Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą galima laikyti svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, tad ją nagrinėsiantiems teisėjams teks didžiulis išbandymas ir atsakomybė.

Darbo partijos juodosios buhalterijos byla Apeliaciniame teisme turėjo būti pradėta nagrinėti spalio 10 dieną, tačiau skundų nagrinėjimą teko atidėti dėl Darbo partijos advokatės Violetos Bazienės ligos. Kitas posėdis Apeliaciniame teisme suplanuotas netrukus, lapkričio 26 d., o trečias – gruodžio 17 d.
Šią bylą galima laikyti bene svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, ir teismo sprendimas parodys mūsų valstybės sveikatą, tiksliau, kokios ligos ją vis dar kamuoja. Todėl šią bylą nagrinėsiantiems ir sprendimą priimsiantiems teisėjams tenka milžiniška atsakomybė. Šis procesas jiems tikriausiai bus labai sunkus ir kainuos nemažai nervų.
Bet iš pradžių pasidomėkime, kokie teisėjai nagrinės bylą ir kaip juos vertina teisininkų bendruomenė, kitaip tariant, ko iš jų galima laukti, ar jų reputacija nepriekaištinga, kaip vertinamas jų profesionalumas ir kitos savybės.
Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinės Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, kurią sudarys pirmininkė Violeta Ražinskaitė ir teisėjai Albinas Bielskis bei Svajūnas Knizleris. Patys jie kalbėti atsisakė, motyvuodami, kad kiekvienas jų sakinys net apie savo savijautą, principus ar teisingumo sampratą gali būti panaudotas prieš juos pačius ir atsiliepti bylos nagrinėjimui.
Apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas taip pat nebuvo kalbus, tik pareiškė, kad visi Darbo partijos bylą nagrinėsiantys teisėjai yra kompetentingi, patyrę ir išmano savo darbą, be to, yra pelnę besąlygišką pasitikėjimą bei teisėjų bendruomenės pagarbą. Kalbinti šio teismo teisėjai bylą nagrinėsiančius savo kolegas apibūdino kaip principingus, teisingus, o klausimus, ar įmanoma juos papirkti arba šantažuoti, palaikė šventvagiškais.
Šiokį tokį vaizdą apie teisėjus V.Ražinskaitę, A.Bielskį ir S.Knizlerį galima susidaryti iš jų ankstesnių pasisakymų žiniasklaidoje, taip pat iš jų biografijų ir iš su jais susidūrusių teisininkų atsiliepimų.
Tarkime, daugiau nei dvidešimt metų teisėju dirbantis A.Bielskis, nuo 2011-ųjų iki pat šiol priklausantis ir Teisėjų garbės teismui, spaudoje yra teigęs, kad bene svarbiausias teisėjo darbo ypatumas jam – nepasiduoti skubotumui ar didesniam žiniasklaidos dėmesiui, taip pat – būti sąžiningam ir sugebėti atsispirti visiems įmanomiems spaudimams.
V.Ražinskaitę, kelerius metus teisėjavusią Plungėje, nuo 1990 m. dirbusią Teisingumo ministerijoje, o nuo 1995 m. tapusią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, taikliai charakterizuoja Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja Kristina Petrošienė: „Violeta – žmogus, gimęs būti teisėju. Ji man – teisėjo etalonas. Pažįstu ją pakankamai seniai, žinau jos vertybes, todėl labai laukiu garsiosios bylos nagrinėjimo. Manau, šios teisėjos elgesys, iš vidaus sklindanti jos ramybė leis ir teismo procesui praeiti lengvai, gražiai ir skandžiai.“
Trečiasis kolegijos teisėjas S.Knizleris taip pat itin patyręs, perėjęs ugnį ir vandenį: pastaruosius beveik dvidešimt metų jis dirba Lietuvos apeliaciniame teisme, o anksčiau yra dirbęs ir tardytoju, ir prokuroro padėjėju, ir prokuroru, 1993–1994 m. buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Susidūrusiems su juo sudarė kompetentingo profesionalo įspūdį.
Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė teigia suprantanti žiniasklaidos ir visuomenės dvejones bei susidomėjimą Darbo partijos byla ir teisėjais, tačiau pabrėžia, jog labai svarbu, kad teisėjams, nagrinėsiantiems šią bylą, nebūtų abejonių dėl to, ką daro.
O štai advokatas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Rimas Andrikis mano, kad bet kokioms dvejonėms kelias užkertamas tuomet, kai teismo procesas aiškus ir viešas: „Jei paprastas žmogus po teismo proceso supras įsiteisėjusį sprendimą, sakyčiau, tai – aukščiausias kompetencijos lygmuo. Ir priešingai, jei žmonės daug ko nesupranta, galima kalbėti apie menkos vertės teismo procesą.“

Byla nagrinėta nesuvokiamai ilgai

Na, o kol kas tikri galime būti tik dėl vieno: Darbo partijos bylą nagrinės ne kažkieno pasiūlyti, ne politikų nurodyti, ne pagal kažkokius neaiškius principus išrinkti, o elektroninės bylų paskirstymo sistemos atrinkti teisėjai. Pasak Nacionalinės teismų administracijos Teismų veiklos analizės skyriaus vedėjo Donato Kiauzario, jau nuo 2008 m. veikiant šiai sistemai bylos paskiriamos vadovaujantis nešališkumo, skaidrumo, nepriklausomumo ir bylų nagrinėjimo operatyvumo principais.
„Ši sistema išties prisideda prie to, kad žmonėms sumažėtų abejonių, kodėl byla paskirta vienam, o ne kitam teisėjui. Bylų skirstymo protokolai vieši, taigi su jais gali susipažinti visi, o tai pašalina nereikalingas dvejones“, – pabrėžia L.Garnelienė.
Tačiau ar tai pašalina žmogiškąjį veiksnį? Ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas tuo abejoja: žmogiškasis veiksnys visada buvo ir bus bet kuriame teisme. Net ir kompiuterizuojant teismines procedūras šis veiksnys išlieka. O jei nuo jo atsiriboti negalima, vadinasi, išlieka ir klaidų tikimybė.
Siūlydamas nepamiršti, kad teisininkai apriboti byla ir jos medžiaga, prokuroras Saulius Verseckas neabejoja, jog Lietuvos teisinė sistema veikia tinkamai, tačiau prognozuoti, kiek dar tęsis Darbo partijos byla, nesiryžta: „Prognozės dėl tokios bylos – nedėkingas reikalas. Niekada nemaniau, kad pirmojoje instancijoje byla išbus penkerius metus, bet taip atsitiko. Kita vertus, tai lėmė ne teismų darbas, o visai kitos priežastys.“
Svarbu aptarti ir dar vieną niuansą: pasak L.Garnelienės, Lietuvoje gana dažnai sprendimas, kuris teisėjams atrodo teisėtas ir argumentuotas, kitiems visuomenės atstovams atrodo neteisingas. Jai antrindamas teisėjas Audrius Cininas (jis išgarsėjo išnagrinėjęs Andriaus Ūso bylą) pabrėžia, kad teisėjo sprendimai nėra dokumentai, turintys atitikti visuomenės ar politikų lūkesčius, žiniasklaidos formuojamą nuomonę, taigi visi privalo susitaikyti, kad teismų sprendimai turi ne „atrodyti“ teisingi, bet būti teisingi pagal teisę, todėl gali nepatikti daugumai.

Teisėjo darbas nepagrįstai nuvertinamas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Jonas Prapiestis sunkiai atsidūsta: „Liūdna, kad visame pasaulyje profesinės karjeros viršūne laikomas teisėjo darbas Lietuvoje gana dažnai nuvertinamas. Mūsų šalyje gana madinga teigti, kad teisėjai – vienas blogiausių visuomenės sluoksnių profesiniu ir moraliniu požiūriu. Tai „patvirtinama“ nežinia kaip apibrėžiamais reitingais, kuriuos priminti ypač mėgsta politikai, nors jie patys toje reitingų eilėje yra gerokai žemiau.“
A.Cinino įsitikinimu, iš tiesų tikrai blogai dirbantį teisėją nubausti šiais laikais daugiau negu lengva: „Tereikia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, turintis tikrų, o ne pramanytų teisėjo darbo aplaidumo faktų, informuotų apie tai atitinkamas teismų savivaldos institucijas, ir to teisėjo karjera baigta.“ Bet dauguma teisėjų tebedirba, vadinasi, jie profesionalūs, moralūs ir sąžiningi.
Tačiau neišprususiai visuomenės daliai nepatinka ne tik nemaža dalis teismų sprendimų, bet ir tokie teisėjų bei kitų teisininkų argumentai. Tai aiškiai matyti iš visuomenės sociologinių apklausų. Šiandien teismais nepasitikinčiųjų yra kone dvigubai daugiau nei pasitikinčiųjų. Ir pagal šį rodiklį šalia išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių, ypač Skandinavijos šalių, mes atrodome kaip laukinių kraštas.

Į “Veido” klausimus atsako Darbo partijos tarybos narė Loreta Graužinienė

VEIDAS: Kaip atėjote į Darbo partiją?
L.G.: Tuo metu, kai buvo kuriama Darbo partija, jos steigimo iniciatoriai važinėjo po Lietuvą ir kvietė žmones susitikti. Aš gavau asmeninį jų kvietimą. Tiesa, iki šiol nežinau, kas jiems mane rekomendavo.
Ir aš atėjau… O kadangi esu darbomanė, man tik duok darbo, tai aš ir likau. Man patiko jų idėjos, siekiai, labai patiko dirbti kuriant partijos programą, ypač daug teko prisidėti prie finansinės jos dalies, bei steigiant skyrių Ukmergėje.
Iš tikrųjų aš iki to susirinkimo asmeniškai nepažinojau nė vieno jų ir neturėjau su jais visiškai jokių kontaktų.
VEIDAS: Ukmergiškiai kalba, neva jūsų karjerą partijoje lėmė sėkmingai atliktas auditas Viktorui Uspaskichui priklausančio koncerno “Vikonda” įmonėse. Ar esate gavusi užsakymų, susijusių su “Vikondos” koncernu?
L.G.: Netiesa, niekada neauditavau jokios šio koncerno įmonės.
VEIDAS: Ar jūs, būdama verslininkė, priklausėte V.Uspaskicho vadovautai Verslo darbdavių konfederacijai?
L.G.: Taip, priklausiau, įstojau į konfederacija maždaug dveji metai iki ateinant į Darbo partiją. Bet aš nebuvau aktyvi konfederacijos narė. Tiesiog, kaip ir kiti smulkūs verslininkai, gaudavau keletą kartų per metus anketas apie verslo sąlygas ir į jas atsakydavau.
VEIDAS: Kaip jums pavyko vos per keletą mėnesių tapti dešiniąja V.Uspaskicho ranka – steigiamajame partijos suvažiavime jūs jau stovėjote greta jo ir Viktoro Muntiano?
L.G.: Nežinau, čia jau paties Viktoro reikėtų klausti, ką jis įžvelgė manyje. Aš galvoju, gal jiems patiko mano organizaciniai gebėjimai, sunkus darbas rengiant partijos programą.
Iš tikrųjų aš nė nežinojau savo būsimo vaidmens steigiamajame suvažiavime. Tik atvykus į Vilnių man buvo pasakyta, kokios bus mano funkcijos, pareigos ir kad aš turiu stovėti šalia Viktoro.
VEIDAS: Iki 2003 m. jūs visiškai nedalyvavote nei aktyviame visuomeniniame, nei politiniame gyvenime, nepretendavote būti išrinkta net į Ukmergės rajono tarybą. Kodėl nutarėte eiti į politiką su Darbo partija?
L.G. Pirma, iki 2003 m. gilinausi į profesinę veiklą – norint įsitvirtinti profesinėje srityje reikėjo išlaikyti galybę egzaminų. Tuo metu kūrėsi auditoriaus profesija bei visos audito institucijos ir aš labai norėjau būti įvertinta šioje srityje.
Antra, iki tol niekas manęs taip nekvietė į politiką, kaip kad kvietė Darbo partijos steigimo iniciatoriai. Jeigu kiti būtų anksčiau pakvietę, nežinau, kaip būtų nutikę.
VEIDAS: Tuo metu, kai įsitraukėte į aktyvią politiką, jūsų sūneliui tebuvo vieni metukai. Kaip į naują jūsų gyvenimo posūkį reagavo vyras Julius?
L.G.: Pamenu, grįžusi iš Vilniaus po steigiamojo suvažiavimo tariausi su vyru, kaip elgtis, jis mane labai palaikė ir skatino eiti toliau.
O su mažuoju sūnumi, kurį gimdžiau būdama jau brandaus amžiaus, mus sieja labai artimas ryšys, nors ir daug savęs tenka atiduoti partijai.
VEIDAS: Kiek kartų lankėte V.Uspaskichą Maskvoje 2006–2007 m., kai jis ten slapstėsi nuo Lietuvos teisėtvarkos dėl inkriminuojamų finansinių pažeidimų?
L.G.: Visų pirma jis niekur nesislapstė, visi, kas norėjo, galėjo jį rasti Maskvoje. Tačiau tiksliai atsakyti, kiek kartu buvau pas Viktorą Maskvoje tiek viena, tiek su partijos kolegomis, negalėčiau, reikėtų skaičiuoti spaudus pase. Važiuodavau tada, kai reikėdavo aptarti kokius nors svarbius partinius reikalus.
Beje, niekada nevažiavau į Maskvą slapčia – apie visus mano būsimus vizitus žinojo tiek Darbo partijos frakcijos kolegos, tiek amžinatilsį premjeras Algirdas Brazauskas.
Tiesa, labai dažnai tuo metu bendraudavau su partijos pirmininku ir telefonu. Ir manau, kad tų pokalbių turinį žinojome ne tik mes, – jis buvo girdimas ir kai kam kitiems.
VEIDAS: Jūsų ir dar trylikos “darbiečių” kelionė į V.Uspaskicho Maskvoje 2007 m. rugsėjį surengtą spaudos konferenciją, kurioje atvirai buvo dergiama Lietuva, virto skandalu. Dauguma politikų pasmerkė šį vizitą, įvardydami jus kaip išdavusią tėvynę. Ką šiandien manote apie šią kelionę?
L.G.: Nesuprantu, kodėl kilo tokia reakcija, iš tikrųjų nė vienas Lietuvos Seimo narys, buvęs Maskvoje, “Komsomolskaja pravda” biure, surengtoje V.Uspaskicho spaudos konferencijoje, nieko nekalbėjo.