Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta dailininko Jono Chruckio (1810–1885) kūrybos paroda “Kultūrų dialogai”. Ji atvežta iš Minske įsikūrusio Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus. Dailininkas J.Chruckis, kilęs iš LDK priklausiusių žemių, aštuonerius metus gyveno ir kūrė Vilniuje. Jo darbai Lietuvos sostinėje eksponuojami pirmą kartą.

Radvilų rūmuose Vilniuje atidaryta išeivijos grafiko Vaclovo Rato-Rataiskio (1910–1973) retrospektyvinė šimtosioms gimimo metinėms skirta paroda. Lankytojams pristatoma per 70 kūrinių iš Lietuvos muziejų fondų bei privačių rinkinių, Australijos, kurioje dailininkas gyveno po karo, nacionaliniame muziejuje saugomų jo darbų faksimilių. Grafikas labiausiai mėgo vaizduoti Australijos gamtą, pajūrio peizažus ir čiabuvių gyvenimą.

Trečiadienį 18 val. Vilniuje, Savicko paveikslų galerijoje, atidaroma paroda “Jurgis Savickis ir Prancūzija”, skirta žymaus lietuvių diplomato, dailininko ir rašytojo 120-osioms gimimo metinėms.

Joje bus demonstruojama neseniai Prancūzijoje atrasta dokumentinė kino bei fotomedžiaga apie J.Savickį ir jo draugus (Antaną Liutkų, Petrą Klimą, Joną Aistį ir kt.). Šioje šalyje J.Savickis gyveno 1940–1952 m., ten parašė savo garsųjį karo metų dienoraštį “Žemė dega”.

"Veido" archyvas

Apie Povilo Ričardo Vaitiekūno pamokas ne kartą teko klausytis iš jo mokinių. Visi šie pasakojimai būdavo persmelkti giliausia pagarba. Vis dėlto pats P.R.Vaitiekūnas vardyti savo mokinių nelinkęs: “Jeigu jie laiko mane savo mokytoju – tegu. Tačiau man visai nepritinka girtis, kad talentingi, šiandien daug nuveikę menininkai – mano mokiniai”, – įsitikinęs pašnekovas.

Su profesūra Vilniaus dailės akademijoje tapytojas atsisveikino jau senokai, dėl to visai nesigaili. “Kitiems dėstytojams dirbdamas akademijoje sakydavau: skundiesi, kad mažai pinigų, – eik kur geriau. Tai ir pats taip padariau. Dabar džiaugiuosi išėjęs: valstybinės pensijos, kurią gaunu, gyventi kaime pakanka (nors dažams kartais pritrūksta). O mokiniai, kurie nori, mane ir Mardasavo kaime susiranda”, – pasakoja tapytojas.

Šiuo metu dailininkas, gimęs ir užaugęs Kaune, gyvena Dzūkijos menininkų rezervatu neretai vadinamame Mardasavo kaime. Kitame to paties senovinio kaimo gale – dailininko ir rašytojo Leonardo Gutausko troba.

Geltona, mėlyna, raudona

“Vieni atsikelia iš ryto ir stoja prie molberto kaip į darbą. Aš taip nemoku. Vaizdas, kurį matau, persekioja mane savaitėmis ar mėnesiais”, – prisipažįsta dailininkas.

Kas yra menas, tapytojas tvirtina iki šiol nežinąs: užtenka ir to, kad šiek tiek išmano dailę. Dažnai prisimena prozininko Antano Ramono įrašytą dedikaciją: “Laimingas tas, kuriam duota gyventi, žiūrėti… ir matyti.” Tik ne visi mato.

“Pažvelkite štai čia, – nusiveda mus, kelis smalsius savo “tardytojus”, prie paveikslo “Vanitas”. Juodame jo fone baltuoja nedidelė ovali dėmelė. Kadangi parodą jau buvome spėję apibėgti, pagrįstai spėjome, kad tai – dar vienas tapytojo natiurmortuose pamėgtas “akmuo, panašus į kaukolę”.

“Ar matote, kad čia, viršuje, geltona, per vidurį – mėlyna juosta, o apačioje – raudona? – rodydamas atspalviais vos vos besiskiriančius juodai nutapytus plotus, reikliai nužvelgia mus paveikslo autorius. – Jeigu nematote – vadinasi, nėra apie ką toliau šnekėti”.

Ne veltui Antanas Gudaitis, pas kurį kadaise tapybą studijavo P.R.Vaitiekūnas, vadino šį tapytoją mistiniu realistu.

Plakatai ant medžių

Jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje, atidarytoje Nacionalinėje dailės galerijoje, rodoma daugiau nei pusantro šimto P.R.Vaitiekūno darbų. Keturios dešimtys jų – nauji, anksčiau viešai dar nerodyti paveikslai. Pats autorius neslepia, kad nepavyko surinkti tokios ekspozicijos, kokios būtų labiausiai norėjęs: pernelyg išblaškyti po pasaulį jo darbai.

Pasak galerijos vadovės Lolitos Jablonskienės, dauguma P.R.Vaitiekūno kūrinių saugoma būtent privačiose kolekcijose, o ne muziejuose. Lietuvos dailės muziejaus fonduose – vos dvylika šio autoriaus kūrybos pavyzdžių, naujausi įsigyti dar 1990-aisiais.

Dailininko rankai paklūsta įvairiausios technikos: storos, “riebios” aliejinių dažų rievės, ryškios pastelės, rytietiškus hieroglifus primenantys juodo tušo grafikos lakštai, draugų portretai, nedideliuose lapeliuose taikliai “užmesti” pieštuku.

“Turėti talentą negana. Svarbu, ką žmogus veikia su savuoju talentu”, – sako parodos salėje esančiame monitoriuje mirgantis P.R.Vaitiekūno veidas.

Jei turėsite laiko, rekomenduoju nepagailėti jo nuosekliam parodos kuratorės Mildos Žvirblytės parengtam interviu išklausyti. Išgirsite daug intriguojančių epizodų iš dailininko studijų metų, prisiminimų apie jo sutiktus žmones ir tikruosius autoritetus. Beje, P.R.Vaitiekūnas tvirtina, kad tik pačių dailininkų mintys apie meną vertos dėmesio, nes žmogus, kuriantis pats, niekad nepavydės šito džiaugsmo kitam.

Iš galerijos atsitiktinai keliavome drauge. Tapytojas po pažastim nešėsi kuratorės įteiktą parodos plakatų ritinį. Kur juos kabins? Tvirtino, kad ant miško medžių Mardasave.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas