problemą. Deja, darželio darbuotojų atsakymas pribloškė: „Ponia, nereikia išlaidauti, visko mums pakanka, tiesiog mažiau lepinkit savo vaiką, nešveiskit namie kasdien tualeto, kad vaikas nepriprastų prie bereikalingo sterilumo ir neišsidirbinėtų.“

Atrodo, kad tokia logika vadovaujasi ir daugelio miestų bei miestelių administracijos atstovai. Švarus ir tvarkingas viešasis tualetas suvokiamas kaip bereikalinga „poniška“ prabanga, nedovanotina kuklaus biudžeto siurbėlė.

Ir nors viešųjų tualetų Lietuvoje dar trūksta, o švara juose labai dažnai santykinė, galima pasidžiaugti: vis dar atsilikdami nuo senųjų Vakarų Europos šalių, jau tolokai nusiyrėme ir nuo sovietinio mėšlyno. Bent jau teoriniai reikalavimai atrodo nepriekaištingi, o tada ir iki praktikos bent keliais žingsniais arčiau.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Vaizgenytė pateikia informaciją iš higienos normos „Viešieji tualetai“. Šis teisės aktas nustato: „Tualeto patalpos turi būti švarios visą laiką. Nešvarios grindys valomos nedelsiant drėgnu būdu. Du kartus per dieną patalpų sienos, grindys, įrenginiai išdezinfekuojami ir išplaunami. Panaudotas popierius, kitos atliekos sumetamos į šiukšlių dėžes. Šiukšlių dėžėse turi būti įkloti vienkartiniai plastikiniai maišeliai. Už švarą ir tvarką, aprūpinimą inventoriumi, valymo ir dezinfekcijos medžiagomis, popieriumi, muilu atsako jį prižiūrintis darbuotojas.“

Įdomu, kiek viešųjų tualetų, taip pat esančių kavinėse ir restoranuose, atitinka šį konkretų reglamentą? Ir kaip paisoma dar vieno konkretaus reikalavimo – įrengti tualetus ne tik geležinkelio ir autobusų stotyse, oro uostuose, jūrų ir upių uostuose bei prieplaukose, prekybos, parodų centruose, degalinėse, bet ir turgavietėse, automobilių stovėjimo aikštelėse, stadionuose, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, prie gatvių, prie automobilių magistralių esančiose autobusų stotelėse ir poilsio aikštelėse?

Stebėtina, kad restoranų ar kavinių patiekalus, aptarnavimą vertinantys, reitinguojantys ar tiesiog savo nuomonę išsakantys autoriai kone niekada neužsimena apie šią vietelę. Tarsi ji neegzistuotų. O gal tvarka jose – konstanta, taigi ir rašyti nėra apie ką? Dažnai būtent vizitas į tualetą būna teisingiausia nuoroda, ko gi galima tikėtis.

Keliaujant po Europą gerus restoranus sėkmingai galima pasirinkti ir nesivarginant ieškoti atsiliepimų internete ar kelionių vadovuose – pakanka pasiteirauti, kur galima nusiplauti rankas. Ta vieta pasako viską: jei trūksta tualetinio popieriaus ar yra tik pigiausio, vargu ar galima tikėtis, kad restorano administracija bus linkusi išlaidauti kur kas brangiau kainuojantiems dalykams – produktams, prieskoniams, kvalifikuotam personalui. Jei nepasirūpinta geru muilu ir nepriekaištingai švariais rankšluosčiais (ar kokybišku elektriniu džiovintuvu), ar verta ragauti ten patiekiamą maistą dar ir tinkamai nenusiplovus rankų? Galvoje ima suktis klausimai, kaip darbuotojai paiso higienos reikalavimų.

Štai ir aiškėja įstaigos požiūris į kokybę. O į klientą? Jei lankytojas pasijunta ramybės ir švaros oazėje, kur galima ne tik nusiplauti rankas, bet ir susitvarkyti makiažą, įsidėti kontaktinius lęšius, susitvarkyti drabužius, pagaliau paskambinti telefonu, – tikėtina, jog klientas čia vertinamas ir laukiama, kad jis sugrįžtų.

Pagaliau svarbus ir restorano administracijos požiūris į darbuotojus, kuris irgi aiškėja tualete. Kas jį valo? Nusiplūkusi padavėja, ištaikiusi laisvą minutę? Į dienos pabaigą užsukanti valytoja? O gal yra visą darbo dieną tualetą prižiūrintis darbuotojas, kuris pastebi ir sutvarko kiekvieną smulkmeną – net vandeniu aptėkštą veidrodį nuvalo greičiau, nei kas spėja pastebėti tą mažyti tvarkos pažeidimą… neabejotina, tikėdamasis, kad į lėkštelę šalia įėjimo barškės patenkintų lankytojų arbatpinigiai.

Tokioje vietoje, beveik neabejotina, bus pasirinktas ir puikus virtuvės šefas, ir kalbus bei sumanantis padavėjas. Jei žmonės dirba tik savo darbą ir jis yra vertinamas, restorano lankytojas tai būtinai pajus.

Pažvelgus į tualetą galima greitai ir tiksliai išsiaiškinti, kaip vertinamas žmogus, koks požiūris į jį konkrečioje įstaigoje, mokykloje, restorane, mieste. Jei mokykloje rakinami švarūs mokytojų tualetai, kuriuose yra ir rankšluostis, ir tualetinio popieriaus, ir muilo, o moksleiviai priversti tenkintis dvokiančiomis išvietėmis, kažin ar galima tikėtis, kad toje įstaigoje gerbiamas moksleivių orumas ir ugdomos asmenybės. Net jei ir sienos ką tik nudažytos ir sudėti nauji langai.

Galima teisintis, kad moksleiviai dažnai nepaiso švaros reikalavimų, tačiau mokyklų, kuriose ir moksleivių tualetai tvarkingi, nuolatos valomi, patirtis sakytų ką kita. Švarias vietas žmonės dergia daug rečiau nei apšnerkštas. Ir tualete, ir gatvėje galioja tas pats principas: jei aplinka šiukšlina, tai retas praeivis jausis nejaukiai, jei numes nereikalingą popiergalį. Tvarkingoje vietoje teršiama gerokai rečiau. Taip ir tualete – nepriekaištingai išblizgintos ir kvepiančios grindys, spindintys veidrodžiai, kokybiškas popierius ir rankšluosčiai verčia paklusti aplinkos diktatui.

Praėjo kone dešimtmetis nuo garsiojo Prezidentūros remonto, kai laukiant karalienės Elizabeth II buvo neįprastai prabangiai ir prašmatniai suremontuoti tualetai. Renkantis jų aksesuarus iš dizainerio Gianni Versace mados namų katalogo, darbų sąmata išsipūtė iki 250 tūkst Lt. Kvaila būtų ginčytis, kad vienoje svarbiausių valstybės institucijų viskas turi atrodyti reprezentatyviai – tualetai čia jokia išimtis, bet štai papildoma kaina už Versace vardą greičiau yra ne tik abejotina ir sunkiai pateisinama prabanga, bet ir ryškus socialinės atskirties rodmuo bei žaidimas statusu. Ypač žinant, kad ir dabar, praėjus beveik dešimtmečiui, Lietuvoje yra mokyklų, kuriose tualetų apskritai neįrengta – tik lauko išvietės. Taigi vieniems – mados namų logotipu paženklinta santechnika, kitiems – dvokas iš duobės.

Padėtis darželiuose, mokyklose, studentų bendrabučiuose vis dar rodo – vaikai ir jaunimas yra „mažiau vertingi žmonės“. O viešieji tualetai labai aiškiai žymi mūsų kelionės į vakarietišką civilizaciją etapą: kokią viešą intymią erdvę piliečiui siūlo valstybė ir kaip jis į tą pasiūlymą atsako – tvarkingai juo naudodamasis, dergdamas ar reikalaudamas geresnio.

Regina Statkuvienė

Papročiai. Blaivybės klausimas keliamas ne be reikalo. Labai jau greitai pamiršome, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prie abejotinos reputacijos baro Vilniaus senamiestyje buvo sumuštas menininkas Tomas Dobrovolskis.

„Kokia neteisinga ir žiauri mirtis“, – baisėtasi visoje šalyje. Žmonės komos ištiktą muziką palaikė maldomis – per sekmadienines šv. Mišias Klaipėdos šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia buvo sausakimša. Tinklalapyje  „Bernardinai.lt“ pasirodė teatro ir kino kritiko Vaido Jauniškio straipsnis pavadinimu „Miegantis Tomas“. Jame autorius pabrėžė, kad nuo 2012 m. už viešą alkoholio vartojimą prie baro, kur buvo žiauriai sumuštas Tomas Dobrovolskis, anksčiau nubausta apie 40 asmenų. „Kaip tik šis įvykis dar kartą parodė, kaip giliai komoje yra sustingęs valdžios žvilgsnis – požiūris į jos pačios piliečius“, – dėstė V. Jauniškis.

Lietuvoje jau kurį laiką rengiamos įvairios sveikuoliškos iniciatyvos, kaskart pritraukiančios vis daugiau žmonių. Pavyzdžiui, vakarėliai be alkoholio ir kitų svaigalų „Yoga Rave“ Vilniuje ar „5M (Mmmmm!..)“ Klaipėdoje. Galima tik pasidžiaugti, kad pirmasis sostinėje startavęs tokio tipo projektas jau turi analogų ir kituose Lietuvos miestuose.

Apie būdus ir prasmę linksmintis blaiviai „Veidas“ kalbasi su aktyviais, entuziastingais „Yoga Rave“ vakarėlių be alkoholio organizatoriais: Kotryna Zdanavičiūte, Toma Konopackaite, Olegu Bystrovu, Mariumi Kibirkščiu ir Karolina Mikšiene.

VEIDAS: „Yoga Rave“ – tai alternatyvių vakarėlių banga, kurianti tradiciją linksmintis ir švęsti be svaigalų. Ko gero, tai buvo pirmoji tokio pobūdžio iniciatyva Lietuvoje, o dabar turite analogų ir uostamiestyje. Kuo dar ypatinga jūsų veikla?

M.Kibirkštis: Šį renginį organizuoja vis nauji, kaskart besikeičiantys iniciatyvūs žmonės, kurie yra baigę Baltijos „Gyvenimo meno“ labdaros ir paramos fondo organizuojamus „YES!+“ kursus. Šių kursų metu mokomasi atsikratyti streso ir pažadinti dar neatrastus kiekvieno jauno žmogaus talentus. Taigi, baigę kursus, „Yoga Rave“ organizatoriai priima iššūkį ir visą atsakomybę suorganizuoti vakarėlį, kuriame Lietuvos jaunimas, ir ne tik jis, per asmeninį pavyzdį ir sukurtą palankią aplinką yra skatinamas linksmintis be svaigalų. Pagrindinės vakarėlio veiklos yra joga, meditacija, suburiantys žaidimai (angl. „ice-breaker games“), šokių pamokos ar kita aktyvi veikla, skambant gyvai arba didžėjaus atliekamai muzikai. Vakarėlis būna itin jaukus, nes būna įrengta poilsio zona, išradingumu kaskart pasižyminti fotosiena, jaukių vietų, paruoštų poilsiui, bendravimui ir pan.

VEIDAS: Jūsų iniciatyva nuo blaivių ir nemokamų vakarėlių peraugo į festivalį „Varom!“. Ko gero, tai rodo vis didesnį žmonių susidomėjimą linksmintis blaiviai?

O.Bystrovas: Tikrai taip, tai rodo vis didėjantį žmonių sąmoningumą ir suvokimą, kad būdamas blaivus adekvačiai priimi aplinką ir taip pat gali maksimaliai linksmintis. Netgi geriau – jausdamas savo ir tave supančių žmonių norus bei energiją!

T.Konopackaitė: Pastebime, kad didėja ne tik blaivių vakarėlių paklausa, bet ir pasiūla. Festivalis „Varom!“ – puikus to pavyzdys. Be to, organizuojami ir kiti festivaliai bei vakarėliai, propaguojantys blaivias pramogas: „Masters of Calm“, „Goloka Party“, „Mandala“, „5M“ ir pan. Be to, „Yoga Rave“ vakarėliai vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Ukmergėje, Klaipėdoje, Šiauliuose, kituose Lietuvos miestuose, štai ir Marijampolėje netrukus vyks pirmieji „YES!+“ kursai. Gera jausti abipusį palaikymą. Apskritai džiugu girdėti, kad toks reiškinys, kaip „blaivūs vakarėliai – smagūs vakarėliai“, egzistuoja, plečiasi ir džiugina sielas.

VEIDAS: Sulaukėte teigiamo įvertinimo: „Yoga Rave“ vakarėlius Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija įvardijo kaip geriausią 2011 m. blaivų renginį, o 2012-aisiais pelnėte Europos narkotikų prevencijos prizą.

K.Mikšienė: 2012 m. vasarą Varėnos rajono Subartonių kaime įvyko „Yoga Rave“ festivalis. Kol kas vienintelis, tačiau tikimės, kad ne paskutinis. Kadangi „Yoga Rave“ renginiai pasižymi ne masiškumu ir triukšmingumu, o jaukumu, taigi ir festivalyje buvo itin gera jausti ryšį bei abipusę pagarbą žmonėms ir gamtai, ko nepasakytum apie masinius festivalius Lietuvoje. Palyginkime vienu pavyzdžiu. Rytas „Yoga Rave“ festivalio palapinių miestelyje: prabudęs girdi paukščius, medžių šlamesį, natūralius gamtos garsus, žmonės ramiai šnekučiuojasi, geria arbatą, gamina pusryčius – žodžiu, jaukuma ir ramuma. Ir štai rytas masinio festivalio palapinių miestelyje: visų pirma keliame klausimą, ar tikrai atsikeliama natūraliai, ar greičiau išgirdę iš gretimos palapinės neblaivių kaimynų šūksnius? Čia emocijos dažnai būna perspaustos, ne itin adekvačios ir nenatūralios. Yra šioks toks kontrastas, tiesa? Bet, matyt, reikia visokiausio tipo renginių, o žmonės pasirenka, kur jie jaučiasi geriausiai, arba susikuria sau palankią aplinką.

VEIDAS: Kokia publika dažniausiai pasirodo blaiviuose vakarėliuose?

T.Konopackaitė: Publika čia – marga kaip raštuotas močiutės megztinis. Ir tai dar labiau džiugina kiekvieną organizatorių! Į sostinėje rengiamus vakarėlius ateina daug jaunimo, nemažai šeimų su mažais vaikais, atkeliauja susikooperavę draugų ekipažai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Ir netgi iš kitų šalių. Štai pastarajame „Yoga Rave“ vakarėlyje sulaukėme svečių iš Latvijos ir Suomijos. Ypač gražu matyti šeimas, ateinančias su vaikais. Per pastarąjį renginį buvo nepaprastai gražu stebėti, kaip tėtis linksmai leidžia laiką su savo sūnumi prie vasariškos tematikos fotosienos: tėtis pamėtėja mažyliui kamuolį, o šis krykštauja iš laimės šokinėdamas valtyje ir meta kamuolį į orą arba atgal tėčiui. Mums tokie džiaugsmai yra didžiausia padėka, kokia tik gali būti.

VEIDAS: Vyresnės kartos atstovų vakarėliuose turbūt būna mažiau? Kokių alternatyvų siūloma norintiems linksmintis blaiviai vyresnio amžiaus žmonėms?

K.Zdanavičiūtė: Kam tos alternatyvos, jei yra „Yoga Rave“, kuris pats savaime – pasakiška alternatyva? Čia tikrai yra ką veikti ir jaunam, ir vyresniam, nes veiklos neskirstomos pagal amžių. Galima išvysti garbaus amžiaus žmonių, šokančių diskotekoje, arba vaikų, kantriai besimokančių naujo šokio žingsnelių. Gal kitur tai atrodytų neįprasta, bet tik ne čia. Organizatorius kaip tik džiugina, kad žmonės pamiršta visus stereotipus, atsipalaiduoja ir daro tai, ko trokšta, nemąstydami apie tai, ką pagalvos kiti.

VEIDAS: Sąmoningas linksminimasis – brandžios visuomenės bruožas. Kaip manote, ar Lietuva jau arti to?

O.Bystrovas: Sunku pamatuoti tą atstumą arti – toli. Bet pastaraisiais metais tikrai juntama, kad blaivios linksmybės, buvusios lyg ir „neaiškia išimtimi“, dabar tampa norma, ir apie tai pradeda kalbėti netgi tai idėjai lyg ir nepritariantys žmonės.
Beje, į pastarąjį „Yoga Rave“ vakarėlį atėjo trys keturi šimtai žmonių, o tai gerokai daugiau nei prieš metus. Taigi žmonės vis dažniau renkasi savaitgalį praleisti blaiviai.

VEIDAS: Kaip siūlote mokytis atsipalaiduoti be alkoholio?

O.Bystrovas: Geriausias patarimas – dalyvauti tokiame renginyje ir viską pajusti asmeniškai. Atsimenu, per vieną pirmųjų vakarėlių vienas vaikinas nustebęs paklausė manęs: „Iš kur tiek energijos?“ Į kitą renginį jis atėjo nedvejodamas ir pats šoko su nesibaigiančia energija. Na, o po kelių renginių tapo vienu pagrindinių organizatorių.

K.Zdanavičiūtė: Viename vakarėlyje garsiai grojant muzikai ir mokantis šokti salsą vyras už nugaros garsiai rėkdamas kalbėjo telefonu: „Dabar negaliu kalbėti, mokausi šokti salsą… Taip, taip, salsą… Čia tokiam blaiviam vakarėly… Žinau, kad keista, bet labai smagu!“

Dar vienas patarimas, kurį siūlome, – meskite iššūkį sau pačiam. Juk įpročius keisti galima labai lengvai ir greitai, jei tik yra noro. Ar neintriguoja tai, kad blaivus penktadienis gali tapti dar „nurautesnis“ ir smagesnis, negu penktadienis su žvangančiais bokalais? Tiesiog galima eksperimentuoti ir bandyti savo laisvalaikį leisti vis kitaip: smagiai ir blaiviai.

Mmmmm!..

Uostamiestyje dviejų iniciatyvių jaunuolių organizuojami „5M“ vakarėliai taip pat sulaukia nemenko miestelėnų dėmesio. „5M“ vakarėlių be alkoholio organizatorius Klaipėdoje Paulius Naujokas pasakoja apie 2013 m. sausį užgimusį sveikuolišką projektą.

VEIDAS:  Kartu su Gediminu Jasu Klaipėdoje organizuojate vakarėlius be alkoholio „5M (Mmmmm!..)“. Kas paskatino imtis „blaivios“ iniciatyvos?

P.N.: Matydami, kad į „Yoga Rave“ ir „Varom!“ vakarėlius Vilniuje ir Kaune susirenka gausus būrys pozityvaus ir blaivaus jaunimo, sugalvojome surengti ciklą tokių vakarėlių be svaigalų Klaipėdoje. Pavadinome juos „5M (Mmmmm!..)“. Mintis apie „5M“ Gediminui gimė spontaniškai, kai namie blaivaus vakarėlio metu improvizuotai linksminomės, šokome, grojome įvairiausiais instrumentais ir kūrėme dainas. Ši paskleista idėja akimirksniu sulaukė didžiulio dėmesio ir draugų palaikymo. Tada prasidėjo dar įdomesnės mintys ir procesai, kaip visa tai sukurti, ką aplankyti, kam paskambinti, ką pakviesti, ir viso iniciatyvaus kolektyvo pastangomis „5M“ išvydo dienos šviesą.

VEIDAS: Turbūt Klaipėdoje tai visiškai neužpildyta niša…

P.N.: Eiti blaiviam į klubą niekas nedraudžia, tačiau jei mes norime pašokti vakare, o ne naktį ir ne tarp neadekvačiai atrodančių žmonių, tokių vietų ar renginių Klaipėdoje tikrai nėra daug. Betgi kas ieško, tas randa. „5M“ idėja – šiuos renginius padaryti visiems prieinamo formato, linksmus, matomus, viešus, įdomius.

VEIDAS: Ar ir pats nevartoji alkoholio?

P.N.: Su alkoholiu atsisveikinau 2009-ųjų naujametinę naktį. Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, reikėjo išmokti linksmintis iš naujo, tačiau mačiau žmonių, kurie taip natūraliai linksminasi. Jie mane įkvėpė ir palaikė. Šiandien nebeįsivaizduoju savęs besilinksminančio svaiginantis. Tyras džiaugsmas ir natūralios emocijos suteikė gyvenimui kur kas daugiau laimės ir atradimų.

VEIDAS: Esi jaunas ir veiklus verslininkas, šalia visų savo užsiėmimų įkūrei žaliavalgių barą Klaipėdoje „Grin Grin“, domiesi sveika gyvensena. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimo kokybė pakoregavus gyvenimo / vartojimo būdus?

P.N.: Ji tikrai keičiasi, o kaip – reikėtų išbandyti kiekvienam asmeniškai. Pavyzdžiui, man tai pasireiškia gera savijauta, didesniu laimės pojūčiu, energingumu, noru judėti pirmyn. Smagu ir tai, kad laikui bėgant tave pradeda supti labai panašūs žmonės, lyg būtų įvykusi sinergija, ir viskas pradeda suktis dar greičiau.

VEIDAS: Kaip manai, ar Lietuvoje žmonės jau yra pakankamai sąmoningi rinktis kitokius pasilinksminimo būdus, tai yra be svaigalų?

P.N.: Matydamas jau penkerius metus Lietuvoje kylančią alkoholio suvartojimo statistiką, manau, kad ši tema mūsų šaliai labai aktuali. Tačiau jei nematyčiau skaičių, tikrai galėčiau džiaugtis, kad judėjimai už blaivų žmogų Lietuvoje egzistuoja ir po truputį plečiasi.

VEIDAS: Kaip manai, gal tai tik mados reikalas? Akcentavimas, kad nevartoji alkoholio, lankaisi sporto klube, tapo savotiška „kokybiško gyvenimo“ maskuote?

P.N.: Tarkime, kad klube matome du vienodai apsirengusius ir atrodančius žmones, tik vienas jų laiko rankoje taurę viskio, o kitas ne. Kuris jums atrodytų madingesnis? Mada – plati sąvoka, tačiau jei gyventi sveikiau mus skatina mada, tebūnie tai mada, svarbu, kad būtų ne atvirkščiai. „Grin Grin“ klientams sakau – nevalgykite žalio maisto dėl mados, pirmiausia valgykite jį dėl savęs ir stebėkite, kaip jaučiatės. Jeigu pokyčiai pozityvūs, tęskite tai, jeigu ne – ieškokite to, nuo ko jaustumėtės sveikesni ir laimingesni.

VEIDAS: Kaip išmokti atsipalaiduoti be alkoholio?

P.N.: Linksmintis be alkoholio mokame visi be išimties, bent jau mokėjome, kol buvome vaikai. Lengviausias kelias yra atitinkamas draugų ratas, kuriame galėtume jaustis atsipalaidavę. Antras žingsnis – noras taip linksmintis visada. Trečias žingsnis – leisti sau linksmintis. Tiesiog imti ir leisti. Patraukti į šalį protą, kuris šaukia, jog reikia kažko daugiau, kad patirtum džiaugsmą. Bet patirk tai, juk tu ir esi džiaugsmas, leisk sau plėstis.

VEIDAS: Ar žmonės aktyviai renkasi į jūsų organizuojamus vakarėlius?

P.N.: Matome tendencijas, kad žiemos metu tokie renginiai sulaukią daugiau dėmesio. Matyt, vasarą aktyvūs žmonės daugiau laiko praleidžia gamtoje, keliaudami. Mūsų „5M“ vakarėlio rekordas – 250 dalyvių, o vidutiniškai ateina apie 150 linksmybių ieškotojų, kurių amžius svyruoja nuo 16 iki 38 metų.

VEIDAS: Kaip manai, ar stiprus yra autoritetų pavyzdys?

P.N.: Yra du keliai, atvedantys žmones prie sveikesnio gyvenimo būdo. Pirmasis – demotyvacija, kai aplinkui matome negaluojančius, kenčiančius žmones arba patys tokie tampame. O antrasis kelias – tai motyvacija, kai matome sveikus, linksmus, veržlius pavyzdžius. Visada esu už teigiamus ir įkvepiančius žmones bei jų darbus. Kelerius metus iš eilės sudalyvavęs akcijoje „Darom“, šiukšlių ant žemės nebemėtau. Galbūt kažkas gerai pasilinksminęs be svaigalų atras linksmybės sėklą, jame sudygs naujas suvokimas ir gyvenimo matymas.

VEIDAS: Ką tau pačiam reiškia „sveiko gyvenimo“ sąvoka?

P.N.: Man tai yra gyvenimo būdas, kai stebėdamas save gali kurti save stipresnį, energingesnį, įdomesnį, išskirtinesnį. Gyvename ne vien tik sau, gyvename ir dėl kitų. Todėl labai svarbu šioje žemėje jaustis gerai ir leisti kitiems mėgautis gyvenimu. Nuo antikos laikų buvo kartojama: sveikame kūne – sveika ir siela, todėl turime labai gerą motyvą siekti visapusiškos žmonijos sveikatos.

Vien švietimo nepakanka

Kiek dar gyvybių reikės paaukoti, kad valstybė ir jos visuomenė pradėtų jausti atsakomybę ir imtųsi atitinkamų priemonių? Apie tai „Veidas“ kalbasi su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentu Aurelijumi Veryga, Baltijos šalių tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentu.

VEIDAS: Užsiimate aktyvia visuomenine veikla, rengiate susitikimus, skaitote paskaitas, kuriose pasakojate apie alkoholio žalą ir sveiką gyvenseną. Turbūt tenka sulaukti įvairių žmonių reakcijų. Kokios jos? Kokius klausimus dažniausiai kelia auditorija?

A.V.: Reakcijų būna pačių įvairiausių, tačiau dažniausiai tai yra tyla. Mes labai dažnai girdime, kad Lietuvoje bloga padėtis, susijusi su alkoholio vartojimu, kad didėja alkoholio vartojimas tarp moterų ir vaikų. Bet tai labai abstraktūs pasakymai. Pamačius realius skaičius, nebelieka ką sakyti. Kartais bandoma diskutuoti ir neigti situaciją, esą kitur geria dar daugiau, arba teigiama, kad taip buvo visada. Šis neigimas didžiausias tampa tuomet, kai pradedame kalbėti apie tėvų, kaip elgesio modelio, įtaką savo vaikų elgsenai. Tėvų elgesys yra mėgdžiojamas jų vaikų, ir būtent tėvai turėtų imtis iniciatyvos keisti pirmiausia savo gyvenseną, norėdami, kad jų vaikai gyventų sveikiau. Tačiau šis barjeras yra pats sunkiausias, nes daug paprasčiau reikalauti kažko iš valdžios, mokytojų ar gydytojų ir daug sunkiau keistis pačiam. Neretas klausimas – ar aš pats vartoju alkoholį ir rūkau. Ir tai suprantama, nes elgdamasis priešingai savo kalboms tiesiog neturėčiau joms moralinės teisės.

VEIDAS: Kokia šių susitikimų nauda? Turbūt dažnai kalbos apie blaivų gyvenimą lieka tik kalbomis, juolab kad įpročius pakeisti daug sunkiau nei nuostatą.

A.V.: Paskaitos turbūt yra mažiausiai efektyvi prevencijos forma. Į jas dažnai ateina ir taip gana motyvuoti ir besidomintys žmonės, kuriems neretai reikia tik palaikymo jų pačių padarytiems apsisprendimams gyventi sveikiau. Šiek tiek kitokia situacija būna susitikus su tėvais ugdymo įstaigose. Neretai į tokius susitikimus dalis neateina bijodami, kad kas nors pagalvos apie juos kaip apie turinčius problemų dėl priklausomybių. Tai vėlgi savotiška gynyba: neturiu problemų, mano vaikai jų neturi, tai nėra ko ir klausytis.

Būna žmonių, kurie tiesiog neturi laiko domėtis sveika gyvensena ir nežino kai kurių esminių vaikų raidos, socialinio mokymosi ir kitų aspektų. Manau, kad jei bent 1–3 proc. auditorijos įsiklauso ir pabando keisti savo gyvenseną, tai jau didelis laimėjimas. Be to, nuostatų pasikeitimas čia taip pat svarbus. Pavyzdžiui, žmogus, kuris tikrai suvokia, kaip svarbu, kad pigus alkoholis nebūtų prieinamas vaikams bet kur ir bet kada, bus labiau linkęs palaikyti alkoholio akcizų didinimą, naktinės prekybos laiko ir prekybos taškų skaičiaus ribojimą. Viskas yra susiję ir nuostatos kartais tampa labai svarbios.

O jei kalbame apie asmeninės elgsenos keitimą, tai, matyt, didžiausia problema ta, kad gyvenimo būdą bandoma keisti kardinaliai ir iš karto. Kai viskas keičiasi per greitai ir be pasirengimo, tai neretai būna pasmerkta nesėkmei. Viską reikia planuoti ir pasirengti tam.

VEIDAS: Sulaukus penktadienio, pirkėjų krepšiuose dažniausiai žvanga stiklinė tara. Ar mes nemokame linksmintis be alkoholio?

A.V.: Drįsčiau sakyti, kad ne tiek nemokame, kiek nebandome. Užtektų pastebėti skirtingas situacijas: esant vienai jų žmonės žino, kad dalyvaus šventėje, kurioje bus geriama. Ten paprastai pradedama nuo alkoholio ir laukiama jo psichoaktyvaus poveikio, laukiama atsipalaidavimo, tada įsibėgėja ir bendravimas. Iki tol bendravimas paprastai būna sunkesnis ir vangesnis.

Ir kita situacija, kai žinoma, kad alkoholio gerti nebus galima. Tada žmonės nieko nelaukdami bando rasti pašnekovų, palaikyti pokalbį ir bendrauti be psichoaktyvaus poveikio. Įdomu tai stebėti iš šono. Blaivus bendravimas visuomet yra kokybiškesnis, kultūringesnis, turiningesnis, retai baigiasi vulgarumu, įžeidimais ar konfliktais.

Mes jau nuo mažens neįsivaizduojame šventimo be alkoholio. Vien mintis apie tai kai kuriems atrodo labai radikali. Tačiau, kaip ir sakiau, dauguma žmonių yra net nebandę linksmintis be alkoholio.

Dažniausiai linksmintis su alkoholiu pradedama dar paauglystėje, ir neturime jokios linksminimosi blaiviai patirties. Daliai vaikų tėvai jau nuo kelerių metukų duoda gerti limonadinio „šampano“, taip tik sustiprindami šventės su gėrimu nuostatą. Vėliau kai kurie tėvai nepilnamečiams vaikams patys perka alkoholio, norėdami „išmokyti gerti kultūringai“ ir nesuvokdami, kokios pražūtingos yra tokių mokymų pasekmės. Tačiau Lietuvoje atsirandantys bandymai pateikti blaivaus laisvalaikio alternatyvų rodo, kad žmonėms jų reikia, kad lietuviai moka linksmintis būdami blaivūs.

Deja, vaikų ugdymo įstaigose blaivaus linksminimosi alternatyvų nesistengiama kurti. Kai kuriose mokyklose visiškai išnyko diskotekos, o ir buvusiose alkoholis paslapčiomis liedavosi, nes niekas nemokėjo vaikų užimti taip, kad jiems nereikėtų svaigintis atėjus pašokti. O vėliau, jau suaugus, daug lengviau tampa prisigerti, nei ieškoti prasmingų ir įdomesnių pramogų ar atsipalaidavimo po sunkaus darbo formų.

VEIDAS: Vis dažniau organizuojamos įvairios blaivios iniciatyvos, pavyzdžiui, bėgimas už blaivią Lietuvą, vakarėliai be alkoholio ir pan. Ko prie viso to dar trūksta? Gal mūsų pačių ar valdžios didesnio sąmoningumo ir įsitraukimo?

A.V.: Na, tos iniciatyvos vis dar tebėra asmeninės ar entuziastų puoselėjamos. Net ir tam, kad jos plistų, reikalingos lėšos: informavimui, technikai, atributikai ir t.t. Tai nėra sistema, o tik entuziastų iniciatyva kuriami pavyzdžiai. Norint, kad tai taptų norma, prieinama kiekvienam Lietuvos gyventojui, reikalingos lėšos, kurios leistų labiausiai nuskriaustiems vaikams ar atokiau nuo didelių miestų gyvenantiems žmonėms taip pat dalyvauti tokiose iniciatyvose.

Visi suprantame, kad pramogos taip pat yra verslas, kuris veikia pagal tam tikras taisykles. Iš pradžių projektas turi būti reklamuojamas, patrauklus ir pan. Tik vėliau tai tampa tam tikru įprastu reiškiniu. Gal ir paradoksaliai skamba, bet sveiką gyvenseną taip pat reikia reklamuoti. Niekam nebus įdomu, jei atėję blaiviai pasilinksminti pakliūsite į niurzgų vakarėlį, kuriame bus kalbama tik apie rimtus dalykus. Jauniems žmonėms reikia atsipalaiduoti, pašokti, „nutrūkti“. Tam reikia ir muzikantus pasamdyti, ir tinkamą aplinką sukurti.

Jau buvo gimusi viltis, kad dalis tabako akcizų bus skirta sveikesnio gyvenimo būdo propagavimui, socialinei reklamai ir kt, bet tai vilčiai nebuvo lemta tapti realybe. Belieka tikėtis, kad žmonės patys domėsis ta veikla, prisidės prie iniciatyvų, padės jas plėsti. Dar neišnaudotas visuomeninės veiklos potencialas – vis dar laukiame, kol kažkas kažką padarys už mus.

VEIDAS: Kiek lemia autoritetų pavyzdys? Na, kad ir žymių žmonių, dėl mados ar kitų paskatų baruose gurkšnojančių nealkoholinius gėrimus? Ar įmanoma „užsikrėsti“ sveikuoliškumu?

A.V.: Autoritetai mums visiems yra labai skirtingi. Tačiau yra ir universalių elgesio modelių ar autoritetų, iš kurių tikimės vienokio ar kitokio elgesio. Todėl labai pykstame ant girto policininko ir esame atlaidesni girtam gydytojui. Vis dėlto iš kai kurių žmonių tikimės savotiško pavyzdžio, kaip reikėtų elgtis. Tokiais žmonėmis mums dar neperžengus namų slenksčio tampa mūsų tėvai. Vėliau dairomės į mokytojus, gydytojus, dvasininkus, policininkus, atlikėjus, politikus. Jei visiems jiems įprasta viešumoje kilnoti taurelę, rūkyti, keiktis, pažeidinėti eismo taisykles ar kitaip netinkamai elgtis, nereikėtų stebėtis išgirdus komentarų, kad jei jau jie tai daro, tai kas belieka „paprastam žmogui“. Tik retas susimąsto, kad jie tokie pat „paprasti žmonės“. Jie taip pat gali būti priklausomi ar netinkamai išauklėti.

Gaila, bet tai negali būti mokytojo, gydytojo, dvasininko ar policininko pasiaiškinimas. Gal nuskambės keistokai, bet manau, kad jei tie žmonės negali susitaikyti su tuo, jog teks demonstruoti elgesį, kuris yra tinkamas ir reikalingas sveikesnei visuomenei fiziniu ir dvasiniu požiūriu, jiems reikėjo nesirinkti tokios profesijos. Rūkantis gydytojas padaro daug daugiau žalos nei prevencinių programų neįgyvendinanti mokykla. Su vaikais geriantis mokytojas per pusvalandį nubraukia visas prevencijas. Ir atvirkščiai – kai visuomenėje pripažinti autoritetai aiškiai pasisako apie tai, kad sveika gyvensena yra siekiamybė ir jų gyvenimo dalis, tai padrąsina daugelį abejojančiųjų, kokį gyvenimo kelią pasirinkti.

Mums visiems ir visada reikėjo, reikia ir reikės mokytojų ir pavyzdžių, kuriais norėsis sekti, būti panašiems, su kuriais sutaps mūsų pažiūros ir gyvenimo filosofija. Galiausiai juk labai svarbu nesijausti vienišam, ypač jei tas pasirinkimas, visuomenės požiūriu, yra vis dar gana radikalus.

VEIDAS: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. vienas šalies gyventojas suvartojo vidutiniškai 12,9 litro šalies mažmeninės prekybos ir maitinimo įmonėse įsigyto alkoholio, o tai yra 0,1 litro mažiau nei prieš metus. Padėtis lyg ir neblogėja, tačiau savaitgaliais barai pilni, o alkoholio skyriai šluojami be perstojo. Galiausiai prie muštynėmis pagarsėjusio baro buvo žiauriai sumuštas menininkas Tomas Dobrovolskis. Kiek dar gyvybių reikės paaukoti, kad valstybė imtųsi priemonių, jog panašių incidentų nebūtų?

A.V.: Turbūt čia ir yra didžioji mūsų problema, kad susigriebiame tik tada, kai kas nors žūva ar nukenčia. Apie šią problemą kalbama jau daug metų, tik visuomet susiduriama su sunkiai įveikiama jėga: problemų gamintojais, kurie turi didelius finansinius išteklius, kurie gali pirkti plotus ir laiką žiniasklaidoje, manipuliuoti politikų ir visuomenės nuomone, klaidinti, reklamuoti.

Labai sunku suvokti, kodėl visuomenės sveikata politikų iki šiol yra vertinama ne kaip ekspertinė ar mokslinė sritis. Juk būtų labai keista, jei politikai imtųsi spręsti, iš kokių medžiagų turi būti statomi tiltai ar kokie vaistai turėtų būti naudojami vienai ar kitai ligai gydyti. Politikai tokiu atveju priima tik principinius sprendimus: kad tiltas turi būti statomas, o ligos – gydomos. Visa kita paliekama tiems, kurie žino, kaip tą padaryti.

Šiuo atveju politikai sprendžia beveik viską, ir tada paaiškėja, kad nepriklausomai nuo to, kokie žmonės – menininkai ar paprasti kaimo gyventojai – žuvo, prasigėrė ar kitaip nukentėjo, tai jų problema. Ir negalima liesti verslo, kuris kuria darbo vietas. Paprasčiau sakant, nors valstybė yra deklaravusi siekį mažinti alkoholio ar tabako vartojimą, labai sunku priimti sprendimus, kurie suvaržytų šiuos verslus. Tikima, kad žmonės perka vis daugiau cigarečių bei alkoholio ir kartu mažiau vartoja šių produktų. Ir visiems, kurie supranta, jog tai nėra įmanoma, pasidaro labai aišku, kad sprendimo, matyt, teks palūkėti.

Teks laukti tol, kol visuomenė pradės reikalauti iš politikų priimti tokius sprendimus, kurių reikia visai ar didžiajai daliai visuomenės, o ne tik kai kurioms verslo grupėms. Todėl labai svarbu domėtis politika, politikais ir jų sprendimais, kad per rinkimus būtų lengviau pasirinkti ir nedaryti nuolatinių klaidų.

Tik atsakomybė gali priversti politikus atsižvelgti į visuomenės nelaimes. Jei atsakomybės nebus, ir toliau skaitysime straipsnius apie žuvusius ir laidojamus žymius ir ne tokius žinomus žmones.

Ieva Liškevičiūtė

BFL

Jau užuodžiama vasara Lietuvai kasmet atneša ne tik puikų orą, bet ir naują vestuvių sezoną. Na, o kokios vestuvės be originalaus mergvakario, kurio tematiką visko mačiusiam jaunimui darosi vis sunkiau sugalvoti. Gal tiesiog reikia grįžtelti atgal?

Naujo etapo pradžia

Lietuviams mielai perimant vakarietiškus švenčių scenarijus, palaipsniui pasikeitė ir mergvakarių minėjimas. Vaikinai lekia į striptizo barus, merginos drąsiais apdarais kalbina nepažįstamuosius gatvėse. O štai senovėje viskas buvo kiek kitaip ir nebūtinai blogiau.

Pasak etnologės Valerijos Jankūnaitės, pagrindinė mergvakario funkcija – atsisveikinimas su jaunimu, jaunosios perėjimas į kitą statusą. Todėl ta proga paprastai būdavo sukviečiami jauni žmonės – jaunosios draugai ir nebūtinai vien merginos.

„Tarp svečių gali būti ir vaikinai, jos draugai, ir tėvai gali būti. Būdavo, jog per mergvakarį ir jaunasis atvažiuodavo pas jaunąją, susipažindavo su visais – jaunojo pusė su jaunosios puse“, – pasakojo etnologė.

Mergvakaris – ne tik jaunosios išlydėtuvės, bet ir jos paruošimas naujajam gyvenimo etapui. Tądien pamergės kirpdavo jaunajai kasas, daug dainuodavo, pindavo lauko gėlių vainikus. Vėliau vykdavo „vakaruška“, per kurią visi ir susibendraudavo, susipažindavo. Rytą tėvai jaunąją išlydėdavo iš namų, sėsdavo visi į karietas, ir jaunąją išsiveždavo su visu kraičiu.

„Visos šios tradicijos palaipsniui išsikraipė, ėmus žvilgčioti į Ameriką ar Europą. Negalima sakyti, jog tai, ką turi jie, yra labai blogai ar labai gerai. Galbūt jie neturėjo stiprių tradicijų, galbūt jos tiesiog yra kitokios“, – kalbėjo V. Jankūnaitė.

Organizuojant – nepersistengti

Viena dažniausių klaidų, kurias, pasak etologės, daro šiuolaikinis jaunimas – į mergvakarį nekviečia vaikinų. Netiesa ir tai, jog lietuviškas mergvakaris – vien raudos ir liūdesys dėl prabėgusios jaunystės.

Jau pati mergvakario atmosfera, anot V. Jankūnaitės, nusako, kad tai smagus vakarėlis su žaidimais, kelionėmis, ir per jas nutinkančiais nuotykiais.

V. Jankūnaitės žodžiais, praktika parodė, jog nieko nereikia daryto dirbtinai, viskas turi išeiti savaime. Mergvakariui nereikia kažkokio ypatingo pasiruošimo, svarbiausia gera aura ir noras, tada ir linksmybių atsiranda.

Į mergvakarį galima įjungti šiek tiek burtų, prie pagonybės prisiliesti. Saulė, mėnulis, žvaigždės, vaivorykštė – visi gamtos reiškiniai, kuriuos sutiksite tą dieną, bus ženklai, tereiks improvizuojant juos perskaityti.

Vienas iš svarbiausių dalykų, anot etnologės, yra paprasčiausi pokalbiai, kurie tądien įgyja ypatingą prasmę.

Jei mergvakaris vasarą, dar nesulaukus vidurvasario, jame lyg Joninių šventėje galima žaisti su žolynais, ugnimi ir vandeniu.

„Ugnis apvalo, todėl mergvakaryje į laužą galima mesti tai, kas yra netinkama, ko jaunoji norėtų atsikratyti, ko nenorėtų, kad atsitiktų. Tinka prie laužo ir linkėjimus sakyti“, – sakė V. Jankūnaitė.

Burtai iš širdies – pildosi

Mergvakario pradžioje dera prisiminti išėjimo iš namų ritualą. V. Jakūnaitės žodžiais, senais laikais, išlydint jaunąją iš tėvų namų (o namais tuomet vadindavosi namai, kuriuose gyveno kelios kartos), motinos ji būdavo apvesdinama aplink stalą tris kartus. Šiuo ritualu, magišku skaičiumi trys atsisveikinama su gimtais namais, tačiau tuo pačiu namai nepaliekami tušti.

„Kai kur rašoma, kad šitaip linkima gausybės, linkima, kad namai, kurie liauka merginos, būtų tokie pat geri, kad gimtųjų namų dvasią išsineštų į naujuosius namus, kad juose apsigyventų geroji dvasia, gerasis angelas“, – pasakojo etologė.

Klaipėdos krašte egzistavo ir toks paprotys – susėsdavo visos pamergės ratu, o jaunąją pasisodindavo į vidurį. Tada medinėmis šukomis kiekviena šukuodavo jai plaukus, pindavo, rišdavo, šukuodamos tyliai į ausį linkėdavo ar mažą dovanėlę įteikdavo.

Vyriausia pamergė tai turėdavo daryti pati paskutinė, tada mesdavo per galvą šukas, ir kam jos papuldavo, ta ir ištekėdavo.

„Norite tikėkite, norite ne, bet mano dukrai buvo vos septyniolika, kai dalyvavome vienos pažįstamos mergvakaryje. Pamergė metė šukas ir tos šukos nukrito dukrai po kojų. Visi dar nusijuokė – „kaip čia kreivai metei, tokia jauna mergaičiukė“.Aštuoniolika metų tik suėjo, ji ir ištekėjo“, – pasakojo etnologė, pridėdama, jog jei viską darai iš širdies, burtai pildosi.

Norint šiuolaikinei jaunajai suteikti dar daugiau nepatirtų išgyvenimų, V. Jankūnaitė siūlo apvilkti ją tikru nacionaliniu kostiumu ir surengti fotosesiją. Vienai etnokultūros centro darbuotojai mergvakario proga, skambant dainoms apvilktas tautinis kostiumas, anot V. Jankūnaitės, sukėlė tikrą ašarų liūtį:

„Pirmiausia pradėjo vyresnės moterys raudoti, tada ir jaunajai pradėjo pliaupti. O čia dar  dainos. Kas atsitinka? Vis tiek jau mūsų genuose yra užkoduota, kad tas rūbas yra rankų darbo, tikras, lietuviškas, tas, kurio niekada daugiau gyvenime neužsivilksi, tik šia ypatinga proga“.

Dovanoti istoriją

Dar vienu galvos skausmu neretai pamergei tampa klausimas – ką padovanoti ištekančiai draugei?

Pasak V. Jankūnaitės, senovėje dovanodavo juostas, raštuotas pirštines, kojines, nebūtinai savo rankų darbo, bet jei norėdavo, kad dovaną ilgiau atsimintų, darydavo pačios.

„Dovanoms labai tinka daiktas su savo istorija, nebūtinai jis turi būti naujas, gali būti iš asmeninės kolekcijos – tai geriau nei pirkti kažką naujo. Dovanoti reikia daiktą, kuris tau kažką reiškia, kuris yra brangus, nes dovanodamas tu visada pasakoji kažkokią istoriją“, – kalbėjo etologė.

Tinka ir simbolika, bet ne iškraipyta, ne pašaipi. Pasak V. Jankūnaitės, kartais jaunimas perlenkia lazdą ir būna nebeskanu, šito reikėtų vengti.

„Reikia atsiminti, kad ištekančiai mergaitei tai yra vienintelė nepakartojama diena ir viskas turi būti itin atsargu, nes jaunoji tuo metu yra triskart jautresne nei visi kiti Gali sakyti viena, o ji gali suprasti kita, ir reikia jai už tai atleisti“, – patarinėjo V. Jankūnaitė.

Pasak etnologės, tądien jaunąją reikėtų švelniai pagloboti, nesielgti kaip su sau lygiu, kitaip bus grubu. Taip pat derėtų prisiminti, jo tai vienas paskutinių kartų, kai bus galima parodyti draugišką švelnumą.

Mergvakaryje gali būti daug klegesio, daug juoko, gali būti įvairių pamergių ir pabrolių „šposų“, jaunajai vien nuo tai matant, anot V. Jankūnaitės, jau bus gerai.

„Kiek bus juoko per mergvakarį, kiek bus vargo, laimės ir prisiminimų, toks ir jaunosios gyvenimas bus“, – sakė etologė.

BFL

Įvairiose šalyse gyvuoja daugybė tradicijų, susijusių su krikščioniškąja Velykų švente.

Pavyzdžiui, Vašingtone prie Baltųjų rūmų pirmadienį po Velykų kasmet rengiamos kiaušinių ridenimo varžybos.

Pagal XIX šimtmetį menančią tradiciją vaikai pievelėje prie JAV prezidento rezidencijos velykinius margučius ridena ilgakočiais šaukštais. Kaip rašo britų dienraštis “Daily Telegraph”, dabartinis JAV vadovas Barackas Obama (Barakas Obama) ir jo šeima šią šventę pirmąkart organizavo 2009 metais ir pakvietė į ją tos pačios lyties asmenų porų bei jų auginamų vaikų.

Visose Anglijos grafystėse jau daugelį šimtmečių gyvuoja paprotys ridenti velykinius margučius nuo žole apaugusių šlaitų. Šias varžybas laimi dalyvis, kurio kiaušinis nurieda toliausiai arba pataiko į vartelius iš dviejų kuolelių.

Lankašyre tikima, kad velykinių kiaušinių lukštus būtina kruopščiai susmulkinti, nes kitaip juos pavogs raganos, kurios iš margučių lukštų darosi valteles.

Vokietijoje per Velykas ant medžių dažnai kabinami tušti marginti kiaušiniai. 75 metų Volkeris Kraftas (Folkeris Kraftas) nuo 1965 metų kasmet vieną savo sodo obelį papuošia apie dešimčia tūkstančių margučių. Šiai šventei V.Kraftas kasmet ruošiasi apie dvi savaites, o šiemet jo obels pasižiūrėti atvyko apie 13 tūkstančių lankytojų.

Čekijoje Velykų savaitės, kurią ortodoksai vadina Šviesiąja savaite, pirmadienį vaikinai pagal senovinį paprotį plaka merginoms per kojas pintais rimbais. Tikima, kad šis ritualas padeda apskritus metus išvengti ligų ir išsaugoti jaunystę. Be to, kai kurioms merginoms šis paprotys tampa proga pasipuikuoti prieš drauges – populiariausios gauna daugiausiai kirčių.

Tuo tarpu Kolumbijoje Velykos švenčiamos išties egzotiškai: vietoje įprastų margučių ir kitų tradicinių patiekalų ant šios šalies gyventojų velykinio stalo paprastai galima rasti iguanų arba vėžlių kiaušinių, sriubos iš iguanos, troškintos kaimano arba didžiausio pasaulyje graužiko – kapibaros – mėsos.

Daugelis Kolumbijos gyventojų leidžiasi į daug valandų trunkančias keliones tarpmiestiniais autobusais, kad praleistų Velykas su savo šeimomis, o ypatingų patiekalų sudėtinės dalys iš tolimų provincijų gabenamos didžiuosiuose miestuose gyvenantiems artimiesiems.