Kol kauniečiai džiaugiasi Vytauto Kasiulio darbų paroda, o klaipėdiečiai – Salvadoro Dali kūrinių ekspozicija, žvilgtelėkime, kokie maršrutai vasarį meno gerbėjų laukia sniegu nuklotame Vilniuje.

Pradėkime nuo skambiai per Lietuvą gaudžiančios donelaitiados: iš „Titaniko“ galerijos jos estafetę sostinėje vasarį perima Kultūros ministerijos kaimynystėje įsikūrusi „Meno niša“. Čia po savaitės atidaroma Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų Kristijono Donelaičio poemai „Metai“, paroda. Šalia aštuonių nespalvotų piešinių dailininkas pateikia dvylika didelių siužetinių kompozicijų, atspindinčių autentiškas poeto laikmečio detales.
Vasario 11 d. 17 val. parodoje vyks Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ parengto „Metų“ leidimo su tomis pačiomis Š.Leonavičiaus iliustracijomis viešas pristatymas.

Arimai ir spalvos

Dvi sostinės galerijos pristato vyresniosios kartos lietuvių menininkus. „Kunstkamera“ kviečia susipažinti su Vitolio Trušio tapyba. Iki devintojo dešimtmečio šio dailininko darbai drąsa ir novatoriškumu nenusileido „tyliesiems modernistams“ – Valentinui Antanavičiui, Vincui Kisarauskui, Kazei Zimblytei etc. Vėliau V.Trušys pasuko hiperrealistinės tapybos, siekiančios tikroviško pasirinktų objektų atvaizdavimo, keliu. Jo mėgstamiausiu žanru tampa peizažai, kuriuose vyrauja horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik niūri spalvinė gama ir beveik užuodžiamas pažliugusių dirvonų kvapas, kuris daugeliui vyresnių lietuvių iki šiol primena tėviškę.
Visai kita nuotaika ir spalvomis spinduliuoja „Juškus gallery“ pristatoma Raimondo Martinėno tapyba: šioje parodoje vyrauja mėlynai raudoni paveikslai, nestinga ir žalumos. Šalia dailininko pamėgtų abstrakcijų galima pamatyti ir žinomo tapytojo Algimanto Kuro portretą, ir keletą peizažų. Iš viso eksponuojami 25 R.Martinėno darbai, atskleidžiantys pastarųjų dviejų dešimtmečių menininko kūrybos kelią. Jo kūrybos pavyzdžių turi ne tik Lietuvos dailės muziejus, bet ir Tretjakovo bei Moderniojo meno galerijos Maskvoje, Nortono George’o galerija Niujorke.

Devintojo dešimtmečio karta

Pageidaujantieji susipažinti su jaunosios kartos lietuvių daile turėtų sukti į galeriją „Arka“, kurioje jų laukia dvylika tapytojų, skulptorių, grafikų ir videomenininkų. Visi jie gimė devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir dar nespėjo apšilti kojų meno pasaulyje. Tad ir parodos pavadinimas „Baltas lapas“ – simboliškas. Ši karta užaugo tarp nykstančio sovietmečio paveldo ir iš vyresniųjų daug prisiklausė apie laiką, kurio pati nebepamena. Todėl kruopščiai gaudo kiekvieną besitraukiančios praeities ženklą.
Andrėjos Šaltytės videofilmas pasakoja apie jos tėvą lenktynininką, sulaukusį savo penkiolikos minučių šlovės. Joanos Kairienės atspauduose matome praėjusio laiko pastatus, daiktus ir buities detales. Mykolo Saukos skulptūrose daugiau belaikės fantazijos nei prisiminimų, tačiau iškalbingai pasirinktos raiškos medžiagos – savo amželį nugyvenusios silikatinės plytos, emaliuota vonia ir betonas.
Iš devintojo dešimtmečio vaikų – ir Gedvilė Bunikytė, kurios parodą galima apžiūrėti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos patalpose Žvėryne, Malonioji g. 6. Ji meno ieško braižyboje ir geometrinėse figūrose, kuriose įžvelgia užuominų apie kitas būties dimensijas ir vieningą pasaulio sąrangą.
Autorė baigė teatro meną „Goldsmiths“ koledže Londone – mieste, kuriame liko gyventi ir kurti. Savo performansuose ji dailę derina su šokio, teatro ir videomeno elementais. G.Bunikytė pasirodymus jau yra surengusi „Whitechapel“, „South London“ galerijose, Karališkojoje menų akademijoje Londone.
Dar vienas tos pačios kartos menininkas tapytojas Andrius Zakarauskas šį antradienį „Vartuose“ atveria trečiąją personalinę parodą, kurioje rodo pastaraisiais metais sukurtus paveikslus bei koliažus. Jos pavadinimas „Vardan“, žadinantis asociacijas su tikėjimu, religiniu ar kitokiu idėjiniu pasiaukojimu, pasitarnauja kaip parodos idėją atskleidžiantis raktas. Menininkas čia pristato individualią „utopinę ideologiją“, susiedamas ją su tapytojo figūra. Interpretuodamas griežtą diktatorių laikyseną, jų propagandinę retoriką, kupiną teatrališko įsakmaus patoso, A.Zakarauskas režisuoja fiktyvaus kulto atmosferą, kurioje menininkas virš masių iškyla kaip demiurgas, visagalis kūrėjas. Taip sugrįžtama prie amžinų klausimų apie kūrybos prigimtį ir kūrėjo dieviškumo mitą.

Lapkričio parodos Vilniuje: nuo rūpintojėlių iki šviesos spektro skaidymo meno.

Plačiajai publikai tėra matomi parodų atidarymai: šurmuliuojančios minios, rūgštus aromatas, ant stalo kampe – nekantraujanti pulti į mūšį išrikiuotų taurių armija… O ar esate matę, kaip stojiškai, niekam nesiskųsdamos, vos kelių žmonių akivaizdoje parodos pasitinka savo mirtį? Paskutinė pagarba, pereinant sales, paskutiniai fotoaparato blyksniai, paskutinis atsisveikinimas žvilgsniu, skubinant galerininkui ar ant kulnų minančios parodos kuratoriui, ir belieka bejausmė krebždančių atsuktuvų, girgždančių kopėčių, šiugždančios plėvelės „techno“ stiliaus simfonija, užkulisiuose „duobkasių“ neretai palydima gurkšniu karčiosios. Prieš sunkų nešimo darbą. Atgal – į dirbtuves, sandėlius, rūsius ir palėpes. Toliau nuo žmonių akių.
Dalyvavau neseniai tokioje liūdnoje ceremonijoje. Buvom paskutiniai, beviltiškai vėluojantys mirštančios parodos liudininkai. Nešti reikėjo netoli, bet kilti – aukštai. Ir tai, kam jaukiu Senamiesčio kiemeliu bei suktais laiptais tą rytą buvo lemta pareiti į autoriaus dirbtuvių „dangų“, gražiuoju minėdami lenkėm lig dugno.
Betgi tuščia vieta ilgai laisva nebūna, o ypač meno galerijoje. Tuo metu, kai buvo ardomi stendai su medaliais, kitame Jono galerijos salės kampe rūšiuotas ir rėmintas ekslibrisų kalnas. Neperdedant – kalnas: dabar jau duris atvėrusioje Vilniaus ekslibrisų bienalėje eksponuojami du su puse šimto darbų, kuriuos sukūrė pusšimtis autorių iš dviejų dešimčių šalių. Netgi tokių tolimų, kaip Argentina, Brazilija ir Indija. Ši bienalė yra konkursinė, Valentino Antanavičiaus vadovaujama žiuri stipriausiai pasirodžiusiems autoriams skirstys laureatų medalius ir diplomus.
Tačiau ekslibrisai, žinia, nėra plačiaformatės drobės, todėl po Jono galerijos arkomis išsiteko ir respublikinė medžio drožėjų kūrinių paroda „Šventieji ir piligrimai“. Pirmoji tokia prieš ketverius metus simboliškai buvo surengta Vilniaus Jeruzalės galerijoje, tačiau šios parodos koncepcija – „piligriminė“, taigi numatanti nesiliausiančias klajones iš vienos erdvės į kitą. Štai ir atkeliavo drožėjai iš įvairių šalies regionų į sostinės Senamiestį. Autorių amžiaus amplitudė – nuo keturiolikmečio paauglio iki aštuoniasdešimtmečio liaudies meistro, o dažniausiai jiems debesyse „pozuojantys“ šventieji – šventas Rokas, ligonių ir piligrimų globėjas, šventas Petras, apaštalas ir evangelistas, šventoji Agota, medicinos seserų ir slaugių globėja, bei pats liūdniausias šiame šventame panteone Rūpintojėlis.

Garbingiems vilniečiams atminti

Nuo liaudies meistrų gryčios pareikime pas klasikus. Visų pirma – pas seną, nors neilgai tegyvenusį (1894–1941) vilnietį Mykolą Raubą. Istorijos vingiai lėmė, kad didžioji jo palikimo dalis pokariu atsidūrė Lenkijos muziejuose ir privačiose kolekcijose, tačiau niekas iš paveikslų neištrins šimtmečio senumo Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų.
Vilniuje M.Rauba baigė realinę mokyklą, vėliau metus studijavo Krokuvos dailės akademijoje, bet Pirmasis pasaulinis karas dailininką parginė gimtinėn. Sugrįžęs į gimtąjį Vilnių Rauba kaip laisvasis klausytojas lankė paskaitas Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje, buvo vienas pirmųjų šio skyriaus studentų. Bendradarbiavo 1920-aisiais steigiant Vilniaus dailininkų draugiją, buvo jos iždininkas. Dėstė tapybą Vilniaus dailininkų draugijos įsteigtoje Piešimo mokykloje, vėliau – piešimo discipliną seserų nazariečių mokykloje. Kartu su kitais vilniečiais dailininkais – Ferdinandu Ruščicu, Piotru Hermanovičiumi ir Vaclavu Čechovičiumi priklausė menininkų rateliui „Vilniečių cechas“.
Čia, savo gimtajame mieste, Bernardinų kapinėse, ant stataus Vilnelės kranto M.Rauba ir palaidotas. Liūdna, šiuolaikinės „kapų pramonės“ menkai tepaliesta vieta, kuri šiam peizažų meistrui neabejotinai būtų patikusi. O mums jo paveikslai, eksponuojami Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, tyliai byloja, ką su miestu padaro laikas: ten, kur anuomet stūksojo neapgyventos kalvos, miškingi krantai ir spalvoti mediniai nameliai (Žvėryne, Antakalnyje), šiandien – jau pretenzingų mūrų kvartalai.
Kitam garbingam vilniečiui Michailui Vorobjovui (1903–1954) skirta paroda veikia Vilniaus paveikslų galerijoje. Dailės istorikas ir kritikas, studijos „Vilniaus menas“ (1940) autorius žinomas ir kaip vienas pirmųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų. Tarpukario Lietuvos intelektualas, siekęs priartinti mūsų šalies kultūrą prie Vakarų Europos, vokiečių kalba skelbtais tekstais paliko pėdsaką ir Vakarų dailės istoriografijoje.
Parodą sudaro du skyriai: biografinė dalis ir M.Vorobjovo dailės kritikos pristatymas. Pasinaudota unikalia galimybe sugretinti menotyrininko tekstų ištraukas su jose analizuojamais Viktoro Petravičiaus ir Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės dailės kūriniais.
Nepamirškime ir gyvųjų klasikų: štai Vlado Karatajaus paveikslų paroda „Tik portretas“ atidaryta Mažojoje galerijoje Žvėryne. Autorius tvirtina gudrus tapęs būtent portretus tapydamas, užtat į liaupses savo adresu žvelgia įtariai: “Man nepataikaukit. Koks esu, toks esu: senas, trenktas meno. Kai tiek pagyveni, pamatai žmogaus menkumą…”

Po vasaros pramogų sugrįžus į miestus vertėtų suskubti pamatyti tai, kam neliko jėgų atostogų įkarštyje.

Net dvi parodas galima apžiūrėti VDA parodų centre „Titanikas“. Pirmoji – Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus (1933–2002), skirta šio menininko 80-mečiui. Tragiškas likimas, rutuliojęsis provincijoje, atokiai nuo oficiozinių socrealizmo paradų, o pasibaigęs internatuose ir pensionuose.
A.J.Stankus dar vadinamas lietuviškuoju Vincentu van Goghu, nes mėgo sodrias spalvas, tapė daug portretų, be to, kaip ir žymusis genijus, kentėjo nuo psichinės ligos. Gyvenimo pabaigoje piešinius pardavinėdavo po penkis litus, nes trūko pinigų cigaretėms. Darbai jubiliejinei parodai surinkti daugiausia iš jį draugiškai globojusio tapytojo Ričardo Vaitiekūno asmeninės kolekcijos.
Antroji „Titaniko“ ekspozicija – Česlovo Lukensko „Dadasklaida“. Kaunietis, garsiosios atgimimo metų avangardinės menininkų grupės „Post Ars“ narys, joje pristato dadaistinės krypties vaizdo ir garso instaliacijas bei savo eilėraščių knygą „Eilėvaizdžiai“, kurioje, anot autoriaus, publikuojami „1978–2008 m. pelėsiai ir kerpės“.
Kaune, „Meno parke“, eksponuojamos būrio Lietuvos ir užsienio menininkų interpretacijos Antano Samuolio (1899–1942) paveikslų tema. Spalvinės gamos bei kompozicijos atžvilgiu A.Samuolį galėtume pavadinti dar vienu van Gogho stiliaus adeptu lietuvių dailėje. Jau dvidešimt metų Pažaislyje rengiami tarptautiniai plenerai, skirti šio lietuvių tapytojo atminimui. Jubiliejaus proga menininkai buvo kviečiami sukurti darbą ar jų ciklą, remdamiesi pasirinktu A.Samuolio tapybos motyvu. Į kvietimą atsiliepė Bronius Gražys, pripažintas geriausio konkursinio darbo autoriumi, Gintaras Palemonas Janonis, Gintautas Vaičys ir kiti lietuvių tapytojai, taip pat menininkai iš Prancūzijos ir Lenkijos.

Parodomis pažymėti jubiliejai

Sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje atidaryta grafikės Joanos Danutės Plikionytės septyniasdešimtmečiui skirta paroda. Jos kūriniai – lengvi ir žaismingi, paperkantys išoriniu nerūpestingumu, tačiau tuo pat metu slepiantys filosofinį grūdą. Grafikės darbų turi įsigiję ne tik Lietuvos muziejai, bet ir Maskvos Tretjakovo galerija, Argentinos Buenos Airių grafikos muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus Kelne, kiti muziejai JAV, Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje bei Islandijoje.
Netoliese esančioje Pilies galerijoje dar galima apžiūrėti tapytojo Arūno Žilio jubiliejinę – šešiasdešimtmečio parodą „Skrendam“ bei jo dukters, grafikės Ugnės Žiliūtės „Suvenyrus“. Abi parodas simboliškai sieja kelionės motyvas: tėvas savo iki skausmo atpažįstamuose „mirgančiuose“ darbuose, kuriuose sklando ištęstos žmonių ar angelų figūros, kviečia į dvasinę kelionę, o duktė perteikia realiose kelionėse patirtus įspūdžius, prisimena jose sutiktus žmones.
Jubiliejų šįmet mini ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius: apie tai bylojanti kolektyvinė paroda „40 kūrybos metų“ kol kas tebelaukia svečių savo „namuose“ – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, o rudenį žada persikraustyti į Vilnių. Retrospektyvinė ekspozicija pristato ryškiausius pastarųjų keturių dešimtmečių pajūrio menininkus – tiek jau išėjusius, tiek kūrybinį kelią bepradedančius. Nepaisant žanrų ir nuopelnų, visiems suteiktos lygios galimybės eksponuoti po trejetą darbų.

Parodų sostinėje tiek, kad tik spėkite suktis. O kulminacija bus pasiekta birželio pabaigoje, kai duris atvers naujas Vytauto Kasiulio dailės muziejus ir meno mugė „Art Vilnius“.

Birželis jau ant nosies. Prieš išvykstant atostogauti į Lietuvos pajūrį, kur žemaičiuojantiems mišrios kilmės vietos gyventojams tapsite lengvai apkerpamomis avimis, būtų ne pro šalį susipažinti su senąja Vakarų Lietuvos istorija – kas žino, gal savo žiniomis sugraudinsite kokią davatkiškiau nusiteikusią pensininkę brangininkę. Nors painioti katalikiško dosnumo su nuomos pajamomis jos paprastai nelinkusios, vis dėlto priminkite, kad Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas, sutvarkę verslo reikalus su kryžiuočiais Žalgirio mūšio lauke, žemaičių krikštu pradėjo rūpintis būtent 1413-aisiais, arba lygiai prieš šešis amžius.
Šis veiklos baras anuo metu buvo smarkiai užleistas, nes Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija anksčiau priklausė, miškuose tūnančių pagonių evangelizacijos ir christianizacijos labui nieko nenuveikė – turėjo kitų neatidėliotinų rūpesčių. Taigi žemaičiai buvo belikę vienintele pagoniška sala Europoje.
1414 m. Konstancos Bažnyčios susirinkime Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras buvo įgalioti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Vyskupijos centru pasirinkti Medininkai (dabartiniai Varniai). O pirmuoju Žemaičių vyskupu 1417 m. spalio 24 d. Trakuose pašventintas Motiejus I, gerai mokėjęs lietuvių kalbą.
Žemaičių krikšto 600-osioms metinėms skirta paroda praėjusią savaitę atidaryta Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale. Joje eksponuojamas vienas ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Pirmą kartą visuomenei rodomi archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Skirtingų laikotarpių krikštyklos atskleidžia žemaičių christianizacijos etapus. Taip pat pirmą kartą rodoma keturiasdešimties Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys. Smalsu apžiūrėti ir aukštųjų dvasininkų insignijas: vyskupų pastoralus, pektoralus, kanauninkų kryžius ir netgi tikrą „Palangos Juzės“ autoriaus Motiejaus Valančiaus žiedą. Žodžiu, net jeigu nepavyktų sugraudinti Palangos močiučių – vis tiek neblogai praleisite laiką.

Teateinie mylimasis į savo sodą

Nesunku numatyti, kad daugiau laiko menams turinčios sostinės močiutės jau kitą savaitę pradės plūsti į Vilniaus paveikslų galeriją, kurioje po dabar vykdomų nuolatinės ekspozicijos pertvarkymų bus imtas eksponuoti iš Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo atkeliaujantis Luko Kranacho vyresniojo paveikslas “Madona su kūdikiu po obelimi”.
Mariją šešiolikto amžiaus vokiečių dailininkas nutapė auksaplaukę, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, šiek tiek primerktomis akimis – atitinkančią ano laikmečio europietišką moters grožio idealą. Melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse, abiem rankom apglėbusi ji laiko kūdikį Jėzų, kuris stovi ant motinos kelių žvelgdamas į paveikslo žiūrovą.
Marija sėdi po obelimi, primenančia rojaus sodą ir pirmųjų žmonių nuodėmę. Tai viduramžius siekiančio Marijos tapatinimo su „Giesmių giesmės“ sužadėtine aidas: „Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių.“ Jėzus vienoje rankoje laiko obuolį, kitoje – duonos kriaukšlelę, simbolizuojančią Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu gyvenimo duona. Išties, kas ateina pas mane, nealks.“
O kairėje regima panorama su miškingais slėniais, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais yra būdingi Dunojaus mokyklos peizažų bruožai, pasikartojantys daugelyje L.Kranacho vyresniojo kūrinių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei tarp kelių darbo susitikimų turite laisvą valandėlę sostinės Senamiestyje – nebūtina iškart sukti kavinėn. Tebūnie tai proga patyrinėti, ką įdomaus siūlo čia susispietusios meno galerijos.

Pradėkime nuo Aliaus Berdenkovo drožtų kūnų raizgalynės „Akademijoje“. Gerąja prasme vyriška paroda, leidžianti ne tik stebėtis iš žmonių figūrų sudėliotais falo formos bokštais (kaip čia neprisiminsi Ričardo Gavelio…), bet ir pamąstyti apie didžiūnus ir pasmerktuosius, apie asmenybės brandos etapus, apie sociume neišvengiamą konkurenciją ir kitus gyvenimiškus aspektus. Auksinėmis detalėmis puošti A.Berdenkovo kūriniai šįkart stambesnio formato, todėl menininką persekiojantiems vagims gali pasirodyti neparankūs. Kompaniją skulptūroms palaiko ant sienų eksponuojami patyrusia ranka brūkštelėti moterų ir vyrų aktai.
Daugiau laiko pareikalaus „Titaniko“ parodų salės. Ypač išsami lietuviško siurrealizmo apraiškų apžvalga „Dienos svajos, nakties košmarai“. Eikite drąsiai: dienos svajų čia daugiau negu nakties košmarų. Jei prie Šarūno Saukos tapytų sapnų ir Valentino Antanavičiaus lėlių koliažų jau esate pripratęs, greičiausiai padarysite išvadą, kad lietuvių dailininkai, netgi sovietmečiu paišydami sau, nebuvo aistringi Salvadoro Dali tradicijų sekėjai. Kaip taikliai pastebi parodos kuratorė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, lietuviški košmarai dažniau teprimena meninės fantazijos nulemtus miražus, kuriuose iškraipoma ar sąmoningai dekonstruojama realybė.

Japoniškos introdukcijos

Atgaivą nuo siaubo miražų rasite kitoje „Titaniko“ ekspozicijoje, pristatančioje dvylikos japonų autorių kakedžiku – tapybą ant popieriaus ar šilko ritinėlių. Nuo senų laikų japonai kabindavo kakedžiku svetainėje, kad parodytų savo pagarbą ir svetingumą svečiams. Tokiuose kūriniuose dažniausiai vaizduojamos gėlės, paukščiai, kraštovaizdžio motyvai. Vieni naudoja šiuolaikiškas tapybos priemones, tokias kaip įprastas popierius, akriliniai dažai ar guašas, kiti – tradicines medžiagas: ryžių popierių, šilką bei natūralių ingredientų japoniškus dažus. Gerbiančioje gamtos kaitą kultūroje svarbus piešinio sezoniškumas, todėl šeimininkas privalo parinkti kakedžiku, atspindintį metų laiką bei svečių atvykimo progą. Nebenaudojamas kūrinys tiesiog susukamas į ritinėlį, neužimantį daug vietos. Vis dėlto šiandien jau retas japonas pasitinka svečius, pakabinęs kakedžiku.
Pratęsdami japonišką tematiką, galite užsukti į grafikos galeriją „Kairė-dešinė“, kurioje tarp kitų jaunų autorių rasite Tatjanos Diščenko parodėlę „Murakami manija“. Dailininkė neslepia, kad kūrybai ją neretai įkvepia japonų rašytojo Haruki Murakami knygos, žadinančios įvairiausius vaizdinius. Rankų darbo knygos pagamintos senoviškais japonų įrišimo būdais – „orichon“ (susiūtos iliustracijos) ir „kansubon“ (ritiniai su piešiniais).
„Mane visuomet traukė ir domino japoniška minimalizmo estetika, simbolizmo kalba, aiškumas ir santūrumas. Patinka menamas paprastumas – mažai žodžių, daug potekstės. Neatsitiktinai į meno kūrinį įtraukiu tuščią, kartais nebaigtą fragmentą, kad žiūrovas pats intuityviai užbaigtų autoriaus sumanymą. Tačiau kūriniuose personažai pasakoja metaforų kupinas istorijas, kurios yra užbaigtos. Kaip haiku“, – teigia T.Diščenko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Geriausių šiuolaikinių lietuvių menininkų dvidešimtukas sulaukė feminisčių atsako.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013-ųjų antrąjį pusmetį proga truputis svarbiam tarptautinės reikšmės reikalui atidėto biudžeto nubyra ir kultūrai. Tas truputis – viso labo vienas procentas to, ką rengiasi išleisti ponai ir ponios tamsiais kostiumais, tačiau vilniečiai jau gali pamatyti dvi iš pirmininkavimo pinigų surengtas parodas, paruoštas „euroeksportui“: jos veikia Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje. Abi jas vėliau galės išvysti ir kitų ES valstybių meno gerbėjai. O kad parodų logistika nekeltų pernelyg didelių rūpesčių, joms buvo pasitelktos modernios, lengvai multiplikuojamos meno priemonės.
Šiuolaikinio meno centre galima apžiūrėti parodą „Didesnio dalis“, siūlančią koncentruotą dvidešimties žymiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų kūrinių kolekciją. Projekto kuratorių pakviesti menininkai specialiai jai parengė po skaitmeninį atspaudą, kuriame pristatė garsiausią savo kūrinį – fotografiją, filmo kadrą, instaliaciją ar performansą. Rengiant parodą paaiškėjo, kad kone trečdalis pripažintų lietuvių menininkų didžiąją laiko dalį praleidžia už Lietuvos ribų. Į išrinktųjų dvidešimtuką pateko Žilvinas Kempinas, Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gediminas Urbonai bei kiti ryškiausi šiuolaikinio meno padangės vardai.

Skirtingos meno kalbos
Nacionalinėje dailės galerijoje praėjusią savaitę pradėjo veikti antroji į „euroeksportą“ orientuota ekspozicija „Poetiniai dokumentai“, mėginanti tematiškai komponuoti įvairių kartų Lietuvos poetų, fotografų ir kino kūrėjų kūrybą. Kino specialistė Živilė Etevičiūtė sudarė trumpą dokumentinių filmų programą, o Ievos Mazūraitės-Novickienės siūlomą garsių fotomenininkų darbų rinkinį papildo Eugenijaus Ališankos atrinkti lietuvių poetų eilėraščiai, kuriuos kituose Europos kraštuose veikiančių galerijų lankytojai galės skaityti ir anglų arba vokiečių kalbomis. Taip Jano Bulhako, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus nuotraukos „Poetiniuose dokumentuose“ prabyla jų nuotaiką atliepiančiais Kazio Binkio, Alfonso Nykos-Niliūno, Sigito Gedos, Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės tekstais. Beje, patikusio eilėraščio atspaudą parodos lankytojams leidžiama pasiimti kaip atminimą.
Panašių keliaujančių parodų, skirtų Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai,  netrukus sulauksime ir daugiau. „Meno avilio“ rengiama dokumentinio kino programa „Kino inkliuzai“, pasak Kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių ir Europos reikalų skyriaus vadovės Daivos Parulskienės, ypač reikšminga tuo, kad bus skirta lėšų ir svarbioms archyvinėms nacionalinėms kino juostoms restauruoti. Kitas projektas „Lietuva pašto siuntoje“ supažindins europiečius su Lietuvos objektais, UNESCO įtrauktais į saugotino paveldo sąrašus. O projektas „Lietuva Europoje, Europa Lietuvoje“, kuruojamas Tarptautinio kultūros programų centro, bandys kūrybingai atskleisti ir parodyti lietuvių sąsajas su kiekviena Europos Sąjungai priklausančia valstybe.
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė priduria, kad ypatingas kultūrinis dėmesys antrąjį pusmetį bus skiriamas Tarybos būstinei Briuseliui, kuriame Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu vyks apie du tūkstančius įvairiausių posėdžių, bei kitiems Belgijos miestams. Briuselio karališkajame kultūros ir meno centre BOZAR bus surengtas Violetos Urmanos koncertas. O Gento dailės muziejuje rudenį veiks didžiausia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno paroda, kada nors surengta užsienyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trumpas maršrutas po naujas parodas sostinės Senamiestyje.

Kas sudomino pirkėjus prieš dešimtį dienų vykusiame dvidešimt penktajame Vilniaus aukcione? Pirkėjas nepagailėjo 14 tūkst. Lt už Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) „Europos miestų piešinių komplektą“. To paties menininko „Eskizų bloknotas“ parduotas už 6,8 tūkst. Lt, „Įvairių dokumentų ir eskizų archyvas“ – už 6,6 tūkst. Lt. Tokį M.Dobužinskio palikimo populiarumą lėmė retai aukcionuose siūlomi jo darbai bei tarptautinis dailininko pripažinimas, suteikiantis gerokai daugiau šansų prireikus susigrąžinti investuotus pinigus.
Lietuvai reikšmingas G.Brauno Vilniaus miesto planas „Vilna Litvaniae metropolis“ iš XVI a. pabaigos „Pasaulio miestų atlaso“ nupirktas už 7 tūkst. Lt – irgi nebloga investicija.
Ne ką blogiau sekėsi ir Lietuvos XX a. kūriniams: tiek už Jono Mackevičiaus (1872–1954) „Capri salos pakrantę“, tiek už Jokūbo Kazlausko (1904–1993) „Laivus prieplaukoje“ aukciono dalyviai sumokėjo po 4,6 tūkst. Lt. Ir netgi už litografiją pagal Žalgirio mūšio triptiką nepagailėta 1,9 tūkst. Lt. Gyva dar, rusena mumyse patriotinė dvasia…

Istorija, reliktai, relikvijos

Jos apstu ir Vilniaus rotušėje atidarytoje parodoje „Donelaitis 2012“, skirtoje artėjančiam būrų dainiaus 300 metų jubiliejui. Darbus šiai parodai pristatė Andrius Giedrimas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Martinėnas, Romualdas Balinskas, Vilmantas Marcinkevičius, Agnė Jonkutė, Aleksandras Vozbinas, Bronius Gražys, Monika Furmanavičiūtė, Algis Griškevičius, Valentinas Ajauskas ir kiti žinomi tapytojai. Ekspoziciją papildo klaipėdiečio fotomenininko Virgilijaus Jankausko nuotraukos iš ekspedicijos po Mažąją Lietuvą.
Paveiksluose dailininkai gilinasi į Mažosios Lietuvos istoriją ir gamtovaizdį, „Metų“ poemos interpretacijas. Paroda garbingoje sostinės Rotušėje yra tęstinio projekto dalis. 2014-aisiais, kai minėsime K.Donelaičio jubiliejų, bus surengta didelė tapybos, skulptūros ir grafikos paroda, išleistas solidus katalogas.
Jei iš Rotušės trauksite Vokiečių gatve, patys to galbūt nepastebėdami tapsite dar vienos parodos lankytojais. Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje į skubančius praeivius iš už stiklo žvelgia Jurgos Karčiauskaitės-Lago, Algirdo Mikučio, Tado Deksnio ir kitų menininkų rankomis suformuoti „Reliktai“.
„Reliktas iš principo tėra liekana. Liekana kažko, kas buvo; vienam – reikšminga, kitam – neverta dėmesio. Reliktas – tai, kas lieka mūsų namuose ir atminty, kas paveldėta ar įgyta. Ne veltui reliktas taip netoli nuo relikvijos – ir prasmės, ir kalbos atžvilgiu“, – primena menininkai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Penktą kartą dešimties Lietuvos ir užsienio dailininkų parodos keliauja po Lietuvos dvarus.

Jei atidžiau panagrinėsite festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ maršrutus, įsitikinsite, kad paveikslų kelionės teapima Rytų ir Vidurio Lietuvą. Žemaitijos dvarų parodos nepasiekia dėl labai primityvios priežasties – pabrangus degalams lėšas taupantys organizatoriai priversti skaičiuoti kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Nors dvarų, pageidaujančių priimti tapybos parodas, Žemaitijoje yra: jas mielai priglaustų ir Kretinga, ir Palanga, ir Renavo dvaras netoli Mažeikių.
„Visų užsienio menininkų kolekcijos dalį viešnagės Lietuvoje laiko eksponuojamos arba Vilniuje, arba Kaune – ten, kur jas patogiau išvysti mūsų šalies menotyrininkams, galerininkams, potencialiems pirkėjams. Tokia sąlyga tenkina atvykstančius dailininkus, nes jie supranta: norint patiems surengti parodą pagrindiniuose kitos šalies miestuose reikėtų arba pinigų, arba įdirbio. O vien parodomis Lietuvos provincijoje juos būtų sunkoka privilioti“, – festivalio „mechanizmo“ veikimo paslaptis dėsto vienas projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ rengėjų Olegas Darčanovas.
Ar šiuolaikinių menininkų kūriniai nepriekaištingai dera istorinėje dvarų aplinkoje? „Žinote, po šiuolaikinio meno skraiste dabar galima pakišti bet ką: tarkim, žmogus atveda į parodos salę karvę ir deklaruoja, kad tai yra šiuolaikinis menas. Bet mūsų ekspozicijose karvių nebūna – tik profesionalių autorių piešiniai ir tapybos drobės“, – aiškina organizatorius.
Ar atokesniuose dvaruose nebūna sunku užtikrinti meno kūrinių saugumo? O.Darčanovas prisipažįsta bijantis prisišnekėti, bet iki šiol problemų išvengta – dvarų valdytojai patikėtais meno kūriniais atsakingai rūpinosi. Mažuose miesteliuose netrūksta ir lankytojų. „Tarkim, Kelmėje į kiekvienos parodos atidarymą susirenka mažiausiai pusšimtis nuolatinių lankytojų: juk vietos gyventojams aplankyti parodas Vilniuje ar Kaune nėra pigu. O štai didmiesčiuose, jei atidaroma kolektyvinė ne itin garsių menininkų ekspozicija, žiūrovų gretos būna ne ką tankesnės nei pačių autorių“, – pasakoja O.Darčanovas.
Šią vasarą festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ dalyvauja dailininkai iš Latvijos, Suomijos, Italijos, Danijos ir Kazachstano. Lietuvos dailei atstovauja tapytojai Aloyzas Stasiulevičius, Jonas Daniliauskas, Natalija Janekina ir Meda Norbutaitė.
Liepos pradžioje Kaune, Ryšių istorijos muziejaus mažajame kiemelyje, vyks kūrybinė stovykla-pleneras, kurioje kartu su penkiais Lietuvos tapytojais dalyvaus menininkai iš Olandijos, Italijos, Lenkijos, Gruzijos bei Kazachstano. „Samdysim pozuotojus, kad būtų ką veikti piešimo meistrams, tapysim Kauno senamiestį. Bendra plenero dalyvių kūrinių paroda vėliau bus rodoma Kaune, Raudonėje ir Vilniuje“, – teigia O.Darčanovas.

10 festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ migruojančių vasaros kolekcijų
Ismo Olavi Hyvärinen (Suomija). Tapyba. Iki birželio 12 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune, nuo birželio 21 iki liepos 23 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, nuo rugpjūčio 3 iki rugsėjo 4 d. – Kėdainių krašto muziejuje.
Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba. Iki birželio 12 d. – Kelmės krašto muziejuje, nuo birželio 30 iki liepos 30 d. – Kėdainių krašto muziejuje.
Natalija Janekina. Tapyba. Iki birželio 18 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, nuo liepos 1 iki rugpjūčio 10 d. – Raudonės pilyje.
Alexander Yerashov (Kazachstanas). Piešiniai. Iki birželio 30 d. – Raudonės pilyje, nuo liepos 26 iki rugsėjo 4 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Daniela Caciagli (Italija). Tapyba. Iki birželio 30 d. – Trakų Vokės Tiškevičių dvare, nuo liepos 27 iki rugsėjo 3 d. – Kelmės krašto muziejuje.
Henrik Schütze (Danija). Tapyba. Nuo birželio 15 iki liepos 10 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune.
Jonas Daniliauskas. Tapyba. Nuo birželio 15 iki liepos 24 d. – Kelmės krašto muziejuje.
Meda Norbutaitė. Tapyba. Nuo birželio 21 iki liepos 18 d. – Kamerinių menų centre Anykščiuose, nuo rugpjūčio 5 iki rugsėjo 30 d. – Trakų Vokės Tiškevičių dvare.
Viktorija Valujeva (Latvija). Tapyba. Nuo liepos 30 iki rugsėjo 4 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune.
Tarptautinio tapybos plenero paroda. Nuo liepos 13 iki liepos 30 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune, nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 30 d. – Raudonės pilyje.

Ar šiuolaikiniai menininkai vis dar sugeba piešti? Atsakymas – „Arkos“ galerijoje.

Nacionalinio muziejaus paroda byloja apie aną, 1918–1940 m. Lietuvą. Naujajame arsenale galite išvysti pasakojimą apie šio laikotarpio mūsų diplomatus. Kelią į tarptautinį pripažinimą Lietuva skynėsi per savo pasiuntinius, kurie, neturėdami diplomatinio darbo patirties, greitai išaugo į gabius ambasadorius, deramai atstovavusius jaunos valstybės interesams užsienyje.
Parodoje eksponuojamos pirmųjų Lietuvos diplomatų nuotraukos, portretai, apdovanojimai, dokumentai atspindi svarbiausius to meto istorijos įvykius – Vilniaus netekimą, Klaipėdos krašto prijungimą ir aneksiją, sovietų okupaciją. Ekspozicijoje galima pamatyti buvusių Lietuvos pasiuntinybių baldus, iškabas, asmeninius Lietuvos diplomatų daiktus. Pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatomas specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis siužetas „Vytautas Didysis Lucke“, simbolizuojantis Lietuvos diplomatijos ištakas.

Ginčijasi, bet piešia

„Arkos“ galerija kviečia mėgstančiuosius tyrinėti piešinius: čia atidaryta kas porą metų rengiama apžvalginė paroda „Piešiniai 2012“. Joje ranką pieštuku pramankština įvairiausių žanrų menininkai – tapytojai, skulptoriai, grafikai, keramikai, vitražistai, tekstilininkai, freskos meistrai.
Dailininkai seniai ginčijasi, ar geras menininkas privalo būti akademinio piešimo virtuozas. Vieniems piešimas – kasdienio darbo dalis, mąstymo būdas ir saviraiškos priemonė, kitiems – tik projektas, parengiamieji meno kūrinio stadija. Daug jaunų dailininkų apskritai abejoja akademinio piešinio svarba. Vis dėlto šiųmetei parodai savo piešinius pristatė beveik pusantro šimto menininkų.

Šios savaitės atidarymai

Antradienį Pamėnkalnio galerijoje atidaroma Sigitos Maslauskaitės paroda „Atvaizdai“. Joje ketinama rodyti pastaraisiais metais dailininkės nutapytus paveikslus ir keletą ankstesnių, bet viešai nerodytų kūrinių. Jų ikonografijos šaltiniai – biblinės temos, tokios kaip „Abraomo auka“, „Jokūbo kova“, „Arkangelas Rafaelis“, „Šv. Marija Magdalietė“ ir pan. „Dauguma mano kūrinių turi aliuzijų į krikščionybę ir krikščioniškosios dailės ikonografiją. Kodėl tapau šventuosius, nuolat klausinėja parodų žiūrovai, žurnalistai ir dailės kritikai, nors natiurmortus ir peizažus visi supranta be paaiškinimų. Man atrodo, kad ieškau savo tapyboje to paties – santykio su pasauliu, žmonėmis, savimi, išraiškos“, – pasakoja S.Maslauskaitė.
Ji trejetą metų studijavo bažnytinį paveldą Romos Grigaliaus universitete, vėliau krikščioniškosios ikonografijos studijas tęsė Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje, o dabar dirba Bažnytinio paveldo muziejaus direktore.
Penktadienį Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma jauno lenkų menininko Michalo Budny paroda, kurioje – abstraktūs, geometriniai, taupios vizualinės kalbos objektai, trikdantys žiūrovą savo prieštaringa logika. Jie kalba apie komplikuotas, sunkiai aprėpiamas ar suvaldomas struktūras, egzistuojančias tiek „didelės šalies“ organizme, tiek sudėtingame atskiro individo pasaulyje.
Tą pačią dieną „Titanike“ duris atvers Berlyno galerijos „Werkstatt“ pristatoma dviejų naujosios abstrakcijos kūrėjų Ingeborgos Schleswig-Holstein ir Rudolfo Lippe tapybos paroda. Pirmoji po bendradarbiavimo su Andy Warholu susidomėjo spalviniais laukais ir teigia, kad jos darbai artimesni muzikai, o ne tradicinei tapybai. Na, o R.Lippe, pasitiesęs popieriaus juostas ant grindų, tapo ne tik ranka, bet ir kūnu: taip atsiranda ypatingi ornamentai, persunkti dinamiško ritmo.

Penkios Vilniuje veikiančios parodos
Naujajame arsenale – „Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1940 m.“
Vilniaus rotušėje – „Vilnius – vartai į Žemaitiją“. Žemaitijos regiono menininkų paroda
„Arkoje“ – „Piešinys 2012“. Apžvalginė Lietuvos menininkų piešinių paroda
Radvilų rūmuose – „Kristianija mene“. Šiuolaikinių Danijos menininkų paroda
„Meno nišoje“ – Viačeslavo Karmalitos paroda „Tapyta Riešėje II“

Penki parodų atidarymai Vilniuje
Kovo 6 d. 18 val. Pamėnkalnio galerijoje – Sigita Maslauskaitė. „Atvaizdai“
Kovo 8 d. 18 val. „Titanike“ – „Post Idėja“. Lietuvos menininkių darbų paroda
Kovo 9 d. 17 val. „Titanike“ – Ingeborgos Schleswig-Holstein ir Rudolfo Lippe tapyba
Kovo 9 d. 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje – Michalas Budny. „Didelė šalis“
Kovo 14 d. 18 val. „Lietuvos aido“ galerijoje – Valentinas Antanavičius. „Negražumo grožybės“

Praėjusią savaitę didžiuosiuose Lietuvos miestuose duris atvėrė trys reikšmingos parodos.

Pažymėdamas Muziejų metų pradžią, Lietuvos dailės muziejus atnaujino nuolatinę istorinės dailės ekspoziciją „Europos dailė XVI–XIX a.“ Radvilų rūmuose, kuriuos XVII a. viduryje pastatė didikas Jonušas Radvila.
Vakarų Europos dailininkų kūrybos pavyzdžių būta ne viename Lietuvos dvare. Menu besidomintys aristokratai buvo sukaupę ištisas Vakarų Europos tapybos kolekcijas. Vertingus tapybos rinkinius turėjo Radvilos Biržuose ir Vilniuje, Tyzenhauzai – Rokiškyje, Juozas Tiškevičius – Astravo dvare. Deja, karų ir politinių neramumų metais šios kolekcijos buvo išblaškytos, į Lietuvos muziejus pateko tik jų fragmentai.
Lietuvos dailės muziejaus Vakarų Europos tapybos rinkinio pagrindą sudaro paveikslai, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarininkų ir kolekcininkų dovanoti viešiems Vilniaus rinkiniams – Vilniaus meno muziejaus draugijai ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.
Šiuo metu Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra per 300 XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų paveikslų, iliustruojančių dailės stilių kaitą nuo renesanso iki romantizmo ir realizmo. Eksponuojami italų menininkų Antonio Campi, Marcello Venusti, Salvatoro Rosos, Giovanni Ghisolfi, Domenico Brandi, prancūzų Nicolas Poussino, Claude’o Lorraino, Gaspard’o Dughet, Jacques’o Stellos paveikslai, taip pat – ispanų, austrų, vokiečių, belgų, olandų dailės mokyklų atstovų kūrybos pavyzdžiai.
Beje, vasario mėnesį muziejaus lankytojai galės nuosekliau susipažinti su kunigaikščių Radvilų giminės kultūriniu palikimu: bus surengtos dvi jubiliejinės parodos, skirtos Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai ir LDK didžiajam etmonui, didžiajam kancleriui bei Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam.

Pajūrio peizažų tradicija
Kaune, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, pristatyta paroda „Peizažas tapyboje: nuo A.Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų“. A.Žmuidzinavičiaus (1876–1966) palikimą sudaro 2 tūkst. įvairių technikų, žanrų ir temų darbų, tačiau jo kūrybos ašis – peizažinė tapyba, kuria dailininkas siekė idealizuoti, pabrėžti gimtojo krašto gamtos grožį. Nemažą A.Žmuidzinavičiaus kūrybos dalį sudaro Lietuvos pajūrio peizažai.
O štai pernai pavasarį Palangoje surengto tarptautinio plenero „Peizažas tapyboje“ dalyviai parodoje pateiks šiuolaikines Lietuvos pajūrio gamtovaizdžių interpretacijas. Pristatomi žinomų lietuvių tapytojų Broniaus Gražio, Antano Obcarsko, Kunigundos Dineikaitės, Aloyzo Stasiulevičiaus, Ričardo Zdanavičiaus, Algimanto Stanislovo Kliaugos darbai. Projekte dalyvavo ir paties A.Žmuidzinavičiaus anūkė grafikė Giedrė Gučaitė. Kartu su lietuviais Baltijos pajūrio peizažus Palangoje tapė svečiai iš Serbijos, Rusijos, Švedijos, Danijos, Latvijos, Estijos ir netgi du tolimosios Indijos atstovai.

Burių ženklai
Klaipėdoje į Prano Domšaičio galeriją kviečia kaligrafijos ir rašto meno paroda „Kaligrafija ant burių“, skirta šįmet minimam Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui. Šia proga surengtas tarptautinis kaligrafijos ir rašto darbų konkursas, kuriame dalyvavo 40 menininkų iš dešimties pasaulio šalių. Dvylika geriausiai vertinimo komisijos įvertintų darbų vėliau bus išspausdinti ant specialių tentų, įtvirtintų metalo konstrukcijose, imituojančiose bures, ir vasarą eksponuojami tiesiog Danės upėje.
Klaipėda dažnai vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine. Prie šio vardo įtvirtinimo itin prisidėjo garsus kaligrafijos meistras profesorius Algis Kliševičius. Jo dėka per pastaruosius du dešimtmečius uostamiestyje susibūrė stipri menininkų kaligrafų grupė, tęsianti Antano Kučo, Alberto Gursko ir kitų Lietuvos kaligrafijos meistrų sukurtas tradicijas. Anksčiau mieste yra vykusios keturios Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodos „Rašto menas“, nuo 2006 m. leidžiamas vienintelis šalyje kaligrafijos meną propaguojantis tęstinis leidinys „Kaligrafijos sąsiuviniai“.

Šįmet rekomenduojama aplankyti naujas ekspozicijas parengsiančius Kernavės ir Kretingos muziejus.

Muziejų metais. Tam tikslui parengta 3,5 mln. Lt apimties programa, tačiau dar iki biudžeto apkarpymo tapo aišku, kad faktinė sąmata greičiausiai neviršys vieno milijono. Todėl nemažai priemonių, numatytų išankstinėje programoje, gali taip ir likti popieriuje.

„Dalį programos mėginsime nukreipti į konkursinį finansavimą – taip buvo daroma ir Czeslawo Miloszo metinių atveju. Kreipsimės į Kultūros rėmimo fondo tarybą, prašydami palankiau vertinti projektus, susijusius su muziejų metais ar Maironio vardu“, – teigia kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Primename, kad 2012-ieji Lietuvoje paskelbti ir Maironio metais, nes minėsime 150-ąsias poeto gimimo ir 80-ąsias jo mirties metines. Šiai progai taipogi parengta renginių programa, kurioje – poeto biusto atidengimas Raseiniuose, Maironio muziejaus renovacija, kai kurių jo knygų perleidimas. Tačiau kol nebuvo patvirtintas 2012-ųjų biudžetas, neposėdžiavo ir Maironio metų renginius planuojanti komisija. O Kultūros rėmimo fondui vien Maironio literatūros muziejus parengė aštuonias paraiškas, kurių bendra sąmata siekia 200 tūkst. Lt. „Lėšų reikia ir ekspozicijai naujai įrengtoje muziejaus palėpėje, ir akademiniam Maironio archyvų leidiniui. Be to, norėtume parengti modernią kilnojamąją parodą, kuri keliautų ne vien po Lietuvą, bet džiugintų ir kituose kraštuose gyvenančius lietuvius, jau išreiškusius tokį pageidavimą. Todėl reikėtų net kelių kilnojamos parodos variantų“, – teigia Maironio literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė.

Prioritetas – sklaidos projektams

O kaipgi vyks Muziejų metų milijono (jeigu, mažinant Kultūros biudžetą 4 procentais, jis dar kartą nebus apkarpytas) dalybos? Kol kas visa programa sureitinguota penkių spalvų langeliais. Paramos gali drąsiai tikėtis prioritetiniai. Arba geltona spalva pažymėtieji punktai. Tarp jų, pavyzdžiui, muziejų leidinių ir edukacinių programų pristatymas Vilniaus knygų mugėje bei tarptautinėje turizmo, sporto ir laisvalaikio parodoje „Vivattur 2012“.

„Pavieniai muziejai ir anksčiau dalyvaudavo mugėse, tačiau anaiptol ne visi esame pajėgūs išsipirkti atskirus stendus. Taigi kitąmet nusprendėme plačiau pristatyti visuomenei muziejininkų bendruomenę, jų parengtus leidinius ir edukacines programas“, – tvirtina Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Balza.

Iki Vilniaus knygų mugės ketinama išleisti atnaujintą muziejų gidą lietuvių ir anglų kalbomis, kuriam lėšų iš Kultūros rėmimo fondo gauta anksčiau. Apskritai stokojant lėšų apsispręsta daugiau dėmesio skirti būtent veiklos viešinimui, o ne naujų ekspozicijų kūrimui. Ketinama susukti netgi reklaminį videosiužetą, kuris bus pateiktas televizijos transliuotojams.

50 tūkst. litų numatyta skirti Seime ateinantį rudenį organizuojamai tarptautinei konferencijai muziejų klausimais. „Norime, kad mus išgirstų valdžios žmonės, kad apie reikalavimus nūdienos muziejams jiems papasakotų užsienio ekspertai“, – argumentuoja R.Balza. Tik ar verta šviesti beišsiskirstantį Seimą? „Prieš rinkimus tokia konferencija gali duoti netgi daugiau naudos“, – gudriai svarsto muziejininkų asociacijos vadovas.

Geltona spalva programoje šviečia ir Baltijos muzeologijos vasaros mokykla. Tokią mokyklą paeiliui rengia trijų Baltijos šalių muziejininkai, kitąmet – kaip tik Lietuvos eilė. Žadama priimti po dešimt kolegų iš Latvijos ir Estijos, parodyti jiems mūsų muziejus ir pasidalinti patirtimi. O kad ši patirtis neliktų vien didžiuosiuose miestuose, bus skirta lėšų ir po regionus keliaujančiai muziejininkų mokyklai.

Parodoms lėšų nenumatė

Kas lieka, ketinama skirti muziejinių vertybių įsigijimo programai, nepamirštant ir jų restauravimo. R.Balza komentuodamas užsimena, kad eksponatai kainuoja brangiai, o lėšų visiems muziejams niekaip neužteks.

Dar toliau „nustumti“ didelių tarptautinių parodų, galinčių pritraukti tūkstančius lankytojų, projektai. Lietuvos dailės muziejus ir Valdovų rūmai prašė pinigų parodoms „Sapiegų giminės kultūrinis ir meninis paveldas iš Lenkijos ir Lietuvos muziejų rinkinių“, „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės portretai iš Lvovo muziejaus rinkinių“ ir „Dailininkų portretai XVI-XVII amžių Vakarų Europos graviūrose iš Valstybinio Ermitažo“. Lietuvos nacionalinis muziejus – parodai „Senienų muziejaus rinkinys užsienio šalių saugyklose“. Visoms joms lėšų teks ieškoti kitur, nors nacionalinės kultūros įstaigos, kurių statusą turi minėti svarbiausieji šalies muziejai, po biudžeto apkarpymų išgyvena tikrai sunkius laikus.

Tuo labiau nenumatyta lėšų muziejininkų, kaip, beje, ir bibliotekininkų ar kultūros centrų darbuotojų, atlyginimų kėlimui. Anot kultūros ministro A.Gelūno, prakalbus apie tai Vyriausybėje visuomet primenama, kad socialinių darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu algos yra dar kuklesnės. „Todėl džiaugsimės, jei kitų metų „einamasis“ finansavimas išliks bent 2011-ųjų lygmenyje“, – neslepia ir R.Balza.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Parodos Vilniuje senjorams grąžins džinsuotos jaunystės prisiminimus.

Jei gardžiuodamasis pietumis stebi saulėlydį – tikriausiai artėja Kalėdos. Laikas, kai meno galerijos atidaro šiltas, jaukias kolektyvines parodas, skirtas ieškantiems gerų paveikslų kompanijos ir neserijinių dovanų.
Tiesa, kol kas parodų salėse – vos pirmosios šventinio sezono kregždės. Štai Savicko paveikslų galerija kalėdines parodas laiko tradicija ir stengiasi, kad joms parinkti kūriniai ne tik atitiktų Kalėdų nuotaiką, bet ir turėtų dvasinę, o ne vien materialinę vertę. Šių metų parodoje dalyvauja dvylika nuolat su galerija bendradarbiaujančių dailininkų. Viktoro Binkio natiurmortai leidžia išgirsti muziką spalvose, Ryto Jurgelio kompozicijos primena liaudies meno ornamentikos magiją ir kosmogoninius mitus. Arvydo Pakalkos tapybinėse miniatiūrose architektūriniai motyvai žėri tarytum vitražiniai inkliuzai, o Aloyzo Stasiulevičiaus drobėse naujai nušvinta senojo Vilniaus „bromos“. Netgi ironiškasis Aleksandras Vozbinas ar amžinybei susikaupęs Leonardas Gutauskas dabar – šviesūs ir pakylėti, jų pateikiamas pasaulio vaizdas skaidresnis ir nusiteikęs stebuklams.

Nuojautų ir vyno kalba

Sostinės Pamėnkalnio galeriją „okupuoja“ Algio Griškevičiaus nauji kūriniai. Didelio formato drobėse nėra žmonių, o tik jų veiklos pėdsakai – namai ir pastoliai. Nors vaizduojamos vietos atrodo pažįstamos, bet kiek bežiūrėtum – negali prisiminti, kur jos galėtų būti. Tai tarsi slėpiningi pasąmonės peizažai, pripildyti nuojautų ir tylos.
Po „Lietuvos aido“ galerijos stogu, jei tikėtume parodos pavadinimu, prakalbės vynas. Ne iš bet kur, o iš gūdžios Labanoro girios, įkvėpusios Lino Leono Katino akvareles. Jose – ne itin būdingi tapytojui abstrakcionistui subtilūs pustoniai, mistinės Rytų filosofijos užuominos ir lietuviški liaudies motyvai. Ką čia ir pridursi: artėjančios Kalėdos aukų nesirenka.

Žirgu šuoliuojantis laikas

Tačiau jos nė motais Šiuolaikinio meno centre atidarytų naujų parodų autoriams. Štai Raimundas Malašauskas prisimena 1982 m. Vilniaus jaunimo teatre pastatytą spektaklį pagal Peterio Ustinovo pjesę „Fotofinišas“. Dalis spektaklyje vaidinusių aktorių (Antanas Šurna, Arūnas Storpirštis, Gerardas Žalėnas, Elvyra Žebertavičiūtė, Kristina Andrejauskaitė) dabar suburti R.Malašausko surežisuoton hologramos erdvėn. Šią ir kitas hologramas ekspozicijoje remia Liudviko Buklio, Antano Gerliko, Gedimino G.Akstino ir Jurgio Paškevičiaus pagaminta kėdė.
Tonio Saadojos fotoinstaliacija skirta pirmosios Estijoje masinės deportacijos 1941 m. aukoms atminti. Nuotraukos, kuriose fiksuojamos tuščios sankryžos, buvo padarytos Taline tą pačią naktį, po šių įvykių praėjus 68-eriems metams. Šviesdėžėse pristatomus kūrinius papildo menininkės Flo Kasearu videofilmas, primenantis tikrą įvykį – prieš keletą metų iš hipodromo pabėgusių žirgų blaškymąsi po Taliną. Ekspresyviai šuoliuojančio simbolinio balto žirgo ir desperatiška vieno jaunuolio lenktyniavimo situacija tampa įsimintina kelione po Estijos sostinę.

Modernizacijos amžius

Kad laiko žirgas šuoliuoja sparčiai ir kartais – sukdamas ratus, primins naujas Taikomosios dailės muziejuje ekponuojamas Vladimiro Vasiljevo kolekcijos šuoras. Nūdienos senjores jis perkels į jaunystę – praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, kai jos veikiausiai stypčiojo gatvėmis dėvėdamos mini sijonėlius.
„Septintasis dešimtmetis įdomus moterų aprangos silueto nepastovumu. Prasidėjo jis 1961 m. anglų modeliuotojai Mary Quant sugalvojus mini sijonėlį, po poros metų įsiterpusį į demonstruojamą Andre Courreges kolekciją. Jaunimas, svaigstantis nuo bitlų dainų, džiaugsmingai sutiko pirmuosius trumpų drabužių modelius. Antrą septintojo dešimtmečio pusę Vakarų Europoje jau žymi hipių judėjimas, o hipių svarbiausias apdaras buvo džinsai. Staiga nebemadingos tapo skrybėlaitės, maži rankinukai, daili avalynė – visa tai hipius varžė. Jų triukšminguose vakarėliuose vilnijo palaidi plaukai, pažeme vilkosi krepšiai, šlepsėjo sandalai. Tiktai vyresnio amžiaus ponios liko ištikimos ilgiems vakariniams drabužiams“, – pasakoja mados istorikas V.Vasiljevas.
Įdomu, kad tą patį septintąjį dešimtmetį primins ir Nacionalinės dailės galerijoje šią savaitę duris atversiančios parodos. Pirmoji iš jų – „Modernizacija“ – stengsis papasakoti, kokiomis trajektorijomis politinio ir kultūrinio „atšilimo“ Sovietų Sąjungoje laikotarpiu vystėsi Baltijos šalių architektūra, dizainas ir vaizduojamasis menas. Antroji – „Mūsų metamorfiškoji ateitis“ – detaliau pristatys 1960–1980 m. sovietinio dizaino virsmus. Bus eksponuojami Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos specialistų projektai, kuriais pagal ideologijos reikalaujamą kurpalį bandyta formuoti naują, besikeičiančius gyvenimo standartus atitinkančią tarybinių žmonių aplinką.
Abi šį penktadienį atidaromas parodas drauge rengė visų trijų Baltijos šalių architektūros ir dizaino specialistai.

Aštuonios gruodžio pradžios parodos Vilniuje
„Lietuvos aido“ galerijoje – Linas L.Katinas. „Vyno kalba“ (akvarelė)
Pamėnkalnio galerijoje – Algis Griškevičius. „Nuojautos“ (tapyba, skulptūra)
Savicko paveikslų galerijoje – kalėdinė tapybos paroda
Šiuolaikinio meno centre – Raimundas Malašauskas. „Fotofinišas“ (hologramos)
Šiuolaikinio meno centre – Tonis Saadoja, Flo Kasearu. „21.05.09 / 14.06.09“ (šviesdėžės, videofilmas)
Šiuolaikinio meno centre – Karlas Larsonas. „of or before the forum“ (tekstai ir objektai)
Taikomosios dailės muziejuje – „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada“
Nuo gruodžio 9 dienos Nacionalinėje dailės galerijoje – „Modernizacija“, „Mūsų metamorfiškoji ateitis“. Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra 1960–1980 m.