Jei būtų pritarta siūlymams neparduoti žemės užsieniečiams, o visus svarbiausius valstybės klausimus spręsti lengvai sukviečiamais referendumais, tai būtų smūgis mūsų valstybės tarptautinei reputacijai, grėstų ES finansinės sankcijos ir anarchija valstybės valdymo srityje.

Ūkininkas Pranciškus Šliužas valdo 18 hektarų paveldėtos žemės, apie pusę jos užsodinęs mišku. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos ūkininkų, jis naudojasi ES finansine parama. Bet, kaip ir dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, parėmusių referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams idėją, su kitais europiečiais niekuo dalytis nenori.
P.Šliužas, referendumo valstybės valdymą ir tarptautinius įsipareigojimus revizuojančiais klausimais iniciatyvinės grupės koordinatorius, tiki, kad referendumas bus sėkmingas. Kam sėkmingas?

Ar gresia Lietuvos išpardavimas

„Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų vienodai žalinga, jei būtų leista parduoti žemę užsieniečiams, nes Lietuva yra kooperacinė nuosavybė ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi vienodą teisę į Lietuvą. Lietuvą galima parduoti tik tuo atveju, jei liks vienas lietuvis ir jis nuspręs ją parduoti. Jei yra keli, reikia jų paklausti, ir tai daroma referendumo keliu. O jei neteksim Lietuvos žemės, neteksim visko“, – gąsdinasi P.Šliužas.
Kaip žinome, Lietuva stojimo į ES sutartyje įsipareigojo laikytis laisvo kapitalo judėjimo principo, tačiau išsiderėjo teisę neparduoti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams septynerius metus su galimybe šį pereinamąjį laikotarpį vienąkart pratęsti dar trejiems metams. Dešimt metų netruko praeiti ir gegužės 1-ąją išmuš valanda laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Ar tikrai Lietuva bus masiškai išparceliuota svetimšaliams? Ekspertai didelių revoliucijų neprognozuoja, nes kas norėjo, žemės jau nusipirko. Vieni sandorius įteisino Lietuvos piliečių vardu, kiti – kaip juridiniai asmenys, įgyti žemės galėjo ir tie, kurie trejus metus Lietuvoje gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla.
Kaip užsieniečiui paprasčiau nusipirkti žemės, taip pat ir konkrečių siūlymų, – pilnas internetas. Pavyzdžiui, UAB „Žemės plėtra“ pataria: arba Lietuvoje registruoti įmonę (juridinį asmenį), arba pirkti ne žemę, o įmonės akcijas, su kuriomis perimamos ir teisės į įmonės valdomą žemę. „Tokios įmonės dažniausiai yra kuriamos būtent konkrečiam projektui, t.y. sklypo suformavimui ir galutinio produkto paruošimui“, – atvirai dėstoma „Žemės plėtros“ tinklalapyje.
Beje, pernai pavasarį garsiai nuskambėjo panašus atvejis, kai „Agrowill group“ švedams pardavė įmonių, valdančių kelis tūkstančius hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijas.
Taigi, praėjusios kadencijos žemės ūkio ministro, dabar Seimo nario Kazio Starkevičiaus duomenimis, jau dabar apie 5–8 proc. žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje valdo užsienio piliečiai. Beje, tiek pat – 5 proc. žemės ir miško užsieniečiai šiuo metu valdo ir Estijoje, kuri apsiribojo septynerių metų pereinamuoju laikotarpiu ir jau trejus metus nevaržo užsieniečių norų pirkti čia žemės. Neišpirko užsieniečiai nei Čekijos, nei Slovakijos, kur tokie draudimai taip pat negalioja.
Tad, kai kurių žemės rinkos ekspertų prognozėmis, savininkai, dešimtmetį laukę, kada galės parduoti žemę turtingesniems pirkėjams iš kitapus sienos, gali likti nieko nepešę. Užsieniečių nedomina mažesni nei 100 ha sklypai. Be to, nors svetimšalių investicijos vidutinę žemės kainą kilstelėtų, vis dėlto jie nemokės už lietuviškas žemes olandiškų ar vokiškų kainų. K.Starkevičiaus pastebėjimu, štai vidutinė rinkos kaina Lietuvoje nusistovėjusi apie 10 tūkst. Lt už ha ir, kaip skelbta, maždaug tiek ir mokėjo užsienio pirkėjai „Agrowill group“.

Lenkai neparduos žemės kitiems dar dvejus metus

Vis dėlto, jei grėsmės atverti žemdirbiškos žemės rinką ne tokios jau didelės, kodėl kaimynai lenkai išsikovojo dvylikos metų pereinamąjį laikotarpį? Gal, norėdami kuo greičiau patekti į ES, nepakankamai gynėme Lietuvos teises?
„Ilgesnis laikotarpis ir mūsų ūkininkams būtų buvęs naudingas, nes jie būtų dar sustiprėję ir daugiau jų galėtų patys žemės nusipirkti. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek turėtume ją parduoti ir ES šalių piliečiams“, – sako K.Starkevičius, primindamas, kad derantis dėl narystės ES sąlygų Lietuvoje ginčytasi, ar apskritai reikia pereinamojo laikotarpio, mat investicijų Lietuvai verkiant reikėjo, o žemės juk neišsiveši.
„Pirminė pozicija buvo, kad pereinamojo laikotarpio žemės pardavimui iš viso nereikia. Paskui nutarta jo prašyti, ir tai lėmė du veiksniai: pirma, tapo aišku, kad tiesioginės išmokos žemdirbiams bus diskriminacinės – gerokai mažesnės nei ES senbuvių, antra, taktinis dalykas – pereinamojo laikotarpio prašė ir kitos valstybės“, – primena žemės pardavimo klausimu derėjęsis Darius Žeruolis, anuomet Europos komiteto Integracijos strategijos departamento direktorius, dabar – konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ partneris.
Lenkija, nuogąstaudama, kad didžioji kaimynė Vokietija supirks pasienio žemę, atitekusią Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo, pasirašydama narystės ES sutartį prašė net aštuoniolikos metų pereinamojo laikotarpio, bet susiderėjo dėl dvylikos. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, paprašė septynerių su teise vieną kartą pratęsti dar trejiems metams. Estija iš pradžių visai neprašė ir tik derybų pabaigoje prisidėjo prie kitų.
Beje, žemės kainos Rytų Europoje nuo ES senbuvių skyrėsi per šimtą kartų. „Bet, pavyzdžiui, Prancūzija stipriai priešinosi, kad naujosioms narėms būtų duodamos tegu ir diskriminacinės išmokos ir dar palikta išimtis neparduoti užsieniečiams žemės. Tuomet jie kalbėjo, kad jūs už mūsų pinigus prisipirksite žemės, o mes tokios teisės neturėsime“, – prisimena D.Žeruolis.
Beje, kaip primena buvęs derybininkas, tai apskritai buvęs nusižengimas vienai ES principinių laisvių – laisvam kapitalo judėjimui, o šios išimties galimybė atsirado tik kaip atsakas į tai, kad Vokietija su Austrija panoro riboti kitą principinę ES laisvę – darbo jėgos judėjimą.
Dėl numatyto pereinamojo laikotarpio pratęsimo dar trejiems metams 2011 m. Briuselyje derėjęsis tuometis žemės ūkio ministras K.Starkevičius sako, kad tai buvę nesunku, nes europiečiai laikosi savo įsipareigojimų. Sunkiau buvo Lietuvoje siekti mandato derėtis, nes būta tam tikrų jėgų, daugiausia iš liberalų flango, taip pat iš dalies žemės savininkų, kurios jau tada norėjo žemės pardavimą liberalizuoti.
Tačiau daugiau laikotarpio pratęsimų nenumatyta ir nuo gegužės turime įsileisti žemės pirkėjus iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų atitinkančių šalių. Kitų, pavyzdžiui, Rusijos, piliečiams draudimai išliks.

Kiekvieną savaitę verslo pardavimo tarpininkavimo profesionalai sulaukia keleto prašymų parduoti vidutines ar apystambes įmones, o siūlymų įvairiausiuose interneto portaluose įsigyti smulkius versliukus – tiesiog debesis.

Bemaž dvejus metus už 2,4 mln. Lt pardavinėjamas kažkada buvęs garsus restoranų ir užeigų tinklo restoranas „Dvarkiemis“ šalia Trakų savininko vis dar neturi. Jau greit metai, kai buvo paskelbta ir apie didžiausią restoranų tinklą Baltijos šalyse turinčio „Čili Holdings“ pardavimą. Analitikų vertinimu, tinklas galįs būti vertas nuo 70 iki 100 mln. Lt. Tačiau šiuo metu iškabas keičiantis, restruktūrizuojamas restoranų tinklas kol kas valdomas tų pačių savininkų.
Kol kas negirdėti ir kad būtų įvykę pokyčių dar šįmet balandį apie savo plėtrą ir kartu 75 proc. akcijų dalies pardavimą investuotojui pasiskelbusios didžiausios šalies elektroninės parduotuvės „Pigu.lt“ akcininkų gretose.
Po pusmetį, metus ir ilgiau pardavinėjamos ir daugybė kitų, mažiau žinomų prekybos, aptarnavimo srities, logistikos, statybos ir gamybos įmonių. Iš tikrųjų parduodamų įmonių pasiūla tokia plati ir įvairi, kad kyla klausimas, ką ši tendencija reiškia: ar verslininkai nujaučia naują krizės bangą, ar, priešingai, sulaukė, kol po pasaulio ūkio ir finansų krizės jų įmonės vėl pasieks piką, ir todėl parduoda?

Rizikingiausios – be tarpininkų parduodamos smulkiausios įmonės

Didžiausias sujudimas – pačių smulkiausių įvairių segmentų įmonių sektoriuje: nuo kioskų tipo greitojo maitinimo užeigų, kirpyklų, grožio salonų, siuvyklų, dėvėtų ir naujų drabužių parduotuvių, jaunavedžių ir proginių drabužių nuomos salonų, jaunimo nakvynės namų, statybos ir logistikos įmonių, pavienių autoservisų, elektroninių parduotuvių iki interneto žiniasklaidos portalėlių. Jų parduodama nesuskaičiuojama daugybė.
Paprastai tokius ypač smulkius versliukus, parduodamus už sumas nuo kelių šimtų litų iki 300 tūkst. Lt, stengiasi parduoti patys jų savininkai, nesamdydami jokių pardavimo konsultantų. O jei pirkėjas nori patikrinti tokio verslo mokestinę, finansinę ar teisinę istoriją, turi arba pats labai gerai išmanyti visus galimus nuslėpti niuansus ir žinoti, kur reikėtų tikrinti galimus „sumerktus“ galus, arba samdytis teisininkus ar finansininkus. Tačiau derybos su tokiai verslininkais ypač sunkios – jie iš visų verslus parduodančių asmenų sunkiausiai linkę derėtis dėl kainos: bijodami, kad pirkėjas jų neapmautų, visiškai neadekvačiai vertina savo parduodamą prekę. Tuo įsitikino ir „Veido“ žurnalistė, atlikusi nedidelį eksperimentą ir paskambinusi apie trisdešimčiai parduodamų pačių smulkiausių įmonių savininkų.
Štai sostinėje, Kalvarijų gatvėje, antrą mėnesį veikiančios kiosko tipo greitojo maisto užkandinės, kurios vienos dienos apyvarta tesiekia 30–40 Lt, savininkas už savo verslą norėtų gauti 115 tūkst. Lt. Jis apie savo parduodamą esą puikų verslą kalba taip įtikinamai, kad, regis, pardavinėtų ne mažiau kaip nuo nepriklausomybės pradžios Gedimino prospekte veikiančią amerikietiškų sumuštinių oazę. Vaikinui nė motais, kad jo kioske nėra kanalizacijos, vanduo – šuliny, šildytis reikia elektriniu radiatoriumi ir kas mėnesį dar pakloti po 600 Lt už sklypo, ant kurio pastatytas kioskas, nuomą.
Pralinksmino ir jaunimo namų šalia stoties verslo savininkė. Ji už 90 tūkst. Lt parduoda iš esmės verslo iliuziją: yra interneto svetainė, klientų atsiliepimai, dar pažadėjo pamokyti, kaip elgtis su rezervavimo tinklalapiais, ir viskas. Patalpos, pasirodo, nuomojamos, bet jokios ilgalaikės sutarties nėra, tad įsigijus tokį “verslą” patalpų savininkas naujai iškeptą verslininką gali paprasčiausiai išmesti į gatvę, ir verslas baigtas. Bet pardavėja aiškino, kad verslas esąs puikus, ji pati iš jo per mėnesį gaunanti 3 tūkst. Lt atlyginimą ir dar galinti išlaikyti dvi pagalbininkes. Tiesa, joms mokamos nedidelės algos.
Puikų verslą už 30 tūkst. Lt teigia parduodanti ir nuo šio rugsėjo J.Basanavičiaus gatvėje veikiančio, bet jau kitiems siūlomo limfodrenažinio salono savininkė. Paklausta apie klientų srautus ir pajamas, moteris pradėjo painiotis ir vardyti nelogiškus skaičius.
O štai prieš dvejus metus įsteigtos transporto įmonės savininkas mano, kad tik vienus metus tarptautiniais pervežimais užsiėmusi jo įmonė verta ne mažiau kaip 35 tūkst. Lt. Į šią kainą įeina, pardavėjo žodžiais, geras firmos vardas ir dar beveik trejus metus galiosianti licencija. Ir nieko daugiau.
Nustebino ir jaunavedžių bei proginių drabužių salono Kaune savininkės, kurios apsigalvojo ir dabar nusprendė pardavinėti tik dalį verslo, tai yra šimtą proginių ir dvi dešimtis verstuvinių suknelių už 15 tūkst. Lt. O jas įsigijus dar teks ieškotis vietos salonui, nes verslo pardavėjos toje pačioje vietoje ir toliau užsiimsiančios ta pačia veikla.
Dar linksmiau nuteikė neveikiančios elektroninės vaikų drabužių parduotuvės, parduodamos už 600 Lt, savininkė. Girdi, verslas esąs perspektyvus, puikus, nesvarbu, kad ši svetainė nėra priėmusi nė vieno užsakymo, – esą klientų kasdien „nemunais plaukia“.
Tai tik keletas labiausiai įstrigusių keistų parduodamo smulkiojo verslo pavyzdžių. Iš tikrųjų miglotus smulkiuosius verslus pardavinėjančių keistuolių – daugybė. Ypač didelė gausa siūlančiųjų pirkti e. parduotuves, žiniasklaidos portalus, statybos, logistikos, prekybos įmones, kirpyklas ir grožio salonus. Bet nė vienas rimtas verslo pardavimo konsultantas nesigilina ir neanalizuoja tokių įmonėlių pardavimo tendencijų.
Paprastai skelbimai apie pačių smulkiausių įmonių pardavimą būna bendruose skelbimų portaluose, kuriuose greta rasi skelbimų ir apie parduodamą padangų komplektą, ir apie skalbyklę, ir apie nuomojamą butą, ir dar balažin ką.
„Rimti investuotojai tokių skelbimų svetainių neskaito ir tokių verslų neperka. O mums finansiškai neapsimoka konsultuoti tokių verslininkų, nes tai per smulku“, – tikina vidutinio dydžio įmonių pardavimo tarpininkavimu užsiimančios UAB „Intelligent capital“, valdančios portalą ~parduoduversla.lt~, direktorius Linas Kliukas.
Jo žodžiais, tokių verslų pardavėjo ir pirkėjo santykiai klostosi panašiai kaip derybos dėvėtų automobilių turguje, kai pirkėjas įrodinėja pardavėjui, kad šio siūlomas automobilis ne tik “daužtas”, bet ir skendęs per potvynį, o pardavėjas dievažijasi, jog tikrai ne: juo važinėjo vokietis pensininkas, ir tik savaitgaliais.
Taigi bendruose skelbimuose rasti dėmesio vertą smulkią įmonėlę yra tas pats, kas ieškoti vakarykštės dienos: daug niekalo ir labai didelė rizika.
„Tiesa, kartais nutinka, kad smulkiosios ar ir vidutinio dydžio įmonės savininkas po nesėkmingų bandymų savarankiškai parduoti verslą kreipiasi į mus dėl tarpininkavimo. Bet jei tik sužinome, kad jis prieš tai buvo pasiskelbęs kažkokiose skelbimų svetainėse, nurodome nedelsiant iš ten išimti duomenis apie parduodamą įmonę, nes tai gali pakenkti sandoriui“, – aiškina L.Kliukas.

Į “Veido” klausimus atsako advokatų kontoros “Sorainen” vadovaujantysis partneris, Įmonių įsigijimų ir susijungimų bei privataus kapitalo praktikos grupės vadovas Laimonas Skibarka.

VEIDAS: Per krizę nemažai stambių įmonių būdavo parduodamos dėl to, kad pristigdavo apyvartinių lėšų, o bankai neskolindavo, be to, daugelis parduodamų verslų turėjo nemažų skolų “Sodrai”, Valstybinei mokesčių inspekcijai, darbuotojams, tiekėjams. O kaip šiandien atrodo savo verslą parduodančio asmens portretas?
L.S.: Iš tiesų per krizę daugiausia buvo parduodamos bankų kampe užspeistos įmonės. Šiandien padėtis iš esmės pasikeitusi. Parduodama vis daugiau įmonių, kurios dabar patiria patį pakilimą ir kurių pardavimui akcininkai ruošėsi jau seniai. Pagrindinė priežastis – kartų kaita. Daugėja atvejų, kai rimti verslininkai, savo veiklą pradėję iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, nori trauktis iš verslo dėl solidaus savo amžiaus, nes neturi kam palikti įsukto verslo.
Kita pardavėjų grupė – verslininkai, besitraukiantys dėl stiprėjančios konkurencijos. Jie mato, kad ateityje bus vis sudėtingiau, todėl verslą parduoda, kol už jį galima gauti gerą kainą.
Trečioji stambių verslų pardavėjų grupė – verslininkai, sulaukę gero pasiūlymo. Paprastai tai būna tokie atvejai, kai į Lietuvos ar Baltijos šalių rinką ateinantys užsienio investuotojai stambių, perspektyvių įmonių savininkams pasiūlo gerą kainą.
VEIDAS: Kas šiandien aktyvesni – verslų pardavėjai ar pirkėjai?
L.S.: Krizės laikotarpiu aktyvesni buvo pardavėjai, o pirkėjų būta kur kas mažiau. Šiandien pirkėjų jau gerokai daugia nei prieš trejus metus, o pardavėjų aktyvumas išliko toks pat.
Tiesa, akivaizdus pokytis yra tas, kad sumažėjo atotrūkis tarp pardavėjo ir pirkėjo lūkesčių. Atvejai, kai taip ir nesuderama dėl kainos, vis retesni, užtat ir sandorių įvyksta gerokai daugiau. Beje, šiandien tikrai yra geras laikas parduoti verslą.
Dar viena akivaizdi tendencija, kad iki krizės bendroje visų įmonių įsigijimo sandorių statistikoje dominavo užsienio investuotojai, o dabar, pagerėjus vietos įmonių balansams, įmonėms turint laisvų lėšų, pastebima, kad aktyvesni tampa vietos investuotojai.
Be to, pastaruoju metu Lietuvoje vis aktyvesni tampa rizikos kapitalo fondai. Jie gerokai pagyvino pardavimo rinką.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip pasikeitė investuotojų lūkesčiai: kaip greitai, jų vertinimu, turi atsipirkti investicija?
L.S.: Svarbu, koks tai investuotojas – finansinis ar strateginis. Jei finansinis, dažniausiai tai bus rizikos (privataus) kapitalo fondas, tada įsigydamas įmonę jis kelia klausimą, ar ši auganti, kokie yra pinigų srautai, kokios eksporto apimtys, ar galima įmonės veiklą išplėsti į kitas šalis, kiek stipri įmonės strategija ir komanda ir ar įsigytą įmonę po trejų–penkerių metų bus galima pelningai parduoti.
Strateginiam investuotojui svarbesni kiti dalykai, o labiausiai – užimama rinkos dalis. Strateginiai investuotojai paprastai būna konkurentai, ir jų tikslas – veiklos sinergija, kad vieną sudėjus su vienu išeitų du arba trys. Kitaip tariant, kad įsigijus konkurentą būtų galima išauginti pajamas.
Užsienio investuotojai dažnai įsigyja dideles ir stiprias įmones, nes tai greitesnis ir lengvesnis būdas įeiti į rinką, nei, tarkime, steigti naują įmonę ir pradėti naują verslą.
Beje, rizikos kapitalo fondai dažniausiai linkę įsigyti ne visas įmonės akcijas, bet tik dalį paketo, o strateginiai investuotojai ir Lietuvoje investuojantys užsieniečiai dažniausiai įsigyja visą šimtą procentų įmonės akcijų, ir pardavėjas turi įsipareigoti visiškai pasitraukti iš parduoto verslo, tai yra nekurti konkuruojančios įmonės.
VEIDAS: Kokie parduodami verslai (sektoriai) patraukliausi pirkėjams?
L.S.: Pastaruosius dvejus metus ypač aktyviai domimasi finansų sektoriumi. Tai iš dalies lėmė faktas, kad nebeliko dviejų stambių bankų – AB „Snoro“ ir AB Ūkio banko. Vienas didžiausių sandorių buvo Ūkio banko gerosios dalies įsigijimas. Ją įsigijo AB Šiaulių bankas. O Lietuvos paštas įsigijo bankrutavusio banko „Snoras“ kioskus. Taip pat parduota ir išperkamosios nuomos bei vartojimo kreditų bendrovė „Snoro“ lizingas“, kurią įsigijo Estijos bankas LHV ir jo partnerė investicinė bendrovė RAZFin, kurią kontroliuoja „Žabolis ir partneriai“ bei Rakauskų šeima. Šiuo metu parduodama ir UAB „Finasta“. O pirkimo išsimokėtinai bei vartojimo kreditų bendrovę „General Financing“ įsigijo Švedijos finansų bendrovė AB „Marginalen“.
Be to, palyginti su ikikriziniais metais, šiandien akivaizdžiai matomas įvairių investuotojų, ypač rizikos kapitalo fondų, susidomėjimas Lietuvos gamybos įmonėmis, kurios daug produkcijos eksportuoja, taip pat IT, sveikatos paslaugų ir šiek tiek energetikos bendrovėmis.
VEIDAS: Ką jūs šiandien vadintumėte greitu, sėkmingu verslo pardavimo sandoriu?
L.S.: Greitas sandoris yra toks, kuris trunka vieną du mėnesius, bet ir jei įmonė parduodama per tris–šešis mėnesius, tai visai normalu. Bet dažniausiai pardavimui reikia ruoštis pusę metų ar net metus dvejus.
Iš tikrųjų kuo parduodamas verslas didesnis, tuo didesnė pardavimo rizika ir tuo atsakingiau reikia ruoštis pardavimui. Kad ir kaip gerai išmanai savo verslą, jo pardavimas yra atskiras verslas, ir tai turi daryti profesionalai. Vis daugiau Lietuvos verslininkų šitai supranta. Neseniai atlikome stambių įmonių akcininkų apklausą, kaip jie elgtųsi, jei sumanytų parduoti verslą. 70 proc. visų apklaustų įmonių savininkų nurodė, kad samdytų advokatų kontorą, 19 proc. – investicinį banką, o likusieji – audito kompaniją.
Tačiau kai kuo lietuviai verslininkai dar skiriasi nuo užsieniečių. Pirmiausia mūsų verslininkai turėtų įsisąmoninti taisyklę, kad anksčiau ar vėliau vis viena teks spręsti, ką daryti su išplėtotu verslu: parduoti ar perleisti vaikams. Iš tikrųjų verslo pardavimui reikėtų ruoštis vos pradėjus verslą, o ne tada, kai ištinka bėda. Prieš pradėdami pardavinėti įmonę, akcininkai turėtų patys atlikti visų sutarčių auditą, peržiūrėti visą mokestinę, finansinę, teisinę dokumentaciją. Galbūt yra kažkokių pamirštų įsipareigojimų, kurie, aptikti pirkėjo jau vykstant pardavimo procesui, smarkiai sumažins įmonės vertę.
Beje, kalbėdamas apie investuotojus atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje investuojantys užsieniečiai, ypač amerikiečiai, priešingai nei vietos investuotojai, vertina ne tik įsigyjamų įmonių mokestinę, finansinę, teisinę praeitį, bet ir įmonės reputaciją, veiklos skaidrumą. Užsienio investuotojai aiškinasi, ar ketinama įsigyti įmonė nebuvo patekusi į viešųjų pirkimų skandalus, neturėjo kitokių korupcinių nusižengimų. Lietuviai investuotojai tokiam patikrinimui vis dar taupo.
Rizikos kapitalo fondams labai svarbu, kas paskutiniais prieš pardavimą metais vadovavo įmonei – akcininkas ar samdomas vadovas. Finansiniai investuotojai ypač atsargiai žiūri į įmones, kurioms vadovavo patys akcininkai, nes tai signalas, kad akcininkas neparengė rimtos, verslą galinčios perimti vadovų komandos ir kad pasitraukus pagrindiniam akcininkui įmonės veikla gali susvyruoti. Iš tikrųjų, kai įmonę valdo ne akcininkas, o samdomas vadovas, jos vertė būna gerokai didesnė.
Į “Veido” klausimus atsako advokatų kontoros “Sorainen” vadovaujantysis partneris, Įmonių įsigijimų ir susijungimų bei privataus kapitalo praktikos grupės vadovas Laimonas Skibarka.

VEIDAS: Per krizę nemažai stambių įmonių būdavo parduodamos dėl to, kad pristigdavo apyvartinių lėšų, o bankai neskolindavo, be to, daugelis parduodamų verslų turėjo nemažų skolų “Sodrai”, Valstybinei mokesčių inspekcijai, darbuotojams, tiekėjams. O kaip šiandien atrodo savo verslą parduodančio asmens portretas?
L.S.: Iš tiesų per krizę daugiausia buvo parduodamos bankų kampe užspeistos įmonės. Šiandien padėtis iš esmės pasikeitusi. Parduodama vis daugiau įmonių, kurios dabar patiria patį pakilimą ir kurių pardavimui akcininkai ruošėsi jau seniai. Pagrindinė priežastis – kartų kaita. Daugėja atvejų, kai rimti verslininkai, savo veiklą pradėję iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, nori trauktis iš verslo dėl solidaus savo amžiaus, nes neturi kam palikti įsukto verslo.
Kita pardavėjų grupė – verslininkai, besitraukiantys dėl stiprėjančios konkurencijos. Jie mato, kad ateityje bus vis sudėtingiau, todėl verslą parduoda, kol už jį galima gauti gerą kainą.
Trečioji stambių verslų pardavėjų grupė – verslininkai, sulaukę gero pasiūlymo. Paprastai tai būna tokie atvejai, kai į Lietuvos ar Baltijos šalių rinką ateinantys užsienio investuotojai stambių, perspektyvių įmonių savininkams pasiūlo gerą kainą.
VEIDAS: Kas šiandien aktyvesni – verslų pardavėjai ar pirkėjai?
L.S.: Krizės laikotarpiu aktyvesni buvo pardavėjai, o pirkėjų būta kur kas mažiau. Šiandien pirkėjų jau gerokai daugia nei prieš trejus metus, o pardavėjų aktyvumas išliko toks pat.
Tiesa, akivaizdus pokytis yra tas, kad sumažėjo atotrūkis tarp pardavėjo ir pirkėjo lūkesčių. Atvejai, kai taip ir nesuderama dėl kainos, vis retesni, užtat ir sandorių įvyksta gerokai daugiau. Beje, šiandien tikrai yra geras laikas parduoti verslą.
Dar viena akivaizdi tendencija, kad iki krizės bendroje visų įmonių įsigijimo sandorių statistikoje dominavo užsienio investuotojai, o dabar, pagerėjus vietos įmonių balansams, įmonėms turint laisvų lėšų, pastebima, kad aktyvesni tampa vietos investuotojai.
Be to, pastaruoju metu Lietuvoje vis aktyvesni tampa rizikos kapitalo fondai. Jie gerokai pagyvino pardavimo rinką.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip pasikeitė investuotojų lūkesčiai: kaip greitai, jų vertinimu, turi atsipirkti investicija?
L.S.: Svarbu, koks tai investuotojas – finansinis ar strateginis. Jei finansinis, dažniausiai tai bus rizikos (privataus) kapitalo fondas, tada įsigydamas įmonę jis kelia klausimą, ar ši auganti, kokie yra pinigų srautai, kokios eksporto apimtys, ar galima įmonės veiklą išplėsti į kitas šalis, kiek stipri įmonės strategija ir komanda ir ar įsigytą įmonę po trejų–penkerių metų bus galima pelningai parduoti.
Strateginiam investuotojui svarbesni kiti dalykai, o labiausiai – užimama rinkos dalis. Strateginiai investuotojai paprastai būna konkurentai, ir jų tikslas – veiklos sinergija, kad vieną sudėjus su vienu išeitų du arba trys. Kitaip tariant, kad įsigijus konkurentą būtų galima išauginti pajamas.
Užsienio investuotojai dažnai įsigyja dideles ir stiprias įmones, nes tai greitesnis ir lengvesnis būdas įeiti į rinką, nei, tarkime, steigti naują įmonę ir pradėti naują verslą.
Beje, rizikos kapitalo fondai dažniausiai linkę įsigyti ne visas įmonės akcijas, bet tik dalį paketo, o strateginiai investuotojai ir Lietuvoje investuojantys užsieniečiai dažniausiai įsigyja visą šimtą procentų įmonės akcijų, ir pardavėjas turi įsipareigoti visiškai pasitraukti iš parduoto verslo, tai yra nekurti konkuruojančios įmonės.
VEIDAS: Kokie parduodami verslai (sektoriai) patraukliausi pirkėjams?
L.S.: Pastaruosius dvejus metus ypač aktyviai domimasi finansų sektoriumi. Tai iš dalies lėmė faktas, kad nebeliko dviejų stambių bankų – AB „Snoro“ ir AB Ūkio banko. Vienas didžiausių sandorių buvo Ūkio banko gerosios dalies įsigijimas. Ją įsigijo AB Šiaulių bankas. O Lietuvos paštas įsigijo bankrutavusio banko „Snoras“ kioskus. Taip pat parduota ir išperkamosios nuomos bei vartojimo kreditų bendrovė „Snoro“ lizingas“, kurią įsigijo Estijos bankas LHV ir jo partnerė investicinė bendrovė RAZFin, kurią kontroliuoja „Žabolis ir partneriai“ bei Rakauskų šeima. Šiuo metu parduodama ir UAB „Finasta“. O pirkimo išsimokėtinai bei vartojimo kreditų bendrovę „General Financing“ įsigijo Švedijos finansų bendrovė AB „Marginalen“.
Be to, palyginti su ikikriziniais metais, šiandien akivaizdžiai matomas įvairių investuotojų, ypač rizikos kapitalo fondų, susidomėjimas Lietuvos gamybos įmonėmis, kurios daug produkcijos eksportuoja, taip pat IT, sveikatos paslaugų ir šiek tiek energetikos bendrovėmis.
VEIDAS: Ką jūs šiandien vadintumėte greitu, sėkmingu verslo pardavimo sandoriu?
L.S.: Greitas sandoris yra toks, kuris trunka vieną du mėnesius, bet ir jei įmonė parduodama per tris–šešis mėnesius, tai visai normalu. Bet dažniausiai pardavimui reikia ruoštis pusę metų ar net metus dvejus.
Iš tikrųjų kuo parduodamas verslas didesnis, tuo didesnė pardavimo rizika ir tuo atsakingiau reikia ruoštis pardavimui. Kad ir kaip gerai išmanai savo verslą, jo pardavimas yra atskiras verslas, ir tai turi daryti profesionalai. Vis daugiau Lietuvos verslininkų šitai supranta. Neseniai atlikome stambių įmonių akcininkų apklausą, kaip jie elgtųsi, jei sumanytų parduoti verslą. 70 proc. visų apklaustų įmonių savininkų nurodė, kad samdytų advokatų kontorą, 19 proc. – investicinį banką, o likusieji – audito kompaniją.
Tačiau kai kuo lietuviai verslininkai dar skiriasi nuo užsieniečių. Pirmiausia mūsų verslininkai turėtų įsisąmoninti taisyklę, kad anksčiau ar vėliau vis viena teks spręsti, ką daryti su išplėtotu verslu: parduoti ar perleisti vaikams. Iš tikrųjų verslo pardavimui reikėtų ruoštis vos pradėjus verslą, o ne tada, kai ištinka bėda. Prieš pradėdami pardavinėti įmonę, akcininkai turėtų patys atlikti visų sutarčių auditą, peržiūrėti visą mokestinę, finansinę, teisinę dokumentaciją. Galbūt yra kažkokių pamirštų įsipareigojimų, kurie, aptikti pirkėjo jau vykstant pardavimo procesui, smarkiai sumažins įmonės vertę.
Beje, kalbėdamas apie investuotojus atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje investuojantys užsieniečiai, ypač amerikiečiai, priešingai nei vietos investuotojai, vertina ne tik įsigyjamų įmonių mokestinę, finansinę, teisinę praeitį, bet ir įmonės reputaciją, veiklos skaidrumą. Užsienio investuotojai aiškinasi, ar ketinama įsigyti įmonė nebuvo patekusi į viešųjų pirkimų skandalus, neturėjo kitokių korupcinių nusižengimų. Lietuviai investuotojai tokiam patikrinimui vis dar taupo.
Rizikos kapitalo fondams labai svarbu, kas paskutiniais prieš pardavimą metais vadovavo įmonei – akcininkas ar samdomas vadovas. Finansiniai investuotojai ypač atsargiai žiūri į įmones, kurioms vadovavo patys akcininkai, nes tai signalas, kad akcininkas neparengė rimtos, verslą galinčios perimti vadovų komandos ir kad pasitraukus pagrindiniam akcininkui įmonės veikla gali susvyruoti. Iš tikrųjų, kai įmonę valdo ne akcininkas, o samdomas vadovas, jos vertė būna gerokai didesnė.

Praėjusiais metais dažniausiai parduodami butai Vilniuje nesiekė 250 tūkst. litų, Kaune – iki 140 tūkst. litų, o Klaipėdoje – iki 215 tūkst. litų. Išanalizavęs metinius skelbimų duomenis, 2011 m. parduodamų butų tendencijas pateikia lankomiausias nekilnojamojo turto skelbimų portalas Domoplius.lt.
Sostinėje brangiausi – Senamiestis ir Užupis
Pasak Evaldo Narbuntovičiaus, Domoplius.lt projekto vadovo, nors 2011 metais dar buvo juntamos sprogusio nekilnojamojo turto burbulo pasekmės ir rinka dar nebuvo atsigavusi, tačiau parduodamų naujos statybos 1 kambario butų kainos sostinėje vidutiniškai pakilo apie 5 proc. (nuo 4,84 iki 5,08 tūkst. litų už kvadratinį metrą). Senos statybos butai tiek pat sumažėjo (nuo 4 iki 3,8 tūkst. litų už kvadratinį metrą).
Panašios kainų svyravimo tendencijos matomos ir stebint trijų kambarių butų kainų pokyčius. Dviejų kambarių naujos statybos kainos visus metus išliko stabilios – vidutiniškai apie 5,2 tūkst. litų, o senos – apie 4,4 tūkst. litų už kvadratinį metrą.
Domoplius.lt duomenimis, brangiausi mikrorajonai sostinėje praėjusiais metais buvo Senamiestis (7,1 tūkst. litų už kvadratinį metrą) ir Užupis (6,7 tūkst. litų už kvadratinį metrą). Visgi dažniausiai pardavinėjami buvo kituose mikrorajonuose esantys butai – Pašilaičiuose (vidurkis apie 199 tūkst. litų), Naujamiestyje (apie 247 tūkst. litų) ir Žirmūnuose (apie 213 tūkst. litų).
Analizuojant nuomos kainas, pernai labiausiai pastebimas dviejų kambarių butų (vidutiniškai nuo 1547 iki 1100 litų) ir trijų kambarių (nuo 2091 iki 1645 litų) kainų kritimas. Vieno kambario buto vidutinė nuomos kaina pernelyg nekito, siekė vidutiniškai 700 litų.
Kaune butų kainos krito
Skirtingai negu Vilniuje, Kaune praėjusiais metais krito parduodamų tiek vieno (nuo 2,7 iki 2,2 tūkst. litų), tiek dviejų (nuo 3,4 iki 2,7 tūkst. litų) , tiek trijų kambarių (nuo 3,2 iki 2,7 tūkst. litų už kvadratinį metrą) butų vidutinės kainos.
E. Narbuntovičiaus teigimu, tikėtina, kad kainų mažėjimas laikinojoje sostinėje susijęs su vis dar jaučiama nesaugia ekonomine padėtimi ir esančia nedidele butų paklausa. „Dažniausiai po ekonominio sąstingio mažesni miestai atsigauna lėčiau. Visgi nemaža dalis pardavėjų siekia parduoti butą operatyviai, todėl pasitaiko atvejų, kai kainos sumažinamos iki minimumo“, – pastebi E. Narbuntovičius.
Domoplius.lt duomenimis, brangiausi mikrorajonai Kaune yra Senamiestis (4,6 tūkst. litų), Centras – 4,33 tūkst. litų ir Žaliakalnis – 4,27 tūkst. litų už kvadratinį metrą, tuo tarpu dažniausiai pardavinėjami butai pernai buvo Dainavoje (vidutiniškai už 107 tūkst. litų) ir Eiguliuose – už 137 tūkst. litų.
Klaipėdoje brangiausi – Giruliai
Uostamiesčio gyventojai pernai taip pat galėjo pastebėti krentančias butų kainas, nors jos vis dar išlieka didesnės negu Kaune. Vieno kambario vidutinė kaina pernai smuktelėjo nuo 3,5 iki 3,1 tūkst. litų, dviejų ir trijų kambarių – nuo 4,1 iki 3,7 tūkst. litų už kvadratinį metrą.
Brangiausių butų kainos kur kas viršija vidurkį: Giruliuose – 6,3 tūkst. litų, Melnragėje – 5,6 tūkst. litų, Senamiestyje – 4,6 tūkst. litų už kvadratinį metrą.
„Remiantis mūsų portalo statistika, dažniausiai parduodami butai buvo Senamiestyje ir Alksnynėje, kurių vidutinė kaina siekė atitinkamai 214 ir 160 tūkst. litų“, – teigia E. Narbuntovičius.
Domoplius.lt ekspertai nekilnojamojo turto kainų tendencijas pateikė išanalizavę daugiau nei 80 tūkst. skelbimų duomenis.

Šiuo metu interneto skelbimų ir diskusijų portaluose gana plačiai įsisukęs skolų pardavimo verslas: skolų išieškotojai ar jiems prijaučiantieji siūlosi jas pirkti, o viltį atgauti paskolintus pinigus praradę gyventojai bando jas parduoti – kartais už pusę kainos, o kartais vos už 20 proc.

Įvairiuose tinklalapiuose gyventojai siūlosi parduoti ir pusantro tūkstančio, ir 20 ar 33 tūkst. Lt skolą.
Ne mažiau intriguoja ir portaluose bei šalia laiptinių pasirodantys skelbimai, kad perkamos fizinių asmenų skolos, už jas iš karto sumokant grynaisiais. Susisiekus vienu nurodytu telefonu, Ernestu prisistatęs vyras tvirtino, kad už 750 Lt skolą galėtų mokėti nuo 0 iki 95 proc. – priklauso nuo skolininko padėties. Jis tvirtino, kad turi nusipirkęs ir pusės milijono litų skolą.
Bendrovės Skolų išieškojimo biuro direktorius Almantas Čelkonas pastebi, kad per krizę gyventojų, norinčių parduoti savo skolas, padaugėjo. “Kai žmonės išnaudoja visas teisines ir neteisines galimybes atgauti skolą – net į Dievą kreipiasi, tada ieško, kas nupirktų skolą už pusę kainos ar 10–20 proc.”, – pasakoja A.Čelkonas.
Skolų išieškojimo bendrovės skolą perka tik tuomet, jei mato, kad ją įmanoma atgauti: įvertina skolininko finansines galimybes, išsiaiškina jo planus atiduoti pasiskolintus pinigus. Žinoma, niekas nepirks skolos, jei nėra tvarkingų, skolą įrodančių dokumentų – paskolos sutarčių, vekselių. “Kartais žmonės vos ne ant tualetinio popieriaus parašo, kad Jonas skolingas Petrui 140 tūkst. Lt”, – matytais kurioziniais pavyzdžiais stebisi A.Čelkonas.
Viena didžiausių skolų, kurią Skolų išieškojimo biuras įsigijo iš fizinio asmens, siekė 453 tūkst. Lt. Kadangi susitarta kreditoriui sumokėti tik po skolos atgavimo, 40 proc. pinigų teks įmonei, 60 proc. – kreditoriui.

Pirmaujanti Lietuvos bilietų platinimo bendrovė “Tiketa” per pirmąjį 2011 m. pusmetį išplatino 344 tūkst. bilietų už 29,5 mln. litų. Lyginant su atitinkamu 2010 m. laikotarpiu, kai per 6 pirmuosius metų mėnesius buvo parduota 212 tūkst. bilietų už 11 mln. litų, išplatintų bilietų skaičius išaugo 62,1 proc., o parduotų bilietų vertė – 167,4 proc.

“Augimą labiausiai įtakojo tai, kad “Tiketa” tapo oficialiu Lietuvoje vyksiančio “EuroBasket 2011″ bilietų platintoju. Tačiau ir atmetus bilietų pardavimų į Europos krepšinio čempionatą rezultatus matome tam tikrą rinkos atsigavimą bei pardavimų didėjimą”, – sako “Tiketos” generalinis direktorius Andrius Žiauberis.

Iš viso “Tiketa” per 6 mėnesius pasiūlė bilietus į daugiau kaip 1600 įvairių muzikos, teatro, kino, sporto ir šeimai skirtų renginių bei festivalių.

“Renginių organizatoriams, savo partneriams bei žiūrovams šiemet pristatėme daug įvairių naujovių, kurios leidžia kurti pridėtinę vertę ir, išnaudojant “Tiketos” turimą patirtį bei energiją, pasiekti platesnį klientų ratą bei didinti bilietų pardavimus. O investicijos į bilietų platinimo sistemą bei plečiamą bilietų kasų tinklą leidžia mums didinti ir rinkos dalį”, – sako A.Žiauberis.

2011 m. gegužę “Tiketa” pasirašė bendradarbiavimo sutartį su knygynais VAGA, kur buvo atidaryta 10 bilietų kasų. Iš viso “Tiketos” bilietų platinimo kasų tinklą šiuo metu sudaro 64 kasos. “Tiketa” taip pat sukūrė vieną moderniausių Europoje bilietų platinimo sistemų, į kurią 2010-2011 m. per kelis etapus buvo investuota daugiau nei 1 mln. litų.

2011 m. liepą “Tiketa”, laimėjusi konkursą, tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) bilietų platintoja ir pasirašė 3 metų bendradarbiavimo sutartį. Planuojama, kad per sezoną į daugiau nei 200 įvairių spektaklių, vaidinamų LNDT scenoje bus išplatinta apie 100 tūkstančių bilietų. Nuo birželio mėnesio “Tiketa” bendradarbiauja ir su Vilniaus nekomercinio kino teatru “Pasaka”.

Pasak “Tiketos” vadovo, šiemet jau stebimas tam tikras laisvalaikio pramogų rinkos atsigavimas – lyginant su 2009 ir 2010 metais, Lietuvos gyventojai daugiau pinigų skiria įvairiems renginiams, pirmiausia rinkdamiesi kokybišką turinį ir žinomus atlikėjus.

Į Kylie Minogue koncertą Vilniaus “Siemens” arenoje vasarį susirinko 11 tūkstančių žiūrovų, daugiau nei 10 tūkstančių krepšinio aistruolių stebėjo lemiamas “Lietuvos ryto” komandos rungtynes dėl patekimo į atkrintamąsias Eurolygos varžybas su Ispanijos “Caja Laboral”, o didžiausią žiūrovų skaičių šiemet pritraukusiu renginiu kol kas yra liepos 8 d. Palangos paplūdimyje įvykęs “Labas” festivalis su DJ Tiesto, į kurį “Tiketa” pardavė beveik 20 000 bilietų.

Pasak A.Žiauberio, naujų renginių lankomumo rekordų galima tikėtis jau šį rudenį, kai Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionato kovos bei koncertuos kultinės grupės bei atlikėjai.”Į rudenį Vilniuje vyksiančius Elton John, grupės “30 Seconds to Mars” koncertus jau parduota tūkstančiai bilietų, ypač didelis susidomėjimas kilęs dėl bilietų į brangiausią pasaulyje šou – legendinį “Cirque du Soleil”. Lietuviai noriai perka bilietus ir į didžiuosius muzikos festivalius, teatrų spektaklius – kaina, renkantis pramogas svarbi, bet tai nebėra lemiamas veiksnys. Svarbiausia – renginio kokybė ir aktualumas pirkėjui”, – pastebi “Tiketos” generalinis direktorius.

“Tiketa” yra pirmaujanti bilietų pardavimo bendrovė Lietuvoje pagal pardavimus ir interneto prekybos apimtis. Ji priklauso priklauso grupei “SEVEN Entertainment. 2010 m. “Tiketa” pirkėjams pasiūlė bilietus į daugiau kaip 4 tūkstančius įvairių renginių, o bendrovės apyvarta siekė 27 mln. litų. Bendrovė valdo populiariausią prekybos bilietais internete sistemą www.tiketa.lt bei 64 pardavimo kasų tinklą dešimtyje didžiausių Lietuvos miestų.

BFL

60 proc. apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, bus parduodama ilgalaikėmis sutartimis. Tokio sutarimo link krypsta Vyriausybė ir medienos gamintojai.

“Dalinis kompromisas yra, bet ne visiškai tas, kurio norėjome. Mūsų noras buvo, kad, kaip kaimyninėse šalyse, Latvijoje ir Estijoje, dalis medienos parduodama įmonėms, kurios turi savo gamybinių pajėgumų Latvijos ar Estijos teritorijoje, tai yra apsaugoma vietinė pramonė, kad jinai apsirūpintų žaliavomis”, – pirmadienį, po Vyriausybės pasitarimo, sakė asociacijos “Lietuvos mediena” prezidentas Gintautas Pangonis.

Jis patikslino, kad 60 proc. medienos bus parduodama ilgalaikėmis sutartimis. Tiesa, anot G. Pangonio, pramonininkų toks sprendimas nelabai tenkina.

“Negalime apsirūpinti mediena atsiveždami iš kaimyninių šalių, nes Latvijoje ar Estijoje tai ribojama, turi turėti gamybinių pajėgumų Latvijos ar Estijos teritorijoje. Mes savo medieną parduodame lengvai, gali išvežti bet kas, kas nori”, – kalbėjo “Lietuvos medienos” prezidentas.

Jis sakė sieksiąs, kad naujoji tvarka iš dalies būtų aprašyta medienos pirkimo taisyklėse, o ateityje būtų pasiekta geresnių rezultatų.

G. Pangonis priminė, kad Lietuvos baldų, medienos, popieriaus pramonė yra viena didžiausių Baltijos šalyse ir sukuria daugiau kaip 4 proc. BVP.

Asociacijos “Lietuvos mediena” direktorius Raimundas Beinortas kalbėjo, kad Vyriausybė susirūpinusi esame situacija.

“Čia yra pridėtinės vertės grandinė, ir Vyriausybė turi pati apsispręsti, kurioje vietoje jinai atsistos- ar nugriebs grietinėlę prekiaudama tiktai apvaliais rąstais pačios grandinės pradžioje, ar ji atsistos randinės gale, kur rąstai sukuria labai didelę pridėtinę vertę”, – teigė R. Beinortas.

Komentuodamas, kiek realios naudos duotų sprendimas 60 proc. medienos parduoti ilgalaikėmis sutartimis, R. Beinortas sakė, kad galutinio sprendimo dar nėra, Apvaliosios medienos pardavimo iš valstybinių miškų taisyklės esą ne Vyriausybės kompetencijos klausimas, tai reglamentuoja aplinkos ministras įsakymai.

“Vienokie ar kitokie pasiūlymai remti nacionalinę pramonę tam tikrais aspektais gali kirstis arba kertasi su Konkurencijos įstatymu, o jame yra numatytos išimtys, tai yra tokie atvejai gali būti, jeigu tai numato šalies įstatymai. Kada pradedama galvoti apie tai, iš karto šis klausimas pakyla į tą lygį, kur kalbama apie įstatymų leidybą ir siūlymus įstatymus keisti. Dėl to šis klausimas atkeliavo į Vyriausybę, o Aplinkos, Ūkio ministerijos lygiu, dar žemesniu lygiu – pramonės ir miškų valdytojų lygiu, jis gvildenamas pakankamai seniai, bet, matyt, mums šiek tiek trūksta raumenų, kad priimtume sprendimus, todėl jisai atkeliavo į Vyriausybę”, – aiškino R. Beinortas.

Ūkininkai, norėdami apsisaugoti nuo galimo kainų nuosmukio, pasirašė daugiau išankstinio grūdų pardavimo sutarčių nei pernai, rašo “Verslo žinios”.

“Nors ir keista, tačiau šiemet mes pasirašę daugiau išankstinių sutarčių nei 2010 metų pavasarį. To neprognozavome, nes manėme, kad ūkininkai bus nusivylę, kai pernai pasirašė sutartis, o kainos vėliau pradėjo drastiškai kilti”, – sakė “Linas Agro Group” prekybos direktorius Baltijos šalims Dainius Pilkauskas.

“Agrokoncerno” prezidentas Ramūnas Karbauskis teigė, kad šiemet pasirašyta sutarčių supirkti rekordinį grūdų kiekį ir šie kiekiai sėkmingai parduoti biržose. Bendrovė tokio įvykių posūkio taip pat neprognozavo.

“Kainų šuolius, kurie vyksta šiandien, galime paaiškinti tik spekuliantų veiksmais, bet ne ekonominiais rodikliais”, – sakė R.Karbauskis.

Paties “Agrokoncerno” žemės ūkio įmonės pagal išankstines sutartis pardavė 30 proc. prognozuojamo derliaus.

Lenkijoje prisimenami socializmo laikai – prasidėjo cukraus pirkimo karštligė, didieji prekybos centrai įvedė jo pardavimo limitą, rašo dienraštis “Gazeta Krakowska”.

Pasak laikraščio, Krokuvoje nuo lentynų akimirksniu dingsta cukrus, prie kasų susidaro milžiniškos eilės žmonių su pilnais krepšiais cukraus. Visa tai prasidėjo šiek tiek pabrangus cukrui; beje, atsargas kaupia ir pardavėjai.

Prekybos centre “Carrefour” galima nusipirkti daugiausia 20 kilogramų, “Auchan” – vos 5 kilogramus, “Tesco” – 30 kilogramų.

Prekybininkai aiškina, esą tai daroma pirkėjų labui, jog atėję galėtų nusipirkti cukraus. Pasak jų, klientas perkantis daugiau kaip 30 kilogramų, tikriausiai, negalvoja vien tik apie apsirūpinimą cukrumi, bet ir apie papildomą uždarbį.

Cukraus Lenkijoje stokojama dar ir todėl, pastebi dienraštis, kad ES nustatė šaliai per mažus cukraus gamybos limitus. Todėl šios prekės reikia įsivežti iš kitų šalių.

Valdančiosios koalicijos partneriai neturi bendro sutarimo dėl draudimo užsieniečiams pirkti žemę pratęsimo, trečiadienį pareiškė mažesnysis koalicijos partneris.

Po tradicinių koalicijos atstovų pusryčių, kurie surengti prieš Vyriausybės pasitarimą, liberalcentristas Algis Čaplikas BNS sakė, jog jog mažesnieji koalicijos partneriai turi kitą požiūrį nei konservatoriai premjeras ir žemės ūkio ministras.

“Šnekėjome dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams terminio pratęsimo. Čia mes informavome, kad nuomonės skiriasi. Tiek mūsų, liberalcentristų, tiek Liberalų sąjūdžio, tiek Tautos prisikėlimo partijos pozicija yra kitokia. Šiandien Vyriausybė kaip tik turi svarstyti ir teikti Seimui tą klausimą”, – BNS sakė A.Čaplikas.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovai pokalbių temų per koalicijos pusryčius BNS nekomentavo.

Premjeras Andrius Kubilius praėjusią savaitę sakė tikintis, jog koalicijos partneriai Vyriausybėje sutars pratęsti draudimą užsieniečiams pirkti žemę. Anot jo, Seimas komitetų lygyje irgi yra apsisprendęs pratęsti draudimą užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje.

Šis klausimas yra įtrauktas į trečiadienio Vyriausybės pasitarimo darbotvarkę.

“Vyriausybė dar diskutuoja, aš esu tokios pat nuomonės kaip žemės ūkio ministras, kad draudimą reikia pratęsti”, – yra sakęs premjeras.

Vyriausybei pritarus, kad dar trejiems metams būtų pratęstas draudimas užsieniečiams pirkti žemę, Žemės ūkio ministerija dėl to kreiptųsi į Europos Komisiją.

Anot ministerijos, žemės ūkio paskirties sklypų kainos Lietuvoje išlieka gerokai mažesnės nei kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse, tačiau jos yra pakankamai didelės, kad žemę galėtų įsigyti Lietuvos ūkininkai.

Pagyvinti žemės rinką taip pat trukdo dėl krizės sumažėjusi šalies ūkininkų perkamoji galia, nuosavo kapitalo trūkumas ir komercinių bankų sugriežtintos kreditavimo sąlygos.

Seimo Kaimo reikalų komitetas 2010-ųjų spalį pritarė Lietuvos derybinei pozicijai dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams pratęsimo dar trejiems metams.

Šiuo metu užsieniečiai pirkti žemės negali, jie tai galėtų daryti tik nuo 2011 metų gegužės, kai baigsis septynerių metų pereinamasis laikotarpis.

Šie apribojimai užsieniečiams netaikomi, jei jie ne mažiau kaip trejus metus nuolat gyveno Lietuvoje ir vertėsi žemės ūkio veikla.

Prancūzija antradienį pasirašė pelningą sutartį dėl keturių “Mistral” klasės karo laivų pardavimo Maskvai, iš kurių du bus pastatyti Rusijoje, nors šiam žingsniui griežtai priešinasi Baltijos šalys.

Sutartis dėl jūrų desanto atakos laivų bus pirmasis tokio lygio NATO technologijų pardavimas Rusijai.

Kai kurie NATO sąjungininkai, ypač Lietuva, Latvija ir Estija, reiškia susirūpinimą dėl Rusijos apginklavimo šiuolaikiška Vakarų šalių įranga.

Susirūpinimą dėl šio sandorio taip pat pareiškė Lenkija ir Gruzija, kuri itin pažymėjo Rusijos karinio jūrų laivyno vyriausiojo vado admirolo Vladimiro Vysockio pareiškimą, kad jeigu Maskva būtų turėjusi “Mistral” per konfliktą su Gruzija 2008 metais, desantą iš Novorosijsko į Abchazijos pakrantę būtų buvę galima atsiųsti kur kas greičiau.

Nutekinti diplomatiniai dokumentai rodo, kad JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas) taip pat išsakė Vašingtono nuogąstavimus per pernai vykusį vizitą Paryžiuje.

“Mistral” pardavimo sutartis buvo pasirašyta Sen Nazero mieste. Būtent šiame Prancūzijos vakaruose esančiame uostamiestyje yra įsikūrusi karo laivų statykla STX, kur šie laivai bus statomi bendradarbiaujant su Prancūzijos karinius užsakymus vykdančia valstybine įmone DCNS.

Sandorį per ceremoniją, kurioje dalyvavo Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi), pasirašė Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas ir Prancūzijos gynybos ministras Alainas Juppe (Alenas Žiupė).

“Abiejų šalių vyriausybės susitarė suteikti visą pagalbą statant du (karo laivus) Prancūzijoje, o dar du – Rusijoje”, – sakoma bendrame abiejų šalių pranešime, kurį paskelbė Prancūzijos prezidentūra.

N.Sarkozy sakė Sen Nazero laivų statytojams, kad ši sutartis užtikrina 6 mln. darbo valandų ir 1 500 darbo vietų ilgiau nei ketveriems metams.

Praeitą mėnesį paskelbtame ankstesniame susitarime buvo kalbama apie dviejų “Mistral” statybą Sen Nazere ir užsimenama apie galimybę pastatyti dar du šios klasės laivus.

Antradienį atskleistoje sutartyje nenurodoma, kokias technologijas Prancūzija perduos Maskvai, kad Rusija galėtų pati statyti šiuos laivus, taip pat neminima, kiek iš viso laivų bus parduota.

Prancūzija nuo 2009 metų derasi su Rusija dėl “Mistral” pardavimo. Kiekvienas iš šių laivų kainuoja apie 500 mln. eurų (1,73 mlrd. litų).

Rusijos valstybinės laivų statybos įmonės OSK vadovas Romanas Trocenka sakė naujienų agentūrai “Interfax”, kad buvo susitarta, jog vieno laivo kaina “neviršys 600 mln. eurų (2,7 mlrd. litų)”.

STX nurodė, kad pirmasis “Mistral” bus pastatytas 2013 metų gruodį ir kad 80 proc. statybos darbų bus atliekama Prancūzijoje, o kiti 20 proc. – Rusijoje.

“Mistral” klasės laivai gali nešti iki 16 sraigtasparnių, keturis jūrų desanto laivus, 13 tankų, apie šimtą kitų mašinų ir 450 karių. Juose įrengiamos visavertės vadavietės ir 69 vietų ligoninės.

Žymus JAV respublikonas senatorius Johnas McCainas (Džonas Makeinas) antradienį griežtai pasmerkė Prancūzijos sprendimą parduoti Rusijai keturis modernius karo laivus ir pavadino tai “grėsme kai kuriems Amerikos draugams ir NATO sąjungininkams”.

“Aš griežtai prieštarauju Prancūzijos (sprendimui) parduoti “Mistral” Rusijai”, – sakė J.McCainas apie sandorį, kuris sukėlė griežtą Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepritarimą bei didelį Vašingtono susirūpinimą.

“Šis laivas kelia grėsmę kai kuriems Amerikos draugams ir NATO sąjungininkams; aš nerimauju, kad šis sprendimas gali tapti nemaloniu precedentu NATO organizacijoje dėl modernių ginklų pardavimo Rusijos vyriausybei”, – sakė J.McCainas.

Vokietijos įmonių grupė “Tonsmeier” Lietuvoje parduoda nuo 2000 metų valdomą atliekų tvarkymo verslą.

Naujienų portalas eversus.lt rašo, kad pirminiai potencialių pirkėjų pasiūlymai jau gauti, o vasarį turėtų paaiškėti ir naujasis savininkas. Kai kurie finansininkai skaičiuoja, kad sandorio vertė galėtų siekti apie 20 mln. litų.

Tarp potencialių verslo pirkėjų minima “City Service” antrinė įmonė “Ecoservice”, investicijų bendrovė “Avestis”.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvoje pradėjusi veikti “Tonsmeier” dabar šalyje turi 4 įmones: Vilniuje ji valdo bendrovę “Švarus miestas”, Alytuje ir Kaune – įmonę “Dzūtra”, Klaipėdoje – “Švaros diena”, Šakiuose – “Paslaugos šakiečiams”.

Lietuvoje ši grupė yra antra po “Ecoservice”. Pastaroji, eversus.lt duomenimis, Vilniuje turi apie 40 proc. komunalinių atliekų rinkos, Klaipėdoje – apie 50 procentų. “Tonsmeier” sostinėje užima 10 proc., o Klaipėdoje – apie 30 proc. šios rinkos.

“Tonsmeier” pirkėjo dairytis pradėjo dar pernai. eversus.lt duomenimis, siūlomas įmones panoro įsigyti “Ecoservice”, Vilniaus mieste ir rajone dirbanti bendrovė “A.S.A. Vilnius”, įmonė “Veolia Environmental Services Lietuva”, koncerno “Alga” bendrovė “Marijampolės švara”, investicijų bendrovė “Avestis”, valdanti antrinių žaliavų surinkimo įmonę “Ecogroup”.

Pirkėjų “Tonsmeier” sulaukė ir iš užsienio. Galutinius pasiūlymus vokiečiai turėtų gauti iki vasario, o tada – iš geriausią kainą pasiūliusių pirkėjų derybų būdu atsirinkti vieną pirkėją.

Rinkoje svarstoma, kad šis pirkinys galėtų atitekti “City Service” valdomai atliekų tvarkymo bendrovei “Ecoservice”, kuri galėtų stipriai sumažinti jų administracijos darbuotojų skaičių, taip pat pasiekti technologinės sinergijos – galėtų tvarkyti didesnius kiekius atliekų.

“Tonsmeier” valdomos įmonės Lietuvoje yra solidžios rinkos dalyvės, kurios dirba toje pačioje paslaugų sferoje kaip ir “Ecoservice”. O dėl jų įsigijimo šiuo metu nekomentuosime”, – sakė “Ecoservice” direktorius Saulius Budrevičius.

“Ecoservice”, pasak jo, siekia išlaikyti užimamas pozicijas Lietuvoje. Bendrovė taip pat turi didelių ambicijų steigti padalinius kitose valstybėse, plėsti paslaugų spektrą, toliau gerinti kokybę ir klientų aptarnavimą.

“City Service” generalinis direktorius Žilvinas Lapinskas nurodo, kad jo atstovaujama bendrovė yra listinguojama vertybinių popierių biržoje, todėl informaciją apie konkrečius veiksmus ir sprendimus, susijusius su įmonių įsigijimais, jie skelbia laikydamiesi Lietuvoje galiojančių teisės aktų.

“Avestis” šia tema taip pat nelinkęs atvirauti.

“Šiuo metu atostogauju, todėl galiu pasakyti tik tiek, kad mūsų dabar turima “Ecogroup” plėsis Minske”, – sakė “Avesčio” vadovas Marius Dvareckas.

“Tonsmeier” pavadinimas Lietuvos rinkoje pasirodė dar 2000 metais. Šią įmonių grupę Vokietijoje ir Rytų Europoje – Lenkijoje bei Lietuvoje, valdo Tonsmeierių šeima.

Potencialūs pirkėjai itin akylai saugo “Tonsmeier” įmonių grupės pateiktą jiems informaciją, todėl teprasitaria, kad vokiečiai Lietuvoje, nepaisant didžiulės konkurencijos, dirba pelningai.