Sezoną spėjusius atidaryti motociklininkus į gegužės 10-12 dienomis, „Litexpo“ parodų centre vyksiančią tryliktąją automobilių, automechanikos, ir laisvalaikio transporto parodą „ALT 2013“ trauks motociklų ir jiems skirtų aksesuarų premjeros.

Didžiausius motociklų gerbėjus pritrauks sportinių motociklų gamintojo „KTM-Sportmotorcycle AG“ atstovai – bendrovė „Motoshop“. Parodos metu čia lankytojams bus pristatytas šio austrų motociklo gamintojo flagmanas, bene didžiausia šių metų motociklų pasaulio naujiena – didysis kelioninis enduro tipo motociklas „KTM 1190 Adventure“. Čia pat lankytojai galės susipažinti ir su nauja, į jaunimą orientuota „KTM Duke“ serija.
Be abejo, nebus apsieita ir be sportinių motociklų. Ekspozicijoje – visa gama „KTM“ lenktyninių bekelės motociklų, kurių balne finišo link skrieja tiek pasaulio, tiek Lietuvos motokroso bei enduro lenktynių serijų nugalėtojai.
Parodoje bus ir kuklesnių dviračių savaeigių transporto priemonių variantų. Tai – stilingi ir ekonomiški „Mosca“ motoroleriai. Įdomus faktas – šis prekės ženklas yra lietuviškas. Motoroleriai gaminami Kinijoje, pagal specialų „Motoshop“ užsakymą. Skelbiama, kad jie pasižymi itin aukšta kokybe.
„ALT 2013“ lankytojai galės apžiūrėti ne tik stovinčius motociklus. Įvairius triukus visas tris parodos dienas lauko aikštelėje rodys moto kaskadininkai. Tokiu šou Virginijaus Žukausko motociklų vairavimo mokykla kvies vairuotojus nuo keturių ratų peršokti ant dviejų.
„Motomanai“ pažers galybę motociklams skirtų aksesuarų, o kai kurie iš jų turėtų pasirodyti vertingi ir automobilių vairuotojams. Pagrindinė naujiena jų stende – „Qstarz Lap Timer“. Tai GPS principu veikiantis prietaisas, matuojantis įvairius lenktynininkams aktualius parametrus: tokius kaip rato laiką, momentinį greitį, poziciją trasoje ar pagreitį. Atstovai skelbia, kad šis prietaisas pritaikytas visiems lenktynių tipams. Galiausiai, „Motomanai“ pristatys visą šūsnį ekstremaliam vairavimui fiksuoti skirtų kamerų – proga įsiamžinti nuotykius trasoje.
Paroda ALT vyks gegužės 10-12 dienomis. Šiemet beveik 17 000 kv. metrų plotą užimsiančioje ekspozicijoje savo produkciją ir naujoves pristatys apie 70 automobilių verslo atstovų iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos.

Sostinės „Mažojoje galerijoje“ veikia tapytojos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Dalios Kasčiūnaitės fotografijų paroda. „Fotografija tiesiog susirgau. Žiūrėdama į objektyvą turiu matyti ne tik tiesioginį vaizdą, bet ir numanyti galutinį rezultatą, o man, kaip dailininkei improvizatorei, tai gana sudėtinga. Mane tai tramdo ir disciplinuoja. Pro objektyvą žiūriu ne kaip profesionali fotografė, bet kaip profesionali tapytoja – aistringa, impulsyvi moteris. Parodą Žvėryne – rajone, kuriame užaugau, atidariau savo gimtadienio proga. O skaičius toks mistiškai gražus – 66“, – valiūkiškai pasakoja autorė.

Sostinės galerijoje “Kunstkamera” atidaryta išeivijos menininkų abstrakcionistų paroda „Pasitraukimai. Abstrakcija išeivijos dailėje“. Istoriškai taip jau susiklostė, kad abstrakti meninė raiška dažnesnė būtent išeivijoje, nes ten atsidūrė daug talentingiausių Kauno meno mokyklos auklėtinių. Pasaulis anapus Atlanto buvo visiškai kitoks nei paliktoji Lietuva, o kultūrinis šokas toks aštrus, kad daugelis išvykusiųjų (Adomas Galdikas, Romas Viesulas, Elena Urbaitytė, Kazimieras Žoromskis, Kęstutis Zapkus ir kt.) pasirinko abstrakčią vizualinę raišką. Visi parodos kūriniai surinkti iš privačių kolekcijų.

Kauniečiai menininkai, susibūrę į „Laisvųjų menininkų“ asociaciją, šiemet ketina maloniai nustebinti parodos „Pelenė“ lankytojas ir rengia įspūdingą juvelyrikos ekspoziciją, šalia kurios įsikurs meistrų dirbtuvės arba kitaip vadinamas „workshop‘as“.

Savo autorinius papuošalus čia eksponuos Mindaugas Juodis, Raimundas Žemaitis ir Antanas Kareckas, o stulbinančią gintarinių papuošalų kolekciją pristatys viena didžiausių juvelyrinių dirbinių iš gintaro gamintojų Lietuvoje -  UAB “Gritpedžiai” ir Ko..

Kaip sako „Laisviesiems menininkams“ atstovaujančios galerijos „ALM“ vadovė Aušra Martinkutė-Juodienė, visi darbai – rankų darbo, unikalūs ir atspindintys tik šiems autoriams būdingą stilistiką. „Raimundo Žemaičio – lakoniški, preciziškai atlikti, puoselėjantys gilias juvelyrikos tradicijas. Jo darbuose dominuoja auksas, sidabras ir briliantai. A.Karecko įmonės meistrų darbai įdomūs savo faktūromis, gamtinėmis formomis, šilti ir organiški. Čia dominuoja sidabras ir įvairūs akmenys. Mindaugo Juodžio darbai išsiskiria masyvumu, ekstravagancija, tobulu atlikimu. Autorius derina skirtingos prigimties medžiagas – auksą ir medį, plastiką ir sidabrą, plieną ir rubinus. Darbus inkrustuoja perlais, deimantais, rubinais arba pusbrangiais akmenimis“, – kiekvieno autoriaus darbus trumpai apibūdina A. Martinkutė-Juodienė ir priduria, kad tokie darbai turi išliekamąją vertę, todėl gali keliauti iš kartos į kartą, džiugindami jų šeimininkes.

Juvelyrų teigimu, papuošalas nėra vien tik grožio atributas. Pavyzdžiui, autorinius darbus pas M. Juodį užsisakančios moterys, be noro  atskleisti savo individualumą, kartu pageidauja įsigyti savotišką talismaną. Menininkas įsitikinęs, kad kiekvienas papuošalas – tai užkoduota informacija. Jame telpa ne tik akmens, metalo ar kitos medžiagos energija, bet ir menininko intencija su kuria jis kūrė tą darbą.

Kalbėdama apie UAB „Gritpedžiai“ ir Ko gintarinių papuošalų ekspoziciją, A. Martinkutė-Juodienė teigia, kad tai labai įdomi ir nestandartinė papuošalų kolekcija, neturinti nieko bendro su suvenyrų parduotuvėse turistams skirtais niekučiais.  „Specialiomis technologijos apdirbtas gintaras išsiskiria savo įvairove ir stebina spalvų, formų bei faktūrų palete –  nuo natūralaus neapdirbto pilkai rusvo matinio iki skaidraus žalio ar net ryškiai raudono gintaro. Lietuvos rinkai tai pakankami naujos gintaro apdirbimo idėjos – tiek kalbant apie dizainą, tiek  – apie technologijas“, – neabejoja A. Martinkutė-Juodienė.

Parodos metu kasdien po dvi valandas veiks juvelyro dirbtuvės. „Juvelyro darbas – ilgas, pakankamai fiziškai sunkus ir visai neromantiškas procesas. Dažnas net neįsivaizduoja kokia šio proceso eiga“, – įsitikinę dirbtuves organizuojantys menininkai ir sako, kad idėja žmonėms parodyti jų darbo užkulisius kilo seniai, o paroda „Pelenė“ pasirodė tam labai tinkama vieta. Dalis darbo proceso bus demonstruojama vietoje, dalis – per video medžiagą, taip kad „Pelenė“ lankytojai turės unikalią progą pamatyti kaip kietas, šaltas metalas juvelyro rankose virsta prašmatniu papuošalu.

Ekspozicijoje, kurią rengė „Laisviesiems menininkams“ atstovaujanti galerija „ALM“, bus galima rasti ne tik autorinės juvelyrikos, bet ir Mindaugo Juodžio tapybos darbų, Gedimino Šibonio keramikos.

Grožio industrijos paroda „Pelenė“ vyks balandžio 5-7 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Joje dalyvaus per 200 įmonių iš keleto pasaulio šalių. Didžioji jų dalis demonstruos profesionalios kosmetikos veidui, kūnui, plaukams naujienas. Šiemet nemažai dalyvių supažindins su kosmetika vyrams, su parfumerijos naujienomis,  nagų priežiūros priemonėmis.  Parodoje bus galima išsirinkti ne tik papuošalų, bet ir įvairių aksesuarų – pirštinių, diržų, rankinių, galvos apdangalų ir kt.

Pirmą kartą ši paroda užims net dvi ekspozicijų sales bei keletą konferencijų salių. Bilietų kaina – 10 Lt ir 5 Lt. Bilietus jau galima įsigyti internete www.bilietupasaulis.lt .

Savaitgalį Nacionalinėje dailės galerijoje pradėjo veikti dviejų žymių lietuvių menininkų pomirtinės parodos: Stanislovo Kuzmos (1947–2012) „Skulptūra + 5425 dienos“ bei Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) „Rentgenogramos“.
M.T.Rožanskaitė garsėjo medicininės tematikos paveikslais – širdies operacijų, rentgeno kabinetų, ligoninių vaizdais. Jos kūryba – tai nepagražintos tikrovės rentgenogramos. S.Kuzmos parodoje bus eksponuojami ankstyvieji, mažiau žinomi autoriaus piešiniai, skulptūros ir užrašai, kuriuos papildo Algimanto Kunčiaus ir Arūno Baltėno fotografijos. Parodos pavadinimą pasiūlė pats menininkas, dėl sveikatos rūpesčių turėjęs labai dalykiškai planuoti laiko ir energijos išteklius. Darbo kalendoriuose skulptorius kasmet sužymėdavo kūrybai skirtas dienas. Tokių tarp 1976-ųjų ir 2012-ųjų buvo 5425 dienos.

Kovo 20 d. Château d’Eau galerijoje Tulūzoje (Prancūzija) atidaroma Vytauto V. Stanionio fotografijos paroda “Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai”. Idėja surengti šią parodą kilo galerijos vadovui Jean-Marc Lacab, pernai metų rudenį viešėjusiam Lietuvoje pagal Kauno fotografijos galerijos meno rezidencijų programą.
Tai jau nebe pirmoji Lietuvos fotografų paroda šioje Prancūzijos galerijoje: dar 1988 m. Château d’Eau eksponuota Aleksandro Macijausko retrospektyvinė paroda, o 2011 m. – Antano Sutkaus paroda “Basų kojų nostalgija”. Šių metų rudenį galerijoje bus surengta ir Algirdo Šeškaus fotografijos paroda.
Vytauto V. Stanionio “Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai”  (2003–2004) – tai fotografijų ciklas apie mažus Lietuvos miestelius ir provincijos gyvenimą. Autoriaus įsitikinimu, sparčiai besiveržiantys vartotojiškos visuomenės atributai ir ženklai į provincijos užutekius ir užkampius keičia ne tik miestelių išvaizdą, bet ir žmonių elgseną. Fotografas, apibūdindamas savo fotografijos objektą, rašė: „Visame žmogaus veiklos gaudesyje išgirsti sąskambius, nuo kurių tankėja kvėpavimas. Svarbu įtempti klausą. Pažinti šviesos galią, užburti ir atkerėti žoles ir bažnyčias, karves ir traktorius, stulpus ir šunkelius.”
„Subjektyvios dokumentikos tradicijoje dvejus metus fotografuodamas Lietuvą stengiausi įprasminti buvusį laiką. Tai egzistencinis pasakojimas apie nutolusią nuo centrų, „miestelių” Lietuvą. Sparčiai besiveržiantys vartotojiškos visuomenės atributai ir ženklai keičia ne tik miestelių išvaizdą, žmonių elgseną, bet ir ištrina nueinančio laiko ženklus.”
Vytautas V. Stanionis gimė 1949 m. Alytuje. Su fotografija susipažino vaikystėje, būdamas šalia tėvo, profesionalaus fotografo. Dirbo fotografu gamykloje, įvairių laikraščių fotokorespondentu, Fotografijos meno draugijos Alytaus sekcijos vadovu. Nuo 1972 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1994 metų laisvas fotografas.
Daugiau nei 30 personalinių ir daug grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis, fotografijos knygų ir leidinių autorius, sudarytojas, dizaineris, kelių tarptautinių parodų kuratorius, yra atlikęs tėvo fotografinio palikimo rekonstrukciją. Gyvena ir dirba Alytuje.

Parodos atidaryme Prancūzijoje dalyvaus darbų autorius, Kauno fotografijos galerijos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė bei kultūros atašė Prancūzijoje Rasa Balčikonytė.
Parodą remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, galerija Château d’Eau.

Šiemet į parodą „Baldai“ atvykusių lankytojų lauks staigmena – jie išvys ne tik įprastines ekspozicijas su naujausiomis baldų kolekcijomis, bet ir baldus gaminantį fabrikėlį. Įmonė „Lintera“, pasikvietusi į pagalbą Kauno kolegijos studentus, parodoje pasiryžo pademonstruoti visą šiuolaikinės baldų gamybos procesą.

„Vartotojai pamatys šiuolaikinės gamybos galimybes – nuo projektavimo, planavimo iki baldų surinkimo. Neabejojame, kad lankytojams tai tikrai bus įdomu“, – sako įmonės „Lintera“ projektų vadovas Edvard Černecki.

Visa gamyba vyks pasitelkus naujausią Vokietijos ir Danijos gamintojų, kuriuos atstovauja įmonė „Lintera“, įrangą: programinę gamybos planavimo įrangą, drožlių plokštės pjovimo, kraštų juostų pjovimo, kompaktiškas gręžimo stakles, atliekų smulkinimo įrengimus, oro filtravimo sistemą, kokybės patikrinimo sistemą.

Su šia įranga sutartu laiku dirbs ir jos galimybes demonstruos 15 geriausių Kauno kolegijos studentų, ketinančių tapti baldų gamintojais, technologais, projektuotojais.

„Mūsų kolegijoje yra dvi studijų programos susijusios su baldų gamyba – interjero ir baldų projektavimas bei baldų ir medienos dirbinių gamyba. Norime visuomenei priminti apie šias įdomias ir reikalingas profesijas, paskatinti jaunimą jas studijuoti, todėl ir dalyvaujame šiame projekte“, – sako Kauno kolegijos pramoninių technologijų ir dizaino katedros vedėjas Giedrius Pilkis.

Parodoje studentai gamins kasdienėje aplinkoje lengvai pritaikomus baldus – įvairias lentynų sistemas, spinteles. Studentai planuoja pagaminti ir reikalingas spinteles savo globotiniams – Maltos ordino vaikų globos centrui.

Šis interaktyvus projektas vyks 4-oje LITEXPO salėje, kurioje bus demonstruojama įvairi baldų gamybos įranga, baldinės medžiagos, audiniai, furnitūra.

Pasak „Baldai“ projekto vadovės Lilijanos Dirsienės, LITEXPO parodose statiškas ekspozicijas vis dažniau keičia interaktyvios demonstracijos, kurios visapusiškiau ir įdomiau supažindina su nauju produktu ar paslauga. „Gyvas pristatymas, veikiantis visus žmogaus pojūčius, palieka kur kas didesnį įspūdį, todėl savo dalyvius skatiname griauti įprastus dalyvavimo parodoje standartus“, – teigia L. Dirsienė, pridurdama, kad 4-oje salėje bus ir daugiau veiksmo. „Pavyzdžiui, įmonės „Furnitanas“ stende lankytojai galės palyginti kaip keičiasi tie patys virtuvės baldai, keičiant medžiagas – laminatą į visišką naujieną rinkoje – lietą akmenį, naudojamą stalviršiams bei interjero elementams gaminti.“

Paroda „Baldai“ šiemet užims net tris ekspozicijų sales. Lankytojus vėl kvies Dizaino salė, kurioje bus galima susipažinti su šiandienos ir rytdienos dizaino tendencijomis, 5-oje salėje šalia naujausių baldų kolekcijų bus įrengtos atskiros interjero erdvės, kurias kurs žinomi interjero specialistai, 4-oje salėje bus demonstruojamos baldinės medžiagos, furnitūra, baldų gamybos įranga. Iš viso parodoje dalyvaus apie 130 kompanijų iš keleto pasaulio šalių. Paroda veiks kovo 21-24 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Radvilų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Sidabro amžius. Rusų dailė Baltijos šalių kolekcijose. 1890–1930“. Laikotarpis, dar vadinamas sidabro amžiumi, laikomas rusų dvasinės kultūros renesansu. Pradžią jam davė jauni Peterburgo ir Maskvos dailininkai, gynę estetinę koncepciją „menas menui“. Labiausiai pastebimi savo kūryba anuomet buvo Aleksandras Benua, Mstislavas Dobužinskis, Nikolajus Rerichas, Markas Šagalas, Michailas Vrubelis. Kadangi po 1917 m. revoliucijos nemažai jų emigravo, šių menininkų kūriniai pasklido ir Baltijos šalių meno kolekcijose. Ypač daug jų išsaugojo ir šioje parodoje eksponuoja Latvijos dailės muziejai.

Antradienį 18 val. sostinės galerijoje „Meno niša“ atidaroma nuotaikinga tekstilininkės Linos Zavadskės ir skulptoriaus Mariaus Zavadskio paroda „Vaisiai ir daržovės“. „Vitaminų bombos“ čia atgyja spalvingose tekstilės kompozicijose, kuriose akrilinė tapyba derinama su siuvinėjimo technika, bei laisvai liaudies drožybos estetiką traktuojančiose medžio skulptūrose. Pasak pačių menininkų, jų darbai – tarytum skalsioji bulvė ar sultingasis pomidoras, savo prasmes slepiantys už spalvingų karoliukų žievelės arba kuklaus lentos luobo.

Klaipėdoje atidaryta Isroildžono Baroti paroda „Suzani“, įkvėpta menininko tėvynės Tadžikijos tradicinių ornamentų.

„Pagaliau galėsim sutvarkyti Džono dirbtuvę“, – džiūgauja galerininkė Andželika Baroti.
Kol senamiesčio kambarys buvo prigrūstas senų baldų ir stambių keraminių skulptūrų, grindų perkloti jame nebuvo kaip. O dabar tiek baldai (kai kurie paties menininko sukalti), tiek skulptūros mėnesiui draugiškai persikraustė į Baroti galerijos salę. Pasirodo, visai nebūtina eksponuoti molines skulptūras ant nebylių sniego baltumo konstrukcijų: dailininko sumeistrautas medinis padėklas atrodo gerokai autentiškiau. Tik štai stalus ir sofas, daug metų praleidusius keramiko dirbtuvėje, kaip prisipažįsta parodos autoriaus žmona Andželika, prieš parodant galerijos lankytojams teko ilgokai grandyti ir šveisti.

Su mėsmale ir trintuve

Yra ir tokių keramiko kūrinių, kuriems eksponuoti galerijoje baldų apskritai neprireikė: jie kybo ant sienų tarsi glazūruotos molio plokštės paveikslai. Spalvas ir motyvus jiems Isroildžonas Baroti nusižiūrėjo nuo savo tėvynėje, Tadžikijoje, kaimuose siuvinėjamų kilimų bei staltiesių tradicinių raštų. Tokie ornamentiniai siuvinėjimai adata Persijos regione vadinami žodžiu „suzani“.
Tačiau kaip galima siuvinėti molį? Adatos, tam, žinoma nereikia, tačiau mažyčiais molio plaušeliais nuklotas paveikslo paviršius išties primena audeklo faktūrą. Kaip „suverpti“ ir lygiai, tarsi ant trupininio pyrago, išbarstyti mažyčius molio plaušelius, žino tik pats I.Baroti. Pasirodo, menininko virtuvė primena kiekvienos šeimininkės virtuvę: molinė tešla tiesiog „tarkuojama“ smulkia trintuve. Svarbiausia, pasak keramiko, sulaukti šiai operacijai palankiausios molio konsistencijos.
Degimo krosnyje kaitinamos glazūruoto molio plokštės retkarčiais, kaip ir trapios tešlos kepiniai orkaitėje, sutrūkinėja: gerai įsižiūrėję įžvelgsite tokių plyšelių ir parodos „suzani“. Tačiau dekoratyvinėje keramikoje, pasak autoriaus, tai menka nuodėmė – priešingai negu gaminant funkcinius indus. Įdomu, kad Tadžikijos kaime indų lipdytojai apskritai apsieidavo be krosnių: baigtus dirbinius liaudies keramikai tiesiog surinkdavo į krūvą, apkraudavo karvių mėšlu ir padegdavo. O vėliau pripildydavo indus druskingo vandens ir palaikydavo karštoje Tadžikijos saulės atokaitoje: to užtenka, kad moliniai indai taptų patvarūs.
Anksčiau savo darbuose I.Baroti mėgdavo naudoti ir molinius „spagečius“. Dailininko žmona atsidūsta: per tuos „makaronus“ neteko savo tvirčiausios ir patikimiausios, dar sovietmečio fabrikuose gamintos mėsmalės, kuri persikraustė į keramiko dirbtuvę. Iš kilometrinių molio „sliekų“ menininko rankos suformavo ištisas skulptūrines kompozicijas.
“Suzani” ciklą I.Baroti žada pratęsti, tačiau nuo molinių plokštumų persimes prie labiau reljefiškų sieninių bareljefų. Žada išbandyti ir bronzinę skulptūrą: juk kiekviena medžiaga menininkui diktuoja savus reikalavimus, o ta pati idėja, įkūnyta skirtingose medžiagose, atsiskleidžia naujai. Juolab ir darbo su bronza technologija, turint omenyje liejiniui rengiamas plastilino formas, artima keramikai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš daugiau nei šimtmetį pasirodžiusius Benz lenktyninius automobilius netrukus galės išvysti tūkstančiai žmonių. Paryžiuje vyksiančioje tarptautinėje retromobilių parodoje vasario 6-10 dienomis bus pirmą kartą kartu demonstruojami ir trys garsiausi Benz gamybos lenktyniniai automobiliai.

„Retromobilių parodoje pristatysime tris legendinius lenktyninius automobilius – labai retus ir savu laiku sulaukusius didelės sėkmės. Dalyvaudami šioje parodoje sutelksime dėmesį į svarų mūsų pirmtakų indėlį į sportą ir parodysime žmonėms milžinišką sėkmę pasiekusias lenktynines mašinas”, -  džiaugiasi Mercedes-Benz Classic vadovas Michael Bock. Parodos lankytojai galės pamatyti 1908 metų Grand Prix lenktyninį automobilį, 1909 metais išgarsėjusį rekordinį 200 AG „Lightning Benz“ ir 1910 metų atvirą sportinį automobilį  „Prince Henry“.

Pirmasis pristatomas originalusis Grand Prix automobilis, kuris primins apie svarų tuo metu besivadinusios Benz&Cie bendrovės indėlį į automobilių sportą. Jau 1908 metais pristatytas automobilis dalyvavo Prancūzijos Grand Prix lenktynėse ir ten išvystė 163 km/h greitį. Šiose lenktynėse dalyvavo trys Benz Grand Prix automobiliai, kurių du užėmė antrąją ir trečiąją vietas, nusileisdami tik pirmąją vietą užėmusiam Mercedes komandos lenktynininkui.

Visgi, tuo laikotarpiu pagrindinis siekis buvo perkopti 200 km/h greitį. Pirmoji bendrovė, kuriai pavyko tai padaryti, buvo būtent Benz. 1909 metais sukurtas lenktyninis automobilis „Lightning Benz“  su benzininiu 200 arklio galių išvystančiu varikliu pasiekė 202,7 km/h greitį. Dar vienas triuškinantis rekordas šiuo automobiliu buvo pasiektas praėjus keliems metams, kai Floridoje garsus lenktynininkas Bob Burman pasiekė neįtikėtiną 228,1 km/h greitį. Nuo to laiko šis automobilis tapo žinomas kaip greičiausia transporto priemonė visame pasaulyje – greitesnė nei lėktuvas ar traukinys. Tai buvo rekordas, kurio pagerinti niekam nepavyko net 8 metus.

Šiais metais parodoje „Retromobile 2013“ bus galima pirmą kartą išvysti du restauruotus Benz lenktyninius automobilius „Prince Henry Car“, kurie 1910 metais buvo gaminami su 5,7 litro ir 7,3 litro darbinio tūrio varikliais. Kiek yra žinoma, tai bus vieninteliai išlikę automobiliai, kurie lenktyniavo šiose princo Henriko varžybose.

Artėjanti kelionių, pramogų ir sporto paroda „Adventur“ pasiūlys daugybę susitikimų su įvairiausiais žmonėmis, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip susijęs su pasaulio pažinimu. Vasario 2 d., šeštadienį, parodų ir kongresų centre „Litexpo“ aktorė Valda Bičkutė bus žurnalistės Gabijos Vitkevičiūtės kelionių popietės „Su kuo valgomi Rytai?“ viešnia.

Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorę Valdą Bičkutę kalbina jos sesuo filosofė Vaida Bičkutė.

Kaskart, kai sesuo grįžta iš Maskvos, sutupiame virtuvėje ant kėdžių: reikia aptarti visus įvykius, kurie nutiko, kol nesimatėme. Tuo metu stalas būna nukraunamas saldainiais, gėrybėmis iš duty free bei įvairių formų ir funkcijų objektais, ant kurių puikuojasi garsiausių dailininkų paveikslų atvaizdai.

Būtinas tokių pokalbių elementas yra anekdotas, kurį Valda, kaskart vis naują ir dargi ne po vieną, parsiveža iš Rusijos bei viena kita istorija apie tuos žmones, jų tradicijas, meną…

Kaip sekėsi filmavimas, – domiuosi, – jau buvo paskutinė pamaina?

Viskas neblogai, – nusišypso Valda. Paskutinė pamaina ir pagaliau pasisekė įrodyti režisieriui – kuris yra gruzinas – kad mes, lietuviai, latviai ir estai, nesame ta pati tauta. Tiesa, kad ir kaip stengiausi, tai padariau ne aš, – juokiasi sesuo. Matai, jam atrodė, kad mes visi esame tokio lėto būdo, šalti, uždari. Užtat, kaskart, kai turėdavau eiti į filmavimo aikštelę, jis mane traukdavo per dantį: Tai kur ta „karšta“ moteris iš Pribaltikos?

Juokiuosi iki ašarų. Tai ką tu jam sakydavai, – klausiu.

Ir geruoju, ir bloguoju bandžiau paaiškinti, kad nesame šalti, kaip akmenys, – niekaip nepatikėjo. Juokdavosi, kad nieko daug iš manęs ir nereikalaus – vistiek emocijų pas tuos iš Pribaltikos beveik nėra, tai nėra ko ir tikėtis.

Tai kaip nutiko, kad jis persigalvojo?

Kaip žaidžiant kauliukais viskas sukrito. Filmuojantis buvo pora scenų, kuriose reikėjo vaidinti, kad kažkas bando mane nušauti. Turėjau bėgti rėkdama, šaukdama… Tą kartą režisierius jokių pastabų neturėjo, – parodžiau, kad esame ne mažiau emocingi už pačius gruzinus, – juokiasi.

Vėliau, visai neprašytas, tą patį patvirtino ir vienas kolega iš filmavimo, nepamenu – aktorius ar kaskadininkas. Jis pats rusas. Išgirdęs iš kur esu (nes, žinai, lietuviai Rusijoje visada egzotika), neprašytas ėmė pasakoti režisieriui, kokie tie, iš Pribaltikos, visi skirtingi. Režisierius buvo priverstas patikėti.

Įdomu, kodėl ta Lietuva jiems nuo seno atrodo tokia egzotika, – svarstau.

Tris dalykus apie Lietuvą dažnai girdžiu. Pirmas, kad pas mus labai geri ir skanūs pieno produktai. Dar dažnai girdžiu minint mūsų pajūrį. Kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, būna, kad atsidūsta: taip, esame buvę Palangoje, Druskininkuose, dar anais laikais… Be to, jie mums pavydi, kad galime keliauti be vizų, kad esame europiečiai.

Dauguma pažįstamų Maskvoje kaip susitarę kartoja, kad pas mus kultūra aukštesnė. Nuo senų laikų rusų kine, jeigu reikėdavo vaidinti užsienietį ar užsienietę, imdavo lietuvius.

Bet jų pačių kultūra tokia įspūdinga…

Tikrai įspūdinga. Ji į nieką nepanaši. Jei žmogus klausia, kaip tau sekasi, gali būti tikras, kad jam tikrai įdomu. Jiems svarbu sužinoti apie žmogų. Jie gali klausytis, klausinėti valandų valandas apie tave, tėvus, gimines, gyvenimą – ir viskas jiems nuoširdžiai įdomu. Rusija yra Rusija. Ne Rytai, ne Vakarai, ji į nieką nepanaši.

Hierarchija ten irgi nuo seno. Nejučia ji klostosi, bet yra būtina. Nėra to „visi vienodi“. Skirtumai vos nujaučiami, bet ilgiau pabuvus, pradedi jausti, kad žmonės, kurie dirba paprastesnius darbus, tarsi tuo nuolankiai didžiuojasi. O iš kitos pusės „ryškiai“ ir „išraiškingai“ Rusijoje yra dalykai privalomi.

O kaip jie aktorius myli, tiesa, – klausiu. Pamenu, vyksta spektaklis. Išeina mylimas aktorius į sceną ir salė pradeda ploti – nesvarbu, didžiausias sielvartas scenoje gali būti vaidinamas, bet vistiek ploja!

Aktorius ten yra kažkas. Lyg Dievo apdovanotas, esi aktorius – tau visos durys atvertos. Mūsų režisierius ir teatrą visi žino ir labai gerbia. Žinai anekdotą apie aktorių grimerinėje?

Ne, pasakok, – jau pradedu šypsotis.

Po spektaklio aktorius piktas, bambėdamas valosi grimą.

Į grimo kambarį įsiveržia režisierius ir šaukia aktoriui: „Ir ką tu ten vaidini, ką tu ten vaidini?!“

Aktorius atsisukęs iškošia pro dantis: „Taigi, ir aš norėčiau sužinoti, ką aš ten vaidinu!“

Režisierius atsako: „Aha! Bet aš pirmas paklausiau!“

Kas moka rusų kalbą turi džiaugtis, kad gali skaityti A. Čechovą ar F. Dostojevskį originalo kalba. Kai dar mokiausi Akademijoje, skaitydavome jų kūrinius, įsivaizduodavome personažus, fantazuodavome, bandydami sudėlioti jų paveikslus. Bet tik pabuvojusi Rusijoje iki galo supratau, kokie tai personažai, nes ten jie tikrai yra tokie. Ir tik tada gali iki galo suprasti, apie ką didieji klasikai kalbėjo.

Tai yra tikrasis rusiškumas. Jų literatūra kaip atskaitos taškas, tai, kas tikrai yra rusiška. Jeigu kartais tenka pasimesti – tai visada yra kelrodis, į kurį atsigręžęs, gali save atrasti. O spektakliuose, keista, daug kičo…

Bet jų siela tokia – du kraštutinumai?

Tas geras skonis ir beskonybė, tas spalvingumas – visa tai kartais balansuoja ant ribos. Kartą partneris, kuris vaidino seriale prodiuserį, filmavimo aikštelėje buvo aprengtas raudonu languotu švarku su auksiniu užrašu ant nugaros. Pas mus pagalvotum, kad čia parodija, o ten retas vyras praeidavo abejingas, nepagyręs, koks nuostabus švarkas, – juokiasi.

Taip pat kartu susėdę, tik ne virtuvėje, o LITEXPO rūmuose galėsime pasiklausyti dar daugiau istorijų apie svečias šalis.

Žurnalistės, keliautojos, istorijų pasakotojos Gabijos Vitkevičiūtės popietė “Su kuo valgomi Rytai?” kviečia parodos „Adventur“ lankytojus praleisti vakarą su Azijos šalių meno, kultūros, medicinos, mokslo ir kalbos profesionalais, taip pat – scenos ir muzikos meistrais, virtuvės šefais ir tikraisiais fizinės ir dvasinės sveikatos šaltiniais kiekvienam apsilankiusiajam.

Paroda „Adventur“ vyks 2013 m. vasario 1 – 3 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Ją organizuoja turizmo verslo specialistai – Valstybinis turizmo departamentas prie LR Ūkio ministerijos, Lietuvos turizmo asociacija, LR turizmo rūmai ir parodų bei konferencijų organizatorius LITEXPO.

Valda Bičkutė – Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė, vaidinanti spektakliuose “Madagaskaras” (rež. R. Tuminas), “Trys Seserys” (rež. R. Tuminas), “Freken Julija” (rež. A. Areima), “Mistras” (rež. R. Tuminas). Ji dirba Maskvoje, filmuojasi kino ir televizijos filmuose (filmas “Akmuo”, TV filmai “Paskutinė minutė”, “Maskarado taisyklės” ir kt.), taip pat TV filme “Pavogta laimė”, kino filmuose “Nereikalingi žmonės” (rež. M. Martinsons), “Tyli naktis” (rež. M. Martinsons) ir kt.