Renata BALTRUŠAITYTĖ

Sostinėje – vaiski Dzūkijoje įsikūrusio dailininko Jono Daniliausko (nuotr.)„Dangaus ir vandens mėlynė“. Įprastai ramioje Pylimo galerijoje, kur neretai galėdavai patirti vienatvės paveikslų apsuptyje prabangą, nuo metų pradžios net per didžiausius šalčius nuolat varstomos durys. Po nedidukę salę neskubėdami suka ratus studentai, stypčioja elegantiškos damos, nuo atkaltėmis suremtų kėdučių akis po drobes gano garbingi senjorai, ir atrodo, kad visi jaučiasi laimingi šioje sodrių spalvų šventėje, kurią vilniečiams dovanojo Vilnių į Dzūkijos miškus senokai iškeitęs tapytojas Jonas Daniliauskas.

Bet ne nuo lankytojų gausos ir ne nuo jų pilamų pagyrų labiausiai spindi dailininko akys. Jos nušvinta sulaukus pažįstamo žvejo skambučio. Jonas, kaip sodybos šeimininkas, ne tik svetingai suteikia leidimą žvejonei savo tvenkiniuose, bet ir nurodo, prie kurios eketės ir kuriuo paros metu geriausiai kimba. O pats neslepia ketinimų su senų draugų kompanija po dienos kitos lėkti prie Molėtų ežerų, nors iš patirties žino, kad geresnis laimikis nei namie retai kur pasitaiko.

„Iš mano tvenkinio galima ištraukti ir ešerį, ir kuoją, ten plaukioja lynų, lydekų. Kalėdų stalui pasigavau storą pustrečio kilogramo karpį, o vakar – dar neužmigusį karosą žuvienei“, – kaip ir visi žvejai, mielai vardija laimikius pašnekovas.

Dangaus apsiaustas

Nepaisant to, visuose parodos paveiksluose nerasite nė menkiausio žuvies atvaizdo. Autorius tvirtina girdėjęs, kad iš visų natiurmortų prasčiausi būna perkami natiurmortai su žuvimis.

Čia nerasite netgi undinės, nors voniose mirkstančių mauduolių netrūksta. Mat eksponuojami naujausi, per pastaruosius porą metų nutapyti darbai, o per šį laikotarpį dailininkui teko pasišvaistyti teptukais Druskininkų „Eglės“ ir Birštono „Versmės“ sanatorijose surengtuose pleneruose. Be to, ir pats menininkas kas antrą ar trečią savaitgalį užkuria savo pirtelę Dargužių kaime ant Merkio kranto. Nuo liepto į ledinę upę su draugais ramuviečiais niurktelėjo ir pasitikdami Naujuosius.

Taigi dėl vandens aišku, o iš kur paveiksluose toks giliai mėlynas dangus? „Augau Suvalkijos lygumose, kur horizontas buvo tiesus ir žemas: žemės matyti mažai, o dangaus – daug. Begalinio dangaus įspūdis, patirtas dar vaikystėje paišant sode po kriauše, manyje iki šiol gyvas. Ir todėl horizonto linija mano paveiksluose reikšmingai pabrėžta, ryški, neišplaukusi“, – atkreipia dėmesį autorius.

Kas matė dabar kino salėse rodomą filmą „Užslėptas grožis“, žino, kad šioje juostoje Mirtis, vaidinama Helen Mirren herojės, vilki žavų skaisčiai mėlyną apsiaustą. Aktorei idėją pamėtėjo nedidukas paukštelis – mėlynasis strazdas, vadinamas mirties simboliu. Taigi dangus gali būti mėlynas ir šia, perkeltine prasme, nors lietuviai nuo seno įpratę mirtį rengti juodai.

„Tikiu, kad kokiai nors tautelei mirtis gali būti mėlyna. Bet man ši turtinga, daugybę at-spalvių turinti spalva labiau simbolizuoja erdvę, viltį ir svajonę. Galbūt liūdną ar melancholišką svajonę, bet tikrai ne tragediją“, – nepasiduoda kinematografinei provokacijai menininkas.

Gimtinė virto dirbamais laukais

Gimęs Šakių rajone, Lekėčiuose, po poros metų mažasis Daniliauskas su tėvais išsikėlė gyventi į mamos tėviškę netoli Griškabūdžio. Vėliau tėvai tame pat krašte nusipirko Dovydaitynę – į Sibirą išvežtos Dovydaičių šeimos ūkį: jį vietiniams pardavė sugrįžę tremtinių vaikai. Dailininko mama šiame ūkyje ir nugyveno visą savo amželį, o štai tėvą Suvalkijoje siautėjusi melioracija privertė miestelyje statytis standartinį kolūkietišką namuką. 

Paskutinę Dovydaitynės vasarą pirmakursis Jonas, vyriausias iš trijų šeimos vaikų, pietus virdavo ne tik namiškiams, bet ir netoliese laukus lyginusiems melioratoriams. „Tie pietūs būdavo ūkiškai paprasti: mokėjau virti kelias sriubas, mėsos gabalą iš puodo išlupdavau. Ir vis tiek man spalį grįžus į studijas vyrai dar tris dienas sodyboje gėrė apgailestaudami, kad neteko tokio puikaus virėjo“, – pamena tapytojas.

Dabar senosios Dovydaitynės nelikę nė ženklo. „Buvau porąsyk nuvažiavęs, pasivaikščiojau palei savo vaikystės upelį Novą. Aplink – lygūs arimai, nei mūsų, nei kaimyninių vienkiemių nė pėdsako nebėra“, – neapgaudinėja savęs J.Daniliauskas.

Mokytojo darbo kampas

Po tarnybos sovietinėje armijoje dailininkas dešimtį metų mokytojavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu mokyklos dailės skyriuje buvo susitelkęs stiprus menininkų kolektyvas: keramikas Egidijus Talmantas, grafikas Arvydas Každailis, tapytojai Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Romualdas Kunca, Aloyzas Stasiulevičius. Šalia tokių meistrų ir jaunimas tapdavo labai motyvuotas.

„Kai dirbau mokykloje, dar neturėjau savo dirbtuvės, todėl kolegos dailės skyriuje leido atsitverti koridoriaus kampą ir jame tapyti. Aišku, mokiniams irgi būdavo smalsu į tą kampą kyštelėti nosį. Tad galiausiai leidau ir jiems šalia pasistatyti molbertus“, – pasakoja J.Daniliauskas.

Vėliau ketverius metus tapytojas dėstė Vilniaus dailės akademijoje, po to dar septynerius buvo „laisvas menininkas“, kol pasidavė įkalbinėjimams ir vėl apsiėmė dėstyti Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete. Bet būsimosios drabužių dizainerės ir konstruktorės į jo paskaitas dažnai žiūrėdavo pro pirštus, o dėstymo valandų galiausiai sumažėjo tiek, kad nebeapsimokėjo dėl jų iš sodybos važinėti į sostinę. Taigi jau treti metai J.Daniliauskas – vėl laisvas menininkas, bet į savo senąją studiją sostinės Užupyje užsuka nebe taip dažnai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

P.Smuglevičiaus darbai, DELFI nuotr.

Iki gruodžio 2. sostinės galerijoje „Kuntskamera“ veiks žymiausio Lietuvos klasicizmo menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) darbų paroda „Domus aurea“, nukelianti į menkai ištyrinėtą jo jaunystės studijų Romoje laikotarpį.

Italijos sostinėje dailininkas 1763–1764 m. studijavo tapybą pas Antonio Maroni, o nuo 1766 m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje. Joje pasižymėjo kaip ypač gabus studentas ir popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse pelnė I premiją. P.Smuglevičius kūrė anuomet madingu neoklasicizmo stiliumi, kuris padėjo jam greitai išgarsėti. Kadangi buvo draudžiama išvežti bet kokius senovės Romos artefaktus, keliautojai stengdavosi įsigyti bent panašios stilistikos meno kūrinių. 1774 m. pradėti Tito termų atkasimo darbai. Kaip vėliau paaiškėjo, atkastos buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai (Domus Aurea). Kasinėjant pavyko atidengti sienas ir lubas. Atidengtos freskos sulaukė didelio dėmesio, o jas perpiešti ėmėsi P.Smuglevičius. Parodoje eksponuojama 19 P.Smuglevičiaus raižinių iš Nerono Aukso rūmų albumo, taip pat keturios jo pieštos mūzos iš Popiežiaus Klemenso muziejaus albumo.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Organizatorių nuotr.

Lankytojus į paskaitas kvies žymūs fotomenininkai, knygų autoriai iš JAV, Vokietijos, Latvijos, Slovakijos  ir kitų šalių.

Penktadienį festivalį užbaigs „Kaunas Photo naktis“. Tai lauko ekranuose Kauno senamiestyje ir centre žiūrovams bus demonstruojamos fotografijos projekcijos.

Renginių programa:

Rugsėjo 6 d. (antradienis)

16 val. Vytauto Didžiojo universitete, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (Gedimino g. 44), atidaroma JAV fotografo Scotto Brauerio paroda „Blogiausias vakarėlis“.

17 val. Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje (S. Daukanto g. 28) vyks šios parodos autoriaus M. Scotto Brauerio susitikimas su žiūrovais.

Nuo 18 val. – Žaliakalnio funikulieriaus 85 m. jubiliejaus įžangos piknikas ir parodos atidarymas:

– FolioPORT.eu TOP 85 („F Galerija“, viršutinėje funikulieriaus stotelėje, Aušros g. 6),

– Paolo Fusco (Italija) „Šiandien švenčia…“ (apatinės funikulieriaus stotelės aikštėje prie Mickevičiaus g.),

– Matjaž Tančič (Slovėnija) ir „Koryo Studio“ „3DPRK“ (funikulieriaus 1-ame vagone),

– Filippo Venturi (Italija) „Pagaminta Korėjoje“ (funikulieriaus 2-ame vagone).

Kamane.lt

Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujajame arsenale) atidaryta liaudies meistro Jono Bugailiškio jubiliejinė šešiasdešimtmečio paroda „Pašaukimas – būti tiltu tarp praeities ir dabarties“.

J.Bugailiškis visą gyvenimą gilinasi į lietuvių liaudies meno kultūrą, seniausių meistrų braižų paslaptis. Meistras skaitė paskaitas ir vadovavo praktiniams užsiėmimams etninės muzikos ir kultūros seminaruose bei kursuose. Savo kūryboje jis remiasi medžio dirbinių senosiomis tradicijomis, kuriose idėja, mintis ir prasmė yra patys svarbiausi. Neveltui žymaus meistro rankomis gaminti muzikos instrumentai, mediniai žaislai, inkilai ir Užgavėnių kaukės 2009 m. buvo oficialiai pripažinti tautiniu paveldu, o pats autorius – tradicinių amatų meistru.

J.Bugailiškio gamintais muzikos instrumentais groja Vilniaus, Kauno, Rokiškio, Klaipėdos folkloriniai ansambliai. Daugelį lietuvio drožtų vaikų žaislų, skulptūrų ir muzikos instrumentų užsienio turistai išsivežė į svečias šalis.

Personalinės J.Bugailiškio darbų parodos vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, ir JAV. Jis dalyvavo folkloro ir liaudies amatų festivaliuose Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Italijoje, Australijoje, Danijoje, Vokietijoje, Malaizijoje. J.Bugailiškio medžio dirbinių yra įsigiję Balzeko (JAV) ir Kvala

Lumpūro (Malaizija) muziejai. O meistro skaptuotos monumentalios medžio skulptūros puošia ne tik Lietuvos miestus bei kaimelius, bet ir Detroitą (JAV) bei Kameruną (Vokietija).

Muziejuje surengta paroda supažindina su įvairiapuse J.Bugailiškio kūryba – kryždirbyste, senaisiais tradiciniais lietuvių muzikos instrumentais, žaislų kopijomis ir įsivaizduojamų dėlionių figūrėlėmis, neįprastų pavidalų inkilais, daugybe paukščių skulptūrėlių. Nuotraukose užfiksuoti pavieniai ar ansamblių dalimi tapę kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, miškuose įkurdintos gamtos gyventojų skulptūros, meistro fantazijose gimusios būtybės ir baltų ženklus vaizduojantys sodybos puošmenys.

Meistro jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ir leidinį „Liaudies meistras Jonas Bugailiškis“. Tai – antroji knyga iš serijos „Tradicijos ir dabartis“, skirtos liaudies meno tyrinėjimams ir pažinčiai su liaudies meistrais.

BFL

Jau 22-ąjį kartą rengiama tarptautinė statybų ir remonto paroda „Resta“ šįmet žada gerokai praplėsti lankytojų akiratį. Jos rengėjai kviečia ne tik pasidairyti po tradicinius stendus, bet ir pažvelgti į augantį miestą, kuriame kiekvienam jo gyventojui gera ir patogu gyventi.

Balandžio 22-25 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksianti paroda sieks atkreipti dėmesį į mums visiems svarbią temą – kokybišką gyvenimą mieste,  miestų planavimą ir architektūrą, statybą, miesto aplinkos ir infrastruktūros formavimą, ekologiją ir taršą, inovacijas ir investicijas.

Šiemet „Resta“ parodoje, kuri yra tituluojama parodų lydere, dalyvaus 545 įmonės iš 12 šalių, jos ekspozicijos bus išdėstytos daugiau kaip 33 tūkstančių kvadratinių metrų plote ir užims visą „Litexpo“ teritoriją. Lankytojai išvys gerai žinomų Lietuvos gamintojų stendus, naujienas pristatys 65 įmonės iš Baltarusijos, Čekijos, Danijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Serbijos, Ukrainos, Vokietijos. Parodoje vyks du tarptautiniai verslo kontaktų renginiai, Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos statybų forumas, konferencijos, seminarai specialistams ir visuomenei. Parodos rengėjai siekia, kad ji būtų įdomi tiek statybų sektoriaus profesionalui, tiek savo būstą atnaujinti ketinančiam žmogui.

Didžiausia „Resta“ parodos ekspozicijos dalis bus skirta statybinėms bei apdailos medžiagoms, šildymo, vėdinimo, santechnikos įrangai, elektros instaliacijai. Parodoje daug dėmesio sulauks ateities skaitmeninė statyba, 3D technologijos, protingų namų valdymo sistemos. Milžiniškoje lauko aikštelėje bus eksponuojami mediniai ir rąstiniai namai, naujausia statybinė technika, veiks lankytojų pamėgta ir kasmet naujai kuriama „Žalioji ekspozicija“ ir daugumai pavasarį aktuali sodinukų mugė.

Kuo juvelyrų darbai skiriasi nuo Kaziuko mugės pasiūlos? Atsakymo padeda ieškoti „Meno nišoje“ atidaryta trečioji personalinė Marytės Dominaitės-Gurevičienės paroda „ReVizija“.

Vedžiodama po dar neatidarytą parodą Marytė, rodydama viename stende esantį kaklo papuošalą, sunertą iš žvejybinio valo, plastikinių strypelių ir plonyčių vario karoliukų, tvirtina: jame iš viso surišti 958 mazgeliai.

Nustebau, kad juvelyrė dirbdama taip stropiai mazgelius skaičiuoja. Pasirodo, tai labiau išimtis, nei taisyklė. „Suskaičiavau jau vėliau, dėl įdomumo, galvodama, kaip originaliau savo darbą parodos lankytojams pristatyti. Natūralu, jog moteris, gamindama papuošalą, stengiasi, kad jis būtų patvarus ir tarnautų ne vieną dieną, o mazgelių skaičių tai tik padidina. Toks mechaninis darbas dažnai erzina vyrus, įsivaizduojančius, kad panašų daiktą galima pagaminti paprasčiau. Mano vyras Arvydas dirbtuvėje irgi mėgino aiškinti, kad imuosi darbo ne nuo to galo, bet dariau taip, kaip man atrodė geriau“, – sako M.Gurevičienė.

Iš kur tiek auksinės kantrybės? Juvelyrė prisimena, kad jos kaime pas močiutę stovėjusios tikros senoviškos medinės audimo staklės, kurioms „šaudant“ mažoji Marytė sėdėdavo geldoje vietoj balasto, įtempiančio audinio nytis. Kartais ant tų siūlų ir nusnūsdavo…

O dar labiau kantrybę lavino tai, kad užaugo šeimoje, kurioje mama buvo liaudies meistrė, dirbusi su vilnos mezginiais, o tėvas – meistras, „Audėjo“ fabrike reguliuodavęs stakles. Gyveno šeima irgi netoli šio fabriko – Markučiuose, Žibuoklių gatvėje. Taigi namie niekuomet netrūko siūlų ir rankų darbo, kai reikėdavo juos paruošti mezgimui. Begalinis siūlų vyniojimas mergaitei atrodė baisiai nuobodus, bet jei pati pasišaudavo megzti – tai taip azartiškai, kad neatsitraukdavo nuo mezginio tol, kol šis būdavo baigtas.

„Tai tapo panašu į lengvą apsėdimą, todėl nusprendžiau geriau iš viso nemegzti“, – pasakoja juvelyrė.

Vis dėlto mezgimas išmokė paprasto dalyko: supratimo, kad jei dirbdamas suklysi – privalėsi grįžti į tą pačią vietą ir perdaryti iš naujo. Lygiai taip pat dirbdamas su metalais negali maišyti procesų eiliškumo: tarkim, pirma metalo juodinti, o po to lituoti. Jei suklydai – teks viską pradėti iš pradžių.

Žinoma, juvelyrų, kaip ir mezgėjų, sunkią dalią pamažu keičia servisas ir technikos pažanga. Šiandien menininkui jau nebūtina visko dirbtuvėje daryti pačiam – galima įsigyti paruoštų detalių arba techniškai sudėtingesnius gamybos procesus patikėti šiuolaikiniais įrenginiais „apsiginklavusiam“ meistrui.

„Tai nereiškia, kad pati nesugebėčiau. Tačiau ar pirkdamos vėrinį būsite pasirengusios brangiau mokėti už tai, kad kiekvienas karoliukas jame paties juvelyro rankomis iš sidabrinio vamzdelio išpjautas?“ – teiraujasi pašnekovė.

Jos nuomone, darbas su metalais daug kuo primena darbą su siūlais. Gal tik sidabro laukuose auginti, kaip linų, prieš tai netenka. Tačiau formoje išlietą sidabro plokštelę tenka išploninti, o sidabro strypelius „ištempti“ iki siūlo storumo vielytės. Vietoj dvidešimties centimetrų ilgio strypelio, periodiškai kaitinant ir apdorojant rūgštimi, kad metalas atgautų baltumą, ištempus gaunamas dvimetrinis sidabro siūlas.

„Tik koridoriaus šiam darbui, kad tempiamas metalas nesusiraitytų, reikia ilgo, – įspėja M.Gurevičienė. – O metalo plokštelės ploninamos tarp dviejų volelių, primenančių skalbinių gręžtuvus senose skalbyklėse: persuki du kartus, kraštus užspaudi, vėl persuki, vėl užspaudi, išlygini ir viską kartoji iš pradžių, kol gauni tinkamą plokštelės storį.“

Procesų seką juvelyrė dėsto kaip iš rašto, nes savo žiniomis kursuose mielai dalijasi su neprofesionaliais meistrais. O jos pačios mokytojai – Estijos dailės instituto, kurį lietuvė iki šiol mini su didele pagarba, pedagogai. Aštuntą ryto paskaitos Taline prasidėdavo, aštuntą vakaro – baigdavosi, ir iš paskaitų tais laikais tikrai niekas nebėgdavo. Kursas buvo internacionalinis, jame mokėsi netgi mongolas, vėliau tapęs Mongolijos kultūros ministru.

„Pirmoji mūsų, metalo dailės studentų, užduotis institute buvo patiems pasigaminti plaktuką. Panelėms tai atrodė tikra katastrofa, tačiau vėliau tie pačių pasidaryti plaktukėliai, kurių vienas galas specialiai užapvalintas, o kitas – plokščias, tapo patys mieliausi ir dirbant nepamainomi“, – pasakoja juvelyrė.

Studentai „metalininkai“ Taline buvo mokomi tiek elementarios kalvystės, tiek subtilių filigrano ar emalio technikų. Ir, žinoma, bendrųjų dailės specialybių – ypač visur praverčiančio piešimo. Dėl visapusiško parengimo anaiptol ne visi Marytės bendrakursiai liko prie juvelyrikos: vieni pasirinko tapybą, kiti lieja medalius, treti gamina išskirtinio dizaino kalvystės darbus ir pan.

Studijuodami Taline „metalininkai“, nors ir klausydami rusiškų paskaitų, šiek tiek pramoko ir vokiečių kalbos, mat dauguma jų specialybės terminų – vokiškos kilmės. Juvelyrė vardija įrankius, šiandien gulinčius jos dirbtuvėje: šaberis – iš trijų pusių galąstas įrankis, skirtas metalui drožti; valcai – jau minėti voleliai metalo plokštelėms ploninti; breneris – dujinis lituoklis, skirtas metalams sujungti; štangelis – slankmatis, skirtas itin tiksliems parametrų matavimams; cangės – žnyplės detalėms suspausti, ir kiti panašūs terminai, kuriuos išgirdęs iš pirmo karto supranta bet kurios tautybės meistras.

Panašiai emalio dailininkai tarptautiniuose simpoziumuose nesunkiai susišneka reikalingų miltelių spalvas įvardydami numeriais: „Ar turi du šimtai aštuoniasdešimt devintą? O žinai, kokia šita trisdešimt ketvirta graži?..“

Profanus informuosime, kad 34-a yra kūno spalva, o 289-a – raudona. Taškeliai šalia šio skaičiaus indelio etiketėje lakoniškai žymi temperatūros lygį, reikalingą milteliams lydytis. Per tą patį laiką uždėtas vieno taškelio emalis jau išdegs (t.y. raudona spalva taps juoda), o trijų taškelių – nė neišsilydys, todėl menininkas, naudojantis skirtingų savybių dažus, privalo numatyti procesų eiliškumą.

Tačiau yra taisyklė: pykčiu mielo daikto nesukursi, todėl patyrus nesėkmę keiktis nevalia. Nors kartais labai norisi, ypač kai vėl nusidegini pirštus traukdamas karštą dirbinį iš krosnelės, įkaistančios iki 850 laipsnių… Be to, sakoma, kad juvelyrą lengviausia atpažinti iš kairės rankos pirštų nagų: jie būna nudildyti dešine laikomu įrankiu.

„Kartais aštriabriaunis papuošalas nešiojamas neduria, o bukas odą nugremžia iki kraujo. Tai priklauso nuo jį gaminusio žmogaus nusiteikimo ir emocijų“, – neabejoja patyrusi meistrė.

Ši personalinė paroda – tik trečioji keturių dešimtmečių Marytės kūrybinėje biografijoje. Sako įsivaizdavusi ją kitokią, tačiau besikilnojant iš vieno buto į kitą dalis kūrinių pasimetė taip, kad nepavyko rasti, todėl iš visų turėtų idėjų galerijos salėse galiausiai liko atspindėtos tik pačios svarbiausios.

Štai viename stende ant plonų kojyčių stypso ilgas emalio šimtakojis, apie kurį juvelyrė su neslepiama meile sako: „Mano didelis draugas.“ Panašią, tik gerokai mažesnę segę – blusą buvo pagaminusi emalio parodai dar prieš kelis dešimtmečius. Tik nušokavo „blusa“ nežinoma kryptimi – paslaptingai prapuolė.

Animalistinė, gamtos tematika M.Gurevičienei artima: šalia ant keraminių plokštelių rangosi dar viena emaliu tapyta kirmėlė, o kaklo vėriniuose kyburiuoja sidabrinės varlytės ir čiulba maži paukšteliai. Čia pat – ir garsiosios rūtos šakelės formos segės, puoštos mažyčiais Swarovski kristalais, specialiai kurtos Lietuvai tarptautiniuose grožio konkursuose atstovavusioms merginoms.

Anksčiau kūrusi vienetinius papuošalus pagal garsių šalies ponių užsakymus, pastaruoju metu juvelyrė sako per gausius organizacinius bei edukacinius darbus beveik neberandanti tam laiko. Todėl pas ją užsakyto papuošalo gali tekti luktelėti ir porą metų.

„Paprasčiau padaryti tokį daiktą, kokį pati įsivaizduoji, nei mėginti perprasti kitą žmogų ir įtikti jo skoniui. Todėl klientėms verčiau pasiūlau apžiūrėti mano turimus kūrinius, o jos įsigyja juos arba ne“, – neslepia M.Gurevičienė.

Akmenys juvelyrės dirbiniuose atsirado dėl tos pačios priežasties kaip ir emalis: dirbdamas su metalais, pradedi ilgėtis daugiau spalvų. Pirmuosius akmenis luitais parsivežė dar iš tuomečiame Leningrade veikusios gamyklos „Russkije samocvety“, kurioje studentai juvelyrai atlikdavo praktiką.

M.Gurevičienės mėgstamiausi – mėlynų ir žalių atspalvių akmenys: smaragdas, avantiurinas, lazuritas, nefritas. Ypač juvelyrė vertina pusiau skaidrius, pusiau matinius akmenukus, nes jie, kitaip nei pernelyg nešiojant žibantys skaidrieji, turi daugiau paslapties.

Pasidairius po papuošalais užverstą Kaziuko mugę atrodo, kad kiekviena moteris šiandien pati sau juvelyrė. Miestuose netrūksta specialių krautuvėlių, kuriose galima pasirinkti vėriniams paruoštų akmenų ir įsigyti visų papuošalui reikalingų detalių – iki sagtelės imtinai. Simpatiškų savamokslių vėrėjų, bandančių įsiūlyti savo gaminius drauge su įmantriais stiliaus manufaktūrų pavadinimais – pilnas internetas. Ar nenuvertėja tokiame kontekste pati juvelyro profesija?

„Yra priežasčių taip tvirtinti, ir ne vien apie primityvius vėrinius kalbant. Šiandien, tarkim, tapo labai madingas metalų liejimas. Iš vaško išdrožei formelę, atidavei liejyklą turinčiam meistrui, ir turi tiek sidabrinių figūrėlių, kiek tik pageidauji. Nei tau sidabro pirkti, nei dirbtuve rūpintis, nei plokštelių valcuoti – tik sumokėti už gatavus liejinius. Belieka pritvirtinti sagtelę ar grandinėlę, įstatyti norimą akmenuką, ir papuošalas baigtas. Visi tie sidabro lapeliai, medeliai, gėlytės ar katinėliai, žibantys ant Kaziuko mugės prekystalių, gimsta būtent tokiu „paprastuoju“ būdu“, – aiškina M.Gurevičienė.

Ar juvelyrei dildėmis nubrūžintais nagais dėl to neskaudu? „Reikia ambicijas peržengti. Kas kaip nori – tas taip daro… Tik nejauku būna, kai tos verslios moterys pristatomos visuomenei kaip didžios menininkės. Tuomet, nužvelgus jų siūlomus gaminius, norisi ginčytis: o kur čia originali kompozicija, kur individualūs atradimai?.. Prieš daugelį metų, kai dar dirbau „Arkos“ galerijos juvelyrikos skyriuje, gavau žinią, kad vienas kolega, geras šeimos draugas, prekiauja įtartinai panašiais į manuosius papuošalais. Nueinu, pasižiūriu – gi iš tikrųjų. Klausiu, kaip čia atsitiko, o jis man rėžia atgalios: „O tu sukurk taip, kad aš neįstengčiau pamėgdžioti…“ Įsižeidžiau, bet išvadas padariau: pradėjau kurti tokius papuošalus, kuriuos pamėgdžioti padirbinėtojams būtų pernelyg daug darbo. Jei esi pasiryžęs surišti 958 mazgelius – tada pirmyn“, – šypsosi pašnekovė.

Marytė pamena, kaip jos studijų laikais juvelyrams būdavo įprasta, netikėtai užsukus svečiui, užsikniaubti ant daromo darbo, kad niekas jo „nenužiūrėtų“. Buvo netgi kolegų, kurie bendrose dirbtuvėse atsisakydavo dirbti. Tačiau interneto amžiuje išsaugoti  individualias juvelyrikos gudrybes nebėra vilčių: visos egzistuojančios technologijos nuosekliai aprašytos. O tokie meistrai, kaip amžinatilsį Rimantas Burneika (1955–2002), kuris atgaivino ir ištobulino emalio pertvarėlių „siuvinėjimo“ vielytėmis technologiją, kasdien neužgimsta.

Vis dėlto tariamų papuošalų žinovų „išmintis“ kartais priverčia juvelyrę pasijusti nejaukiai. „Neseniai viena dama, pasipuošusi mano darytu vėriniu, šventė savo gimtadienį kartu su drauge, kuri po kelių taurių prikalbėjusi, kad ant sukaktuvininkės kaklo – visai ne kalnų krištolas, o Gariūnų turguje pirkti stikliukai, ir juos jungiančios detalės – visai ne sidabrinės. Ir apskritai tai ne autorinis juvelyro darbas, o chaltūra… Dama, žinoma, susirūpino ir atbėgo pas mane. Išgirdus nepelnytus kaltinimus, kraujas viduje, žinoma, užverda, tačiau per daug metų išmoksti ir tokius dalykus priimti ramiai. Tiesiog pasiūliau, jei nebepatinka, man vėrinį grąžinti, nes pernelyg daug darbo į jį sudėjau“, – pasakoja menininkė.

Ne vieną savo kurtą papuošalą ji yra išardžiusi, nes ilgainiui supratusi, kaip tą patį būtų galima padaryti geriau. O kam laikyti namie daiktą, kurio pats nebevertini, ir dar tikėtis, kad kažkas kitas jį įvertins? Atvirkščiai – nevykęs daiktas ateityje autoriaus vardą tik kompromituotų. Juolab ir medžiagos, kurias kurdami naudoja juvelyrai, nėra pigios.

„O apie Kaziuką galiu pasakyti tiek: mugėje kaip ir pievoje – daugybė žolių, tačiau nebūtinai pavyksta atrasti tą vienintelę, kuri tau reikalinga ir naudinga. Aš taip pat renkuosi akmenukus iš prekeivių ir įsigyju tik tuos, kurie patraukia akį savo spalva ar forma. Dažnai jau pirkdama aiškiai įsivaizduoju, ką iš konkretaus akmenuko galėčiau padaryti. O rezultatas – pilna dėžė akmenų, laukiančių nesulaukiančių savo eilės. Ir vis ryškėjantis supratimas, kad jų visų panaudoti savo gyvenime niekaip nebespėsiu. Pati dabar mielai sukauptus akmenukus išparduočiau mugėje“, – prisipažįsta juvelyrė.

Tačiau mugėse ar iš gatvės prekeivių papuošalus besirenkančioms moterims Marytė pataria būti atidžioms, nes dažnai vietoj natūralių akmenų pardavėjai mėgina įbrukti dirbtinius. Kaip lengviausia atskirti akmenį nuo, pavyzdžiui, stiklo lydinio, kurio svoris būna panašus? Juvelyrė pataria papuošalą pašildyti rankoje: stiklas greitai perima šilumą, o natūralus akmuo išlieka vėsus. Dar geriau apžiūrėti tokį daiktą pro lupą: stiklo paviršius atrodys gerokai lygesnis nei šlifuoto akmens. Antra vertus, ne paslaptis, kad akmenų padirbinėtojai jau ir tariamus akmenų įtrūkimus bei įskilimus išmoko falsifikuoti. Todėl bijantiems apsigauti dėl perkamų akmenų tikrumo M.Gurevičienė pataria jų dairytis ne Kaziuko mugėje, o, pavyzdžiui, kovo 18-ąją Vilniuje prasidėsiančioje tarptautinėje juvelyrikos parodoje „Amber Trip“.

Maistologija. Mano blogi spėjimai, atrodo, vis dėlto pasitvirtino. Apie Lietuvos dalyvavimą „Expo 2015“ parodoje kažkaip įtartinai mažai naujienų.

Milane kabinsime makaronus. Makaronų meistrams italams ir visam pasauliui. Iki pasaulinės parodos „Expo 2015“ liko gerokai mažiau nei šimtas dienų, o mūsiškė Žemės ūkio ministerija savo tinklalapyje įjungė skaitiklį, „mušantį“ dienas, likusias iki „Agrobalt“ parodos, kuri įvyks kitais metais.

Galvojau, parašysiu tekstą apie tai, kad tampame, o gal jau ir tapome gurmė valstybe (gurmė yra tas, kuriam rūpi maisto malonumas). Specializuoti kavos barai, kone kas savaitę atidaromi nauji restoranai, virėjų – asmenybių mada, pasakiški gurmė krautuvių asortimentai, vis platėjančios vyno išmanytojų gretos. Dar pridėkime skaitomiausių knygų dešimtukus: receptų kūrėjai jau seniai iš barščių išmetė eilėraščių kūrėjus.

Esame pačiame virtuvinio sąjūdžio įkarštyje. Belieka sveikai pasigirti. Visus šiuos ir kitus gastronominius procesus parodyti pasauliui. Atsiverti: kas esame, ką valgome ir kuo užgeriame. Kaip tai padaryti? Per trumpą laiką pasipasakoti apie saldainius, sūrius, alų, dešras, medų ir talentingus šefus nėra paprasta užduotis. Gal net ir nelabai įmanoma. Jeigu ne „Expo 2015“. Jeigu ne dieviškoji galimybė užlipti ant Milano gastronomijos podiumo!

Gegužės pirmąją prasidedančios pasaulinės parodos tema – maistas. Štai ji – ideali proga pademonstruoti nacionalinį gastronominį progresą dvidešimčiai milijonų Milane laukiamų parodos lankytojų! Perkelti visam pusmečiui į Italiją lietuvišką gero skonio šurmulį, tą simpatišką kulinarinį entuziazmą, kuris pagaliau apniko pilkų cepelinų valgytojų šalį.

Entuziazmo kurį laiką būta ir dėl „Expo 2015“. Tiesa, tas entuziazmas buvo ne gastronominio, o statybinio pobūdžio. Patyręs „Expo“ parodų organizavimo vilkas Lietuvos paviljono komisaras Romas Jankauskas sugebėjo įžiebti netgi tam tikrą intrigą: paskelbė atvirą paviljono konkursą, kuriame dalyvavo geriausi šalies architektai. Spaudoje vyko įdomios diskusijos apie Lietuvos namus Milane, jų vidų, išorę, estetiką. Buvo paskelbtas konkurso laimėtojas. Ir viskas. Su pasauline paroda susijęs entuziazmas išblėso. Dabar jis lygus absoliučiam nuliui.

Aš nė kiek neabejoju, kad Lietuvos paviljonas Milane architektūriniu požiūriu nebus prastesnis nei kaimynų. Kad bus laiku pastatytas, įrengtas ir šalies Prezidentei nebus gėda jo atidaryti. Bet aš esu gastronomijos žmogus. Man šiuo atveju visiškai nerūpi Lietuvos skonio forma – paviljonas. Man rūpi skonio turinys – paviljono ekspozicija.  Kas Milane svarbiau – forma ar turinys? Parodos tema ar temos architektūrinis lukštas? Čia tokie patys klausimai, kaip ir dilema, ar teatrui svarbiau graži rūbinė, ar solistų pajėgumas. Geri solistai gali dainuoti ir be gražios rūbinės, ir bus išgirsti.  Įdomų gastronominį turinį parodoje galima būtų išdėlioti be sienų, be architektoninių efektų – tiesiog ant žolės! Kaip Edouardo Manet paveiksle. Ir, manau, atsirastų susidomėjusiųjų!

Milane ant žolės neliksime. Esame kūrybingų architektų, dizainerių ir išmoningų statybininkų tauta. Esame formos ir pakavimo meistrai. Žavingos lėkštės, dailios dėžutės, elegantiška pakuotė, įspūdinga tara – tai dalykai, kuriuos esame įvaldę tobulai. Kai Vilniuje man įpila espreso kavos į manieringą stiklinaitę – sutrinku. Čia tai bent! Kai kas nors atveža į Romą lauktuvių – lietuviškų saldainių žaismingoje dėžutėje, Roma stebisi: oho! Kai dovanoju mūsų alaus elegantiškame stiklo butelyje su reljefiškai įspaustais gamintojo simboliais, prie alaus ~haute couture~ nepratę italai netiki, kad stikle – ne brendis ir ne likeris.

Lietuvos paviljono likimas Milane – tai dar viena lietuviška formos pergalė prieš turinį. Išvaizdos – prieš skonį. Architektūros – prieš gastronomiją. Statybininkų – prieš ūkininkus. Kartojasi daugsyk girdėta istorija apie tai, kaip pinigų nestokojantis verslininkas atidaro savo restoraną. Ką dės į lėkštes savo klientams, jis tiksliai nežino, bet lėkščių dizaino viziją turi, ir netgi labai aiškią. Po kažkiek laiko restoranas, taip ir neradęs savo turinio, numiršta, o jo kūrėjas reiškia apgailestavimą, kad maitinimo verslas – nuostolingas, nes niekam nereikia gerų restoranų.

Likus mažiau nei šimtui dienų iki pasaulinės parodos apie maistą atidarymo, gurmanizuotoje visuomenėje – absoliutus štilis. Nevyksta viešos diskusijos dėl Lietuvos paviljono „Expo 2015“ turinio. Nesiginčijame, nesijaudiname, menkai svarstome, ką pasauliui – dvidešimčiai milijonų – duosime paragauti Milane.  Problema išspręsta lietuviškai – statomas didelis, gražus namas. O jeigu bus didelis namas, bus ir valgyti. Kažko bus…

Jausmas toks, kad Milano „Expo“, kuri Lietuvai kainuos keturis milijonus eurų, įdomi nebent kelionių agentūroms ir dar porai ministerijų. Jeigu kalba būtų apie Europos krepšinio čempionatą – trykštų patriotizmas. Jeigu tai būtų olimpinės žaidynės – regėtume dar didesnį patriotizmo protrūkį. O „Expo 2015“ kažkodėl patriotizmo negeneruoja, ir tiek. Milano pasaulinę parodą daug kas įsivaizduoja kaip didelį tarptautinį maisto „kermošių“. Ką nuveši – tą suvalgys. O ko nesuvalgys – tą parsiveši atgal!

Bet kalbos jeigu ir vyksta, tai daugiausia pakavimo temomis. Atrodytų, namas jau yra, galvokime, ką ant stalo padėsime. Bet mūsų maistininkai toliau užsispyrę svarsto, ne ką, o kaip. Jų nuomone, pamatęs Lietuvos paviljoną, lankytojas – gurmė stebėsis unikalia paviljono architektūra. Paskui lankytojas – gurmė įeis į vidų ir žavėsis paviljono interjeru. Tada nukreips žvilgsnį į ekspoziciją. Manote, lankytojas – gurmė pagaliau pradės kažką ragauti? Klystate. Jam teks įvertinti lietuviškų stendų kokybę. „Svarbiausia tokio dydžio parodose – įrengti patrauklius stendus“, – kalba apie „Expo 2015“ vienos didelės maisto bendrovės vadovas. Jam kelia juoką skonio dalykai. Jam rūpi rodyti pramonę: „Gal ir neblogas dalykas ekspozicijose yra medus ir kaimiška dešra. Bet žmonės, tai matydami, susidaro nuomonę, kad tai – dar neišsivysčiusi valstybė. Užtat svarbu parodyti, ant kokio tvirtumo pamato stovi mūsų maisto pramonė.“

Jeigu šis maisto pramonės bosas užsuktų, tarkime, į vieną įdomiausių maisto parodų – „Slow Food“ pasaulinį maisto saloną Turine, jis pamatytų itin mužikiškus stendus ir neįtikėtiną gastronomijos kokybę. Kas šiais laikais yra gastronominė kokybė?  Atsakymas paprastas ir tuo pat metu labai nepatogus didiesiems maisto pramonininkams: įvairovė ir savitumas. Milane mums nereikėtų pasakoti, kad nesame alkani ir turime ką valgyti. Nereikėtų girtis fabrikų architektūra, gamybos plėtra, apyvarta ir eksportu. Nebūtina užsiminti apie lietuvišką ementalį, dzūkišką „prosecco“ vyną, aukštaitišką mocarelą. Užjuoks.

Bandau įsivaizduoti, kas atstovaus Lietuvai pasaulinėje parodoje: a) maži sūrininkai ar b) „Rokiškio sūris“? A) mažos alaus daryklos ar b) Klaipėdos „Švyturys“? A) nišiniai gastronominiai produktai ar b) masinė gamyba? Jeigu visi atsakymai – b, tada į Milaną vežkime „Maximą“. Apie viską pagalvos ir nereikės raudonuoti.

Lietuvai reikėtų lygiuotis į maisto lyderius. Lyderė šioje srityje yra Italija. Ne ta Italija, kuri juokino pasaulį, niekaip nesugebėdama apsaugoti „Expo“ statybų aikštelės nuo Kalabrijos ir Sicilijos mafijos čiuptuvų. Ne ta Italija, kuri tragiškai vėluoja su parodos objektų statybomis. Mums turėtų rūpėti gastronominė, puikių produktų ir unikalaus skonio Italija. Ji yra lyderė, todėl ir pasiūlė pasauliui maisto temą. Šioje šalyje nominali papildoma vertė, gaunama iš vieno hektaro bet kokių kultūrų, yra 300 proc. didesnė, palyginti su Didžiąja Britanija, 200 proc. – palyginti su Ispanija ir Vokietija, 70 proc. – su Prancūzija. Italija pasaulyje pirmauja ekologiško ūkininkavimo srityje, nes 43 852 įmonės pagamina 17 proc. visos Europos ekologiško maisto produkcijos.

Bet svarbiausias Italijos turtas yra gastronominis savitumas: ši šalis turi 268 produktus, įvertintus saugomos geografinės ir kilmės vietos nuorodomis. Antroje vietoje – Prancūzija su 207, trečioje – Ispanija su 162 nuorodomis.

Mes esame stipriausi tarp Baltijos šalių su šešiomis nuorodomis: tai Stakliškių midus, baltas varškės sūris, Seinų-Lazdijų medus, Daujėnų duona, žemaitiškas kastinys, skilandis. Šie produktai turėtų būti mūsų gastronominės delegacijos vėliava, mūsų „sunkioji artilerija“, mūsų gastronominio patriotizmo smogiamoji jėga. Ar bus? Pažiūrėsime. Esame elegantiški fasuotojai, aukščiausio lygio pakuotojai, unikalios taros kūrėjai. Bet kažkodėl pamirštame ant balto varškės sūrio etiketės įkalti saugomos geografinės nuorodos registro ženklą.

Tuos, kurie svajoja apie patrauklius „Expo 2015“ stendus, galiu patikinti: stendai nėra pasaulinės parodos tema. Statistinis Milano parodos lankytojas bus gastronomiškai išsilavinęs, smalsus naujų aromatų ir skonio medžiotojas, o ne stendų vertintojas.  Technologiškai pažangius stendus pasilikite „Agrobalt“ ir kitoms (maisto) pakavimo parodoms. Į Milaną vežkite unikalų medų ir rankomis minkomą duoną. Bet ar prasimuš ant gastronominio podiumo patys mažiausi ir įdomiausi? Šiuo metu tai – esminis nacionalinės maisto politikos klausimas.

Kol kas vangus pasirengimas „Expo 2015“ parodai rodo, kad nacionalinė maisto politika yra labai vangi. Ar ji apskritai egzistuoja? Pamatysime Milane.

Paulius Jurkevičius, Roma

Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta teminė dailės ir muzikos noktiurnų paroda „Nox lunaris Nox perfecta“ (Mėnesienos naktis – tobula naktis). Joje eksponuojami dvidešimties žymių lietuvių dailininkų noktiurnai – nuo Ferdinando Ruščico iki Rūtos Katiliūtės.

Surinkus juos draugėn galima konstatuoti, kad noktiurnams būdingos šaltos mėlynos spalvos ganėtinai svetimos lietuviškam mentalitetui – žalia jam gerokai artimesnė. Marinos žanras, kuris dažnai asocijuojamas su noktiurnais, taip pat nėra stiprioji mūsų dailės mokyklos pusė. Nors tokius noktiurnus puikiai tapė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, išimtis veikiau patvirtina taisyklę.

Noktiurnų tema lietuvių dailėje, priešingai nei Vakarų Europoje, nėra dažna. Jau Rembrandtas buvo didelis šviesotamsos meistras, tačiau noktiurnas ypač suklestėjo XIX a. Šią temą vienas pirmųjų dėsningai plėtojo vokiečių romantikas Casparas Davidas Fridrichas, vėliau – šveicaras Arnoldas Böcklinas ir JAV kilmės britas Jamesas Abbottas McNeillas Whistleris bei graikų kilmės rusas Archipas Kuindži, taip pat rusų simbolistai Michailas Vrubelis ir Nikolajus Rerichas.

Noktiurnas siejasi su romantizmu ir misticizmu, yra rafinuotas ir reikalaujantis didelio profesinio meistriškumo, nes šaltą mėnulio švytėjimą perteikti sudėtingiau nei šiltą saulės šviesą.

Pirmoje lietuviškojo noktiurno parodoje pristatomi Neemijos Arbit Blato, Česlovo Janušo, Viktoro Petravičiaus, Akvilės Zavišaitės ir kitų meistrų tapyti nakties peizažai. Parodos metu galerijoje mėnesienos nuotaikas skleidžia ir muzikiniai noktiurnai, parašyti Johno Fieldo, Frédérico Chopino, Claude’o Debussy ir kitų žymių kompozitorių

Sausio 23–25 d. Vilniuje, „Litexpo“ parodų ir kongresų centre, vyksta trečioji tarptautinė turizmo ir aktyvaus laisvalaikio paroda „Adventur 2015“. Šiųmečio renginio akcentas – atsakingas kelionių planavimas.

Parodos „Adventur“ vadovė Dovilė Vertelytė-Saldukienė aiškina, kad vis dažniau gyventojai, užuot kreipęsi į kelionių organizatorius, išvykas planuoja savarankiškai, todėl iš kelionių ekspertų lankytojai girdi, kaip profesionaliai suplanuoti kelionę, kad ji būtų sklandi. Ji pastebi, kad šių metų parodos tematikai įtakos turi ir praėjusių metų kelionių organizatorių „Go Planet Travel“ ir „Plius Travel“ veiklos nutraukimas.

„Didieji kelionių organizatoriai, rinkos lyderiai teigia, kad pasitikėjimas dėl įvykių, apkartinusių kai kurių keliautojų įspūdžius, nėra labai didelis, – tvirtina D.Vertelytė–Saldukienė. – Abi kompanijos, iki nutraukiant jų veiklą, ketino dalyvauti ir šiųmetėje parodoje, pristatyti lankytojams gerų pasiūlymų. Taigi tokios žinios buvo nemalonios ne tik nukentėjusiems nuo jų veiklos, bet ir mums, kaip organizatoriams, nes jie buvo vieni iš parodos dalyvių.“

„Litexpo“ atstovės teigimu, „Adventur 2015“ šūkis „Planuok keliones atsakingai“ įprasmina ir tėvams bei pedagogams aktualias edukacines vaikų keliones po Lietuvą ir užsienį, todėl pirmoji parodos diena skirta moksleiviams susipažinti su tokių kelionių po Lietuvą ir užsienio šalis galimybėmis, siūlomomis nuolaidomis.

Be mokymo įstaigų išvykų ir kelionių su vaikais, šeimų kelionių temų, lankytojai  gali susipažinti ir su proginių kelionių tema: romantiškų išvykų, vestuvinių ir povestuvinių kelionių galimybėmis.

Tarptautinėje parodoje prisistato daugiau kaip 200 dalyvių iš 18 pasaulio šalių – nuo Latvijos ir Baltarusijos iki Irano ir Seišelių salų.

Į parodos programą šiemet įtrauktos dvi naujos temos „Kelionių muzika“ (apie Lietuvoje vyksiančius muzikos festivalius) ir „Kelionių fotografija“ (kelionių technikos pristatymas), kurios, kaip tikimasi, sudomins naujus lankytojus. Planuojama, kad sausio 23–25 d. „Adventur 2015“ lankytojų skaičius bus didesnis nei pernai (16,5 tūkst.) ir pasieks 20 tūkst.

Lapkričio 21–23 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, veikia paroda „Mokykla 2014“, kurioje bus galima susipažinti su inovatyviomis mokymo priemonėmis ir mokymo metodikomis.

Parodoje vyks gausybė renginių. Iš jų svarbiausi: medijų bei IT raštingumui skirta konferencija „Ar mokytojas tebėra vedlys?“ ir forumai „Švietimo patirtys nuo A iki Ž“ bei „Ar mokykla atvira šiuolaikiniam pasauliui?“.

Konferencijoje bus gilinamasi į tai, kaip vaikui sąmoningai ir kritiškai atsirinkti reikiamą informaciją iš didžiulio jos srauto, į informacinių technologijų taikymą mokymo procese ir potencialias vaikams internete kylančias grėsmes.

Forume „Švietimo patirtys nuo A iki Ž“ pasirodys penkiolika švietimo vadybininkų, praktikų ir inovatorių, kurių kiekvienas per penkiolika minučių pasidalys savo sėkmės istorijomis ar idėjomis, kaip pagerinti mokyklų veiklą ir mokinių rezultatus.

Forumo „Ar mokykla atvira šiuolaikiniam pasauliui?“, skirto Globalaus švietimo savaitei paminėti, tikslas – aptarti švietimo sistemos perspektyvas ir galimybes ugdyti globaliai mąstančius bei pasaulinę problematiką suvokiančius mokinius. Forumo dalyviai taip pat gilinsis, kaip reikėtų tobulinti ugdymo turinį ir metodus, kad švietimas neatsiliktų nuo globalaus ir greitai besikeičiančio pasaulio diktuojamų aktualijų.

Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į diskusiją „Kokio norime Lietuvos švietimo?“, kurioje dalyvaus ir švietimo bei mokslo ministras Dainius Pavalkis, į Lietuvos kino centro rengiamas dirbtuves „Vizualus matymas“, pristatymą „Robotika mokykloje – ugdome kūrybiškumą!“ bei praktinį užsiėmimą „Tarp chaoso ir tvarkos. Kaip veikia jūsų mokykla ir klasė?“. Parodoje taip pat bus galima išbandyti įvairias modernias mokymosi technologijas.

2014 rugsėjo 16 d., 11 val. Užutrakio dvaro sodybos rūmuose atidaroma paroda „Portretas ir Epocha. Ludomiro, Vincento ir Aleksandro Slendzinskių tapyba“. Paroda veiks iki 2015 m. rugsėjo vidurio.

Parodoje pristatoma garsios lenkų tapytojų, vilniečių menininkų Slendzinskių dinastijos atstovų kūryba.

1927 metais Vilniuje Ludomiras Slendzinskis savo gyvenimo aprašyme rašė: „Gimiau 1889 m. lapkričio 16 d. Vilniuje Slendinskių šeimoje – tėvas Vincentas, motina Ana Bolcevič. Mane pakrikštijo lapkričio 29 d. Bernardinų bažnyčioje. Esu tapytojų: Aleksandro Rustemo mokinio anūkas ir Vincento, Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklos auklėtinio, sūnus; išaugau meno kupinoje aplinkoje. Jau nuo vaikystės man buvo artimos Rafaelio, Rembranto, Mikelandželo, Rubenso bei kitų įžymių kūrėjų pavardės ir veikla. Mano šeimoje buvo muzikos kultas… Svajojau apie virtuozo karjerą, bet tam siekiui išsipildyti trukdė profesionalaus muzikinio parengimo stoka mano mieste, todėl paskutiniais metais besimokydamas gimnazijoje nutariau pasišvęsti tapybai.“

Užutrakio dvaro sodybos rūmų antrojo aukšto ekspozicinėms erdvėms sukurta paroda atskleidžia šias temas:

Prie Neries ir prie Vyslos – Vilniaus (1923 – 1945) ir Krokuvos (1945-1980) laikotarpių Ludomiro Slendzinskio darbai;

Kelionės ir sugrįžimai – aliejinė tapyba studijų Italijoje ir Graikijoje metu, šeimos portretai;

Irena ir Ludomiras – meilės istorija;

Tapytojų dinastija – Aleksandras ir Vincentas Slendzinskiai;

Vilnius grafikoje – darbai iš Slendzinskių galerijos Balstogėje;

Ludomiras iš Vilniaus Slendzinskis – Vilniaus laikotarpio darbai (1923-1945).

Česlovas Milošas pranešime, skaitytame 2000 m. spalio 2 d. Gėtės institute Vilniuje Nobelio premijos laureatų Č. Milošo, V. Šimborskos, G. Graso ir T. Venclovos susitikimo metu pasakė: „…Ludomiras Slendinskis, vienas garsiausių tarpukario Vilniaus tapytojų… Slendinskis, 1945 metais palikdamas Vilnių, nutapė truputį pasakišką miesto portretą, primenantį bažnyčių bokštų ir debesų fejeriją. Tai pavadino „Oratorija“. Šį paveikslą aš asmeniškai pavadinčiau šlovės himnu Vilniaus architektūros grožiui, o kartu gailesčio rauda. Graudi tremtinio rauda visam laikui liks miesto istorijoje, kai niekas jau neprisimins skirstymo į nugalėjusius ir nugalėtuosius“. („Lithuania“ 2001,1 (38)

Po vernisažo Užutrakio dvaro sodybos rūmuose vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Portretas ir epocha“, skirta Slendzinskių dinastijos dailininkų kūrybos bei tarpukario Vilniaus menininkų visuomeninio gyvenimo ir veiklos aptarimui.

Parodą organizuoja Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija kartu su Slendzinskio galerija Balstogėje, Nacionaliniu muziejumi Varšuvoje, Lietuvos dailės muziejumi, Nacionaliniu muziejumi Krokuvoje, Palenkės muziejumi Balstogėje, Apskrities muziejumi Suvalkuose bei privačiais kolekcininkais. Ši paroda yra tęstinio projekto, finansuojamo Lenkijos kultūros ir paveldo ministerijos bei Lietuvos kultūros tarybos, dalis. Projektą koordinuoja Karaliaus Jono III rūmų muziejus Vilanove.

Dar yra šansų pamatyti iki rugsėjo 1-osios sostinės galerijoje „Elysium“, įsikūrusioje priešais Santuokų rūmus, eksponuojamą senųjų Italijos tapybos meistrų paveikslų kolekciją. Ją surinkti padėjo žymus tos šalies meno ekspertas, galerininkas ir antikvarininkas Giorgio Baratti. Paroda, kurioje eksponuojami XVI–XVIII a. kūriniai, apima Italijos tapybos tradicijos panoramą nuo Milano iki Neapolio. Tarp pristatomų autorių – Leonardo Da Vinci mokyklos tiesioginis sekėjas Giovanni Giampetrino, tapytojas ant akmens plokščių Alessandro Turchi ir garsus peizažistas Janas Hackeartas.

O Vilniaus Tolerancijos centre veikia paroda „Prancūzijos spalvos ir formos“. Tai garsių litvakų, XX a. pradžioje susibūrusių l‘Ecole de Paris aplinkoje, kūriniai iš Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondo ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių.