Praėjusią savaitę Lietuvos apeliaciniame teisme pagaliau pradėta nagrinėti Darbo partijos juodosios buhalterijos byla. Priminsime, kad spalio mėnesį bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl vienos iš Darbo partijos advokatų ligos.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Viktoras Uspaskichas, tiek Vytautas Gapšys ankstesniais mėnesiais vis pabrėždavo norintys, jog Darbo partijos byla būtų užbaigta kuo greičiau. Tačiau teisme jų veiksmai nuo žodžių labai stipriai skyrėsi, buvo matyti akivaizdžios pastangos bet kokiomis priemonėmis vilkinti teismo procesą: V.Gapšys pareiškė nepasitikėjimą teisėjų kolegija – Violeta Ražinskaite, Svajūnu Knizleriu ir Albinu Bielskiu, esą teisėjai gali būti šališki. V.Uspaskichas tam pritarė, nors spalio mėnesio posėdyje aiškino, kad teisėja V.Ražinskaite pasitiki.
Vis dėlto galiausiai prašymas nušalinti visą teisėjų kolegiją buvo atmestas.
Vėliau buvo pasitelkti ir kiti vilkinimo arsenalo pabūklai: vienas Darbo partijos gynėjų paprašė išsiaiškinti, kas atstovaus naujam politiniam dariniui, susijungus Darbo partijai (leiboristams) ir Krikščionių partijai. „Dabar, susijungus su Krikščionių partija, tai nėra kažkoks vienadienis sprendimas. Tai yra visiškai kitas kūrinys ir iš jų reikia gauti leidimą paskirti atstovą. Ne tik teismas turi paskirti atstovą“, – teismui sakė V.Uspaskichas. Tačiau pasitarusi teisėjų kolegija ir šį prašymą atmetė.
Šiaip ar taip, vilkinimo planas Darbo partijos lyderiams pavyko: praėjusią savaitę į priekį praktiškai nepasistūmėta, o kitas teismo posėdis – tik gruodžio mėnesį.
Tad šansai, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla bus išnagrinėta iki prezidento ir Europos Parlamento rinkimų, praktiškai yra nuliniai. Vadinasi, sumaišties ir skandalų prieš šiuos rinkimus bus daugiau nei pakankamai.

Žaibiškas Seimo pirmininko pakeitimas parodė, kad Darbo partija buvo ir liko kišeninė Viktoro Uspaskicho organizacija, tačiau kartu pagimdė daug spėlionių – nuo bandymo įsiteikti socialdemokratams iki pastarųjų planų suskaldyti Darbo partiją sužlugdymo.

Ketvirtadienio popietę ir penktadienio rytą Seimo valdyba bei aparato darbuotojai paskubomis keitė ankstesnius nutarimus dėl parlamentarų komandiruočių, taip pat – skrydžio Tbilisis–Vilnius bilietus, mat vietoj Seimo pirmininko Vydo Gedvilo vadovaujamos delegacijos į Gruziją sekmadienį išskrido jau Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vadovaujama delegacija.

Apgynė klusnų, nubaudė neklusnų

„Seimo Santa Barbara“, „Buvo Vydas ir Vydo nėra“, „Seimas, kuriam gali vadovauti kiekviena Graužinienė“ – tokiais ir dar šiurkštesniais komentarais Seimo ir socialinių tinklų aštrialiežuviai sutiko naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho atliktą perversmą Seimo ir partijos vadovybėje. Mažiau nei per parą įvyko keletas persistumdymų: atsistatydino Seimo pirmininkas V.Gedvilas ir vicepirmininkas Vytautas Gapšys, Seimo pirmininke buvo išrinkta L.Graužinienė, ketinanti šią savaitę teikti V.Gedvilo kandidatūrą į vicepirmininkus. V.Gapšiui savo ruožtu teko Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno kėdė, tačiau jis prarado partijos pirmininko postą, į kurį buvo paskirta L.Graužinienė.
Viskas vyko taip greitai, kad kai kurie proceso dalyviai nespėjo vykdyti V.Uspaskicho komandų: taip V.Gedvilas, trečiadienio vakare partijos tarybos posėdyje pažadėjęs atsistatydinti, ryte į valdančiosios koalicijos posėdį atėjo ne vien tikriausiai nuo nemigos paraudusiomis akimis, bet ir be pareiškimo apie atsistatydinimą iš Seimo pirmininkų. Tad V.Uspaskichui teko, kaip šis vėliau suformulavo žiniasklaidai, „paklausti, ar parašytas pareiškimas“. V.Gedvilas paskubomis jį surašė, tačiau žinia, kad jis lyg ir neatsistatydina, jau buvo spėjusi pasklisti, todėl kai netrukus ji buvo paneigta, daug kam iš stebėtojų tai sukėlė juoką.
Užtat L.Graužinienė vėl pasirodė kaip partijos pirmūnė, verta V.Uspaskicho pasitikėjimo: nors dar nežinojo, ar bus išrinkta Seimo pirmininke, ketvirtadienį ryte jau puikavosi nauja šukuosena ir perlų karoliais prie užtrauktuku iš priekio užsegamos suknelės, sukeldama kandžias stilių išmanančių moteriškos lyties atstovių pastabas.
Žinoma, niekas netikėjo oficialiais “darbiečių” pareiškimais, esą visos šios permainos įvykusios todėl, kad už finansines aferas Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje nuteistas V.Gapšys susiprato pasitraukti, iki jo bylą baigs nagrinėti Apeliacinis teismas, o V.Gedvilas su juo „solidarizavęsis“, be to, turįs kaži kokių asmeninių sumetimų palikti Seimo pirmininko postą.
Visi žinojo, kad ketvirtadienį Seimas turėjo balsuoti dėl opozicijos inicijuoto nepasitikėjimo V.Gapšiu, o įtakingi socialdemokratai dar praėjusį savaitgalį siūlė lažintis netikintiems, kad LSDP frakcija Seime parems konservatorių ir liberalų iniciatyvą ir balsuos už V.Gapšio atstatydinimą. Vėliau premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, kad trečiadienį popiet susitikęs su V.Uspaskichu ir V.Gapšiu jis oficialiai pranešė, jog socialdemokratai yra už nuteisto asmens pašalinimą iš Seimo vadovybės. Todėl “darbiečiai” ir nutarę, kad V.Gapšys turi atsistatydinti pats: viena, kad nebūtų opozicijos iniciatyva nuverstas, kartu sukuriant pavojingą socialdemokratų ir konservatorių bendradarbiavimo sprendžiant valdančiosios koalicijos klausimus precedentą; antra, kad pašalintų esminį nesutarimų tarp valdančiųjų ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, nesitaikstančios su už kriminalinius nusikaltimus teisiamų asmenų buvimu Seimo vadovybėje, šaltinį.
Patraukdamas iš Seimo vadovybės V.Gapšį ir pats pasitraukdamas iš partijos bei frakcijos Seime vadovų postų, V.Uspaskichas ne tik stengiasi pagerinti savo santykius su prezidente bei padaryti paslaugą socialdemokratams, bet ir rodo šiems tesintis pažadą trauktis iš politikos mainais į viltį išvengti realios laisvės atėmimo bausmės už finansines aferas.
Daugeliui netikėtas V.Gedvilo atstatydinimas tikrai neatrodo nei keistas, nei netikėtas, jei prisiminsime, kad rugsėjo pradžioje vykusiame Darbo partijos tarybos posėdyje jam buvo duotas mėnuo laiko „pasitaisyti“ ir pagaliau pradėti taip gerai dirbti partijos labui, kaip tai galėtų daryti jo vietoje atsidūręs V.Gapšys. Minkšto charakterio, kokių nors aiškių politinių pažiūrų neturintis, sukalbamas ir argumentais ar tiesiog įtaigiais žodžiais įkalbamas V.Gedvilas tikrai netenkino V.Uspaskicho, visą vasarą aktyviai konfliktavusio su socialdemokratais dėl įtakos ES paramos pinigus skirstančioms agentūroms. Tad jo pašalinimas iš esmės buvo laiko klausimas, tik viskas įvyko šiek tiek greičiau dėl paties V.Gedvilo neatsargumo.
Trečiadienį, po Seimo valdybos posėdžio, kuriame svarstytas apkaltos nuo teisėsaugos besislapstančiai Neringai Venckienei klausimas, V.Gedvilas padarė lemtingą klaidą – viešai pareiškė, kad „Drąsos kelio“ lyderei turi būti rengiama apkalta. O juk V.Uspaskichas dar pernai, svarstant jo paties ir jo bendrų juodosios buhalterijos byloje imuniteto atėmimo klausimą, buvo pažadėjęs, kad “darbiečiai” nepritars jokiems veiksmams prieš N.Venckienę, kuriai taip pat švietė imuniteto atėmimas.
Išgirdęs šį esminiams partijos vadovybės interesams prieštaraujantį (prokurorai vėl eina į Seimą leidimo patraukti V.Uspaskichą atsakomybėn už nepagarbą teismui) V.Gedvilo pareiškimą, V.Uspaskichas trečiadienį perpiet pareiškė, kad Darbo partija – kategoriškai prieš apkaltą Seimo nariams, o vakare išmetė V.Gedvilą iš Seimo pirmininkų. Naujoji parlamento vadovė L.Graužinienė netrukus po išrinkimo patvirtino, kad nepritars N.Venckienės apkaltai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kad ir ką kalbėtų Seimo vadovai Vydas Gedvilas ir Vytautas Gapšys, kad ir ką įrodinėtų Viktoras Uspaskichas, po Vilniaus apygardos teismo sprendimo Darbo partija (leiboristai) atsidūrė visiškame užribyje. Bent taip mano apklausti Lietuvos gyventojai. Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, net 93 proc. respondentų mano, kad šios partijos nariai nebegali užimti aukštų postų valstybėje, o maždaug du trečdaliai įsitikinę, kad ši partija apskritai negali būti valdančioji. Tai aiškus signalas ir ženklas vis dvejojančiam premjerui Algirdui Butkevičiui ir jo vadovaujamai Socialdemokratų partijai, kuri visus metus bando įvairiai laviruoti, bet jai vis mažiau sekasi.
Užtat rinkėjai į tai žvelgia vis skeptiškiau. Jie šios valdžios veiklą ir darbus vertina gerokai prasčiau nei prieš pusmetį ar dar anksčiau: šiandien dabartinę valdžią teigiamai vertina jau tik 14,8 proc. apklaustųjų, maždaug trečdalis ją vertina neigiamai, o du penktadaliai – vidutiniškai. Kitaip tariant, vertinančiųjų teigiamai nuošimtis vis labiau tirpsta.

Netrukus sukaks metai, kai dirba ši valdžia. Kaip vertinate jos veiklą ir darbų kokybę? (proc.)

Vidutiniškai    42,6
Neigiamai    31,6
Teigiamai    14,8
Nežinau / neturiu nuomonės    11

Jūsų vertinimu, ar po teismo sprendimo Darbo partija (leiboristai) turėtų išlikti valdančiąja partija ir ar jos nariai gali užimti aukštus postus valstybėje? (proc.)

Ne, negali    62,8
Valdančiojoje koalicijoje išlikti gal ir galėtų, bet svarbių postų turėtų atsisakyti    30,2
Taip, gali    4,4
Nežinau / neturiu nuomonės    2,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 3–4 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjos Ugnės Naujokaitės klausimus apie partijos pirmininko rinkimus ir šios savaitės politines aktualijas.

Ugnė Naujokaitytė.  Baigėsi slidžių sezonas, ko gero, laikas iš sandėliuko išsitraukti dviratį?
Andrius Kubilius. Jau apie tai svajoju, tačiau soduose, ten, kur gyvename, sniego dar daug, dar savaitėlę reikės palaukti.
U.N.  Šiuo metu vyksta partijos pirmininko rinkimai, pastebėjau – važinėjate po Lietuvą, susitinkate su žmonėmis, ar turite palaikymą tarp partijos skyrių ir ar pasiseks Jums laimėti partijos pirmininko rinkimuose?
A.K. Parodys balandžio 22-23 dienomis vyksiantys rinkimai. Iš tiesų daug važinėjama, diskutuojama, tam ir buvo mano iniciatyva prieš 8 metus pasiūlytas toks rinkimų variantas, kad partijos pirmininką galėtų rinkti visi partijos nariai. Tai sukuria gerą erdvę diskutuoti apie svarbiausius iššūkius valstybei, apie partijos reikalus, apie tai, kas pavyko padaryti, ko ne, ką reikia taisyti. Turime 4 labai stiprius kandidatus, ir partijos nariai balsuodami išrinks jiems tinkamą  pirmininką. Tuo mes skiriamės nuo visų kitų partijų. Kaip pavyzdį galiu paminėti – socialdemokratų suvažiavimas artėja, vyks gegužės 4 dieną, o apie tai, kas kandidatuos į pirmininkus, ar yra konkurencija, niekas nekalba ir niekas nežino.
U.N. Galbūt jie jau žino, ką išrinks?
A.K. Galbūt jie jau žino, tai reiškia, kad rinkimų kaip ir nėra. Šiuo požiūriu mes esame sukūrę tokią procedūrą, ir ją stipriname, kaip partijos vidaus demokratinę vertybę, kaip pamatinę vertybę, kuri  mus išskiria ir daugelio kitų partijų, veikiančių Lietuvoje.
U.K. Pirmininko rinkimuose dalyvauja ir prof. Vytautas Landsbergis. Kaip manote, kokį jis palaikymą turi? Daug kam buvo netikėta, kad jis kandidatuoja. Išplatintame pranešime jis teigė, kad tikrai nesitrauks iš partijos rinkimų.
A.K. Aš jau sakiau, kad džiaugiuosi, jog  partijos rinkimuose dalyvauja stiprūs kandidatai, jų tarpe – ir prof. Vytautas Landsbergis. Man, kaip vienam iš kandidatų, būtų neetiška nagrinėti, kas kokį palaikymą turi. Žinau savo strategiją ir viziją, kurią norėčiau matyti įgyvendintą partijoje. Su savo vizija ir einu į partijos pirmininko rinkimus. Tenka partijai vadovauti jau 10 metų, per tą laiką pavyko nemažai pasiekti. Taip pat matau ir problemas, kurias reikia spręsti. Turime žmonių palaikymą miestuose, sunkiau yra mažesniuose miesteliuose. Turime pertvarkyti ir partijos vidaus vadybą, komunikaciją. Taip pat turime ieškoti naujų idėjų, naujos regionų politikos strategijos, tokios regionų politikos, kurios, deja, iki šiol Lietuvos politikoje neturėjome, neturėjo nė viena partija. Tai štai apie tai kalbu su visais partijos nariais. Tos diskusijos yra vertingos.
U.K. Praeitą savaitę patvirtintoje Jūsų Šešėlinės Vyriausybės sudėtyje nematyti Irenos Degutienės, ji taip pat atsiėmė kandidatūrą į partijos pirmininko rinkimus. Ar tai reiškia, kad ji mažiau dalyvauja partijos veikloje, nes mažiau matoma ir viešojoje erdvėje, kas nutiko?
A.K. Nemanau, kad mažiau dalyvauja, dalyvauja tikrai aktyviai. Nuo pat pradžių, kai perėjome į opoziciją, tam tikra prasme mes labai aiškiai pasidalijome darbų atsakomybę. Vieni užsiimame Šešėlinės Vyriausybės formavimu, kiti, kaip ir Irena Degutienė, rūpinasi darbu Seime, kuris yra ne mažiau svarbus būnant opozicijoje. Irena Degutienė yra Seimo pirmininko pavaduotoja, ji rūpinasi parlamentinės veiklos priežiūra. Tai, kas vyksta Seime, yra ta atsakomybė, kurią Irena Degutienė labai atsakingai atlieka.
U.K. Kalbant apie Seimo darbą ir valstybės aktualijas… štai Darbo partijos Seime nariai siūlo didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį didinti iki 620 litų. Kaip tai vertinate, kaip tai paveiks valstybės biudžeto surinkimą?
A.K. Panašius dalykus mes siūlėme savo rinkimų programoje, taigi negaliu čia daug ginčytis ir diskutuoti. Pati idėja, kad reikia mažinti mažai apmokomo darbo apmokestinimą, yra visiškai racionali. Mes siūlėme neapmokestinamų pajamų dydį kelti iki minimalaus atlyginimo, žinoma, jeigu jo toliau nedidins tokiais šuoliais, kaip valdžia didino pačioje šių metų pradžioje. Be abejo,  taip keičiant neapmokestinamų pajamų dydį valstybės biudžetas netektų gana didelės sumos, ir tą sumą reikėtų subalansuoti kitomis apmokestinamomis pajamomis. Darbo partijos siūlymas tūrėtų būti lydimas ir kitų pasiūlymų, iš kur, padidinus neapmokestinamų pajamų dydį, reikės paimti tą pinigų skirtumą, kuris tikrai būtų nemažas. Manyčiau, gal ir nevertėtų svarstyti atskirų partijų iniciatyvų, reikėtų sulaukti Vyriausybės sudarytos darbo grupės, kuriai vadovauja Premjero patarėjas p. Jakeliūnas, išvadų. Iš Premjero kalbų suprantu, kad pasiūlymai ir išvadų paketas, apie kurį daug kalbama nuo pat metų pradžios, turėtų būti parengtas gegužės pradžioje. Iš kai kurių kalbų, taip pat ir paties p. Jakeliūno, atrodo, kad vienas iš pasiūlymų gali būti labai panašus, apie kurį mes dabar ir kalbame.
U.K. Vidaus reikalų ministras p. Barakauskas prieš keletą mėnesių žadėjo, kad nuo gegužės pirmos kels algas policininkams, dabar jau sako, kad pažadų laikytis nepavyks, nes reikia įsivesti eurą ir laikytis fiskalinės drausmės. Birutė Vėsaitė prieš savaitę sakė, kad galbūt galėjom Europos Sąjungos III energetikos paketą vykdyti lėčiau, dabar sako, kad vykdyti reikia be atidėliojimų. Kaip Jums atrodo, kodėl ministrai taip keičia nuomonę?
A.K. Jūsų klausimą kaime paprasčiau įvardintų: kodėl ministrai nusikalba. Čia nenorima ką nors įžeisti, bet iš tiesų tokį reiškinį matom. Vakar susitikime su Birute Vėsaite frakcijoje norėjome paklausti, ką reiškia jos žodžiai, nuo kurių atsiribojo Premjeras Butkevičius, o Prezidentė įvardijo kaip valstybės diskreditaciją. Ministrė Vėsaitė labai skubiai atsiribojo nuo visų savo pasisakymų ir jų atsižadėjo, – ir ne tik nuo to, ką ji yra prikalbėjusi praėjusią savaitę, bet ir per praėjusius metus ir netgi per visus praėjusius dvejus metus.
U.K. Na, ji sako, kad čia žiniasklaida blogai interpretuoja.
A.K. Kad aplinka kalta, tokių pasisakymų jau girdėjome ne vieną, tai yra kai kurių lietuvių politikų gan prastas elgesio ir kalbų standartas. Manyčiau, kad aiškėja, jog kai kurie ministrai yra labai blogai pasirengę tokioms pareigoms ir atsakomybėms, kurias dabar jiems tenka užimti. Ir ypač pradiniu laikotarpiu, – gal apimti džiugesio, kad tapo ministrais, kalbėjo daug visiškų niekų, nematydami platesnio vaizdo. Tas pats ministras Barakauskas prisišnekėjo, kad didins atlyginimus pareigūnams. Galėjo pasižiūrėti į kitą Vyriausybės programos skyrelį, kuriame ji buvo įsipareigojusi laikytis fiskalinės drausmės ir siekti euro įvedimo. O tai reiškia, kad atpalaiduoti išlaidų nėra jokios galimybės, ir tai jau supranta net mokyklos gimnazistas, besimokantis ekonomikos ir finansų  pradmenų. Tai kodėl tampama ministrais, nesuvokiant tokių elementarių dalykų? Taigi šis klausimas jau ne man, o partijoms, kurios nepasirengusios eina į valdžią. Todėl mes ir ėmėmės Šešėlinės Vyriausybės formavimo ne tik tam, kad efektyviau prižiūrėtume valdžios darbą, kuri kartais nuklysta į lankas, bet ir tam, kad, kurdami savo idėjas ir programas, telkdami žmones didesnei atsakomybei, būtume tinkamai pasirengę atsakomybei, kurios neišvengiamai ateis.
U.K. Valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė buvo susitikusi su energetikos ministru ir atkreipė jo dėmesį į neskaidrią biokuro (šilumos gamyboje) pirkimo procedūrą, kuri leidžia piktnaudžiausi nesąžiningiems šilumos tiekėjams. Ir štai paaiškėjo, kad prieš pusmetį startavusi biokuro birža neveikia, ir teisinė bazė nėra reglamentuota. Ar jūs žinojote apie tokias problemas, ar teko susidurti, nes dar prieš pusmetį vadovavote Vyriausybei?
A.K. Mes ir ėmėmės iniciatyvos kurti biokuro biržą tam, kad įveiktume tą probleminę situaciją, kurią visi, dirbantys energetikos srityje, labai gerai žino. Ne tik Vilniuje, bet ir nemažoje dalyje Lietuvos šilumos ūkyje atsiranda dominuojančią padėtį turinčių ūkio subjektų, – turiu omenyje ir „Ikor “ grupę, kuri dėl įvairių priežasčių, anksčiau nesiėmus tinkamai reguliuoti biokuro rinkos, pradėjo dominuoti. Kaip ir bet kuriuo atveju, atsiradus tokiam dominavimui, biokuro kainos didėjimas yra to pasekmė. Tai sudaro nemažų problemų toliau projektuojant biokuro naudojimą šilumos ūkiuose. Iki šiol visi skaičiavimai buvo grindžiami tuom, kad biokuras leidžia turėti pigesnę šilumą, nei naudojant dujas, tačiau taip smarkiai kylant biokuro kainoms, tas skirtumas mažėja. O kainos kyla ir dėl to, kad nėra sukurta galimybių smulkiems pardavėjams ir pirkėjams sąžiningoje rinkoje gauti pačią geriausią kainą.
U.K. Dėkoju Jums už pokalbį
A.K. Geros dienos.

Lietuvos elitas doroja Darbo partiją drauge, nors didžiausią naudą iš darbiečių nuteisimo ir naujų Seimo rinkimų gautų socialdemokratai.

Tikimybė, kad už Viktoro Uspaskicho ir kitų Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje teisimųjų politikų nugaros užsivers kalėjimo durys, pastaruoju metu tampa kaip niekados didelė. Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme įžengė į baigiamąją stadiją ir akivaizdu, jog teisiamųjų bei jų advokatų bandymai kaip nors užvilkinti bylą teisėjams įspūdžio nebedaro. Kaip ir tai, jog teisiamieji šiuo metu gana sėkmingai derasi dėl valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės sudarymo. Anksčiau toks teisėsaugos požiūris būtų tiesiog neįsivaizduotinas – visi pamename, kad Darbo partijos „juodąją buhalteriją“ teisėsauga aptiko dar 2004-aisiais, tuo metu vykusios Seimo rinkimų kampanijos metu. Tačiau tada V.Uspaskichas laimėjo kone trečdalį Seimo vietų, tapo svarbiu valdančios koalicijos nariu ir visa teisėsaugos medžiaga apie „juodąją buhalteriją“ gulė į gilius seifus, iš kurių iškilo viešumon tik tuomet, kai Vyriausybė žlugo.
Galimas dalykas, V.Upaskichas tikėjosi, kad ir šį kartą teisėsaugos reakcija bus analogiška, kaip 2004-aisiais – teismai nuleis rankas ir temps bylą, kol sueis senaties terminas. O tuomet tik skėstels rankomis ir nutrauks, leisdami tiek Darbo partijai, tiek jos lyderiui vėl išlipti sausiems iš vandens. Todėl Darbo partijos atstovai ir veržėsi į pergalę Seimo rinkimuose nesiskaitydami su priemonėmis, nesibodėdami balsų pirkimo. Neišdegė.
V.Uspaskichas neįvertino, jog pastaraisiais metais Lietuvoje, ypač jos elito galvose, įvyko tam tikrų permainų. Pasikeitė suvokimas, kas politikoje yra priimtina, o kas – ne. Ypač tai liečia politinės kovos metodus. Dalyti žinomai melagingus pažadus (kad ir apie 1509 LTL minimalų atlyginimą) dar priimtina, bet organizuoti masinį balsų pirkimą – jau nebe. Ypač todėl, kad per pastaruosius rinkimus balsų pirkimas iš pusiau saviveiklinio, mokant už rinkimų apylinkės kampo po 10-20 litų už balsą, ar vežant kaimo girtuoklėlius autobusiukais balsuoti, virto gerai organizuotu, sisteminiu, kuomet pinigai sumokami pusiau mafijinei struktūrai, o jau ši paskui užtikrina, kad nuo jos priklausoma asmenų grupė nubalsuotų taip, kaip suderėta. Ir jokio skirtumo, kokie asmenys sudaro tą grupę – kaliniai, reitinguojantys nurodyto kandidato pavardę mainais už tai, kad jų nemuš, ar provincijos kaimų bei miestelių gyventojai, bijantys, jog nebalsavę „taip, kaip reikia“, praras nemokamas vaišes, socialines pašalpas, sezoninius darbus ar žiemą, užpusčius kelius, niekas neatveš vaistų.
Panaši balsų pirkimo sistema, kuomet nusikaltėlių kontroliuojami miesto kvartalai ar profsąjungos pardavinėdavo balsus korumpuotiems politikams, buvo susiklosčiusi praėjusio šimtmečio pradžioje Amerikoje. Įveikti ją visuomenė, švarūs politikai ir teisėsauga sugebėjo tik po pusės amžiaus ir tai ne visur – Ilinojuje, kaip ir jo didmiestyje Čikagoje, sėdantis į kalėjimą už reketą ir korupciją gubernatorius ar meras yra norma, ne išimtis.
Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas. Nes tuomet sisteminis balsų pirkimas taptų visuotine sistema, o politinė korupcija, be kurios partijos neturėtų pinigų balsams pirkti – politinio gyvenimo norma. Įkandin demokratijai žlugtų ir valstybė, ypač todėl, kad pagrindinius pinigų srautus vietoms Seime pirkti politikai gautų ne iš Lietuvos, o iš Rusijos – ši tai gali sau leisti, jai tokios žaidimo taisyklės yra priimtinos, be to, savo laiku Maskva kyšių pagalba jau yra sunaikinusi Abiejų Tautų Respubliką.
To Lietuvos valstybės elitas paprasčiausiai negali leisti. Nors jo balsu viešai prabilo prezidentė Dalia Grybauskaitė, nurodžiusi, kad teisiamos Darbo partijos negali būti Vyriausybėje, bet akivaizdu, jog lygiai taip pat galvoja dauguma – ir ne vien politikų, bet ir teisėsaugos, valstybės tarnybos, verslo, intelektualinio šalies elito. Netgi šiaip apolitiški studentai ne tik masiškai balsavo rinkimuose, bet ir išėjo viešai protestuoti prieš balsų pirkimą. Tai pirmas toks atvejis per 22-ejus metus, rodantis, kad visuomenė keičiasi į gerąją pusę.
Valstybės elito susivienijimą prieš Darbo partijos aferas rodo ir tai, kad Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų teisėtumo buvo priimtas konservatorių daugumos balsais, nors didžiausią naudą iš to gauna socialdemokratai, kol kas viešai tebesiglėbesčiuojantys su Darbo partija. Bet tai tik tam, kad neperleisti jos į konservatorių glėbį ir užsmaugti patiems, pabaigiant dar 2004-aisiais pradėto plano įgyvendinimą.
Sociologai vieningai sutaria – jeigu bus skelbiami pakartotiniai Seimo rinkimai, didžiausią dalį Darbo partijos balsų susirinktų Socialdemokratų partija, antra pagal dydį grobio dalis tektų „Tvarkai ir teisingumui“, už jų būtų Liberalų sąjūdžio eilė. Konservatoriams iš šio pyrago netektų beveik nieko, jie nebent susirinktų kažkiek anksčiau „Drąsos keliui“ tekusių balsų. Būtent todėl konservatoriai kalba ne tiek apie pakartotinus rinkimus, kiek apie „vaivorykštinės“ koalicijos sudarymą kartu su socialdemokratais, metant Darbo partiją ar jos liekanas už borto. Socdemų nenoro pasirašyti į koaliciją su konservatoriais priežastis irgi akivaizdi – nežiūrint to, bus kartojami rinkimai, ar Konstitucinis Teismas nutars, kad to neverta daryti, bet „juodosios buhalterijos“ byla Darbo partiją ir V.Uspaskichą turėtų pribaigti. Likusią be lyderio, pilną ambicingų, sisteminiais norinčių tapti politikų Darbo partiją socdemai prisijungs ir per kurį laiką suvirškins taip pat, kaip kadaise LDDP sėkmingai suvirškino Socialdemokratų partiją, palikdami iš jos tik pavadinimą. Tiesiog jie kol kas nenori šito sakyti garsiai, idant neišgąsdinti V.Uspaskicho, kuris, gelbėdamas kailį, gali bandyti ar į konservatorių glėbį šokti, ar vėl į Rusiją bėgti. Bet esmės tai nekeičia – Darbo partiją socdemai ir konsevatoriai doroja ranka rankon, prezidentės padedami.

Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas.

Prieš 110 metų, 1902 m. spalio 30 d., buvo įkurta Lietuvių demokratų partija, suvaidinusi svarbų vaidmenį kuriant mūsų valstybę. Tarpukariu ji persivadino į  Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.

Mūsų dienomis politinių partijų sistema išgyvena sunkią krizę: dabartinės partijos nebeturi aiškios ideologinės bazės ir žmonių pasitikėjimo. O XIX–XX a. sandūroje partijų atsiradimas buvo dėsningas ir reikalingas procesas, jis liudijo mūsų visuomenės politinę brandą, jos pasirengimą savarankiškam gyvenimui, nepriklausomybei. Tačiau pirmosios mūsų politinės partijos kūrėsi nelengvai, o veikti joms teko nelegaliai, patiriant caro valdžios persekiojimus.

Varpininkai tapo demokratais

Taigi 1889 m. ėmęs leisti „Varpą“, Vincas Kudirka subūrė ir varpininkų sąjūdį, gyvavusį net 17 metų. Tiesa, tai buvo nelegali, galima sakyti, net pusiau formali organizacija. Ji neturėjo nei jokios oficialios vadovybės, nei programos, tačiau neginčijamas jos vadovas, autoritetas ir ideologas buvo V.Kudirka, o jos idealai bei uždaviniai buvo užfiksuoti dar 1888 m. vasarą Varšuvoje lietuvių studentų ir tarnautojų įkurtos „Lietuvos“ draugijos programoje: „Platinimas šviesos; Atgaivinimas ir pakilimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės; Pagerinimas ūkės būties; Platinimas rubežių lietuvystės.“
Pirmą kartą varpininkai susibūrė 1888 m. birželį Marijampolėje pas vietos mokytoją Petrą Kriaučiūną. Po to jie reguliariai rengdavo suvažiavimus, sutraukė per 400 narių, iš kurių aktyviausi buvo tokie vėliau visai Lietuvai gerai žinomais tapę žmonės, kaip Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Stasys Matulaitis, Jonas Jablonskis, Felicija Bortkevičienė, Jonas Vileišis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.
Būtent gausaus varpininkų būrio pastangomis žurnalas „Varpas“ galėjo gyvuoti daug ilgiau už „Aušrą“ ir suspėjo mūsų tautiniam judėjimui padaryti tiek daug gero. Bet tuo varpininkų nuopelnai neapsiriboja. Kurį laiką jų veikloje aktyviai dalyvavo ne tik pasaulietinė inteligentija, bet ir kunigai, ypač jauni, todėl 1889–1894 m. varpininkų sąjūdis buvo viso mūsų tautinio judėjimo organizavimo ir koordinavimo centras. Jis neskelbė abstrakčių teorijų, bet ieškojo būdų, kaip tarp tautiečių plėsti švietimą, gintis nuo rusinimo ir lenkinimo, gerinti gyventojų materialinę padėtį.
Pats V.Kudirka, nors ir idealistas, buvo praktiškas žmogus, tik jam rūpėjo ne vien to meto, bet ir ateities reikalai, o svarbiausiu varpininkų uždaviniu jis laikė tautos vienijimą. Deja, tą pasiekti buvo sunku: nors visų tautinio judėjimo dalyvių galutinis tikslas buvo tas pats – išsilaisvinti iš carizmo priespaudos, nuomonių, kaip to siekti, atsirado įvairių: ir visai radikalių, ir gana atsargių. Todėl jau 1896 m. dvasininkai nuo varpininkų atsiskyrė ir susibūrė apie naują laikraštį „Tėvynės sargas“, tiesa, savo Krikščionių demokratų partiją jie įkūrė gerokai vėliau, tik 1917 m. Taip pat 1896 m. Vilniuje įsikūrė Lietuviška socialdemokratiška partija, kurios nariais tapo kai kurie varpininkai, tarp jų ir buvęs labai aktyvus „Varpo“ bendradarbis Vincas Mickevičius-Kapsukas.
Pačių varpininkų gretose taip pat ryškėjo nesutarimai tarp radikalų (S.Matulaičio, J.Vileišio, K.Griniaus, P.Višinskio) ir nuosaikiųjų (Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, Antano Smetonos). V.Kudirkai pavykdavo tuos nesutarimus nugesinti, bet 1899 m. jis mirė, ir tada pasigirdo vis daugiau balsų, kad norint iškovoti nepriklausomybę reikia geresnės bendraminčių organizacijos, kad metas ir varpininkams persitvarkyti į partiją. Ypač tvirtai tuo buvo įsitikinęs P.Višinskis – vienas svarbiausių sąjūdžio lyderių mirus Didžiajam Varpininkui.
Žinoma, tokie planai daliai varpininkų nepatiko: tiek J.Jablonskis, tiek A.Smetona, tiek J.Vileišis tvirtino, kad carizmo engiamai mūsų tautai kurti partijas būtų neleistina prabanga, ir taip silpnų pajėgų skaldymas. Tačiau P.Višinskiui savo tikslą pavyko pasiekti: iš dalies todėl, kad buvo atkaklus, mokėjo įtikinti prieštaraujančius, o iš dalies dėl to, kad tuo metu varpininkų gretose įsivyravo radikalių, ryžtingų veiksmų šalininkai. Taigi Lietuvių (vėliau – Lietuvos) demokratų partija (LDP) buvo įkurta 1902 m. per eilinį, keturioliktąjį varpininkų suvažiavimą, vykusį grafo Vladimiro Zubovo, rėmusio mūsų tautinį judėjimą, dvare Dabikinėje (dabar Akmenės r.).
Suvažiavimo metu išrinkta LDP vadovybė su P.Višinskiu priešakyje bei komisija partijos programos projektui parengti. Pats projektas buvo paskelbtas tų pat metų 12-ame „Varpo“ numeryje, pagrindiniai jo autoriai – P.Višinskis ir J.Vileišis. Svarbiausi programos tikslai – tautos ugdymas, kova dėl laisvės ir demokratijos. LDP nutarė daugiausia remtis smulkiaisiais ir vidutiniais valstiečiais, ginti jų interesus, nes jie buvo labiau apsišvietę ir susipratę tautiškai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į “Veido” klausimus atsako europarlamentarė, kandidatuojanti į Seimo narius, socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė

VEIDAS: Ar sugrįšite iš Briuselio į Vilnių, jei spalio 14-ąją būsite išrinkta į Seimą?
V.B.: Viskas priklausys nuo rinkėjų, ar jie mane išrinks.
VEIDAS: Kodėl šįkart nekandidatuojate vienmandatėje, juk jums iki tol puikiai sekėsi?
V.B.: Tokia buvo partijos valia. Manau, kad sostinės Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje puikiai pasirodys ir mano partijos kolega, dirbantis socialinėje srityje, Algirdas Sysas.
VEIDAS: Ar norėtumėte vėl grįžti po Seimo rinkimų vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai?
V.B.: Tai jau ne vien mano sprendimas. Aš nė karto nesigailėjau, kad aštuonerius metus buvau ministrė, nors teko labai daug ką paaukoti. Kita vertus, labai daug ir gavau iš to darbo. Ir šito iš manęs jau niekada ir niekas neatims.
VEIDAS: Ar jūs tuo metu pati pasiprašėte A.Brazausko priimama pas juos, ar pats LSDP lyderis ir premjeras mainais į ministro portfelį pasiūlė jums perbėgti pas socdemus?
V.B.: Tegul tai lieka istorijai. Manau, kad tai buvo mūsų apibusis sprendimas.
VEIDAS: Kas jus pakvietė ir pasiūlė 2000 m. tapti socialliberalų deleguota socialinės apsaugos ir darbo ministre?
V.B.: A.Paulauskas.
VEIDAS: Dar būdama moksleivė tapote mokyklos komjaunimo sekretore. Tarp tuomečio jaunimo vyravo nuomonė, kad tik karjeristai gali būti sekretoriai, o ir stojimas į šią organizaciją vertintas tik kaip prievartinis aktas. Kodėl panūdote būti “komsorge”?
V.B.: Jūs klystate. Aš nesigėdiju ir nieko blogo šiame dalyke nematau. Aš buvau aktyvus vaikas, dalyvavau įvairioje visuomeninėje veikloje ir tik džiaugiuosi, kad niekada nebuvau nuošalyje ir šešėlyje.
VEIDAS: Kaip jūsų tėveliai reagavo į jūsų komjaunuolišką karjerą?
V.B.: Labai normaliai. Aš buvau normalus, problemų nekeliantis vaikas: gerai mokiausi, buvau pareiginga, kartais gal net per daug. Tokių vaikų kaip aš tuometėje Lietuvoje buvo daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į “Veido” klausimus atsako Tautos vienybės sąjungos pirmininkas Algimantas Matulevičius

VEIDAS: Ar esate skaičiavęs, kelių partijų nariu teko būti per pastaruosius du dešimtmečius? Nes kai užvedi apie jus kalbą su kitais politikais, dažniausias jų klausimas būna: kuriai dabar partijai A.Matulevičius priklauso?
A.M.: Paskleista labai daug melo, neva aš esu pakeitęs daug partijų. Iš tikrųjų šiuo metu esu tik antroje. Anksčiau esu buvęs Liberalų sąjungos nariu, dabar priklausau Tautos vienybės partijai, kuri taip persivadino iš Pilietinės demokratijos partijos. Jokių kitų partijų nariu nesu buvęs, nors neneigiu, kad priklausydavau tų partijų frakcijoms Seime.
Kalbos apie mano nuolat keičiamą partiškumą – tai tik mano nedraugų „valstybininkų“ paskleistos erezijos. Iš komunistų partijos išstojau ir, priešingai nei daugelis kitų, jokios naujos partijos ilgą laiką neieškojau. Į Liberalų sąjungą įstojau tik 1999-aisiais, kartu su vadinamąja Rolando Pakso komanda.
VEIDAS: Dabar, jei teisingai suprantame, R.Paksą vertinate neigiamai?
A.M.: Vertinu jį neigiamai todėl, kad R.Paksas susidėjo su nusikaltėliu ponu Viktoru Uspaskichu, kuris yra surištas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Tai esu sakęs ne viename savo interviu, gavęs grasinimų, bet jis nepaduos manęs į teismą, nes aš kalbu faktais. Tai, kad R.Paksas susidėjo su V.Uspaskichu, absoliučiai nedaro garbės lietuviams, nes tokiu būdu jie tampa pačios Lietuvos išdavikais. Man gėda ir dėl kitų lietuvių, kurie, matydami, kad žmogus dirba su Rusijos spec. tarnybomis, traktuoja jį kaip politiką, o jo partiją – kaip politinę organizaciją. Tai nusikaltėlis, kurio vieta kalėjime. Todėl visus žmones, kurie susideda su juo ir vertina kaip rimtą politiką, laikau Lietuvos tėvynės išdavikais.
VEIDAS: Aštuonerius metus buvote Seimo nariu. Ką, savo paties požiūriu, per tą laiką nuveikėte gero ir naudingo?
A.M.: Seime sprendimai priimami kolektyviai, tad vienas narys nedaug ką gali. Bet jeigu pradėti paeiliui vardyti, tai būtų pasipriešinimas Lietuvos prekybos laivyno pardavimui, dėl kurio kilo pirmas mano konfliktas su R.Paksu. Toliau aš buvau prieš Ignalinos atominės antrojo bloko uždarymą, priešinausi Taupomojo banko privatizavimui, dirbančių pensininkų pensijų mažinimui. Inicijavau narkotikų kontrolės testų įteisinimą, kėliau „Jangilos“ problemas, užsitraukdamas V.Uspaskicho pyktį.
Antrosios Seimo kadencijos metu pats svarbiausias mano darbas – vadovaujant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui suburti kolegas iš pačių skirtingiausių Seimo partijų, atlikti Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimą ir pajudinti „valstybininkų“ klaną. Man pačiam dėl šio tyrimo teko patirti labai daug nemalonumų, grasinimų, šmeižto. Tai, beje, vyksta iki šiol.
Tai paskui taip ir išeina – visokių neigiamų kalbų apie mane daug, bet jokios faktinės medžiagos nėra. Mane kviesdavosi prezidentas Valdas Adamkus, Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, premjeras Gediminas Kirkilas bei jo draugeliai ir prašydavo: būk geras, nieko nedaryk, neliesk Albino Januškos, neliesk Arvydo Pociaus, jei tik norėsi, tave ambasadoriumi išsiųsime. Bet kovojau ir toliau kovosiu, toks jau mano kvailas charakteris. (…)

Į „Veido“ klausimus atsako Valentinas Mazuronis

VEIDAS: Kas atsitiko, kad jūs, vienas iš senųjų Liberalų sąjungos narių, 2001 m. ją palikote ir nuėjote su Rolandu Paksu kurti Liberalų demokratų partijos?
V.M.: Tuomet vyko Liberalų sąjungos skilimas. 2000-ųjų rinkimuose partija buvo laimėjusi per dvidešimt vietų Seime, kartu su Artūro Paulausko partija sudariusi Vyriausybę, R.Paksas buvo premjeras. Paskui prasidėjo perbėgimai, persigrupavimai, ir taip išėjo, kad A.Paulauskas sudarė valdančiąją daugumą su Algirdu Brazausku.
Kai taip atsitiko, palyginti jauni tuometiniai Liberalų sąjungos veikėjai – Artūras Zuokas, Gintaras Steponavičius, Eligijus Masiulis, kiti (mano manymu, patekę į Seimą tik todėl, kad prieš rinkimus R.Paksas su savo grupe prisijungė prie LLS, kuri iki tol surinkdavo 1–2 proc. balsų, o po to tapo rimta politine jėga), įvykus, vadinčiau, pirmam politiniam prabuksavimui, nusprendė, kad reikia spirti jam į užpakalį, lipti per galvą ir eiti tolyn. Man atrodė, kad taip elgtis nėra padoru tiek politiniu, tiek bendražmogiškuoju požiūriu. Maniau, kad prasidėjus politiniams svyravimams reikia elgtis atvirkščiai – telktis, išlaikyti vienybę, nes politikoje visko būna. Tad nepaisydamas to, kad buvau vienas senesnių Liberalų sąjungos narių, nutariau, jog man su tais vaikinais ne pakeliui. Nuėjau su R.Paksu ir jo komanda, nors iki to, atvirai sakant, jo nei pažinojau, nei su juo reikalų turėjau.
VEIDAS: O nebuvo kokio nors konflikto tarp LLS vadovybės ir Šiaulių skyriaus, nes, kiek žinoma, kitas su R.Paksu nuėjęs šiauliškis liberalas Dailis Barakauskas buvo labai įsižeidęs, kad sudarinėjant Vyriausybę liko be posto?
V.M.: Na, ten buvo tam tikrų nesutarimų, nors su D.Barakausku – ne. Šiaulių skyrius tada skilo į dvi grupes: viena nuėjo su A.Zuoku, nes jie palaikė, diplomatiškai sakant, pragmatiškus santykius su juo, kaip tuometiniu Vilniaus meru, – ten buvo tokia su Šiaulių banku susijusi verslininkų grupė. Kita grupė, kuriai ir aš priklausiau, pasirinko padorumo pusę. Nes jeigu jau patekai į Seimą per R.Paksą ir jo premjeravimą, tai ir būk su juo. Pigus politinis pardavimas man pasirodė nepriimtinas. (…)
VEIDAS: Esate partijos politinis veidas, nuolatinis viešasis kalbėtojas, pasakojantis apie sąmokslus, perversmus, kad R.Paksas nekaltas, nors jūsų kolegos politikai atvirai iš to šaiposi. Ar nėra sunku kartoti vis tą patį metų metais, nors suprantama, kad viešųjų ryšių požiūriu toks elgesys yra teisingas?
V.M.: Niekada nesakiau, kad R.Paksas yra šventasis ar nekaltas. Visada sakiau, kad R.Paksas, kaip visi normalūs politikai (ypač imant tą laikotarpį, kai jis buvo prezidentu), padarė klaidų ir kitokių žingsnių, kurie galėjo būti kitokie arba teisingesni. Bet visada kalbėjau ir dabar tikiu, kad dėl vienokių ar kitokių jo klaidų, ypač palyginti su aplinka, su kitais prezidentais – A.Brazausku, Valdu Adamkumi, galų gale – su Dalia Grybauskaite, R.Pakso nebuvo galima nušalinti. Tie politiniai veiksmai, kurie buvo padaryti, buvo politiniais motyvais grįstas sąmokslas ir perversmas valstybėje, nes dėl tokių klaidų prezidentų nenuima ir nekeičia. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į ”Veido” klausimus atsako “Lietuvos sąrašo” partijos lyderis Darius Kuolys.

VEIDAS: Kodėl „Lietuvos sąrašo“ partija užsiregistravo Seimo rinkimams, bet neteikia kandidatų sąrašo?
D.K.: Turėjome plataus „Lietuvos sąrašo“ idėją kaip plačią demokratinių jėgų bangą, kaip alternatyvą rengiamam kairiųjų jėgų scenarijui, Viktoro Uspaskicho sąrašui, visai dabartinei antikonstitucinei sistemai. Bet to padaryti nepavyko. Esame savita partija, kuri nesiveržia į valdžią.
VEIDAS: Tai prieš partijų prigimtį.
D.K.: Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra įvairių partijos apibrėžimų. Tai gali būti ir draugų ar bendros idėjos vienijamų žmonių ratas. Mūsų tikslas – ne valdžia, o tautos savivalda, laisva Respublika. Todėl renkamės savitus veikimo būdus – kuriame partiją kaip būdą telkti žmones, iškelti vietos bendruomenių žmones – ne kokių nors asmenų artimuosius, bet tikrus lyderius, kurie turėtų šansų laimėti rinkimuose. Šįsyk remsime atskirus kandidatus vienmandatėse apygardose, kurie įsipareigos mūsų rengiamam „Lietuvos darbų sąrašui“. Aktyviai prisidėsime prie rinkimų stebėjimo. Kelsime idėjų, pilietinių programų.
VEIDAS: Kas kaltas, kad telkęsis į vieną, “Lietuvos sąrašas” išsiskyrė į tris?
D.K.: Tai ir buvo skirtingi dariniai, o jiems susijungti nepavyko, nes trūko politinės patirties, pristigo laiko, buvo per daug įtarinėjimų, pasitikėjimo deficitas, nebuvo palanki ir spec. tarnybų pozicija.
VEIDAS: Ar būtumėte pats kandidatavęs į Seimą, jei būtų pavykę suburti platų ”Lietuvos sąrašą”?
D.K.: Jei to būtų reikėję plačiam “Lietuvos sąrašui”, taip, bet nebūtinai.
VEIDAS: Kodėl pačioje nepriklausomybės pradžioje dirbęs Vyriausybėje, paskui Prezidento V.Adamkaus komandoje, netęsėte politinės karjeros?
D.K.: Esu gavęs siūlymų užimti valstybės postus, su dešiniosiomis ar liberaliomis parlamentinėmis partijomis kandidatuoti į Seimą, bet atsisakiau. Norint ką nors pakeisti, reikia komandos, o sau artimos neatradau. Nesiejau savęs su aktyvia partine politika, bet viešojoje politikoje dalyvauju nuo Sąjūdžio pradžios. Niekada nebuvau įstojęs į jokią partiją, bet dabar valdžios veiksmai privertė elgtis kitaip, nes griaunama Respublika ir negaliu tylėti.
VEIDAS: Paskutinis klausimas – iš kasdieninio gyvenimo. Ar žinote, kiek kainuoja “Literatūra ir menas” ar “Nemunas”?
D.K.: Pavartau ir, jei randu, ką skaityti, perku. Kainuoja kelis litus, bet neatsimenu skaičių.

V.Romanovo įsteigta partija šiandien neturi jokio politinio svorio ir, atrodo, net neketina jo didinti. Tačiau keistuolio verslininko nurašyti nereikėtų – tapti politiku jis turi galimybių.

Vieni žinomi verslininkai jį niekina, kiti prisibijo, o treti gerbia dėl sėkmingai įsukto verslo, kultūros ir sporto rėmimo. Visuomenėje daug kas laiko jį kvaileliu, tačiau gavusieji jo dosniai barstomos paramos trupinį – kelia jį į padanges. Tokį Lietuva mato Vladimirą Romanovą – bankininką, kuris dalykinio verslo susitikimo viduryje staiga gali pradėti deklamuoti eiles ar pasakoti apie krepšinio subtilybes, o žurnalistų paklaustas apie „Žalgirio“ areną ar įsteigtos partijos programą – it ūmios karštinės ištiktas pradėti kliedėti apie arijų tautą.
Kauno milijonierius – spalvinga asmenybė, hobių jau sukaupęs visą puokštę, o prieš pusmetį žengęs dar ir į politiką. Vasarį Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentas V.Romanovas įsteigė Lietuvos žmonių partiją. Kas tai – dar viena užgaida ar rimtos ambicijos? Nors politologams politinės šio politinio tvarinio perspektyvos kelia juoką, nurašyti V.Romanovo nevertėtų – atkaklumo, užsispyrimo ir garbės troškimo jis tikrai nestokoja.

Kam V.Romanovui partija?

Praėjo jau beveik pusmetis, kai Lietuva išgirdo apie naują Kauno verslininko V.Romanovo idėją – Lietuvos žmonių partiją, tačiau per visą ši laiką iš partijos nė šnipšt: nei pažadų pagerinti gyvenimą, nei narių prisistatymo, nei programos paviešinimo. Net internetinio tinklalapio nėra. Vienintelė žinia, kad partija dar nenumirė vystykluose – partijos užregistravimo faktas ir su V.Romanovu siejamuose leidiniuose pasirodžiusi žinutė su nuotrauka, kaip visur suspėjantis verslininkas kartu su partijos nariais ąžuoliukus sodino. Tačiau net tokiame straipsnyje be V.Romanovo oficialiai pristatytos Lietuvos žmonių partijos pirmininkės Joanos Šimanauskienės nieko nematyti.
Regis, kol kas partija jokių žinomų žmonių nepriviliojo, tad daugiau ir rodytis nėra kam. O tai, kad sklandančios kalbos apie partijai priklausančius daugiausiai ŪBIG darbuotojus nėra iš piršto laužtos, suponuoja partijos valdybos sudėtis – absoliuti dauguma valdybos narių yra grupės įmonių darbuotojai ar iš V.Romanovo paramą gaunančių sporto klubų atstovai. Beje, V.Romanovas savo naujajai partijai narių ieškojo net per 65 metų jubiliejaus šventę, vykusią birželį Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur stalai buvo nukrauti ne tik vaišėmis, bet ir prašymais priimti į partiją.
Kol kas nei partijos, nei jos steigėjo ambicijos neaiškios. Ar partija ketina dalyvauti rinkimuose, „Veidas“ pirmiausia pasiteiravo partijos pirmininkės J.Šimanauskienės, kurios vadovaujamos, veiklos nebevykdančios bendrijos „Viltis“ Kauno miesto valdininkai nei gražiuoju, nei piktuoju nesugeba iškrapštyti iš didžiulių miestui priklausančių patalpų. Iki rinkimų likus trims mėnesiams išgirdome, kad partija dar neapsisprendė. O, ar naujoji partija turi programą, kurios steigiamajame suvažiavime dalyviai patvirtino net akyse neregėję? „Kokią programą?“, – nesuprato partijos pirmininkė. Tik po kiek laiko susivokusi J.Šimanauskienė prisiminė, kad programa yra, bet daugiau kalbėti nepanoro. Pasikalbėti apie partiją bei politines ambicijas su “Veidu” nepageidavo ir partijos steigėjas V.Romanovas, pareiškęs, kad “su „Veidu“ negalėtų kalbėti joks save gerbiantis žmogus.”
Iš pačių partijos gimdytojų taip nieko ir nesužinojome, o politologai ir politikai vertindami šį naują darinį buvo vieningi – jokių perspektyvų Lietuvos žmonių partija neturi, tad ir numirs ji taip pat tyliai, kaip ir užgimė.
„Aš asmeniškai mažai domiuosi tuo reiškiniu, nes nematau jam jokių perspektyvų. Pirmiausia, tai tipinis auglys, kuris auga priešrinkiminėje kampanijoje. Savęs pristatymas viešoje erdvėje liudija pakankamai stiprų avantiūristinį užtaisą. Politiniame Lietuvos gyvenime ši partija vaidins daugiau neigiamą vaidmenį. Paprasčiausiai vadovaujamasi principu, kad tam tikros verslo grupės interesai statomi visų pirma ir net sąskaita bendrų nacionalinių interesų, – komentavo politologas Česlovas Laurinavičius. Politologui susidarė įspūdis, kad steigiant partiją vadovaujamasi nuoskauda.
Politologė Jūratė Novagrodckienė priduria, kad toks tvarinys rinkimuose šiandien negalėtų surinkti nė vieno procento balsų, nes visiškai neaiškūs jo siekiai, vertybės ir labai prieštaringa partijos steigėjo V.Romanovo asmenybė.
Tuo tarpu konservatorius Jurgis Razma net nesiėmė vertinti šio naujojo darinio: „Niekada nevertinu dalykų, kurie yra visiškai nereikšmingi ir neaiškaus turinio. Nemanau, kad tai prasmingas užsiėmimas kalbėti apie darinį, pasivadinusį partija, kuris turi nulinę įtaką politiniuose procesuose“.
Tad kam V.Romanovui ta partija reikalinga, jei ją įsteigus nesiimta jokios viešai matomos aktyvios veiklos? J.Novagrodckienė iškelia kelias prielaidas. Pirma, verslas labai dažnai nori eiti į politiką ir bandyti tvarkyti reikalus politinėmis priemonėmis. Antra, lyderiai kartais nori vienaip ar kitaip pasireikšti. Trečia, pačių lyderių nepritarimas tam, kas Lietuvoje vyksta bei noras parodyti, kad kažką kitaip darytų. „Šią partiją galima vertinti, kaip dar vieną iš V.Romanovo projektų“, – apibendrina politologė.
Kaune sklando gandai, kad vienas iš šios partijos atsiradimo motyvų galėtų būti ir finansinis. Esą masina ir 1 proc., kurį galima pervesti partijoms – teigiama, kad Ūkio banko įmonės grupės darbuotojai 2 procentus Gyventojų pajamų mokesčio buvo raginami pervesti „Žalgirio“ klubui, o 1 proc. – Lietuvos žmonių partijai.
Beje, nors partijos ideologija neaiški, neramina, kad jos steigėjas V.Romanovas sau leidžia viešai pasiūlyti Lietuvos vadovams pastudijuoti komunizmo ideologą Karlą Marksą ar pareikšti, kad Vladimiras Putinas teisėtai laimėjo rinkimus.

Mėgsta pasipuikuoti, o tikslo siekia atkakliai

Nors šiandien Lietuvos žmonių partija politinėje plotmėje yra tuščia vieta, nurašyti V.Romanovo ir jo partijos nevertėtų. „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtino, kad keistuolio, o kartais kvailelio kaukę šis verslininkas užsideda sąmoningai, siekdamas dėmesio. O po šia kauke – tikslo atkakliai siekianti, įžūli, pasipuikuoti mėgstanti asmenybė.
Politologo Alvido Lukošaičio vertinimu, dabartinė partija neturi jokių resursų išskyrus finansinius, tačiau pinigai daug ką lemia. O, kaip parodė Viktoro Uspaskicho pavyzdys, su rusišku akcentu kalbantis įžūlus, šou laidose kėdes zulinantis veikėjas, oponentus sau leidžiantis išvadinti grubiais epitetais ar necenzūriškai susikeikti, gali ne tik prajuokinti žiūrovus, bet ir pavergti rinkėjų širdis – ypač pasibalnojęs populizmo arklį. Visa tai turi ir V.Romanovas.
Ką tik 65 metų jubiliejų atšventęs Kauno verslininkas tiesiog kunkuliuoja idėjomis. Jis šoka, valdo krepšinio ir futbolo klubus, groja pianinu, žaidžia krepšinį su “Žalgirio” veteranais, o savo kūrybos eiles deklamuoja ir tiesioginiame eteryje paprašytas pristatyti įsteigtą partiją, ir kreipdamasis į svečius jubiliejaus šventėje.
Jis mėgsta būti giriamas, o jei niekas negiria – pasigiria pats. „Kartais iš jo kalbų susidaro įspūdis, kad valstybė turi remti išskirtinai krepšinį, o jis toks administratorius. Romanovas visus laurus bando sau prisiskirti ir dėl arenos statybos, nors jo indėlis labai kuklus. Visą atsakomybę, rūpestį buvo prisiėmusi Vyriausybė, savivaldybė, ir ES fondai. V.Romanovas iš kuklumo nemirtų. Jam svarbu pasigyrimas – dėl to ir tie šokiai, krepšinio žaidimas su veteranais“, – verslininką charakterizavo vienas jį pažįstantis Kauno veikėjas, pridūręs, kad Lietuvoje dar dar, o Rusijos platybėse ar Vieningoje krepšinio lygoje Rygoje jis puikuojasi dar daugiau.
Kalbama, kad būtent dėl asmeninio pasipūtimo ir spaudos puslapių dėmesio – ypač užsienio žiniasklaidos, Rusijoje gimęs V.Romanovas 2009 m. buvo sugalvojęs kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, nors tai padaryti gali tik Lietuvos pilietis pagal kilmę.
O grupės valdomoje žiniasklaidoje jis nesivaržo išspausdinti straipsnių, kur pasaulio teisuolio tonu komentuoja „Žalgirio“ rungtynes ar valdomo škotų futbolo klubo „Hearts of Midlothian“ peripetijas, giriasi savo įžvalgiais sprendimais ir keikia ne visada aiškius priešus, kuriuos vadina iškrypėliais. Beje, apart jau minėto arijų tyrinėjimo kova su iškrypėliais kitas pono Romanovo pomėgis – verslininkas juos mato ir versle, ir sporte, ir žiniasklaidoje.
Dar vienas V.Romanovo bruožas – užsispyrimas. Užsibrėžto tikslo jis siekia itin atkakliai. Štai nors dalyvaudamas televiziniame šokių projekte, kur visus papiktino nepelnytu laimėjimu, iki gyvenimo galo užsidirbo Buratino pravardę, jam tai nė motais – verslininkas įsirengė prabangią šokių salę, trenere nusisamdė Europos šokių čempionę Editą Daniūtę ir še tau – neseniai iškovojo pirmą vietą Vilniaus šokių festivalio konkursinėje programoje.
Nors V.Romanovo humorą mažai kas supranta, pasišaipyti jis nevengia ir pats iš savęs. Kai birželį 65-merių metų jubiliejaus proga gavo Don Kichoto skulptūrėlę, V.Romanovas į mikrofoną išrėžė: „Joks aš Don Kichotas. Aš Buratinas!“.
V.Romanovas, regis, nesupranta, kad kiekvienas karalius turi turėti savo juokdarį – jis pats ir juokdarys, ir karalius.

Kovoje nesirenka priemonių

Nors visuomenėje bando susikurti įžūlaus atlapaširdžio gelbėtojo įvaizdį, matyti, kad kovoje jis nesirenka priemonių ir neturi skrupulų. Jau tapo tradicija V.Romanovui kasmet suremti špagas su kokiu įtakingu šalies verslininku ir viešai išsivanoti – prieš keletą metų susikibo su savo krikštasūnio tėvu Kęstučiu Pūku, pernai – su Tautvydu Barščiu, o šiemet – Dariumi Mockumi.
Paprastai net dėl milijonų susiginčiję verslininkai viešumoje stengiasi išlaikyti orų toną ar atsiriboti nuo komentarų, tuo tarpu V.Romanovas oponentą pliekia tarsi gatvės mužikas – T.Barštį išvadino generolu asilo protu, o D.Mockų ir jo aplinką – psichiškai nesveikais žmonėmis.
Ir šioje srityje V.Romanovas savo interesams nesibodi pasinaudoti sau priklausančia žiniasklaida ir „Kauno dienoje“ ar „Vilniaus dienoje“ išspausdinti pagiežingus straipsnius. Susipykus su T.Barščiu „Kauno dienoje“ pasirodė straipsnis, esą T.Barštys gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, o dabar „Kauno diena“ kasdien raportuoja apie D.Mockaus koncerno nemokumą ir psichines ligas. Teisybės dėlei verta pastebėti, kad šįkart žiniasklaidą savo mūšio laukui pradėjo naudoti ne V.Romanovas, o D.Mockus, kurio koncernui priklausančiame portale atsirado straipsnis apie esą per Ūkio banką, kurio pagrindinis akcininkas yra V.Romanovas, plaunamus pinigus ir ryšius su buvusiais įtakingais teisėsaugos pareigūnais.
Galbūt dėl to kalbėti apie V.Romanovą viešai daugelis “Veido” kalbintų žmonių nesiryžo – matyt, mažai ką masina tikimybė verslininkui priklausančioje žiniasklaidoje sužinoti, kokiomis psichinėmis ligomis sirgo. Kai kurie prašė neminėti pavardžių, o dalis nemalonių santykių su šiuo verslininku turėjusių asmenų nenorėjo V.Romanovo net prisiminti.
„Gailiuosi, kad jį pažinau, nieko nenoriu apie jį prisiminti. Tai blogiausias gyvenimo prisiminimas“, – tvirtino vienas kartu Ūkio banke dirbęs pašnekovas, kategoriškai atsisakęs apie jį kalbėti. Tokių pačių citatų rengiant publikaciją teko išgirsti ne vieną. Akivaizdu, kad po V.Romanovas savo kelyje per sutiktus neįtikusius žmones pervažiuoja, kaip buldozeris.

Artimiausios bendražygės – moterys

Kad ir koks ekscentriškas, kvailas ar aršus viešumoje atrodytų vienas turtingesnių Lietuvos žmonių, jo nuopelnų versle nepaneigsi – buvęs jūrininkas ir taksistas įkūrė sėkmingai veikiantį Ūkio banką, o verslą įsuko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V.Romanovui priklauso molžemio gamyklos, boksitų kasyklos Balkanų regione.
„Ko jau ko bet fantazijos iš Vladimiro neatimsi. Jos turi į marias“, – stebisi prieš 20 metų pirmą kartą su V.Romanovu susidūrusi Kauno miesto tarybos narė Ona Balžekienė.
O kaip jam tas fantazijas pasiseka įgyvendinti? Į ši klausimą O.Balžekienė turi atsakymą. Jos nuomone, vienas iš V.Romanovo skiriamųjų bruožų – jo versle visuose pagrindiniuose postuose dirba moterys: ištikimos jam, jo verslui, darbščios, išmintingos ir be galo lojalios. „Vienoje kompanijoje juokėmės – atimk moteris iš V.Romanovo ir šiaip sau jam būtų. Jam Dievulis įdėjo proto, kad pasirėmė darbščiomis, lojaliomis moterimis, kurios ir įgyvendina tas jo fantazijas“, – mano O.Balžekienė.
Kas tos moterys, kuriomis V.Romanovas apsistatęs tarsi amazonių kariauna? Artimiausias jo ratas, esantis beveik nuo pirmųjų žingsnių versle – sesuo Olga Gončaruk, Ūkio banko stebėtojų tarybos narė Ala Kurauskienė, „Kauno arena“ direktorė ir ŪBIG valdybos pirmininkė Angelė Dementavičiūtė. Tuo tarpu žmona Svetlana, kurios grožio įkvėptas dar jaunystėje pradėjo rašyti savo eilėraščius, nuo verslo atsiribojusi ir kursto šeimos židinį. Pora užaugino vieną sūnų Romaną.
Be sėkmingo verslo kitas V.Romanovo nuopelnas, kurį minėjo ne vienas pašnekovas  – lietuviams svarbaus „Žalgirio“ išgelbėjimas nuo žlugimo. O trečias – parama. Įsteigęs labdaros ir paramos fondą jis remia kultūrą, atveža į Lietuvą pasaulinio garso kolektyvus, skyrė pinigų cerkvių atstatymui, nemokamai į kultūrinius renginius pakviečia neišgalinčius ten apsilankyti žmones.
„Jis daug daro, labai daug. Po Bronislovo Lubio mirties tokių verslininkų nebelikę. Be jo paramos Kaunui viskas koncentruotųsi Vilniuje“, – teigiamą verslininko pusę piešia vienas nenorėjęs prisistatyti Kauno miesto tarybos narys.
Kad ir koks įvairiapusis būtų V.Romanovas, akivaizdu, kad šiandien mums užtenka V.Romanovo kaip ekscentriško verslininko ir sporto klubų savininko. Ekscentriškų politikų ir taip jau turime per akis.

V.Romanovo citatos

Apie saugumą:
„Aš neprisimenu, kada turėjau apsaugą, išskyrus vairuotoją su ginklu. Nieko nebijau, todėl, kad mane tiesa saugo“.
2012 m. “Kauno diena“

Apie rinkimus Rusijoje:
„Pagaliau pasipylė pavėluoti sveikinimai Vladimirui Putinui su jo pergale Rusijos prezidento rinkimuose. Ši pergalė ypač įtikinama tokio didelio masto organizuotos provokacijos ir melo dėl negarbingų rinkimų fone”.
2012 m. “Kauno diena”

Apie kultūrą:
„Manau, kad žmogui išlikti žmogumi padeda menas ir kultūra“.
2009 m.

Apie savo partiją:
„Į partiją nepriimsiu iškrypėlių ir užsieniečių, kurie apgaudinėja Lietuvos tautą“.
2012 m. “TV3” Savaitės komentaras

Jaunas, išsilavinęs, darbštus. Tik kam jis naudoja savo gebėjimus – valstybės ar siauriems politiniams interesams?

„Funkcionieriai, portfelių pilotai, galantiškos manieros, tvarkingas veido plotas” – trisdešimtmetis politikas Vytautas Gapšys asocijuojasi su legendinės „Anties” dainos herojais: „kaklaraiščių pedantais”, „lozungų skelbėjais”. Nors tai buvo daina apie sovietmečio funkcionierius, nesunku rasti paralelių ir su šių dienų jaunaisiais karjeristais.
Buvę mokyklų pirmūnai ir pavyzdingi studentai, turintys tinkamą biografiją, dorai nė neparagavę įgytos profesijos duonos, anuomet eidavo „instruktoriauti” į komjaunimo komitetą, paskui, jei pavyzdingai tarnaudavo sistemai, – į partijos. Jei atsirasdavo koks įtakingas globėjas, jaunasis karjeristas lipdavo hierarchijos laiptais aukštyn.
Labai panašus, tik su dabartiniais pavadinimais, jaunojo Darbo partijos veido kelias į politiką – jei kol kas ne į pačias jos aukštumas, tai į tikrai nemažas kalvas.

Nepolitiniame darbe – tik pusmetį
V.Gapšys partiniu funkcionieriumi tapo 22-ejų. Tai pirma eilutė jo darbo biografijoje. Buvo nutaręs išbandyti save kitur – šiek tiek daugiau nei pusmetį padirbo interneto tinklalapyje, bet apsisprendė kandidatuoti į Seimą ir vėl grįžo į politinį postą.
Dar mokykloje pedagogai įžvelgė jo polinkį ir tinkamumą politikai. Kėdainiuose gimęs ir užaugęs V.Gapšys „Atžalyno” gimnazijoje lig šiol minimas kaip protingas, labai gerai besimokantis (tarp dešimtukų – tik vienas devintukas iš chemijos), mokantis reikšti savo mintis, tikrai matomas, aktyvus, bet santūrus mokinys. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Čiužienė prisimena, kad jaunesnėse klasėse būsimas politikas domėjosi biologija, dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose projektuose, o vyresnėse susidomėjo politikos mokslais, istorija, ekonomika.
Studijuojant teisę Mykolo Romerio universitete jo pažymių įvairovė jau buvusi didesnė: būta ir dešimtukų, ir devintukų, ir ašuntukų, ir net septynetų. Pusmetį pagal “Erasmus” programą jis mokėsi Gente, Belgijoje. Tačiau pagal tai, kas parašyta diplome, tiesiogiai nedirbo nė dienos.
2003 m. po studijų Belgijoje susitikę su partiją kuriančiu Viktoru Uspaskichu kalbėjosi apie tai, kad galėtų įsitraukti į partijos steigimą, burti jaunimo organizaciją. Taip atsirado jaunųjų “darbiečių” organizacija “Darbas”, kuriai V.Gapšys ir vadovavo. Pradedantysis politikas tęsė teisės mokslų studijas magistrantūroje, bet kartu dirbo V.Uspaskicho padėjėju, jo ištikimos bendražygės, tuomet frakcijos seniūnės Loretos Graužinienės referentu, po poros metų tapo Darbo partijos atsakinguoju sekretoriumi.
V.Gapšys sako, kad jam patinka politiko darbas. Priešingai nei kai kuriems kitiems Seimo nariams, kurie skundžiasi, kad Seime nuobodu, bet ir vėl į jį kandidatuoja, jam čia esą įdomu, jis čia realizuojantis universitete ir susitikimuose su žmonėmis įgytas žinias.
V.Gapšys – tarp keliolikos pačių aktyviausių įstatymų projektų rengėjų. Teisės ir teisėtvarkos bei Europos komitetuose dirbantis politikas yra pateikęs gerokai per šimtą teisės aktų projektų kuo įvairiausiais klausimais – nuo suteikimo jaunimui daugiau galimybių reikštis politikoje iki Baudžiamojo kodekso pataisų. O paklaustas, kokį darbą šią kadenciją laiko didžiausiu savo pliusu, entuziastingai pasakoja, kaip buvo įdomu darbo grupėje kurti visai naują mūsų teisės sistemoje Fizinių asmenų bankroto įstatymą.
Politinės karjeros laiptais V.Gapšys kopia sparčiai kaip aukštalipys. Per kelerius pastaruosius metus įvyko gerų permainų ir jo asmeniniame gyvenime: prieš ketverius metus su taip pat kėdainiške ir bendraminte, dirbusia ir Darbo partijos aparate, Juste sukūrė šeimą, o pernai vasarą susilaukė pirmagimio sūnaus Mindaugo.

Politikos aukštalipys
Jaunas politikas jau spėjo pabūti net ketvirtu asmeniu valstybėje: tapęs opozicijos lyderiu savo tinklalapio skaitytojams paaiškino, koks svarbus tai postas valdžios hierarchijoje, nors, teisybės dėlei, pagal galią tikrai ne ketvirtas valstybėje. Opozicinės partijos šį postą dalijasi rotacijos principu, tad V.Gapšys, kaip Darbo partijos seniūnas, jau du kartus buvo tuo ketvirtuoju.
Darbo partijoje jis – antras. Galima sakyti, kad jaunasis politikas – V.Uspaskicho paveldėtojas. Dar būdamas 26-erių partijos sąraše per praėjusius Seimo rinkimus jis gavo trečią numerį – po V.Uspaskicho ir jo atsidavusios bendražygės L.Graužinienės. Šįsyk išankstiniame rinkimų sąraše prieš jį belikęs partijos pirmininkas.
Išvažiuodamas į Europarlamentą frakcijos seniūno postą V.Uspaskichas paliko ne praėjusią Seimo kadenciją seniūne buvusiai L.Graužinienei, buvusiam ministrui Kęstučiui Daukšiui ar dar kam iš politikos senbuvių, o Seimo debiutantui V.Gapšiui. O artėjant šiems Seimo rinkimams kitai politikos senbuvei, dabartinei Seimo vicepirmininkei, buvusiai Kėdainių merei Virginijai Baltraitienei teko jam užleisti rinkimų štabo vadovo postą. Tiesa, negalima tvirtinti, kad tai rodo didžiulį partiečių pasitikėjimą jaunuoju kolega, nes, kaip žinome, ši partija – V.Uspaskicho “autorinė”: kaip šis nutaria, taip ir būna.
Anksčiau Darbo partijoje, kol susipyko, buvo Didysis Viktoras ir Mažasis Viktoras (Muntianas), o dabar lygia greta šalia Didžiojo Viktoro Mažasis Vytautas vis labiau tampa Didžiuoju. Bet pats V.Gapšys visai nemano, kad jo karjera kažkokia skubota: jis politinėje veikloje – jau dvylika metų. Darbo partijoje – nuo pat jos ištakų, ir karjeros laiptais joje lipo laipsniškai, pakopa po pakopos: nuo jaunimo organizacijos vadovo, partijos aparato darbuotojo, vieno iš vicepirmininkų iki dabar antro žmogaus partijoje.
Politikas neslepia ambicijų ir toliau kilti politinės karjeros laiptais. Paklaustas, kokį aukščiausią valstybės postą sau matuojasi, sakė, kad ateinančią kadenciją norėtų būti didžiausios Seime frakcijos seniūnas, be to, jam, kaip tarptautinės teisės magistrui, būtų įdomu dirbti parlamentiniame poste, susijusiame su Lietuvos pirmininkavimu ES, tačiau paklaustas apie užsienio reikalų ministro postą atsakė: “Kodėl ne, bet nemanau, kad tai būtų kitą kadenciją.”

Kodėl V.Uspaskichas jį pasirinko savo vietininku
Vis dėlto kodėl V.Uspaskichas, išvykdamas į Europos Parlamentą, savo vietininku Lietuvoje pasirinko V.Gapšį? Dėl darbštumo, proto ar kur kas proziškesnių išskaičiavimų? Beje, jųdviejų pažintis prasidėjo kur kas seniau nei abiejų politinė karjera. Tuomet Kėdainių kniaziumi vadinto verslininko ir mokinuko keliai susikirto, kai Kėdainių „Atžalyno” mokyklos ekonominės pakraipos klasė, kurioje mokėsi ir V.Gapšys, atlikdavo praktiką V.Uspaskicho “Vikondos” koncerne. Mokiniams pavykdavo pabendrauti ir su pačiu V.Uspaskichu. Tad savo dabartinę dešinę ranką V.Uspaskichas, galima sakyti, užsiaugino nuo mokinuko.
Tačiau artimiausiais bendražygiais tapę dviejų skirtingų kartų politikai šalia ne tik politikoje, bet ir teismo kaltinamųjų suole. Vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, liudytojos parodymais, būtent V.Gapšys ir buvo vienas tų asmenų, kurie davė nurodymą vesti nelegalią buhalteriją. Vis dėlto teisininkas, atsidūręs kitoje barikadų pusėje, kaltinamųjų suole, neužsikirsdamas tikina, kad tai politinė byla, ir jis, kaip teisininkas, puikiai mato, kaip visa tai daroma. V.Gapšys dievažijasi nedavęs jokių nurodymų vesti juodąją buhalteriją, o jei ir yra kokių buhalterinių netikslumų, tai jie tikrai ne baudžiamosios bylos dalykas. Nors sunku patikėti, kad, prokurorų skaičiavimais, 2004–2006 m. Darbo partijos dokumentuose nefiksuoti apie 25 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. Lt išlaidų galėtų būti tik kokia buhalterinė klaidelė.
Politikas dievažijasi ir tikrai nevilkinąs bylos nagrinėjimo. Neseniai posėdis atidėtas dėl jo ligos, nors iš vakaro jis sveikutėlis dirbo Seime. V.Gapšys aiškina tikrai buvęs sugriebtas ligos – ūmaus tonzilito: staiga pakilusi temperatūra, jis kreipęsis į medikus, o šie patarę, jei nenori komplikacijų, gulėti. “Byla pradėta 2006 m., per tą laiką susirgau pirmą kartą – kas gali apkaltinti, kad vilkinu?” – piktinasi politikas.
O jo buvęs advokatas, kaip tikina V.Gapšys, atsisakęs bylos tik dėl jos intensyvumo, nes posėdžiai dabar vyksta dukart per savaitę ir advokatas fiziškai negalėjęs tiek laiko skirti vienai bylai. Politikas vilkinimą bando primesti prokuratūrai, tačiau, kaip žinome, byla kur kas ilgiau strigo dėl jos herojų neliečiamybės panaikinimo ar advokatų kaitos.
Vis dėlto ar V.Gapšys – politinio susidorojimo auka, ar jaunas, išsilavinęs, įstatymus gerai išmanantis apsukruolis, apgaudinėjęs valstybę, pasakyti turi teismas. Gal jo verdiktas atskleis ir tai, kas to naujojo tandemo Viktoras+Vytautas varomoji jėga. Ar V.Uspaskichas, jau ne kartą kliuvęs teisėsaugai, net bėgęs iš Lietuvos ir sugrąžintas su antrankiais, bet ir vėl išjojęs ant balto žirgo į Briuselį, jauname teisininke įžvelgė perspektyvų politiką, o gal tik paklusnų užsiaugintą sekėją, kuris Didžiojo Viktoro neišduos, kaip padarė ankstesnis jo politinis partneris V.Muntianas, papasakodamas apie Darbo partijos machinacijas? Ką iš tikrųjų reiškia pasistatyti greta savęs tuomet vos 26-erių politiką – ugdyti pamainą, kurios taip trūksta visoms kitoms Lietuvos partijoms, ar tiesiog taip atsidėkoti už lojalumą ir tylėjimą?
Teisininkas teisiamųjų suole, politikas kaltinamasis – “nekoks vaizdzialis”, kaip sakydavo V.Uspaskichas. V.Gapšiui taip neatrodo: jis sako, kad kiekvienas politikas gali tapti neva sukurptos politinės bylos auka. Tikinčių šia versija Lietuvoje daug – “darbiečiai” partijų reitinguose pirmauja.
Tiesa, senos demokratijos valstybėse tikinčių tokiais politikais, tiksliau, patiklių rinkėjų, būtų dešimteriopai mažiau, nes jose galioja ne tik baudžiamasis, bet ir moralės kodeksas. Lietuvoje – kitaip.

Į „Veido” klausimus atsako Vytautas Gapšys
VEIDAS: Darbo partija šiuo metu – būsimų Seimo rinkimų favoritė. Jei taptumėte valdančiąja dauguma, į kokį postą pretenduotumėte? Gal Seimo pirmininko?
V.G.: Natūralu, kad pagrindinis postas tenka rinkimus laimėjusios partijos lyderiui. Apie kitų postų dalybas partijoje diskusijų nebuvo. Jei galėčiau užimti didžiausios Seime frakcijos seniūno postą, būtų didelis pasiekimas. Kitą kadenciją iššūkis Lietuvai bus pirmininkavimas ES. Mano studijų universitete kryptis buvo tarptautinė teisė, tad postai, susiję su parlamentine pirmininkavimo dimensija, man būtų įdomūs. Ar noriu būti užsienio reikalų ministru? Kada nors – kodėl ne, bet nemanau, kad kitą kadenciją.
VEIDAS: Turite teisininko diplomą, bet šiuo metu esate kitoje barikadų pusėje – kaltinamųjų suole. Pasak liudytojos, tai jūsų nurodymu buvo vedama partijos juodoji buhalterija. Dar įtarinėjama, kad vilkinate procesą. Kaip tai dera su jūsų pasirinkta profesija?
V.G.: Liudytoja nepasakė nė vieno nurodymo, kurį būčiau davęs. Politinėje byloje nėra argumentų, ja siekiama politinių tikslų. Nesu buhalteris – gal kur atsirado buhalterinė klaida, bet tai nėra baudžiamosios bylos objektas.
O 2006 m. pradėtoje byloje susirgau pirmą kartą – man buvo ūmus tonzilitas, gydytojai liepė gulėti. Advokatą pakeičiau, nes posėdžiai imti rengti ne kartą per savaitę, o du, ir jis neturėjo galimybių juose dalyvauti. Prokuratūroje byla pragulėjo beveik dvejus metus, tai gal prokurorai, o ne Gapšys ją vilkino?
VEIDAS: Kaip “darbiečiai” staiga tapo naujos atominės elektrinės statybos entuziastais ir dėl to net suardė opozicinių partijų sąjungą?
V.G.: Visada sakėme, kad turime pamatyti skaičius: kiek kainuos statyba, kokia bus elektros gamybos savikaina. Taigi balsavome, kad būtų parengtas elektrinės projektas ir užkirstume kelią spekuliacijoms, ar jis būtų buvęs naudingas, ar ne. Paskui projektas grįš į Seimą ir už jį balsuosime tik tuo atveju, jei jis bus ekonomiškai naudingas Lietuvai. O dėl politinių sąjungininkų – tai svarbiausia valstybė. Mes pasielgėme sąžiningai, pagal savo programą.
VEIDAS: Dar vienas klausimas apie jūsų gimtuosius Kėdainius: kiek šiuo metu čia įregistruota bedarbių ir koks nedarbo nuošimtis?
V.G.: Kėdainiais tikrai domiuosi. Štai neseniai mačiau duomenis, kad pagal vidutinį atlyginimą Kėdainiai patenka į geriausių rajonų dešimtuką. Nedarbas čia vienas mažesnių, bet tikslaus skaičiaus dabar nemačiau ir nespėliosiu. (Kėdainiuose – 2910 bedarbių, 7,8 proc. darbingo amžiaus žmonių).