Policijos Departamento archyvo nuotr.

Telšių rajoną ir visą Lietuvą sukrėtė policininko Liudo Šimkaus žūtis. Su porininke į įvykio vietą iškviestas kelių eismo patrulis reagavo į pranešimą, kad Tryškių miestelyje sūnus smurtauja prieš motiną. Atvykus į įvykio vietą, šis pasipriešino pareigūnui ir dūręs peiliu į kaklą jį mirtinai sužalojo.

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo nepriklausomybės atkūrimo tai 33-ias žu­vęs policijos pareigūnas. Šis įvykis Telšių rajone sukėlė diskusijas apie policijos fi­nansavimą ir pasirengimą, netrukus į jas įsitraukė ir rinkimų kovoms kiekvieną progą bandančios iš­naudoti politinės partijos. Vis dėlto pastaraisiais me­tais tokie skaudūs įvykiai nutinka itin retai, o tai rodo, kad Lietuva yra gana saugi valstybė pa­rei­gūnams. Pavyzdžiui, bene tris kartus mažesnėje Estijoje, į kurią mėgstame lygiuotis, per tą patį laikotarpį žuvo 21 pareigūnas.

Pastaroji tokia žūtis – prieš 21 metus

Pernai tikrinant į Radviliškio miestą įvažiuojantį transportą žuvo Ligita Baniulytė, kurią net ne­stab­telėjęs partrenkė neblaivus vilkiko vairuotojas. Nuo 2009 iki 2015 m. šalyje tokių nelaimių iš vi­so nebuvo užfiksuota. Dauguma pareigūnų (18) Lie­tuvoje žuvo per eismo įvykius. Dar du policinin­kai nuskendo vandens telkiniuose, viena pareigū­nė žuvo netyčia iššovus tarnybiniam ginklui. Į šį skai­čių patenka ir keturios Medininkų žudynių aukos.

Du policijos pareigūnai tapo prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje siautėjusių organizuotų nusikalstamų grupuočių aukomis. 1997-aisiais Kar­k­lėje buvo rastas Klaipėdos policijos Kri­mi­na­linių ekspertizių skyriaus ekspertės Sigitos Si­mo­naitytės kūnas. Kaip vėliau paaiškėjo, pareigūnę nužudė Ry­goje gyvenęs ir su ja susitikinėjęs Dmi­trijus Ki­ri­lo­vas, susijęs su Klaipėdos bandito Si­gito Gaid­jurgio grupuote. Po metų Gaidjur­gi­niai, kaip ma­noma, pabūgę, kad D.Kirilovas dėl šio nusikaltimo įklius ir prabils pareigūnams, susidorojo ir su juo.

O bene žiauriausia Lietuvoje kada nors veikusių Tulpinių grupuotė Panevėžio soduose nužudė Ser­­gejų Piskunovą ir su juo kartu buvusią Pa­ne­vė­žio apygardos prokurorę Vidą Kazlauskaitę. Vie­nas iš gaujos vadeivų Virginijus Baltušis manė, kad S.Piskunovas prisidėjo prie vieno pasikėsinimo į jį Panevėžio viešbutyje, o prokurorė V.Kazlauskaitė įvykio vietoje tikriausiai atsidūrė atsitiktinai.

Tokių atvejų, kad policininkus nužudytų jiems at­­virai pasipriešinę nusikaltėliai, pastarąjį kartą bū­ta prieš 21 metus, 1995-aisiais. Klaipėdos policijos Apsaugos skyriaus policininkas Zigmas Ren­kė tais metais per susišaudymą žuvo mėgindamas apsaugoti juvelyrikos dirbinių parduotuvę „Dei­­mantas“ ir joje dirbusią tuo metu kūdikio be­silaukusią pardavėją. Šiaulių rajono policijos pa­trulis Tomas Naumovas tais pačiais metais buvo nušautas budėdamas Kryžių kalne, kuris tais laikais buvo tapęs populiaria plėšikų vieta. Zarasų pareigūną Leoną Arulį pražudė iš areštinės bandydamas pabėgti nusikaltėlis, trenkęs jam metaliniu strypu. O Plungės rajono kriminalinės policijos vyresnysis inspektorius Jonas Dačkauskas krito nuo revolverio kulkų tikrinant vagyste įtariamų plungiškių sodybą, kai vienas iš jų iššoko iš spintos ir pradėjo šaudyti. Per panašią sulaikymo operaciją 1993 m. buvo nušautas ir Šiaulių rajono policijos kinologas Arvydas Milašauskas.

„Tokios situacijos Lietuvoje labai retos ir policininkų darbas nėra toks pavojingas. Šiuo požiūriu esame gana saugi šalis. Tačiau tai nereiškia, kad tokius išimtinius įvykius galime kaip nors pateisinti“, – „Veidui“ sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorius, taktikos discipliną būsimiems policininkams dėstantis Virgilijus Valeckas.

Tragediją lėmė klaidos?

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams buvo pranešta, kad sūnus, 26 me­tų Artūras Noreika, grasina motinai, sužalojo šu­nį, žada padegti namus. Atvykus policijai A.No­reika mėgino sprukti, kaimynų namo kieme susigrūmė su L.Šimkumi ir dūrė peiliu mirtiną smūgį. Jau vėliau jį sulaikė atvykę kiti policijos eki­pažai. Nors L.Šimkus turėjo šaunamąjį ginklą, bet spėjo pa­­naudoti tik elektrošoką, kuris nesuveikė. Grei­tosios pagalbos medikai įvykio vietoje konstatavo pareigūno mirtį.

„Šis įvykis labai įskaudino, nes jis daugiau ats­klei­dė individualų pareigūno pasirengimą arba pro­fe­sionalumą. Pareigūnai yra ruošiami tokioms si­tua­­cijos, bet kodėl jis nereagavo į ją deramai, tai man kelia klausimų. Dabar diskusija apsiriboja tak­tika ir praktikos stygiumi, bet čia yra pareigūnų tak­ti­kos abėcėlė: prieš reaguodamas pareigūnas tu­ri įver­tinti įtariamojo psichinę ir fizinę būklę, gink­lo pa­naudojimo tikimybę. Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me. Kodėl jis įsivėlė į tas grumtynes – tai ke­lia didelę nuostabą“, – tragišką įvykį analizuoja V.Valeckas.

Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me.

MRU lektorių stebina ir tai, kodėl žuvęs pareigūnas nepanaudojo kitų specialiųjų priemonių – dujų ar teleskopinės lazdos. O esant tokiai pavojingai situacijai įstatymai nedraudžia naudoti ir vienu laipsniu aukštesnės priemonės, t.y. šaunamo­­jo ginklo. Be to, tokiu atveju visada būtina veik­­ti dviese: vienas pareigūnas yra veikiantysis, o ki­­tas – tarsi jo saugas, kuris privalo iš kairės nuolat stebėti įtariamąjį, ar šis nesiims ko nors ne­prognozuojamo ar netikėto.

„Tik dviese galima suvaldyti situaciją. Vienas pareigūnas prieš pažeidėją yra kaip ringe: jeigu nusikaltėlio ketinimai agresyvus, to momento, kai jis atakuos, galima nepastebėti, čia jau lemia individualios savybės. Dėl to šioje situacijoje reikia kal­­bėti ne apie tai, gerai ar blogai yra rengiami pa­reigūnai, o kodėl būtent taip pasielgė šis patrulis, ko­dėl jis atsiskyrė, įsivėlė į grumtynes su peiliu ginkluotu asmeniu. Peilis yra pats pavojingiausias ir sunkiai prognozuojamas ginklas kilus grumtynėms“, – aiškina MRU lektorius.

V.Valecko teigimu, nors į įvykio vietą atvyko ke­­lių policininkai, jie vis tiek turėtų mokėti reaguoti į tokias situacijas, nes per mokymus būsimieji pareigūnai nėra kategoriškai profiliuojami ir konkrečią specializaciją įgyja tik prieš ateidami į padalinius. V.Valeckas tikisi, kad galbūt nuo šiol į pareigūnų profesinį rengimą bus žiūrima atsakingiau ir daugiau dėmesio skiriama pratyboms, o ne teorijai. Taktikos disciplina yra vienas tų dalykų, per kuriuos galima įvertinti, ar būsimasis pareigūnas tinkamas šiam darbui: bandoma žiūrėti, kaip jis savarankiškai priims sprendimus, kada išsitrauks ginklą, kokias kitas priemones naudos, ar nesutriks, nedels ir pan.

Profsąjungos įžvelgia sisteminių negerovių

Policijos pareigūnų profsąjungų atstovai iš kar­to po įvykio paragino policijos vadovybę prisiimti atsakomybę dėl policininko žūties. Vadovybė esą ne­skiria pakankamai dėmesio ir išteklių pareigūnų sau­gumui užtikrinti. Lietuvos policijos profesinės są­jungos pirmininkė Roma Katinienė tvirtino, kad nauja policijos vadovybė nesugebėjo įvykdyti su pro­fesinėmis sąjungomis pasiektų susitarimų kurti saugias darbo vietas, aprūpinti pareigūnus reikiamomis priemonėmis. Be to, naujoji policijos reforma esą sukėlė tik chaosą, kurio iliustracija ir yra į to­kio pobūdžio iškvietimus vykstantys kelių policininkai.

Pastebima ir tai, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net tais atvejais, kai jiems gresia realus pavojus. Esą įstatymai yra labai abstraktūs ir nustatyti ribą, kada tai galima daryti, sudėtinga. R.Katinienė priminė 2006-ųjų istoriją, kai pareigū­nas Ruslanas Motko, norėdamas sustabdyti ne­blaivaus jaunuolio vairuojamą automobilį, pa­nau­dojo ginklą, vairuotoją sužeidė ir vėliau dėl to bu­vo nuteistas.

Pastebima, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net gresiant  realiam pavojui.

Kaip „Veidą“ informavo Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Raimondas Ma­tonis, pernai Lietuvos policijos pareigūnai iššovė 67 šūvius, tiek įspėjamuosius, tiek tiesioginius. Dažniausiai šaudyta į transporto priemones ir gy­vū­nus, bet būta šūvių ir į asmenis. Kiekvieną kartą panaudojus ginklą pranešama prokurorui, atliekamas tyrimas.

Apie tai, kad nieko nedarant tokie ar panašūs tragiški įvykiai gali pasikartoti, „Veidui“ nuogąstavo ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų su­sivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vladimiras Ba­nelis. Pasak jo, bent trejus metus intensyviai kal­bama, ko reikėtų, kad policija atsigautų nuo 2008-ųjų krizės ir pokrizinio laikotarpio, kurio padariniai iki šiol jaučiami, tačiau pastebimo proveržio nėra.

„Darbo užmokestis, motyvacijos priemonės ne­si­keitė po krizinio laikotarpio, policijos finansavimas net negrąžintas į prieškrizinį lygį, o juk reikia žiūrėti į ateitį, ne gyventi praeitimi. Socialinių ga­rantijų blokas nėra tobulinamas, turime ma­žiau­sią pensijų dydį Europoje, kur vidurkis yra 50 proc. buvusio at­ly­ginimo, o pas mus tėra 27,5 proc. Be to, turime nuo­lat kalbėti, kad statutiniams pareigū­nams reikia vieno ar kito, iki šiol nėra suvokiama, kokia rizikinga ir pavojinga tai profesija“, – tvir­tina V.Banelis.

Jo teigimu, valstybėje kažkodėl nediskutuojama dėl poreikio stiprinti krašto apsaugą – tai aišku ir piliečiams, ir politikams bei valstybės vadovams, egzistuoja partinis susitarimas. Tačiau nesuprantama, kad lygiai to paties reikia ir „vidaus kariuomenei“, kuri yra nuolat apleista. Jeigu prašoma konkretaus kiekio liemenių ar kitų reikmenų, skiriamas tik dalinis finansavimas, proporcingai iš kažko ati­mama, o tas kažkas gali būti tie patys Telšiai ar ki­tas Lietuvos miestas.

Generalinio policijos komisaro Lino Pernavo teigimu, tam, kad policija normaliai funkcionuotų, ki­tą­met jai reikėtų 18,5 mln. eurų, tačiau po derybų su Vyriausybe numatyta skirti tik apie pusę šios sumos.

O kai kurie įvykiai rodo, kad policijos parengtis yra svarbi ir epizoduose, kuriuos lemia pasikeitusi geo­­politinė situacija. Pavyzdžiui, kai į Lietuvos te­ri­toriją įvažiavo tranzitinis traukinys, kuriame ga­lė­jo važiuoti rusų kariai, į šį pranešimą reagavo po­­­­licija ir pasieniečiai, o ne kariuomenė. „Ne­ga­li­me atskirti vidinio saugumo nuo išorinio, politika prie to neprisideda, o tik paskui ieško  kaltų“, – sa­ko V.Banelis.

Tragediją pasitelkė rinkimams

Politikai iš tiesų mėgino savo interesams išnaudoti ir pastarąjį tragišką įvykį. Darbo partija į Seimą suskubo išsikviesti L.Pernavą ir pažėrė jam kritikos dėl esą netinkamai vykdomos policijos reformos. Pagal šią reforma siekiama didinti gatvėse, arčiau žmonių patruliuojančių pareigūnų skaičių ir mažinti dirbančiųjų kabinete. Metų pradžioje Lietuvoje iš viso buvo 9,6 tūkst. policininkų, iš kurių 1,6 tūkst. dirbo gatvėse. Po pertvarkos nuo 2017-ųjų ketinama šį skaičių padidinti iki 3 tūkst.

Ginti reformos stojo buvęs vidaus reikalų mi­nistras Saulius Skvernelis. Pasak jo, pareigūnai yra apmokyti: tiek policijos mokykloje, tiek tarnybos metu, per mokymus jie privalo nuolat palaikyti taktinius įgūdžius ir fizinę formą.

„Tose įstaigose, kur šis darbas atliekamas at­mes­tinai – galima laukti tragiškų rezultatų… Dar ne visi policininkai supranta, kad kiekvienos dienos išėjimas į tarnybą yra didžiulė rizika ir iššūkis. Į kiekvieną įvykį privaloma vykti tik maksimaliai pasirengus, vertinti jį kaip potencialią grėsmę. (…) Pikta dėl to, kad iškart po tragedijos viešojoje erdvėje pasigirdo kalbos, esą pareigūno žūtis yra tiesioginė policijos reformos pasekmė. Neva policininkas į įvykio vietą atvyko vienas ar neturėdamas tinkamos ginkluotės. Tai – netiesa. Tokios kalbos – bjauriausias oportuniz­mo pavyzdys, kuomet naudojantis skaudžia si­tuacija siekiama kažkokių savų tikslų“, – savo feisbuko paskyroje rašė S.Skvernelis.

Pasirengimas įgyvendinti šią reformą kelia ne­­rimą profsąjungų atstovams. Pasak V.Banelio, nors pati reformos idėja yra gera, jai įgyvendinti rei­kia stabilaus finansavimo ir intensyvių apmokymų, antraip rizikuojama išleisti į gatvę įgūdžius pra­radusius pareigūnus.

Tačiau priešrinkiminį politikų susirūpinimą NPPSS pirmininkas vertina dar kritiškiau. „Poli­ti­kai vengia palaikyti teisėsaugą, bet renkasi kritiką. Kad ir kalbant apie statutą, kai buvo priimama naujoji jo redakcija, ne kas kitas, o Darbo partijos va­do­­vas atė­jo pas pareigūnus ir užtikrino, kad kai vyks balsavimas, bus pakeltos rankos. Bet atėjus laikui visi jie rankas nuleido arba dėjo į krūmus. Ir po to dar drįsta burnoti, kritikuoti policiją, kai pačios par­tijos atstovai nuolat neišlipa iš teisiamųjų suolo. Tai sveiku protu nesuvokiama“, – neslepia V.Ba­ne­lis.

Kasdienis žmonių saugumas yra viena jautriausių viešojo gyvenimo temų, kurias nesunku su­reikš­minti siekiant savų politinių tikslų. Dar jautriau visuomenė reaguoja į panašaus pobūdžio trage­dijas, kai žūva pareigą valstybei atliekantys pa­reigūnai. Vis dėlto tokie Lietuvoje visiškai išimtiniai atvejai nereiškia, kad per vieną naktį saugumo padėtis kardinaliai pasikeitė, o pareigūnai tam­­pa nepajėgūs tinkamai atlikti savo pareigų. n

Atvejai, kai pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą

• Gindamasis ar gindamas kitus asmenis, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ar pavojaus.
• Sulaikydamas, pristatydamas, konvojuodamas ar atvesdindamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, taip pat asmenį, kuris vengia sulaikymo, pristatymo, konvojavimo ar atvesdinimo, arba sulaikius ar pristatant asmenį, siekdamas užtikrinti savo ar kitų asmenų saugumą.
• Kai kėsinamasi į policijos saugomą asmenį, objektą, transporto priemonę, specialiąsias policijos priemones ar kitą policijos turtą.
• Riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu.
• Prieš transporto priemonę, kai jos vairuotojas nepakluso pareigūno aiškiai išreikštam reikalavimui sustoti.
• Kai būtina išlaisvinti įkaitus ar užkirsti kelią teroro aktui.
• Pabėgimo konvojuojant ar iš laisvės atėmimo vietų ar areštinių atvejais.
• Prieš asmenį, kai šis bando naudoti prievartą arba artinasi prie pareigūno ir neklauso reikalavimo laikytis nurodyto atstumo.
• Patekdamas į patalpas ar transporto priemonę, kad sulaikytų asmenį, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu arba ją padariusį, taip pat asmenį, padariusį administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą).
• Prieš gyvūną, kuris kelia grėsmę policijos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA