Vilniuje prasidėjo tarptautinis fotografijos festivalis “In Focus”, Kaune – fotomeno festivalis “Kaunas Photo”.

Ir taip kone aktyviausiai iš menininkų plušėję kiaurą vasarą, pasitikdami rudenį fotografai apskritai įsisiautėjo. Vilniuje ir Kaune viena po kitos atidaromos tarptautinių festivalių parodos, maža to – po poros savaičių Nidoje prasidės tradicinis fotomenininkų seminaras, šįmet skiriamas šio meno teoretiko ir gerbėjo Skirmanto Valiulio atminimui.

“In Focus”: tarp Rytų ir Rytų Europos

Sostinės parodų erdves užkariauja trečiasis tarptautinis fotografijos festivalis “In Focus”. Štai Vilniaus dailės akademijos “Titanike” jau veikia paroda “Present: Rytų Europos fotostrategijos”, kurioje 21 autorius mėgina įvertinti dabartinę Rytų Europos padėtį ir jos vietą platesniuose kontekstuose. Ar Rytų Europos fotografija gali būti dovana pasauliui, įvairių šalių menininkai mėgina atsakyti vaizdais.
Prospekto galerijoje atidaryta festivalio paroda “Keturi požiūriai. Aštuoni stabtelėjimai”. Jos debiutas jau vyko Austrijoje, vėliau – Italijoje bei Kroatijoje, ir tik po metus trukusių kelionių ji eksponuojama Lietuvoje. Aštuoni lietuvių fotografai – Arūnas Baltėnas, Joana Deltuvaitė, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Rokas Pralgauskas, Antanas Sutkus ir Arturas Valiauga čia pateikia savas žmogaus, kasdienybės, romantikos bei egzistencijos amžinųjų temų interpretacijas.
O rugsėjo pabaigoje galerijoje “Kairė – dešinė” festivalis pakvies susipažinti su šiuolaikine Japonijos fotografija. Parodos “Suasmenintas pasaulis” kuratorė Mikiko Kikuta pristatys keturis savo šalies menininkus, gimusius tarp devintojo ir dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Tai karta, kuri užaugo po didžiojo Japonijos ekonomikos sprogimo. Žmonės tapo turtingi, tačiau tuo pat metu prarado dalį tradicijų ir vertybių. Jaunimui buvo sunku rasti savo vietą, reikėjo naujų taisyklių ir požiūrio į gyvenimą.
Festivalį “In Focus” užbaigs tarptautinio fotografijų konkurso “Kasdienybė. 24 valandos” nugalėtojų paroda. Jau dabar konkurso dalyviai iš Lietuvos, Turkijos, Vengrijos, Rusijos, Ispanijos, Graikijos ir kitų šalių stebina organizatorius skirtingai interpretuodami kasdienybę: vieniems – tai naktinio gyvenimo šėlsmas, kitiems – besitęsianti rutina, o tretiems – atsako į egzistencinius klausimus paieškos.
Kieno darbai dalyvaus parodoje, nuspręs tarptautinė komisija. O laukdami sprendimo turėsime laiko “Pasakos” kino teatre pasižiūrėti dešimties trumpametražių filmų kolekciją apie žymiausius pasaulio fotografus. Ši prancūzų sukurta kolekcija rodoma tokiose reprezentacinėse meno institucijoje, kaip “Tate Modern” galerija Londone, Pompidou centras Paryžiuje ar Guggenheimo muziejus Berlyne.

Kauniečiai nepasiduoda

Tuo pačiu metu Kaune, Rotušės aikštės prieigose, vyksta aštuntasis tarptautinis fotomeno festivalis “Kaunas Photo”. Šio miesto Fotografijos galerijoje eksponuojama pernykščio konkurso “Kaunas Photo STAR” nugalėtojo prancūzo Erico Lusito paroda “Sovietų imperijos pėdsakai”, kurioje autorius dokumentuoja sovietinės santvarkos galios ir žlugimo ženklus. Didelio formato fotografijos iš autoriaus kelionių po Rytų Vokietiją, Baltijos šalis, Rusiją, Vidurinę Aziją byloja apie neseniai gyvavusios imperijos didybę ir jos dirbtinai kurtos “tikrovės” trapumą.
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Klaudijus Driskius pristato ketvirtį amžiaus plėtotą projektą “Arti Sartų”. Tai lyg paskutinis senosios lietuvių fotografijos mokyklos atodūsis, išsiskiriantis pagarba tradicijoms ir charakteringais kaimo gyventojų tipažais. Tačiau netgi smagiausiose K.Driskiaus fotografijose prasišviečia truputėlis skausmo – partizanų išgyventa neviltis, sovietinio gyvenimo pilkuma ir galiausiai žinojimas, kad esame paskutiniai: paskutiniai tikri sentikiai, paskutiniai tikri žemdirbiai, muzikantai, aludariai.
O į galeriją “Meno parkas” kviečia britų fotografo Johno Londei paroda “Parduotuvėlė užsidaro”. Autoriaus fotografijose įamžintos savo istoriją turinčios smulkiojo verslo parduotuvėlės bei jose dirbantys žmonės, įprastas prekybines patalpas paverčiantys savotiškais klubais ir muziejais.

Ir fotografams reikia kolekcininkų

Nūdienos fotomenininkai retai gali pasidžiaugti kolekcininkų dėmesiu, tačiau tie, kurie fotografijas perka, vėliau retai nusivilia. Štai verslininkai Henrita ir Vaclovas Kontrauskai, sovietmečiu apsilankę fotomenininko Antano Sutkaus dirbtuvėse, įsigijo tris fotografijas, tarp kurių – ir garsioji “Sartre’as kovoja su vėju Kuršių nerijoje”. Šias fotografijas šiandien jau galima laikyti Kontrauskų sukauptos įvairiapusės meno kolekcijos perliukais.
Dalį tokių perliukų dabar galima išvysti “Arkos” galerijoje. Vilniaus prekybos pramonės ir amatų prezidento, restorano “Ida Basar” steigėjo V.Kontrausko šeimos kolekcija nepasižymi didelio formato parodiniais kūriniais, tačiau visi joje esantys darbai įsigyti savo ir artimųjų džiaugsmui. Rinkinyje, pavyzdžiui, yra Lietuvos tapybos klasiko Antano Žmuidzinavičiaus peizažas “Rudens nuotaika” (1931), Vaclovo Kosciuškos “Natiurmortas su stirniuku” (1937) ir Jono Buračo “Kleboniškio miškas” (1957). Taip pat išsiskiria įspūdinga XIX a. pabaigos nežinomo autoriaus drobė “Didikas su alaus taure”.

"Veido" archyvas

A.Žmuidzinavičiaus “Užgesęs vulkanas” Vilniaus aukcione įvertintas brangiausiai

Kolekcininkams siūlomi ilgai tėvynėje neregėti itin vertinamų praėjusio amžiaus lietuvių autorių paveikslai.

Penktadienį 18 valandą į Tolerancijos centrą meno kolekcininkus vėl sukvies Vilniaus aukcionas. Atskirą skiltį pirkėjams siūlomame rinkinyje šįkart sudaro išeivijos dailės palikimas. Jame – du ekspresionisto Prano Lapės rankos moterų portretai, abstrakčios Kazimiero Žoromskio ir Juozo Bagdono tapytos kompozicijos, du garsaus Prancūzijos žemaičio Antano Mončio kūrybos pavyzdžiai. Bus pristatyta ir keletas Vytauto Kazimiero Jonyno grafikos darbų bei “liūdnųjų” Stasio Eidrigevičiaus pastelių.

Tačiau dar svarbesnė naujiena – ketinama siūlyti pirkti žymaus diplomato ir rašytojo Igno Šeiniaus (1889–1959) sukauptą, o dabar jo giminaičių iš Švedijos pargabentą lietuvių autorių paveikslų kolekciją. Joje – vienintelis, bet brangiausiai (25,6 tūkst. Lt) aukcione įvertintas Antano Žmuidzinavičiaus peizažas, po du Adomo Galdiko ir Adomo Varno darbus, net penki perkamiausio Vilniaus aukciono autoriaus – Kazio Šimonio jaunystės laikotarpio paveikslai.

Pristatomi kūriniai mūsų dailės tyrinėtojams nebuvo žinomi, todėl meno kolekcininkams tai unikali proga populiarių dailininkų darbus sugrąžinti į Lietuvą.

Kaip įprasta, nuo trečiadienio visą aukciono rinkinį – net 98 kūrinius – bus leidžiama neskubant ir pasigrožint apžiūrėti Tolerancijos centre surengtoje ekspozicijoje.

Dokumentai, paminklai, inkunabulai

Kita Igno Jurkūno-Šeiniaus palikimo dalis pristatoma dar vienoje šiuo metu sostinėje veikiančioje parodoje. Naujajame arsenale eksponuojami Nacionaliniam muziejui ir Centriniam valstybės archyvui saugoti perduoti I.Šeiniaus bei diplomatų Lozoraičių šeimų archyvai ir memorialiniai daiktai. Tiek vieniems, tiek kitiems teko okupuotos Lietuvos respublikos atstovų užsienyje dalia, nes 1954 m. Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio paprašytas I.Jurkūnas-Šeinius sutiko būti Lietuvos atstovu Skandinavijos valstybėse.

Tai, kas sovietmečiu buvo nuo Lietuvos atskirta, eksponuojama ir Bažnytinio paveldo muziejuje. Čia veikia paroda “Introibo ad altare Dei”, pristatanti Lietuvos krikščioniškųjų konfesijų liturgines Mišių knygas. Pirmą kartą Lietuvoje drauge eksponuojami ir Rytų (stačiatikių, sentikių, unitų), ir Vakarų apeigų krikščionių (Romos katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų) spaudiniai ir rankraštinės knygos. Kartu pirmąkart rodomi du inkunabulai: 1485-ųjų “Bazelio mišiolas” ir 1500-ųjų “Gradualas” – pirmasis spausdintas giesmynas Romos katalikų bažnyčios istorijoje.

Nacionalinė dailės galerija mėgina pristatyti lankytojams tai, kas neatlaikė istorijos išbandymų. “Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių” – tai paroda, kurią aplankę iš senų fotografijų ir maketų susipažinsite su statyti ketintais, bet taip niekada ir nepastatytais arba dėl valdžios pervartų griuvusiais sostinės paminklais.

Tradicijų panoramos

Tačiau grįžkime prie realių menų. Štai Pylimo galerijoje visą gegužę veikia tradicinis “Tapybos pavasaris”, kuriame naujus darbus pristato dvylika vyresnės kartos lietuvių tapytojų: Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis, Rimas Zigmas Bičiūnas ir kiti.

Privačioje galerijoje “Juškus gallery” duris atvėrė visą vasarą veiksianti paroda “Lietuvos tapybos tradicija”. Joje – garsiausių dvidešimtojo amžiaus Lietuvos menininkų kūrybos pavyzdžiai: nuo Antano Gudaičio iki Leonardo Gutausko, Silvestro Džiaukšto ir Jono Daniliausko. Parodos kuratorės menotyrininkės Nijolės Tumėnienės teigimu, nedidelė aštuoniolikos autorių darbų paroda sudaro galimybę išvysti koncentruotą Lietuvos tapybos panoramą. O galerijos savininkas Donatas Juškus priduria, kad vasarą, kai puikusis Vilniaus senamiestis pilnas svečių ir turistų, norisi eksponuoti tokius kūrinius, kuriais galėtų didžiuotis bet kuris lietuvis.

Ar žinojote, kad būna ne tik ekologiškas maistas, bet ir ekologiška tapyba? Jeigu ne, tai dabar Donato Juškaus galerijoje turite progą pamatyti sveikatai nekenksmingų paveikslų. Juos dailininkas Vaidotas Žukas tapo ant popieriaus ekologiškais mineraliniais dažais ir pastele. Siužetai irgi pabrėžtinai ekologiški: karučiai, mediniai stulpai, susisukę erškėčiai, skudurinės lėlės ar avies kailis… Kvepia lietuviškomis Užgavėnėmis, tad ir parodos pavadinimas kviečia pasidžiaugti: “Kol dar esame Lietuvoje…”

Netoliese, Vilniaus dailės akademijos parodų centre “Titanikas”, atidaryta ilgamečio šios akademijos dėstytojo Valentino Antanavičiaus personalinė paroda taipogi galėtų būti priskirta prie ekologiškųjų, nes asambliažams, kurie jau pusę amžiaus virtę vizitine menininko kortele, kurti naudojami objektai kitų būtų be gailesčio pasiųsti į šiukšlių kibirą. Argi ne žalioji idėja: kuo daugiau meno kūrinių – tuo mažiau šiukšlių sąvartynuose. Beje, septintame aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tik du žymūs Lietuvos tapytojai – Vincas Kisarauskas ir V.Antanavičius – kūrė asambliažus ir juose kritiškai kalbėjo apie sovietinę tikrovę.

Metalas: už ir prieš

O štai Lina ir Adomas Šimkaičiai – juvelyrės ir kalvio šeima – dėl trijų savo mažų dukterų laikinai atsisakė darbų su metalais, kuriuos lituojant išsiskiria nuodingi garai. Keramika, menininkų nuomone, daug mažiau pavojinga sveikatai. O kadangi iš molio lipdo įvairiausius simpatiškus mitologinius gyvūnus, tai jaučiasi tarsi naujo (trapaus, o ne kieto) pasaulio sutvėrėjai. Ir Užupio galerijoje atidaryta Šimkaičių šeimos paroda vadinasi “Sutvėrimas”.

Tačiau ne visiems metalas toks blogas. “Titaniko” ekspozicijų centre atidaryta Latvijos ir Lietuvos dailės akademijų kartu parengta paroda, kurioje abiejų šalių studentai ir dėstytojai eksponuoja savo kūrinius iš metalo. Tokio profilio menininkai Lietuvoje rengiami Telšių dailės fakultete, o dauguma vyresnės kartos meistrų vėliau baigė ir metalo meno studijas Taline. Su Telšių ir Talino mokyklomis siejama daug garsių menininkų vardų: tai Birutė Stulgaitė, Romualdas Inčirauskas, Remigija Vaitkutė, Vytautas Mockaitis, Laima Kėrienė, Adolfas Šaulys, Eimantas Ludavičius ir kiti.

Latvijoje irgi visada buvo domimasi metalo meno studijomis. Metalo dizaino katedra Latvijos dailės akademijoje gyvuoja jau tris dešimtmečius, studentams ten siūlomos dvi studijų programos – juvelyrikos dizaino ir metalo dizaino.

Nuo skirtingų kalvų

“Skalvijos” galerijoje visą kovą veiks tarptautinė jaunųjų menininkų grupės UKROP paroda “Identity”. Krapais kvepianti grupė prieš porą metų įsikūrė kaliningradiečių surengtoje meno platformoje, kurioje aštuonis mėnesius gyveno dailininkai, fotografai, skulptoriai, videomenininkai ir muzikantai iš įvairių šalių: Nyderlandų, Danijos, Belgijos, Šveicarijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos. Pirmoji UKROP paroda įvyko Amsterdame, vieno iš grupės dalyvių bute. Tokių parodų rengėjai interneto tinklalapyje paskelbia būsimos parodos temą, darbų formatą ir ekspozicijos vietą, o dalyviai atsiunčia jiems savo naujus darbus iki nurodytos datos.

Grįžkime prie klasikų: Radvilų rūmuose atidaryta grafiko Leono Lagausko (1928–2010) darbų paroda. Šiuos darbus (daugiau kaip du šimtus estampų, piešinių ir eskizų) Lietuvos dailės muziejui padovanojo dailininko sesuo Irena Lagauskaitė. Tai – tik nedidelė gausaus L.Lagausko kūrybinio palikimo dalis. Dailininką ypač išgarsino peizažų ciklas “Senojo Vilniaus panoramos” (1971–1979). Penkiolikoje ofortų, piešdamas nuo skirtingų sostinės kalvų, grafikas įamžino Vilniaus gamtą ir architektūrą, senamiesčio bokštus.

”Po penkiasdešimties metų žmogaus siela pagaliau susitaiko ir susilieja su kūnu. Tuomet pamatai, kiek daug natūralios erotikos, kurios nėra jokio reikalo gėdytis, mus supa”, – tvirtina A.Vozbinas.

Netgi pasaulio istoriją, kurią šabloniškai mokomės kaip kruvinų mūšių virtinę, galima traktuoti per vyro ir moters santykių evoliuciją. Viskas prasidėjo nuo Adomo ir Ievos laikų: pirmieji genčių susidūrimai vyko ne tik dėl ganomų pievų, bet ir dėl gražių moterų. Trojos karas prasidėjo dėl dailiosios Elenos, Antonijaus ir Cezario aistra Kleopatrai keitė Egipto istoriją. Lemtingos moterys dažnai vienaip ar kitaip paveikdavo valdovus ir žymiuosius karvedžius.

Pasak tapytojo, į gyvenimą taip pat galima žvelgti kaip į meilės istoriją – nuo vaikystės iki žilos senatvės. Kiekvienu amžiaus tarpsniu meilė įgauna vis kitokių formų: prieraišumas motinai, drovus susižavėjimas, pirmasis įsimylėjimas, aistra, draugystė, meilė, neapykanta, ištikimybė, pagarba… Meilė turi ir saldumo, ir žiaurumo, ir tragizmo.

Parodoje “Erotinės istorijos”, kuri savaitgalį atvėrė duris Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje, eksponuojama daugiau kaip dvi dešimtys neseniai nutapytų ir viešai dar nerodytų dailininko kūrinių. Jų tematika siejama su meile, erotika ir aistra, kurioje telpa tiek egzistencinis trapumas, tiek istorinė didybė. Vienos tapybinės istorijos – atviresnės, kitos abstrahuotos ar užkoduotos įvairiais simboliais. Aktai, pasak A.Vozbino, anaiptol ne vienintelė erotinės tematikos perteikimo forma.

“Erotizmo esama visur, tik mes netgi pavasariui atbundant nepakeliame aukščiau galvos ir jos nepastebime. Dulkelės, pumpurai, žiedeliai – visa tai taip natūralu… Erotika – tai ir žmonių sielų tarpusavio trauka, ir atsinaujinimo troškimas. Sakote, prieš tai pritapiau seriją belyčių angelų bei dailių katinėlių? Bet juk ir angelas, jei jam suteiki iškalbingų žemiškų atributų, gali tapti erotiškas. O tuo labiau katė, kuri savo švelnumu, gracingumu bei aštriais nageliais man yra neabejotinas moters simbolis”, – pasakoja tapytojas.

“Erotinės istorijos” – pirmoji šių metų personalinė A.Vozbino paroda. Iš viso tokių parodų Lietuvoje ir užsienyje autorius yra surengęs daugiau kaip tris dešimtis. Be tapybos ir pedagoginio darbo, A.Vozbinas žinomas ir kaip nepriklausomas parodų kuratorius. Tapybos parodomis reprezentuoja Lietuvą užsienyje, organizuoja tarptautinius plenerus “Soutine dienos”.

Antradienį 17 val. “Arkos” galerijoje atidaromos dvi parodos, susietos su pajūriu. Pirmoji – tai tarptautinio dailininkų plenero, pernai pavasarį surengto Palangoje, ataskaitinė paroda “Ieškokim pakrantės”. Septyniolika menininkų, kantriai ieškojusių savųjų pakrančių, jas originaliai įamžino ant vienodo dydžio klijuoto medžio ruošinių. Antroji paroda atkeliavo iš Klaipėdos, kurioje rengiamos tradicinės Lietuvos rašto meno parodos. Ketvirtoji šio ciklo paroda atskleidžia šiuolaikinės kaligrafijos panoramą nuo klasikos iki konceptualių improvizacijų.

Vasario 25 d., penktadienį,

Atidaromos trys dailininkų grupės „Angis“ parodos, skirtos grupės dvidešimtmečiui.

14 val. Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27) įvyks parodos „Angis. Sugrįžimas“ atidarymas. Parodoje eksponuojami Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume studijavusių ar dėsčiusių grupės narių (Henriko Čerapo, Vytauto Dubausko, Jono Gasiūno, Eimučio Markūno, Ričardo Nemeikšio, Antano Obcarsko, Arūno Vaitkūno, Alfonso Vilpišausko) ankstyvieji kūriniai. Paroda veiks iki kovo 23 d.

17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) atidaroma paroda „Angis. Retrospektyva“. Atidarymo metu vyks naujojo grupės kūrybos albumo „Angis“ pristatymas. Kūrinių ekspozicijoje taip pat bus rodomas dokumentinis filmas „Angis“: parodos 1993 – 2002”.

Nuo vasario 25 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) žiūrovai kviečiami aplankyti trečiąją grupės parodą – „Angis. Videospektyva“. Paroda sudaryta iš grupės dailininkų videomeno kūrinių.

Pradiniam stimului svarbus „Angiai“ buvo faktas, kad ji formavosi kaip kauniečių dailininkų branduolys, kurių daugelis tapybos mokslus jaunystės laikais paragavo S. Žuko taikomosios dailės technikume. Pasak menotyrininko Viktoro Liutkaus, „Angies“ bendros veiklos pradžia įliejo vilties, kad nepriklausomybės laikais lietuvių tapyba išsisuks nuo nuolat jai prisegamos etiketės būti panašia į tradiciją ir kartu atneš sveikos sumaišties į dabartinę tapybą. Veiklos ir kūrybos energija tapo dominuojanti ir nukreipianti grupės jėga. Ji gana greitai, pralaužė lietuviškosios ekspresijos luobą ir pasuko į naująją, iš tarptautinių įtakų suformuotą tapybos raišką. Įžengė su dideliais formatais, ironija ir paradoksų pomėgiu, neabejotinai aiškia pozicija neflirtuoti su žiūrovu šiam priimtinų temų, motyvų, vaizdų kalba.

Socialumas – kartais atviras, o kartais maskuojamas – angistų kūryboje atsirado kaip natūrali reakcija į besikeičiančios aplinkos realijas ir vaizdus. Menininko ir sociumo santykio įtampa lydi dažną angisto kūrinį. Hipizmas, psichodelinė muzika, šabloniniai masinės kultūros produktai, naujosios reklamos ir kino figūratyvas transformavosi į keistus, išvirkščios tikrovės vaizdus.

Buvę ir esami grupės nariai: Jonas Arčikauskas, Henrikas Čerapas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Gailiūnas, Jonas Gasiūnas, Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957-1993), Kęstutis Lupeikis, Eimutis Markūnas, Ričardas Nemeikšis, Antanas Obcarskas, Mikalojus Šalkauskas (1935-2002), Arūnas Vaitkūnas (1956-2005), Alfonsas Vilpišauskas nuolat kėlė klausimus ir nuolat save tebeprovokuoja tiek rinkdamiesi vaizdavimo būdus, tiek diskutuodami su ankstesnės savo kūrybos kalba. Pastaroji turi ir sveikos anarchijos bruožų, bent jau dalis grupės per keliolika metų nedviprasmiškai iš tapybos nevengia žengti į objektų, koliažų, instaliacijų, videomeno teritorijas.

Ironiškoji „Angies“ pusė kažkiek užkoduota ne tik pačios grupės pavadinime. Vaizduose ji smelkiasi tarsi per kelis prasminius klodus, kyla ne iš momentinės plastinės transformacijos paliktų vaizdo lūžių, o iš nupoetinto ir devalvuoto tapybinio paviršiaus, iš paradoksaliai suregztos, vartojimo laisvei atsivėrusios ir vis labiau karikatūrėjančios dabarties.

„Angis“ jau dvidešimt metų teberašo savo kilmės, veiklos, kūrybinių judesių istoriją. Dar prieš dešimtmetį A.Vilpišauskas yra pasakęs: „Angis“ – tokia gyvatė, kurios dirbtinai neužmuši“.

"Veido" archyvas

Kasmetinėje Vilniaus tapybos parodoje “Arkoje” dalyvauja 89 sostinės dailininkai

Meno gerbėjai Vilniuje nenuobodžiauja – ekspozicijas atnaujino daugelis žymiausių sostinės parodų erdvių. Pristatome įdomiausias vasario parodas.

Apžvalginės parodos dailės mėgėjams visuomet pravarčios tuo, kad teikia galimybę minimaliomis laiko sąnaudomis atšviežinti individualų požiūrį į aktualius meno procesus. Šįkart tokį komfortą siūlo Dailininkų sąjungos galerija “Arka”, parodoje “Žvilgsnis į save” pristatanti net 89 įvairių kartų Vilniaus tapytojus.

Paroda – atrankinė, taigi visi joje eksponuojami darbai prieš kabinami ant sienų įveikė profesionalų atranką. Komisija, vadovaujama Dailininkų sąjungos Vilniaus tapytojų sekcijos pirmininkės Arūnės Tornau, atsisakė maždaug penkiolikos procentų parodai siūlytų kūrinių.

Tarp atranką įveikusiųjų – tiek žymūs teptuko meistrai, tiek ir tokio lygio parodų debiutantai, kol kas nespėję tapti Dailininkų sąjungos nariais. Kiekvienam autoriui buvo leista rodyti tik po vieną ar du geriausius pastaraisiais metais sukurtus kūrinius. Nepaisant to, “Žvilgsnis į save” užpildė visas kelių aukštų “Arkos” ekspozicijų erdves, todėl per keletą minučių šios parodos apibėgti niekaip nepavyks. Prisiminkite tai, planuodami akiai malonią išvyką.

Meistrų retrospektyvos

Tuo tarpu retrospektyvinės parodos labiau skirtos tiems, kurie linkę matuoti meno procesų gylį, o ne plotį. Jose – konkrečių respektabilių autorių ilgametės kūrybos “kardiogramos”. Vasarį pasigrožėti pamėgtų dailininkų darbų originalais turi Algimanto Švėgždos, Stanislovo Ušinsko ir Augustino Savicko kūrybos gerbėjai.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Algimanto Švėgždos (1941–1996) jubiliejinė palikimo ekspozicija apima autoriaus tapybą, grafiką ir piešinius. Išsami ir chronologinė pateiktų darbų skalė: nuo mažai žinomų didelių poparto stilistikos drobių, sukurtų dar dailininkui gyvenant Lietuvoje, iki vokiškojo periodo meditatyvių tapybos ir grafikos pavyzdžių. Ankstyvieji kūriniai, pasak parodos kuratorės Ramutės Rachlevičiūtės, anuomet stebino aistringu jaunatvišku veržlumu. Pirmą kartą eksponuojami pilni “Tibeto piemenims” ir “Amerikos čiabuviams” skirti ciklai, sukurti jau A.Švėgždai persikėlus Vokietijon. Dailininko sumanymus padės geriau suprasti jo rašyti tekstai – pamąstymai ir filosofinės mintys, taip pat paties A.Švėgždos susuktas dokumentinis filmas.

O “Juškus Gallery” sostinės meno mylėtojams siūlo pasidairyti po Stasio Ušinsko (1905–1974) kūrybos lobyną. Jame – ir tapyba, ir piešiniai, ir dailininko sumeistrautos lėlės, reikšmingos kaip lietuviško lėlių teatro istorijos pradininkės.

Studijuodamas Paryžiuje, S.Ušinskas atrado unikalią veidrodinių ir blokinių vitražų technologiją. Sovietmečiu prieštaringai vertinto menininko kūriniai šiandien kelia didelį kolekcininkų susidomėjimą. Deja, nemažai jų atsidūrę užsienyje ar apskritai prapuolę iš menotyrininkų akiračio. “Šio autoriaus darbai jau įgijo muziejinę vertę, kuri tiktai kyla”, – tvirtina galerijos savininkas Donatas Juškus.

Tapytojo akvarelės

Daugiau nei pusės šimtmečio savojo kūrybinio darbo ataskaitą Savicko paveikslų galerijoje žiūrovams siūlo lietuvių tapybos veteranas Augustinas Savickas, šįkart rodantis akvareles ir grafiką. “Buvau pamėgęs akvarelę lieti vasarą, kai netapydavau didelių daugiafigūrinių kompozicijų. Akvarelė buvo mano poilsis. Kitą kartą gražus motyvas taip sužavėdavo, kad norėjosi tik vieno, – sustabdžius šią akimirką, kuo greičiau ją įamžinti. Dabar, kai man 91-eri, aš dažnai piešiu ar lieju akvarelę žiemą savo studijoje. Drobę, kartoną pakeitė popieriaus lapas, kuris padiktavo ir kuklesnį formatą, ir specifinį meninį sprendimą. Atsiranda amžinos temos – moters veido grožis, motinos ir vaiko meilė, močiutės ir vaikaitės ryšys, vyro ir moters aistra, džiaugsmas, liūdesys, tyla, ilgesys”, – rašo parodos įžanginiame žodyje A.Savickas.

O jei pavargsite nuo paveikslų – rekomenduoju nepamiršti dailių praėjusio šimtmečio suknelių iš paryžietiškos mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos (Taikomosios dailės muziejuje) ir senovinių rogių bei pačiūžų, eksponuojamų Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tikrai atgaivins.

Dešimt vasario parodų Vilniuje

• Galerijoje “Arka” – Vilniaus tapytojų kūrybos apžvalga “Žvilgsnis į save”

• Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos (1941–1996) jubiliejinė paroda

• Donato Juškaus galerijoje – Stanislovo Ušinsko (1905–1974) kūrybos retrospektyva

• Savicko paveikslų galerijoje – Augustino Savicko retrospektyvinė paroda

• Taikomosios dailės muziejuje – mados paroda “Art deco stilius (1918–1939)”

• Nacionaliniame muziejuje – etnografinė paroda “Žiemos virsmas”

• Galerijoje “Šofar” – Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba “Vilniaus getas”

• Pamėnkalnio galerijoje – Ramūno Čeponio tapyba “Tarp”

• Šiuolaikinio meno centre – Carsteno Nikolai (Vokietija) instaliacijos “Pionier”

• VDA “Titanike” – tapytojas Igoris Janovyčius ir jaunieji Ukrainos menininkai

Metų pradžioje nemažai sostinės meno galerijų “keičia dekoracijas” ir kviečia apžiūrėti naujų parodų. Asortimento pasiūla – nuo tradicinės tapybos klasikų retrospektyvų iki jaunų kūrėjų kūrybos pristatymų ir pažintinių ekspozicijų.

Pradėkime būtent nuo tokios – Vilniaus universiteto istorijos “lenkiškajam periodui” skirtos parodos. 1919–1939 m. lenkų užimtame Vilniuje buvo atkurtas 1832 m. caro Nikolajaus Pirmojo įsakymu uždarytas universitetas ir pavadintas Stepono Batoro – senojo Vilniaus universiteto įkūrėjo – vardu. Tiesa, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valstybės taryba dar 1918 m. pabaigoje spėjo priimti iš keturių fakultetų susidedančio Vilniaus universiteto statutą, tačiau toliau pasistūmėti pritrūko laiko. Lenkiškojo S.Batoro universiteto dėstytojais tapo senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių piliečiai ir mokymo įstaigų Peterburge, Kijeve, Maskvoje, Dorpate, Kazanėje ir Charkove absolventai. Pirmuoju Stepono Batoro universiteto rektoriumi tapo Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Michałas Siedleckis.

Jei domitės Vilniaus universiteto istorija, Torunės universiteto bibliotekos mokslininkų Annos ir Mirosławo Supruniukų parengtą parodą apie S.Batoro universiteto veiklą galite aplankyti Vilniaus lenkų kultūros namuose (Naugarduko g.76). Kadangi minėtas laikotarpis Lietuvos ir Lenkijos istorikų traktuojamas ganėtinai skirtingai, praėjusią savaitę atidaryta paroda gali pasirodyti įdomi aktualiai persvarstomų šalių kaimynių santykių fone.

Varteliai ir durys

Toliau – apie klasikus: Vilniaus rotušėje atidaryta solidi, net pusšimtį darbų pristatanti tapytojos Bronės Mingilaitės-Uogintienės (1919–1983) palikimo ekspozicija.

Dailininkė mokėsi Kauno meno mokykloje pas Petrą Kalpoką ir Justiną Vienožinskį, vėliau baigė Vilniaus dailės akademiją, o 1947–1953 m. pati joje dėstė. Mėgo kurti natiurmortus ir peizažus, tačiau nutapė ir nemažai Lietuvos kultūros istorijai reikšmingų portretų, – jų herojai – Kazys Boruta, Juozas Miltinis, Giedrė Kaukaitė, Rūta Staliliūnaitė, Antanas Vengris ir kt.

Vilniaus paveikslų galerija atiduoda duoklę neseniai šešiasdešimtmetį atšventusiai ir metų Kauno menininke išrinktai tapytojai Elenai Kniūkštaitei. Iš pirmo žvilgsnio primityvistiniai siužetai, kuriuose dažnai regime žemiškaisiais reikalais užimtas dieviškąsias būtybes, alsuoja pagarba gyvybei. “Šalia mūsų prausiasi angelas, o prie jo kojų sukinėjasi, lesinėja vištos. Sparnuota būtybė sukiojasi su laistytuviuku ir mums ramu, kad ji ne kopūstus, o žiedus laisto. Angelai užmetę meškeres, tačiau kabliukai ne sliekui, ne žuvelei, o mums, pasiklydusiems, gaudyti. Dangiškos būtybės obuoliauja ir mums norisi jųjų, o ne Ievos ir Adomo obuolio. Net vartai varteliai E.Kniūkštaitės paveiksluose ne užveria nuo mūsų tą švytintį pasaulį, o vilioja užeiti”, – rašo parodą pristatanti menotyrinkė Ramutė Rachlevičiūtė.

Tuo tarpu Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre “Titanikas” veikia dailininkų grupės “Angis”, prieš du dešimtmečius sudrebinusios Lietuvos meninę panoramą, jubiliejinė paroda. Tuomet “Angis” tapo opozicija plačiai paplitusiai kamerinei tapybai. Ši menininkų grupė atsisakė tradicinių ekspozicijų erdvių, naudojo neįprastus paveikslų formatus ir medžiagas. Kas šiandien, pavyzdžiui, neprisimena garsiųjų Henriko Čerapo paveikslų, nutapytų ant senų durų ir langinių? Beje, vienam iš “Angies” ideologų ir šios parodos kuratorių – Jonui Gasiūnui neseniai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

"Veido" archyvas

Reta paroda muziejuose šiandien apsieina be eksponatų iš privačių kolekcijų

Lietuvos dailės muziejus, rengdamas dideles retrospektyvines personalines ar apžvalgines parodas, jau neišsiverstų be privačių kolekcininkų pagalbos. Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojos mokslo klausimais Laimos Bialopetravičienės, ypač daug paramos sulaukta rengiant Vytauto Kasiulio parodą “Rojaus sodai” ir neseniai rodytą Jono Rimšos darbų ekspoziciją. Šiai parodai keturiolika asmeninės kolekcijos paveikslų skolino ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

“Susitarti su meno kūrinių savininkais dėl eksponavimo muziejaus parodoje nebūna sunku. Priimant darbus pasirašomas specialus kūrinių perdavimo aktas, kuriuo muziejus įsipareigoja, kad laikinai jo žinioje atsiduriantys eksponatai bus visapusiškai saugūs. Tiesa, ne visi kolekcininkai sutinka būti viešai įvardyti, todėl dažnai jų pavardžių nei parodų salėje, nei kataloge nenurodome”, – teigia L.Bialopetravičienė.

Tą patį “Veidui” patvirtino ir Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Ši galerija iš privačių kolekcijų skolinosi darbų personalinėms Povilo Ričardo Vaitiekūno bei Vytauto Kairiūkščio parodoms. “Kolekcininkų pavardžių nenurodome ir todėl, kad meno kūriniai privačiose kolekcijose juda, savininkai keičiasi”, – aiškina galerijos vadovė.

Nors Lietuvos kolekcininkai kūrinius parodoms skolina nemokamai, muziejus jiems neretai atsilygina restauratorių paslaugomis. “Jei skolinamas darbas nėra idealios būklės, prieš parodą jis patenka į Prano Gudyno restauravimo centro specialistų rankas. Taigi savininkui tokiu atveju grąžinamas nemokamai sutvarkytas meno kūrinys”, – pasakoja L.Bialopetravičienė.

Kolekcijų uždarumas – sovietinis mitas

Meno rinkos agentūros direktorė ir Vilniaus aukciono vadovė Simona Makselienė teigia, jog požiūris, kad privačiose kolekcijose “nusėdantys” dailininkų darbai visuomenei amžiams prarasti, susiformavo sovietmečiu, kai kolekcininkai būdavo tapatinami su įtartinais, nelegaliu būdu praturtėjusiais “buržuaziniais elementais”. Tačiau keičiantis visuomenės požiūriui kolekcininkai išlindo iš pogrindžio. “Kuo ilgiau dirbame, tuo labiau įsitikiname, kad privačių kolekcijų neprieinamumas tėra mitas. Kolekcininkai mielai skolina sukauptus lobius parodoms”, – tvirtina pašnekovė.

Tiesa, parodas ar meno leidinius rengiantiems menotyrininkams tenka gerokai paplušėti, kol surenka informaciją, kur saugomi vieno ar kito autoriaus darbai: jokių viešų registrų, galinčių jiems pagelbėti, paprastai nesama. “Kai rengėme leidinį apie dailininką Bari Egizą (1869–1946), pradėjome nuo nulio, tačiau aktyviai dirbant įmanoma surinkti dominančią informaciją. Kolekcininkai suvokia, kad veikiame dėl kultūrinės misijos, ir neatsisako pagelbėti”, – pasakoja S.Makselienė.

Savo ruožtu kone daugiausiai informacijos apie privačias kolekcijas šalyje sukaupęs Vilniaus aukcionas neatsisako padėti parodas rengiantiems muziejininkams.

S.Makselienė džiaugiasi, kad kolekcininkų Lietuvoje akivaizdžiai daugėja. Vieni iš jų pagalbon pasitelkia menotyrininkus, kiti kliaujasi nuosavu meniniu skoniu. Kaip geriau? “Dažnai tenka regėti kryptingus, išsamius, teisingus ir… tuo pačiu metu nuobodokus rinkinius, atskleidžiančius ne tiek savininko asmenybę, kiek samdomo menotyrininko skonį, aplinką ir draugų ratą. Man įdomesnės kolekcijos, turinčios savo istoriją ir savo klaidų. Sakyčiau, investuojantis į meno kūrinius žmogus turėtų dažniau vadovautis asmenine intuicija ir nebijoti klysti”, – teigia Meno rinkos agentūros direktorė.

Kūriniai pradingsta iš akiračio

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, neseniai atidaręs parodą Pylimo galerijoje, pasakojo, kad jau parduodant vertingesnius, “etapinius” paveikslus su pirkėju susitariama, jog nebus daroma kliūčių viešam kūrinio eksponavimui. Paprastai tokio susitarimo laikomasi, tačiau kai kurie paveikslai iš autoriaus akiračio vis dėlto pradingsta. “Gaila tų, kurie nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, išgyvenant emocinį palikimą, buvo pusvelčiui išdalyti, o vėliau už gerokai solidesnę kainą atsidūrė perpardavinėtojų rankose”, – liūdnai konstatuoja menininkas.

S.Makselienės nuomone, antrinėje rinkoje atsidūręs paveikslas dar nereiškia, kad savininkas juo nusivylė. “Menas privalo cirkuliuoti. Jei kūriniai parduodami oficialiame aukcione, didesnės nei 300 eurų vertės darbų autoriai ar jų teisių paveldėtojai įgyja teisę į 5 proc. atlyginimą, todėl toks perpardavimas autoriams finansiškai naudingas. Iš patirties žinau, kad paveikslai dažnai siūlomi parduoti tuomet, kai savininkai pristinga lėšų arba kolekciją paveldi naujas šeimininkas”, – teigia Vilniaus aukciono vadovė.

Sostinėje – nauji Leonardo Gutausko, Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslai ir tarptautinė paroda, skirta Žalgirio mūšio ikonografijai.

Kas įdomaus šį lapkritį mūsų laukia Vilniaus dailės galerijose? Pirmiausia galime nudžiuginti dviejų populiarių vyresniosios kartos lietuvių tapytojų – Leonardo Gutausko ir Aloyzo Stasiulevičiaus talento gerbėjus. L.Stasiulevičius pastarųjų dvejų metų kūrybinio derliaus pristatymą lapkričio pradžioje rengia Pylimo, o L.Gutauskas – Savicko galerijoje. Ir nors abiejų kūrybinis braižas meno mėgėjams puikiai pažįstamas, vis dėlto, kaip “Veidui” pasakojo Savicko galerijos atstovė Birutė Savickienė, galima tikėtis ir šiokių tokių netikėtumų.

“L.Gutauskas šią vasarą pritapė ištisą seriją veidų, kas šiam menininkui nėra itin būdinga. Vieni paveikslų herojai – žymios kultūros asmenybės ir todėl žiūrovams lengviau atpažįstami, kiti – sunkiau, tad ar nurodyti portretuojamųjų tapatybę šalia paveikslų, kol kas nesame apsisprendę”, – teigia B.Savickienė.

Šalia portretų serijos bus eksponuojama ir keletas tradicinės L.Gutausko kompozicinės tapybos pavyzdžių.

Tamsių peizažų meistras

Jau šį trečiadienį Vilniaus paveikslų galerijoje pristatomas pernai mirusio tapytojo Romualdo Vaclovo Paškevičiaus palikimas. Beveik dvidešimt paskutinių kūrybinio gyvenimo metų R.V.Paškevičius vadovavo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro dailės studijai. Geriausių savo kūrinių tapytojas nepardavinėjo, eksponuodavo irgi retai – per visą gyvenimą tesurengė keturias personalines parodas. Taigi 34 kūriniai iš dailininko šeimos kolekcijos dabar atvers netikėtą, daugelį metų puoselėtą tapybos pasaulį, pažįstamą tik nedaugeliui jo gerbėjų.

Tame pasaulyje vyrauja peizažai: prigesinto kolorito Vilniaus miesto vaizdai, permainingi gimtojo Krinčino miestelio bei pajūrio gamtos motyvai. R.V.Paškevičius itin mėgo tamsius tonus: jo paveiksluose dažnai regime naktį, senus namus ir parkus. Aistringas senienų gerbėjas savo tapyba stengėsi skleisti ramybę ir romantišką paslaptingumą.

Lena Chvičija, kurios parodos atidarymui rengiasi “Lietuvos aido” galerija, taip pat dirba dailės mokytoja. Kūrybos atspirties tašku L.Chvičija pasirinko lietuvių ekspresyviąją koloristinę tapybą, kurios tradicijas tęsia savo darbuose. Spalva ir jausmingumas tapo jos tapybos pagrindu, tad formaliai menininkę galima būtų priskirti abstrakčiojo ekspresionizmo krypčiai.

Finalinis Žalgirio metinių akcentas

Radvilų rūmuose netrukus bus atidaryta tarptautinė paroda “Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje… Žalgirio atodangos”. Ją parengė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muziejininkai, talkinami Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos bei Čekijos mokslininkų ir kultūrininkų. Paroda siekia atskleisti su LDK ir Lenkijos Karalystės jungtinės kariuomenės bendra pergale susijusius istorinės atminties fenomenus, Žalgirio herojų istorinį įvaizdį istoriografinėje tradicijoje, literatūroje, dailėje.

Žalgirio įvaizdžio formavimuisi lietuvių atmintyje didelę įtaką darė Jano Matejkos drobėje “Žalgirio mūšis” (1878) užfiksuota kautynių vizija, pabrėžianti Vytauto vaidmenį. Tarpukario Lietuvoje buvo sukurtos net kelios J.Matejkos paveikslo kopijos, o viena jų, 1927 m. įgyvendinta Juozo Ignatavičiaus, bus rodoma parodoje.

Vienas įspūdingiausių eksponatų – Tadeuszo Popielo ir Zygmunto Rozwadowskio 1910 m. sukurta monumentali diorama “Žalgirio mūšis”. Šiandien šis paveikslas priklauso Lvovo istorijos muziejui (Ukraina). Kitaip negu dailininko J.Matejkos “Žalgirio mūšis”, diorama neindividualizuoja kautynių dalyvių, istorinių asmenybių, bet pirmiausia siekia atkurti lemtingo mūšio įspūdį.

Ši diorama kartu su Antano Vivulskio paminklo atidengimu prieš šimtą metų tapo svarbiausiais kautynių 500-ųjų metinių minėjimo akcentais. Parodoje eksponuojamas vienintelis išlikęs 1939 m. vokiečių sunaikinto A.Vivulskio paminklo, skirto Žalgirio mūšiui, fragmentas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto galva. Rodomas ir autentiškas A.Vivulskio sukurtas Žalgirio paminklo gipsinis modelis.

Leonardas Gutauskas Savicko galerijoje rengiamoje parodoje žada nustebinti portretais

Artimiausi parodų atidarymai Vilniuje
Spalio 27 d.    Romualdo Vaclovo Paškevičiaus tapybos paroda    Paveikslų galerija
Lapkričio 3 d.    Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos paroda    Pylimo galerija
Lapkričio 4 d.    Lenos Chvičijos tapybos paroda    ”Lietuvos aido” galerija
Lapkričio 5 d.    Leonardo Gutausko tapybos paroda    Savicko galerija
Lapkričio 10 d.    ”Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje… Žalgirio atodangos”    Radvilų rūmai

Kai praėjusios savaitės viduryje su Nacionalinės dailės galerijos vadove Lolita Jablonskiene dairėmės po didžiąją keičiamų parodų salę, joje plaktukais kaukšėjo darbininkai, erdvės viduryje montuodami sudėtingą sienų labirintą.

Tačiau jokių apčiuopiamų meno objektų nebuvo regėti. Jų ir nebus, nes paroda “Milijonas ir viena diena” eksponuos tik kino bei videomeno kūrinius. Baltos sienos neįprastai pritemdytoje parodų salėje šį kartą tarnaus kaip ekranai kino projekcijoms.

“Ir jokių paveikslų anei instaliacijų?..” – klausiu neįstengdama slėpti nusivylimo. “O ko tikitės – gal kino kamerų? Eidami į tapybos parodą, žmonės joje teptukų pamatyti kažkodėl nesitiki”, – traukia mane per dantį Lolita. “Bet nuo judančių vaizdų ir taip esame gerokai nuvargę”, – mėginu gintis. “Kaip tik apie tai ir pasakos naujoji paroda”, – nuramina galerijos vadovė.

Mokys nepasiduoti vilionėms

“Milijonas ir viena diena” – tarptautinis projektas, pristatantis tiek lietuvių, tiek žymių pasaulio kino menininkų kūrinius ir analizuojantis kiną kaip priemonę, reikšmingai formuojančią mūsų pasaulėvaizdį. Jis skatins vertinti kino grožį ir teikiamus malonumus, tačiau taip pat ragins aklai nepasiduoti jo vilionėms. “Privalome suprasti, kad gyvas žmogus su savo pasaulio vertinimu yra svarbesnė figūra negu “medijuotas” pasaulis”, – aiškina L.Jablonskienė.

Mažojoje parodų salėje tą pačią dieną bus atidaryta paroda “Lietuvos kinas ir dailė”, rengiama kartu su Teatro, muzikos bei kino muziejumi ir pristatanti daugiau nei šimtą lietuvių kino scenografijos kūrinių. Tarp eksponuojamų darbų autorių – režisierius Arūnas Žebriūnas, savo karjerą pradėjęs kaip kino dailininkas, garsus grafikas Vytautas Kalinauskas, scenografė ir tapytoja Juzefa Čeičytė ir kiti.

Parodas, kaip įprasta, lydės edukaciniai renginiai ir keletas kino programų. Vienoje jų bus pristatomi lietuvių kino mėgėjų susukti filmai (sovietmečiu į mėgėjų sąjūdį burdavosi alternatyvaus, eksperimentinio kino kūrėjai), o kitoje – kino juostos, atskleidžiančios kino kūrimo procesą, arba tiesiog “filmai apie filmus”.

Lapkričio mėnesį galerijos vestibiulyje bus pristatyta Gedimino Baravyko fondo kuruojama paroda “Našlaičiai”, pasakojanti apie architektą, pastato, kuriame po rekonstrukcijos įsikūrė Nacionalinė dailės galerija, projekto autorių G.Baravyką. Šios parodos kuratorius – Leonardas Vaitys. Beje, visai netoli galerijos esanti, pro “Forum Palace” rūmus vedanti maža gatvelė neseniai irgi pavadinta G.Baravyko vardu.

Lankytojus traukia kokybė

L.Jablonskienė sako pastebėjusi, kad tradicinių meno žanrų parodas mieliau lanko vyresni žmonės, o ekspozicijas su judančiais vaizdais ir tekstais – jaunimas. Tačiau ir vieni, ir kiti labiausiai vertina kokybę. Pernai, kai buvo pristatytos dvi stambios tarptautinės parodos – “Spalvų ir garsų dialogai. M.K.Čiurlionio ir jo amžininkų kūryba” bei “Šaltojo karo metų modernizmas”, per pusmetį galerija sulaukė 50 tūkst. lankytojų, o per pirmąją 2010-ųjų pusę, kai lėšų dideliems tarptautiniams meno projektams organizuoti nebeliko, perpus mažiau – tik 25 tūkstančių. Meno gerbėjų negąsdino ir minėtų parodų metu nuo 6 iki 10 Lt pabrangę galerijos bilietai.

“Tačiau bilietų kainos vis dėlto turi įtakos lankytojams. Tuo įsitikinome neseniai, paskutinėmis parodos “Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka” veikimo dienomis pasiūlę apsilankyti galerijoje už litą. Per dvi savaitgalio dienas sulaukėme net dviejų tūkstančių smalsuolių”, – pasakoja L.Jablonskienė.

Dėl lėšų stokos darbuotojus išleidusi nemokamų atostogų, Nacionalinė dailės galerija šiuo metu teveikia penkias dienas per savaitę: pirmadieniais ir antradieniais jos durys lankytojams užvertos.

Rudens sezono pradžia “Litexpo” parodų ir konferencijų centre šįmet nukelta į rugsėjo pabaigą, nes rugsėjo 14–17 dienomis visi šio centro paviljonai priims Jungtinių Tautų organizacijos rengiamą tarptautinį interneto valdymo forumą. Jame laukiama 2 tūkst. dalyvių iš daugiau nei šimto pasaulio šalių.

“Palyginti su praėjusiais metais, didžiausią pagyvėjimą rudens sezono laikotarpiu jaučiame parodoje “Miestas. Nekilnojamasis turtas”, kuri pernai buvo itin kukli. Šįmet į mugę sugrįžta nemažai nekilnojamojo turto plėtotojų, bankų ir statybos organizacijų”, – “Veidui” pasakojo “Litexpo” parodų organizavimo ir rinkodaros skyriaus viršininkė Milda Gembickienė.

Vis dėlto daugiausiai lankytojų (maždaug 30 tūkst.) tikimasi sulaukti lapkričio parodų komplekse, skirtame šeimai: tuomet vaikai iki soties prisišėlsta “Vaikų šalyje”, kol jų tėvai grožisi interjero naujovėmis parodoje “Jūsų namai” ar tyrinėja moderniausios buitinės elektronikos galimybes parodoje “Protingi namai”.

Pagal ekspozicijos plotą šioms parodoms nenusileidžia kas antri metai organizuojama parduotuvių, viešbučių ir restoranų įrangos paroda “Baltshop. Balthotel. Baltgastro”, kurią papildo itin populiari maisto produktų ir gėrimų paroda BAF. “Jos metu rengiamas virėjų ir konditerių čempionatas, kurį stebi daug aistruolių”, – teigia M.Gembickienė.

Rudens parodos “Litexpo” centre

• Rugsėjo 30–spalio 2 d. “Miestas. Nekilnojamasis turtas”, “Vilnius Invest”
• Spalio 14–16 d. “Baltijos tekstilė ir oda”
• Lapkričio 4–6 d. “Baltshop. Balthotel. Baltgastro”, BAF
• Lapkričio 19–21 d. “Vaikų šalis”, “Protingi namai”, “Jūsų namai”
• Gruodžio 3–5 d. “Šventė”