Tag Archive | "parėja"

Parėja

Tags: ,



Jungtinėse Amerikos valstijose knyga “Perėja” sukėlė didelį ažiotažą. O ką ji sukels Lietuvoje, paaiškės, kai gruodį pasirodys mūsų šalies knygynuose. O kol kas siūlome jos ištrauką Skaitinių skyriaus skaitytojams.

Prieš tapdama Mergaite Iš Niekur – Atėjusiąja, Pirmąja, Paskutine Ir Vienatine, gyvenusia tūkstantį metų – ji tebuvo mergytė iš Ajovos, vardu Eimė. Eimė Harper Belafont.
***
Jį vadino Dvyliktuoju Numeriu. Ne Karteriu, ne Entoniu ir ne Toniu, nors dabar, vienam gulint tamsoje ir siaubingai bloguojant, rodėsi, jog kartais minimi vardai priklausė kitam asmeniui. Žmogui, kuris numirė, po savęs palikdamas negalės suriestą pavidalą.
Liga buvo panaši į amžinybę – štai, koks žodis atėjo į galvą, – bet ne ta prasme, kad ji tęsis amžinai. Ne, Dvyliktajam dingojosi, tarsi jis sirgo laiku. Lyg šis slypėtų kiekvienoje kūno ląstelėje, tačiau, užuot priminęs marias, kaip kažkas sakė, tviskėtų kaip milijonas negęstančių liepsnelių. Gyvenime neteko pajusti nieko bjauresnio. Sykį nepažįstamas balsas užtikrino, esą netrukus jam pagerės. Kurį laiką jis tuo tikėjo, bet galiausiai suvokė, kad žmogus melavo.
Dvyliktasis miglotai juto, kaip aplinkui slankioja vyrai su skafandrais, kurie ateidavo ir išeidavo, jį badydavo ir smaigstydavo. Pats tetroško gurkšnelio vandens, idant numalšintų troškulį, bet kai pabandė paprašyti atsigerti, neįstengė išspausti jokių žodžių ir vietoj jų tegirdėjo ausis varstantį gausmą bei spengimą. Jie ėmė daug kraujo. Regis, galonus. Žmogus, vardu Entonis, kai kada duodavo kraują už pinigus: spausdavo guminį kamuoliuką, žiūrėdavo, kaip į maišelį liejasi skystis, stebėdavosi, koks jis tirštas, sodriai raudonas, kupinas gyvasties. Medikai nusiurbdavo ne daugiau kaip pintą, vėliau, užbaigę procedūrą, pavaišindavo jį sausainiais, į rankas įbrukdavo sulenktas kupiūras ir leisdavo traukti savo keliu. Tačiau vyrai su skafandrais pildydavo vieną maišiuką po kito, o kraujas atrodė pasikeitęs, tik jis negalėjo paaiškinti kaip. Dvyliktojo kraujas atgijo, priklausė ne tik jam, bet ir dar kažkam.
Dabar būtų neblogai numirti.
Ponia Vud tai žinojo. Suprato, kad išleisti kvapą turėtų ir ji pati, ir Entonis. Taip pagalvojęs jis akimirką tapo Entoniu. Mirti gera. Nebūtis žadėjo palengvėjimą, ragino jai atsiduoti kaip mylimajai.
***
Įvykiai rutuliojosi žaibiškai. Iki senojo pasaulio žūties ir naujojo užgimimo liko trisdešimt dvi minutės.
***
Kai nutrūko laiko tėkmė, kai pasaulis prarado atmintį ir žmogus, kuriuo jis kadaise buvo, pranyko iš akiračio kaip už planetos išlinkio nutolstantis, savo triume senąjį jo gyvenimą plukdantis laivas, kai prieš ratus sukančias žvaigždes atsivėrė nebūtis, o padangėse slenkantis mėnulis pamiršo jo vardą ir žemę užvaldė didi alkio jūra, kurioje jis plūduriavo ištisą amžinybę, giliausioje širdies kertėje vis tiek kai kas išliko: vieneri metai. Kalnai, vienas kitą keičiantys mėnesiai ir mergaitė. Eimė ir Nuliniai metai.
Jie atvyko į stovyklą sutemus. Paskutinę mylią Volgastas leido automobiliui riedėti pamažu, sukdamas ten, kur medžių sienoje properšas nutvieksdavo priešakinių žibintų spinduliai, per giliausias, žiemos nuotakų išraustas duobeles slinkdamas vėžlio žingsniu. Antikvarinę geldą, „Toyota Corolla“, su didžiuliais, akį rėžiančiais ratlankiais ir pagelsvėjusių nuorūkų pilna pelenine nudžiovė iš kilnojamųjų namelių parko, palikdamas „Lexus“ su įkištu į spynelę rakteliu ir ant prietaisų skydo padėtu rašteliu: Galite jį pasilaikyti, automobilis – jūsų. Senas, prie grandinės prirakintas sarginis šuo, kuris atrodė pernelyg nuvargęs, kad lotų, abejingai stebėjo, kaip Volgastas sujungė degimo laidelius, iš leksuso į tojotą pernešė Eimę ir paguldė ją ant užpakalinės sėdynės, apšnerkštos greitmaisčio popierėliais ir tuščiais cigarečių pakeliais.
***
… ir kilo chaosas. Prabėgo tiek daug metų, bet mintyse iki šiol regiu ano meto vaizdus, tūkstančius panikuojančių, prie tvorų prisispaudusių žmonių, juos apraminti mėginančius kareivius su šunimis, atmenu į orą leidžiamus šūvius. Ir save, ne vyresnę kaip aštuonerių, laikančią lagaminėlį, kurį kelionei suruošė mama, nepaliaujamai raudodama, žinodama, kad mane išsiunčia į nežinią ir mudvi niekada nebepasimatysime.
Šokliai užkariavo Niujorką, Pitsburgą, Kolumbijos apygardą. Beveik visą šalį, kiek pamenu. Tose vietose turėjau giminių. Mes daug ko nežinojome. Pavyzdžiui, kas nutiko Europoje, Prancūzijoje, Kinijoje, nors aš kartą nugirdau, kaip gatvėje tėtis kalbėjosi su vyrais, ir jie sakė, atseit tenykštis virusas kitoks, žudo kiekvieną be išimties, tad Filadelfija veikiausiai liko paskutiniu pasaulio miestu, kuriame dar buvo gyventojų. Tapome tikra sala. Kai mamos pasiteiravau apie karą, ji paaiškino, jog šokliai yra tokie patys žmonės kaip mes, tik labai sergantys. Aš pati negalavau, todėl pašokau persigandusi, pratrūkau žliumbti galvodama, kad vieną dieną atsibusiu ir nužudysiu ją, tėtį, pusbrolius ir pusseseres, kaip tą daro šokliai. Ji mane stipriai apkabino ir patikino: ne, ne, Aida, tavo liga kitokia, todėl ša, nustok verkti. Paklusau. Bet kurį laiką vis vien negalėjau susigaudyti, kodėl vyksta karas, kodėl aplinkui ima blaškytis kareiviai, jei kas nusičiaudi arba atsikosėja.
***
Viena diena. Štai kaip jie sakydavo. Nemąstydavo nei apie praeitį, kupiną pernelyg skausmingų, su netektimis ir mirtimi susijusių istorijų, nei apie ateitį, kuri apskritai galėjo neišaušti. Devyniasdešimt keturios prožektoriais nutviekstos sielos gyveno viena diena.
Tačiau Piteris taip elgdavosi ne visada. Ramybės akimirkomis, kai budėjimo ant sienos niekas netrikdydavo, arba gulint lovoje ir bandant užmigti, jo galvoje dažnai imdavo suktis mintys apie tėvus. Nors Kolonijoje pasitaikydavo tebekalbančių apie rojų, kur po mirties, nutrūkus fiziniam būviui, patekdavo siela, tokios šnekos jam skambėdavo beprasmiškai. Pasaulis įkūnijo stichiją materialių dalykų, kuriuos įmanoma paliesti, paragauti arba užčiuopti, o Piteriui dingojosi, kad velioniai, jei tik jie išvis kur nors keliaudavo, tiesiog persikeldavo į gyvųjų ratą. Galbūt tam tikras užuominas išgirdo iš mokytojos, gal pats iškėlė prielaidas, bet jomis tikėjo, kiek save atminė, nuo tos dienos, kai atsisveikino su Prieglauda ir išsiaiškino tiesą apie pasaulį. (…)
Jis nebepajėgė atkurti tėvų veidų. Po jų mirties šie išgaravo pirmiausia, vos per kelias dienas. Prisimenant tuodu, Piterį perliedavo ne reginiai, o giliai įsigėrę, lyg vandens tėkmė užplūstantys pojūčiai. Švelnus, romus motinos tonas, blyškios, smulkios, bet stiprios rankos; kaip ji dirbdavo ligoninėje, užsiimdama šiuo bei tuo, stengdamasi paguosti negaluojančiuosius; kaip naktimis, Piteriui lakstant tarp sargybos postų, sugirgždėdavo kopėčiomis ant tiltelio lipančio tėvo batai, kaip jis praeidavo pro šalį netardamas nė žodžio, viso labo ranka paliesdamas sūnaus petį; kaip prieš Ilgąsias išvykas įkaisdavo svetainė, kurioje tėvas, dėdė ir kiti vyrai planuodavo maršrutus, kaip jie šurmuliuodavo, kai vėliau, gilią naktį, įsitaisydavo verandoje ir gurkšnodami naminę pasakodavo, ką matę Tamsiuosiuose kraštuose.
***
Ach, ji puikiai jautė sapnuojančius, jautė visus iki vieno. Galėdavo ištiesti rankas, paglostyti tamsą ir juos užčiuopti. Justi širdgėlą žadinantį jų užmaršumą, didį šiurpulingą sielvartą. Nuolatinį reiklų klausinėjimą. Neramios sielos kėlė gailestį, kuris iš dalies priminė meilę, puoselėtą ją globojusiam, skuosti ir nesustoti raginusiam Vyrui.
Vyras… Ji prisiminė gaisrą ir akinamą nelyginant sprogusios saulės šviesą. Prisiminė Vyro liūdesį ir užuojautą. Deja, jo nebegirdėjo. Vyras, be jokių abejonių, dingo.
Bet tamsoje sklandė kitų balsai. Ir ji žinojo, kam tie priklausė…
***
Nuo tada, kai paskutinis autobusas užkilo ant kalno, ištisus devyniasdešimt dvejus metus, aštuonis mėnesius ir dvidešimt šešias dienas Pirmosios kolonijos sielos gyveno:
Po prožektoriais. Paklusdami Vieninteliam įstatymui. Pagal tradicijas. Pasikliaudami instinktais. Šia diena. Vienui vieni ir su tais, kuriuos priimdavo į savo draugiją. Sargybos priežiūroje. Visą valdžią suteikę Šeimynai. Nesulaukdami kariuomenės. Be atsiminimų. Be pasaulio. Be žvaigždžių…

Justin Cronin

Apie autorių ir knygą
Naujojoje Anglijoje, JAV, 1962 m. gimęs Justinas Croninas yra išleidęs romaną „Mary and O’Neil“, laimėjusį PEN/Hemingway Award ir Stephen Crane Prize apdovanojimus, taip pat romaną „The Summer Guest“. Ajovos universitete, kur studijavo pagal Rašytojų seminarų programą, įgijo vaizduojamųjų menų magistro laipsnį. Šiuo metu Raiso universitete jis dėsto anglų kalbą ir su šeima gyvena Hiustone, Teksaso valstijoje.
J.Cronino romanas „Perėja“ (The Passage), didelės apimties tritomio epo pirmoji knyga, 2010 metais sukėlė milžinišką ažiotažą ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Plataus užmojo pasakojimas atitinka ir jo platų apokaliptinį turinį: laisvėn ištrūksta slaptose karinėse laboratorijose bandytas virusas ir Ameriką ištinka baisesnė už marą totalinė katastrofa, o šioje pragaištingoje jūroje išlieka tik išsigelbėjusių ir nuo išorinio pasaulio atsiribojusių žmonių salelės. Praslenka beveik šimtmetis, pasikeičia kelios kartos, užaugusios Kolonijoje, uždaroje erdvėje. Kadaise klestėjusią civilizaciją Kolonijos gyventojai įsivaizduoja tik iš pasakojimų, kol pagaliau ateina laikas atskleisti apokalipsės priežastis…

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...