Jaunas verslas nuo 2010 m. liepos turi galimybę pasinaudoti palankesnėmis sąlygomis verslo pradžiai ar plėtrai: 279 smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) atstovai jau paėmė paskolas lengvatinėmis sąlygomis iš Verslumo skatinimo fondo (VSF).
Ši priemonė orientuota ne vien į ekonomikos skatinimą, bet ir naujų darbo vietų kūrimą, verslumo ugdymą. Jai skirta 50 mln. Europos socialinio fondo lėšų. Jau išduota paskolų už 15,14 mln. Lt. Vidutinis išduotos paskolos dydis – – 60,3 tūkst. Lt.
Žurnalistams skirto jau antrojo informacinio turo, kuris iš Vilniaus persikėlė į Klaipėdą, metu aplankytos kelios VSF teikiamomis galimybėmis pasinaudojusios įmonės: siūlančios maitinimo, geodezinių tyrimų, sveikatos paslaugas bei gaminanti vaisių-uogų vyną.
„Česlovo vyno“ įmonėje, gavusioje paskolą verslo pradžiai, visi vynai gaminami rankomis, naudojama mažai mechanizmų.
„Vyno gamybos verslą plėtoti pradėjome maždaug prieš metus, pasikeitus teisinei bazei. Atsiradus galimybei lietuvišką vyną gaminti dideliais kiekiais, nutarėme plėsti gamybines patalpas, prireikė ir naujos bei modernios įrangos, kokybiškų ąžuolinių brandinimo statinių. Tuo tikslu ėmėme paskolą, už kurią garantavo INVEGA. Šiandien skaičiuojame, kad mūsų atliktų investicijų pakaks dvejiems metams, vėliau, jei viskas gerai, vėl teks plėstis“, – džiaugėsi „Česlovo vyno“ įmonės akcininkė ir vadovė Tatjana Ramoškienė.

Ne vien kreditavimas, bet ir mokymas

„Verslumo skatinimo priemone siekiama keisti darbo rinkos dalyvių požiūrį į savarankišką užimtumą, konsultuojant bei mokant tuos, kurie pradeda verslą, užtikrinti, kad toks finansavimo būdas būtų prieinamas ne tik miestų ir miestelių, bet ir kaimo vietovių gyventojams, – sako INVEGA generalinis direktorius Audrius Zabotka. – Norime skatinti Lietuvos žmones pradėti savo verslą bei kurti naujas darbo vietas. Be to, užtikriname palankesnes kreditavimo sąlygas ir finansavimo prieinamumą pradėti savo verslą bedarbiams, neįgaliesiems, jaunimui iki 29 m., vyresniems nei 50 metų“.

Už šių lėšų išskolinimą paskolų gavėjams yra atsakingas 57 Lietuvoje veikiančių kredito unijų konsorciumas.

„Projekto „Verslumo skatinimas“ įgyvendinimas (iki 86 tūkst. litų paskolų teikimas palankesnėmis nei rinkoje sąlygomis) yra derinamas su pradedančiųjų verslą mokymu ir konsultavimu, pagalba rengiant bei įgyvendinant verslo planus, – teigia Lietuvos centrinės kredito unijos administracijos vadovas Fortunatas Dirginčius. – Paskola gali būti teikiama investicijoms, apyvartinėms lėšoms papildyti. Taip pat turi būti skirta naujam verslui pradėti arba veikiančios įmonės veiklai plėtoti, didinant jos konkurencingumą, veiklos efektyvumą“ .

Anot Fortunato Dirginčiaus, per dvejus projekto įgyvendinimo metus organizuotuose mokymuose jau dalyvavo 3388 asmenys (t. y. 67,8 proc. viso numatyto skaičiaus)

Per šių metų 7 mėn. iš VSF išduota 121 lengvatinė paskola už 6,37 mln. Lt. Palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu, pastebimas aktyvesnis naudojimasis šia priemone – išduota 34 proc. daugiau paskolų, o jų suma – 27 proc. didesnė nei 2011 m. sausio – liepos mėn. Tą lėmė ir pagerėjusios palūkanų kompensavimo sąlygos. Per visą priemonės laikotarpį kompensuota beveik 278 tūkst. Lt paskolų palūkanų.

70 proc. paskolų imta su INVEGA garantija. Visi VSF paskolų gavėjai gali pasinaudoti 95 proc. paskolos palūkanų kompensavimu.

Pagrindinės verslų, kurie pasinaudojo VSF paskolomis, veiklos sritys yra: mažmeninė ir didmeninė prekyba (avalyne, drabužiais, santechnika ir pan.), viešojo maitinimo paslaugos (picerijos, kepyklos, greito maisto užkandinės ir pan.), grožio paslaugos (kirpyklos, soliariumai), mašinų trumpalaikė nuoma, laisvalaikio organizavimo paslaugos, reklamos agentūrų paslaugos.

Lietuvos knygynuose pasirodė mąslesnio skaitytojo dėmesio vertas tyrimas “Ekonomikos gangsteriai”.

Naujoji “Baltų lankų” išleista Raimondo Fismano ir Edwardo Miguelio knyga “Ekonomikos gangsteriai” jau vien dėl pavadinimo gali paskęsti knygynų lentynas nugulusiuose detektyvų kalnuose. Ir jei taip įvyktų, būtų didelė netektis, mat tai tikrai retokas paukštis mūsų padangėje, nes kalbame apie nors ir lengvai skaitomą, bet labai kokybišką ekonomikos knygą.
Šis profesionalus ir pigaus ideologinio šydo neaptemdytas tyrimas vertas dėmesio mažiausia dėl dviejų priežasčių. Mąslesniam skaitytojui jis tikrai padės suvokti ekonomistų tyrimo metodus, kita vertus, nagrinėjama tema – kodėl užsienio valstybių parama mažiau išsivysčiusioms šalims dažnai nepasiteisina – aktuali ir Lietuvai. Nors ir nemėgstame prisiminti, kad kai kada net ketvirtis šalies viešųjų finansų mums buvo paprasčiausiai dovanotas turtingesnių ES kaimynų, tačiau tai realybė, kurią būtina įvertinti, o įvertinus pagalvoti, ar tikrai šios dovanos, tegul ir pavadintos ne tokiu tiesmuku paramos vardu, visada pasiekia tuos tikslus, kurių siekta.
Kalbėdami apie ekonomikos knygų leidimus ir vertimus matome prieštaringą vaizdą. Knygų, kurios priskirtos ekonomikos leidinių kategorijai, iš pirmo žvilgsnio gausu. Tačiau dėl menko visuomenės išprusimo ir ideologinio mąstymo labai dažnai čia atsiduria pigūs savo turiniu (tiesa, brangūs kaina) darbeliai apie tai, kaip praturtėti per naktį ar išplėtoti verslą neliejant prakaito.
Blogiausia ne tai, kad jie modernus meilės romanų tarnaitėms pakaitalas, šiuo atveju skirtas prakusti norintiems menko protelio vyrukams, kurių paprastai laukia panašus rezultatas – nei turtingo princo, nei didelių pinigų. Blogiausia tai, kad panašūs “veikalai” kuria technologiškai homogeniško pasaulio vaizdą bei gimdo iliuziją, jog tereikia žinoti slaptažodžius ir visos lobių olos kaipmat atveria paslėptas brangenybes. Kita vertus, panašūs opusai naikina ir visą ekonomikos mokslo (tam tikro teiginių analizavimo ir jų neigimo) turinį, ekonomikai teprimesdami ideologijos tarnaitės vaidmenį.
Aptariama knyga dėl itin aukšto autorių profesionalumo visiškai išvengia paprastinimo spąstų. Korupcijos, smurto ir valstybių skurdo, kurių atsiradimo priežastys dažnai yra ekonominės bei institucinės ir kurių vien papildomomis išorės dotacijomis išvengti beveik neįmanoma, temos čia nagrinėjamos nuosekliai apibrėžiant klausimus ir analizuojant realius įvairių pasaulio valstybių tiek teigiamus, tiek neigiamus praktinius sprendimus. Būtent tai, kad neieškoma lengvų atsakymų, o bandoma demonstruoti visus prieštaravimus, ir rodo, jog šį sykį susidūrėme su solidžiu darbu. Taigi knyga tikrai naudinga visiems, kurie nori suvokti ir ekonomikos tyrimo lauką, ir jos metodus, ir tai, ką šitas mokslas gali, ir – dar svarbiau – ko negali.
Tiesiogiai knygoje keliamas klausimas, kodėl užsienio valstybių parama besivystančioms šalims, daugelio nuomone, dažnai nepasiteisina ir ką vertėtų daryti, kad rezultatai būtų aiškesni. Pasaulio ekonomikos analitikai ir mokslininkai pastaraisiais metais pasidalijo į dvi stovyklas: vieni mano, kad atsilikusių šalių plėtra gali būti paspartinta tik keletą kartų padidinus paramą, kiti, priešingai, įsitikinę, kad užsienio parama yra labiau blogis nei gėris. Kas lemia tokias skirtingas pozicijas? Atsakymas į šį klausimą pirmiausia susijęs su požiūriu į korupcijos ir smurto įtaką valstybių skurdinimui, juolab kad labai dažnai šie reiškiniai ekonomistų suvokiami kaip skurdo simptomai.
Tad vieni aiškina, kad jei turtingos valstybės skirtų pakankamai pinigų kokios nors atsiliekančios šalies ekonomikos augimui išjudinti, tai jos piliečiams nebetektų tarpusavyje kautis dėl labai ribotų išteklių ir bendras šalies gyvenimo lygis pakiltų. Šiuo atveju užsienio parama yra suvokiama kaip būtinas ūkio krestelėjimas, kai statant ligonines, gerinant mokyklų būklę ar kelių infrastruktūrą išjudinamas ir užsukamas visas ekonomikos ratas.
Kiti tuo tarpu primena, kad didžioji dalis užsienio paramos nusėda korumpuotų pareigūnų ir su jais susijusio verslo kišenėse, tad netinkamais būdais ar netinkamose vietose išleista (nauju terminu – “įsisavinta”) papildoma parama tik labiau praturtintų korumpuotą šalies elitą, menkai pakeisdama eilinių piliečių gyvenimą. Ir kaip pabrėžia panašiai mąstantys, matyt, neatsitiktinai didžiausi pasaulyje ekonomikos plėtros stebuklai įvyko būtent tose šalyse, kurios dažniausiai atmesdavo stambių užsienio paramos institucijų siūlomą pagalbą (įskaitant Kiniją ir Indiją).
Kur slypi esminė šių pozicijų takoskyra? Pirmu atveju manoma, kad pirmiausia reikia žmones ištraukti iš skurdo, o visa kita – gera vyriausybė, kokybiška žiniasklaida, bendruomenė – rasis savaime. Taigi pirma duona ant stalo, o tik vėliau bendras gėris. Kiti įsitikinę, kad taip elgiantis pradedama ne nuo to galo, nes “paramos lėšas gaunančios šalys visų pirma turi būti tinkamai valdomos, jose turi būti įkurtos institucijos, prižiūrinčios, kad pinigai tikrai būtų išleisti “eiliniam žmogui”, o ne “Žmogui” prezidento rezidencijoje”.
Knygos autoriai, abu profesionalūs ekonomistai ne vienus metus analizavę daugelio pasaulio valstybių konkrečią patirtį, kuri tikrai labai įdomiai aprašyta knygoje, ir bando atsakyti į minėto ginčo klausimus. Ar pažabojus korupciją ekonomikos augimas savaime paspartėja? O gal iš pradžių reikia ištraukti šalis iš skurdo, tikintis, kad jau tada jos pačios susitvarkys su smurtu ir korupcija? Ir galiausiai – ar korupcija visų pirma sąžinės reikalas, o gal kultūros arba baimės būti nubaustam? Labiausiai knygos sėkmę lemia tai, kad jos autoriai rodo, jog politikos (įskaitant ir ekonominę) sprendimai turi būti grįsti racionalia analize, o ne ideologija, kuri visada remiasi gatavais atsakymais.
Dar kartą galite paklausti, o kodėl panaši knyga turėtų dominti pakankamai turtingos ir santykinai sėkmingos Lietuvos skaitytojus? Didžioji mūsų visuomenės dalis iki šiol nesuvokia, kad išties valstybė nėra vien išorinių atributų, vėliavų ant namų ar šventinio kolektyvinio himno giedojimo darinys. Valstybė apima ir daugybę savo žmonių ryšių, kurių didelė dalis nematoma ir tegali būti nujaučiama. Būtent šie iš pirmo žvilgsnio efemeriškai, neryškūs santykiai ir yra tai, kas galiausiai suriša statinio pamatų blokus.
“Ekonomikos gangsteriai” (taip vaizdžiai knygos autoriai vadina tuos, kurie įsiterpdami į procesus, silpnina rišamąsias jungtis), turi būti demaskuojami. O knygos, panašios į mano siūlomą jums šiandien, padeda suprasti pradines tokių vaiduoklių gaudymo taisykles.

Matyt, neatsitiktinai didžiausi pasaulyje ekonomikos plėtros stebuklai įvyko būtent tose šalyse, kurios dažniausiai atmesdavo stambių užsienio paramos institucijų siūlomą pagalbą.

Išskirtinai remiamas visos visuomenės pinigais, formuojasi stambių žemvaldžių sluoksnis. Bet kas iš to visuomenei?

Turtingiausių Lietuvos, kaip, beje, ir pasaulio, žmonių dešimtukuose ar šimtukuose žemdirbių nedaug, nors maisto produktų gamintojų ir pardavėjų labai nemažai. Šį faktą pasūdžius ūkininkų nusiskundimais, kaip sunkiai jie dirba ir kaip gamta gali jų triūsą sunaikinti per akimirką, kokios menkos pieno supirkimo kainos, kaip sunku konkuruoti europinėje rinkoje gaunant triskart menkesnes tiesiogines išmokas nei kai kurių ES senbuvių šalių ūkininkai, gali pasirodyti teisinga, kad jiems teko net 35,6 proc. visos ES paramos ir 11,5 proc. Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų, nors žemės ūkyje darbuojasi tik 7,7 proc. visų dirbančiųjų. Ar šios iškreiptos proporcijos turi pakankamai argumentų?

Turtingiausias ūkininkas neabejoja kaimo verslo ateitimi
Vienintelis tarp turtingiausių lietuvių minimas ūkininkas Ramūnas Karbauskis šiandien valdo 30 tūkst. ha dirbamos žemės, jo Agrokoncerne dirba 1,3 tūkst. žmonių. Ūkininko turtas vertinamas 170 mln. Lt. Paklaustas, kaip Lietuvoje ūkininkui tapti milijonieriumi, R.Karbauskis pasakoja, kad kažin ar šiandien valdytų tokį didelį turtą, jei būtų tik dirbęs žemę: „Mūsų kojos – žemėje, jėga – kad mokame ją dirbti. Bet gerą rezultatą pasiekėme tik kartu su kitais verslais.“ Agrokoncernas – ne tik grūdų augintojas, bet ir jų pardavėjas, taip pat užsiima ir prekyba trąšomis, chemikalais.
Milijonierius agronomas neabejoja: „Žemės ūkio produkcijos gamyba – užtikrinčiausias pajamų ir pelno šaltinis, jei tik moki dirbti šį darbą. Ūkininkai gyvens vis geriau, nes maisto trūks ir jo kainos kils. O kada skundžiamasi, kad neatsipirko investicijos į žemės ūkį ar verslą sužlugdė prasti orai, dažniausiai kalčiausias būna nesugebėjimas dirbti šio darbo.“
Ūkininkas prisimena, kad anksčiau ir bankai kreivai žiūrėjo į ūkininkų norą pasiskolinti. Prieš kokį dešimtmetį buvo sakoma, kad žemės ūkis – akmuo po kaklu Lietuvos ekonomikai, o dabar, kaip parodė ir krizė, paaiškėjo, kad žemės ūkis – stabiliausia verslo sritis, ir juo stipresnį šalis turi žemės ūkį, tuo stabilesnė jos ekonomika.
Tiesa, milijonierius primena, kad jis, kaip ir daugelis stambių ūkininkų, visą savo turtą užstatęs banke. „Stambių ūkininkų skolų bankams mastelis – šimtai milijonų. Neįmanoma smarkiai plėstis tik iš uždirbamo pelno“, – aiškina R.Karbauskis.

Turtus krauna žemdirbio išsilavinimas ir patirtis
Nemaža dalis priskiriamų prie turtingiausių Lietuvos ūkininkų, kaip ir R.Karbauskis, turi žemdirbio išsilavinimą ir ilgametę patirtį šioje srityje, nors yra ir išimčių. Po R.Karbauskio tarp didžiausių ūkininkų milijonierių minimi grūdų augintojas Zigmas Aleksan, dravičius, į kurio modernų ūkį Kupiškio rajone net važiuoja mokytis praktikantai, Kėdainių krašto ūkininkas, Ūkininkų sąjungos pirmininkas, veterinaro išsilavinimą turintis Jonas Talmantas, valdantis augalininkystės ūkį, ir sąjungos vicepirmininkė, Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnienė.
Sėkmingai dirbantys ir turtingi ūkininkai Laima ir Aleksandras Stonkai: L.Stonkuvienės individualios įmonės Agroserviso balansinė vertė – 60 mln. Lt, ji dirba 5 tūkst. ha žemės, turi apie pusšimtį samdomų darbuotojų. Ūkis stebina modernumu, pavyzdžiui, pasėlių purkštukai patys atsijungia ten, kur pakankama drėgmė ar trąšų kiekis. Ūkio valdytojas A.Stonkus pasakoja, kad jų šeimos receptas, kaip tapti milijonieriumi, paprastas: daryti, ką geriausiai moki. L.Stonkuvienė – agronomė, vyro išsilavinimas – techninis, abu žemės ūkyje dirbo dar sovietiniais metais.
Patyręs ūkininkas kaip didžiulį pranašumą nurodo tai, kad jų ūkis – stambus. „Veikia masto ekonomija, o 30–50 ha ūkiai tik patys kankinasi ir alina ekonomiką, nes juos maitiname biudžeto lėšomis. Manau, smulkių ūkių skatinimas – labiau socialinių problemų kaime sprendimo forma, bet ne ekonomika ir ne verslas“, – neabejoja ūkininkas.
Patyręs ūkininkas sako negalįs nurodyti, kurią kultūrą auginti pelningiausia: vienais metais tai bus rapsai, kitais – kukurūzai, trečiais – cukriniai runkeliai, nes daug kas priklauso nuo tendencijų rinkoje, nuo orų. „Žemės ūkis visame pasaulyje – pats rizikingiausias, nes esi priklausomas nuo gamtos. Technologiškai, moksliškai gali viską atlikti preciziškai, o gamta visas įdėtas investicijas ir darbą per kelias minutes pavers nuostoliais. Draudimo įkainiai tokie, kad to niekaip nekompensuosi. Be to, trąšų, technikos tiekėjų, kitos paslaugos brangsta, ir žemdirbiui lieka trupiniai. Štai trąšos mūsų produkcijos savikainos struktūroje sudaro 50–55 proc., nors turėtų neviršyti 25–30 proc.“, – žemdirbių problemas vardija A.Stonkus, pridurdamas, kad gal todėl tarp labai turtingų žmonių ūkininkų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Vienu sėkmingiausių galvijų augintojų Lietuvoje vadinamas Nikolajus Dubnikovas šiandien ne tik ūkininkauja, bet ir vadovauja galvininkystės srities kooperatyvui, ieškančiam rinkos lietuviškai mėsai, be to, turi ir ekologinį ūkį. Kauno rajono Padaugupės kaime ūkininkaujantis vyras neturi žemdirbio išsilavinimo. „Kaip sakė Maksimas Gorkis, esu baigęs gyvenimo universitetą – turiu per 20 metų ūkininkavimo patirtį“, – juokauja N.Dubnikovas, vienas pirmųjų Lietuvos ūkininkų, to ėmęsis dar 1989 m. savoms reikmėms įsigytame ūkelyje, pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą. Dabar jis valdo 400 ha žemės, kurios dalis – ekologinis ūkis, o jo auginami mėsiniai galvijai sertifikuoti kaip ekologiški.
Ūkininkas sako ne veltui diversifikavęs savo žemdirbystės verslą: tradicinės bei ekologinės augalininkystės ir galvininkystės derinys leidžia geriau atlaikyti klimato, kainų, įvairių ekologinių ūkių reguliavimo pokyčius. Bet ūkininkas nelinkęs pasakotis apie savo turtus. „Turtingumas – reliatyvi sąvoka. Prabanga vien gyventi iš žemės ūkio, jei tai patinka, turėti normalų namą, gerą automobilį“, – sako galvijų augintojas.
Kitas tarp sėkmingiausiai Lietuvoje dirbančių minimas ūkininkas Marijus Kaktys ūkininkauja Platelių seniūnijos Lygiųjų kaime, turi 80 melžiamų karvių bandą, 230 ha žemės. Nuo 1995 m. ūkininkaujančių Kakčių šeimos ūkyje dirba ne tik abu su žmona, beje, abu baigę veterinarijos mokslus, bet ir sūnus. Trys dukros žemdirbyste nesusidomėjo. Ar sukrovė žemdirbystė turtus? „Turtingumas sąlyginis, nes visi turime kreditų bankuose“, – sako M.Kaktys, bet neslepia, kad ūkio vertė – apie 1,5 mln. Lt. Daugiavaikei šeimai sukurti tokį turtą miestietišku verslu, ko gero, būtų kur kas sunkiau.
Milijonus ūkininkams sukrauna ir netradiciniai produktai: vienu turtingiausių ūkininkų laikomas „Baltic Champignons“ savininkas Kęstutis Juščius, kaip juokauja, praturtėjo pjaudamas grybą. Pirmą fermą grybynui įveisti Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, nusipirko būdamas antrakursis, o dabar jau valdo kelis pažangiausius Rytų Europoje grybynus, ir ne tik Lietuvoje.

ES pinigai – gerai, bet su saiku
Pasak M.Kakčio, ES parama buvo stimulas plėsti ūkį, įsigyti naujos technikos, diegti pažangesnes technologijas. Ūkininkas sako, kad, be tiesioginių išmokų, investicijoms yra gavęs iki 800 tūkst. Lt paramą.
A.Stonkų ūkis ES paramos investicijoms gavęs apie 5 mln. Lt, tačiau įgyvendintų projektų suma siekia apie 40 mln. Lt. „Žinoma, už pažangą ačiū ir ES pinigams, bet realiai jie sudaro apie 10–12 proc. investicijoms skirtos sumos, kita dalis – nuosavos arba skolintos lėšos“, – skaičiuoja A.Stonkus.
Turtingiausias Lietuvos ūkininkas R.Karbauskis ES paramos investicijoms sako gavęs 1,3 mln. Lt, neskaičiuojant, kad yra pirkęs ūkinius vienetus po bankroto, kurie buvo naudojęsi ES parama. „Neėmėme paramos, nes kai kuriais atvejais nematėme ekonominės prasmės“, – sako R.Karbauskis.
Ūkininkas piktinasi ir pakeista ES paramos skyrimo tvarka: anksčiau galiojo paramos teikimo ribojimas pagal savininką, o dabar, jei turi keletą bendrovių, kiekviena gali pasiimti po maksimalią sumą, kuri, beje, taip pat smarkiai padidinta. „Kai kieno ausys kyšo“, – piktinasi R.Karbauskis.

Parama ūkininkams – kitų piliečių sąskaita
Žemės ūkis – privilegijuotas ne tik ES, bet ir valstybės biudžeto vartotojas. Štai valstybės biudžeto asignavimai žemės ūkiui 2004–2012 m. siekia 11,5 proc., o realiai gauta ES parama – net 35,6 proc. visos paramos. Tačiau dirbančiųjų žemės ūkyje dalis tarp visų dirbančiųjų tesudaro 7,7 proc.
Išskirtinio ES dosnumo žemės ūkiui ištakos – po Antrojo pasaulinio karo susidaręs žemdirbių stygius, vis daugiau kaimo žmonių persikeliant į miestą, ir maisto trūkumo baimė. Tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Kaetana Leontjeva, parama žemės ūkiui iš ES biudžeto nepasiekia užsibrėžtų tikslų ir iškreipia rinką, todėl LLRI siūlo jos atsisakyti.
„Bendroji žemės ūkio politika siekia užtikrinti „sąžiningą“ gyvenimo kokybės lygį žemės ūkio bendruomenėje, tačiau niekas nežino, koks šis lygis yra ir ar jis nebūtų pasiektas nesant paramos žemės ūkiui. Ši parama iškreipia rinką ir brangiai kainuoja visiems mokesčių mokėtojams. Antra, nors vienas iš šios paramos tikslų yra užtikrinti kainų stabilumą, akivaizdu, kad šis tikslas nėra ir nebuvo pasiektas, tad ši priemonė neefektyvi“, – aiškina ekspertė. Jos manymu, nepaisant įvairių svarstymų, esminių pokyčių ir naujuoju 2014–2020 m. laikotarpiu vargu ar galima tikėtis, nes žemės ūkininkų lobistai labai įtakingi.
O iškreipta ES paramos dalijimo forma leido dar ir piktnaudžiauti parama, susluoksniavo Lietuvos žemės ūkį nepageidaujama linkme. Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus duomenimis, apie pusę visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – tik ES išmokomis susigundę jokios ūkinės veiklos nevykdantys žemės savininkai, kurie mainais už 1 ha nušienavimą gaudavo 400 Lt išmoką. Arba štai praėjusios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu dėl sudėtingų procedūrų ES parama praktiškai buvo pasiekiama tik stambiesiems ūkininkams. Tačiau dabartinės procedūros, nors paramos gavėjų skaičių užaugino nuo 1,6 tūkst. iki 20 tūkst., pridarė landų tam pačiam ūkininkui per skirtingus jo valdomus juridinius asmenis pasiimti paramos keliskart, vis labiau sutelkiant žemę nedidelio žemvaldžių sluoksnio rankose. Statistikos departamento žemės ūkio 2010 m. surašymo duomenimis, maždaug 2 proc. ūkininkų valdo apie 40 proc. žemės.
Žemės ūkio verslo ekspertų vertinimu, ne tik šie 2 proc. gyvena karališkai: jei turi 3 tūkst. ha žemės, per metus negauti 1 mln. Lt pelno neįmanoma. O, pavyzdžiui, verčiantis augalininkyste juk dirbama tik apie aštuonis mėnesius. Vien 2011 m. žemės ūkio srityje dirbančiojo pajamos, palyginti su 2010 m., padidėjo 9 proc. Kad ūkininkauti daugiau nei apsimoka, rodo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys: 2010 m. turtingiausias ūkininkas uždirbo 63,7 mln. Lt, o uždirbę per 75 tūkst. Lt per metus deklaravo beveik kas ketvirtas. Tačiau mokesčių jie sumokėjo kur kas mažiau nei bet kuris kitas pilietis, nes ūkininkams taikomas lengvatinis 5 proc. gyventojų pajamų ir pelno mokesčio tarifas, tik nuo 2009 m. jie pradėjo mokėti “Sodros”, sveikatos draudimo įmokas, gyventojų pajamų mokestį.
Patys ūkininkai prisipažįsta, jog jų tarp „tituluotų“ milijonierių nėra tik todėl, kad turtų vertintojai nemoka įvertinti karvių bandos ar rapsų lauko vertės.
Akivaizdu: žemės ūkis – pelningas ir perspektyvus verslas. Klausimas: kodėl tuomet ūkininkams tiek mokesčių lengvatų, neadekvačiai didelė pagal dirbančiųjų jame skaičių ES parama ir valstybės biudžeto asignavimai, juolab jei maisto produktų kainos vis tiek kyla.

Kasmet apie pusę milijono lietuvių gauna maisto paketus, skirtus neišgalintiems jo nusipirkti, tačiau produktai keliauja ne tik ant vargstančiųjų stalo. Nemokamai gautu maistu šeriami šunys, kiaulės, jis išdalijamas neskurstantiems giminaičiams ir net parduodamas.

„Visuose miestuose yra tokių, kurie atvirai sako, jog gautas kruopas išveš tėvams, broliams į kaimą, kad šie turėtų kuo šerti gyvulius. Tokie žmonės gyvena pagal principą: duoda – tai ir imam, nors nereikia. Asocialūs tėvai siunčia savo vaikus į turgų su produktais, kiti patys parduoda arba iškeičia į butelį degtinės“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Alytaus skyriaus sekretorė Roma Varnelienė, maisto paketus dalijanti nuo 2006 metų.
Rinkos tyrimų bendrovei „Nielsen“ atlikus „Maisto banko“ paramos gavėjų apklausą paaiškėjo, kad tokių, kurie puikiai išsiverstų ir be dalijamų maisto paketų, yra net 14 proc.

Ima produktus tik todėl, kad priklauso

Vienos iš paramą dalijančių organizacijų – labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė teigia, kad norint gauti maisto paketą reikia nemažai pastangų, kol sutvarkomi dokumentai. Be to, ir paramos vertė nėra labai didelė: šiuo metu pagal „Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims“ (MIATLNA) programą dalijami apie 2 kg maisto paketai, į kuriuos įeina avižiniai dribsniai, miltinis kekso mišinys, miltinis blynų mišinys, kviečių grūdų paplotėliai.
„Vis dėlto atsiranda žmonių, kuriems nereikia paramos, tačiau jie pasiima produktus, nes pagal gaunamas pajamas šie priklauso. Asocialiems asmenims, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, susitvarkyti dokumentus padeda socialinės darbuotojos, tačiau jiems svarbiau ne pavalgyti, o išgerti“, – apgailestauja D.Žebrauskaitė.
Už maisto vargstantiems Joniškyje dalijimą atsakinga Diana Baikštienė prisimena neseną nutikimą, kai vieno vyriškio buvo iškoneveikta dėl to, kad nedavė produktų, mat jis nebuvo iki galo susitvarkęs reikalingų dokumentų. „Jis apšaukė mane, nes, kaip pats prisipažino, jau prieš mėnesį buvo užstatęs maistą alaus bare“, – kur kartais nukeliauja produktai, atskleidžia D.Baikštienė.
D.Žebrauskaitės tikinimu, nė vienas nesąžiningas paramos gavėjas nebuvo pagautas už rankos, o kartą „Maisto banko“ darbuotojai vyko į Vilniaus Halės turgų tikrinti, ar čia nėra pardavinėjamos nemokamai gautos kruopos, ir tokių pardavėjų nerado. Vis dėlto su socialiai remtinais žmonėmis dirbančios specialistės mato ne vieną piktnaudžiavimo atvejį.
Štai Alytaus nakvynės namų socialinio darbo padalinio vadovė Inga Gervelė pastebi, kad gavę nemokamai dalijamo maisto šių namų gyventojai su kruopų maišiukais iškart traukia į miestą ir ten už kelis litus parduoda turgaus prekeiviams arba iškeičia į alkoholį. „Pažįstu moterį, kuri gautas kruopas visada neša savo draugei, auginančiai šunis“, – pasakoja I.Gervelė.
Kitos „Veido“ kalbintos socialinės darbuotojos taip pat patvirtina nuolat girdinčios, kad gautus produktus žmonės veš į kaimą gyvuliams sušerti.
„Nėra kaip patikrinti, ar iš tiesų maistas keliauja į kaimus, atiduodamas giminaičiams. Tačiau sklandantis mitas, kad konservais šeriami šunys, laužtas iš piršto. Mat jau dvejus metus konservai nėra dalijami. Tokie gandai žmones piktina, todėl vieną kartą išgirdę, ilgam įsimena ir skleidžia toliau“, – neabejoja „Maisto banko“ direktorė.

Nesąžiningi paramos gavėjai piktina aukotojus

Pasak D.Žebrauskaitės, bandant išgyvendinti maisto keitimą į alkoholį, asocialius asmenis stengiamasi maitinti labdaros valgyklose, tačiau visiškai jiems neduoti maisto paketų negalima, mat reikia galvoti ir apie jų vaikus. Maistą dalijančios moterys, nors ir geriau pažįstančios žmones, kuriems atitenka produktai, negali pačios nuspręsti, kam jų duoti, o kam ne. „Sąrašai sudarinėjami socialinės paramos skyriuose. Ten ir turi būti tikrinama, ar žmogui parama maistu iš tiesų reikalinga. Mes tik tarpininkės. Neturime teisės nei klausinėti žmonių apie jų pajamas, nei atiduoti produktų labiau vargstantiems“, – dėsto alytiškiams maistą dalijanti R.Varnelienė.
Jeigu moteris pasiūlo nereikalingus produktus palikti vargingiau gyvenantiems, dažnai išgirsta, esą mums priklauso, tai ir pasiimam, o kur juos dėsim – mūsų reikalas. Taip mąstančių žmonių, kurių oficialios pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį neviršija 525 litų, bet užsidirbančių kitais būdais, kiekvienoje savivaldybėje yra šimtai.
Tiesa, R.Varnelienė tvirtina, kad du kartus per metus vykstančių „Maisto banko“ akcijų metu, kai produktus aukoja žmonės, dėdami juos į specialias prekybos centruose pastatytas dėžes, surinktas maistas atiduodamas tik toms šeimoms, kurioms jis tikrai reikalingas.
Beje, išties vargingai gyvenantieji neretai paramos atsisako. „Yra šeimų, kurias reikia net įtikinėti, kad pasiimtų jiems priklausančius produktus. Mat žmonės kuklinasi, mano, kad yra dar blogiau už juos gyvenančių“, – pasakoja Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialinė darbuotoja Janina Pladienė.
Vis dėlto tie, kurie kruopas ar avižinius dribsnius pasiima vien tam, kad neatitektų kitiems, menkina prasmingą labdaros ir paramos fondų darbą, kelia aukotojų nepasitikėjimą. „Žmonės, kurie patys nesuvartoja nemokamai gauto maisto, demotyvuoja tuos, kurie dirba fonde, piktina aukotojus, mat formuoja nuomonę, kad visi paramos gavėjai produktus iššvaisto“, – apibendrina D.Žebrauskaitė.

Parama maistu – pusei milijono lietuvių
• 2011 m. paramą maistu Lietuvoje gavo 505 tūkst. žmonių.
• Mūsų šalies pagalbos maistu programai 2012 m. iš ES skirta daugiau kaip milijonas eurų.
• Maisto paketus, skirtus labiausiai nepasiturintiems asmenims, dalija organizacija „Caritas“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir LPF „Maisto bankas“.

Žemdirbiai net krizės metais laikėsi kur kas geriau nei verslininkai. Bet ne mažiau kaip 70 proc. sėkmės lėmė jų pačių, o ne Vyriausybės iniciatyva.

Tapęs žemės ūkio ministru ūkininkas Kazys Starkevičius „Veidui“ sakė sau išsikėlęs tokius tris pagrindinius darbus: pirma, ieškoti taupymo rezervų ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų darbe; antra, supaprastinti ūkininkams teikiamos paramos procedūrą, mažų gamybos cechų ir pardavimo taškų steigimą ir taip sudaryti bent kokią konkurenciją monopoliniams prekybos centrams; trečia, sukurti socialinės apsaugos sistemą kaime. Konservatorius ministras savo pažadų neužmiršo – visomis trimis kryptimis nemažai pasistūmėta.
Paties ministro žodžiais tariant, žemės ūkis krizės metais net buvo Lietuvos ekonomikos stuburas. O pernai pagrindiniai žemės ūkio rodikliai jau buvo viršiję ir ikikrizinius. Nors žemės ūkio produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2010 m. tesiekė 37 proc. ES vidurkio, tendencijos geros: didėja ir darbo našumas, ES parama leido modernizuoti ūkius, išaugo eksporto apimtys. „Tačiau jei vertinsime žemės ūkio sėkmę, pačių žemdirbių iniciatyva sudarė ne mažiau kaip 70 proc., ir tik likusi dalis nulemta to, ką savo sprendimais koregavo Vyriausybė“, – vertina Europos regioninės politikos instituto direktorius, Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas dr. Gediminas Radzevičius.

ES parama – ne tik stambiesiems
Gerų žodžių ministrui K.Starkevičiui labiausiai negaili smulkesni ūkininkai, kurie jo pastangomis gavo ES paramą. Ekspertai taip pat už tai giria šią Vyriausybę. Supaprastinus ES paramos iki 150 tūkst. Lt procedūrą paramos gavėjų nuo 1,6 tūkst. pagausėjo iki 20 tūkst. Sumažėjus biurokratijai praktiškai visiškai eliminuota nereikalinga ir brangiai (apie 10 proc. paramos sumos) ūkininkams kainavusi tarpinė grandis – projektų rengėjai.
Per ankstesnės Vyriausybės kadenciją ES parama koncentruota stambiems ūkininkams – tai taip pat turėjo savo misiją: sukurti stambesnius ūkius ir padėti pagrindą agroverslui. Tačiau akivaizdžiai persistengta, nes, Statistikos departamento 2010 m. žemės surašymo duomenimis, maždaug 2 proc. ūkininkų valdo apie 40 proc. žemės. Per K.Starkevičiaus kadenciją lyg ir bandyta šias proporcijas priartinti prie europinių, pavyzdžiui, 5–50 ha ūkių dalis Lietuvoje siekia 37 proc., Švedijoje, Vokietijoje – apie 63 proc.
Tačiau Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas G.Radzevičius, iš esmės teigiamai vertindamas prasiplėtusias ES paramos gavėjų gretas, pastebi, jog atidžiau išanalizavus ES paramos srautus vis dėlto aiškėja, kad šią kadenciją nepalyginti didesnės sumos išmokėtos būtent stambiesiems ūkiams. Atverta galimybė atskiriems ūkiniams subjektams gauti paramą po kelis kartus, o padvigubinus maksimaliai galimą gauti sumą iki 400 tūkst. eurų net pritrūko pinigų, ir dalis pateikusiųjų paraiškas jos negavo, nors kiti gavo po keliskart.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius prof. dr. Zenonas Dabkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną ES paramos skirstymo kontroversiją: Lietuvoje, pavyzdžiui, kviečių ar rapsų laukai ne blogesni nei Vokietijoje ar Danijoje, bet pieno ūkių nedaugėja, galvijų mažėja, ypač po to, kai ES tiesioginės išmokos atsietos nuo gamybos apimčių, mokamos pagal žemės plotą.
Taip, paties K.Starkevičiaus duomenimis, bemaž pusė Lietuvoje registruotų ūkininkų – popieriniai, įsiregistravę tik gauti išmokas už nušienautą žemę. “Kadangi ES remia tik turinčiuosius ne mažiau kaip penkias karves, išnyko mažieji ūkininkai, daugėja nenušienautų pievų, auginti karvių neskatina ir mažos pieno supirkimo kainos”, – pabrėžia Z.Dabkevičius.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrime atkreipiamas dėmesys, kad apsirūpinimas mėsa ir jos produktais 2010 m. siekė 89 proc., o kiauliena – vos 54 proc. Gyvulių skaičiaus mažėjimo tendencijos, pasak G.Radzevičiaus, jau ima kelti grėsmių apsirūpinimui maistu, o tai yra viena strateginių valstybės krypčių.
Ekspertams kelia nerimą ir naujo 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio projektai. Nors Lietuvos Vyriausybei pavyko išgauti net ES „seniūnės“ Vokietijos parašą, kad ši parems mus kovojant dėl tokių pat kaip Vakarų šalių ūkininkams tiesioginių išmokų, vis dėlto kol kas tokių garantijų neturime.

Žemė dirvonuoja, bet vis tiek neparduodama
Lietuvoje ūkiai arba labai stambūs, arba per daug smulkūs. Nors vidutinio ūkio dydis per pastaruosius kelerius metus išaugo nuo 11 iki 13,8 ha, toliau jiems augti trukdė nesibaigianti žemės reforma, sustabdytas valstybinės žemės pardavimas, galimybė įsigyti kaimyninius sklypus.
„Nieko nepadarėme, kad užbaigtume žemės reformą: komedija – per 20 metų negalime jos užbaigti. Net nėra padaryta visos valstybinės žemės kadastro – pati valstybė nežino, kiek turi žemės. O kaimuose maži sklypeliai neparduodami, nes laukiama paslaptingo užsieniečio, kuris atvažiuos ir nupirks juos už nerealią kainą. Nors deklaruojama, jog žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams vėl atidėtas, kad ją įsigytų mūsų žemdirbiai, iš tikrųjų kaime lūkesčiai visai priešingi“, – tvirtina Europos regioninės politikos instituto direktorius G.Radzevičius. Be to, užsieniečiai, kurie norėjo Lietuvoje pirkti žemės, jau dabar valdo po dešimtis tūkstančių hektarų, mat juridiniams asmenims draudimo pirkti nėra.
Žemės fondas turėjo paskatinti žemės pardavimą kaime, bet, G.Radzevičiaus vertinimu, realiai jis neveikia. „Apie 300–500 tūkst. ha – valstybinė žemė ir vos ne pusė jos apleista, bet kažkodėl valstybė jos neparduoda. Žemės savininkų nepriverčia tvarkytis ir padidinto mokesčio už neprižiūrimą žemę sistema“, – kritikuoja G.Radzevičius.
Lietuvoje šiuo metu tebedirvonuoja apie 500–800 tūkst. ha, apie 10 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės.

Geri užmojai, tačiau su broku
Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas G.Radzevičius džiaugiasi, kad pagaliau po dvidešimtmečio kalbų apie kooperaciją pasirodė pirmieji realūs jos daigai, o žemdirbiai jų nebetraktuoja kaip „kolchozo“. Kooperuotis apsimoka ir įsigyjant modernią techniką – tai sustiprintų žemdirbių derybinę galią derantis dėl kainų su prekybos centrais. Tiesa, tokia išskirtinė parama, kokia buvo suteikta „Pienui LT“, – smarkiai rinką iškraipantis dalykas, kurio, pasak G.Radzevičiaus, neturėtų būti.
K.Starkevičius vertas pagyrimo, jog nesileido maustomas ir inicijavo kasos aparatus turguose, kad nebūtų slepiami mokesčiai. Tačiau turintys kasos aparatą prisimena tik dalis prekeivių. Ministras sugriežtino ekologinių ūkių kontrolę, mat iki tol ekologiškų produktų būdavę užauginama mažiau, nei deklaruojama pardavus. Deja, dalis ūkininkų žada atsisakyti ekologinės žemdirbystės, nes pakeistos taisyklės suklaidino ir pridarė nuostolių. Net pati ryškiausiai matoma ir pagyrų K.Starkevičiui pelniusi permaina – išplitę ūkininkų turgeliai – ne be broko: jie ima išsigimti, juose įsitvirtino ir perpardavinėtojai.
Žemės ūkio ekspertas G.Radzevičius atkreipia dėmesį, kad be reikalo lūkuriuojame, kai kitos ES šalys, pavyzdžiui, Vokietija, skiria daugiau dėmesio ir lėšų mokslo tyrimams, būtiniems mokantis prisitaikyti prie klimato pokyčių. O Lietuvoje specializuotų žemės ūkio mokslo įstaigų drastiškai sumažėjo.
Nevienareikšmiškai vertinamas ir K.Starkevičiaus pasiekimas, kad ūkininkai būtų įtraukti į „Sodros“, sveikatos draudimo, gyventojų pajamų mokėtojų sistemą. Laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva mano, kad pagrįstas pokytis – ūkininkų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu: ūkininkų nuosavybė yra saugoma valstybės, jų vaikai mokosi mokyklose ir gauna švietimo paslaugas, tad už šias viešąsias paslaugas tenka mokėti, nes iki 2009 m. tai teko apmokėti visiems gyventojams.
Vis dėlto, ekspertės manymu, „Sodros“ sistema pritaikyta darbo santykius turintiems darbuotojams, kurie gauna reguliarias pajamas, kurių stažą pakankamai lengva apskaičiuoti ir kurie darbo vieta bei priemonėmis yra aprūpinami darbdavio, tad jie tiesiogiai nepatiria sąnaudų. Todėl darbo santykių neturintiems gyventojams turėtų būti leidžiama pasirinkti, ar jie nori draustis sveikatos draudimu, ar savanoriškai prisiima riziką tuo atveju, jeigu nesidraus.
O ūkininkas Aleksandras Stonkus šios Vyriausybės nuopelnus žemės ūkio srityje vertina trejetu su pliusu pagal penkiabalę sistemą. „Pradėta ryžtingai, bet paskui užbuksuota“, – vertina vieno moderniausių Lietuvoje Laimos Stonkuvienės agroserviso valdytojas.
Vertinimas, ko gero, gana objektyvus.

Žemės ir maisto ūkio rodikliai viršijo prieškrizinius
Rodiklis    2008 m.    2011 m.
Žemės ir maisto ūkio sukurta dalis visoje šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje (proc.)    6,5    7,4
Žemės ūkio ir maisto produktų dalis visame eksporte (proc.)    11,1    12,2
Užsienio prekybos balansas (mln. Lt)    754    1 997
Žemės ūkio darbuotojų skaičius (tūkst.)    102,5    106,1
Šaltinis: Statistikos departamentas, Žemės ūkio ministerija

Vyriausybės indėlis į žemės ūkio 2008–2012 m. sėkmes ir nesėkmes
Pliusai
ES paramos, žemės ūkio pastatų statybos, kai kurių kitų procedūrų  supaprastinimas leido lengviau išgyventi krizę, kartu padėdamas atsigauti ir visam Lietuvos ūkiui.
ES paramos gavėjų padaugėjo nuo 1,6 iki 20 tūkst.
Vidutinio ūkio dydis išaugo nuo 11 iki 13,8 ha.
Ūkininkai gali tiesiogiai parduoti savo produkciją ūkininkų turgeliuose.
Realiai pradėti plėtoti ūkininkų kooperatyvai.
Turguose įvesti kasos aparatai privertė sąžiningiau mokėti mokesčius.
Pagerintos kaimo gyvenimo sąlygos (programa “Leader” ir kt.).
Ūkininkai įtraukti į “Sodros”, PSD ir gyventojų pajamų mokesčių sistemą.

Minusai
Padidinus maksimalią galimą gauti ES paramos sumą ir leidžiant į ją pretenduoti keliskart, proporciškai padidėjo jos dalis stambiesiems ūkiams.
Nebaigta žemės reforma, nebaigtas valstybės žemės registras, neleista jos pirkti užsieniečiams, sustojusi žemės pardavimo rinka.
Nors numatyti didesni mokesčiai už apleistą žemės ūkio paskirties žemę, dar vis apie 10 proc. jos dirvonuoja.
Mažėja galvijų, apsirūpinimas mėsa tesiekia 89 proc.
Nepaisant ES ir valstybės paramos žemės ūkiui, maisto produktų kainos kyla.
Kol kas neužsitikrintos tokios kaip ES senbuvėse tiesioginės išmokos žemdirbiams.
Šaltinis: “Veido” ekspertų vertinimas

Po metų baigiasi jau antrasis Europos Sąjungos paramos laikotarpis – ko gero, kiekvienas mato akivaizdžią jos naudą mūsų šalies ekonomikai. Vis dėlto pažvelgus giliau galima pastebėti ir kitų paramos savybių, kurių pasekmės keičia Lietuvos verslą ne tik į teigiamą pusę.

Šių metų valstybės biudžete Europos Sąjungos paramos lėšos sudarys daugiau nei 7 mlrd. Lt. Be to, Lietuva yra viena geriausiai šias lėšas panaudojančių valstybių: iš visų 2007–2013 m. laikotarpiui mūsų šaliai skirtų pinigų panaudojome apie 35 proc., tai yra nuo 2007-ųjų projektų rangovams ir vykdytojams išmokėta daugiau nei 16 mlrd. Lt.
Daugiausiai lėšų skirta Žemės ūkio, Susisiekimo ir Ūkio ministerijų administruojamiems projektams. Tiesą sakant, be paramos kai kurios mūsų ūkio sritys būtų nekonkurencingos ir tegalėtų vegetuoti ar apskritai žlugtų.
„Laisvosios rinkos sąlygomis, pavyzdžiui, inovacijų kūrimo ar žemės ūkio srityse mes su kitų šalių gamintojais negalėtume konkuruoti. O kai gauname paramos iš šalies, tada ne tik išgyventi, bet ir plėstis pavyksta“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
Panaudojant ES pinigus sukurta daug naujos infrastruktūros ir patobulinta esama: pastatytos Kauno, Klaipėdos sporto arenos, Druskininkų slidinėjimo trasa, nutiesta daugiau nei 1,1 tūkst. km kelių, renovuota daugiau nei 400 viešosios paskirties pastatų, mažesni miesteliai ir kaimai buvo prijungti prie spartaus šviesolaidinio interneto tinklo.
Žinoma, būta ir ne tokių sėkmingų lėšų panaudojimo atvejų, už kuriuos gautas lėšas teks grąžinti: tarkime, nepavykusi mazuto saugyklos statyba prie Vilniaus Gariūnų turgavietės ar žlugęs Vilniaus miesto elektroninio transporto bilieto sistemos kūrimas. Nepaisant minėtų projektų nevykėlių, ES parama iš esmės davė didžiulį postūmį Lietuvos verslui ir padėjo tvirtesnį pagrindą po kojomis valstybei, susidūrusiai su sunkmečio iššūkiais.
Sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas: šis posakis puikiai iliustruoja ir padėtį, susijusią su ES paramos lėšomis. Šiandien nemažai įmonių bei organizacijų jau yra įpratusios prie ES lėšų ramsčio ir atėmus jį šalies ūkis gali pradėti šlubuoti ar net griuvinėti, o juk prognozuojama, kad 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuva gaus apie 1 mlrd. Lt mažiau paramos.
Vis dėlto mažiau akivaizdūs yra kiti ES pagalbos niuansai, nemažai iškraipantys sveiką konkurenciją, rinkos sąlygas ir net kilstelintys kainas.

Iškraipoma konkurencija ir kainos

„ES parama gan stipriai prisidėjo prie šalies ekonomikos perkaitimo ir dėl jo kilusios krizės. Juk apie 57 proc. visos paramos lėšų nusėdo statybų sektoriuje“, – primena Klaudijus Maniokas, VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovas. Pasak jo, ES parama paskatino viešųjų pastatų statybą ir renovavimą, kelių tiesimą, vandentvarkos sistemos kūrimą – darbų statybų sektoriuje netrūko, todėl mažėjo konkurencija, didėjo atlyginimai.
O štai bendrovės „Amilina“ generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas mato ankstesnių ES paramos laikotarpių neigiamą įtaką, kai aktyviai remta viena ar kita ūkio sritis, ir tai privedė prie kai kurių įmonių bankroto. „Tarkime, kai mėsos pramonė buvo gausiai finansuojama, perdirbėjų prisikūrė per daug, gaminių pasiūla viršijo paklausą ir galiausiai nemažai firmų, gavusių paramą, turėjo bankrutuoti“, – primena M.Gedvilas.
O Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis dar papildo, kad panašią persisotinimo būseną išgyveno ir pieno supirkimo sektorius, – juk dauguma už ES lėšas įsteigtų pieninių šiandien dirba ne visu pajėgumu.
Vis dėlto dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų kaip didžiausią bėdą minėjo tai, kad daugeliui įmonių ES paramos lėšos atrodo tarsi nukritusios iš dangaus. Todėl jos dažnai persistengia investuodamos į joms nereikalingą ar pernelyg galingą įrangą bei ne visada atsiperkančio produkto gamybą. „Gavus paramą atrodo, kad pinigai teko už dyką, ir vietoje folksvageno perkamas rolsroisas, kurio tavo gamybai tikrai nereikia“, – lygina M.Gedvilas, pridurdamas, jog  vėliau dažnai įsitikinama, kad tas rolsroisas netinka nei rinkai, nei pačiam verslui.
A.Gaižučio vertinimu, šiandien mūsų valstybėje plinta tokia verslo kultūra, kai norint gauti pinigų juos reikia ne uždirbti, bet tinkamai pagrįsti jų gavimą, todėl įmonės dažnai renkasi gaminti tai, ko be ES paramos tikrai negamintų. Ir tai pasakytina ne tik apie gaminius, bet net ir apie statinius. Šiandien už ES pinigus kuriama itin daug įvairios infrastruktūros ir statoma gausybė pastatų, bet visiškai nesidomima ir nevertinama, kiek ji bus reikalinga po dešimties metų, arba už milijonus asfaltuojamas kelias, kuriuo per parą važiuoja vos keliasdešimt automobilių.
Dar viena sritis, kurią iškreipia ES pinigai, – tam tikrų prekių kainos. Pasak Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio, žemės ūkio technikos, kurios pirkimą finansuoja ES fondai, kainos šiuo metu išties didelės. „Šiandien tiek Rytuose, tiek Vakaruose naują kombainą ar traktorių nusipirkčiau pigiau – bet tokiu atveju negaučiau išmokos“, – piktinasi R.Karbauskis.
Šią mintį patvirtina ir M.Gedvilas, kuris sau reikalingą įrangą perka naudotą ir Vakaruose: Lietuvoje ji atnaujinama, ir taip įmonė sutaupo netgi daugiau pinigų, nei tuo atveju, jei įranga būtų perkama Lietuvoje su ES lėšų parama.
R.Karbauskis įžvelgia dar vieną ES sukeltą rinkos iškraipymą – kai skirtingų šalių ūkininkai gauna skirtingo dydžio išmokas. „Lietuvių gaunamos išmokos yra keturis penkis kartus mažesnės nei anglų ar prancūzų, bet produkcijos supirkimo kainos visur vienodos, tad kur čia gali būti sveika konkurencija“, – retoriškai klausia R.Karbauskis. Pasak jo, Lietuvos ūkininkai mielai neimtų jokios paramos, jei jos negautų ir kitų šalių ūkininkai, – tokiu atveju produkcija pabrangtų ir Lietuvos ūkiai taptų ypač konkurencingi.
Visi „Veido“ pašnekovai pastebi ir kitą tendenciją: tie, kurie pirmieji priėjo prie ES pinigų, dažniausiai įgijo ar dabar įgyja konkurencinį pranašumą kitų rinkos dalyvių atžvilgiu. Vėliau daugiau lėšų turinčios įmonės gali sau leisti samdyti specialistus, kurie geriau parengia projektų paraiškas, dėl to sėkmingai gaunama parama. Ratas įsisuka, ir stambesni rinkos žaidėjai įgyja vis daugiau galimybių.

ES lėšų aruoduose „besiganančios“ įmonės

Atkreiptinas dėmesys, kad ES parama ne tik sukuria nemažai darbo vietų įmonėse, kurioms yra skiriamos lėšos, bet kartu ir „maitina“ nemažą sektorių firmų, rašančių arba konsultuojančių paraiškų paramai gauti klausimais. Be to, viešajame sektoriuje pristeigta nemažai projektų vykdymą kontroliuojančių institucijų, o jose įdarbinti šimtai klerkų – juk šiems žmonėms, kai sumažės paramos tempai, teks keisti darbo profilį arba atsidurti gatvėje.
„Valstybės institucijose, atsakingose už ES paramą, įsigaliojusi nuostata, kad lėšas reikia ne panaudoti, o „įsisavinti“, – kritikuoja A.Gaižutis. Pašnekovo žodžiais, Lietuvoje dažniausiai visiškai nesvarbu, kokiais būdais ir kam bus išleisti pinigai, svarbiausia, kad niekam neužkliūtų – nei ES, nei vietinėms kontroliuojančioms institucijoms. Ir daug rečiau kreipiamas dėmesys į tai, kokia nauda už tuos pinigus bus sukuriama.
Pačios paramą gaunančios įmonės turi skirti nemažai dėmesio ES pinigų suvaldymo procesui, todėl kartais susidaro situacija, kai didžiausios pastangos skiriamos ne naujo produkto kūrimui, o biurokratinių procesų suvaldymui ir darbui su kontroliuojančiomis institucijomis.
„Didelė dalis žmonių kuria gigantiškus projektus, kita dalis konsultuoja, kaip juos rašyti, o kiti rašo ataskaitas – galiausiai didelis kiekis žmonių tikrina projektus. Visiškai beprasmis darbas!“ – konstatuoja ekonomikos profesorius Rimantas Rudzkis. Ypač didelę šią vis didėjančio kontroliavimo žalą pašnekovas regi ateityje, kai mažėjant paramos kiekiui vis mažiau reikės ir ES pinigus „aptarnaujančių“ specialistų, kurie bus praradę pagrindines savo kvalifikacijas.
„Lietuvoje tenka susidurti su keliolika viešųjų ryšių agentūrų bei įmonių, kurių visas pajamas sudaro ES parama. Pinigus jos gauna ne tiesiogiai, o iš klientų, kurie reklamuojasi iš ES paramos, – pabrėžia ekonomistas Sigitas Besagirskas. – Tiesiog ES paramos projektuose nemaža dalis lėšų dažniausiai privalo būti skiriama pačiam projektui viešinti – taigi jos ir maitina minėtas agentūras.“
Įvairios viešosios įstaigos taip pat dažnai gyvuoja vien tik iš ES skiriamų lėšų. Tarkime, Europos fondas trečiųjų šalių piliečių integracijai, kuriam 2007–2013 m. laikotarpiui buvo skirta daugiau nei 25 mln. Lt. Iš jo įvairioms viešosioms įstaigoms (Lygių galimybių plėtros centrui, Socialinės partnerystės fondui „Magnum Bonum“ bei kitiems) buvo skiriama lėšų vykdomiems projektams – už jas organizuoti renginiai ir susitikimai nepakantumo svetimšaliams problemai spręsti. Tačiau kas galėtų objektyviai pamatuoti, kiek šių įstaigų veikla sumažino diskriminaciją ar padidino toleranciją? Užtat tikrai aišku, kad gauti pinigai leido toms organizacijoms samdyti darbuotojus, kurie pasibaigus ar sumažėjus Lietuvai skiriamai paramai gali likti „ant ledo“.
Kita besiganančiųjų ES paramos aruoduose grupė – įvairios verslo ar kitos srities asociacijos, turinčios daugybę narių, nors šie net nežino, kad joms priklauso. Tokios asociacijos ar konfederacijos dažniausiai būna sukurtos vieno ar kelių asmenų, kurie gautas iš ES fondų lėšas panaudoja konferencijoms, seminarams, mokymams rengti, nors tokių renginių vertė dažnai būna abejotina. Pasak S.Besagirsko, tokių įmonyčių, besispecializuojančių melžti struktūrinius fondus, yra daug, ir jų daugėja.
„Pati Europos Komisija pripažįsta, kad toks neefektyvus pinigų naudojimas ir sukčiavimas yra neišvengiamas blogis. Tarkime, EK numato, kad visose ES šalyse sukčiaujant ir pažeidžiant taisykles vidutiniškai per metus iššvaistoma apie 4 mlrd. eurų“, – apibendrina prof. J.Čičinskas.

ES paramos poveikis Lietuvai: nauda ir žala
Nauda    Žala
1.    Inovacijų kūrimas už ES pinigus    Produktų gamyba, neįvertinus rinkos poreikio
2.    Konkurencingumo didinimas    Vidinės konkurencijos pažeidimai, kai pirmieji gavusieji paramą įsitvirtina rinkoje
3.    Didžiulis postūmis šalies infrastruktūrai    Nevertinama kai kurių infrastruktūros objektų vertė ateityje
4.    ES lėšomis „pagyvinama“ šalies ekonomika    Didelis ES projektus aptarnaujantis sektorius, kurio nebereikės, mažėjant paramai
5.    Atnaujinama verslo sričių techninė bazė    Pakilusios techninės įrangos kainos šalies viduje

Europos Komisija pranešė atnaujinanti Lietuvai ES lėšų mokėjimus iš Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų.

Mokėjimai, kurių bendra vertė 163 mln. eurų, buvo laikinai sustabdyti šių metų vasarį atsižvelgus į Valstybės kontrolės išvadas dėl galimų įgyvendinamų projektų neatitikimų. Finansų ministerija Europos Komisijai dar kovo viduryje pateikė prašomą informaciją, o balandžio pradžioje ją papildė, informuodama apie veiksmus, taisant audito metu nustatytus neatitikimus. Buvo pakartotinai patikrinti visi projektai, kuriuose  nustatyti galimi neatitikimai. Po atliktų patikrinimų klaidų lygis sumažėjo beveik 3 kartus – nuo 1,93 proc. iki 0,683 proc. visų 2010 m. deklaruotų išlaidų, kurios 2010 m siekė beveik 3 mlrd. litų.

„Laikinas Europos Sąjungos lėšų išmokėjimų Lietuvai sustabdymas nesutrikdė projektų įgyvendinimo – jie buvo finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Tačiau tai buvo rimtas signalas, kad visos ES paramą administruojančios institucijos turi glaudžiau bendradarbiauti, o kilus įtarimams dėl galimų projektų neatitikimų, operatyviai ir iki galo juos išsiaiškinti. Į klausimus, dėl kurių buvo atidėtas ES lėšų mokėjimas, buvo galima atsakyti ir tuo metu, kai Valstybės kontrolė dar tik rengė ataskaitą – taip būtume išvengę įvykusio nesusipratimo“, – sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Įgyvendinus rekomendacijas, iš projektų vykdytojų bus susigrąžinta apie 4,6 mln. litų netinkamų deklaruoti Europos Komisijai lėšų. Audito ataskaitoje Valstybės kontrolė buvo pateikusi pastebėjimus dėl 5,6 mln. litų, kurie galėjo būti susiję su galimai netinkamai projektų vykdytojų atliktomis projektų įgyvendinimo procedūromis. Susigrąžintos lėšos bus panaudotos kitiems projektams finansuoti.

Dauguma Valstybės kontrolės įvardintų galimų neatitikimų buvo siejama su projektų vykdytojų atliekamais viešaisiais pirkimais. Kaip pavyzdžius galima būtų paminėti netinkamai parinktus pirkimo būdus, per aukštus kvalifikaciniai reikalavimus, pirkimo metu nustatytus netinkamus pasiūlymų pateikimo terminus, nenurodytus interneto svetainės, kur galima susipažinti su visais pirkimo dokumentais, adresus ar per daug detalius reikalavimus pirkimo objektui.
Finansų ministerija atkreipia dėmesį – net ir tais atvejais, kai išlaidos pripažįstamos netinkamomis finansuoti ES lėšomis, tai dar nereiškia, kad jos susijusios su neteisėta veikla ar procedūrų pažeidimais. Dažnu atveju tai yra papildomi projekto darbai arba išlaidos, kurios negali būti finansuojami ES lėšomis, bet yra būtinos ir leistinos projekto tikslams pasiekti. Pvz., įgyvendinant transporto srities projektus pakelės drenažas yra būtinas projekto įgyvendinimui, tačiau jis nebuvo numatytos kaip tinkama finansuoti iš ES fondų lėšų. Minėtas išlaidas projektų vykdytojai turėjo finansuoti nuosavomis lėšomis.

GfK Custom Research Baltic“ atliktas tyrimas parodė, kad 80 proc. Baltijos šalių gyventojų mano, kad vyriausybė privalo imtis vadovaujamo vaidmens, skatinant aplinką tausojančios energijos gamybą, ir suteikti paramą jai gaminti.

Taip pat tyrimas atskleidė, jog Baltijos šalių gyventojai palaiko alternatyvias elektros energijos gamybos rūšis ir net pusė jų žiūri palankiai į vėjo energijos parko kūrimą prie savo namų, o už elektros energiją, gaminamą iš atsinaujinančių energijos išteklių, šiek tiek daugiau mokėti norėtų tik dešimtadalis Lietuvos gyventojų, Latvijoje ir Estijoje – tik po 4 proc.

Rinkos tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ trijose Baltijos šalyse balandžio mėn. atliktas tyrimas parodė, kad dauguma – 80 proc. Baltijos šalių gyventojų – mano, kad vyriausybė privalo imtis vadovaujamo vaidmens, skatinant aplinką tausojančios energijos gamybą, ir suteikti paramą jai gaminti. Tik labai maža dalis – 12 proc. respondentų Latvijoje, 14 proc. – Estijoje ir 7 proc. Lietuvoje – mano, kad šios rūšies energijos gamyba turėtų būti pagrįsta rinkos principais ir vyriausybės parama jai iš viso nereikalinga.

Tiesa, tik 9 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų sutiktų mokėti daugiau už aplinką tausojančią energiją, tačiau čia lietuviai gerokai lenkia kaimynus (Estijoje ir Latvijoje taip mano tik po 4 proc. respondentų). 40 proc. respondentų Lietuvoje pareiškė nuomonę, kad jie nenorėtų mokėti šiek tiek daugiau už elektrą net ir žinodami, kad ji išgauta tik iš atsinaujinančių išteklių, tokių kaip vanduo, vėjas, saulės energija ir biomasė. Toks požiūris buvo pareikštas daugiau nei pusės Estijos ir Latvijos gyventojų – 60 proc. respondentų.

Analizuodama tyrimo rezultatus „GfK CR Baltic“ Lietuvos filialo verslo plėtros vadovė Dalia Jasiukevičienė aiškina, kad, remiantis šiuo tyrimu, galima daryti išvadą, jog Baltijos šalių gyventojai palaiko alternatyvius energijos išgavimo būdus, tačiau mokėti už tai nori ne visi.

„Tyrimas tik patvirtina, kad kainų kilimas Lietuvoje – nepageidaujamas, ir lietuviai už elektros energiją nepasiruošę mokėti daugiau, – teigia D. Jasiukevičienė. – Tačiau net 72 proc. Lietuvos gyventojų palaiko energijos gaminimą iš vėjo, 63 proc. – iš saulės, 46 proc. – iš biomasės ir 42 proc. palaiko hidroelektrinių gaminamą energiją“, – apžvelgia apklausos rezultatus tyrimų bendrovės atstovė.

Tadas Navickas, UAB „4 Energia“, vykdančios atsinaujinančios energijos projektus, direktorius, teigia, jog vėjo energija jau dabar yra pigesnė už kitą Lietuvoje gaminamą elektros energiją, o šis kainų pranašumas ateityje tik didės.

„Vėjo energija turėtų pirmiausia keisti brangiausią, iš importuojamų dujų Lietuvoje gaminamą energiją, tad našta vartotojui tik mažėtų, – teigia T. Navickas. – Apklausos rezultatai rodo didelį Lietuvos gyventojų sąmoningumą, tačiau atskleidžia ir nepakankamas žinias apie Lietuvos energetikos ūkį.“

Daugiau nei pusė apklausos respondentų pareiškė teigiamą požiūrį į vėjo energijos parką prie jų namų, taip mano 51 proc. respondentų Lietuvoje, 59 proc. Latvijoje, 55 proc. Estijoje.

Lietuvos energetikos instituto, Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijos darbuotojas Mantas Marčiukaitis pritaria, kad dabartinė ekonomikos situacija ir energetikos aktualijos daro įtaką gyventojų požiūriui, kuris ne visuomet teisingas.

„Šiuo metu susiformavusi klaidinga nuomonė, kad energija iš atsinaujinančių išteklių mokesčių mokėtojams yra našta, nes kuo daugiau bus įrengiama vėjo ar saulės elektrinių, tuo labiau brangs elektros energija vartotojams. Tai nėra visiškai tiesa, – teigia M. Marčiukaitis. – Tačiau apklausos rezultatai rodo, kad gyventojai teisingai supranta šių technologijų plėtros skatinimo mechanizmus: naujos ir perspektyvios, tačiau brangios technologijos kurį laiką turi būti remiamos vyriausybės, o vėliau, nukritus energijos gamybos savikainai (atpigus technologijoms), remti nebereikės, jos galės sėkmingai konkuruoti rinkoje su tradiciniais energijos gamybos būdais“, – pasakoja Lietuvos energetikos instituto atstovas.

Tyrimas atliktas balandžio mėn. internetu, per tyrimą apklausti 18–64 m. amžiaus 1069 respondentai Latvijoje, 1059 respondentai Lietuvoje ir 1010 gyventojų iš Estijos.

Įstojusi į ES Lietuva įgijo teisę prisėsti prie gausesnio stalo ir gauti savo pyrago dalį. Bet vis dažniau kyla klausimas, ar tikrai tinkamai pasinaudojame mums duotu pyragu.

ES parama tapo neįkainojama kai kurioms ūkio šakoms (pvz., žemės ūkiui), ją pasitelkus buvo išplėtota šalies infrastruktūra ir t.t., bet ilgainiui atsiskleidė ir tam tikri ES biudžeto panaudojimo minusai, be to, buvo sukurta keletas mitų apie ES pinigų skirstymą. Taigi panagrinėkime kai kuriuos mitus.
ES paramą Lietuvos įmonės gaus amžinai.
Netiesa, baigiantis antrajam programavimo periodui ir prasidedant trečiajam, ES paramos teikimas įgauna kitokias formas, kurios tikrai nebus patrauklios didžiajai Lietuvos įmonių daliai. Tiesioginė parama įmonėms bus nuosekliai keičiama kita – investicinių ir rizikos fondų forma, pritraukiant iš išorės kapitalą ir perleidžiant valdymą jiems. O tokiems pokyčiams tradicinė lietuviška įmonė tikrai nepasirengusi. Antra, ES paramos suma labai mažėja ir mažės toliau. Taigi ES parama jokiu būdu negalės atstoti skolinto kapitalo iš bankų, galės jį tik papildyti.
“Lengvas grobis”.
Paramą gavusios įmonės mano, kad gautas ES paramos lėšas bus galima panaudoti taip, kaip jos norės. Deja, taip nėra, nes projekto įgyvendinimą reglamentuoja daugybė įvairių taisyklių, procedūrų, rekomendacijų, formų, kurių būtina laikytis, nes priešingu atveju gautas lėšas teks grąžinti.
ES paramą gavusioms privataus verslo įmonėms perkant prekes ir paslaugas paliktos laisvos rankos.
Deja, taip nėra. Verslo įmonės suinteresuotos neišlaidauti ir nusipirkti prekių ar paslaugų geriausia kaina. Bet dabartinė pirkimo tvarka, gaunant ES paramą, varžo verslo įmonių pasirinkimo laisvę. Vietoje įprastinės pirkimo praktikos (patraukliausia pirkimo forma būtų skelbiamos derybos) jos yra verčiamos organizuoti apklausas, nežinodamos, kokią kainą pasiūlys tiekėjas. Tuo tarpu iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamos organizacijos, įstaigos, remiantis Viešųjų pirkimų įstatymu, pirkimus gali atlikti daug paprasčiau: mažos vertės pirkimo atveju gali neskelbti konkurso ir netgi nepaskelbusios derybų nusipirkti iš ko nori ir už kiek nori! Ir tikrai ne už mažiausią kainą.
Apskritai apie tai, kaip sunku administruoti ES projektus, yra girdėję net su jais nesusidūrę verslininkai. Maža to, sklinda kalbos, kad ES paramos projektus administruojančios agentūros yra “blogietės”. Šitas mitas galėjo susiformuoti dėl to, kad pirmaisiais paramos skirstymo metais agentūrų darbuotojai buvo tikri biurokratai, itin nelankstūs ir nemaloniai bendraujantys, neatsižvelgdavo į verslo specifiką. Dabar situacija pasikeitė į gerąją pusę, nes agentūrų projektų vadovai suinteresuoti bendradarbiauti su paramą gavusiomis įmonėmis.
Tiesa, dokumentacijos tvarkymas aptariamose agentūrose iš tiesų stringa: joms vis dar nepakanka elektroniniu būdu pateikiamų ar skenuotų (nors ir su parašu) dokumentų. Agentūros pripažįsta tik tradicinį susirašinėjimą, t.y. popierines dokumentų versijas siunčiant tradiciniu paštu. Tai nepagreitina komunikavimo tarpusavyje. Visa tai atrodo gana nenatūraliai, kai prisimename, kad Lietuva valdo vienus sparčiausių duomenų perdavimo tinklų. Deja, viešajame sektoriuje tuo naudojamasi labai konservatyviai.
Atkreiptinas dėmesys, kad įsisavinant didelį ES paramos srautą kartais mažiau atsižvelgiama į rinkos poreikius, t.y. kai pinigai ateina lengviau, negalvojama, ar tikrai projekte numatyti produktai ir veiksmai yra reikalingi konkrečiam vartotojui, nemąstoma, kad tenkinant konkrečius visuomenės poreikius šiuos išteklius galima panaudoti daug racionaliau. Deja, šiuo metu labiau koncentruojamasi į tai, kaip gauti paramos pinigus, o ne kaip sukurti pridėtinę vertę. Rinkoje atsiranda įvairių produktų, kurie tikrai nebūtų buvę sukurti, jeigu nebūtų gauta ES paramos.
Kitas labai svarbus dalykas yra tas, kad tiesioginė parama verslui iškraipo konkurenciją ir net labai sofistikuoti konkursai nesugeba pašalinti negatyvių pasekmių ekonomikai.
Prie minusų derėtų priskirti ir tai, kad ES pinigai priverčia paramą gaunančias ir jas aptarnaujančias įmones daug dėmesio skirti šiam procesui. Dėl to patys kūrybingiausi žmonės savo intelektinį potencialą neretai nukreipia ne į konkurencingų produktų kūrimą, bet į biurokratinių procesų suvaldymo būdų paiešką. Einamuoju momentu įmonė tarsi laimi, pasinaudojusi “lengvesniais” pinigais, bet praranda ilgalaikę perspektyvą, mat gabiausi žmonės nekuria projektų, kurie konkuruotų rinkoje.
Pasibaigus ES paramai, mūsų laukia gan liūdna perpektyva, nes dalis specialistų bus praradę bazinę kvalifikaciją.

Pasibaigus ES paramai, mūsų laukia gan liūdna perpektyva, nes dalis specialistų bus praradę bazinę kvalifikaciją.

Vien praėjusiais metais apie pusė (51 %) visų Europos atostogautojų planavo praleisti atostogas savo šalyse.1 Daugeliui prognozuojant šios tendencijos populiarumą ir 2012 m., Europos Komisija, vykdydama Patraukliausių Europos turizmo vietovių (EDEN) projektą, skatina europiečius ieškoti neatrastų lobių savo šalyse.

EDEN projekto tikslas – parodyti unikalias Europos vietoves, kurios iki šiol buvo palyginti mažai žinomos. Visoje Europoje EDEN projekto vietovės suteikia lankytojams puikią galimybę daugiau sužinoti apie savo šalies kultūrą ir tradicijas. ES Įmonių ir pramonės komisaras Antonio Tajani sako: „EDEN projektas dėmesį kreipia į atostogų vietoves, kuriose išlaikoma turizmo, gamtos ir vietinės bendruomenės darna. Pasaulio ekonomikai greitai kintant, EDEN projekto dėmesio centre –   išradingiausios ir kūrybiškiausios Europos turizmo vietovės. Taip skatinama vietinė ekonomika, ypač mažosios įmonės, todėl EDEN gali padėti įveikti dabartinę ekonominę krizę.“

Vietovės varžosi dėl šalyje patraukliausios turizmo vietovės apdovanojimo, kiekvienais metais sutelkiant dėmesį į vis kitą temą. Lietuvos valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorė ponia R. Balnienė teigia: „Lietuvos EDEN vietovės yra puikūs darnaus turizmo pavyzdžiai lankytojams, nenorintiems ilsėtis perpildytose tradicinėse atostogų vietose. Čia jų laukia daug nepakartojamų įspūdžių. EDEN iniciatyva padeda turizmo vietovėms atnaujinti ir plėsti turizmo paslaugas“.

2011 m. buvo renkamos geriausios vietovės, kuriose kultūrinio/architektūrinio paveldo atstatyti objektai specialiai pritaikyti turizmo veikloms, išsaugant ir tausojant vietovės gamtos, kultūros ir istorijos išteklius. Lietuvos laimėtoja, Rokiškio dvaro sodyba, pastatyta 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo, buvo nuolatinė kelių kartų palikuonių šeimos rezidencija, kultūros centras. Kelis dešimtmečius buvusi apleista, Rokiškio dvaro sodyba po paskutinio atnaujinimo pradeda atgauti buvusį populiarumą ir šiandien priima lankytojus iš viso pasaulio. Dvaro pastatuose įsikūrusiame Rokiškio krašto muziejuje saugoma ir eksponuojama daugiau nei 80 000 muziejinės vertės daiktų, įskaitant unikalius dailės kūrinius, paveikslus, skulptūras, senovines knygas, dokumentus, monetas ir archeologinius radinius.

2010 m. konkurse paminėtos vietovės, pritaikiusios naujoviškus vandens turizmo principus. Laimėtoju išrinktas ežerais ir miškais garsus Zarasų kraštas, kuris puikuojasi gamtinės aplinkos įvairove ir kultūriniu paveldu. Čia vyksta daugybė renginių nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

2009 m. EDEN projektas ieškojo turizmo vietovių saugomose teritorijose. Nemuno deltos regioninis parkas geriausiai žinomas kaip Lietuvos gamtos stebuklas. Baigiantis ledynmečiui tirpstantis ledynas suformavo nepakartojamo grožio pievas, upes, ežerus ir Kuršių neriją. Aplinkiniuose miestuose lankytojai turi galimybę tyrinėti vietinę kultūrą ir tradicijas.

2008 m. EDEN projekto tema buvo turizmas ir vietinis nematerialusis paveldas. Tuomet nugalėjo Plateliai. Jų apylinkės traukia lankytojus gamtos grožiu, unikaliomis XVIII a. bažnyčiomis, senovinėmis sodybomis, tradicine mažąja liaudies architektūra, dvaro sodyba. Čia gausu kaimo turizmo sodybų, nedidelių tautodailininkų muziejų, kur pristatomi šio krašto papročiai, kalba, amatai, kulinarinis paveldas. Jei nepavyks atvykti į Užgavėnių šventę žiemą, su šia senovine tradicija galima susipažinti unikaliame Užgavėnių muziejuje, įsikūrusiame Platelių dvaro arklidėje.

Norėdami sužinoti daugiau apie EDEN projekto vietoves Lietuvoje ir visoje Europoje, spustelėkite nuorodą http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/eden/index_lt.htm (ec.europa.eu/eden).

EDEN projekto tikslas – parodyti unikalias Europos vietoves, kurios iki šiol buvo palyginti mažai žinomos. Visoje Europoje EDEN projekto vietovės suteikia lankytojams puikią galimybę daugiau sužinoti apie savo šalies kultūrą ir tradicijas. ES Įmonių ir pramonės komisaras Antonio Tajani sako: „EDEN projektas dėmesį kreipia į atostogų vietoves, kuriose išlaikoma turizmo, gamtos ir vietinės bendruomenės darna. Pasaulio ekonomikai greitai kintant, EDEN projekto dėmesio centre –   išradingiausios ir kūrybiškiausios Europos turizmo vietovės. Taip skatinama vietinė ekonomika, ypač mažosios įmonės, todėl EDEN gali padėti įveikti dabartinę ekonominę krizę.“

Vietovės varžosi dėl šalyje patraukliausios turizmo vietovės apdovanojimo, kiekvienais metais sutelkiant dėmesį į vis kitą temą. Lietuvos valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorė ponia R. Balnienė teigia: „Lietuvos EDEN vietovės yra puikūs darnaus turizmo pavyzdžiai lankytojams, nenorintiems ilsėtis perpildytose tradicinėse atostogų vietose. Čia jų laukia daug nepakartojamų įspūdžių. EDEN iniciatyva padeda turizmo vietovėms atnaujinti ir plėsti turizmo paslaugas“.

2011 m. buvo renkamos geriausios vietovės, kuriose kultūrinio/architektūrinio paveldo atstatyti objektai specialiai pritaikyti turizmo veikloms, išsaugant ir tausojant vietovės gamtos, kultūros ir istorijos išteklius. Lietuvos laimėtoja, Rokiškio dvaro sodyba, pastatyta 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo, buvo nuolatinė kelių kartų palikuonių šeimos rezidencija, kultūros centras. Kelis dešimtmečius buvusi apleista, Rokiškio dvaro sodyba po paskutinio atnaujinimo pradeda atgauti buvusį populiarumą ir šiandien priima lankytojus iš viso pasaulio. Dvaro pastatuose įsikūrusiame Rokiškio krašto muziejuje saugoma ir eksponuojama daugiau nei 80 000 muziejinės vertės daiktų, įskaitant unikalius dailės kūrinius, paveikslus, skulptūras, senovines knygas, dokumentus, monetas ir archeologinius radinius.

2010 m. konkurse paminėtos vietovės, pritaikiusios naujoviškus vandens turizmo principus. Laimėtoju išrinktas ežerais ir miškais garsus Zarasų kraštas, kuris puikuojasi gamtinės aplinkos įvairove ir kultūriniu paveldu. Čia vyksta daugybė renginių nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

2009 m. EDEN projektas ieškojo turizmo vietovių saugomose teritorijose. Nemuno deltos regioninis parkas geriausiai žinomas kaip Lietuvos gamtos stebuklas. Baigiantis ledynmečiui tirpstantis ledynas suformavo nepakartojamo grožio pievas, upes, ežerus ir Kuršių neriją. Aplinkiniuose miestuose lankytojai turi galimybę tyrinėti vietinę kultūrą ir tradicijas.

2008 m. EDEN projekto tema buvo turizmas ir vietinis nematerialusis paveldas. Tuomet nugalėjo Plateliai. Jų apylinkės traukia lankytojus gamtos grožiu, unikaliomis XVIII a. bažnyčiomis, senovinėmis sodybomis, tradicine mažąja liaudies architektūra, dvaro sodyba. Čia gausu kaimo turizmo sodybų, nedidelių tautodailininkų muziejų, kur pristatomi šio krašto papročiai, kalba, amatai, kulinarinis paveldas. Jei nepavyks atvykti į Užgavėnių šventę žiemą, su šia senovine tradicija galima susipažinti unikaliame Užgavėnių muziejuje, įsikūrusiame Platelių dvaro arklidėje.

Norėdami sužinoti daugiau apie EDEN projekto vietoves Lietuvoje ir visoje Europoje, spustelėkite nuorodą http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/eden/index_lt.htm (ec.europa.eu/eden).

Apie finansinę paramą jauniesiems mokslininkams, grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų, kalbamės su Lietuvos mokslo tarybos moksline sekretore, Lietuvos mokslų akademijos vykdomo projekto „Lyčių lygybės moksle skatinimas (LYMOS)“ veiklos „Finansinės paramos priemonių, skirtų mokslininkams ir kitiems tyrėjams, taikymas“ vadove dr. Brigita Sarafinavičiūte.

– Su kokiomis problemomis susiduria jaunieji Lietuvos mokslininkai ir tyrėjai, grįžę po motinystės (tėvystės) atostogų?
B.S.: Jaunųjų mokslininkų karjeros perspektyvas ir rezultatus lemia galimybė dalyvauti mokslinėse konferencijose, kuriose jie galėtų pateikti savo tyrimų rezultatus ir taip taptų „matomi“ mokslinėje visuomenėje. Be to, tyrėjų (dažniausiai moterų) mokslo karjeros perspektyvas pristabdo vaikų priežiūrai skirtas laikotarpis, kurio metu mokslinė kvalifikacija nedidėja. Grįžusieji po vaikų priežiūros atostogų tyrėjai esti šiek tiek atsilikę nuo naujausių mokslo tendencijų, turi iš naujo integruotis į tyrėjų grupes. Atsitraukę nuo intensyvių tyrimų, jie dažnai net keletą metų negali publikuoti jokio mokslinio straipsnio. Populiarėjant tėvystės atostogoms, savotišką stabtelėjimą mokslo srityje ilgainiui gali pajusti ir tyrėjai vyrai.
– Kokio tipo finansinė parama numatyta įgyvendinant LYMOS projektą?
B.S.: Lietuvos mokslo taryba nuo 2011 m. kovo partnerio teisėmis vykdo Lietuvos mokslo akademijos įgyvendinamo projekto „Lyčių lygybės moksle skatinimas (LYMOS)“ veiklą „Finansinės paramos priemonių, skirtų mokslininkams ir kitiems tyrėjams, taikymas“.
Projekto metu numatyta teikti dviejų rūšių finansinę paramą. Pirmoji – tai finansinė parama po motinystės (tėvystės) atostogų grįžusiems mokslininkams ir kitiems tyrėjams (įskaitant doktorantus), vykstantiems į mokslines tarptautines konferencijas, vasaros mokyklas ir kt. Taikant šios rūšies paramą, apmokamos faktiškai patirtos kelionės, gyvenamojo ploto nuomos, pragyvenimo, konferencijos dalyvio mokesčio išlaidos.
Antroji finansinės paramos rūšis – stipendija po vaiko priežiūros atostogų grįžusiems mokslininkams ir kitiems tyrėjams (įskaitant doktorantus). Šios paramos tikslas – padėti atnaujinti kvalifikaciją ir pasirengti tolesniam moksliniam darbui. Atlikus tyrimą nustatytas rekomenduojamas vieno mėnesio stipendijos dydis – 961 Lt į rankas. Stipendiją numatoma mokėti ne ilgiau kaip devynis mėnesius.
– Kokia Vakarų Europos patirtis – kokios pagrindinės finansinės paramos priemonės populiarios ten?
B.S.: Tyrėjai, susiduriantys su šeimos ir mokslinės karjeros derinimo iššūkiais, remiami įvairiai. Kiek yra žinoma, visuose Europos Komisijos skelbiamuose kvietimuose teikti paraiškas moksliniams tyrimams būna nurodoma, kad vertinant mokslininko įdirbį neįskaičiuojamas laikas, praleistas vaiko priežiūros atostogose. Kai kurios mokslo įstaigos ir finansavimo agentūros įgyvendina specialias mobilumo programas, padedančias surasti darbą ir vizituojančio mokslininko sutuoktiniui. Dėl jų mokslininkui netenka rinktis tarp mokslinės karjeros ir šeimos gerovės. Kita populiari priemonė – lankstus darbo grafikas.
– Kodėl tokia parama jauniesiems mokslininkams, grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų, yra reikalinga?
B.S.: 2011 m. balandį Lietuvos mokslo taryba atliko elektroninę jaunųjų mokslininkų apklausą. Gauti atsakymai parodė, kad grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų doktorantams ir mokslininkams parama tikrai būtų reikalinga.
Į klausimą, ar grįžusiems po vaiko priežiūros atostogų reikalinga finansinė parama dalyvauti konferencijose, vasaros (žiemos) mokyklose, teigiamai atsakė net 85 proc. respondentų, nurodydami, kad tokiai paramai teikti reikia atskiro konkurso. 80 proc. atsakiusiųjų manė, kad grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų mokslinei kvalifikacijai atnaujinti labai praverstų ir stipendija.
– Kam konkrečiai gali būti teikiama finansinė parama vykdant šį projektą?
B.S.: Gauti paramą gali pretenduoti visų mokslo sričių mokslininkai ir kiti tyrėjai (įskaitant doktorantus), grįžusieji tęsti mokslinės veiklos po motinystės (tėvystės) atostogų. Būtent šiuo aspektu LYMOS projekto teikiama parama skiriasi nuo kitų paramų.
– Kiek iš viso planuojama skirti paramos įgyvendinant LYMOS projektą?
B.S.: Abiejų rūšių finansinei paramai iš viso numatyta skirti iki 324,6 tūkst. Lt.
– Kiek iš viso asmenų gaus finansinę paramą LYMOS projekto metu?
B.S.: Tikimės, kad bus galima skirti apie 30 stipendijų ir paremti iki 20 mokslinių išvykų.
– Ar už gaunamą LYMOS paramą iš mokslininkų bus reikalaujama tam tikro „atidirbimo“ – minimalių mokslo rezultatų, pranešimų, tyrimų?
B.S.: Be abejo. Parama tyrėjams – valstybės investicija. Tikimės, kad gavusieji paramą tyrėjai atsiskaitys pasiektais rezultatais ne tiek dėl formalių reikalavimų, kiek dėl to, kad gautoji parama iš tiesų taps jų mokslinės veiklos paskata.
– Koks paramos skyrimo mechanizmas, kas priims sprendimus?
B.S.: Abiejų rūšių parama teikiama konkurso būdu. Lietuvos mokslo taryba sudarė LYMOS komisiją, jai ir nurodyta vertinti pateiktas paraiškas bei paramą gavusiųjų veiklos ataskaitas.
– Kur mokslininkai ir tyrėjai, norintys gauti paramą, turėtų kreiptis?
B.S.: Lietuvos mokslo taryba LYMOS programos kvietimus teikti paraiškas norintiesiems gauti stipendijas mokslinei kvalifikacijai atnaujinti ar paramą mokslinėms išvykoms rengiasi skelbti 2012 m. kovą. Kvietimai teikti paraiškas ir sąlygos pareiškėjams bei visa kita informacija apie stipendijas ir išvykas bus skelbiama Lietuvos mokslo tarybos svetainės (http://www.lmt.lt) skiltyje „Kvietimai“ ir projekto interneto svetainėje http://www.lymos.lt. Išsamesnę informaciją teikia Lietuvos mokslo tarybos vyr. specialistė Audronė Ašmontienė tel. (8 5) 262 5626, el. p. Audrone.asmontiene@lmt.lt.

Kęstutis Gedminas

Vilniaus miesto savivaldybė 5 tūkst. litų suma rems verslininkus, kurie nusikels mieste esančius kioskus, taip skatindama smulkųjį verslą imtis naujos veiklos.

„Norime, kad smulkusis verslas Vilniuje turėtų geras sąlygas plėtotis. Todėl stengiamės, kad mieste atsirastų patrauklūs prekybos kioskai ir paviljonai, skiriame piniginę paramą kioskų savininkams. Pavyzdžiui, parama galės pasinaudoti smulkaus verslo atstovai, kurie, Seimui priėmus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisą, nebeišgalės išlaikyti savo verslo, nes kioskuose nuo sausio nebus galima prekiauti alkoholiniais gėrimais“, – sako Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Savivaldybė taip pat planuoja nuo 2013 metų pristatyti naujo pavyzdžio prekyvietes. Taip šiuo metu netvarkingi kioskai užleistų vietą vienodos architektūros prekybiniams kioskams ir paviljonams.

Šiuo metu sostinėje yra daugiau kaip 480 kioskų, iš jų apie 140 prekiauja alkoholiniais gėrimais.