BFL

2,7 mln. eurų – tokią sumą Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) padalijo partijoms. Antrojo pusmečio dotaciją iš valstybės biudžeto VRK nariai nusprendė paskirstyti pagal 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus, nes 2016 m. išrinktas parlamentas dar neįgijo įgaliojimų.

Daugiausiai, per 570 tūkst. eurų, gaus Lietuvos socialdemokratų partija, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai gaus per 550 tūkst. eurų. 2016 m. Seimo rinkimų laimėtoja – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga gaus maždaug 147 tūkst. – šiek tiek daugiau nei iš politinio žemėlapio visai išnykusi „Drąsos kelio“ partija, gausianti apie 128 tūkst. eurų. Jei biudžeto lėšos partijoms būtų skirstomos pagal naujųjų Seimo rinkimų rezultatus, kaip siūlyta pirminiame sprendimo projekte, „valstiečių“ suma būtų išaugusi iki 0,5 mln. eurų, o Lietuvos laisvės sąjunga ir „Drąsos kelias“ pinigų visai negautų. Iš viso partijoms šių metų biudžete skirta apie 5,5 mln. eurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

G.Landsbergis, K.Kavolėlio nuotr.

Visą rinkimų dieną be perstojo merkęs lietus buvo ženklas, kad laimės konservatoriai. Blogas oras per visus rinkimus būdavo palankus šiai partijai, turinčiai drausmingiausią elektoratą. Šįsyk jo neišgąsdino ne tik stichija, bet ir jaunesnės kartos perversmas partijos viduje.

Aušra LĖKA

Neišsipildė Valentino Mazuronio prognozė, kad jo vadovaujama Darbo partija šiuose rinkimuose bus pirma. Jos, 2012 m. rinkimų pirmojo turo nugalėtojos, visai neliko Seime. O visą kadenciją buvę vienvaldžiai apklausų lyderiai socialdemokratai nukarūnuoti. Dar prieš porą mėnesių toks scenarijus atrodė vargiai tikėtinas. Rinkėjai gerokai perbraižė politinį žemėlapį.

1. Zenonas Vaigauskas ir 5 mln. eurų

Pirma šių rinkimų sensacija nutiko dar net neužsidarius rinkimų apylinkėms – fiasko patyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenų valdymo sistema, kainavusi 5 mln. eurų. Rinkėjai, pasinaudoję teise balsuoti ne savo rinkimų apylinkėje, stovėjo eilėse, nes sistema  „nesuveikė“. Valandinėse eilėse stovėjo ir iš anksto balsavę rinkėjai, mat niekas nesitikėjo tokio rekordinio – 6,7 proc. rinkėjų noro balsuoti ne rinkimų dieną (2012 m. – 5,5 proc.).

Beveik iki vidurnakčio žinias apie rinkimų sėkmes ar nesėkmes partijoms ir žurnalistams diktavo žmonės iš rinkimų apylinkių, nes VRK sistema visai įstrigo. Bet kai kur kaprizingoji duomenų valdymo sistema, atvirkščiai, buvo labai atvira: iki rinkimų dienos ryto buvo bet kam prieinami rinkėjų asmeniniai duomenys – vardai, pavardės, gimimo metai, adresai.

Ar rinkimai atėjo netikėtai, kad jiems taip prastai pasirengta? Ar bus atsakymas, kaip galėjo šitaip nutikti ir kas dėl to kaltas?

2. Darbo partijai – mirties nuosprendis

V.Mazuronis, K.Kavolėlio nuotr.

Pirmą kartą praėjusių rinkimų pirmojo turo nugalėtoja jau kituose išmetama už borto: Darbo partija 2012 m. daugiamandatėje pelnė pergalę (laimėjo 17 mandatų) ir tik po intensyvios antiagitacijos antrajame nesugebėjo išlaikyti lyderystės. 2004 m. rinkimuose „darbiečiai“ buvo laimėję net 39 mandatus. Bet, tikėtina, dabar partija, kaip ne viena likusi už parlamento borto, nueis į politinę užmarštį, nors jų naujausias pirmininkas V.Mazuronis buvo deklaravęs, kad ji šiuose rinkimuose bus pirma.

Tikrai pirma, tik už patekusiųjų į Seimą brūkšnio, o tai partijai reiškia beveik mirties nuosprendį. Negali sakyti, kad toks rezultatas visai netikėtas: iš 18,4 proc. „darbiečių“ rėmėjų „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc. Nuo jos bėgo ne tik rinkėjai, bet ir nariai: „darbiečiai“ per kadenciją prarado 4667 bendrapartiečius, nors vis dar yra antra pagal dydį partija (20 659 nariai).

V.Uspaskichas, A.Ufarto nuotr.

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, Darbo partija buvo radusi žmonėms patrauklų viliojimo būdą: jų lyderis Viktoras Uspaskichas, charizmatiška persona, sėkmės lydimas verslininkas, tikino žinantis, kaip visai valstybei išbristi iš problemų. Partijai, žinoma, pakenkė V.Uspaskicho, kaip partijos pirmininko, praradimas, bet, politologės vertinimu, dar labiau pakenkė lyderių kaita, o V.Mazuronis, nors ėjo partijai vadovauti, bet nevedė jos į rinkimus, nes jam labai jau gaila buvo prarasti dosnų europarlamentaro mandatą. Beje, šis jam ir beliko, nes po tokio vadovavimo fiasko V.Mazuronis atsistatydino iš partijos pirmininkų.

O buvusi partijos pirmininkė Loreta Graužinienė, savo tėvonijoje – Ukmergėje net nepatekusi į antrąjį rinkimų turą, pareiškė visai pasitraukianti iš Darbo partijos.

3. Užsitęsusi Rolando Pakso politinio skrydžio pabaiga

Politologai prognozavo, kad „darbiečiai“ šiaip ne taip persiris per 5 proc. barjerą, o „Tvarka ir teisingumas“ liks kitapus, nors abiem žadėjo greitą politinę mirtį.

„Tvarkiečiai“ per kadenciją „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausose buvo smukę nuo 6,9 iki 4,8 proc., bet rinkimuose vos 0,33 proc. peržengė 5 proc. ribą ir pateko į Seimą. Tačiau šviesios ateities jiems niekas nežada.

Juolab partija po rinkimų liko be savo lyderio R.Pakso – šis atsistatydino. Pavyzdys, kas belieka „autorinėms“ vieno asmens partijoms netekus savo vėliavnešio, – Darbo partija.

„Tvarkiečiai“ kažkada atrado nišą: elitas – blogai, o jie geri. Dabar tai nebe toks svarbus argumentas, kad žmonės balsuotų. Be to, daug metų partijos eksploatuojamas vis tas pats R.Pakso – nuskriausto lyderio, kurio reikia pagailėti, modelis žmonėms jau nusibodo“, – „tvarkiečių“ kryčio priežastis vardija politologė J.Novagrockienė.

„Tvarkiečių“ šlovės valanda, kai jų lyderis 2004 m. laimėjo prezidento rinkimus, liko istorija.

4. Neogelbėtojai – už borto

Staigmena galima vadinti ir tai, kad pirmą kartą per pastaruosius keliolika metų už parlamento ribos liko prieš rinkimus susikūręs neogelbėtojų „projektas“.

2000 m. Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) laimėjo 29 mandatus, 2004 m. Seimo rinkimuose debiutavę „darbiečiai“ – 39, 2008 m. debiutantė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija – 16, 2012 m. „Drąsos kelias“ – 8, kol pagaliau – nulis. Net savireklamoje savo simboliu pasirinkusi trispalvius kumščius (ar turėtas omeny posakis: jei turi jėgos, proto nereikia?) Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija liko už Seimo durų. Tiesa, pats N.Puteikis šiek tiek pirmauja vienmandatėje Danės apygardoje Klaipėdoje, kurioje buvo išrinktas per praėjusius rinkimus. Daugiau kumščiais mojuojančiųjų rinkėjai į antrąjį turą nepraleido. Net kita koalicijos vardo persona K.Krivickas Justiniškių vienmandatėje Vilniuje patyrė fiasko.

Teisybės dėlei, jei šie du garsūs (nesigilinant – gerąja ar ne prasme) veikėjai nebūtų taip savimi pasitikėję ir rinkimuose būtų pasirinkę ne koalicijos variantą, jie Seime būtų turėję šešis septynis mandatus. Su 6,07 proc. balsų jie pralenkė patekusias į Seimą dvi partijas – „Tvarką ir teisingumą“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Tačiau iki koalicijai būtinos 7 proc. kartelės pritrūko.

Vis dėlto 6,07 proc. – mažiau nei 2012 m. protesto balsų gavo rinkimų naujadaras „Drąsos kelias“ (7,99 proc.), šiemet tesulaukęs 0,28 proc. rinkėjų paramos.

Šįkart fiasko patyrė ir kitos rėksminga retorika į Seimą bandžiusios pakliūti liliputinės partijos ar radikalai.

5. Gabrielius Landsbergis: auksinis debiutas

Konservatorių rizika nustumti dalį senosios gvardijos, ją pakeičiant net ir nieko lig tol nenuveikusiu partijoje (kai kuriais atvejais – ir apskritai gyvenime) jaunimėliu, pasitvirtino.

Buvo dvejonių, kaip drausmingasis konservatorių elektoratas reaguos į gana drastišką partijos atsinaujinimą, o vienmandatėse apygardose – į visiškai naujus partijoje vardus vietoj kelias kadencijas jose rinktų patyrusių politikų. Bet pasirodė buvę teisūs tie politologai, kurie sakė, kad kol partijoje yra Vytautas Landsbergis, tol drausmingasis konservatorių elektoratas balsuos už bet ką, kas bus pasiūlytas partijos viršūnių . Maža to, konservatorių atsijauninimas jiems atvedė ir naujų rinkėjų: naujausiose „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ visuomenės nuomonės apklausose pirmą kartą šią partiją palaikančiųjų dalis tarp jaunimo viršijo dalį tarp vyresnės kartos. Net jei dėl tokio staigaus atsijauninimo konservatoriai ir prarado kokį senolį rėmėją, elektorato jaunėjimas partijai žada kur kas daugiau dividendų.

6. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: nuo vieno mandato iki „sidabro“

R.Karbauskis, V.Skaraičio nuotr.

Skaičiuojant procentiškai didžiausią šuolį padarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), mat dabartiniame Seime jie teturi vieną mandatą, laimėtą Rimos Baškienės. Dabar daugiamandatėje LVŽS jų jau turi 19, o į antrojo turo finalą išėjo dar 40 (konservatorių – 42, o pirmaujančiųjų abi partijos turi po lygiai).

Valstiečiai pastarąjį kartą į Seimą buvo patekę 2004 m. (tuomet partija vadinosi Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga), kai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė.

Dar prieš porą metų sociologas dr. Vladas Gaidys atkreipė dėmesį į laipsniškai kylantį LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio populiarumą, nuosekliai ėmė kilti ir LVŽS.

Susidirbus Liberalų sąjungos, kuriai dar šių metų pradžioje prognozuota antra vieta rinkimuose po socialdemokratų, tuomečiam lyderiui Eligijui Masiuliui, LVŽS kaipmat užėmė antrąją poziciją apklausose, o per rinkimus gerokai aplenkė ir iki rudens dar vis favoritais laikytus socialdemokratus.

Politologai ir sociologai šią partiją iš kitų išskyrė ne tik dėl jos pasirinkto „nepartinės partijos“ modelio, bet ir, anot V.Gaidžio, dėl „auksavidurkiškos“ pozicijos, nesidrabstymo purvais ant politinių konkurentų. Tad daugumos partijų elektoratas LVŽS nurodydavo kaip galimą ant-rą pasirinkimą, o prieš rinkimus tie, kurie buvo nusivylę savo remta partija, atidavė balsus valstiečiams.

Klausimas vienas: kaip tokia „sumestinė“ partija išlaikys nors kokį vieningumą ilgiau, nei pasidalys postus? Nebent būtent baimė prarasti postus ir bus šio darinio cementas.

Politologės J.Novagrockienės vertinimu, ši sugrįžusi į Seimą partija neturi aiškios tapatybės, nors turi stiprių asmenybių, bet nepakankamą kiekį. Keistas ir LVŽS politikos supratimas – kad turėtų valdyti visų sričių profesionalai ir net ministras pirmininkas turėtų būti ne politikas. Nors tokiame poste kaip tik turi būti politikas, kuris matytų visumą, o jei kas nepavyktų, prisiimtų politinę atsakomybę.

7. Socialdemokratai rinkimus jau pralaimėjo

Sensacija galima vadinti socialdemokratų pralaimėjimą. Stebėtinai visą kadenciją laikęsi sociologinių apklausų viršūnėje ir netgi gerokai atsiplėšę nuo artimiausių konkurentų, paskutiniais prieš rinkimus mėnesiais jie ėmė prarasti pranašumą.

A.Butkevičius, V.Skaraičio nuotr.

„Auksinių šakučių“ skandalo, kaip ir ankstesnių vijūnėlių dvarų ir panašių, dangstymas, besiblaškanti partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus pozicija šiais (kaip ir daugeliu kitų) klausimų prieš rinkimus ėmė smarkiai tirpdyti socialdemokratų ir jų

lyderio populiarumą. O po „Vilmorus“ apklausos, kaip žmonės vertina Darbo kodeksą, šios bendrovės vadovas sociologas V.Gaidys teisingai prognozavo, kad nuo esamų reitingų reikia drąsiai nubraukti bent kokius 5 proc. Realybėje prireikė net ir dvigubai daugiau.

Nieko gera socialdemokratams nežada ir kovos rinkimų antrajame ture: konservatorių ir LVŽS atstovų ten varžysis atitinkamai 42 ir 40, o socialdemokratų – vos 21, tad socialdemokratams rinkimai jau pralaimėti. Tačiau jų lyderis, žadėjęs atsistatydinti, jei praras nors vieną dabar turimą mandatą, tokią progą padaryti rinkimų naktį praleido.

Socialdemokratų lyderis patyrė dvigubą traumą: ne tik partija prarado lyderystę, bet ir savo tėvonijoje – Vilkaviškyje, savo uošvijoje, kur jaunystėje pradėjo partinę ir darbinę karjerą, A.Butkevičius buvo pratęs laimėti rinkimus jau pirmajame ture. Šįsyk teks varžytis su LVŽS kandidatu antrajame.

Beje, kaip skirtingai savo narius vertina patys socialdemokratai ir kaip – jų partijos rinkėjai, parodė ir reitingavimas. Bent jau užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių iš partijos jam paskirtos 34 vietos rinkėjai pakėlė į devintą.

8. Liberalai – išrišimas ar beviltiškumas

Neprognozuotai daug – 9 proc. balsų ir 8 mandatus laimėjo Liberalų sąjūdis, nors po E.Masiulio „rečitalio“ televizijose liberalai apklausose buvo nukritę gerokai žemiau 5 proc. ribos.

Tačiau ar tai jau reiškia, kad liberalų rinkėjai atleido jiems nuodėmes, ar tai tik beviltiškumas, neradus už ką daugiau balsuoti? Kad ir kaip ten būtų, liberalų lyderiai rinkimų naktį jau nuėjo į konservatorių štabą – gal ne tiek pasidžiaugti šių sėkme, kiek pradėti derėtis dėl vietos prie valdžios stalo. Kur kas kuklesnės, nei prognozuota iki E.Masiulio skandalo, bet kur kas svaresnės, nei buvo galima tikėtis mėnuo iki rinkimų.

Liberalams pasisekė turbūt ir todėl, kad žmonės nori permainų. Beje, ne tik partijų rikiuotėje, bet ir pačiose partijose. Konservatorių eksperimento sėkmė turėtų įkvėpti ir kitas atsinaujinti bei atsijauninti. Gera žinia ir ta, kad žmonės nori naujų politikų, bet ne tokių, kuriems geriausias veikimo politikoje būdas atrodo mojuoti kumščiais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Nors jos rinkimų programa trumputė ir joje telpa vos keletas teiginių, čia atsiskleidžia visa populistinio politinio kalbėjimo esmė.

Programa prasideda teiginiu „Prieš korumpuotus politikus! Už paprastus žmones! Kovosime prieš politikus, kurie vagia ir ima kyšius! Už didesnes algas ir pensijas eiliniams žmonėms!“ Vėliau išvardijami „5 smūgiai politinei korupcijai, emigracijai, turtinei nelygybei ir skurdui“, tarp kurių yra Seimo narių neliečiamybės ir privilegijų panaikinimas, milijardų sutaupymas susidorojus su korupcija ir didžiausių Lietuvos problemų sprendimas, kiekvieno išleisto cento skelbimas internete, referendumo skelbimo kartelės sumažinimas iki 50 tūkst. piliečių parašų, trečdalio biudžeto skyrimas socialiniam teisingumui, algų ir pensijų didinimas iki Estijos lygio ir pan.

Trumpą politinę programą rinkimams pateikė ir antroji populistų sąraše – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija. „Stipri Lietuva yra neįmanoma be pagarbos kiekvienam jos piliečiui. (…) Lietuvių tautos išlikimui iškilo šios grėsmės: demografinė lietuvių depopuliacija, korupcijos išplitimas, tiesioginės karinės grėsmės augimas, masinis skurdas, apsprendžiantis asmens ir visuomenės degradavimą“, – rašoma programoje.

Joje gausu ir antagonistinių teiginių įvairių grupių atžvilgiu. Koalicija žada „užkardyti kelią homoseksualizmo propagandai“, „užkirsti kelią tarptautinio terorizmo grėsmei, nepriimti į Lietuvą ekonominių migrantų iš islamiškų valstybių“, „priversti oligarchus labiau prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo“. Tiesioginės demokratijos srityje partija žada „plėsti tautos galias valstybės valdyme ir savivaldoje“. O atskirame pranešime koalicijos interneto puslapyje S.Buškevičiaus ir tautininkų koalicija vardija partijas, už kurias kviečiama nebalsuoti, primenant su jomis susijusius korupcijos skandalus.

Populizmo nevengia ir valdantieji

Kiekybiškai bene daugiausiai populizmo galima atrasti šiuo metu valdančiosios koalicijos darbe dalyvaujančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų programoje. Šiek tiek žemesnį partijos įvertinimą lėmė tik tai, kad ji nesistengia aktyviai kritikuoti kitų partijų ir analizuoti jų nuodėmių. Būtų keistoka, jeigu tai būtų daroma valdančiojoje koalicijoje praleidus ketverius metus.

Populistiškai skamba vien pats partijos rinkimų šūkis „Tesprendžia tauta“. „Tvarkiečiai“ tvirtina: „Kartu sieksime didesnės  tautos  vienybės. (…) Valstybės  atstovai,  mylintys, vertinantys, išklausantys bei suprantantys kiekvieną jos žmogų. (…) Tik tardamiesi su tauta tėvynėje užtikrinsime geriausias sąlygas žmogui tobulėti. Čia kiekvienam bus įgyvendinta teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties.“

Jei vertinsime antrąjį kriterijų, „Tvarka ir teisingumas“ aiškina, kad Lietuvoje „įsigali tik labai stambūs ir monopolijas bei oligopolijas kuriantys dariniai; valstybė išnaudoja verslą ir darbdavius, o šie atsigriebia darbuotojų sąskaitą“; (…) monopoliniai  prekybos  centrai  ir  perdirbėjai  nustato  ilgus  atsiskaitymo terminus“. Be to, „šalyje propaguojama  Europos  Sąjungos  federalizacijos  idėja,  skatinamos  lietuvių kultūrai svetimos tradicijos“, politikai mato „grėsmę sunykti Lietuvos tautiniam tapatumui, šeimos verslo ir ūkininkavimo tradicijoms, stiprėjant tarptautinių korporacijų įtakai, parodomojo patriotizmo ir komercijos santykių kultūrai“.

Ne mažiau originaliai skamba ir tiesioginės demokratijos įgyvendinimo pasiūlymai. „Tvarka ir teisingumas“ žada įteisinti tiesioginius vietinių institucijų vadovų – policijos komisarų, apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų, prokurorų skyrimus. Taip pat žadama užtikrinti „maksimalų šalies piliečių dalyvavimą valstybinių įmonių, tokių kaip „Lietuvos paštas“, „Lietuvos geležinkeliai“, kapitale bei valdyme“.

Nerealiai skambančių piniginių pažadų taip pat žarstoma gausiai. Partija sakosi įgyvendinsianti „kelionių programą senjorams, kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su Lietuvos kultūros bei poilsio objektais“, už kiekvieną gimusį vaiką žadą 3 tūkst. eurų vienkartinę pašalpą, 100 eurų kas mėnesį, minimalų atlyginimą pakelti iki 777 eurų, smulkųjį verslą apmokestinti tik gavus įplaukų, sukurti 55 tūkst. naujų darbo vietų seniūnijose, tūkstančio eurų vidutinį atlyginimą kultūros darbuotojams ir daugelį kitų sunkiai įsivaizduojamų dalykų.

Ekonominio populizmo apstu ir kitos valdančiosios – Darbo partijos programoje. Įdomu, kad savo reklaminio moto apie tai, kaip politikai sustabdys pabėgėlių antplūdį, partija programoje apskritai nenurodė. Nepaminėjo ir tokių puikių pasiūlymų, kaip „kiekvienam po naują butą“, skelbiamų „darbiečio“ Jono Pinskaus reklamos kampanijoje.

Darbo partija tvirtina, kad teisės aktų projektus rengs tik atsižvelgdama į visuomenės nuomonę bei valstybės poreikius, taip pat pristabdys bankų piktnaudžiavimą. Likusi populizmo dozė – ekonominiai pažadai apie 1100 eurų vidutinį darbo užmokestį, 656 eurų minimalią mėnesinę algą, 422 eurų vidutinę pensiją, milijardą municipalinio būsto statybai, vienkartinę 2 tūkst. eurų išmoką kiekvienam 18-os sulaukusiam jaunuoliui ir kt.

Mažiau populistinė – Socialdemokratų partijos programa. Joje gausu abstrakčių žmonių paminėjimų, ir po ketverių metų valdžioje partija vis dar mato būtinybę pradėti savo programą nuo to, kad „dešinieji, pasirinkdami „krizės suvaldymo“ planą, valstybę įstūmė į milžiniškas skolas, o pensijų, atlyginimų ir išmokų „nukarpymai“ buvo antikonstitucinis žingsnis“. Be to, pridedama, kad „dešiniosios partijos, iš esmės neturėdami jokios sprendimų alternatyvos, savo 2016-ųjų Seimo rinkimų strategija pasirinko mūsų juodinimo, šmeižimo, juodųjų technologijų taikymo kelią“. Socialdemokratų programoje nemažai ir abstrakčių, „bus taip“ ekonominių pažadų.

Populizmo mažėja

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga savo programoje sako: „Valdžia turi mokėti išgirsti, įsiklausyti į tai, kuo žmonės gyvena, į jų problemas, lūkesčius. Tautos išrinktieji turi pasirūpinti kiekvienu žmogumi, kiekviena šeima.“ Panašiai kalba ir partija „Drąsos kelias“: „ŽMOGUS, jo problemos ir rūpesčiai, dvasinė būsena, materialinė gerovė, jo šeima, santykiai su kitais visuomenės nariais yra ,,Drąsos kelio‘‘ partijos dėmesio centre.“ Abi šios partijos taip pat primena apie būtinybę šalyje įgyvendinti visuotinę liustraciją.

Bene daugiausiai apie būtinybę grąžinti valdžią žmonėms kalba „Lietuvos sąrašo“ politikai. Partijos programoje teigiama: „Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę sistemą – atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynę kuriant. Turime atgaivinti Seimą kaip tautos atstovybę, atkurti politinių partijų ir visuomenės dialogą.“

Nemažai kaltės dėl šiandienos taip pat kliūva elitui. „Lietuvos sąrašas“ pabrėžia, kad Lietuvai reikalinga tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Vienintelis nuliukas „Veido“ populizmo reitinge atiteko Liberalų sąjūdžiui, vienas balas – Lietuvos žaliųjų partijai. Nedaug populistinių bruožų galima atrasti ir Lietuvos laisvės sąjungos programoje (išimtis yra teiginys „politikų atlyginimai priklausys nuo rezultatų“), Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje, kurioje yra žmonių apibendrinimo ir valdžios piliečiams grąžinimo teiginių bruožų bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje, kurioje ekonominiai pažadai ne visada pagrįsti ir gana dažnai aktyviai kritikuojami oponentai.

Populizmo vertinimo kriterijai

Populizmo terminą viešojoje erdvėje girdime gana dažnai. Paprastai jis vartojamas norint apibūdinti nepagrįstus sąmoningus politikų pažadus, pataikavimą klausytojams, politinių procesų supaprastinimą ar elementarią demagogiją. Tiksliai nusakyti, kas iš tiesų yra populizmas, o kas ne, sudėtinga net politikos mokslininkams. Egzistuoja daugybė skirtingų mokslinių populizmo teorijų ir aiškinimų. Jais remdamasis „Veidas“ sudarė penkis pagrindinius populizmo kriterijus ir pagal juos įvertino Lietuvos politines partijas.

1. „Žmonės, ir dar kartą žmonės“

Populistai bet kokią politinę kovą suvokia kaip akistatą tarp gėrio ir blogio. Tokiu atveju besąlygiškas gėris populistams yra paprasti žmonės. Nors kiekvienoje visuomenėje egzistuoja įvairios visuomenės grupės – religingi žmonės ir ateistai, kairieji ir dešinieji, miestiečiai ir sodiečiai, pasiturintys ir skurdesni, pensininkai ir jaunuoliai, populistams visi jie yra tiesiog „žmonės“. Todėl tipinės populistinės sąvokos yra „kiekvienas žmogus“, „paprasti mokesčių mokėtojai“ „visa tauta“, „rinkėjai“ ir pan. Populistai tvirtina, kad „paprasti žmonės“ tarpusavyje neturi jokių prieštaravimų ar interesų, yra vieninga grupė, iš kurios valdžią, gerovę ir teises atėmė korumpuotas elitas. O populistų lyderis, priešingai nei kiti politikai, esą yra žmonių pusėje ir nuo šiol jis dėl visų šių problemų imsis kovos.

2. „Dėl visko kaltas elitas“

Populistai teigia, kad valstybę užvaldęs korumpuotas elitas ir visi kiti, kurie nepatenka į „paprastų žmonių“ kategoriją, prieštarauja šių žmonių politinei valiai. Korumpuotas politikos ir verslo elitas, biurokratai išnaudoja paprastus piliečius ir iš esmės yra kalti dėl visų ar didžiosios dalies jų problemų. Be to, greta elito populistai dažnai taip pat išskiria tam tikras mažumas, kurias taip pat kaltina dėl esamos padėties: tai gali būti esą per menkai nubausti nusikaltėliai, tautinės, religinės ar seksualinės mažumos, užsienio imigrantai, Briuselio biurokratai, žiniasklaida ir pan.

3. „Grąžinkime valdžią žmonėms“

Kadangi, populistų teigimu, valdžia iš paprastų žmonių buvo atimta, būtina bet kokia kaina ją jiems sugrąžinti. Taip populistai neigia bet kokias tarpines valstybės ir jos piliečių grandis ir siūlo įvairias tiesioginės demokratijos formas: dažnus referendumus, „konsultacijas“ su piliečiais kiekvienu klausimu, įvairias konstitucines valstybės sąrangos pertvarkas, tokias kaip radikalios teismų, parlamento, ministerijų ar biurokratijos reformos.

4. „Oponentų blogi darbai svarbiau už idėjas“

Politikos mokslininkai pastebi, kad populistai dažnai stokoja konkrečių politinių idėjų. Jie paprastai remiasi charizmatišku, iškalbingu, visuomenėje mėgstamu ir populiariu lyderiu, kuris kalba tai, ką žmonės nori girdėti. Dažnai ta kalba neturi rimto ir detalaus politinio turinio, tačiau yra tiesiogiai nukreipta prieš politinius konkurentus. Tipinis tokio populizmo pavyzdys yra išsamus valdžioje buvusių ar esančių politikų klaidų nagrinėjimas, gausi kritika, teigiant, kad „mes elgsimės kitaip“, tačiau iš esmės nepateikiant konkrečių politikos žingsnių ir priemonių, kurios bus vykdomos.

5. „Pinigai iš dangaus“

Šis populizmo elementas bene sudėtingiausiai įvertinamas. Pavyzdžiui, juk niekada negalima atmesti scenarijaus, kad Lietuva ir Latvija staiga sugebės susitarti dėl tarpvalstybinės jūrinės sienos, Lietuva imsis eksploatuoti tame ruože, kaip manoma, slūgsančio naftos klodo, šis pasirodys kur kas didesnis, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, ir Lietuva staiga taps rimta naftos eksportuotoja. Dėl to staiga išaugęs valstybės biudžetas pajėgs iš karto ir smarkiai pagerinti gyventojų gerovę.

Tačiau vis dėlto numatant, kad Artimųjų Rytų tipo naftos valstybe staiga netapsime, populistinius šūkius, tokius kaip „mažinsime mokesčius ir didinsime biudžetą“, galima atskirti. Kaip tai įvertinti? Šiuo atveju žiūrėjome į ekonominių partijų pažadų pagrįstumą, t.y. buvo vertinama, ar būsimų pinigų, išmokų ar kitų viešųjų gerybių atsiradimo šaltinis yra nurodytas.

Politinių partijų programas ir, esant reikalui, kitą politikų idėjinį turinį vertinome pagal penkis kriterijus. Jeigu tas kriterijus yra visiškai išreikštas, skyrėme du balus, iš dalies – vieną balą, o nesant tokio turinio partijoms atiteko nulis balų.

Populistų reitingas

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Politinėms partijoms ir pavieniams politikams pabaigus dėlioti savo planus kandidatuoti vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose, „Veidas“ pamėgino atrinkti lengviausiai nuspėjamas ir įdomiausias dvikovas pateiksiančias rinkimų apygardas bei detaliau pažvelgti į sostinės kandidatus.

Dovaidas PABIRŽIS

Nors prognozuoti Seimo rinkimų rezultatus beveik lygu būrimui iš kavos tirščių ir nei vieni jų neapsieina be didesnių ar mažesnių staigmenų, vertinant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, partijų ir atskirų asmenybių reitingus, būsimus jų konkurentus, per 17 būsimo Seimo narių galima įvardyti jau dabar.

Keturios Vilniaus žvaigždės

Sostinėje tokiomis nuspėjamomis apygardomis galima vadinti keturias iš dvylikos apygardų. Naujamiestyje konservatoriai vietoj iki tol ten paskutiniu metu laimėdavusios Irenos Degutienės deleguoja buvusį ambasadorių JAV Žygimantą Pavilionį, kuriam neturėtų kilti daug sunkumų nugalėti. Šiai apygardai atitenka užsienio lietuvių balsai, o buvęs diplomatas yra populiarus šiose bendruomenėse. Kaip pažymi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Mažvydas Jastramskis, nors buvęs ambasadorius rinkimuose dalyvauja pirmą kartą, jam paramą išreiškė I.Degutienė, kuri Nauja­miestyje surinkdavo daugiau balsų nei jos partija. Politologas prognozuoja antrą turą ir Ž.Pavilionio pergalę. Rimčiausią iššūkį jam mesti mėgins su liberalais einantis olimpietis Virgilijus Alekna, socialdemokratų sąraše esantis kompozitorius Faustas Latėnas ir „valstietė“ žmogaus teisių gynėja Dovilė Šakalienė.

Rimtos konkurencijos konservatoriai greičiausiai nesulauks ir Antakalnyje, kur turėtų nugalėti buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Jaunas liberalas Vincas Jurgutis, sveikatos apsaugos ministras socialdemokratas Juras Požela ar buvęs ambasadorius Vokietijoje, su partija „Tvarka ir teisingumas“ sėkmę mėginantis Vaidievutis Ipo­litas Geralavičius tiesiog neatrodo tie kandidatai, kurie būtų pajėgūs su ja konkuruoti.

Nors nacionaliniu mastu tai nėra itin žinomas politikas, tačiau jo konkurentai atrodo dar silpnesni.

Panaši padėtis ir Lazdynuose – čia Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimuose deleguoja buvusį rajono seniūną Algį Strelčiūną, kuris jau laimėjo 2012-aisiais. Nors nacionaliniu mastu tai nėra itin žinomas politikas, tačiau jo konkurentai atrodo dar silpnesni. Tai jauna liberalė Aušrinė Armonaitė, socialdemokratas Julius Pagojus ar „valstietis“, buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas Vytautas Bakas, taip pat Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) kandidatas buvęs Vilniaus vicemeras Jaroslavas Kaminskis.

Bene mažiausiai abejonių kyla dėl Karoliniš­kių, kur kandidatuoja valstiečių sąrašo lyderis Saulius Skvernelis, vien savo kandidatūra išvaikęs galimus konkurentus – buvusį Vilniaus merą ir Lietuvos laisvės sąjungos lyderį Artūrą Zuoką ir Seimo narį Liną Balsį. Jiems pasitraukus iš kovos, realiausiais S.Skvernelio varžovais taps konservatorius Kęstutis Masiulis, socialdemokratas Juozas Bernatonis arba LLRA-KŠS kandidatė Edita Tamošiūnaitė. Antrasis turas Karoliniškėse šiems politikams jau būtų pasiekimas.

Kaune konservatoriams reikės kovoti

Nors įprasta Kauną vadinti konservatorių miestu, tačiau šiemet dėl kai kurių sunkiai suprantamų partijos sprendimų keisti iki tol laimėdavusius politikus jaunesniais kandidatais, vos dvi šio miesto apygardas galime užtikrintai „atiduoti“ jiems. Sunku įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį Žaliakalnyje galėtų nelaimėti partijos lyderis Gabrielius Landsbergis. M.Jastramskio manymu, neverta tikėtis, kad liberalas Arūnas Gelūnas galėtų mesti jam rimtą iššūkį – šis politikas gana gerai žinomas viešojoje erdvėje, tačiau įdirbio apygardoje neturi, o ir Žaliakalnio rinkėjams jis nebus taip gerai pažįstamas.

Nesunkią pergalę konservatoriai turėtų pasiekti ir Petrašiūnuose, kur kandidatuos patyręs politikas Kazys Starkevičius.

Dviejose vienmandatėse apygardose Rytų Lietuvoje pergalė turėtų atitekti LLRA-KŠS kandidatams. Šalčininkų-Vilniaus apygardoje į parlamentą greičiausiai pateks Seimo narys Leonardas Talmontas, 2012-aisiais pirmajame ture surinkęs net 64 proc. balsų. Jam simbolinį iššūkį mėgins mesti Andrius Kubilius. LLRA-KŠS kandidatas Česlavas Olševskis turėtų pelnyti mandatą ir naujoje Medininkų apygardoje.

2012-aisiais Kėdainiuose dabartinė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė laimėjo jau pirmajame ture. Per tą laiką buvo nemažai pokyčių – Darbo partijos populiarumas nukrito, ji netgi pralaimėjo miesto mero rinkimus, tačiau kažin ar per ketverius metus rinkėjų preferencijos taip greitai pakito, todėl pergalę vis dar galima prognozuoti V.Baltraitienei.

Išlikusios socialdemokratų tėvonijos

Kitos mažai konkurencingos apygardos šalyje priklauso socialdemokratams. Vilkaviškyje, be abejonės, nugalės premjeras Algirdas Butkevičius, Marijampolėje – kitas socialdemokratas seimūnas Albinas Mitrulevičius, 2012-aisiais surinkęs 68 proc. balsų. Šiaulių Aušros apygardoje parlamentaras Edvardas Žakaris praėjusiuose rinkimuose pelnė 43 proc. balsų pirmame ir net 76 proc. – antrame ture, todėl jis čia išlieka neabejotinu favoritu, nors, pasak M.Jastramskio, Šiaulių rinkėjų prioritetus pastaruoju metu, kai savivaldoje įsitvirtino visuomeniniai komitetai, nuspėti yra gana sudėtinga. Kitos partijos šiose apygardose stiprių kandidatų taip pat nepateikia.

Tokių apygardų, kur socialdemokratai per praėjusius rinkimus laimėjo daugiau nei užtikrintai, yra ir daugiau. Tauragėje dominavo Darius Pe­tro­šius, Jonavoje – Rimantas Sinkevičius. Prienų-Birš­tono apygardoje Andrius Palionis surinko per 73 proc. balsų, o buvusioje Jurbarko apygardoje (dabar Jurbarko-Pagėgių) užtikrintai laimėjo Bronius Pauža. Nors šalyje tai yra mažiau žinomi politikai, jų sėkmę galima prognozuoti ir šiuose rinkimuose. Dvikova tarp dviejų dabartinės vy­riau­sybės ministrų – Juozo Oleko ir Algimantos Pa­bedinskienės įvyks Sūduvos apygardoje, tačiau čia taip pat sėkmė turėtų lydėti socialdemokratą.

„Jei bent vienoje iš šių apygardų laimėtų kas nors kitas, tai jau būtų tam tikras netikėtumas. Aiš­ku, būna tokių šūvių, kai kažkas atsiranda, iš Vil­niaus ne visada matome, kas tuose regionuose vyksta. Bet tokiose apygardose, kurias sudaro vidutinio dydžio miestas ir aplinkinis rajonas, socialdemokratams sekasi gerai, todėl labai didelių netikėtumų nereikėtų laukti. Nacionaliniu mastu tai nėra labai gerai žinomi politikai, bet tai, kad mes jų nematome televizijos laidose ar portaluose, nereiškia, kad jie nėra gerai įsitvirtinę savo apygardose. Be to, reikia žiūrėti, kas yra savivaldoje, nes ji suteikia tam tikrą administracinį resursą ir viešumą. Tai yra startinių pozicijų pranašumas. Kad ir Jonavos pavyzdys, meras – Sinkevičius jaunesnysis, o kandidatas – Sinkevičius vyresnysis, abe­jonių čia beveik nekyla“, – situaciją vertina po­litologas M.Jastramskis.

Dešimt įdomiausių vienmandatininkų dvikovų

„Veidas“ atrinko ir dešimt įdomiausių vienman­dačių apygardų, kuriose susigrums politikos sunkiasvoriai, o galutinę pergalę šiose dvikovose prognozuoti yra pakankamai sunku. Net keturios iš šių apygardų yra Kaune.

Šilainiuose į antrą rinkimų etapą turėtų patekti čia įprastai renkamas konservatorius Rimantas Jonas Dagys ir vienos populiariausių partijų šiandien – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ra­mūnas Karbauskis. Pažįstamų pavardžių čia galima atrasti ir daugiau: tai buvęs Kauno meras, liberalas Rimantas Mikaitis, socialdemokratė Birutė Vėsaitė ir darbietis Mečislovas Zas­čiu­rinskas. M.Jastramskio manymu, R.Karbauskiui gali būti kiek sunku įeiti į šią apygardą, o ir laiko nėra daug, tačiau Lietuvos rinkimų istorija rodo, kad visoje šalyje populiaraus politiko bandymai laimėti sau nevisiškai priešiškoje apygardoje paprastai būna sėkmingi. Greičiausiai R.Kar­bauskis užsitikrins ir „Vieningo Kauno“ paramą, pritrauks konservatoriams nepalankų elektoratą, todėl jo šansai nugalėti tikrai yra geri.

Nacionaliniu mastu tai nėra labai gerai žinomi politikai, bet tai, kad mes jų nematome televizijos laidose ar portaluose, nereiškia, kad jie nėra gerai įsitvirtinę savo apygardose. Be to, reikia žiūrėti, kas yra savivaldoje, nes ji suteikia tam tikrą administracinį resursą ir viešumą

Dviejose Kauno apygardose savarankiškai dalyvaus į naujosios konservatorių partijos vadovybės nemalonę patekę politikos veteranai, praradę teisę kandidatuoti su partija. Kalniečiuose tai yra parlamentaras Arimantas Dumčius, kuris antrame ture greičiausiai susitiks su buvusiu Kau­no meru Andriumi Kupčinsku. Rinkimai pa­rodys, ar ilgametė A.Dumčiaus sėkmė buvo Kal­niečių parama jam asmeniškai, ar konservatorių partijai plačiau.

Panemunėje savo kandidatūrą kelia Vida Marija Čigrijienė. Jos varžovas iš TS-LKD – jaunas politikas Tadas Langaitis. Tačiau greičiausiai Panemunėje V.M.Čigrijienė susigrums ne su juo – čia savo kandidatūrą kelia ir socialdemokratas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, taip pat valstietis Aurelijus Veryga. „L.Linkevičius nėra tipinis socialdemokratas, jis labiau tinkamas ir kairei, ir dešinei, todėl čia jis gali pasiekti neblogą rezultatą. Be to, V.M.Čigrijienė Panemunėje 2004-aisiais pirmą kartą laimėjo savarankiškai, o ne kaip TS-LKD atstovė. Tik vėliau ji prisijungė prie partijos frakcijos. Taigi Panemunė per se konservatorių tvirtovė niekada ir nebuvo, noras balsuoti už kitas alternatyvias jėgas čia yra gana nemažas“, – būsimą kovą komentuoja M.Jas­tramskis.

Ketvirtoji intriguojanti dvikova Kauno Dai­navos apygardoje numatoma tarp dešiniųjų – liberalo Kęstučio Glavecko ir konservatoriaus, chirurgo Juozo Pundziaus, kuris pakeitė čia ligšiolinį konservatorių laimėtoją Kazimierą Kuzminską. Rezultatą prognozuoti sudėtinga – K.Glaveckas 2012-aisiais vienmandatėje apskritai nedalyvavo, o bandymai sugrįžti po pertraukos dažnai būna nesėkmingi. J.Pundzius yra naujokas politikoje. Sumaišties šioje apygardoje gali įnešti ir kiti kandidatai: su socialdemokratais dalyvaujanti „Vie­ningo Kauno“ politikė Rasa Šnapštienė, buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas arba „lito tėvu“ vadinamas tvarkietis Romualdas Viso­kavičius.

Dvi intriguojančios dvikovos įvyks Klaipėdos regione. Danės apygardoje susirems liberalas Simonas Gentvilas prieš pajūryje įprastai populiarų Naglį Puteikį. M.Jastramskio teigimu, dėl smukusių liberalų populiarumo, kuris kartu smukdys ir jų kandidatus vienmandatėse, kažką prognozuoti čia yra sudėtinga. O Gargžduose antrajame rinkimų ture beveik neabejotinai rungsis liberalas Eugenijus Gentvilas su tvarkiečiu Petru Gražuliu. Abu politikai pastaruoju metu buvo skandalų sūkuryje: E.Gentvilas vadovauja į korupcijos skandalą patekusiems liberalams, P.Gražulis – pagrindinis taip vadinamo „kol­dūngeito“ herojus.

„Tuose rinkimuose, kur jo partijai sekasi sunkiau, P.Gražuliui irgi sekasi prasčiau. 2008-aisiais antrajame ture jis laimėjo labai nedidele balsų persvara, tai rodo, kad ne visi rinkėjai jį taip jau mėgsta. Gargždų apygarda yra savotiška, tai Klaipėdos rajonas, bet per paskutinį dešimtmetį čia pradėjo keltis daugiau gyventojų iš Klaipėdos, jie čia statosi namus, turi daugiau pajamų ir tai nėra P.Gražulio rinkėjas“, – sako politologas M.Jastramskis.

Konservatorių išsikeltas siekis atsikovoti Pa­nevėžį lėmė tai, kad keletą savo partijos lyderių jie delegavo būtent ten. Akivaizdu, kad šį tikslą jiems įgyvendinti bus sudėtinga, tačiau dėl to bent jau rinkimuose Panevėžyje užvirs įdomi intriga.

Aukštaitijos apygardoje, kuri apima nemažą dalį Panevėžio rajono, kandidatuos konservatorė Rasa Juknevičienė. Praėjusiuose rinkimuose čia susirėmė socialdemokratas Domas Petrulis ir darbietis Rimantas Trota. Abu šie kandidatai varžysis rinkimuose ir šiemet. Be to, Panevėžio rajono savivaldoje dominuoja valstiečiai, būtent čia savo kandidatūrą kelti svarstė ir R.Karbauskis. Jam pasirinkus bandyti sėkmę Kaune, valstiečiai Aukštaitijoje iškėlė mažai pažįstamą kandidatę Guodą Burokienę.

Pasak M.Jastramskio, kadangi tai apskritai yra rajoninė apygarda, R.Juknevičienės šansai joje nėra dideli – paprastai tokio pobūdžio apygardose konservatoriams sekasi tik Pietų Lietuvoje. Tačiau greičiausiai jos ir D.Petrulio kovą išvysime antrajame rinkimų ture.

Panevėžio Vakarinėje apygardoje kovos konservatorius Arvydas Anušauskas. Jo pagrindiniu varžovu greičiausiai taps nepriklausomas kan­didatas Povilas Urbšys, remiamas valstiečių. 2012-aisiais jis antrajame ture čia surinko net 68 proc. balsų, todėl jis išliks favoritu ir šiuose rin­kimuose.

Įdomi 2012-ųjų dvikova pasikartos Alytuje. Tąkart čia nedidele persvara antrame ture pergalę šventė socialdemokratas Julius Sabatauskas, keliais procentais aplenkęs darbietį Kęstutį Daukšį. Abu šie politikai ir vėl susigrums ten pat, nors dėl sumažėjusio darbiečių reitingo kiek didesnes galimybes nugalėti turi būtent socialdemokratas.

Nemažiau įdomi kova laukia ir Šilutės (buvusioje Šilutės-Pagėgių) apygardoje. Čia rinkiminę dvikovą pakartos tvarkietis Kęstas Komskis ir socialdemokratas Artūras Skardžius. 2012-aisiais pastarasis nugalėjo minimalia persvara, antrajame ture surinkęs 50,7 proc. balsų.

Daug sostinės nežinomųjų

Tarp įdomiausių dvikovų neatsitiktinai nepateko nei viena Vilniaus miesto rinkimų apygarda. Nors paskutiniuose rinkimuose sostinėje sėkmė beveik visur šypsojosi dešiniesiems, šiemet stiprių kandidatų koncentracija čia itin didelė ir prognozuoti rinkimų baigtį daugelyje jų yra labai sudėtinga.

Štai naujojoje Verkių apygardoje jėgas išmėgins konservatorius, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, buvęs švietimo ministras, liberalas Gin­taras Steponavičius, finansų ministrė, socialdemokratė Rasa Budbergytė, buvęs policijos vadas, A.Zuoko bendražygis Visvaldas Rač­kaus­kas. Prie šių kandidatų reikėtų pridėti ir LLRA-KŠS atstovą, Vilniaus miesto savivaldybės politinį veikėją Gžegožą Saksoną, darbietį Sergejų Dmitrijevą ir Nacionalinio transplantacijos biuro vadovę, valstietę Astą Kubilienę.

Ne mažesnė konkurencija ir Šeškinėje, kur praėjusiuose rinkimuose nugalėjo konservatorius Audronius Ažubalis. Tačiau jo nesudėtingą pergalę antrame ture lėmė tai, kad į antrąjį etapą tąkart pateko lenkas Zbignievas Maciejevskis. Šįsyk, be šių politikų, čia varžysis liberalas Andrius Mazu­ronis, socialdemokratas Algirdas Sysas, taip pat iš Seimo ką tik pasitraukęs darbietis Vytautas Gap­šys ir Artūro Zuoko žmona Agnė.

Senamiestyje, kur 2012-aisiais antrajame ture varžėsi A.Anušauskas ir Petras Auštrevičius, dešiniesiems atstovaus kur kas mažiau pažįstami politikai – konservatorius Mykolas Majauskas ir liberalas Vydutis Šereika. Todėl kur kas geresnius šansus čia turi buvęs Vilniaus meras A.Zuokas, socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė, L.Balsio bendražygis, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus ar finansų analitikas Stasys Jakeliūnas, į rinkimus einantis su valstiečiais.

Panaši situacija ir Fabijoniškėse, kur D.Kreivį pakeitė visiškas konservatorių naujokas Vytautas Kernagis jaunesnysis. Stiprių konkurentų šioje apygardoje jam netrūksta – tai ir Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas darbietis Artūras Paulauskas, ir liberalė Dalia Kuo­dytė, ir jaunasis socialdemokratas, Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas, ir valstietis, buvęs Valstybinių kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovas Virginijus Poderys.

Mažai pažįstamų veidų atsidūrė naujojoje Pa­nerių apygardoje. Čia nuo kovos su S.Skverneliu atsitraukė Karoliniškėse 2012-aisiais laimėjęs L.Balsys. Liberalams čia atstovaus Julija Mac­ke­vič, Tėvynės sąjungai – jauna politikė Aistė Ge­dvilienė, socialdemokratams – kitas mažai pažįstamas veidas Saulius Povilaitis. Galimybių čia turi ir LLRA-KŠS kandidatė Romualda Po­še­veckaja, ir darbietė Vilija Filipovičienė.

2012-aisias Naujojoje Vilnioje nugalėjęs darbietis Sergejus Ursulas varžysis čia ir šiemet. Jam iššūkį mes liberalas galiūnas Žydrūnas Savickas ir LLRA-KŠS kandidatė Vanda Kravčionok. Tie patys politikai varžysis ir Justiniškėse, kur praėjusį kartą laimėjo konservatorius Paulius Saudargas, antrame ture lengvai nugalėjęs LLRA-KŠS kandidatę Sofiją Matarevič. Tačiau rezultatai gali susiklostyti kitaip, jei į kitą etapą patektų socialdemokratas Gediminas Kirkilas arba sostinės vicemeras Linas Kvedaravičius.

Vienintelę 2012 m. pergalingą Žirmūnų apygardą socialdemokratai šįsyk patikėjo ūkio viceministrui Mariui Skarupskui, kuris varžysis su konservatore Vilija Aleknaite-Abramikiene, pakartotinius rinkimus po Vytenio Andriukačio išvykimo į Europos Komisiją čia laimėjusiu liberalu Šarūnu Gustainiu ir „Lietuvos sąrašo“ kandidate Aušra Maldeikiene.

M.Jastramskio teigimu, politikų ir politinių partijų vienmandačių apygardų pasirinkimą nulemia daugelis faktorių – politiko kilmės vieta, sub­jektyvus numanymas apie tai, kur vienas ar kitas politikas daugiau žinomas, tikėjimas susilaukti mažiau konkurencijos. Tačiau tarp to, kaip politikui atrodo jo populiarumas ir vertinimas konkrečioje vietovėje, ir realaus žmonių vertinimo dažnai būna didžiuliai skirtumai. Todėl tikrai ne visada tokie pasirinkimai būna racionalūs ir gerai apskaičiuoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Aušra LĖKA

Uždraudus juridiniams asmenims finansuoti partijas nemažai smulkiųjų ir vidutinių verslininkų jas prieš rinkimus remia kaip fiziniai asmenys. Didžiųjų verslo magnatų tarp jų beveik nėra. Tačiau pastarųjų savaičių politinės korupcijos skandalai perša prielaidą, kad tepasikeitė pinigų supakavimas.

Kas kitas? Apie tai belieka tik spėlioti, kai STT beveik už rankos sugauna skaidrumą vis pabrėždavusį ligtolinį Liberalų sąjūdžio lyderį Eligijų Masiulį, o po kelių savaičių jau krečia Darbo partijos vicepirmininko (faktinio lyderio Lietuvoje, nes oficialusis reziduoja Briuselyje) Vytauto Gapšio namus ir darbo vietą Seime.

Abu politinio elito veikėjų skandalus tarpusavyje sieja tas pats vardiklis – koncernas „MG Baltic“, kurio viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui pareikšti įtarimai dėl papirkimo, prekybos poveikiu ir neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi.  Prokurorai žada įtarimus pildyti toliau. Neatmestina, gal ir naujomis po­litikų pavardėmis bei partijų pavadinimais.

Dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę.

Beje, „MG Baltic“ garsėjo kaip dosnus ne tik liberalų partijų rėmėjas, kol tai nuo 2012 m. juridiniams asmenims įstatymu buvo uždrausta. „MG Baltic“ vienintelis akcininkas ir prezidentas Darius Mockus, sekdamas kito verslo giganto – „Achemos“ grupės prezidento, dabar jau a.a. Bronislovo Lubio pavyzdžiu, rėmė daugumą solidžių partijų ir panašiomis sumomis.

Per nepilnas tris savaites specialiųjų tarnybų kratos jau antros iš didžiųjų partijų lyderių būstuose ir darbo vietose perša prielaidą, kad gal dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę (gal „MG Baltic“ vertėtų užpatentuoti kokio alkoholinio gė­rimo pavadinimą „106 tūkstančiai“?) ar pa­slėptą reklamą savo valdomoje žiniasklaidoje?

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų.

Beje, prie kratų adresų šią savaitę  prisidėjo ne tik V.Gapšio ir „MG Baltic“ įmonių, bet ir dar vienos verslo imperijos – „Vilniaus prekybos“ pagrindinio akcininko Nerijaus Numavi­čiaus valdomos įmonės „Bertona Holdings Limited“ vadovės. Spėjama, kad ir tai susiję su vis naujų siužetinių linijų įgyjančiu „MG Baltic“ galimų politinių kyšių skandalu.

Ar tikrai partijos neišgyventų, jei laikytųsi padorumo ir neimtų kyšių iš verslininkų? Vis dėlto kiek ir kam partijoms reikia pinigų?

Mokesčių mokėtojų milijonai – partiečių baliams-festivaliams

Socialdemokratai pernai gavo beveik 1,9 mln., Darbo partija ir Tėvynės sąjunga-Lie­tu­vos krikščionys demokratai – beveik po 1,6 mln., Liberalų sąjūdis – arti 1,2 mln. eurų, „Tvar­ka ir teisingumas“ neperžengė milijono – tu­r­ėjo 0,9 mln. eurų, kitų partijų pajamos buvo mažesnės.

Didžiausia partijų finansinė donorė – valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai: lėšos iš valstybės biudžeto sudaro apie 70 proc. partijų pajamų.

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų. Daug ar mažai tie 5,5 mln., galima vertinti lyginant: pa­vyzdžiui, visų valstybės socialinių darbuotojų at­ly­ginimams padidinti bent 70 eurų šių metų biudžete numatyta skirti 6,5 mln.

Demokratija kainuoja, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau demokratijos kaina ir išlaidavimas neturi nieko bendra. Mokesčių mokėtojai susimeta partijoms demokratijos vardan ir tam, kad jos investuotų į valstybės pažangos galimybių tyrimus, rengtų projektus opiausioms problemoms spręsti. Deja, pinigai taškomi labai jau keistiems tikslams.

„Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Štai kelios socialdemokratų išlaidų eilutės:  LSDP šventė Kovo 8-osios proga – 14 tūkst., LSDP sąskrydis – 38,8 tūkst., LSDP palapinės – 11,3 tūkst., LSDP atributika – 6,4 tūkst., kanceliarinės prekės – 55,1 tūkst., trumpalaikio turto įsigijimas – 40,6 tūkst. eurų ir t.t., ir pan. LSDP prezidiumo posėdžiai kainavo 7400, plius LSDP tarybos po­sėdžiai – dar 5650 eurų. Reikia fantazijos tiek išleisti posėdžiams, lyg kiekvienam prezidiumo ar tarybos nariui būtų mokama kaip kokiam kviestiniam profesoriui už akademinę valandą.

Arba štai dar viena išlaidų eilutė: „Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Partijos, kaip rodo jų ataskaitos Vyriausiajai rinkimų komisijai, daug pinigų išleidžia ne tik rinkimų kampanijoms, reklamai, partijos renginiams, bet ir komunaliniams mokesčiams, transportui, aparatui išlaikyti. Štai Darbo partija samdo 43 aparato darbuotojus, per metus atsieinančius 115,5 tūkst. eurų. Konservatoriai turi 29 aparato darbuotojus, kurie kainuoja net 259,4 tūkst. eurų. Socialdemokratams užtenka 15 darbuotojų, o jų išlaikymas atsieina 178,1 tūkst. Liberalai išlaiko 14 darbuotojų už 154,8 tūkst. eurų. „Tvarkiečius“ aptarnauja septyni aparato darbuotojai, kainuojantys 83,3 tūkst. eurų. Tiesa, parlamentinės partijos „sukasi“ Sei­mo nariams ir frakcijoms priklausančius pa­tarėjų ir padėjėjų etatus turinčius žmones naudoti ir kaip partijos aparatą.

Transporto išlaidoms didžiosios partijos skiria per 30 tūkst. eurų, tik liberalai kiek mažiau – 21, 3 tūkst.  Už partijos patalpų išlaikymą so­cial­demokratai per metus moka 52 tūkst., Dar­bo partija – 48,2 tūkst. liberalai – 38,5 tūkst., „Tvarka ir teisingumas“ –  9,8 tūkst. eurų.

Kai kurių partijų valdomas nekilnojamasis turtas kelia nuostabą: štai „darbiečiai“ už 1738 eurus įsigiję pastatą Zarasuose. Gal tai kokia slėptuvė, jei vėl kam iš lyderių prireiktų, – nereiktų bėgti į Rusijos gilumą?

Partijos deklaruoja valdančios labai įvairų turtą, pavyzdžiui, konservatorių finansinis turtas – „Lietuvos aido“ 4324 akcijos už 20 037 eurus. Kaip sakoma, be komentarų.

Už kiek iš tikrųjų galėtų išgyventi partija

Jei partijos ne tik kiek daugiau nei pusmetį bandytų apie save priminti didžiuliais plakatais gatvėse, o nuolat nuosekliai dirbtų skatindamos valstybės pažangą, nereikėtų ir, anot šių metų Seimo rinkimuose su konservatoriais debiutuosiančios praėjusios kadencijos finansų ministrės, dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės, balių-festivalių. Bet ir šie partijoms galėtų kainuoti pigiau, jei piliečiai norėtų paremti jų idėją, o ne iš jų uždirbti ar prisidėdami prie renginio užsitikrinti sėkmę tos partijos valdomų ministerijų viešuosiuose pirkimuose, kaip kad STT kilo įtarimų, kas ir kokį dramblį pirko „Tvarkos ir teisingumo“ remtame renginyje „Pirk dramblį“.

Socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai.

Yra su kuo palyginti: štai kolega žurnalistas Andrius Tapinas, atsakydamas į pasigirdusius klausimus, kas užsakė ir apmokėjo jo inicijuotą  „Laisvės pikniką“, pateikė išlaidų kalkuliaciją. Prieš porą savaičių Kauno rajone vykusio renginio, savo mastu (suvažiavo apie 10 tūkst. žmonių, tarp jų – ir Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė) ir nuotaika daug kam sukėlusio asociacijas su Sąjūdžio mitingais, su nemokamu grandioziniu žvaigždžių koncertu išlaidų sąmata tokia: 12 335 eurai (su PVM). Palyginti ne­daug, nes viena bendrovė suteikė milžiniškų nuolaidų scenai ir jos įrangai, kita – fejerverkams, trečia – organizavimo paslaugoms, ketvirta teikė nemokamą apsaugą ir t.t. Plius per savaitę surinkta 10 tūkst. eurų paramos iš rėmėjų vien mainais už padėką nuo scenos, nes rėmėjai sakė tikintys idėja ir norintys prisidėti. 2,3 tūkst. eurų gauta už parduotus marškinėlius, festivalio biudžetui dar teks 10 proc. nuo renginyje prekiavusių maitinimo įstaigų apyvartos. Jei pinigų liktų, festivalio rengėjai juos pažadėjo atiduoti nepasiturinčioms Kauno ra­jono šeimoms.

Palyginkime: socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai. Prasmingas masinis visuomeninin­kų renginys – daugiau nei triskart pigesnis nei vienos par­tijos vidinis pasibuvimas.

Į pasipylusius kaltinimus, kas užsakė ir kas apmokėjo renginį, A.Tapinas atsakė: „Aš puikiai suprantu, kaip sunku, kaip nepaprastai sun­ku patikėti, kad šitais žymėtų pinigų, į me­dijas prakišamų politikų ir juodosios buhalterijos laikais gali būti renginių, kuriuos užsako ne po­litikai, o viešasis interesas. Ir kad žmonės su­sirenka, nes tiki idėja, o ne dėl to, kad kažkas mė­to iš viršaus ledus ar žada rojaus obuoliukus.“ Ne tik susirenka, bet ir paremia.

Rinkėjų balsuoti pinigais neskatina

Jei partijos glaudžiau bendrautų su visuomene, galėtų gerokai papildyti ir savo biudžetą: Valstybinė mokesčių inspekcija suskaičiavo, kad pernai 30 partijų gavo 888,5 tūkst. eurų joms savanoriškai skirtų gyventojų pajamų mokesčio 1 proc. dalies. 2014 m. ši suma bu­vo 750,6 tūkst., 2013 m. – 797 tūkst., skaičiuo­jant eurais. Bet ji vis dar tesudaro apie de­šim­tadalį partijų pajamų, nors galėtų būti daug didesnė.

Ne ką didesnė ir kita partijų pajamų dalis – nario mokestis. VRK pažymoje apie partijų pinigus 2015 m. apžvelgiamos 15 partijų pernai tesurinko 677,6 tūkst. eurų nario mokesčio, aštuonios jo visai nerinko.

Analizuojant nario mokesčio mokėtojus ir sumokėtas sumas išlenda visokiausių kuriozų. Štai iš 21,7 tūkst. socialdemokratų nario mo­kestį moka 14,6 tūkst., iš 15 tūkst. konservato­rių – 8,4 tūkst., iš 7,9 tūkst. liberalų – 3,7 tūkst., o Darbo partija, deklaruojanti, kad turi net 23,1 tūkst. narių, teturi 2,5 tūkst. nario mokesčio mokėtojų.

Bet tai dar ne rekordas: partija „Rusų aljansas“ tokių teturi… du, bet jie per metus sumokėjo 2,3 tūkst. eurų. Vidutinis Lietuvos partijų metinis nario mokestis – 20,23 euro, tačiau Rusų aljanso – net 1153 eurai, Žaliųjų partijos – 863 eurai. Čia vidurkį pakėlė du ypač dosnūs partijos nariai: vienas sumokėjo 13,2 tūkst., kitas – 13 tūkst. eurų. O štai konservatorių vidutinis nario mokestis metams – vos 5,65 euro.

Kiekviena partija pati nusistato nario mo­kes­čio mokėjimo tvarką, tik yra nustatytos jo metinės lu­bos, pernai siekusios 14,3 tūkst. eurų, bet su­ma neturi viršyti 10 proc. asmens metinių pajamų. Kai kuriose partijose nustatytą procentą nuo atlyginimo moka į politinius postus išrinkti partiečiai.

Tačiau įdomiausia, kad nepartiniai asmenys ne tik vis dažniau užpildo partijų rinkimų sąrašus, partijoms tarp tūkstančių savo narių ne­randant bent šimto tinkamų kandidatų, – ne par­tijų nariai net bando mokėti partijos nario mo­kestį. Pernai 1281 asmuo sumokėjo 17,7 tūkst. eurų partijos nario mokesčio, nors jokios par­tijos nariai nėra. Tokios įmokos neteisėtos, tad jų partijos negalėjo priimti.

Fiziniai asmenys, kaip ir patys kandidatai, gali aukoti ir rinkimų kampanijoms. Aukos ri­bos nustatomos atsižvelgiant į praėjusių kalendorinių metų ketvirtojo ketvirčio vidutinio mė­nesinio darbo užmokesčio dydį. 2016 m. politinių kampanijų metu fiziniai asmenys galės au­ko­ti iki 7570 eurų (420 eurų daugiau nei pernai), kandidatai – savo politinei kampanijai, par­tijos nariai – mokėti nario mokestį iki 15 140 eurų (840 eurų daugiau nei pernai). Tiek vieno asmens paaukotų aukų suma, tiek partijos nario sumokėto nario mokesčio suma per ka­lendorinius metus negali viršyti aukotojo, partijos nario deklaruotų pajamų 10 proc.

Buvo taupi finansų ministrė – bus taupi kandidatė

Kiek kainuos rinkimų kampanija, pirmąkart Seimo rinkimuose kandidatuosianti finansų eksministrė I.Šimonytė sako dar neskaičiavusi, bet tikina tikrai neplanuojanti „ypatingų išlaidų, kokių balių-festivalių“. „Nemanau, kad palankumą ga­liu pirkti ir kad jį reikia pirkti“, – tokios pozicijos laikosi I.Šimonytė.

Žinoma, beveik visai be pinigų laimėti rinkimus – išimtis iš taisyklės. Štai dabartinis Šiaulių me­ras Artūras Visockas, praėjusią kadenciją pats save išsikėlęs į miesto tarybą, rinkimams iš­­leido 12 litų ir mandatą laimėjo. Bet iki tol jis nemažai laiko praleido, kaip sakoma, ant „bačkos“, kritikuodamas valdžią. Be abejonės, ne­rei­kia didelių išlaidų reklamai ir kai į politiką ei­na žinomas dėl savo dar­bų žmogus, kaip buvę fi­nansų, vidaus ministrai ar olimpinis čempionas.

Vis dėlto tam prieš penkerius metus ir pa­keistas įstatymas uždraudžiant juridiniams as­menims finansuoti partijas, kad būtų pristabdytas politinis teatras, kai fakelų apsuptam rinkimų herojui užteko tylint mąsliai įbesti žvilgsnį į tolį ir it užhipnotizuotos minios už jį balsavo. Pi­nigų tokiems politiniams spektakliams reikėjo, o už pinigus politikai, jokia paslaptis, verslui atidirbinėjo jiems palankiais įstatymų projektais ar net postais aukščiausioje valdžioje. Juk ne­daug trūko, kad garsusis Rolando Pakso rė­mė­jas Jurijus Borisovas už rinkimams skirtą milijoną būtų ėmęs valdyti Lietuvą iš S.Dau­kanto aikštės.

Draudimas įmonėms aukoti politikams traktuotas kaip priešnuodis korupcijai. Tačiau politinė korupcija štai vis tiek klesti, tad atsirado siūlytojų vėl atkeisti įstatymą.

Trumpa atmintis: ir kai tai buvo leidžiama daryti oficialiai, partijos nevengė iš verslo imti „banko bilietais“, kaip kalbėjo dėl kyšio taręsi 2004 m. politinės korupcijos skandalo veikėjai.

„Kai juridiniams asmenims buvo leidžiama finansuoti partijas, korupcinių skandalų vis tiek buvo. Buvo aukų ribos, o kai kam jų neužte­ko, todėl buvo bandoma jas apeiti. Vadinasi, drau­­dimai ir korupcija – nesusiję dalykai. O valstybėse, kuriose tokia parama leidžiama, rin­­kimai labai brangūs. Nežinau, ar brangūs rin­­kimai, kai daugybė pinigų leidžiama vaizdams, o mažiau dėmesio skiriama turiniui, turi pri­­dėtinę vertę politinei kultūrai, politiniam dis­­kursui, apskritai politinei sistemai. Pir­miausia reikia siūlyti idėjas, o ne gražius portretus“, – neabejoja pirmą kartą rinkimuose kan­didatuosianti I.Šimonytė.

Partijų finansus analizavusi Vytauto Di­džio­jo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fa­kulteto docentė dr. Ingrida Unikaitė-Ja­kun­tavičienė taip pat mano, kad nereikėtų grįžti prie senos tvarkos, juolab Lietuvoje apribojimai remti partijas tikrai nėra griežčiausi. Nors partijų finansavimo modeliai skirtingose šalyse labai įvairūs, jei teikiamos subsidijos iš valstybės biudžeto, kiti kanalai paprastai pridaromi. O Lietuvoje, politologės įsitikinimu, yra pa­kan­kamai galimybių paremti partijas joms skiriant 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mo­kes­čio ar paremiant rinkimų kampanijos metu, nemažai pinigų skiriama iš valstybės biudžeto. Be to, dabar rinkimų kampanijos persikelia į in­ternetinę erdvę, o tai kainuoja ne tokius di­delius pinigus kaip reklama televizijoje.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėja Vitalija Simonaitytė taip pat mano, kad da­bar partijos turi pakankamai pinigų. „Rin­ki­mų kampanijoms papildomi pinigai gali pridėti reklamos kiekybės. Bet ar tikrai to reikia?“ – svarsto V.Simonaitytė.

O gausinant partijų biudžetus ji visų pirma patartų partijoms prašyti gyventojų skirti joms 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes tai būdas ne tik papildyti partijos piniginę, bet ir nenutolti nuo visuomenės.

V.Simonaitytė nemano, kad pagrįsti mažesnių partijų skundai, jog iš valstybės biudžeto fi­nan­suojant tik tas partijas, kurios rinkimuose su­lau­kia bent 3 proc. rinkėjų balsų, iškreipiama kon­kurencija. Tiesa, valstybės pinigų gauna tik de­vynios iš 38 oficialiai registruotų partijų. Bet nė vienai partijai neuždrausta gauti iš valstybės lė­šų, tik reikia, kad jos pelnytų nors nedidelį rinkė­jų palaikymą rinkimuose. Be to, negauti valsty­bės paramos nėra kliūtis gerai pasirodyti per rin­kimus – juk ir 2012 m., jau galiojant draudimui ju­ridiniams asmenims finansuoti partijas, į Sei­mą atėjo politikos naujokai – „Drąsos ke­lias“.

Juridinių asmenų aukų partijoms draudimu visų pirma siekta sumažinti korupciją ir partijų priklausomybę nuo verslo interesų. Tačiau V.Si­monaitytė, kartu su kita KTU tyrėja Vaida Jan­kauskaite išanalizavusi Lietuvos politinių partijų pajamas 2008–2014 m., atsekė labai įdo­mų fak­tą. Fizinių asmenų aukų analizė uždraudus ju­­ridinių asmenų aukas rodo, kad praktiškai vi­sos didelės įmonės (išskyrus kelis atvejus), anksčiau buvusios vienos pagrindinių politinių partijų donorių ir rėmusios net ne vieną partiją, 2012 m. Seimo rinkimų kampanijos metu partijoms fi­nansavimo neskyrė. O nemažai smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių akcininkų ir vadovų to­liau paremdavo partijų rinkimų kampanijas kaip fiziniai asmenys.

„Priežasčių tam gali būti ne viena. Gal ne­norima deklaruoti pajamų, o tai aukotojai privalo padaryti, be to, smulkiosios ir vidutinės įmonės valdomos vieno ar kelių asmenų, tad nuspręsti, kuris iš asmeninių lėšų parems partiją, yra paprasčiau. Bet ir buvusios didžiosios partijų donorės plečia lobistinių strategijų spektrą, ieškodamos, kaip paveikti politinių sprendimų priėmimą ir išlaikyti įtaką politinėje arenoje“, – mano V.Simonaitytė.

Klausimas – kokios tos lobistinės strategijos. Pinigus pakuoti į 106 tūkst. eurų talpos al­koholio dėžutes? Peršasi įtarimas, kad parama išliko panaši, tik šešėlyje. „Atmesti tokios prielaidos negalima, bet nėra ir įrodymų tam patvirtinti“, – konstatuoja V.Simonaitytė.

Nebent dabar kaip sniego gniūžtė vis naujais galimais įtariamaisiais apaugantis politinės korupcijos skandalas bus tas lūžio taškas, at­skleisiąs partijų juodąsias buhalterijas ir nuo jų atgrasysiąs.

Juolab kad partijų finansų politika rodo ir tai, kokią funkciją valstybėje jos prisiima. „Problema, kad politinis laukas nelabai su­­pra­tęs, dėl ko jis politikoje“, – apgailestauja rin­kimų debiutantė I.Šimonytė, siūlanti partijoms investuoti į idėjas, o ne paveikslėlius.

Kaip Lietuvoje kito partijų finansavimo tvarka

1990–1999 m. politinis finansavimas Lietuvoje buvo reguliuojamas gana laisvai, tam tikras taisykles įtraukiant į partijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. 1999 m. priimtas pirmas konkrečiai partijų finansavimą reglamentuojantis įstatymas. Politinio finansavimo reglamentavimo lūžis – 2010 m. priimta nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija. Daugiau nei dešimtkart apriboti aukos dydžiai, sumažintos leistinos rinkimų kampanijų išlaidos. Nuo 2012 m. visai uždraustos juridinių asmenų aukos, fiziniams asmenims leista aukoti tik per politines kampanijas, o jų aukų dydis sumažintas perpus ir negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų. Leista 1 proc. sumokamo gyventojų pajamų mokesčio skirti pasirinktai partijai. Vietoj anksčiau galiojančių dalies politinių kampanijų išlaidų kompensacijos įvestos tiesioginės valstybės dotacijos, kurios tapo pagrindiniu partijų finansavimo šaltiniu.

Po šio mėnesio skandalų verta pridurti – didžiausiu oficialiu šaltiniu.

"Scanpix" nuotr.

“Veido” diskusija: Ar reikėtų drausti reorganizuoti partiją, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas?

TAIP

Arvydas Anušauskas

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

Palaikau siūlymą, kad partijoms, kurioms jau pradėti ikiteisminiai tyrimai, būtų uždrausta reorganizuotis ir taip išvengti atsakomybės. Vis dėlto nieko keista ir tai, kad buvo atmestas Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymas partijoms ir bėdų su teisėsaugos institucijomis turinčioms organizacijoms uždrausti reorganizuotis ir taip išvengti atsakomybės.

Šiandien bent dvi valdančiosios partijos iki alkūnių įklimpusios į įvairius skandalus ir tikėtis, kad jos savo balsais palaikys įstatymo, kuris joms gali pakenkti, projektą, beprasmiška. Balsavimo baigtis buvo nulemta dar prieš jam prasidedant.

Jei kalbėtume apie Vakarų patirtį, neteko girdėti, kad partijoms būtų pareikšti įtarimai ir jos įstatymo tvarka naikinamos dėl lyderių padarytų nusikaltimų. Toje pačioje Italijoje, kai prasidėjo gana skandalingos korupcijos bylos, pačios partijos mėgino skalbti mundurą. Jos keitė pavadinimus, mėgino taip atsiriboti nuo skandalingų bylų, tačiau tai nepadėjo. Daliai politinių judėjimų teko pasitraukti iš politinės arenos. Teisinių priemonių, kad susikompromitavę judėjimai trauktųsi, tiesiog nereikėjo.

Bent dvi valdančiosios partijos iki alkūnių įklimpusios į įvairius skandalus ir tikėtis, kad jos savo balsais palaikys įstatymo, kuris joms gali pakenkti, projektą, beprasmiška.

Vis dėlto tai, kas vyko Vakaruose ir pas mus, buvo skirtingi dalykai. Ten korupcija buvo kaltinami atskiri politikai, kurie dirbo savo asmeninei naudai. Lietuvoje pinigai buvo imami būtent partijų, kaip organizacijų, naudai, o pačius politinius judėjimus jų lyderiai valdė taip pat kaip asmenines uždarąsias akcines bendroves.

Jei kalbėtume apie ateitį, net jei Prezidentė pataisys šį įstatymo projektą ir grąžins jį Seimui, šią kadenciją teisės aktas vargu ar bus priimtas. Artėja rinkimai, ir parlamentarai priiminės tik antraeilius įstatymus.

NE

Petras Gražulis

Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas

Aš prieš tokias Prezidentės Dalios Grybauskaitės pateikto įstatymo pataisas, nes dėl vieno ar kelių žmonių prasižengimų nukentėtų organizacija, kurioje tūkstančiai niekuo dėtų narių. Tai gali būti panaudota ir kaip įrankis kovojant su konkurentais.

Negalime sulyginti politinio judėjimo, kuriame tūkstančiai žmonių, ir paprastos uždarosios akcinės bendrovės, turinčios tik kelis akcininkus. Be to, pastarieji, priešingai nei politiniai lyderiai, dažnai tiesiogiai dalyvauja įmonės veikloje.

Be to, Prezidentės siūlymas nėra civilizuotas sprendimas, nes partija yra organizacija, ne gyvas organizmas, kuris gali nusikalsti ar suklysti. Remdamiesi šia logika turėtume uždrausti ir Katalikų bažnyčią, nes istorijoje buvo momentų, kai ji elgėsi netinkamai. Netgi dabar pasitaiko, kad kriminalinius nusikaltimus padaro kunigai.

Žiūrint iš kitos pusės, taip pat nesuprantu selektyvumo. Pavyzdžiui, nors teisėsaugos institucijos turėjo pretenzijų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iždininkui, niekas nekalbėjo apie šios organizacijos panaikinimą ar nubaudimą. Jiems nereikėjo ir reorganizacijos.

Toliau sekant šia Prezidentės logika, jei nusikalsta valstybės tarnautojas, reikia iš karto uždaryti tą įstaigą, kurioje jis dirbo.

Vakaruose taip pat nėra tokių teisės aktų. Niekas nekalbėjo apie politinių partijų naikinimą, kai prokurorai dėl įtarimų korupcija iškėlė bylas Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy, Italijos premjerui Silvio Berlusconi. Tada nebuvo siūloma naikinti jų vadovaujamų partijų.

Toliau sekant šia Prezidentės logika, jei nusikalsta valstybės tarnautojas, reikia iš karto uždaryti tą įstaigą, kurioje jis dirbo.

Aš pats galvoju parengti įstatymo projektą ir pateikti Seimui, kad jei kuris nors Seimo narys pripažįstamas padaręs nusikaltimą, parlamentas paleidžiamas ir valdžią perima Prezidentė D.Grybauskaitė. Galbūt skamba drastiškai, tačiau kartais manau, kad gyvename nevisiškai teisinėje valstybėje.

Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis sutinka, kad iš pirmo žvilgsnio ES energetika šiandien – lyg ir antrame plane. Yra kur kas svarbesnių ir didesnių problemų: pabėgėliai, kilusi grėsmė Šengeno zonai ir pačiai Bendrijai. Vis dėlto Z.Balčytis siūlo neapsigauti, nes energetika buvo ir bus svarbiausia: nebus tvarios energetikos – nebus ir konkurencingos ekonomikos. Juolab kad energetika seniai tapo geopolitinio spaudimo įrankiu.

Alma Jokūbaitė

– Kada Lietuva įsijungs į europinius energetikos tinklus?

– Lietuva jau jungiasi į Europos energetikos tinklus. Šį rudenį Europos Komisijos ataskaitoje pabrėžta Lietuvos elektros jungčių su Švedija ir Lenkija svarba, pasveikintas susitarimas dėl Lietuvos–Lenkijos dujų jungties, kuri užbaigs Baltijos šalių dujų rinkų izoliaciją. Ataskaitoje pasidžiaugta ir Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalu.

Vis dėlto Klai­pė­dos terminalą Lie­tuva pasistatė be tiesioginės ES pa­ramos. Projektas nebuvo įtrauktas į strateginių projektų sąrašą, nors savo esme yra strateginis objektas visam Baltijos regionui. Reikia pripažinti, kad vienai Lie­tu­vai – tai brangus (bet būtinas) projektas. Ir Europos Ko­mi­si­ja turėtų numatyti ne tik politinę, bet ir fi­nan­sinę paramą šiam projektui.

2016-aisiais Lie­tu­vos energetinis sau­gumas bus gerokai didesnis nei iki šiol. Tik ar neatsitiks taip, kad energetinės salos išnyks iš ES energetikos žemėlapio, bet pats žemynas bus dar labiau įklampintas į priklausomybę nuo Rusijos dujų ir elektros.

– Turite galvoje dujotiekio „Nord Stream“ plėtrą?

– „Gazprom“ su penkiomis Europos bendrovėmis iki 2019 m. pabaigos per Baltijos jūrą numato nutiesti dvi papildomas gijas. Metinis dujų pralaidumas padidėtų du kartus – iki 110 mlrd. kubinių metrų.

Nors Europos Komisija teigia, kad dujotiekis „Nord Stream-2“ yra ne bendros svarbos, o tik privačių kompanijų komercinis projektas, akivaizdu, jog prasilenkiama su ES energetikos tikslais. 2016-aisiais ir paaiškės, kokia kryptimi realiai judės ES energetika: tolyn nuo Rusijos ar į jos glėbį.

– Ar Lietuvai vis dar aktualus naujos atominės elektrinės klausimas?

– O aš paklausiu kitaip: ar elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, į kurias investuojamos ES ir valstybių narių lėšos, netaps dar vienu keliu elektros importui iš Baltarusijoje statomos atominės elektrinės? Nors Lietuva teigia, kad nestiprins elektros jungties su Baltarusija (neatidarys vartų baltarusiškai-rusiškai elektrai tekėti į Vakarus), akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau pajus didelį ES lobistų spaudimą tai padaryti.

Kai pradėsime pirkti elektros energiją, pagamintą Baltarusijos atominėje, prisiminsime, kad galėjome turėti savo jėgainę. Ir vėl žaisime pagal Baltarusijos (o tiksliau – Rusijos) taisykles? Logiška manyti, kad Lietuvai geriau būtų buvę pačiai imtis sudėtingo, bet išsprendžiamo uždavinio – naujos atominės jėgainės statybos. Esu įsitikinęs, kad Lietuva ir Baltijos šalys liks energetinė sala (nors ir mažiau priklausoma nuo išorės), jei nestatys savo atominės.

– Bet juk elektros jungtys su Lenkija ir Švedija keičia situaciją, tai sumažins elektros energijos kainą?

– Nebūčiau toks didelis optimistas, kad elektros kaina Lietuvos vartotojams smarkiai sumažės. Juolab nemanau, kad šios elektros jungtys visiškai laidoja būtinybę Lietuvai statyti savo atominę jėgainę.

„NordBalt“ ir „LitPol Link“ reiškia, kad būsime priklausomi nuo elektros kainų Lenkijos ir Švedijos rinkose. Tik nuosava elektros energijos gamyba gali užtikrinti energetinę nepriklausomybę ir saugumą. Jei norime būti visaverčiai elektros rinkos dalyviai, reikia ne tik pirkti, bet ir parduoti. Jei neturėsime ko parduoti, mūsų dalyvavimas rinkoje bus priklausomas nuo pardavėjų.

Nauja jėgainė užtikrintų galimybę ne tik apsirūpinti energija, bet ir veikti visos ES energetikos kainas.

– Lietuvoje nevengiama viešai teigti, kad branduolinė energetika – praeities zombis.

– Kodėl Prancūzija, Didžioji Britanija, Suomija ir net Lenkija plėtoja arba ketina plėtoti branduolinę energetiką? Todėl, kad atominė energija dar ilgą laiką išliks ekonomiškai pigiausia ir ekologiškai patraukliausia energijos rūšis.

Dirbdamas Europos Parlamente esu susipažinęs su įvairiausiomis studijomis, Europos Komisijos ko­munikatais. Visuotinai pripažįstama, kad reikalingos „žaliosios“ energijos rūšys. Bet studijose aiškiai pasakyta, kad atominė energetika išliks viena pigiausių ir aplinkai palankiausių energijos rūšių. Vienam reaktoriui pakeisti reikia 150 kv. kilometrų saulės baterijų. O saulės energija – kol kas viena brangiausių.

– Jūs tikite, kad atominės jėgainės projektas gali sulaukti ES paramos?

– ES galima įtikinti, kad Lietuvos jėgainės projektas būtų visos Bendrijos politinis projektas. Juk kažkada pavyko įtikinti, kad geležinkelis „Rail Baltica“ būtų ne ekonominis, o politinis projektas.

Žinoma, būtina dar kartą atsiklausti Lietuvos gyventojų. Senasis projektas tautai netiko. Gal tiktų visiškai naujas projektas, paremtas naujomis technologijomis ir sulaukęs politinės bei finansinės ES paramos?

BFL

„Akivaizdu, kad XXI amžiaus ritmas reikalauja ryžtingesnių sprendimų, aktyvesnio veikimo ir didesnės lyderystės, susitelkiant ties tuo, kaip mes gyvensime po 5 ar 10 metų, o ne gyvenimu šia diena“, – įsitikinęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis. Pokalbis su juo – apie liberalią 2016 metų viziją.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kokie yra liberalų lūkesčiai dėl 2016-ųjų Seimo rinkimų, kokios bus pagrindinės jūsų programos gairės?

– Liberalai į šiuos rinkimus eina su aiškia didesnės Lietuvos vizija, kurią įsivaizduojame trimis pjūviais. Nežinau, kokio reikia sukrėtimo, kad suprastume, jog mūsų dramatiškai mažėja, todėl turi atsirasti politinė jėga, kuri pasakytų, kaip mes sustabdysime Lietuvos mažėjimą. Didesnė Lietuva reiškia daugiau Lietuvos piliečių visame pasaulyje. Į tai bus orientuoti mūsų siūlymai: dvigubos pilietybės ir internetinio balsavimo įteisinimas. Šiandien matome tam tikrą atskirtį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, ir tai yra tiltas, kurį privaloma nutiesti.

Didesnė Lietuva yra ir didesnės čia gyvenančių žmonių pajamos. Šiandien matome sveiko proto stokojančias lenktynes tarp partijų, kas pasiūlys di­desnę minimalią mėnesinę algą, bet dar nė viena pasaulio valstybė vien dėl to netapo turtingesnė. Tu­rime priimti aiškius sprendimus ekonomikoje, kad mūsų vidutinės pajamos būtų gerokai didesnės nei dabar. Šiandien valstybėje labiausiai dėmesio stokoja tie žmonės, kurie patys sugeba tvarkyti savo gyvenimą, pragyventi, užsidirbti duoną ir mokėti mo­­kesčius. Didesnė pagarba jiems turi būti politikos alfa ir omega.

Kalbėdami apie didesnę Lietuvą turime galvoje ir didesnes galimybes čia gyvenantiems. Tai yra viešosios paslaugos, kokybiškesnis išsilavinimas ir sveikatos paslaugas, paprasčiau tvarkomi įvairūs su valdžios institucijomis susiję reikalai. Esame šiek tiek įšalę ledynmetyje ir įstrigę laike, nes gyventojų ma­žėja, o pinigų poreikis įvairioms funkcijoms išlaikyti auga. Pinigų valstybėje yra nemažai, bet mes nesugebame jų efektyviai ir skaidriai naudoti, kad jų už­tektų toms paslaugoms teikti.

– Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, biurokratų Lietuvoje nemažėja. Kaip galima šį procesą suvaldyti?

– Per ketverius šios Vyriausybės darbo metus matėme labai negerą plaukimo pasroviui tendenciją. Kai nėra aiškaus politinio stuburo ir tvirtos pozicijos nedidinti valdymo išlaidų, tuomet politikus labai greitai pagauna tas išlaidų sūkurys, ir jos auga.

2016 m. jos auga nepadoriai, ypač matant, kad prognozuojamos pajamos į biudžetą nebėra tokios optimistinės. Sprendimas paprastas – reikalingas aiškus įsipareigojimas ir politinė valia bei gebėjimas at­silaikyti prieš sistemą. Dirbdami krizinėje Vy­riau­sy­bėje ne kartą turėjome panašias situacijas ir ne­­ma­žai sumažinome valdymo išlaidas.

Akivaizdu, kad šiandien valdžia tapo didesnė už valstybę, kitaip tariant, piliečiai nesugeba surinkti tiek pinigų į biudžetą, kiek valdžia jų išleidžia. Viskas turėtų būti atvirkščiai, valdžia negali būti didesnė už valstybę.

– 2016-ųjų biudžetą dėl per didelio išlaidavimo kritikuoja net Europos Komisija. Kaip vertinate šią situaciją?

– Deja, nėra išnaudotos mūsų ekonomikos augimo galimybės. Gaila, kad valdžia pasidavė artėjančių rinkimų nuotaikoms ir stengėsi pabarstyti papildomai surinktų pinigų visiems, užuot pradėjusi gyventi pagal kišenę. O ekonomikos augimą visada galima išnaudoti sėkmingiausiai, kai sugebi priimti sprendimus, lemiančius, kad pinigų žmonės turėtų daugiau.

Vyriausybės sprendimas padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) yra nepakankamas. Jei būtume sugebėję išlaikyti šių metų išlaidų dydį, galėtume padidinti NPD iki minimalios algos, o tai reikštų, kad du vaikus auginanti šeima papildomai galėtų uždirbti iki 900 eurų, atskaičius mokesčius. El­gia­masi gana lengvabūdiškai – atsirado daugiau pinigų, tai ir padalykime juos perskirstydami biudžetą. Tai klaidingas kelias.

– Žodžiai „liberalas“ ir „liberalizmas“ kai kuriuose diskursuose pastaruoju metu įgijo tam tikrą neigiamą aspektą, esą tai griauna valstybės pamatus, vertybes ir pan. Kaip tai vertinate?

– Liberalioji demokratija yra tas kelias, dėl kurio Europa tapo labiausiai klestinčiu kraštu visame pasaulyje. Jei Europa būtų pasirinkusi nacionalizmo arba uždaros ekonomikos kelią, šiandien turėtume kraujuojantį pasaulio regioną, kuris būtų ne donoras, o paramos gavėjas. Girdžiu tą diskursą ypač po lapkričio 13-osios Paryžiaus įvykių, esą Europos liberalios demokratijos kelias yra „perdėtas“ ir reikia grįžti prie nacionalizmo, kai kuriose valstybėse matome jį atgimstantį.

Europos stiprybė ir vienovė yra jos įvairovėje. Jei būtume pasidavę nacionalistinėms emocijoms, pradėję kurti barjerus, užsidarinėti sienas, kurti 28 atskiras gynybines strategijas ir užsienio politikas, tai ISIS ir Vladimiras Putinas būtų pasiekę savo tikslą – su­griauti stiprią Europą, kuri savo sėkmę grindė liberalios demokratijos vertybėmis.

BFL

2K projektas – konservatoriaus Andriaus Kubiliaus sutarimas palaikyti socialdemokrato Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę – jau devinti metai šių partijų „talibų“ primenamas kaip amžina gėda. Tačiau po 2016 m. Seimo rinkimų vėl tikėtina kairiųjų ir dešiniųjų brolystė, tik konservatorius pakeis liberalai.

Aušra LĖKA

Prasidedantis naujas politinis sezonas žada daug ikirinkiminių aistrų ir konvulsijų, tačiau, kaip nedažnai būna, kas užims pirmą vietą 2016 m. spalio 9 d. Seimo rinkimuose, intrigos beveik nėra.

Nežinia, kaip turėtų susimauti socialdemokratai ir kuo sužibėti kokia kita partija ar kokie stebukladariai neogelbėtojai, kad atimtų lyderystę iš socialdemokratų, kurie – unikalus atvejis – būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius pat aukštus reitingus.

Intriga tik tokia – kokią alternatyvą rinkėjai šįsyk jiems paliks renkantis politinius partnerius.

Ne tik politologai – ir sociologinėse apklausose pirmaujančių politinių oponentų lyderiai nesikrato galimos tarpusavio bičiulystės. Dabartiniai socialdemokratų koalicijos broliai – Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ gerokai apmenkę, kokių politinių vienišių gali neužtekti, be to, jie sunkiai prognozuojami.

Tai gal atėjo laikas pripažinti ir realybę: ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių.

Pyrago dalybos su liniuote

„Esu netinkamas žmogus paklausti, kas laimės rinkimus, nes tikiu geromis mūsų partijos galimybėmis rinkimuose“, – šypsosi Seimo rinkimuose kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlys debiutuosiantis Gabrielius Landsbergis.

Tačiau politines perturbacijas visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys primena pastarojo meto tendencijas: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną konservatoriai, kuriuos pakeitė socialdemokratai.

Maža to, sociologas primena, kad naujausioje Eurobarometro apklausoje pirmą kartą net 74 proc. lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.). Jei trys ketvirtadaliai gyvenimu patenkinti, kam keisti valdžią? Beje, šis rodiklis „mirtinas“ ir populistams, juk jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Tad kaip ir niekas nesiginčija: valdančiųjų socialdemokratų potencialas rinkimuose didžiausias. Beje, ši sėkmės aureolė aplenkė kitus valdančiosios daugumos partnerius – „darbiečius“ ir „tvarkiečius“, nes pirmasis smuikas – socialdemokratų, o kiti įsiminė kaip daugiau kakofonijos nei darnos įnešę orkestrantai.

Vis dėlto socialdemokratams partnerių reikės ir po 2016 m. rinkimų. Kaip tiksliai rinkėjai suraikys partijų rinkimų pyragą, prognozuoti, žinoma, dar ankstoka, juolab V.Gaidys dalijasi neseniai girdėtomis mintimis iš tarptautinės viešųjų nuomonės tyrinėtojų konferencijos, kad rinkėjai linkę vis vėliau priimti sprendimą, todėl prognozėse pasitaiko netikslumų.

Anksčiau buvo viskas aišku: kas balsuoja už Vytautą Landsbergį, tik košmariškame sapne galėjo balsuoti už Algirdą Brazauską. Dabar Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, ideologiniai skirtumai tarp partijų mažesni. Pokyčius lemia ir naujosios technologijos.

Pavyzdžiui, Izraelyje likus dienai iki šį pavasarį vykusių rinkimų, kai įstatymiškai kituose kanaluose agituoti jau buvo draudžiama, šalies premjeras Benjaminas Netanyahu per feisbuką kreipėsi į rinkėjus, kad tėvynė pavojuje, kad arabai gavo didžiulių išteklių ir bus blogai. Ir už jį balsavo daugiau rinkėjų, nei prognozuota.

Vis dėlto, pasinaudoję JAV sociologų naudojamu liniuotės principu – nubrėžus tiesę per partijų pastarųjų metų reitingus ir taip nustačius tendencijų kryptį (tiesa, prognozės tikslesnės, jei matuojama likus pusmečiui iki rinkimų), prie to dar prikalkuliavus savivaldybių ir merų rinkimų tendencijas, pabandėme suraikyti politinį pyragą ir padėlioti galimą koalicijų dėlionę.

Remdamasis apklausų duomenimis, V.Gaidys laurus irgi skiria socialdemokratams, nors ir nepastebi, kad jie pulsuotų energija, – matyt, dalis reitingo iš inercijos. Žinoma, partijoms balų prideda lyderiai, o Algirdas Butkevičius neturėtų tokio reitingo, jei jo teigiamai nevertintų ne tik socialdemokratų, bet ir konservatorių, kitų partijų elektoratas. Beje, kaip ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę teigiamai vertinančių yra net tarp jos nemėgstamiausios Darbo partijos šalininkų.

Kitų partijų rėmėjų meilės sunkiau sulaukdavę konservatoriai, bet, gera žinia jiems, ar audra, ar vėtra, už juos ateidavęs balsuoti tas pats stabilus elektoratas. V.Gaidys turi konservatoriams ir dvi naujas geras žinias: naujasis lyderis G.Landsbergis „paaugino“ partijos reitingus apie 1–2 proc., nors jo paties teigiamų ir neigiamų vertinimų balansas ir su minusu (bet, žinoma, ne tiek kiek ankstesnio lyderio A.Kubiliaus, kuris pagal šį parametrą – ligi šiol tarp „lyderių“). Be to, anksčiau buvo taip, kad kuo vyresnio amžiaus rinkėjų grupė, tuo daugiau ten konservatorių rėmėjų, o dabar daugiau jų atsiranda tarp jaunimo.

Tačiau konservatorius aplenkė kiti dešinieji – Liberalų sąjūdis. Jie, kaip atkreipia dėmesį V.Gaidys, trykšta energija, noru laimėti, kažką keisti. Anksčiau liberalų partijos paprastai mobilizuodavo savo žmogiškuosius ir materialinius (o tai nėra neturtingų žmonių partijos) išteklius prieš pat rinkimus ir rezultatas juose dažnai būdavo geresnis nei ikirinkiminis reitingas. Nuo pernai lapkričio, vadinasi, likus porai metų iki rinkimų, Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė augti ir liberalai stabiliai įsitvirtino antroje vietoje. Tokias tendencijas atkartoja ir jų sėkmės vektorius savivaldybių, merų, Europos Parlamento rinkimuose.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrinėjimai, liberalų šuolį lemia taip pat įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei tik liberalai imtų daryti klaidų. Bet kol kas vis daugiau žmonių juos įsimyli.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Politikos disciplinų grupės vadovas dr. Vincentas Vobolevičius pataria liberalams nesusipainioti didelės partijos, o ne mažo idėjiškai artimų žmonių sąjūdžio vaidmenyje, prie kurio jie daug metų buvo įpratę.

Dalis „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ šalininkų nutekėjo pas sociademokratus. V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, tai lėmė ir šių partijų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – Rolando Pakso skriaudos istorijos, bet nuo jos praėjo daugiau nei 10 metų ir šis potencialas senka.

„Ar Valentino Mazuronio žavesys trumpuoju laikotarpiu sugebės atstoti buvusį V.Uspaskicho žavesį? Trumpuoju laikotarpiu, nes ilguoju reikia ne vieno žmogaus žavesio, o kompetentingos komandos, kurios Darbo partijoje kol kas niekaip nematyti“, – svarsto V.Vobolevičius.

Gera žinia „darbiečiams“ – jų partija kartu su nauju lyderiu, buvusiu „tvarkiečiu“, ko gero, atsivilios ir dalį „tvarkiečių“. V.Vobolevičius net svarsto, kad Darbo partija gali visai dingti iš Seimo žemėlapio arba sumažėti iki kelių atstovų.

Užtat, jo prognozėmis, nedings Lenkų rinkimų akcija, gali atsirasti naujų partijų, bet jau kitas klausimas – kiek gausių.

Naujokų antplūdis neprognozuojamas

Tokios beveik revoliucijos, kokią rinkėjai per savivaldybių ir merų rinkimus užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus, bent kol kas, neprognozuojama. Tikimybė, kad Seimas priimtų jau įregistruotą Vytauto Matulevičiaus projektą, leidžiantį ir parlamento rinkimuose lygiomis teisėmis su partijomis kandidatuoti visuomeniniams komitetams, praktiškai lygi nuliui. Antra vertus, nacionaliniu mastu suburti tokius darinius nėra lengva.

O naujoms partijoms rastis laiko dar lyg ir yra, bet negirdėti charizmatiškų vedlių, norinčių tai padaryti. Kaip potencialūs naujos jėgos vedliai minėti ir europarlamentaras Antanas Guoga, ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, ir verslininkas Robertas Dargis, tačiau, tikėtina, jie „branginasi“ prezidento rinkimams. Arvydas Sabonis, turbūt visų partijų svajonė, kol kas, atrodo, turi ką veikti krepšinyje – jam ten prasmingiau, nei sėdėti Seime. Artūrą Zuoką eilinį kartą ištikusi politinė mirtis, šįsyk gal jau nepaliekanti šansų reanimacijai.

Visvaldo Matijošaičio, Vytauto Grigaravičiaus ar kitų merų partija, V.Vobolevičiaus nuomone, neatrodo įtikinamai: „V.Grigaravičius man atrodo pakankamai padorus žmogus, iš tiesų bandantis ką nors gero padaryti Alytuje. Kauno ir Šiaulių merai, net jei puoselėtų kokias nors oportunistines mintis, po metų mero poste nelabai turėtų kuo pasigirti. Tai jiems pakenktų rinkimuose, nes rinkėjai juos matytų būtent kaip oportunistus.“

Jei visuomenininkai, jau turintys savivaldybių mandatus, mestų savivaldybes ir imtų šturmuoti Seimą, rinkėjai gali jais nusivilti kaip ir partijomis. Juo labiau nusivils, jei, kaip ir partijos, į sąrašus įtrauks „puošmenų“, nė neketinančių dirbti Seime. Žmogiškieji rezervai rasti naujų žvaigždžių – daugelio riboti.

Parlamentarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė netgi siūlo įstatymu atgrasyti tokias rinkėjų apgavystes padidinant rinkimų užstatą tiems, kurių pareigos nesuderinamos su Seimo nario mandatu.

Alytaus meras V.Grigaravičius sako, kad rinkimų temos judėjimas „Alytaus piliečiai“ dar neaptarinėjo. Išrinkti į vietos valdžią (o išrinktas visas judėjimo žiedas – net trylika) davę pasižadėjimą dirbti čia, tad nebent keltų kitus savo narius. Beje, pats V.Grigaravičius, kuriam matuojami ir nacionalinio lygio politiniai krėslai, sako politinių ambicijų net ir kitiems rinkimams neturintis: atėjęs ketverių metų kadencijai, o po jos užleisiąs mero regalijas naujiems žmonėms ir naujoms idėjoms.

Prezidento rinkimuose sugebėjęs susirinkti protesto balsus Seimo narys, buvęs konservatorius Naglis Puteikis, savivaldybių rinkimuose bandęs repetuoti nacionalinio judėjimo „Puteikis plius“ scenarijų, prisipažįsta pralaimėjęs: „Siūliau tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, kurios yra Seime, nepakanka demokratijai, jungtis rinkimams, steigti partiją. Bet sulaukiau ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad aš pats ir žmonės, kurie mane remia, tokie pat „blogiečiai“ kaip tos partijos Seime, kad man trūksta vertybių, esu egoistas, noriu valdžios ir turto.“

Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje Danės apygardoje, kur jau yra laimėjęs kaip konservatorius, o nesisteminių, oponuojančių kitoms parlamentinėms partijoms politikų vienijimosi esą tegu imasi kiti. „Per prievartą mielas nebūsi. Jei atsiras koks darinys, pakvies – svarstysiu“, – sako N.Puteikis, nors kol kas prisipažįsta neįžvelgiąs, kad kas norėtų praturtinti rinkėjams politinį meniu ir steigti partiją. O tai  reikia padaryti iki balandžio 2-osios.

Seimo politinis vienišius Valerijus Simulikas, nesėkmingai bandęs tapti Šiaulių meru, neslepia, kad visą vasarą diskutuoja su visuomeniniais komitetais (tiesa, kol kas daugiau Šiaulių apskrities ir kaimyninių rajonų), kaip susivienyti. Ne prieš partijas, bet prieš nomenklatūrą, rasti bent kokias 5–6 idėjas, kurios būtų pagrindas kurti vieningą visuomeninį darinį, mat parlamentaras tiki, kad projektas tokius įteisinti ir Seimo rinkimuose sulauks pritarimo.

Sociologas V.Gaidys primena, kad jau dešimtmetį tokių naujų partijų, kurios nušluodavo ligšiolines, kaip Naujoji sąjunga 2001 m. ar Darbo partija 2004 m., nebėra. Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija 2008 m. dar laimėjo 16 mandatų. O praėjusiuose rinkimuose iš debiutavusių šešių partijų ar jų darinių sėkmingiausias buvo „Drąsos kelias“, ir tik su septyniais mandatais, nors jo lyderė Neringa Venckienė svaičiojo apie 30–40, o netrukus tokio darinio Seime ir visai neliko.

Protesto potencialas lyg ir mažėja. Bet sociologas atkreipia dėmesį, kad pasaulis kunkuliuoja, pavyzdžiui, imigracijos politika keičia rinkėjų politinius pasirinkimus kitose Europos šalyse. Jei esamos partijos neatsižvelgs į naujas aktualijas, tą padarys naujos. O metų iki rinkimų užtektų naujai partijai pakilti tiek, kad sudarytų rimtesnę konkurenciją senbuvėms, tik ir vėl kyla charizmatiško, visuomenei žinomo lyderio problema.

V.Vobolevičius taip pat neatmeta naujos partijos steigimo galimybės: „Nors ilgainiui naujų partijų potencialas mažėja (reikia vis didesnio stimulo ar skandalo, kad įtikintų rinkėjus pasikliauti nauja jėga, o po Garliavos įvykių sunku įsivaizduoti tokį naują stimulą), potencialių lyderių dar turime (A.Guoga ir kt.), pinigų taip pat („Misija – Lietuva“) ir politinio fermento (nepartinių sėkmė savivaldos rinkimuose).“

Bet net jei nepavyktų suburti naujos partijos, vienmandatėse politiniai vienišiai gali laimėti aukso puodą: ko nors vertingo Seime vienas nenuveiksi, bet tokie balsai gali gerokai aptirpdyti partijų laimėtus mandatus ir tapti auksiniais formuojant valdančiąją daugumą.

Koalicija: broliausis politiniai oponentai?

V.Vobolevičiaus manymu, visai reali socialdemokratų ir liberalų koalicija: „Liberalai jau kuris laikas siunčia signalus, kad sutiktų dirbti vienoje komandoje su bet kuo, kas formuos Vyriausybę. O socialdemokratams Liberalų sąjunga būtų, ko gero, stabilesnis, mažiau galvos skausmo keliantis koalicijos partneris nei „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ ar Lenkų rinkimų akcija. Žinoma, tokia koalicija, kaip ir visos vaivorykštinės koalicijos, patirtų išbandymų artėjant kitiems Seimo rinkimams, bet tie išbandymai turėtų nebūti baisesni nei dabartinės koalicijos.“

Politologas matytų tokią dalijimosi valdžia formą: pasidalyti ministerijas ir duoti vieni kitiems pakankamai veikimo laisvės. Balsuodama dėl įstatymų tokia koalicija rastų bendrą kalbą kai kuriose srityse (pavyzdžiui, partnerystės, abortų, dirbtinio apvaisinimo klausimais liberalai ir dalis socialdemokratų turi beveik identišką požiūrį). „Ekonomikos srityje ideologijos turėtų skirtis, bet Lietuvoje nemažai socialdemokratų yra anokie kairieji“, – pastebi V.Vobolevičius.

Nespjauna į tokią koaliciją ir dabartinis premjeras, puikiai suvokdamas, kad lošia nepralošiamą partiją: socialdemokratai – reitingų viršūnėje, tad jie, tikėtina, turės pirmenybę rinktis.

Tiesa, pasak V.Vobolevičiaus, nėra aišku, ar socialdemokratai ir liberalai turės pakankamai balsų tik dviese suformuoti koaliciją. Kas būtų trečias ar ketvirtas? Darbo partija? Nauja partija? „Bet daugėjant žaidėjų mažėtų pyrago kąsnis už dalyvavimą koalicijoje. Jam daug sumažėjus galėtų imti neapsimokėti – ypač liberalams – rizikuoti rinkėjų nusivylimu dėl „obuoliavimo su socialdemokratais“,  – svarsto V.Vobolevičius.

Jis neatmeta ir tokio varianto, kad konservatoriams ir liberalams gavus po didelį, nors ne didesnį už socialdemokratus, vietų bloką šis tandemas bandytų suformuoti Vyriausybę. Nors formatoriaus teisė priklausytų socialdemokratams, niekas neverčia antrosios ar trečiosios partijos priimti jų pasiūlymų. Juos atmetus Ministrų kabinetą formuotų antroji pagal dydį partija. Dabartiniam premjerui ir ypač socialdemokratams simpatijų nejaučianti Prezidentė tokį scenarijų galbūt vertintų teigiamai.

Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis nesibaido socialdemokratų, bet pirmenybę teiktų konservatoriams, juo labiau dabar, kai kartu su G.Landsbergiu ateina jaunesnių ir liberalesnių politikų, su kuriais liberalams daug lengviau bendrauti. Be to, liberalai jau dabar derinasi dėl vienmandatininkų iškėlimo su V.Matijošaičio „Vieningu Kaunu“.

Beje, liberalai artėjant rinkimams ne tik ketina paskelbti galimus savo ministrus, bet ir parengs įstatymų projektus pagrindiniais klausimais, kad rinkėjai – o ir potencialūs koalicijos partneriai – žinotų, kokie sprendimai laukia liberalų sėkmės atveju.

Bet, pasak V.Vobolevičius, Liberalų sąjungos ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų koalicija apsunkintų konservatorių tapatybės įtvirtinimą (darant prielaidą, kad jie tą tapatybę suras): „Norint diferencijuotis nuo liberalų (ko konservatoriams labai reikia), privalu patiems žinoti, koks jų identitetas, ir garsiai komunikuoti: mes geresni už liberalus. Liberalams nuėjus su socialdemokratais, konservatoriai galėtų taip kalbėti ketverius metus; būdami koalicijoje su liberalais – nelabai. Neradus savo naujos tapatybės ir jos nepardavus rinkėjui konservatoriams, manau, bus ne kas.“

Neaišku ne tik tai, kaip konservatoriams pavyks ieškoti savo naujo identiteto, bet ir kaip dėl jo sutarti partijos viduje. Konservatorių planuojama revoliucija rinkimų sąrašuose (vienmandatėse vietoj veteranų keliant naujus jaunesnius asmenis, nauja atrankos sistema) gana rizikinga. Nors, V.Vobolevičiaus prognozėmis, naujokai, jei tik kryptingai dirbs, gali susikurti naujas laiminčiąsias koalicijas apygardose. Žinoma, dar daug priklauso, ką prieš juos pastatys liberalai, nes konservatoriams konkuruoti su liberalais jaunumu yra tas pat, kas konkuruoti su popiežiumi katalikiškumu.

G.Landsbergis aiškina, esą konservatoriai turi parodyti, kad jų partija turi stiprių idėjų, stiprių žmonių, bet ir nėra užsidariusi viduje, atsiveria visuomenei. O nauja rinkimų sąrašų sudarymo tvarka remiasi panašiais principais, pagal kuriuos renkamas ir partijos pirmininkas, – su kandidatų debatais, diskusijomis, kodėl už jį turi būti balsuojama, ir čia lygias teises konkuruoti turi ir partijos senbuviai, ir naujokai.

Tačiau viešojoje erdvėje jau „padalytos“ prestižiškiausios apygardos – ir daugiausia G.Landsbergį remiančiam partijos jaunimėliui. „Žmonės jau diskutuoja su skyriais, informacija jau vaikšto. Kažkas susumavo bendrą paveikslą, bet jis nėra tikslus, tai tik kalbos – 100 proc. galiu garantuoti. Skyriai tik pradeda siųsti grafikus, kada organizuos debatus“, – dievažijasi G.Landsbergis.

Jis gali būti ir teisus, nes, kaip mano kai kurie partijos senbuviai, jaunasis partijos sparnas pasiskubino nutekinti informaciją, kaip jie norėtų, kad būtų, spaudimu ir skaldymu paimant viršų.

O partijos senbuviai neslepia apmaudo, kad jaunimas lipa per galvas. „Amžius diskriminuojamas, nors brandus politikas yra vertybė. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis kandidatavo į Europos Parlamentą antrai kadencijai būdamas 77-erių, bet jį konservatoriai garbino. O ar blogai dirbo? Ne, juo didžiuojamės, nesvarbu, kad buvo garbaus amžiaus. O Valdas Adamkus į prezidentus antrai kadencijai kandidatavo 78-erių. Jie mano amžiumi tegu nesirūpina, aš pati juo pasirūpinsiu. Svarbu, kaip aš jaučiuosi“, –  piktinasi 78-erių Seimo narė Marija Čigriejienė.

Jai nepriimtinas, jos žodžiais tariant, jaunimo įžūlumas: pusę metų partijoje, ir jau viešpats. Kai per žiniasklaidą paskelbiama, kad iš politikų, laimėjusių vienmandatėse apygardose, jos atimamos, tai nedora, negražu, ir jokios demokratijos. Veidus reikia keisti, pripažįsta M.Čigriejienė, bet reikia žiūrėti kuo – reikia, kad žmonės tave žinotų, jei nori, jog išrinktų vienmandatėje apygardoje. Reikia pirma įdirbį padaryti. Tad kam į Kauną importuoti nieko čia nenuveikusį vilnietį Tadą Langaitį, kai yra politikų, kurie gali vesti Kauną?

Į Kauną bandoma stumti ir Vilniuje rinkimus pralaimėjusi buvusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, beje, ir į Europos Parlamentą išstumta be įdirbio partijoje. Vilniuje lyg ir logiška, kad vienmandatės atsisakys A.Kubilius, jau stovintis eilėje prie savo užsitarnauto aukso puodo – vietos Europos Parlamente. Bet kažin ar pasiteisins strategija, jei nuolatinius kai kurių vienmandačių laimėtojus staiga pakeis dar nedaug partijoje nuveikę jaunuoliai. Taip gali tik atsirasti papildomų konkurentų. Pavyzdžiui, M.Čigriejienė sako, kad ją tik juokas ima iš tokių rokiruočių, nes su savo įdirbiu ji galinti eiti ir kaip nepriklausoma kandidatė.

Bet, kaip tikina G.Landsbergis, svarbiausias žodis – vietos skyriaus. „Tai kad konservatoriai labai paklusnūs. Tik aš nepaklusni, galvoju savo galva. Aš tarnavau žmonėms, o nieko dar nenuveikę jaunuoliai sėdės ir atrinkinės, kam kandidatuoti“, – piktinasi M.Čigriejienė.

„Sutinku žmonių, kurie sako buvę arti mūsų partijos, tikėję jos idėjomis, kai kuriais lyderiais, bet iki tol neįsijungę. Mes privalome atsiverti. Rinkėjai taip pat nori naujų veidų, nori matyti kaitą. Tikiu atvira partijos bendruomene. Per ilgai buvome užsidarę, dogmatizuoti, skirstėme žmones į tinkamus ir netinkamus. Naujų žmonių jungimasis prie konservatorių – vertybė ir stiprybė. Bet, kaip ir kitos partijos, turime susiformavusį sluoksnį, kuris nesuinteresuotas kaita, atsargiai žiūri į naujų žmonių įsijungimą“, – aiškina kol kas Briuselyje reziduojantis ir į Lietuvą kitą pavasarį, kai bus sudaryti galutiniai rinkimų sąrašai, žadantis grįžti G.Landsbergis.

Atsinaujinti, žinoma, reikia. Bet gal metai iki rinkimų – per mažai laiko norint įsitraukti į partijos veiklą ir pretenduoti į vienmandatę apygardą, kaip kad Vytautas Kernagis jaunesnysis? Bet juk ir konservatorių pirmininkas juo išrinktas vos apie pusantrų metų pabuvęs eiliniu nariu.

Pasak socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo Algirdo Syso, nuostata tokia: jei politikas yra laimėjęs vienmandatėje apygardoje, jis turi nerašytą pirmenybę vėl joje kandidatuoti, nebent pats nenori, pavyzdžiui, kaip Bronius Bradauskas. O daugiamandatėje bus laikomasi kvotų, kad kiekviename dešimtuke būtų 4–6 vietos moterims ir jaunimui.

Socialdemokratai dar pavasarį patvirtino 39 iš 71 vienmandatininko. Vertino žmogaus žinomumą, ar neturi jokių „uodegų“, ar pajėgus laimėti rinkimuose. Socialdemokratų Achilo kulnas – didieji miestai: ieškoma, kas čia galėtų jiems pelnyti nors pusę tiek mandatų, kiek jie sugeba laimėti provincijoje. Juolab tikėtina, kad miestuose dar gali atsirasti daugiau apygardų, mat šiuo metu rinkėjų skaičius tarp jų miestuose ir provincijose labai neadekvatus.

A.Sysas neslepia: socialdemokratai siūlo ir vienmandatę apygardą, ir gražų skaičių rinkimų sąraše nepartiniam ministrui S.Skverneliui, dabar vadovaujančiam „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atsakomybei priskirtai Vidaus reikalų ministerijai. Paprastai socialdemokratai nesivaiko „pirktinių“ kandidatų, mat paskui partijos patiria keblumų.

Tai gerai žino Liberalų sąjūdis: į Europos Parlamentą su liberalais patekę Margarita Starkevičiūtė, Leonidas Donskis ar dabar A.Guoga nelabai paisė partijos. Bet, kaip pasakoja Liberalų sąjūdžio pirmininkas E.Masiulis, liberalai mėgsta eksperimentuoti, tad politinių naujienų bus – tarp vienmandatininkų tokių bus apie 10–15.

Vieni jų – mažiau žinomi partijos nariai, kiti ne. Žinoma, liberalai norėtų, kad jie po to integruotųsi į partiją, bet nekelia tokios sąlygos. „Visur reikia sveiko proto ir balanso, partijos turi atsinaujinti. Diskusijų būna, bet tai normalus procesas, kuris negraso partijos skilimu“,  – tikina E.Masiulis, pabrėždamas, jog vasarį ir kovą sklandžiusios diskusijos, kad gal A.Guoga burs naują partiją, išsemtos ir iki Seimo rinkimų nieko daugiau nebus.

Tarp liberalų geidžiamiausių – tas pats S.Skvernelis. Vienų šaltinių teigimu, liberalai jam siūlo penktą numerį sąraše, kiti dar aukštesnį. Bet pats S.Skvernelis tikina kol kas dėl tolesnio dalyvavimo politinėje veikloje neapsisprendęs. Vis dėlto jo retorika akivaizdžiai rodo, kad neapsispręsta nebent dėl detalių: eiti vienam ar su kuria nors partija, į Seimo ar prezidento rinkimus.

Tad vaivorykščių tarp skirtingų ideologijų partijų ar politinių vienišių, kurių visi nori, o ir jiems praktiškai tinka beveik kiekviena partija, kuri tik gali pasiūlyti valdžią, kitą rudenį neišvengiamai bus įvairių. Vaivorykštė – nuostabiai gražus gamtos reiškinys. Tiesa, trumpalaikis. Ilgesniam laikotarpiui mūsų politinėje padangėje reikėtų didesnių ir ilgaamžiškesnių permainų.

"Veido" archyvo nuotr.

Partijos. Kai partijose nėra normalios „apykaitos“,  naujų lyderių partijai ieškoma tarp giminaičių ar kaip „veido“ picos reklamai, o į valstybės vadovus kai kurios seniai nė nepretenduoja.

„Paskutines dienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius pasitraukia pagal „geriausius“ kaimyninių Rytų valstybių pavyzdžius – pasiūlydamas įpėdinį“, – stebisi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius. Maža to, jį  prilygino Estijos premjerui, mat abu panašaus amžiaus. Tik Taavi Rõivas į partiją, kuriai dabar atstovauja, įstojo būdamas devyniolikmetis, prieš septyniolika metų ir visą tą laiką joje aktyviai dirbo. O A.Kubiliaus „protežė“ Gabrielius Landsbergis viešai televizijoje prisipažino gerai nė neatsimenantis, prieš pusantrų metų ar kada įstojęs į konservatorių partiją, kuriai dabar nori vadovauti.

Kita pretendentė atnaujinti konservatorius Irena Degutienė – pusaštuntų metų vyresnė nei pasitraukiantis lyderis. Patirtis – privalumas, nors kas galėtų paneigti, kad debiutuoti partijos lyderio poste beveik 66-erių gal kiek ir vėloka. Anot A.Krupavičiaus, jei šalyse nevyksta revoliucijos, partijų pirmininkais paprastai tampa 40-50 metų politikai. Bet galimos ir išimtys, taip pat tokiais atvejais, kaip kad dabar: TS-LKD lyderių kaita ne tik subrendusi, bet ir perbrendusi, nes akivaizdu, kad A.Kubilius neturėjo jokių galimybių sustiprinti savo autoritetą ir tuo pačiu padėti partijai įgyti didesnį rinkėjų pasitikėjimą. Politologas neabejoja, kad A.Kubiliui reikėjo pasitraukti anksčiau, matant, kad rinkėjų parama gerokai „įšalusi“ ir partija, net būdama opozicijoje, nepajėgia mobilizuoti daugiau rinkėjų, o kita dešinioji partija – Liberalų sąjūdis akivaizdžiai auga ir šauna į priekį. Tad dabar, kadangi keisti lyderį konservatoriai vėluoja, pasak politologo, blogame žaidime reikia ieškoti išeičių ir I.Degutienės sėkmės atveju ji būtų pereinamojo laiko pirmininkė, kol partijoje atsirastų patyręs, bet jaunesnis lyderis.

Bet ar beveik15 tūkst. narių turinčioje partijoje tik tokia konkurencija dėl lyderio posto, kad į jį gali pretenduoti partijos naujokas, nė karto nedalyvavęs Seimo ar savivaldybių rinkimuose, ir partijos veteranė, kurios amžiaus politikai dažniau atsisveikina, nei debiutuoja partijos lyderio poste? O prie to pridūrus, kad per beveik ketvirtį amžiaus, kai egzistuoja ši partija, tai bus tik trečias jos lyderis, nors ši partija yra kur kas skaudžiau prapylusi rinkimus, nei kad neseniai renkant savivaldybių tarybas ir merus, kyla abejonių, ar joje galioja, ar tik imituojami demokratiniai procesai. Iki šiomis dienomis vykstančių šios partijos pirmininko rinkimų bent jau nebuvo kilę klausimų, ar nesupanašėjome su kokia Rytų tradicijų valstybe, kur postai tebepaveldimi.

O kai nėra rimtos konkurencijos partijos viduje, nenuostabu, kad konservatoriai ne tik pralaimi merų rinkimus net savo tėvonijose laikytuose miestuose, bet jau vienintelį kartą 1997 m. tebandė ir nesėkmingai varžytis dėl Prezidento posto.

Ir toli gražu konservatorių lyderystės brokas dar ne pats didžiausias tarp didžiųjų Lietuvos parlamentinių partijų, turinčių per 5 tūkst. narių, jau nekalbant apie demokratijos procesus kai kuriose mažesnėse partijose. Apskritai, ar normalu, kad Lietuvai per daugiau kaip 22-ejus metus, kai buvo atstatyta prezidento institucija, partijų deleguoti asmenys vadovavo tik šešerius metus: pirmus penkerius – socialdemokratų vedlys Algirdas Mykolas Brazauskas ir metus su trupučiu – gėdą Lietuvai padaręs „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Rolandas Paksas, iš šio posto nušalintas apkaltos būdu. Ne tik konservatoriai, bet ir kai kurios kitos didžiosios partijos ne tik nekonkuruoja, bet net nekelia savo kandidatų šalies vadovo rinkimuose.

Ką ten Prezidento rinkimai – ne veltui partijos tiek metų priešinosi piliečių pageidavimui rinkti merus tiesiogiai, nes kai kur jų regioniniai lyderiai neatsilaikė prieš grupelę rinkimams susibūrusių visuomenės atstovų. Maža to, ir Seimo rinkimuose kai kurie vėliau aukštas pareigas parlamente gaunantys politikai vengia varžytis vienmandatėse apygardose ar jose pralaimi konkurentams.

Paradoksas: rinkėjams taip mėgstant balsuoti už asmenis, o ne partijų sąrašus, net didžiosios partijos nesugeba iš savo narių surasti vieno kandidato į prezidentus, bent poros dešimčių, kuriuos rinkėjai tiesiogiai išrinktų merais, ir trijų keturių savo narių, sėkmės Seimo rinkimuose atveju pajėgsiančių vadovauti ministerijoms?

Ir tai ne tik tų beveik 4 proc. piliečių, Lietuvoje priklausančių partijoms, vidinė problema, o visų mūsų bėda, nes nuo politinės klasės ir jo elito kokybės priklauso visos valstybės kryptis ir pažangos tempas. Kodėl partijos nebeatlieka šios esminės savo funkcijos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Veido“ savivaldybių reitingo lyderei vadovauja socialdemokratas, pusei pirmojo dešimtuko – liberalių partijų merai, o autsauderiams – Lenkų rinkimų akcija ir konservatoriai.

Artėjant pasirinkimui, kam atiduoti savo regiono vadžias kitiems ketveriems metams, pravartu būtų paanalizuoti, kurių partijų vairuojamos savivaldybės lemia geresnę gyvenimo kokybę – darbo vietas, didesnes pajamas, investicijas į regioną, saugesnę aplinką. Remiantis gyvenimo kokybę geriausiai atskleidžiančiais rodikliais sudaryto „Veido“ savivaldybių reitingo aukščiausioje pozicijoje – socialdemokratų vadovaujamas Klaipėdos rajonas, o paskutiniame dešimtuke – vos viena jų vedama savivaldybė. Pirmame dešimtuke vyrauja liberalios partijos.

Savivaldybėms autsaiderėms vadovauja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lenkų rinkimų akcijos merai.

Socialdemokratų postų daug, bet nė vieno geidžiamiausio

Šiuo metu daugiausiai – net per trečdalį savivaldybių (21) valdo socialdemokratai. Kai kurias valdo tikrai sėkmingai. Beje, „Veido“ taip pat sudarinėjamuose merų reitinguose (jie skaičiuojami pagal merų, valstybės institucijų bei verslo asociacijų atstovų balsus ir savivaldybės vietą „Veido“ reitinge) iš šešių nugalėtojų – keturi socialdemokratai, po vieną Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Liberalų ir centro sąjungos atstovą. Beje, geriausiais išrinkti merai kelerius metus nebereitinguojami, priešingu atveju socialdemokratų lyderystė būtų dar ryškesnė.

Naujausiame „Veido“ savivaldybių reitinge socialdemokratų lyderiaujamų – vos trys, tiek pat kiek Liberalų sąjūdžio, tik šis teturi devynis merus. Gal socialdemokratų lyderystė ne tokia ryški, nes vis dėlto didmiesčiuose, šalia jų esančiuose rajonuose gyvenimo kokybės rodikliai geresni nei kaimiškuosiuose rajonuose, o socialdemokratų „specializacija“ kita – provincija. Socialdemokratai neturi ir seniai neturėjo nė vieno prestižiškiausio mero portfelio: Vilnių valdo Artūras Zuokas, ką tik užregistruotos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) lyderis, Kauną – tradiciškai konservatoriai, Klaipėdą – tradiciškai liberalai.

Kažin ar kas keisis ir kitų metų vasario pabaigoje ar kovo pradžioje vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose, nepaisant to, kad Lietuvoje socialdemokratai dabar yra „ant bangos“: sociologinės apklausos nacionaliniu mastu nesutampa su rinkėjų pasirinkimu atskiruose regionuose. Didelės sėkmės tarp miestiečių socialdemokratams neprognozuoja ir šiemet vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose jiems atiduoti balsai: nė viename iš trijų didmiesčių jie nelyderiavo.

O juk tai trečdalis valstybės gyventojų, juolab turinčių didžiausią finansinę, ir ne tik, įtaką valstybei. Socialdemokratams tai skaudama vieta – jie vis išsako siekį bandyti labiau atliepti ir miestiečių lūkesčius. Vis dėlto neatrodo, kad turi ambicijų rimtai varžytis dėl didmiesčių karūnų jau artimiausiuose pirmą kartą vyksiančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose: Kaune į kovos ringą dėl prestižinio portfelio nutarė mesti Orintą Leiputę, Klaipėdoje – Liliją Petraitienę. Tačiau didesnė tikimybė, kad konservatorių ir liberalų tėvonijose šių kandidatams konkurenciją gali sudaryti koks visuomenėje populiarus asmuo nei mažiau populiarių čia partijų senbuvės. Dėl kandidato į Vilniaus merus dar varžosi aštuoni socialdemokratai, tačiau ir ten tarp lyderių – partijos funkcionieriai, o charizmatiškų, visuomenėje vizionieriškomis idėjomis garsėjančių vardų tarp jų negirdėti.

Tad kovose dėl didesnių miestų socialdemokratai gali tikėtis nebent išlaikyti Šiaulius, kur europiniuose rinkimuose lyderiavo surinkę penktadalį balsų.

O savose tėvonijose provincijoje sociademokratų, tikėtina, vėl lauks sėkmė: net prasčiausios gyvenimo kokybės savivaldybėse, kurioms diriguoja socialdemokratai, gyventojai prieš juos protestuoti ir bandyti laimę rinkdami kitus, regis, neketina: vos 51 vietoje iš 60-ies „Veido“ savivaldybių reitinge atsidurianti socialdemokratų valdoma Kelmė europiniuose rinkimuose vis tiek juos iškėlė į lyderius.

Socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo savivaldybių tarybų rinkimams partijos vicepirmininko Algirdo Syso prognozėmis, visi esami jų partijos merai bus patvirtinti pretendentais į šį postą naujai kadencijai, nebent patys to nenorėtų. Beje, Europos Parlamento rinkimuose ši partija lyderiavo beveik tokiame pačiame skaičiuje savivaldybių, kiek ir dabar turi merų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Europa sukrėsta: Europarlamento rinkimuose pergalę švenčia radikalios, marginalios ir populistinės partijos. Tačiau JAV gali pasigirti dar keistesnėmis partijomis. Tiesa, jos valdžios taip ir neįgavo.

Tradiciškai daugumoje šalių dominuoja trijų pakraipų partijos – kairieji (nuo socialdemokratų iki bolševikų bei anarchistų), centras (liberalai) ir dešinieji (nuo krikščionių konservatorių iki fašistų bei nacionalsocialistų).
Jungtinėse Valstijose yra tik dvi dešiniosios pakraipos partijos – demokratai (dešinieji) ir respublikonai (dar labiau pasislinkę į dešinę), tokių kairiosios pakraipos partijų, kokios egzistavo Europoje, Amerikos valdžioje nebuvo, tačiau, savaime suprantama, demokratų stovykloje dažniausiai prieglobstį randa liberalesnių ir kairesnių pažiūrų asmenys, o respublikonų – konservatyvesnių.
Tiesa, JAV istorijoje pasitaikė įdomių paradoksų, pavyzdžiui, XIX a. sprendžiant vergovės panaikinimo klausimą respublikonai pasisakė už vergovės panaikinimą, o demokratai – prieš, nors pagal stereotipinius standartus turėjo būti atvirkščiai.
Praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis JAV ir Vakarų Europoje buvo vadinamosios kontrkultūros ir socialinių pokyčių metas: roko muzika, bohemiškas gyvenimo būdas, laisva meilė, narkotikai, pilietinių teisių judėjimas, karas Vietname ir t.t. Visi šie dalykai vertė daugumą tuometinių jaunų žmonių, kuriems dabar apie septyniasdešimt metų, tikėti, kad tai veda į tobulesnę, utopinę ateities visuomenę, kurioje klestės taika ir meilė. Tačiau visa tai daugiau ar mažiau tebuvo kalbos bei svajonės.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m