Likus kelioms dienoms iki rinkimų ekspertai tikino, kad daugiausiai balsų surinks Petro Porošenkos blokas, antra vieta prognozuota Radikaliajai Olego Liaško partijai, spėta, kad į parlamentą pateks partija „Stipri Ukraina“. Rinkimų sensacija tapo Lvovo mero Andrejaus Sadovojaus vadovaujamos partijos „Savitarpio pagalba“ („Samopomyč“) sėkmė.

Vladimiras Paniotto, Kijevo tarptautinio sociologijos instituto direktorius, komentuodamas rezultatus teigia, kad nuo seno žinomos partijos sukaupė daug neigiamo požiūrio į save – negatyvaus reitingo. Tokia yra Julijos Tymošenko partija „Tėvynė“. O „Savitarpio pagalba“ labai retai įvardijama, kada klausiama, už ką rinkėjas niekada nebalsuotų. Rinkėjai nori matyti Radoje nesusitepusias politines jėgas.

Po A.Sadovojaus antru numeriu partijos sąraše eina savanorių bataliono „Donbasas“ vadovas Semionas Semiončenka. Kiti sąrašo nariai – jauni verslininkai, ekonomikos ekspertai, žurnalistai visuomenininkai. Ši politinė jėga suvokiama kaip nauja proeuropietiška partija.

Nors partija susijusi su Lvovu, apklausos po balsavimo rodė, kad „Savitarpio pagalba“ Kijeve laimėjo daugiausiai balsų – 27 proc., o pačioje Vakarų Ukrainoje šį partija, pagal apklausas, gavo 16 proc. balsų. Net ir Donbase, kur dalis rinkimų apylinkių neveikė dėl karo, ji gavo 7 proc. balsų.

Tie patys duomenys rodo, kad „Savitarpio pagalba“ – miesto partija: 78 proc. ją palaikančio elektorato yra miestiečiai. Tarp 18–30 metų rinkėjų didžiausio palaikymo sulaukė dabartinio premjero Arsenijaus Jaceniuko „Liaudies frontas“, jam iš paskos eina „Savitarpio pagalba“ – 21 proc.

Jauni „Savitarpio pagalbos“ ekspertai sukūrė „Reanimacinio reformų paketo“ projektą. Savo ideologiją jie apibūdina kaip krikščionišką moralę ir sveiką protą. Deklaruojami principai – organizuotumas, disciplina, savivalda.

„Savitarpio pagalba“ pasisako už neatidėliotinas reformas, valdžios decentralizavimą, smulkiojo ir vidutinio verslo suvaržymų panaikinimą, integraciją į ES. Populiarumo variklis – Lvovo meras, kuriam pavyko paversti miestą turizmo centru, sukurti veiksmingą savivaldą.

Ateitis parodys, ar „Savitarpio pagalba“ taps solidžia partija, ar nueis nuo scenos kaip trumpalaikis reiškinys.

Liepos 1 d. darbą pradeda naujai išrinktas Europos Parlamentas (EP), tačiau, praėjus mėnesiui nuo rinkimų, galutinė rikiuotė vis dar nėra aiški. Nepaisant didžiausio vietų skaičiaus praradimo, didžiausią frakciją išlaikė centro dešinės Europos liaudies partija, o euroskeptinės ar radikalios kairiosios bei dešiniosios jėgos neišpildė prieš rinkimus su baime skelbtų prognozių, nors ir padidino vietų skaičių EP.
Dar daugiau, derybų dėl frakcijų metu išryškėjo, kad ne visos euroskeptinės partijos randa pakankamai bendrų taškų, kad suformuotų vieningą grupę: pavyzdžiui, „už borto“ buvo paliktos atvirą neofašistinę retoriką bei simboliką naudojančios Vengrijos „Jobbik“, Graikijos „Auksinės aušros“ ir Vokietijos NPD partijos. Tad kraštutinės jėgos greičiausiai išsiskirstys tarp dviejų frakcijų ir, jeigu prancūzų „Nacionalinio fronto“ lyderei Marine Le Pen nepavyks suformuoti naujos frakcijos, mišrios grupės.
Lietuvoje daugiausia vietų – tris – gavo liberalų ir demokratų frakcija, o pirmą kartą, Broniui Ropei galutinai apsisprendus, savo atstovą turės žalieji. Vieną vietą prarado socialistai ir net dvi – centro dešinės ELP grupė. T.y. į Briuselį vyks liberalsąjūdiečiai
Petras Auštrevičius ir Antanas Guoga, socialdemokratai Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė, konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir
Algirdas Saudargas, tvarkiečiai Valentinas Mazuronis ir Rolandas Paksas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis ir darbietis Viktoras Uspaskichas.

Europos Parlamento rinkimų rezultatai
Frakcija
2014 m. 2009 m.
Europos liaudies partija (krikščionių demokratų) 221 274
Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas 191 196
Europos konservatoriai ir reformistai 68 57
Liberalų ir demokratų aljansas už Europą 67 83
Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji 52 35
Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas 50 57
„Laisvės ir demokratijos Europa“ 48 31
Mišri grupė 43 33
***
Anksčiau EP nebuvusių partijų atstovai 11

Daugiausiai šansų laimėti 2014 m. Europos Parlamento rinkimus turi Lietuvos socialdemokratų partija: socdemai gali tikėtis 4–5, o kitos partijos – po 1–2 mandatus.

2014 m. gegužės 25 d. Lietuva vėl rinks savo atstovus į Europos Parlamentą (EP) penkerių metų kadencijai. Partijų konkurencija dėl vietų EP šiuose rinkimuose bus dar didesnė, mat Lietuvai skirtų mandatų skaičius mažėja nuo 12 iki 11 iš 751. Dar viena naujovė – pirmą kartą savo kandidatus EP rinkimuose galės kelti ne tik partijos, bet ir visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie taip pat privalės surinkti ne mažiau kaip 10 tūkst. rinkėjų parašų.
Tiesa, vargu aš ši naujovė įžiebs šiuose EP rinkimuose didesnę intrigą: kol kas abejojama, ar tarp kandidatų atsiras stiprių visuomenininkų, pajėgių konkuruoti su didelę patirtį dalyvaujant rinkimuose sukaupusiomis politinėmis partijomis, o jei tokių ir atsiras, tai daugiau nei vieno mandato naujajame EP jie vis tiek negali tikėtis. Tačiau politologas Vytautas Dumbliauskas mano, kad ateityje ryškių visuomenės atstovų EP rinkimų kampanijose būtinai pamatysime, nes nusivylimas politinėmis partijomis Lietuvoje plinta vis labiau, o tai reiškia, jog rinkėjams reikia alternatyvų.
Pergalė šiuose EP rinkimuose prognozuojama socialdemokratams, kurie greičiausiai padidins savo mandatų Parlamente skaičių nuo dabartinę kadenciją turimų trijų iki keturių penkių. Tą leidžia prognozuoti aukšti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) reitingai, o ir partijos kandidatų sąrašas EP rinkimuose gana solidus: į Briuselį trokšta dauguma socialdemokratų ministrų, didžiulis būrys Seimo narių, keli viceministrai ir merai.
Politologai prognozuoja, kad socdemai gali pelnyti dvigubai daugiau mandatų nei bet kuri kita rinkimuose dalyvausianti partija. 2009 m. EP rinkimuose daugiausiai – 26,86 proc. rinkėjų balsų surinkusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), 2009 m. gavusi keturis mandatus, šiuose rinkimuose veikiausiai turės tenkinsis perpus mažiau mandatų, o didelės sėkmės atveju iškovotų tris. Ne daugiau nei vieną du mandatus pelnys ir Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Rinkėjai dar nesupranta EP svarbos

Praeityje iš tiesų silpno ir neįtakingo EP sprendimai šiandien įgyja vis didesnę galią kasdieniame europiečių gyvenime. Ypač Parlamento įtaka sustiprėjo po 2009 m. Lisabonos sutarties įsigaliojimo, nors per metų metus susiformavęs šleifas, kad ši institucija mažai ką lemia ir gali, ją tebelydi iki šiol. Todėl ir rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose toks mažas ir pastaraisiais metais vis mažėja: pirmuosiuose tiesiogiai renkamo EP rinkimuose 1979 m. balsavo 63 proc., o 2009 m. rinkimuose – jau tik 43,4 proc. balso teisę turinčių ES rinkėjų.
Rinkėjų aktyvumą stipriai didina kelios šalys, kuriose balsavimas EP yra privalomas, – tik todėl Liuksemburge bei Belgijoje rinkėjų aktyvumas siekia net 90 proc. Tai dirbtinai pakelia rinkimų aktyvumo rodiklius. O štai kitur rinkėjai demonstruoja aiškų abejingumą, todėl ES vadovai vis dažniau kelia klausimą, ar esant tokiam mažam rinkėjų aktyvumui apskritai užtikrinamas demokratinis rinkimų teisėtumas.
Regis, tikrą žiovulį EP rinkimai kelia ir lietuviams: 2009 m. Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Jei ir šįkart, kaip 2009 m., EP rinkimai nesutaps su prezidento rinkimų antruoju turu, rinkėjų aktyvumas vėl bus ypač mažas.
„Gaila, kad rinkėjai dar nelabai suvokia rinkimų reikšmingumo, – ne tik todėl, kad EP įgauna vis daugiau galių ir kartu su Europos Taryba bei Europos Komisija dalyvauja beveik visų ES direktyvų ir sprendimų priėmimo procese. Šiemet rinkėjai balsuodami pirmą kartą nuspręs, kokiu kursu plauks „Europos laivas“ – socialdemokratiniu, konservatyviuoju, liberaliu, žaliuoju… Juk pirmą kartą tos europinės partijos, kuri laimės rinkimus, kandidatas taps pirmuoju pretendentu į EK pirmininko postą“, – pabrėžia antrą kadenciją EP dirbantis socialdemokratas Justas Vincas Paleckis, šįkart nusprendęs jau nebekandidatuoti.
EP Informacijos biuro Lietuvoje atstovas Robertas Pogorelis papildo, kad tai ir yra svarbiausia šių metų rinkimų naujovė: pagal Lisabonos sutartį siūlydamos EP tvirtinti naujojo EK pirmininko kandidatūrą valstybės pirmąkart privalės atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus. „Jei naujojo EP daugumą sudarys kairiųjų partijų atstovai, tikėtina, kad naujasis EK pirmininkas bus kairysis, jei dešiniųjų – dešinysis. Europos politinės partijos, dalyvaujančios EP rinkimų kampanijoje, jau imasi iš anksto iškelti ir paskelbti savo kandidatus į EK pirmininkus. Tokia naujovė renkant EK pirmininką turėtų suteikti šiems rinkimams daugiau europinės intrigos“, – mano R.Pogorelis.
Taigi ES deda daug pastangų, kad EP įgytų vis didesnį svorį, nes bent jau kol kas tipiškas europietis nežino nei savo šalies atstovų EP, nei ką ši institucija apskritai veikia, dėl to ir balsuoti nemato reikalo.
Pastarąjį kartą Parlamentas ypač aiškiai pademonstravo savo sustiprėjusias galias 2013 m. lapkritį, kai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu buvo siekiama susitarimo dėl daugiametės ES finansinės perspektyvos. Tai buvo pirmas kartas, kai dėl viso ES biudžeto kartu sprendė ES Taryba ir EP, ir pirmas kartas, kai europarlamentarai Tarybos siūlytam biudžetui iš pradžių nepritarė, kol galiausiai susitarimas vis dėlto buvo pasiektas.
Ieškant pavyzdžių, kaip EP sprendimai veikia visų europiečių kasdienį gyvenimą, galima paminėti atpigusius tarptinklinio ryšio tarifus ES – už tai pirmiausia turime dėkoti EP. Be to, būtent EP sprendimai lems, kaip ES šalyse ateityje bus ženklinamos maisto prekių pakuotės ar kokias cigaretes rūkys europiečiai. Tad akivaizdu, kad EP reikšmė šiandien pernelyg nuvertinama.
„Paklausti, kur yra Europa, vieni atsako, kad „Briuselyje“, kiti – „čia“. Tad kaip toli nuo jų yra EP, pirmiausia priklauso nuo pačių gyventojų požiūrio ir supratimo, – teigia TS-LKD atstovaujanti europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė. – Anksčiau EP neturėjo tokio svorio, negalėjo blokuoti tam tikrų klausimų ir nebuvo lygiavertis partneris, o dabar jis toks yra.“

Pastaruoju metu į viešumą vis iškyla informacija apie kai kurių valstybės vadovų oficialiose darbotvarkėse neminimus susitikimus su Rusijos energetikos gigantų atstovais. Panašu, kad tik žurnalistų budrumo dėka.
Tai, jog Lietuvos valstybės vadovų durys atviros visiems (nes kairieji „kalbasi su visais“) – lyg ir nieko blogo. Tačiau minėtieji susitikimai kelia daug gilesnius klausimus – kurgi vis dėlto ši Vyriausybė mus veda? Šis klausimas šmėsčiojo ir tuomet, kai lengva ranka visiems buvo dalijami (kartais – net labai prieštaringi) rinkiminiai pažadai. O dabar jau galime pasižvalgyti ir po pirmuosius vaisius.
Kol kas labai džiaugtis nėra kuo. Kalbama apie šiek tiek kilstelėtą minimalų atlyginimą, tačiau nutylima, kad tie pinigai paimti ne iš kokio gausybės rago, o atimti iš senjorų, kurie prieš rinkimus buvo viliojami orios senatvės pažadais. Po rinkimų visiems įtemptai laukiant žadėtų keturženklių skaičių, pažadus teko vykdyti. Ir štai sprendimas – kodėl nepaėmus iš tų, kurie nesilanko Vyriausybės koridoriuose ir nesibrauna į kabinetus. Žadėtas būsto renovacijos proveržis. Tačiau kol kas vienintelė girdima „skatinamoji“ priemonė – bausmės principas (vėlgi nuriekiant iš sunkiausiai besiverčiančių). Kalbama ir apie lūžius užsienio politikoje, tačiau be vienos pusės reveransų, jokių lūžinių pokyčių iš partnerių pusės nematyti.
Aptariant vaisius nedera pamiršti ir to, ko nebėra. Nebėra ambicijos, lyderystės ir idėjų. Į šalį numesta idėja kurti bendrąją Baltijos šalių ir Skandinavijos valstybių kultūros, komunikacijų, transporto ir ekonomikos erdvę. Lietuva dabar gręžiasi į Pietryčius. Kiekvienas galime pasvarstyti, ko netenkame ir ar ką nors gauname iš to. Nebėra verslo misijų, noro mokytis iš platesnio pasaulio, gerųjų pavyzdžių vystant aukštąsias technologijas, skatinant inovacijų verslą. Nebėra aiškumo, kokią valstybę norime kurti. Be to aiškumo ir suvokimo, balansuojame ant ribos, už kurios – tebūsime priedėliu prie kitų valstybių galios ašių, patilte tarp Rytų ir Vakarų. O gal vis dar turime ambicijų ir ryžto kurti paskatas naujoviškam verslui, stiprinant bendruomenes, telkiant visuomenės kūrybinius pajėgumus, įgyvendinti viziją, kuri geriausiai atlieptų Lietuvos žmonių interesus tolimesnėje ateityje nei tik šiandiena? Jei turime, būtų pats laikas jas traukti į dienos šviesą.
Nebėra jokio aiškumo ir dėl Lietuvos kelio energetikoje. Viskas, dėl ko buvo susitarta iki šiol, jau kuris laikas įšaldyta. Jokių atsakymų, tik uždarai veikiančios bevardės darbo grupės ir post-factum viešinami slapti susitikimai.
Susitikti ir kalbėtis nėra blogai. Tačiau produktyviai kalbėtis dėl energetikos su didžiąja kaimyne, deja, neturime realaus pagrindo. Lietuvos bendradarbiavimo, o tiksliau, pavaldumo Rusijos energetikos sektoriui istorija nėra sėkmės istorija: mokame politinę kainą už monopolines Gazprom dujas, nuolat susiduriame su trukdžiais įsijungti į europinę energetikos sistemą, Rosatom stato dvi atomines elektrines Lietuvos pašonėje, dėl kurių saugumo ir atitikimo standartams ir Europos Parlamentas yra išreiškęs susirūpinimą, o bendrovė Nukem, kuri yra tiesiogiai susijusi su Rosatom, panašu, veikia daugiau kaip ES pinigų siurblys, nei pagalbininkas uždarant Ignalinos atominę elektrinę.
Turėkime omenyje, kad rusiška energija visuomet eina bendru paketu su kitais Lietuvai nepalankiais ir visiškai ne energetikos sektoriaus klausimais. Mums paprasčiausiai ne pakeliui, kol Rusijos energetikos sektorius bei verslas naudojami kaip politikos įrankis, o rusiški valstybiniai energetikos gigantai ir aukščiausi politikai trečiosiose šalyse veikia, kad apsaugotų savo interesus nuo laisvos konkurencijos ir išlaikytų politinę įtaką, kol Lietuva siekia savo energetikos sektoriuje sukurti teisines ir infrastruktūrines sąlygas konkurencijai ir visokeriopai įsijungti į ES energetikos sistemą, kol Lietuvos ir Rusijos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos tikslai ir priemonės yra skirtingi, kol Lietuva skatina Rytinių valstybių suartėjimą su ES, o Rusija siekia jų išlaikymo ar įtraukimo į savo kuriamas sąjungas, kol Rusijoje nėra bent kiek daugiau demokratijos ir laisvės, o mes norime, kad mūsų valstybė būtų demokratiška ir savarankiška. Realybė tokia, kad Lietuvos ir Rusijos strateginiai tikslai ir veiklos būdai daugelyje sričių menkai sutampa, o neretai yra ir kardinaliai priešingi.
Šios, prie šimtadienio artėjančios Vyriausybės dėka, Lietuva energetikoje sustojo tuoj už kryžkelės. O minėtieji slapti susitikimai indikuoja, kad yra žvalgomasi atgal ir tuo pačiu – svarstoma apie pasirinkimus, kurie „gerintų santykius“. Pastangos ką nors gerinti – pagirtinos, tačiau ne savo interesų sąskaita. Kitos šalys, jų lyderiai mūsų interesų tikrai negins, tą turime padaryti patys. Derėtų prisiminti, kad yra valstybių, kurios visada ieškos silpnosios grandies, kuria gali tapti bet kas: profesinė ar tautinė grupė, stambi investicija, verslo ryšiai, nežabotas pelnas, valstybės pareigūnų žmogiškos silpnybės ir daugybė kitų dalykų.
Todėl labai svarbu, kad valdančioji koalicija aiškiai įvardintų savo viziją, kokius Lietuvos interesus ketina ginti ir kokią valstybės ateitį nori kurti.  Nes priešingu atveju – sunku tikėtis, kad  slaptieji pokalbiai vyksta mūsų naudai.

Teks kurti Europą iš karto dviejose zonose – savo valstybėje, dėl galimybės būti ES dėmesio centre pamirštant politines rūmų intrigas, ir pačioje ES erdvėje, jai tampant neįvardyta, bet realia federacija.

Šie metai Lietuvai ypatingi visų pirma tuo, kad jie perlaužia ir nugali liūdną istorinį Lietuvos ciklą – XX amžiuje Lietuva neegzistavo ilgiau nei 22 metus. 2013-ieji, laimei, užbaigia ir atmeta šį ciklą – Lietuva pradeda 23-iuosius savo nepriklausomybės metus. Nūdienos Lietuva nepalyginti giliau integruota į Europą bei tarptautinę Vakarų pasaulio saugumo ir gynybos sistemą (Pirmoji Respublika iki Antrojo pasaulinio karo buvo integruota į Europos prekybos, bet tik ne į jos saugumo sistemą); be to, ji turi visus demokratinės valstybės kredencialus, kurių neturėjo ikikarinė Lietuva.
O antroji priežastis, dėl kurios 2013-uosius galima laikyti ypatingais metais, – tai Lietuvos pirmininkavimas ES Taryboje. Šalies politiniam ir kultūriniam elitui teks pamiršti rūmų intrigas mūsų valstybės istorinio šanso būti ES dėmesio centre vardan. Sunkiai gimstanti europinė mūsų politinė klasė ir su ja glaudžiau susijusi kultūros elito dalis iki šiol vis dar kovoja aršias politinės įtakos ir socialinio prestižo kovas siekdama iškilesnių vaidmenų švietimo ir kultūros politikoje (arba tiesiog įtakos valstybės institucijose), tačiau šįkart reikės tai bent jau laikinai atidėti į šalį ir pasistengti tinkamai pristatyti Lietuvą kaip solidžią Europos valstybę.
Kad ir kaip būtų, nesu skeptikas dėl mūsų galimybių susitelkti šalies labui: per dvidešimt dvejus savo nepriklausomo gyvenimo Europoje metus įgijome tarptautinės patirties ir turime solidų diplomatų korpusą – jis jaučia ES realijas ir moka Lietuvos užsienio politikos prioritetus įterpti į ES darbotvarkę. Jau ir dabar matome Lietuvos ambasadose dirbančių kultūros atašė pastangas atverti tuos Lietuvos istorijos puslapius, kuriuos Vakarų Europos šalys žino gan menkai ir fragmentiškai. Pakanka paminėti LDK daugiakultūrį paveldą, kuris Lietuvą leidžia traktuoti kaip ankstyvą ES prototipą – decentralizuotą daugiatautę ir daugiakalbę valstybę, kuri XVII amžiuje kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo tokių centralizuotų Vakarų monarchijų, kaip Prancūzija ir Anglija.
Šita mūsų istorija anksčiau ar vėliau privalo koreguoti tas klišes, kurių pilna Vakarų Europos knygose ir politinėse nuomonėse apie Lietuvą, kaip esą mažą, provincialią, užsispyrusią, rusofobinę ir antisemitinę šalį, kuriai daugelis ES gyvenimo aspektų yra ganėtinai svetimi ir kuri, kaip ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos satelitės bei dalys, į ES stojo tik tam, kad pabėgtų nuo Rusijos įtakos, o ne dėl Europos demokratinės politikos, liberalių vertybių ir laisvės erdvės. Kad ir kokios būtų mūsų klaidos, mentaliniai trombai ir politikos defektai, tokia nuomonė apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis vis dėlto yra iki absurdo suprimityvinta.
2013-aisiais ES tebesitęs neaiškumo ir dvilypumo situacija. Faktas, kad pats Silvio Berlusconi jau maldauja profesorių Mario Monti toliau vadovauti technokratinei Italijos vyriausybei ir žada be kovos užleisti jam premjero postą, rodo, kaip į antrą planą ES traukiasi reali ir įprastinė politinė kova tarp dešinės ir kairės. Mes matome visiškai naujas realijas: krizės suvaldymas ir ekonomika tampa vieninteliu ES politikos turiniu. Euro krizė Graikijoje ir jos išsiplėtimas į Ispaniją bei Portugaliją jau tampa mūsų visų egzistencine problema. Jei prie šio problemiško trio prisidės situacijos nesuvaldanti ketvirtoji ES ekonomika, tai yra Italija, padėtis taps kritinė.
Todėl prieš mus veriasi lemtingų sprendimų metas ir erdvė – ES privalo tapti neįvardyta, bet realia federacija, nes kitaip ji nesuvaldys ekonomikos krizės. Fiskalinė sąjunga be politinės sąjungos yra fikcija. Šitą suprato visi, kurie neprarado realybės pojūčio. Kita vertus, nusiuntus pernelyg atviras ir supaprastintas žinias valstybėms, kurios nėra patenkintos Briuselio įtakos didėjimu, įtampa tarp Europos Komisijos ir valstybių narių vyriausybių dar labiau padidėtų – ypač dėl migracijos ir sienų atvirumo.
Greičiausiai todėl bus atsargiai laviruojama tarp nacionalinės ir europinės politikos jautrumo zonų. Tai kels papildomus uždavinius bei nelengvus reikalavimus ir nacionaliniams, ir europiniams politikams. Tad teks kurti Europą dviejose zonose – savo valstybėje ir pačioje ES erdvėje. Nes jau dabar aišku, kad vienos iš šių dimensijų sumenkinimas mūsų niekur neveda. Lietuvai ir ES bus kaip deguonis būtini politikai ir viešos figūros, kurios nebijotų būti tarp Scilės ir Charibdės ir kalbėtų su savo bei visos Europos piliečiais XXI amžiaus kalba – neatitrūkdami nuo kasdienybės ir sykiu siūlydami didelę ir įkvepiančią viziją.
2013 metais nuobodu tikrai nebus.

Privalome koreguoti klišes apie Lietuvą, kaip esą provincialią, rusofobinę ir antisemitinę šalį, kuri į ES stojo tik tam, kad pabėgtų nuo Rusijos įtakos, o ne dėl Europos vertybių.

Tarp Lietuvos europarlamentarų išskirtiniu vangumu Briuselyje ir Strasbūre išsiskiria tie politikai, kurie šį postą, regis, užėmė tik dėl fantastiško atlyginimo, o daugiausiai energijos skiria ne Lietuvos interesų atstovavimui Europoje, o gyrimuisi prieš Lietuvos rinkėjus su šūkiais “Mes žinome kaip”.

Praėjusią savaitę Strasbūre vyko plenarinė Europos Parlamento sesija, tačiau joje posėdžiavo nebe dvylika, o vienuolika Lietuvos interesus Europos Parlamente atstovauti turinčių europarlamentatų. Joje nebuvo Viktoro Uspaskicho, kuris lapkričio 13 dieną atsisakė europarlamentaro mandato ir kurio vietą užims mažai kam girdėta Darbo partijos narė Justina Vitkauskaitė.
Čia derėtų priminti, kad V.Uspaskichas europarlamentaru tapo 2009 m. birželį, taigi teoriškai juo išdirbo beveik 3,5 metų. Prieš Europos Parlamento rinkimus jis buvo prisižadėjęs ne ką mažiau nei prieš šiųmečius Seimo rinkimus. Pažadai buvo ypač keisti, kartais net nesuvokiami, pavyzdžiui: siūlysime priemones, padedančias įgyvendinti konkurencingą ES ekonomiką; prisidėsime prie ES finansų sistemos reformos stiprinant bankų priežiūrą; sieksime daugiau gauti ES ūkio išlyginimo lėšų Lietuvai; kovosime su vaikų skurdu remiant vienišus tėvus ir daugiavaikes šeimas; sieksime, kad verslo orientacija būtų nukreipta į saugias, sveikas darbo sąlygas; remsime darbo ir laisvalaikio derinimą; remsime pastangas per mokymąsi visą gyvenimą skatinti kūrybiškumą, ir taip toliau ir panašiai. Regis, šią programą V.Uspaskichas su bendrais kūrė neturėdamas supratimo į kur kandidatuoja.
Tačiau Viktoras Uspaskichas – vienas iš 12 Lietuvos interesus Europos Parlamente atstovauti turinčių europarlamentarų – Vilniuje tuo metu sveikino naująjį šalies premjerą Algirdą Butkevičių ir dėl Europos reikalų sau galvos, kaip įprasta, nekvaršino.
Po jo vadovaujamai darbo partijai neblogai susiklosčiusių rinkimų V.Uspaskichas netgi ciniškai pareiškė, kad jei gautų sočią vietelę Vyriausybėje (pageidautina – premjerministro), EP mandato jis lengva ranka visai atsisakytų.
Atsainus V.Uspaskicho požiūris į šalies gyventojų jam patikėtą postą Europos parlamente – jokia naujiena.
Užtenka pažvelgti į jo aktyvumo EP statistiką ir pamatysime, kiek rimtai jis žiūri į savo darbą atstovaudamas šalies interesus Briuselyje ir Strasbūre.
Pavyzdžiui, nuo 2009-ųjų liepos iki šiol V.Uspaskichas nėra parengęs nė vieno pranešimo, ką jau kalbėti apie rezoliucijas – pagrindinį EP „produktą” – dokumentus, dėl kurių balsuoja visas Europos Parlamentas plenarinėse sesijose. Beje, kai kurios rezoliucijos turi netgi įstatymo galią, todėl Lietuvos europarlamentarų dalyvavimas jas rengiant yra ypatingai pageidaujamas ir vertinamas.
Lyginant su kitais Lietuvos atstovais, prasčiausiai atrodo būtent Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, vienintelis iš visų europarlamentarų nesugebėjęs parengti nė vienos rezoliucijos.
Niekas jam nepatikėjo parengti ir nuomonės – tai dokumentas,kurį rengti reikalingas kitų euro parlamentarų pritarimas, mat juo formuluojama viso komiteto pozicija. Paprastai kalbant, nuomonė – tai kurio nors EP komiteto pozicija klausimu, kuris nėra tiesioginė šio komiteto kompetencija. Tačiau ji rengiama, kai komiteto nuomonės šiuo klausimu atsiklausia kitas – pagrindinis – EP komitetas, rengiantis pranešimą ta pačia tema. Nuomonę rengia komiteto paskirtas EP narys, paprastai – tai vieno ar dviejų puslapių apimties dokumentas, dėl kurio balsuojama tokią nuomonę rengiančiame komitete, o vėliau – ir pagrindiniame komitete.
Tačiau labiausiai V.Uspaskichas iš kitų ne tik Lietuvos, bet ir visų šalių europarlamentarų išsiskiria savo pasisakymais EP plenarinėse sesijose.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad per 3,5 m. EP plenarinėje sesijoje jis kalbėjo tik kartą – 2010 m. rugsėjo 7 d. – ir tą vienintelį kartą – dėl savo paties imuniteto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Domino“ teatras pristato mirtinai juokingą komediją „Langas į Parlamentą“. Šios komedijos siužetas bei situacijos žiūrovams primins Lietuvos politinio gyvenimo realijas, politikų gebėjimą įsivelti į netikėčiausias situacijas, meistriškai suktis ir sausiems išbristi iš klampiausios balos. Komedijoje „Langas į parlamentą“ apstu detektyvo elementų, farso ir grotesko požymių.
Režisuoti šį spektaklį ėmėsi jau gerai „Domino“ teatro lankytojams pažįstamas Adolfas Večerskis. Vaidmenis kurs tiek jau žiūrovų pamėgti aktoriai: Jokūbas Bareikis, Saulius Siparis, Andrius Bialobžeskis, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vaida Genytė, tiek naujai prie „Domino“ komandos prisijungę, tačiau ne mažiau žinomi ir žiūrovų mylimi: Sandra Daukšaitė, Mantas Stonkus, Redita Dominaitytė, Šarūnas Banevičius.
Ministras Ričardas Vilis parlamento debatus iškeičia į pasimatymą su opozicijos sekretore Džeinė Vortington viešbutyje. Išsvajotas ir suplanuotas vakaras pasisuka visiškai netikėta linkme, kuomet šio slapto pasimatymo dalyviai atsiduria kambaryje ir aptinka išklibusio viešbučio lango privertą „lavoną“. Ričardas, bandydamas bet kokia kaina išbristi iš be galo keblios situacijos, išsikviečia asmeninį padėjėją Džordžą Pigdeną. Pastarasis dėl Ričardo melo drauge su kitais veikėjais vis giliau klimpsta į nemalonumus, o galiausiai išgyvena tapatybės krizę. Reikalai tampa visai komplikuoti, kuomet pasirodo pamišęs ir iš pavydo įsiutęs Džeinės vyras Ronis. Įvykiai vis sudėtingėja bei komplikuojasi ir dėl sukto viešbučio patarnautojo, ponios Vili ir slaugės Foster  – užverda tikra velniava!
Pjesės „Out of order“ (spektaklio pavadinimas „Langas į Parlamentą“) bei “Domino” teatro auditorijai žinomų spektaklių “Meilė pagal grafiką” ir “Šeimyninis įvykis” autorius Ray Cooney gimė 1932 metais Didžiojoje Britanijoje. Pats Ray Cooney vaidinti pradėjo 1946 metais. 1983 metais jis įkūrė Londono komedijos teatrą ir tapo jo meno vadovu. Tais pačiais metais jis parašė įžymią pjesę “Run For Your Wife”, kuri įtraukta į geriausių XX amžiaus Didžiosios Britanijos pjesių sąrašą. Pjesė „Out of order“ yra nepaprastai didelio pasisekimo sulaukusios pjesės „Two into One“ tęsinys. Pjesė „Out of order“ 1991 metais įvertinta Laurence’o Olivier (Lourenso Olivjė) vardo apdovanojimu už geriausią metų komediją. Pirmą kartą pjesė pastatyta 1990 metų gegužės 8 d. Torndaiko (Thorndike) teatre.
Britų dramaturgas R. Cooney yra vienas populiariausių komedijų autorių šiuolaikiniame teatro pasaulyje. Jis yra parašęs 20 pjesių, o populiariausios išverstos net į 40 pasaulio kalbų.

Premjera – spalio 27 d. 13 val. Vilniuje, „Domino“ teatre

Repertuaras:

2012-10-27 13:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-10-28 16:00, Kaunas, „Girstutis“
2012-10-28 19:30, Kaunas, „Girstutis“
2012-10-29 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-10-30 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-10-31 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-04 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-05 19:00, Klaipėda, koncertų salė
2012-11-06 18:00, Šiauliai, kultūros centras
2012-11-09 18:00, Panevėžys, Bendruomenių rūmai
2012-11-12 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-13 18:00, Kaunas, „Girstutis“
2012-11-21 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-22 18:00, Alytaus, miesto teatras
2012-11-25 18:00, Kaunas, „Girstutis

Vilniaus apygardos teismui liko keturi mėnesiai išnagrinėti ir priimti nuosprendį Viktoro Uspaskicho bei jo vadovaujamos Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nes po Seimo rinkimų pagrindinis kaltinamasis tiesiog ramiai lauks senaties.

Pastarosios naujienos iš Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo tokios: kreiptasi į sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį, kad šis organizuotų vienos Vilniaus privačios klinikos, nuolat išduodančios kaltinamajai Vitalijai Vonžutaitei ligos pažymas, patikrinimą. Mat tomis pažymomis mojuoja kaltinamosios gynyba, motyvuodama jos nuolatinį nedalyvavimą teismo posėdžiuose. Objektyvumo dėlei vertėtų patikrinti ir tas medicinos įstaigas, kuriose gydosi advokatai bei teisėjos, mat Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos dalyvių sergamumas jau seniai viršijo visas sveiko proto ribas. Kaip ir pati bylos nagrinėjimo trukmė.

Byla trunka aštuonerius metus

Žiūrint formaliai, Darbo partijos ir jos vadovo Viktoro Uspaskicho byla trunka daugiau nei ketverius metus. Tačiau įvertinus visas aplinkybes reikia sakyti, kad ji trunka jau aštuonerius – nuo 2004-ųjų pavasario, kai dar Vytauto Damulio vadovaujama Valstybės saugumo departamento VSD Kontržvalgybos valdyba surinko pradinę medžiagą apie Darbo partijos juodąją buhalteriją. „Ikiteisminis tyrimas dėl V.Uspaskicho buvo padarytas Antrosios (kontržvalgybos) valdybos parengta medžiaga. Visa tai mes galėjome padaryti jau prieš porą metų turėdami visus tuos duomenis, nes jų nepadaugėjo“, – 2006-ųjų rudenį VSD veiklą tyrusiai Seimo komisijai liudijo vienas kontržvalgybos pareigūnų.
Tačiau komanda realizuoti turimą medžiagą į VSD atėjo tik 2006-ųjų gegužę – praėjus mėnesiui po to, kai gavus V.Uspaskicho nurodymą Darbo partijos balsais buvo nuverstas Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Gegužės 19-osios pavakarę VSD užgriuvo Darbo partijos būstinę Vilniuje. Kontržvalgybos valdybos viršininko pavaduotojo Kastyčio Braziulio pastabumas pareigūnams padėjo sučiupti būstinės darbuotoją, kuri savo automobilio bagažinėje bandė slėpti dėžę su Darbo partijos juodosios buhalterijos dokumentais.
Vis dėlto, atrodytų, sėkminga prokuratūros bei VSD operacija prieš vieną įtakingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto politinių jėgų iš tikrųjų žlugo, mat kratos išvakarėse pagrindinis įtariamasis V.Uspaskichas lyg tyčia išvyko atostogauti į Rusiją – aplankyti giminaičių. Atsižvelgiant į visas vėliau išaiškėjusias aplinkybes galima manyti, kad V.Uspaskichas buvo iš anksto perspėtas, veikiausiai pačių operacijos užsakovų: turtingiausią to meto politiką norėta tiesiog pamokyti ir sukompromituoti. V.Uspaskichas, daug žinojęs apie svarbiausių to meto politinių figūrų – Algirdo Brazausko, Artūro Paulausko, Albino Januškos „valstybininkų“ finansavimo užkulisius, visiems buvo daug patogesnis tremtyje Maskvoje, nei teisme Lietuvoje. Vien jo slapstymasis Rusijoje darė nepatikimus bet kokius „demaskavimus“, kuriais V.Uspaskichas tuo metu viešai grasino.

Teisėsauga laukia politinio aiškumo

Šis istorinis ekskursas būtinas, kad prisimintume Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos atsiradimo aplinkybes ir suvoktume, jog čia ir slypi šios bylos ilgaamžiškumo bei nemarumo paslaptis: nors visos V.Uspaskichui ir kitiems teisiamiesiems inkriminuojamos finansinės machinacijos veikiausiai iš tiesų buvo padarytos, bet byla pradėta siekiant ne teisingumo, o pašalinti konkurentą. Dabartinės žinios leidžia daryti išvadą, kad tuo metu tikrasis, giluminis susikirtimas vyko ne tarp kokių socdemų, socialliberalų ar „darbiečių“, o tarp buvusių „Gazpromo“ tarpininkų V.Uspaskicho bei Antano Boso asmenyje ir esamos tarpininkės „Dujotekanos“, su kuria buvo glaudžiai susiję A.Januškos „valstybininkai“.
Teisėsaugos struktūros nuo pat pradžių byloje nebuvo savarankiškos (tai rodo surinktos medžiagos realizavimo uždelsimas dvejus metus), jai buvo pavestas grupuočių kovos instrumento vaidmuo. Vargu ar prokurorai to nesuprato. Juk jeigu persistengsi ir paskubėsi, o per tą laiką konkuruojančios grupuotės ir jų interesams atstovaujančios politinės jėgos susitars – kalta liks prokuratūra ir teismai.
Kad konkuruojančios grupuotės nuolat derina savo interesus, rodė faktas, jog jau po V.Uspaskicho pabėgimo į Rusiją ir kratų Darbo partijos būstinėje „valstybininkų“ statytinio Gedimino Kirkilo paskyrimas premjeru buvo derinamas „darbiečio“ Jono Pinskaus sodyboje, dalyvaujant ir „Dujotekanos“ vadovui Rimandui Stoniui. Vėlgi vargu ar tuo metu „Dujotekanos“ bylą vedę saugumiečiai, o per juos – ir prokurorai, to nežinojo.
Reikia įsidėmėti: tai, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisėsauga suveikė tik gavusi politikų komandą, niekaip negali paneigti tų teisėsaugos surinktų faktų apie finansines machinacijas, dėl kurių šiandien teisiami V.Uspaskichas, Vytautas Gapšys, V.Vonžutaitė, Marina Liutkevičienė ir pati Darbo partija, kaip juridinis asmuo. Jie kaltinami neįtraukę į buhalterinę apskaitą daugiau kaip 24 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. Lt išlaidų bei nesumokėję apie 4 mln. Lt mokesčių.
Jeigu tie prokurorų surinkti 150 tomų kaltinamosios medžiagos, sudarančios Darbo partijos bylą, būtų, netiesiogine to žodžio prasme, tušti, V.Uspaskichui nebūtų reikėję beveik pusantrų metų slapstytis Rusijoje, paskui dangstytis pirma Seimo nario, paskui – Europos Parlamento nario neliečiamybe ir visais kitais įmanomais būdais vilkinti bylos nagrinėjimą. Jeigu „darbiečiai“ būtų tokie tyri prieš įstatymą, o kaltinimai – tokie nepagrįsti, kaip jie dabar bando pateikti  įvairiose televizijos laidose bei sodrius užsakymus mėgstančioje žiniasklaidoje, Darbo partijos byla seniausiai būtų baigta. Žinant V.Uspaskicho finansines galimybes samdyti geriausius Lietuvos advokatus, išteisinamasis nuosprendis būtų paskelbtas seniausiai. Tačiau advokatai Darbo partijos byloje ėmėsi atviro, sąmoningo, netgi begėdiško bylos vilkinimo taktikos. Skaitant bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme chronologiją, ima jau net ne pasipiktinimas mūsų teisėsaugos impotencija, bet juokas.

Parodomoj teisėsaugos impotencija

Spręskite patys: kai Europos Parlamentas 2010 m. rugsėjį panaikino V.Uspaskicho imunitetą, bylos nagrinėjimas priminė komediją: vieno kaltinamojo advokatas neatvyksta dėl ligos, kito – dėl užimtumo kitose bylose. Ir taip visus metus: tai V.Vonžutaitė neatvyksta į bene dešimtį teismo posėdžių, nes serga, tai prokuroras užsako jai medicinos ekspertizę, tai M.Liutkevičienė neatvyksta, tai ji atsisako savo advokato ir prašo, kad būtų suteikta laiko iš naujo susipažinti su bylos medžiaga, tai kaltinamieji sutinka paaiškinimus dėl pareikštų kaltinimų duoti tik apklausus byloje visus liudytojus. O jų byloje – keli šimtai.
Visiškas cirkas teisme vyko pernai gruodžio ir šių metų sausio mėnesiais. Kaltinamojo V.Gapšio advokatas Virgilijus Kaupas paprašė atidėti jau suplanuotą teismo posėdį, nes jis tuo metu esą turėsiąs dalyvauti kitoje byloje. Po trijų dienų Vilniaus apygardos administracinis teismas pranešė, kad toji byla, dėl kurios V.Kaupas negali dalyvauti Darbo partijos byloje, perkeliama į kitą dieną. Tuomet advokatas deda ant stalo pranešimą, kad nebegali toliau ginti V.Gapšio, nes jam „nepriimtinas šios bylos sureikšminimas kitų teismuose nagrinėjamų bylų atžvilgiu“.
Teismas, kur dėsis, byloje daro pusantro mėnesio pertrauką, iki 2012 m. sausio 30-osios. Tą dieną naujasis V.Gapšio advokatas Saulius Juzukonis pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kol jis susipažinsiąs su medžiaga. V.Gapšys pagrasina, kad jeigu teismas advokato prašymo netenkins, jis atsisakysiąs S.Juzukonio paslaugų ir ieškosiąsis kito. Teismas, kur dėsis, atideda bylos nagrinėjimą dar trims savaitėms.
Regis, po šio, galima sakyti, parodomojo teismų impotencijos demonstravimo gal teisėjų savigarba neišlaikė, gal kažkas jiems per kuprą lazda užtvojo, bet byla pajudėjo sparčiau. Vasario 21–23 d. teismas paskyrė kaltinamiesiems valstybės advokatus, kuriems nebuvo nei intereso sirgti, nei kitais būdais vilkinti bylos. V.Uspaskichas siuto, bet posėdis vijo posėdį ir kaltinimą palaikantis prokuroras Saulius Verseckas ėmė optimistiškai kalbėti, kad byla bus išnagrinėta greičiau, nei 2014-aisiais sueis senaties terminas. Tačiau kovą vėl ėmė sirgti V.Vonžutaitė, o balandžio viduryje susirgo ir kaltinamoji M.Liutkevičienė. Negana to, ėmė ir apsirgo viena iš teisėjų Daiva Kazlauskienė. Ir nors Darbo partijos byloje yra atsarginis teisėjas, teisėjų kolegijos pirmininkė Daiva Pranytė-Zalieckienė pranešė, kad esant tokiai situacijai nėra jokios galimybės nagrinėti bylą.
Nekyla abejonių, kad V.Uspaskichas siekia vilkinti bylą iki rudenį vyksiančių Seimo rinkimų, po kurių jis vėl įgis imunitetą. Jeigu, kaip spėjama, Darbo partija bus viena tų, kurios formuos valdančiąją koaliciją, galima neabejoti, kad V.Uspaskicho imuniteto išsaugojimas bus privaloma sąlyga kitiems koalicijos partneriams. O po to ir 2014-ieji su senatimi ne už kalnų.

2008 m. balandžio 14 d. kaltinimą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje palaikantis prokuroras S.Verseckas prognozavo, kad tokios apimties bylos tyrimas teisme truks mažiausiai metus. Deja, praėjo jau daugiau nei ketveri metai.

BFL

Rinkimuose kandidatuoja socialdemokratas Aloyzas Každailevičius, liberalcentristas Valdemaras Puodžiūnas, “darbietis” Raimondas Paliukas, konservatorius Naglis Puteikis, Liberalų sąjūdžio kandidatė Diana Stankaitienė bei partijos “Tvarka ir teisingumas” keliamas Vytautas Vaičius.

Rinkimai jau pirmajame ture įvyksta, jei juose dalyvauja per 40 proc. rinkėjų ir vienas kandidatų surenka daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, arba – jei dalyvauja mažiau kaip 40 proc., o vienas kandidatas surenka ne mažiau kaip penktadalį visų tos apygardos rinkėjų balsų.

Iš viso Danės apygardoje renkant atstovą į parlamentą balso teisę turi 42 tūkst. 597 rinkėjai.

Jei pirmajame ture Seimo narys neišrenkamas, po dviejų savaičių rengiamas antrasis rinkimų turas, kuriame varžosi du daugiausiai pirmajame balsų surinkę kandidatai.

Seimo nario rinkimuose Danės apygardoje liepos 3 dieną bus renkamas parlamento narys vietoj mandato atsisakiusio anksčiau šioje apygardoje išrinkto liberalo Vytauto Grubliausko.

Liberalų sąjūdžio narys V.Grubliauskas Seimo nario mandatą iškeitė į Klaipėdos miesto mero pareigas.

"Veido" archyvas

Komunistinio režimo palikimą užsimojęs ištrinti Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis planuoja 2013 metais perkelti šalies parlamentą iš kūju ir pjautuvu papuoštų rūmų sostinėje Tbilisyje į naują pastatą Kutaisyje.

M.Saakašvilį, kuris turės palikti prezidento postą 2013 metais, daugelis apibūdina kaip žmogų, skubantį palikti neišdildomą žymę savo mažoje šalyje.

Dešimtmečius visi politiniai ir ekonominiai Gruzijos ištekliai buvo sutelkti Tbilisyje, tačiau M.Saakašvilis stengiasi pakeisti šią padėtį ambicingais pertvarkymo projektais.

Prezidentas neseniai pareiškė, kad Gruzija greitai turės tris centrus: “Kaukazo sostinę” Tbilisį, “ekonomikos ir finansų centrą” prie Juodosios jūros esančiame kurortiniame Batumio mieste, taip pat šalies “parlamento sostinę” Kutaisį.

Įstatymų leidėjai išsikels iš didingo parlamento pastato Tbilisyje, su kuriuo siejami daugelis istorinių įvykių, tokių kaip pilietinis karas praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje, per kurį jį apgadino raketų salvės. Prie parlamento taip pat ne kartą buvo jėga vaikomi demonstrantai – anksčiau taip elgėsi komunistinė vyriausybė, tačiau jėgos nevengė ir jos įpėdiniai, kurie paskutinį kartą protestuotojus išvaikė praeitą mėnesį.

“Saakašvilis ir jo komanda įsivaizduoja esantys modernizuotos Gruzijos “tėvai kūrėjai”. Jie inicijavo gilias, radikalias permainas praktiškai visose gyvenimo srityse”, – sako analitikas Gija Nodija.

Tačiau Gruzijos lyderio naujausias drąsus sprendimas neliko be kritikų dėmesio – šie teigia, jog toks projektas tėra pinigų švaistymas.

“Gruzija – neturtinga šalis, negalinti sau leisti švaistyti dešimtis milijonų dolerių Saakašvilio kaprizams”, – sakė viena iš opozicinės Respublikonų partijos lyderių Tina Chidašeli.

Kita vertus, Gruzijos valdančioji partija “Vieningasis nacionalinis judėjimas” teigia, kad parlamento perkėlimas į Kutaisį kainuos ne daugiau nei 18 mln. JAV dolerių (43,1 mln. litų) ir kad ši kaina visiškai priimtina.

“Antrasis didžiausias šalies miestas – vieta, neturinti realių vystymosi perspektyvų. Mes ketiname tai pakeisti”, – sakė aukštas pareigas užimantis valdančiosios partijos deputatas Davidas Darčiašvilis.

Antrame tūkstantmetyje prieš mūsų erą Kutaisis buvo Kolchidės karalystės, minimos graikų legendoje apie Jasoną ir argonautus, sostinė. X-XII amžiuje šis miestas buvo Gruzijos sostinė.

Šio miesto gatvėse, kurios tapo labai apleistos po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kalbinti vietos gyventojai apie naująją vyriausybės iniciatyvą atsiliepė su entuziazmu.

“Kutaisį reikia išjudinti. Kai čia persikels parlamentas, miestas įgis naują ekonominį ir socialinį pagreitį”, – sakė vietos gyventojas Vitalijus Dolidzė.

Naująjį modernios išvaizdos 40 metrų aukščio parlamento pastatą su stikliniu kupolu suprojektavo ispanas architektas Alberto Domingo (Albertas Domingas), kuris laikomas vienu iš M.Saakašvilio favoritų.

Tačiau dar prieš prasidedant statyboms šį projektą aptemdė skandalas, kai Kutaisio valdžia nugriovė būsimo pastato vietoje stovėjusį paminklą Sovietų Sąjungos kariams, žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą.

Be to, darbininkams sprogdinant šį paminklą 2009 metais, toli nuskriejusios nuolaužos užmušė vieną moterį ir jos mažametę dukrą.

Daug spėliojama, kokia ateitis laukia parlamento pastato Tbilisyje, kurį 1953 metais pastatė vokiečiai karo belaisviai.

Tačiau D.Darčiašvilis neigė gandus, jog pastatas tikriausiai bus parduotas arba netgi paverstas prabangiu viešbučiu, sakydamas, jog šis klausimas dar nebuvo aptarinėjamas.

Estijos visuotinius rinkimus sekmadienį laimėjo ministro pirmininko Andraus Ansipo valdančioji Reformų partija, kuri surinko 164 221 balsą (28,6 proc.) ir 101 vietų parlamente turės 33 vietas.

Kaip rodo duomenys, gauti suskaičiavus visų 625 rinkimų apylinkių balsus, didžiausia opozicinė Centro partija, kuriai vadovauja Talino meras Edgaras Savisaaras (Edgaras Savisaras), užėmė antrą vietą – ji gavo 134 049 balsus (23,3 proc.) ir užsitikrino 26 mandatus.

Trečioje vietoje atsidūrė konservatyvi centro dešinioji “Tėvynės” ir “Res Publica” sąjunga (IRL) – ši mažesnė valdančiosios koalicijos partnerė, surinkusi 117 929 balsus (20,5 proc.), naujajame parlamente kontroliuos 23 vietas, o ketvirtoje vietoje liko Socialdemokratų partija, už kurią balsavo 98 304 rinkėjai (17,1 proc.) ir kuri turės 19 mandatų.

Iš keturių partijų, kurios pateko į parlamentą, abi valdančiosios koalicijos partnerės ir socialdemokratai padidino savo vietų skaičių. Reformų partija dabar turės dviem mandatais daugiau, IRL – keturiais, o socialdemokratai net devyniais.

Tuo tarpu į finansavimo skandalą įsivėlusi kairioji Centro partija, kurią daugiausiai remia rusakalbiai rinkėjai, prarado tris mandatus.

Pernai gruodį šalies saugumo policija KAPO paskelbė, kad E.Savisaaras, prisidengdamas ortodoksų cerkvės statybos sostinėje finansavimu, “konspiraciniu būdu” prašė iš Rusijos pinigų savo partijos rinkimų kampanijai.

Pats E.Savisaaras pripažino, kad prašė pinigų cerkvei, bet ne partijai. Jis teigė, kad valdančiosios partijos šiuo skandalu mėgina lošti “rusų korta” per rinkimų kampaniją ir nukreipti rinkėjų dėmesį nuo gyventojų nuskurdimo.

Kita vertus, Centro partija surinko daugiausia balsų sostinėje Taline.

Kitos dvi parlamentinės politinės jėgos – Žaliųjų partija ir Liaudies sąjunga šįsyk nepajėgė įveikti 5 proc. slenksčio, surinkusios atitinkamai 3,8 proc. ir 2,1 proc. balsų, ir savo atstovų parlamente nebeturės.

Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, iš viso buvo atiduoti 579 797 balsai, tad aktyvumas siekė 63,61 proc.

Šiuose rinkimuose dėl 101 vietos parlamente iš viso varžėsi 789 kandidatai, kurių 32 buvo nepriklausomi, o 757 – partiniai.

Estija, garsėjanti savo modernių technologijų sektoriumi, yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurios rinkėjai turi galimybę balsą visuotiniuose rinkimuose atiduoti ir internetu.

Estijos vyriausios rinkimų komisijos pateikti duomenys rodo, kad internetu balsavo 140 tūkst. 846 asmenys – tai sudaro 15 proc. elektorato 1,3 mln. gyventojų turinčioje šalyje.

Elektroninio balsavimo, kuris vyko nuo vasario 24 iki kovo 2 dienos, lyderiais šįsyk tapo reformistai, už kuriuos buvo atiduota 52 015 balsų iš 140 846.

Antroje vietoje liko IRL su 35 735 balsais, trečioje socialdemokratai su 25 332 balsais, o už centristus buvo atiduoti 13 892 elektroniniai balsai.

Estijos rinkėjai sekmadienį per visuotinius rinkimus turėtų suteikti dabartinei centro dešiniųjų koalicijai dar vieną kadenciją, kad ši naujoji euro zonos narė toliau žengtų fiskalinio konservatizmo keliu skolų varginamoje bendros valiutos erdvėje.

Rinkimų apylinkės darbą pradėjo 9 val. vietos (ir Lietuvos) laiku, o baigs 20 valandą. Pirmieji rezultatai turėtų būti paskelbti naktį.

Nors, kaip rodo apklausos, visuomenės parama premjero Andraus Ansipo Reformų partijai sumažėjo, valdančiosios koalicijos partnerės – Reformų partija bei “Tėvynės” ir “Res Publica” sąjunga (IRL) rinkimuose turėtų surinkti atitinkamai 29 proc. ir 25 proc. balsų.

Tyrimų agentūros “TNS Emor” duomenimis, gruodį ir sausį visuomenės parama premjero partijai siekė 36 proc., o lapkritį ją rėmė net 42 proc. rinkėjų. Tuo tarpu parama “Tėvynės” ir “Res Publica” sąjungai (IRL) išaugo – sausį ją rėmė 16 proc. šalies gyventojų.

“TNS Emor” prognozėmis, į skandalą dėl finansavimo įsivėlusi kairioji Centro partija, kuri yra didžiausia opozicinė jėga ir kurią daugiausia remia rusakalbiai šalies gyventojai, turėtų gauti 23 proc. balsų.

Pernai gruodį šalies saugumo policija KAPO paskelbė, kad partijos lyderis, Talino meras Edgaras Savisaaras (Edgaras Savisaras), prisidengdamas ortodoksų cerkvės statybos sostinėje finansavimu, “konspiraciniu būdu” prašė iš Rusijos pinigų savo partijos rinkimų kampanijai.

Pats E.Savisaaras pripažino, kad prašė pinigų cerkvei, bet ne partijai. Pasak jo, skeldamos skandalą valdančiosios partijos mėgina dar kartą lošti “rusų korta” per rinkimų kampaniją ir nukreipti rinkėjų dėmesį nuo gyventojų nuskurdimo.

Šiuose rinkimuose dėl 101 vietos parlamente iš viso varžosi 789 kandidatai, kurių 32 yra nepriklausomi, o 757 – partiniai. Visoje Estijoje yra 625 rinkimų apylinkės.

Išankstinio balsavimo teise specialiame, 2005-aisiais sukurtame saugiame interneto portale pasinaudojo rekordiškai daug – 15 proc. – rinkėjų, rodo ketvirtadienį paskelbti duomenys. Estija, garsėjanti savo modernių technologijų sektoriumi, yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurios rinkėjai turi galimybę balsą visuotiniuose rinkimuose atiduoti internetu.

Estijos vyriausios rinkimų komisijos pateikti duomenys rodo, kad internetu balsavo 140 tūkst. 846 asmenys – tai sudaro 15 proc. elektorato 1,3 mln. gyventojų turinčioje šalyje.