Sostinės Senamiesčio galerijoje „Kuntskamera“ atidaryta Prano Lapės kūrybos paroda.

Per šios parodos atidarymą paveikslų autorių vieni kalbėtojai vadino tragiško likimo asmenybe, nes 1944 m. emigravęs didžiąją gyvenimo dalį buvo priverstas praleisti toli nuo artimųjų, o kiti – laimės kūdikiu, nes JAV gyveno Niujorko Manhatane, o vėliau įsikūrė dailiame namelyje ant Atlanto vandenyno kranto. Bendradarbiavo su tenykštėmis leidyklomis, kūrė meno programas privačioms mokykloms, žvejojo, medžiojo, rinko miško uogas ir tapė.
Bet gimtinei atkūrus nepriklausomybę paliko susikurtą rojų ir su visais paveikslais parvyko į Vilnių. „Jis netgi nevedė Amerikoje, nes visąlaik tikėjosi grįžti. Ir suvokė, kad kartu su juo priversta išvykti žmona Lietuvoje turėtų jaustis panašiai, kaip jis pats jautėsi už Atlanto. Negalėjo priimti tokios kito žmogaus aukos“, – tvirtina dailininko palikimu dabar besirūpinanti jo sesuo Zita Duobienė.

Paveikslai dalijami muziejams

Paskutinieji menininko gyvenimo metai (P.Lapė mirė 2010 m. sausį) prabėgo tamsoje. „Pranas liko visiškai aklas, o tai – nepavydėtina lemtis dailininkui. Ir kaip tik tuomet jam labiausiai stigo draugų dėmesio, jų apsilankymų. Bet keistas dalykas: kai tu nieko nebematai, tai ir tavęs niekas nebemato. O galėjo tiek daug visiems papasakoti. Ir labai bijodavo savo tamsoje likti vienas“, – prisimena tuo sunkiu laikotarpiu menininką slaugiusi jo sesuo.
Vykdydama P.Lapės valią, dalį jo paveikslų ji perdavė Lietuvos muziejams. Daugiausiai atiteko Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui. Norėjo, kad nors keli kūriniai būtų saugomi jo gimtojoje Klaipėdoje, tačiau Prano Domšaičio galerijai padovanoti darbai paslaptingu būdu atsidūrė Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus saugyklose. Keletas P.Lapės darbų saugoma ir Nacionaliniame muziejuje, o kiek jų dar iš Amerikos pasklido po kitas pasaulio šalis – šiandien jau niekas negalėtų suskaičiuoti.
Z.Duobienė saugo daugybę iš brolio namų parvežtų nuotraukų skaidrių. Diktofono atminčiai patikėti dailininko prisiminimai ir pokalbiai su geru bičiuliu Broniumi Savukynu jau perduoti šifruoti Lietuvių išeivijos instituto archyvui Kaune. „Būtinai paskleiskite šią žinią, kad menotyrą studijuojantis jaunimas žinotų, jog yra autentiškos neskelbtos medžiagos apie įdomų dailininką. Būtų labai gerai, jei atsirastų žmogus, galintis nuosekliau atsidėti P.Lapės kūrybos tyrinėjimams“, – prašė parodos organizatoriai.

Smėlis ir žuvys

P.Lapę pažinojusi dailininkė Jūratė Stauskaitė teigia, kad jo kūrybinį kelią sunku trumpai apibūdinti, nes šis autorius dažnai keisdavęs tiek motyvus, tiek stilistiką. „Yra dailininkų, kurie kone visą gyvenimą tapo vien tik Vilniaus peizažus arba, pavyzdžiui, ožkas. O Pranas ties vienu atrastu dalyku ilgam neapsistodavo: jo paveikslai tai būdavo kontrastingai juod ir ir balti, tai stulbindavo džiaugsmingomis spalvų puokštėmis. Jaunystėje piešdavo iš natūros, tačiau emigravęs greitai persiėmė tuomet pasaulyje viešpatavusiu abstrakcionizmu“, – liudija J.Stauskaitė.
Pasak jos, P.Lapės pomėgį kūrybai naudoti natūralias gamtos medžiagas – smėlį, medį, kriaukles – kolegos kartais už akių pavadindavo išsidirbinėjimu, tačiau pačiam menininkui tai buvo tarsi ryšio su gimtine palaikymas.
Taigi realistiniai otų atspaudai jo paveiksluose dažnai puikuojasi ant tikro, prie popieriaus prilipdyto smėliuko sluoksnio, tarsi būtų ką tik žvejų ištraukti iš ūžaujančios jūros. „Gamta mane veikė kaip dailininką. Ilgą laiką gyvenau prie jūros. Kai būni prie jūros, veikia trys dalykai – juoda akmens uola, miško ir pievų žaluma, vandens mėlynė“, – teigė pats P.Lapė.

Prano Lapės gyvenimo darbai ir datos
1921 m. gimė Klaipėdoje.
1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute.
1944 m. pasitraukė į Vakarus ir tęsė studijas Švedijoje.
1949 m. persikėlė į Niujorką.
1957 m. persikėlė į Rowayton miestelį Konektikute.
1978 m. įsikūrė Čemberlene, Meino valstijoje.
Sukūrė daugiau kaip 300 viršelių švedų, amerikiečių ir lietuvių knygoms. Iliustravo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Maironio „Balades“, Algimanto Mackaus „Augintinių žemę“. Tapybos parodos surengtos Long Ailende, Čikagoje, Niu Keinane, Brukline, Bostone. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą.

Radvilų rūmuose įspūdingą ekspoziciją surengęs tekstilininkas A.Jonutis pats savo profesijos nesirinko: tvirtina, kad gobelenai pasirinko jį.

„Ar galiu apžiūrėti jūsų rankas?“ – klausiu tarsi turguje iš delno burianti čigonė. Tik burti nėra jokios prasmės: Aniceto kilimai, aplink mus iškabinti Radvilų rūmų salėse, patys byloja, kodėl šio menininko delnai – pūslėti, šerpetoti, su giliais kloniais ir iškiliom kalvom, tarsi jo gimtinės peizažas tarp Luokės ir Varnių.
Tiesa, pats A.Jonutis sako, kad gobelenai čia menkai dėti. Esą siūlai pirštų negraužia – tik jų dažai. „Nors žmona Danutė – chemikė, restauratorė, siūlų dažyti jai nepatikėdavau. Žinote – tie dažų garai ganėtinai kenksmingi… Todėl stengdavausi iškart dažyti daugiau, negu konkrečiam kilimui reikėtų. Užtat dabar mano dirbtuvėje pilna įvairiausių likučių. Gal kartais jums siūlų reikia?“ – staiga teiraujasi, pakėlęs akis nuo rupaus gobeleno „kailiuko“.
Tas kailiukas, iš arti pačiupinėjus, itin margas: tarp vilnos plaušų styro plastiko šuorai, spindi metalizuotas liureksas, kybo išvytos džiuto virvės palaidi plaukai. O jei iš toliau pažvelgsi, regėsi tarp žolėmis apaugusių akmenų tekančio vandens spindėjimą, labiau panorėjęs – paslaptingų planetų elipses nežinomoj visatoj.

Bėgte nuo tekstilės

A.Jonutis prisipažįsta jau senokai kilimų nebeaudžiantis: geriau tepantis guašą ir liejantis akvareles. Ir jaunystėje į audėjus niekada nesiveržęs, nors mamytė, ant kurios pečių laikėsi namų ūkis, „apausdavusi ir apmegzdavusi visus Telšius“. Ir vis tiek šešis vaikus užauginusioje šeimoje atliekamas duonos kąsnis niekad nesimėtydavo. Ūgtelėję vaikai vienas po kito stengėsi traukti į miestus, kad kolūkiui nuo ryto iki vakaro vergauti už kelias kapeikas nereikėtų. O mieste besimokant, iš namų atsivežtiems miltams ir bulvėms pasibaigus, tekdavo ir pabadauti.
„O Telšiuose įsikūrusi Dailiųjų amatų mokykla moksleivius nemokamai maitindavo. Įsivaizduojate, ką man tai reiškė? Kadangi nesu galingo stoto, į kalvius nesiveržiau – norėjau būti keramiku ir visokius puodus bei paukštukus lipdyti. Pavėlavau – klasėje nebebuvo vietų. Tada pasiūlė užrašyti į siuvėjus, nors to visai netroškau. Bet valgyti norėjosi… Po metų amatų mokykla pertvarkyta į Telšių taikomosios dailės vidurinę mokyklą, ir siuvėjų joje nebeliko: toliau teko mokytis meninės tekstilės“, – porina Anicetas.
Tuo metu pro šalį rūmų salėmis prabėgantis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, anuomet su savo broliu mokęsis toje pačioje Telšių mokykloje, gudriai mirkteli žurnalistei: „Tik nepriimkit Anco kalbų už gryną pinigą…“
„Ir tai dar ne istorijos pabaiga. Baigęs mokslus Telšiuose, atvažiavau į Vilniaus dailės institutą. Grafiku norėjau būti. O grafikų kurso tais metais lyg tyčia nerinko. Bet mano piešiniai patiko profesoriui Juozui Balčikoniui, ieškojusiam trijų studentų savo vadovaujamai Tekstilės katedrai. Kai paklausė, ar sutikčiau toliau studijuoti tekstilę, iškart atsakiau „taip“, nes priešingu atveju būtų tekę žygiuoti tarybinėn armijon. Taip tie kilimai mane ir pavijo“, – atsidūsta pasakotojas.
J.Balčikonio studentų institute kitaip ir nevadindavo – tik balčikoniukais. „Profesorius man buvo vienintelis specialybės dėstytojas. Daug iš jo gavom, bet kai dabar pagalvoji – gal naudingiau būtų buvę mokytis iš kelių asmenybių, o ne vienintelės?“ – svarsto patyliukais.

Kilimų raštų vingiais

Diplomas jaunam menininkui atvėrė kelią į anuomet visame Pabaltijyje garsų Lentvario kilimų fabriką. Paišydavo eskizus, vėliau kiekvieną taškelį pervesdavo į gamybai skirtą projektą milimetriniame popieriuje. Tiek projektus, tiek bandomuosius kilimų pavyzdžius reikėdavo vežti į Maskvą ir ten gauti komisijos palaiminimą. „Prie lietuvių projektų ten retai kabinėdavosi, atvirkščiai – mūsų darbus kaip pavyzdį kitiems rodydavo“, – prisimena A.Jonutis.
Kai projektas patvirtintas – jis keliauja į gamybos cechą. Tais laikais modernios žakardinių kilimų mašinos ausdavo po du kilimus iškart, o baigusios darbą gaminį padalydavo pusiau.
Kokio dydžio būdavo vieno modelio kilimų partijos? „Įvairiai – kartais keli šimtai kilimų, o kartais – keli tūkstančiai. Priklausė nuo to, kaip perka, kokia to kilimo paklausa. Nors tuo metu visi Lentvario kilimai laikyti deficitu, užsakoma jų būdavo nevienodai. Kuo paklausesnis kilimas – tuo didesnio kyšio už jį galėdavo prašyti dirbantys prekybos bazėse ir parduotuvėse“, – aiškina sovietinės ekonomikos subtilybes tekstilininkas.
Tarnyba Lentvario kilimų fabrike dailininkams suteikdavo sočiai galimybių keliauti ir bendrauti. Šalia įprastų kasmetinių mėnesio atostogų dar mėnesį galėdavai „kelti kvalifikaciją“ paties pasirinktame „broliškame“ plačiosios tėvynės kilimų fabrike. Kad ir Kaukaze arba Vidurinėje Azijoje. Be to, dukart per metus visų fabrikų atstovai susirinkdavo aptarti nuveiktų darbų.
O šalia viso to likdavo laiko ir saviems gobelenams, kuriuos tais laikais užsakydavo įvairios įstaigos, pirkdavo muziejai. Tai būdavęs neblogas priedas prie algos – už rimtesnį darbą galėdavai gauti ir metinės algos dydžio sumą. Jei pavykdavo parduoti Maskvon – dar daugiau.

Gobelenai maitintojai

„Saulėtas miškas“, Lietuvos rekordų knygoje registruotas kaip didžiausias gobelenas, kone idealiai tinka Radvilų rūmų salės scenai. O iš tikrųjų beveik 100 kv. m ploto ir 150 kg sveriantis darbas, nepastebimai sulipdytas iš aštuonių gabalų, buvo skirtas Šiaulių „Nuklono“ karinės gamyklos kultūros namams. Bet vos dailininkui baigus darbą gamykla buvo likviduota, ir A.Jonučiui pasiūlyta savo kūrinį įsigyti pačiam. Niekas, anot pašnekovo, tame sandoryje nuskriaustas neliko – „Nuklonas“ jam „Saulėtą mišką“ atgal perleido maždaug už trečdalį ką tik sumokėto honoraro.
Ir štai rekordinis kūrinys, šviesų žaisme primenantis Kazio Šimonio tapybą, džiugina Radvilų rūmų lankytojų akis. „Prieš ketverius metus paprašiau leisti jį trumpam pakabinti, kad galima būtų nufotografuoti. Bet R.Budrys prašė palikti – gobelenas šioje salėje uždengė ne itin dailią sieną“, – pasakoja gobeleno autorius.
A.Jonutis sukūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro uždangą. „Iš pradžių su architektu planavom ją šviesesnę, tačiau įrenginėjant šiek tiek keitėsi salės interjeras, tamsėjo ir uždanga. Jai nuausti naudoti maždaug pusšimčio atspalvių siūlai, nors iš tolo žiūrovai temato storą rudą audinį“, – pasakoja dailininkas.
O štai Prezidentūrai A.Jonučio sukurtas herbinis gobelenas, šiuo metu puošiantis Kolonų salę, nuaustas net iš 500 atspalvių siūlų. Jo eskizus kūrė visa šeima: kartu su Anicetu dirbo taip pat dailininkais tapę sūnus Žilvinas, duktė Jūratė, austi padėjo žmona Danutė.

Žemaitiški šokiai

Anicetui kalbant, vis prasimuša viena kita žemaitiška gaidelė. „O kaipgi, juk tik penkiasdešimt metų Vilniuje tegyvenu“, – šypsosi pašnekovas.
Užtat mielai rodo nuotraukų albumą, parengtą Vilniaus žemaičių kultūros draugijos. Fotografijose puošniais senoviniais drabužiais apsirengęs A.Jonutis dažniausiai pozuoja šalia paties nuaustos žemaičių vėliavos. „Kadangi nuaudžiau, tai dabar ir nešti ją dažniausiai tenka pačiam“, – komentuoja nuotraukose įamžintiems savo kraštiečiams gerų žodžių nešykštintis menininkas.
O štai puošnūs apdarai pasirodo besąs sceninis „Puelli Vilnensis“ ansamblio kostiumas. Šiame senovinės muzikos ansamblyje aštuntą dešimtmetį įpusėjęs A.Jonutis tebešoka iki šiol. „Po Vilnių važinėju tiktai dviračiu, namie prisilaikome ekologiškos mitybos, geriame tik žaliąją arbatą. Tiesa, kartą per dieną leidžiu sau puodelį kavos, o kai yra proga – ir ko nors stipresnio“, – neslepia sveikata nesiskundžiantis pašnekovas.
Ir vis dėlto – kodėl tuomet tokios rankos? „Kadgi nemoku namie Žvėryne ramiai sėdėti ir nieko neveikti. Tai cementuoju ką nors, tai ką… O tas cementas, būna, ir odą nuo pirštų nuplėšia. Nieko, nauja atauga“, – dėl tokių menkų smulkmenų nepraranda optimizmo Anicetas.

Ketvirtadienį Kaune buvo atidaryta paroda „Ryšininkai – laisvės sargyboje“, skirta 1991 metų Sausio 13-osios įvykiams radijo, televizijos ir ryšių objektuose paminėti.

Parodoje pateikiama nemažai iki šiol neviešintos informacijos apie tai, kaip veikė ryšių sistema dramatišku Lietuvai laikotarpiu. Pavyzdžiui, apie tai, kaip buvo klausomasi rusų kariškių pokalbių, kaip buvo užmegztas Maskvos nekontroliuojamas ryšys su Vakarais, įrengti ryšio kanalai televizijos ir radijo transliacijoms.

Svarbiausiu parodos akcentu tapo dizainerės Jolantos Velykienės tekstilės juostos, kuriose matomi 1991 metais itin svarbiais tapusių ryšių objektų bei svarbių to laikmečio akimirkų vaizdai.

Tarp parodos eksponatų bus galima išvysti Ryšių istorijos muziejuje eksponuojamą palydovinio ryšio „Inmarsat“ anteną, kuria iš Aukščiausios Tarybos 1991-aisiais buvo užmegztas ryšys su Londonu.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos su netoli Nemenčinės esančio bunkerio vaizdais. Jame 1991 metais veikė telefono, telegrafo ir radijo ryšio stotys. Užgrobėjams išjungus jame buvusios įrangos elektros maitinimą, nutrūko  daugelis telefono ir telegrafo ryšių tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų bei ryšys su užsieniu. Tačiau netrukus kariškiams teko maitinimą vėl įjungti, nes kartu nutrūko ir KGB bei sovietų kariniai ryšiai ir dėl to kilo didelis skandalas.

Parodos lankytojai galės susipažinti su įvairiais iki šiol nedaugelio girdėtais faktais, pavyzdžiui, kad sovietų agresijos metu ryšininkai užtikrino telefono ryšį dar Antrojo pasaulinio karo metu nutiestu kabeliu tarp Suvalkų ir Marijampolės. Greičiausiai įdomu bus sužinoti, kaip su kolegų Latvijoje ir Estijoje pagalba buvo įrengtas ryšys su Helsinkiu ar kas sausio 13-osios naktį Kaune įjungė miestą pažadinusias sirenas.

Ryšių istorijos muziejaus ir ilgametės jos vadovės Angelės Lekavičienės parengtą parodą atidarė Kauno meras Andrius Kupčinskas. Renginyje dalyvavo ir savo įspūdžiais dalinosi tų dienų įvykių liudininkai – svarbiausiuose ryšių objektuose lemtingomis 1991-ųjų dienomis dirbę telekomunikacijų specialistai.

„Šią parodą rengėme itin atsakingai. Ji įprasmino atsiminimus tų dienų, kurios yra svarbios mūsų kraštui. Tikimės, kad paroda išreiškėme pagarbą visiems žmonėms, kurie, nepaisydami pavojaus, atliko savo pareigą,“ – teigė Ryšių istorijos muziejaus direktorė Rūta Mašanauskaitė.

Ryšių istorijos muziejaus tinklalapyje www.teo.lt/rysiumuziejus nuo ketvirtadienio publikuojama išsami informacija apie didvyrišką Lietuvos ryšininkų darbą šaliai lemtingomis akimirkomis. Savo prisiminimais čia dalinasi ne tik ryšininkai, bet ir informaciją pasauliui tuo metu skleidę žurnalistai ir politikai. Jie atskleidžia detales, kaip žlugo okupantų planas Lietuvą netikėtai palikti be ryšio su pasauliu.

Parodą rėmė telekomunikacijų bendrovė TEO, o renkant medžiagą geranoriškai talkino Vilniuje ir Kaune dirbę Lietuvos radijo ir televizijos centro bei kitų ryšių įmonių darbuotojai, įvykių dalyviai.

Paroda Kaune veiks dvi savaites – iki sausio 27 dienos, vėliau bus rodoma kituose Lietuvos miestuose.

Sensaciją mokslo ir medicinos pasaulyje sukėlusi žmonių kūnų paroda „The Human Body Exhibition“ pirmą kartą bus rodoma Lietuvoje.

Milijonus lankytojų sutraukianti paroda „The Human Body Exhibition“ mūsų šalyje bus atidaryta vasario 17 d. Beveik 200 eksponatų ir svarbiausias anatomines žmogaus kūno dalis pristatysianti paroda pateiks unikalų trimatį žvilgsnį į žmogaus kūną ir tai, kas iš tikrųjų slypi po mūsų oda. „The Human Body Exhibition“ paroda veiks pekybos centro „Panorama“ antrame aukšte, parodos laikas ir lankytojų skaičius bus ribotas.

Išankstinius bilietus į „The Human Body Exhibition“ parodą platins BILIETAI LT. Darbo dienomis bilietai suaugusiems kainuos nuo 45 Lt, vaikams nuo 30 Lt, studentams ir senjorams nuo 35 Lt. Savaitgaliais ir šventinėmis dienomis bilietai suaugusiems kainuos nuo 55 Lt, vaikams nuo 40 Lt, studentams ir senjorams nuo 45 Lt. Dėl informacijos apie bilietus grupėms prašome kreiptis elektroniniu paštu: paroda@makroconcert.com. Daugiau informacijos ieškokite sveitainėje: www.bilietai.lt.

„Džiaugiamės, kad „The Human Body Exhibition“ paroda pagaliau atvyksta ir į Lietuvą“, – sako parodą mūsų šalyje organizuojančios kompanijos „Makroconcert Lietuva“ vadovas Vaidas Zdancevičius. „Neabejojame, kad „The Human Body Exhibition“ parodą aplankę lankytojai visiškai kitaip pradės žvelgti į žmogaus kūną.  Tikimės, kad paroda juos įkvėps rinktis tinkamą gyvenimo būdą“.

„The Human Body Exhibition“ paroda yra skirta edukuoti, šviesti ir skatinti lankytojus rinktis tinkamą gyvenimo būdą. Parodos kūrėjų tikslas – kaip įmanoma tiksliau parodyti žmonėms jų kūno sandarą, kaip jis funcionuoja, skatinti rūpintis sveikata, atskleisti tikrąjį žmogaus kūno stebuklą. „The Human Body Exhibition“ paroda duris atvers ribotam skaičiui lankytojų, kuriems pristatys devynias galerijas eksponatų. „The Human Body Exhibition“ parodos rengėjai pateiks ne tik kūnus, bet ir jų dalis, nuotraukas bei vaizdo siužetus apie tai, kaip funkcionuoja mūsų organizmas. Lankytojai galės palyginti sveikus plaučius su plaučiais, kuriuos pažeidė rūkymas.

Dar nuo Egipto laikų žmonės svajojo  po mirties išsaugoti žmogaus kūną tokį, koks jis buvo. Tik taip buvo įmanoma pažinti kūno paslaptis, organų veiklą irvystyti mediciną. Naudodami naujausias kūno išsaugojimo technologijas „The Human Body Exhibition“ parodos organizatoriai siūlo susipažinti su žmogaus vidumi kaip su tikru meno kūriniu.

„Šią parodą rekomenduoju aplankyti visiems, ne tik mediciną studijuojantiems studentams“, – viename interviu sakė Kauno medicinos universiteto Anatomijos instituto vadovas profesorius Dainius Pauža. Tokios parodos įdomios ne tik anatomiją ir žmogaus fiziologiją studijuojantiems studentams. Kaip veikia mūsų kūno mechanizmas, domisi net ir nieko bendra su medicina neturintys žmonės. Su žmogaus kūno paslaptimis jau yra susipažinęs nemažas būrys garsenybių: verslininkas B. Gatesas, aktoriai L. DiCaprio, A. Kutcheris, B. Willisas, D. Moore, D. Hasselhoffas, prieš porą metų Anapilin iškeliavęs M. Jacksonas, buvęs Niujorko meras E. Kochas ir daugelis kitų.

Parodos „The Human Body Exhibition“ egzempliorius, griežtai laikydamasi Kinijos įstatymų, paaukojo plastinavimo tyrimus vykdanti Daliano Hoffeno biotechnologijos laboratorija. Plastinavimo proceso metu kūnas būna išsausinamas vis didėjančios koncentracijos etilo spiritu, maišomas su acetonu ir vakuume sutvirtinamas acetone tirpstančiu silikonu. Laboratorijoje kuriami ir gaminami pavyzdžiai skirti medicinos mokykloms ir visuomenės informavimo tikslams. Visi eksponatai ruošiami laikantis ypatingos pagarbos žmogaus kūnui ir visų saugumo reikalavimų.

Parodą „The Human Body Exhibition“ kuria viena iš didžiausių po pasaulį keliaujančių parodų organizatorių, 50 metų patirtį sukaupusi kompanija „HK Exhibition“. Jos edukacines parodas visame pasaulyje matė daugiau nei 20 mln. lankytojų. Daugiau informacijos ieškokite svetainėje www.thehumanbody.lt.

Dariaus Vaičekausko dekonstruotos kitų autorių fotografijos gali būti aptariamos keliais aspektais, ryškiai pastebimais šiandienės vizualios kultūros lauke.

Pirma. Autorius atsisako pačio fotografavimo veiksmo, taip kvestionuodamas savo, kaip fotomenininko funkciją. Bet dirbdamas su fotografiniu atvaizdu jis neleidžia priimti vienareikšmiško sprendimo. Be to, gerai žinome, jog amerikiečio Richard Prince dekonstruoti amerikietiški archetipai netgi yra trečioje vietoje pagal brangiausių fotografijų sąrašus.

Antra. Autentiškos autorystės vertės devalvacija. Juolab, Darius visada prie savo darbų nurodo ir „medžiagos“ autorių. Ši problema, eskaluota dar postmodernizmo priešaušryje, nūdienos Lietuvoje išlieka viena opiausių.

Trečia. Ir bene įdomiausia projekto dalis – Lietuvos fotografijos istorijos klastojimas. Kad ir suraižydamas ir modifikuodamas autorių darbus, Vaičekauskas kartu dirba ir kaip fotografijos istorijos analitikas. Nežinia kokiu būdu autorius atsirenka fotografijas, kurios paklius po jo skalpeliu, bet tai kartu parodo, kas, bent jau jam, yra svarbu ir įdomu lietuviškoje fotografijoje. Naikindamas fotografinį archyvą Darius kartu sukuria ir naują hierarchiją. Čia tarp klasikinės mokyklos atstovų įsiterpia nekonformistiniai nuobodulio atstovai, pasirodo vienas kitas jaunesnis autorius. Ir dar daugiau – visos fotografijos anksčiau spausdintos daugiau nei vieno egzemplioriaus tiražu, po Dariaus prisilietimo tampa vienetinėmis…

• Visiškai į vairuotoją orientuotas sportinis automobilis, sukurtas tikram vairavimo džiaugsmui sugrąžinti
• Kompaktiškiausias pasaulyje keturvietis sportinis automobilis su ypač žemu gravitacijos centru bei optimaliu galios ir svorio santykiu
• Sugrįžimas į „Toyota“ sportines šaknis su vieninteliu pasaulyje į priekį įmontuoto horizontalaus opozicinio variklio ir pavaros su galiniais varančiaisiais ratais paketu
• Transmisiją sudaro „Subaru“ 2,0 litrų plokščias keturių cilindrų benzininis variklis su „Toyota“ galią bei sukimo momentą pagerinančia „D-4S“ technologija
• 200 DIN AG ir 205 Nm sukimo momentas smarkiam pagreičiui
• Neofunkcionalistiniu dizainu jungiama išsiskirianti aerodinamika su jausmus žadinančiu stiliumi, atkuriančiu praeities „Toyota“ sportinių automobilių palikimą
• Visoje Europoje pavadintas „GT 86“ atiduodant duoklę „Toyota GT“ automobilio palikimui ir gaivinančiam „Corolla Levin AE86“ vairavimui
• „GT 86“  prekyboje Lietuvos rinkai nuo 2012-ųjų vasaros

Po entuziastingai stebimo vystymo laikotarpio noriai laukiamas „Toyota“, kompaktiškas 2+2 sportinis automobilis „GT 86“ debiutuoja pasaulyje šių metų lapkričio 30 d. Tokijo automobilių parodoje. Visoje Europoje nuo 2012 m. vasaros parduodamas „GT 86“ yra visiškai į vairuotoją orientuota transporto priemonė. Pagal sumanymą ji orientuota konkrečiai į esminius klasikinio sportinio automobilio potyrius ir suteikia tikro vairavimo džiaugsmo, taip pat tiksliai ir greitai reaguoja į mažiausią greičio pedalo paspaudimą arba vairo pasukimą. Tai svarbu tiems, kurie vairavimą laiko labiau savo aistra nei būtinybe.

Naujasis „GT 86“ su itin žemu aerodinaminiu korpusu, glaudžiai dengiančiu gamybos pastangų reikalaujančias vietas, pagrįstas visiškai nauja platforma. „GT 86“ be sunkios didelio litražo transmisijos savo veikimui grįžta prie „Toyota“ sportinių šaknų su vieninteliu pasaulyje kompaktišku į priekį įmontuotu ir laisvai besisukančiu horizontaliu opoziciniu „Boxer“ benzininiu varikliu ir pavara su galiniais varančiaisiais ratais.

Šis unikalus transmisijos formatas derinamas su kompaktiškiausiu pasaulyje keturviečiu dizainu, lengvumu, maža inercija ir žemu gravitacijos centru, kad galios ir svorio santykis būtų geriausias, koks tik įmanoma. Šie požymiai suteikia „GT 86“ gyvybingumo, pasiekiamų eksploatacinių savybių ir didelio sukibimo paruoštų naudoti dinaminių savybių, kai su mažiausiai elektronikos užtikrinamas didžiausias vairavimo malonumas.

Paruošta suteikti didžiausią sportinio vairavimo malonumą

Naujasis 4,240 mm ilgio, tik 1,285 mm aukščio ir 2,570 mm tarpuračio „GT 86“ yra kompaktiškiausias pasaulyje keturvietis sportinis automobilis.

Ir transmisijos, ir vairavimo padėtys yra kiek galima žemiau ir toliau galinėje dalyje, kad būtų optimizuotas balansas, suteikiant „GT 86“ beveik tobulą 53:47 svorio paskirstymą. Į priekį įmontuoto „Boxer“ variklio plokščias keturių cilindrų formatas derinamas su žemiausia vairuotojo klubų buvimo vieta iš visų „Toyota“ transporto priemonių, kad „GT 86“ būtų suteiktas ypač žemas gravitacijos centras, esantis tik 460 mm aukštyje.

„GT 86“ nepaprastai padidina savo mažiausios masės su superautomobiliu besivaržančios inercijos, itin žemo gravitacijos centro su priekiniu „MacPherson“ statramsčiu bei galiniu dvigubu trikampiu balansyru ir didelės galios vėdinamų diskinių stabdžių suteikiamą naudą, taip sudarydamas vairuotojams galimybę visiškai išnaudoti naujojo „Toyota“ sportinio automobilio nepaprastai lengvą valdymą, dinamišką judrumą ir balansą posūkiuose.

Pirmasis pasaulyje horizontalus opozicinis „D-4S“ variklis

„GT 86“ 2,0 litrų natūralaus aspiravimo benzininis variklis yra bendro „Subaru“ ir „Toyota“ vystymo rezultatas, kai sutelkiama techninė patirtis ir bendra aistra sportiniams automobiliams. Prie „Subaru“ naujai sukurto horizontalaus opozicinio 1998 m³ keturių cilindrų „Boxer“ variklio „Toyota“ pridėjo savo „D-4S“ technologiją. „D-4S“ su atskirais dvigubais purkštukais abiem kryptim, įpurškimu į kolektorių ir aukšto slėgo santykiu 12,5:1 padidina galią ir sukimo momentą, aplenkdamas didelį spektrą variklio greičių, neaukojant degalų suvartojimo ir aplinkos taršos rodiklių.

Naujasis variklis išvysto 200 DIN AG esant 7000 apm ir didžiausią sukimo momentą 205 Nm esant 6600 apm, suteikdamas „GT 86“ greitį ir gerą sukibimą.

Plokščias keturių cilindrų variklis gali būti jungiamas su šešių greičių mechanine arba šešių greičių automatine transmisija. Mechanine transmisija galima greitai ir tiksliai perjungti pavaras, o automatinė transmisija valdoma ant sportinio vairo montuojama pavarų perjungimo svirtele.

Galia yra paskirstoma galiniams ratams per riboto slydimo diferencialo tinkamiausią trauką ir sukibimą visomis vairavimo sąlygomis. „GT 86 ABS“ ir perjungiamos VSC saugos sistemos buvo tiksliai suderintos, kad būtų sukurtas dinaminis stabilumas net kraštutinėse situacijose, naudojant mažiausiai elektronikos vairavimo potyriams išgryninti.

Jausmus žadinantis dizainas, kai simbolinis stilius derinamas su praktišku grožiu

Pagal neofunkcionalizmo koncepciją sukurtame „GT 86“ pačių kompaktiškiausių galimų išmatavimų techniniai ryšiai, žemas gravitacijos centras ir puikios F-1 technologijos įkvėptos aerodinaminės charakteristikos dera su jausmus žadinančiu veržliu stiliumi, primenančiu ankstesniųjų „Toyota“ sportinių automobilių palikimą.

Drąsiu ir tuo pačiu metu simboliniu stiliumi jungiami du esminiai naujojo „Toyota“ dizaino kalbos ramsčiai: prioritetinis priekio dizainas, kuriame akcentas suteiktas padidintoms apatinėms grotelėms, taip suteikiant išskirtinę kategoriškesnę išvaizdą, ir energingos išvaizdos metodas, kad stilius būtų aiškus, inteligentiškas ir išraiškingas.

Naująjį dizainą sustiprina drąsus „skorpiono“ stilius apatinėms grotelėms, suteikiantis „GT 86“ dar daugiau agresyvumo ir sportinės išvaizdos. Kiti sportiniai elementai yra specialiai sukurti 17 colių lengvojo lydinio ratai, galinis aptakas, dvigubi galiniai išmetimo vamzdžiai ir „86“ stūmoklio logotipas, kuris pabrėžia automobilio išskirtinį priekinio „Boxer“ variklio ir pavaros su galiniais varančiaisiais ratais transmisijos formatą.

Dėl automobilio visiškai į vairuotoją orientuoto salono iš naujo įvertinama važiavimo sportiniu automobiliu esmė, nes kiekvieno vairuotojo naudojamo elemento ergonomika ir funkcionalumas išnagrinėti itin smulkmeniškai.

Sėdynių ir jų atlošų paviršiai sukurti taip, kad būtų suteikta optimali atrama, veikiant pagreičio G jėgoms iš priekinės bei galinės pusių ir šonų. Be to, priekinės sėdynės forma sukurta ne tik taip, kad būtų patogu, bet ir siekiant, kad alkūnės netrukdytų perjungti pavaras.

Vairo skersmuo yra tik 365 mm, ir tai yra mažiausio skersmens iki šiol įmontuotas „Toyota“ automobilyje vairas, o jo elnio odos apdaila buvo pasirinkta atsižvelgiant į nuodugnius išbandžiusiųjų vairuotojų atsiliepimus, kad vairą sukti būtų lengviau, o sukibimas būtų didžiausias esant įvairioms sąlygoms salone.

Aplink didžiulį tachometrą surinktas trijų skaitiklių prietaisų skydelis sukurtas skiriant ypatingą dėmesį ekrano vietai, žymėjimams ir simboliams, taip užtikrinant optimalų matomumą ir skaitomumą vienu žvilgsniu sportinio vairavimo metu. Vairuoti visiškai paruoštas salonas yra dekoruotas anglies pluošto efekto apdaila, sportiniu visiškai juodu stogo apmušalu, raudonais apmušimo dygsniais, aviacinio stiliaus pavarų perjungimo svirtele ir lengvais aliuminio pedalais.

Sportinių automobilių su priekyje įmontuotu varikliu ir pavara su galiniais varančiaisiais ratais 50 metų palikimas

Nors „GT 86“ pristatomas kaip vienintelis pasaulyje automobilis su į priekį įmontuoto horizontalaus opozicinio variklio ir pavaros su galiniais varančiaisiais ratais paketu, jo negalima vadinti pirmuoju. Ši garbė atitenka „Toyota Sports 800“ su dviejų cilindrų „Boxer“ varikliu, kurį įmonė pradėjo vystyti 1962 m. Nuo tada „Toyota“ nuėjo ilgą kelią gamindama puikius į vairuotoją orientuotus sportinius automobilius su priekyje įmontuotu varikliu ir galiniais varančiaisiais ratais, kurie tapo populiarūs visuomenėje ir sėkmingi konkuruodami. Gražusis „2000 GT“, 2,0 litrų šešių cilindrų variklio kupė, pirmą kartą pasirodė 1965 m. Tokijo automobilių parodoje. Jis padėjo sukurti įmonės, kaip sportinių automobilių gamintojos, pasaulinę reputaciją.

1971 m. pristatyta „Celica“, kurioje buvo įmontuota pavaros su galiniais varančiaisiais ratais transmisija, buvo entuziastų garbinama dėl judrumo. Visos keturios „Supra“ kartos garsėjo šešių cilindrų varikliais ir galiniais varančiaisiais ratais. Ir pirmą kartą 1984 m. pasirodęs „MR2“ užsidirbo pelnytą vieno iš visų laikų geriausiai valdomų sportinių automobilių reputaciją. Vis dėlto „Toyota GT 86“ sukurti įkvėpė „Corolla Levin AE86“, turinti reputaciją dėl gryno malonumo ir esminių vairavimo malonumų įkūnijimo.

„Corolla Levin AE86“ su priekyje įmontuotu varikliu, pavaros su galiniais varančiaisiais ratais transmisija, kompaktiškais gabaritais, lengvumu, nepriekaištingu balansu ir pranašiu galios ir svorio santykiu savo 1983–1987 gamybos metais tapo privalomu pasirinkimu važiuoti ralyje arba žiedinėse lenktynėse.

„GT 86“ yra tikrai lengvas automobilis, suteikiantis privatumo. Juo tobulai atgaivinama įkvepianti paskutinės „Corolla Levin AE 86“ dvasia, o dėl daugybės klientui pritaikomų detalių siekiama, kad jis taptų įperkamu automobiliu, kuris auga kartu su savo vairuotoju.

Skulptorė Ksenija Jaroševaitė gimė 1953 m. Kaune. 1971–1977 m. studijavo skulptūrą Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1983 m. įstojo į Dailininkų sąjungą. Nuo devintojo dešimtmečio menininkė kuria religine tematika.

Jos kūryba pristatoma 2004 m. išėjusioje knygoje Ksenija Jaroševaitė: tradicinė skulptūra XXI amžiuje (sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė). 2005 m. menininkė apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija „už krikščioniškojo dvasingumo tradicijos įprasminimą skulptūrose“.

Nuo lapkričio 30 d. Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamas Ksenijos Jaroševaitės „Betliejus“. Savo kūrinį autorė pristato taip:

„Kai buvau maža, močiutė per šv. Kalėdas vesdavosi mane pasižiūrėti prakartėlių Kauno bažnyčiose (ji prakartėlę vadino „Betliejumi“). Man būdavo gaila, kad negaliu jų apeiti ir apžiūrėti. Kai pati sumaniau Betliejų, galvojau apie tai, kaip jį padaryti matomą iš visų pusių. Taip kilo mintis sustatyti figūrėles ant sukryžiuotų medinių sijų, o pačius Betliejaus veikėjus nulipdžiau vienodus iš abiejų pusių, kad eidamas aplink galėtum matyti visą vaizdą. Figūrėlės nulietos iš aliuminio, kai kurios svarbesnės dalys padengtos auksu.

Darydama Betliejų net nesvajojau pastatyti jį bažnyčioje, rengiausi parodai Vilniaus „Lietuvos aido“ galerijoje, kur jis ir buvo eksponuotas pirmą kartą 2009 metais. Kitąmet jis iškeliavo į parodą Šv. Petro bažnyčioje Rygoje, o per tų pačių metų šv. Kalėdas stovėjo Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Galiu pasakyti, kad mano „Betliejus“ padarė karjerą, nes stovėti tokioje garbingoje vietoje, kokia yra Šv. Mykolo bažnyčia, jam yra didelė garbė.“

Ksenijos Jaroševaitės „Betliejus“ Bažnytinio paveldo muziejuje stovės iki 2012 m. sausio 6 dienos.

Parodą lydi edukacinė programa vaikams. Gruodžio 3 d. 12 val. vyks kūrybinis užsiėmimas šeimoms „Prakartėlės džiaugsmas“.

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Antradienį 18 val. „Vartų“ galerijoje atidaromos vilniečio Žilvino Landzbergo ir ispanų menininko Jaime Pitarcho kūrybos parodos.Ž.Landzbergas pristatys dvi naujas, Lietuvoje dar nerodytas instaliacijas. Ispanų menininko J.Pitarcho kūryboje kasdieniniai daiktai paverčiami kritinio mąstymo įrankiais. Jam svarbu tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmogus nebesugeba susitapatinti su tuo, ką pats sukūrė, kad ir kas tai būtų: kultūra, socialiniai santykiai, ritualai, santuoka ir pan.

Romas Namajuška

Lietuvos automobilių sportui minint savo 80-ąjį jubiliejų, Vilniuje atidaryta fotografijų paroda „80 automobilių sporto metų nuotraukose“. Paroda, kurios nuotraukose – skirtingų autorių įamžintos Lietuvos automobilių sporto istorijos akimirkos, lenktynių adrenalinas, emocijos, greitis ir azartas, iki metų pabaigos apkeliaus didžiuosius šalies miestus.

Fotografijos proginei parodai atrinktos iš bemaž 250 profesionalų ir mėgėjų Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) ir Gazas.lt organizuotam konkursui „80 autosporto metų nuotraukose“ pateiktų kadrų. Vertinimo komisijos ir skaitytojų pripažintų geriausių nuotraukų autoriai bus apdovanoti Lietuvos automobilių sporto federacijos diplomais ir specialiais prizais, o geriausio kadro autoriui moksleiviui Matui Valiuliui iš Rokiškio – atiteko galimybė patirti tai, ką kiekvieno ralio metu jaučia daugkartinio Lietuvos ralio čempiono Vytauto Švedo šturmanas.

Vilniečiai ir miesto svečiai Lietuvos automobilių sporto fotografijas galės apžiūrėti Konstitucijos pr. 7a įsikūrusioje kavinėje „Coffee Inn“. Paroda sostinėje veiks iki š.m. lapkričio 23 d., vėliau fotografijos bus pristatytos Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Fotografijų parodai apkeliavus didžiuosius Lietuvos miestus, eksponatus ketinama padovanoti Lietuvos sporto muziejui.

Naujausi media grotuvai su lietimui jautriu ekranu šalia visiškai mechaninių patefonų už naujo automobilio kainą.

Galingi „subwoofer’iai“, kalibruojami nuotolinio valdymo pultelio pagalba šalia stiprintuvų už keliasdešimt tūkstančių litų su dar Smetonos laikais sukurtomis radijo lempomis. Visa ši pribloškianti buitinių garso atkūrimo technologijų įvairovė nuo lapkričio 12 iki lapkričio 13 dienos bus eksponuojama Vilniuje, parodoje „AudioGourmet /2011“.

12-oje konferencijų centro „Radisson Blu Hotel Lietuva“ kambarių bus sujungta keliasdešimt įspūdingų audio sistemų namams — išgirsime įvairiausių skambesio braižo pavyzdžių. Išvysime kone šimto žymiausių gamintojų pasiekimų: elektrostatinių, plačiajuosčių, dinaminių kolonėlių, kupolinių, popierinių, šilkinių, aliuminių, berilinių, anglies pluošto garsiakalbių, kalibruojamų precizinių žematonių kolonėlių su nuotoliniu valdymu, galingų kolonėlių su įmontuotais stiprintuvais. Bus lempinių, tranzistorinių, skaitmeninių stiprintuvų, patalpos akustinių savybių kalibravimo sistemų, naujausių namų kino sprendimų bei gausybę patefonų — nuo pigiausio, iki brangiausio.

Keičiasi muzikos laikmenos

„Akivaizdu, jog įprastų CD, SACD, DVD-A laikmenose įrašytų albumų pardavimai visame pasaulyje nuolat mažėja. Ne išimtis ir Lietuva. Melomanai yra priversti „persiorientuoti“ — muzikos albumų kolekcijas dažnas jau kaupia failų talpyklose arba lieka ištikimas laikui atsparioms vinilinėms plokštelėms. Pastarųjų pardavimai, beje, nors ir nėra santykinai dideli, tačiau jau daugelį metų atkakliai auga visame pasaulyje.“ — teigė  jau trečią kartą rengiamos parodos organizatorius, portalo „Gramofonas.lt“ redaktorius Mindaugas Jokubauskas.

Egzistuoja daugybė būdų klausytis muzikos „iš kompiuterio“: galima naudoti USB, Fire-Wire, ethernet, Wi-Fi ryšį, galima muziką laikyti išorinėse tinklo laikmenose ir įprastą ar planšetinį kompiuterį bei išmanųjį telefoną naudoti tik navigacijai ir valdymui, tačiau nesunku visas šias funkcijas patikėti ir specializuotam įrenginiui. Visi šie būdai kaip tik ir bus demonstruojami parodos metu.

„Media grotuvų gausa, ko gero, taps vienu esminių parodos „AudioGourmet /2011“ akcentų“ — prognozavo M. Jokubauskas.

Tradiciniai sprendimai išlieka

Kaip atsiradus elektroniniams laikrodžiams neišnyko mechaniniai-rodykliniai, taip, atrodo, niekad neišnyks ir patefonai. Šiemet parodoje galėsime dar kartą įsitikinti, jog aukščiausios klasės modernus patefonas — tarsi skulptūra su itin tikslios mechanikos „įdaru“. Ne vienas išskirtinis patefonas dažnai tampa bene svarbiausiu subtilaus interjero akcentu, gebančiu kelti emocijas net neįjungus. Visgi, tikroji patefonų paskirtis ir žavesys atsiskleidžia jau sukantis plokštelei.

Lietuva nelieka nuošaly

„Džiaugiuosi, kad ir lietuviai nelieka tik pasyvūs vinilinių plokštelių renesanso stebėtojai. Jau turime ir gamintoją, įsitvirtinantį pasaulinėse rinkose“ — optimizmo nestokojo parodos organizatorius.

Gamintojas iš Lietuvos „REED“ / „Turntables.lt“ parodoje „AudioGourmet /2011“ demonstruos patefonus ir tonarmus, gaminamus iš egzotiškų medienos rūšių, frezuoto metalo brangakmenių (guoliams). Toks tonarmas, jau pamėgtas pasaulio melomanų, gali kainuoti panašiai, kaip geras šveicariškas laikrodis. O ir pagaminimo preciziškumas juk panašus.

Patefonai — ne vienintelis lietuviškas akcentas. Išvysime ir Lietuvoje gaminamų aukščiausios klasės, nepriekaištingos apdailos kolonėlių.

Parodos metu veiks vinilinių plokštelių „turgelis“.

Parodos „AudioGourmet /2011“ geriausio garso „degustacijos“ — puiki proga įsitikinti, kaip efektingai gali skambėti muzika.

Paroda vyks 2011 m. lapkričio mėn. 12 d. (11.00–19.00 val.) ir 13 d. (11.00–17.00 val.) viešbučio „Radisson Blu Hotel Lietuva“ konferencijų centre, Konstitucijos pr. 20, Vilniuje.

Daugiau informacijos rasite www.audiogourmet.lt

Bilietus platina www.bilietupasaulis.lt

Antradienį, Vilniuje atidaroma vieno žymiausių visų laikų išradėjo, renesanso epochos italų mokslininko universalo Leonardo da Vinčio išradimų paroda.

Daugiau nei 10 mln. lankytojų keturiose Europos šalyse sulaukusioje parodoje pristatomi 28 eksponatai – nuo sraigtasparnio pirmtaku laikomo oro sraigto ir tanko prototipo iki garsiojo „Vitruvijaus žmogaus“ ir paveikslo „Mona Liza“ reprodukcijos. Pusė parodos eksponatų – interaktyvūs.

„Niekas nedrįstų abejoti Leonardo da Vinčio indėliu į įvairių mokslo šakų vystymą. Su jo išaiškintais gamtos, technikos ir mechanikos dėsniais susiduriame bene kasdien, jo atradimais paremtos disciplinos dėstomos mokyklose. Tačiau kaip Leonardo da Vinčio negalima apibūdinti vienu žodžiu, taip ir jo išradimų ir darbų negalima studijuoti vien mokyklos suole, iš vadovėlių – būtent šiuo tikslu ir ryžomės organizuoti parodos atvežimą į Lietuvą“, – sako prekybos ir pramogų centro „Ozas“ vadovė Inga Navickaitė.

Parodoje garsiojo mokslininko darbai pristatomi pagal jo domėjimosi ir tyrinėjimo sritis. Viena jų – skrydžio dėsniai, kuriuos jis analizavo stebėdamas paukščių, šikšnosparnių, vabzdžių ir žuvų skraiduolių judesius. Daugelis šiais stebėjimais paremtų piešinių ir brėžinių išliko iki šių dienų. Parodoje „Oze“ pristatomi pagal juos sukonstruotas oro sraigtas, laikomas šiandieninių sraigtasparnių pirmtaku, Leonardo išrastas parašiutas, taip pat mechaniniai sparnai, kuriuos valdyti ir išmėginti galės parodos lankytojai. Mažieji turės galimybę praskrieti Leonardo kurtu sklandytuvu.

Kita disciplina, kuria domėjosi ir kurią tobulino Leonardas da Vinčis, – karo įrenginiai ir mašinos. Būdamas kaip reta taikaus būdo, nors tuo metu buvo įprasta, nesinešiojęs jokio ginklo, jis savo interesą motyvavo siekiu išsaugoti taiką. Šiuo tikslu jis 1508 metais ėmėsi tvirtovių planavimo – vienos jų sienos ir bastiono dalys eksponuojamos parodoje „Oze“. Šalia pristatomi ir jo tobulintų šaunamųjų ginklų, patrankos brėžiniai, taip pat Leonardo sukurtas šarvuotas kovinis savaeigis aparatas, kuris šių dienų kalba galėtų būti vadinamas tanku.

Renesanso genijumi tituluojamas Leonardas da Vinčis buvo ir žmogaus anatomijos tyrinėjimų pradininkas. Iš Vengrijos į Lietuvą atvežtoje parodoje eksponuojami jo suprojektuoti žmogaus jėga varomi ir valdomi bei darbą palengvinantys įrankiai – automatinis kūjis, mechaninis būgnas, žemkasė ir kiti. Jų veikimo principus galės išbandyti apsilankiusieji parodoje.

Į Vilnių atvežtas ir garsusis „Vitruvijaus žmogus“, apibendrinantis žmogaus kūno formų reikšmę mene bei žmogaus proporcijas. Be šio piešinio parodoje taip pat eksponuojamos garsiausių Leonardo da Vinčio tapybos darbų, tarp kurių – „Apreiškimas“, „Paskutinė vakarienė“, „Dama su šermuonėliu“ bei „Mona Liza“, kopijos.

Vengriją, Čekijos Respubliką, Lenkiją bei Turkiją jau aplankiusią parodą spalio 11 – lapkričio 6 d. sostinės gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti prekybos ir pramogų centro „Ozas“ darbo valandomis arba kas valandą organizuojamų nemokamų ekskursijų metu – darbo dienomis nuo 17 iki 20 val. ir savaitgaliais nuo 13 iki 16 val. Nemokamai darbo dienomis nuo 10 iki 15 val. organizuojamos ir ekskursijos mokinių grupėms. Daugiau informacijos apie parodą ir registraciją ekskursijoms – internete adresu www.ozas.lt.

Rugsėjo 29 d. 18 val. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje vyks Vilniaus kultūros centro dailės studijos „Paletė“ 40-ies metų retrospektyvinės parodos atidarymas. Jo metu bus pristatoma nuo 1971-ųjų metų aktyviai kuriančių tautodailės mylėtojų – įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijų studijos narių kūryba. Ja siekiama reprezentuoti ilgametes etninės kultūros tradicijas, turtingus liaudies meno klodus ir etnokultūrinėje vaizduojamojoje dailėje glūdinčius intelektualinius turtus.

Dailės studijos „Paletė“ jubiliejinės ekspozicijos lankytojai išvys buvusių bei dabartinių kolektyvo narių kūrinius, kuriuose įvairiapusiškai atsiskleis „Paletės“ veikla: edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujančių pradedančiųjų meno mėgėjų bei studijos senbūvių – aktyvių užsienio bei Lietuvos tautodailės parodų dalyvių darbai, nutapyti prieš ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Parodoje bus eksponuojami daugkartinių tautodailininkų tapybos parodų („Aukso vainiko“, Adomo Varno ir Monikos Bičiūnienės vardo konkursų) laureatų: N. Dirvianskytės, V. Guršnienės, V. Juodagalvytės, D. Raudonikienės, V. Šikšnio, S. Žebraitienės bei kitų autorių kūriniai. Tarp jų bus pristatoma ir tarptautinių ekspozicijų dalyvio, pripažinto gėlių tapytojo G. A. Vasionio kūryba.

Pasak dailės studijos „Paletė“ įkūrėjo R. Bičiūno, buvo labai sunku visą kolektyvo kūrybinę veiklą sutalpinti į vieną parodą. Per 40 metų „Paletėje“ išaugo ne vienas talentas, savitai įprasminantis liaudies meno grožį savo kūriniuose. Nepaisant garbingų laimėjimų, su kuriais siejamas kolektyvo kūrybinis kelias, visi buvusių ir esamų studijos narių darbai yra brangūs, nes juose įamžinta dailės studijos „Paletė“ istorija.

Parodos organizatoriaus Vilniaus kultūros centro direktoriaus P. Jurgučio nuomone, dailės studija „Paletė“ – puiki kūrybinės veiklos platforma, kurioje puoselėjama individuali meno mėgėjų savirealizacija, vertinamos ilgametės tautodailės tradicijos ir skatinamas dalinimąsis gerąja patirtimi. Tikimąsi, kad garbinga sukaktis taps stipriu pagrindu tolimesniam kolektyvo švietėjiškos veiklos organizavimui ir naujoms kūrybinių įkvėpimo šaltinių paieškoms.

Dailės studijos „Paletė“ retrospektyvinę parodą remia Kultūros rėmimo fondas.

Ekspozicija veiks iki spalio 15 d. 16 val. Parodos lankymas nemokamas.