Tampa dėsninga, kad abi pagrindinės Lietuvos partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – prezidento rinkimuose arba iš viso nekelia savo kandidato, arba kelia antraeilę figūrą.

Tai, kad prezidento rinkimuose socialdemokratai vietoj partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus kels europarlamentarą Zigmantą Balčytį, netapo kaži kokia savaitės naujiena, nei juo labiau sensacija. Trys viena po kitos darytos apklausos dar prieš mėnesį parodė, kad prezidento rinkimuose A.Butkevičius neturi jokių šansų prieš Dalią Grybauskaitę, kuri beveik garantuotai sieks perrinkimo antrai kadencijai. Juolab kad visos trys apklausos, skirtingu laiku darytos tiek „Spinter tyrimų“, tiek „Baltijos tyrimų“, davė stebėtinai vienodą rezultatą – trigubą D.Grybauskaitės persvarą prieš A.Butkevičių, o „Vilmorus“ apklausa parodė, jog prezidentės populiarumo nesumenkino nei skandalas dėl VSD pažymos nutekinimo, nei nenutrūkstantis Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės puolimas. Vadinasi, tai ne atsitiktinumas, o aiški tendencija.
Tokiomis aplinkybėmis A.Butkevičiui kelti savo kandidatūrą prieš D.Grybauskaitę būtų tolygu politinei savižudybei. Ne paslaptis, kad D.Grybauskaitė turi didžiulį psichologinį pranašumą prieš A.Butkevičių, kuris prieš dešimtmetį nesugebėjo prilygti jai perėmęs finansų ministro portfelį, o prieš penketą metų jau kartą buvo dabartinės valstybės vadovės sutriuškintas per pirmąjį prezidento rinkimų turą. Lygiai visi matėme, kaip įsakmiai pernai prezidentė nurodinėjo Vyriausybę formuojančiam A.Butkevičiui, ką jis galįs įtraukti į Ministrų kabineto sudėtį, o ko – ne. Ir nuo tol kiekvieną pirmadienį rytais linkstančiomis kojomis eina į Prezidentūrą, kaip prasikaltęs mokinukas pas mokyklos direktorę.
Į tai atsižvelgus įsivaizduoti, kad rinkimų kampanijos metu tarp A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės gali vykti lygiavertė dviejų kandidatų į prezidentus diskusija, tai tas pat, kaip bandyti įsivaizduoti lygiavertę diskusiją tarp triušio ir anakondos. Na, nebent šioji būtų labai soti keliais ministrais ir kuo nors neįtikusiu ambasadoriumi desertui. Tačiau triušiui dėl to drąsiau nebus.
Vis dėlto pakartotinis sutriuškinimas prezidento rinkimuose – toli gražu ne pats baisiausias dalykas, galintis ištikti A.Butkevičių. Daug didesnį nerimą jam kelia perspektyva po pralaimėtų prezidento rinkimų likti ir be premjero posto. Tikriausiai neišduosiu didelės paslapties pasakydamas, kad dar prieš kelerius metus A.Butkevičius, kaip galimas kandidatas į premjerus hipotetinės socialdemokratų pergalės rinkimuose atveju, nekėlė D.Grybauskaitei jokių šiltų minčių. Vargu ar po metus trukusio jau nebe hipotetinio premjero A.Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės darbo (tiksliau – nedarbo) prezidentės požiūris į jį pasikeitė į gerąją pusę.
Lygiai vieša paslaptis, kad A.Butkevičiaus, kaip premjero, veikla netenkina ne vien tik prezidentės, opozicijos ir netgi koalicinės Darbo partijos, kurios lyderis Viktoras Uspaskichas įvardijo dabartinę Vyriausybę silpniausia iš visų buvusiųjų. Jo (ne)veikla netenkina ir pačių socialdemokratų, kurie tik ir ieško preteksto sklandžiai pakeisti ministrą pirmininką lyg ir Juozu Oleku, lyg ir Juozu Bernatoniu ar kuriuo kitu „bičiuliu“. Pralaimėti prezidento rinkimai, po kurių pagal Konstituciją Vyriausybė grąžina naujai išrinktajam valstybės vadovui savo įgaliojimus, yra tiesiog idealus pretekstas ir galimybė imtis tokios rokiruotės. Juk Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog naujasis prezidentas turi skirti premjeru tą, kuris gali gauti Seimo daugumos paramą, nesako, kad reikia būtinai skirti tą patį asmenį. Galima skirti jo partijos kolegą…
Prieš tris savaites A.Butkevičius interviu LRT „Savaitei“ išsidavė mąstąs apie tokią galimybę. Paklaustas, ar turįs garantijų, kad laimėjusi prezidento rinkimus D.Grybauskaitė paliks jį premjeru, A.Butkevičius atsakė: „Aš taip negalvoju. Gal reikės atsisveikinti pasakant: na ką, Butkevičiau, tau reikalavimai buvo keliami aiškūs, suprantami, tau nepavyko, ir mes turim gražiai atsisveikinti vienas su kitu. Nesu toks žmogus, kad laikyčiausi tos kėdės bet kokia kaina.“ O pamąstęs ėmėsi prevencijos, vietoj savęs į nelygią kovą su D.Grybauskaite statydamas Z.Balčytį, kadaise Algirdo Brazausko numatytą įpėdiniu tiek premjero, tiek LSDP pirmininko poste, o pastaruoju metu vis atviriau reiškiantį pretenzijas į šį palikimą. Pralaimėjęs ir vėl išvažiavęs į Europos Parlamentą Z.Balčytis dvigubai sumažintų A.Butkevičiaus galvos skausmą.
Kartu būtų pratęsta pusantro dešimtmečio siekianti tradicija, kad socialdemokratai nekelia prezidento rinkimuose savo partijos lyderio. Pradžią tam padarė A.Brazauskas, kuris, baigdamas jam atvirai nuobodžią prezidentavimo kadenciją, užuot siekęs perrinkimo 1997 m., paragino saviškius remti tuo metu ~de facto~ nepartinį Artūrą Paulauską. Per kitus, 2002-ųjų prezidento rinkimus socdemai kėlė ne savo lyderį A.Brazauską, o savąjį ~enfant terrible~ Vytenį Andriukaitį, kuriam tai turėjo būti ambicijas mažinanti pamoka (kad ji tokia netapo, kitas reikalas). Vėlgi 2004-aisiais socdemų kandidatu buvo Česlovas Juršėnas, kuriam tai, A.Brazausko požiūriu, turėjo tapti išbandymu, ar jis tinkąs į įpėdinius ir partijos lyderius.
Tai, kad 2009-aisiais A.Butkevičius, vos prieš kelis mėnesius išrinktas partijos pirmininku, nutarė dalyvauti prezidento rinkimuose, reikėtų laikyti išimtimi iš taisyklės, padiktuotos veikiau noro įsitvirtinti partijos lyderio pozicijose, į kurias bet kada galėjo grįžti tuo metu dar sveikas ir pakankamai tvirtas A.Brazauskas, nepatenkintas, kad įpėdinis renkamas ne pagal jo planą. Užtai dabar A.Butkevičius tvirtai seka A.Brazausko nubrėžta linija, kad premjero postas partijos lyderiui yra svarbiau nei prezidento.
Lygiai tokios pat linijos laikosi ir konservatoriai. Jau per 1997-ųjų rinkimus V.Landsbergio kėlimas vyko ne vien dėl jo noro, bet ir dėl tuomečio premjero bei partijos valdybos pirmininko Gedimino Vagnoriaus noro arba atsikratyti profesoriaus akies, arba bent jau susilpninti šio įtaką partijoje. Kad planas nepavyko, tai vėlgi ne G.Vagnoriaus veiksmų pasekmė.
2002-aisiais konservatoriai rėmė Valdą Adamkų, 2004-aisiais suvis užsiėmė žaidimais, remdami tai Petrą Auštrevičių, tai V.Adamkų. Kad 2009-ųjų prezidento rinkimuose konservatoriai savo lyderio nekels, buvo aišku dar 2008-ųjų lapkritį, A.Kubiliui tapus Vyriausybės vadovu ir neketinant perduoti šio posto bet kam kitam. Lygiai ir šiuose rinkimuose konservatoriai net simboliškai savo lyderio nekels.
Matant tokias tendencijas galima prognozuoti, kad ir ateityje abi svarbiausios partijos prezidento rinkimuose arba nedalyvaus, arba kels antraeiles figūras. Mat Vyriausybės vadovo postas rimtai partijai gerokai svarbesnis nei depolitizuota ir didelės įtakos šalies ūkiui nedaranti Prezidentūra.

Kadangi Vyriausybės vadovo postas suteikia daug daugiau galių veikti Lietuvos ekonomiką, jau pusantro dešimtmečio nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl Prezidentūros rimtai nesivaržo.

Nors Socialdemokratų partija turi daugiau vietų Seime ir Vyriausybėje, pagrindine valdančiosios koalicijos jėga yra Darbo partija, nes socialdemokratai per silpni pastatyti ją į vietą ir priversti arba vykdyti jų valią, arba pasitraukti.

Nepraėjo nė metai nuo valdančiosios koalicijos sudarymo ir tapo aišku – nuėję obuoliauti su velniu (t.y. Viktoru Uspaskichu ir jo Darbo partija), socialdemokratai tapo šios nuteistų sukčių ir finansinių aferistų vadovaujamos partijos pastumdėliais.
Atrodė, turėjo būti atvirkščiai – po to, kai liepos viduryje Vilniaus Apygardos teismas už finansines aferas nuteisė Darbo partijos vadovybę, darbiečiai, nebeturėdami kur dingti, turėjo tapti ištikimiausiais Socialdemokratų partijos draugais ir rėmėjais tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Juk iš tiesų – būtų pakakę, kad kuris socdemų lyderių – ar pats premjeras ir partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, ar kuris jo pavaduotojų (kad labiau pabrėžti darbiečių politinį nevisavertiškumą) būtų pareiškęs: Visi nuteistieji – lauk iš visų postų Seime, priešingu atveju Darbo partijai koalicijoje vietos nėra! – ir šiems būtų tekę paklusti. Nes dėtis nebeturi kur – arba tik su socialdemokratais, arba politiniame šiukšlyne – be postų, be pinigų, be ateities.
Po teismo nuosprendžio tiek paties V.Uspaskicho, tiek Darbo partijos reitingai smunka kone geometrine progresija, o apie galimybę persimesti pas konservatorius ir kartu su jais bei liberalais formuoti Vyriausybę darbiečiai tikriausiai net gerai įkaušę svajoti nebedrįsta. Sulig teismo nuosprendžiu traukinys nuvažiavo ir tai, kas galbūt galėjo būti įmanoma pernai rudenį, dabar nebeįmanoma jokiomis sąlygomis.
Nors patys Darbo partijos „juodosios buhakterijos“ byloje nuteistieji – V.Uspaskichas, Vitalija Vonžutaitė, Vytautas Gapšys – dar kažką šneka apie apeliaciją, kuri, esą, juos išteisins, veikiau tikėtinas atvirkščias variantas – Apeliacinis teismas bausmes tik padidins. Vengiantys vadinti Darbo partijos vadovus nuteistaisiais kažkaip pamiršta, jog apeliaciją pateikė ne tik jų advokatai, bet ir prokurorai, prašantys sugriežtinti bausmes ir pridėti V.Uspaskichui bei V.Vonžutaitei po metus kalėjimo, o V.Gapšiui – prie baudos dar ir pusantrų metų kalėjimo. Taip pat – nuteisti ir pačią Darbo partiją, kaip juridinį asmenį. Jeigu reikėtų lažintis, statyčiau už tai, kad Apeliacinis teismas bus labiau linkęs atsižvelgti į prokurorų, o ne nuteistųjų advokatų skundus.
Senais laikais tokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusią Darbo partiją socialdemokratai būtų taršę, kaip šiltą vilną ir privertę ne tik V.Gapšį pasitraukti iš Seimo pirmininko pavaduotojo posto, bet ir išstūmę iš visur, kur tik galima prieiti prie realių pinigų srautų valdymo, paliekant darbiečiams tik reprezentacinius, nieko nesprendžiančius postus: kokio Seimo pirmininko ar ministro svetimų viceministrų apsuptyje.
Vietoje to šokdinti socialdemokratus ėmė darbiečiai. Gal V.Uspaskicho išvažiavimas iš karto po teismo nuosprendžio į Rusiją ir nebuvo specialiai planuotu pasityčiojimu iš valdančiųjų neįgalumo jį suvaldyti, bet įspūdis buvo būtent toks. Šalia simbolinių veiksmų atsirado ir konkretūs, nukreipti į pinigų srautų užvaldymą. Pirma darbiečiams priklausančios Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos perėmė 4 milijardus litų ES paramos skirstančios Europos Socialinio Fondo Agentūros (ESFA) valdymą, visas galias suteikdamos saviškiams, paskui irgi darbietis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna nusitaikė į Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo bei Nacionalinę mokėjimų agentūras, kartu skirstančiais apie šimtą milijonų litų. Abiejų vadovai buvo priversti trauktis dėl akivaizdžiai pramanytų priežasčių, o į jų vietas, kaip teigia patys agentūrų darbuotojai skiriami ar ieškomi Darbo partijai savi žmonės.
Ypač įžūliai darbiečiai užgrobė ESFA valdymą, visiškai atvirai ignoruodami premjero A.Butkevičiaus reikalavimus nedaryti jokių pertrvarkų ir netgi badymus užkirsti tam kelią, skubiai suteikiant daugiau galių įtakoti agentūros valdymą socdemų kontroliujamai Finansų ministerijai. Tačiau Darbo partijos ministrai Dainius Pavalkis ir Algimanta Pabedinskienė atvirai ignoravo premjero nuomonę, darydami, ką norėdami – tarsi žinodami, kad A.Butkevičius, susidūręs su įvykusiu ESFA valdymo užgrobimu, nedrįs ką nors daryti atkurdamas status quo ante. Lygiai, kaip A.Butkevičius, šį viešą jų pirmininko ir Vyriausybės vadovo pažeminimą nutylėjo ir kiti socialdemokratai, apsimesdami, tarsi nieko neįvyko.
Panašu, kad ES paramos pinigus skirstančių agentūrų valdymo užgrobimas buvo Darbo partijos sąmoningai suplanuota „žvalgyba mūšiu“ – pažiūrėti, kaip elgsis socialdemokratai, kai tik ką už finansines aferas nuteisti jų koalicijos partneriai ima periminėti šimtamilijoninių finansų dalybas? Įsitikino, kad socdemai jiems ryžtingai pasipriešinti nedrįsta, nuolaidžiauja, savo politinio pranašumo panaudoti nesugeba. Kad socdemai, nuteistųjų žargonu šnekant, „atsigulė“ po Darbo partija, tad jai galima lipti ant sprando ir joti.
Tad dabar darbiečiai ir joja ant koalicijos partnerių visiškai nesislėpdami. Jau minėtasis žemės Ūkio ministras V.Jukna, rinkdamasis, ką parodyti į Lietuvą atvykusiems ES žemės ūkio ministrams, daug negalvodamas nusivežė juos į V.Uspaskicho tėvoniją – Kėdainių konservų fabriką. Tą patį, kurio produkciją kadaise būdamas Seimo nariu atvirai reklamuodavo pats V.Upaskichas. Tarsi smulkmena, bet siunčianti aiškų signalą politiniams partneriams: dėjome ant bet kokio padorumo, viešosios nuomonės, politinės etikos ar moralės. Darome, ką norime ir nieko mums nepadarysite, nes neturite valios daryti.
Dar įžūliau elgiasi nuteistasis Seimo vicepirmininkas V.Gapšys, į nedrąsius premjero A.Butkevičiaus pasamprotavimus, esą būtų gražu, iki taps žinomas Apeliacinio teismo sprendimas, pačiam laikinai pasitraukti iš posto, atkirtęs, jog ketinąs siekti Seimo pirmininko vietos. Nuo tokio akiplėšiškumo apstulbęs A.Butkevičius dar bandė spėlioti, esą čia V.Gapšys „tik pajuokavęs“, bet iš karto gavo atgal – niekas juokauti neketina, „esu Darbo partijos pirmininkas ir turiu užimti atitinkamą poziciją“. Ir eina su A.Butkevičiumi kalbėti apie darbo koalicijoje tęstinumą.
Visi supranta, kad joks tas V.Gapšys ne lyderis, Darbo partijai kaip vadovavo, taip vadovauja V.Uspaskichas – tačiau pastarajam smagu žiūrėti, kaip A.Butkevičius su nachališku vaikėzu privertas kalbėtis, tarsi su sau lygiu. Iš tiesų rafinuota pasityčiojimo forma, bet nei A.Butkevičius, nei socdemai negal skųstis – jie patys leido Darbo partijai tampyti juos kaip šuniuką ant pavadėlio, grasinant palikti koaliciją, nors galėjo būti ir kitaip.

V.Uspaskichas rafinuotai tyčiojasi iš A.Butkevičiaus, versdamas šį kalbėti su nachališku vaikėzu V.Gapšiu, tarsi su sau lygiu politiku.

Radikalių vidaus politikos permainų naująjį politinį sezoną nenumatoma. Jos ateis tik tuomet, kai valdžią pagaliau ims rinkti ir jaunimas.

Iki skausmo nuspėjama. Taip sociologas dr. Vladas Gaidys aiškina per metus įvykusius ir artimiausiais metais prognozuojamus pokyčius partijų ir politikų reitinguose, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas – kylančias referendumų iniciatyvas, o politologas dr. Vincentas Vobolevičius – kas laimės prezidento rinkimus.
Nors Lietuva pirmąkart pirmininkauja ES Tarybai, o Vyriausybė Seimo rudens sesijai siūlo 300 teisės aktų projektų, nors laukia net dveji rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento, vidaus politikoje esminių permainų ekspertai neprognozuoja. Tačiau ši politinė ramybė nėra tas politinis stabilumas, kuriuo turėtume džiaugtis, – greičiau užsistovėjęs politinis vanduo, vis sukantis populistų malūną. Beje, ir tai gana dėsninga postsocialistinėse valstybėse. Tačiau kada Lietuvoje įmanoma būtų sulaukti radikalesnių permainų?

Politiką daug lemia demografija

„Lietuvos visuomenei smarkiai senstant, didėja dalis elektorato, kuris palankus populistinėms partijoms. Jaunimas rinkimuose ganėtinai neaktyvus, o aktyviausias elektoratas – maždaug dviejų sovietinių kartų, į kurių jaunystės sentimentus, kai Lietuvoje buvo tvarkos ir saugumo jausmas, ir taiko kairiosios pakraipos populistai“, – demografijos įtaką politikai pabrėžia politinės antropologijos specialistas Saulius Matulevičius.
Kembridžo universitete studijavęs jaunas ekspertas, gilinęsis ir į postsocializmo antropologijos reiškinius, sako, kad mes nesame išskirtiniai, nes visose postsocialistinėse šalyse maždaug po penkiolikos–dvidešimties metų politika labai nukairėja, o nusivylusių dešiniąja politika nostalgiškų nuotaikų elektoratą „paima“ populistinės partijos.
S.Matulevičius mano, kad vėl neabejotina Dalios Grybauskaitės lyderystė artėjančiuose prezidento rinkimuose taip pat susijusi ir su tuo, kad jos politinis paveikslas labai būdingas postsocialistinėms valstybėms, kuriose rinkėjas ieško tvirtos rankos lyderio, galinčio grąžinti buvusios tvarkos pajautas.
Lietuvos sociologų apklausos patvirtina, kad ant lietuviškųjų populistų jauko dažniausia pakimba vyresni žmonės, o jaunimo balsai rinkimuose to neatsveria, nes daug jaunų žmonių net neina balsuoti. „Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ apklausų duomenimis, rinkimuose neketina balsuoti beveik 22 proc. jaunimo iki 29 metų ir per 17 proc. 30–39 metų žmonių, o su amžiumi entuziazmas rinkti valdžią didėja. Neketinantys balsuoti sociologams pareiškė ir 19,1 proc. moksleivių bei studentų, tačiau tarp pensininkų tokių tik 7,6 proc.
Kodėl aktyviausia visuomenės grupė pasyviausia politikos srityje? „Jaunimui sunku būti politiškai aktyviam ir nenusivylusiam, kai toks jaunimo nedarbas. O šis taip pat priklauso nuo demografijos. Vienam asmeniui pensijos amžių atidėjus metais, tiek pat pailginame jauno žmogaus galimybę įsidarbinti. Jaunimas labai nusivilia valstybe, politine santvarka, kuri jam neužtikrina saugumo nei studijuojant, nei baigus studijas. Todėl savęs ir nesieja su valstybe, kuri negebėjo jam padėti įsitvirtinti. Be to, sienos atviros, jaunas žmogus nori save išbandyti kitur. Jei būdamas jaunas žmogus nebus tapęs savo šalies politinio ir ekonominio gyvenimo dalimi, ja ir netaps“, – aiškina S.Matulevičius. Dėl šių priežasčių ir kitose šalyse jaunimas politiškai pasyvus arba populistiškai kairėjantis.
Beje, nė neketinančio balsuoti jaunimo procentas iš tiesų koreliuoja su jaunimo nedarbo rodikliais: „Eurostato“ duomenimis, tarp nesimokančių ir galinčių dirbti asmenų iki 25 metų bedarbiai sudaro net 26,4 proc.
Politinis antropologas neabejoja: „Kol paskutinė sovietinė karta bus politiškai aktyvi, kol prie valstybės vairo nepradės stoti žmonės, nematę sovietinės sistemos, sunku tikėtis esminių pokyčių. Nors yra pozityvių reiškinių, labai pavojingas rodiklis, kad Lietuva taip ir nepatyrė susitaikymo laikotarpio. Štai vyksta diskusijos dėl Vilniaus Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų: lyg ir būtų logiška jas palikti kaip istorijos dalį, bet tai įmanoma tik susitaikiusiose visuomenėse. Mūsų visuomenė tokia nėra. Kol Lietuvoje neatsiprašys tie, kurie sovietmečiu darė klaidas, o kiti neatleis, tol ir neišeisime iš posovietinio mąstymo. Estai pačioje nepriklausomybės pradžioje žengė drastiškus žingsnius (pavyzdžiui, dėl pilietybės), kuriuos galima vertinti įvairiai, bet jie labai aiškiai užbrėžė ribą ir, palaidoję praeitį, eina į priekį.” Lietuvoje tokių intencijų nė viena partija nerodo. Ar rizikuotų tai daryti vis dar susiskaldžiusioje visuomenėje dvejų rinkimų metais? Kažin. Todėl didelių pokyčių vidaus gyvenime niekas neprognozuoja.

Naujų didelių populistinių judėjimų negims
Rinkėjai, kaip ir partijos, Lietuvoje tapo nesunkiai prognozuojami. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” direktorius V.Gaidys, lygindamas Lietuvos partijų reitingus su kitomis šalimis, konstatuoja: „Universalus dėsnis – visose šalyse rinkimus laimėjusi partija ar koalicija negali visą kadenciją kilti aukštyn, nes neįmanoma suderinti visų interesų ir tesėti visų rinkimų pažadų, todėl ES nėra nė vienos šalies, kurioje pasitikinčiųjų partijomis procentas būtų didesnis nei nepasitikinčiųjų, – net Skandinavijoje, kur valdžios institucijos labai palaikomos. O opozicijos reitingų klasikinė perspektyva – kilimas.“
Po pernai spalį vykusių Seimo rinkimų jų favoritų socialdemokratų reitingai pirmaisiais mėnesiais didėjo įspūdingai – nuo 12 iki 30 proc. (skaičiuojant nuo visų respondentų). Tai sociologas aiškina ir ekonominės krizės pabaigos simptomais, ir Lietuvoje mažėjančiais pesimizmo rodikliais – dabar esame viena optimistiškesnių ES šalių. Bet nuo balandžio socialdemokratų populiarumas šiek tiek mažėja ir, sociologo prognozėmis, dar po truputį mažės.
Teismuose paskendusi Darbo partija, persikrikštijusi į Darbo partiją (leiboristus), prarado apie pusę potencialių rėmėjų, kurie, tikėtina, daugiausia perbėgo pas socialdemokratus, šiek tiek teko ir „Tvarkai bei teisingumui“. Truputį padaugėjo konservatorių rėmėjų, bet stabilios augimo tendencijos dar nesimato. Opozicinis Liberalų sąjūdis išlaiko negausų, bet stabilų 5–6 proc. rėmėjų būrį. O „Drąsos kelias“, kaip visi ekspertai ir prognozavo, sparčiai nunyko ir balansuoja ties vos pusės procento rėmėjų riba.
ISM dėstytojo politologo V.Vobolevičiaus prognozėmis, populistiniai judėjimai, kildavę ant nepasitenkinimo bangos, po truputį išsikvėps: „Naujo masinio judėjimo, kuris įsiregistruotų savivaldybių rinkimuose, neatsiras, ir tai naudinga tradicinėms partijoms.“
Politologas taip pat prognozuoja, kad liberalcentristai nebeprisikels: sklinda kalbos apie dezintegraciją partijos regioniniuose lygmenyse. O į parlamentą patekusios partijos laikysis stabiliai.
V.Vobolevičius nemano, kad Viktoro Uspaskicho teismas dar turės didesnį poveikį Darbo partijos (leiboristų) rinkėjams. „Dabar “darbiečiams” reikia sugalvoti strategiją, kaip iki savivaldos rinkimų 2015 m. iškomunikuoti, kad net jei V.Uspaskichą uždaro už grotų, partija turi lyderių, kurie sugeba gerai pasirodyti viešojoje erdvėje, moka valdyti. Tas pats galioja ir “tvarkiečiams”. O apie šių dviejų partijų jungtuves, dėl kurių derybos neva tik suspenduotos, reikėtų pamiršti.
V.Vobolevičiaus manymu, ateinantį politinį sezoną valdančioji koalicija turėtų išsilaikyti jau vien todėl, kad laukia dveji rinkimai: „Niekad negali žinoti, kaip koalicijos ardymas paveiktų viešąją nuomonę: ar socialdemokratams bus geriau, jei atsikratys pagalius į ratus kišančių partnerių, ar tik “darbiečius” pastatys į aukos vaidmenį ir taip mobilizuos šių elektoratą. O ir „idėjinių“ socialdemokratų, kurie džiaugtųsi, jei atsikratytų “darbiečių”, ar labai verktų, kad nėra progresinių mokesčių, nedaug.“
Žinoma, koalicijoje, sudarytoje aritmetiniu, o ne ideologiniu principu, priimti sprendimus bus sunku, ir čia, V.Vobolevičiaus vertinimu, ne socialdemokratai, o “atraminė” Darbo partija gros pirmuoju smuiku, todėl rinkimų aspektu sprendimai gali būti ne patys naudingiausi socialdemokratams.

Partijos, sutardamos valdyti valstybę, iš tikrųjų sutaria dėl postų pasiskirstymo ir procedūrų, o ne dėl vykdysimos politikos. Tad toks ir rezultatas.

Valdančioji dauguma įsistūmė save į kontroversišką padėtį. Visų pirma sunku atsakyti, ar ji tebeegzistuoja, nes pagal svorį antra tarp koalicijos sutarties signatarų Darbo partija praėjusią savaitę nustojo egzistavusi: Teisingumo ministerija išbraukė iš sąrašų Viktoro Uspaskicho vadovautą Darbo partiją ir įrašė naują – Darbo partiją (leiboristus) su nauju pirmininku Vytautu Gapšiu priešaky.
Sakote, ta pati mergelė, tik kita suknelė? Tačiau jei nauja partija galės neatsakyti už senosios prasižengimus teisme, nors skiriasi tik pavadinimo korekcija, tai kaip ji gali prisiimti atsakomybę už nebeegzistuojančios partijos pasirašytą koalicijos sutartį?
Štai V.Gapšys dar neseniai šaukė, kad koalicijos sutartis negalioja, nes per beveik pusmetį valdžioje nepavyko užsienio reikalų ministrui įsiūlyti “darbiečio” į koalicijos sutartyje jiems pažadėtą viceministro postą. Bet dabar visai nelikus vienos koalicijos partnerės, nebeegzistuojančios partijos deleguoti politikai tebevadovauja Seimui ir ministerijoms. Bet, teisybės dėlei, ir ankstesnėje kadencijoje subyrėjus vienai iš koalicijos partnerių – Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijai, koalicijos sutartis nebuvo perrašyta.
Antra kontroversija, į kurią dabartiniai valdantieji save įsistūmė, – fiasko patyręs bandymas pereiti prie darbo grupių valdymo. Darbo grupės esminiais klausimais – ar statyti atominę elektrinę ir kaip keisti mokesčių sistemą, savo nuomonę pasakė. Tačiau aiškiau netapo, nes sprendimą priimti turi politikai. O koks jis, kai socialdemokratų premjero suburtos darbo grupės siūlymus mokesčių klausimais, ką ten koalicijos partneriai “darbiečiai” – net tų pačių socialdemokratų deleguoto Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas praktiškai išvadino nesąmone, tad darbo grupės vadovui, premjero patarėjui finansų klausimais Stasiui Jakeliūnui praėjusią savaitę beliko suspenduoti tolesnę planuotą darbo grupės veiklą. Gal todėl ėmė kristi ir piliečių pasitikėjimas Algirdu Butkevičiumi: daug kas džiaugėsi, kad premjeras, priešingai nei jo pirmtakas, šešiskart pamatuos prieš kirpdamas. Tačiau dabar, Vyriausybei valdžioje išbuvus jau beveik aštuntadalį kadencijos, panašiau į tai, kad jis norėtų ir toliau tik matuoti.
Į tokią kuriozinę padėtį valdantieji nebūtų patekę, jei burdamiesi į koaliciją valstybei valdyti būtų susikoncentravę ne į postų dalybas, o į politikos turinio formavimą, kaip elgiamasi Vakarų Europoje.

Susitarimuose – vos ketvirtadalis vietos politikos turiniui

„Negalima sakyti, kad Vyriausybių darbe nėra politikos turinio, bet principas, kaip jos sudaromos, vienareikšmiai pagrįstas postų, kaip rinkimų „grobio“, dalybomis, o ne noru apsibrėžti politikos turinį, sutarti, kaip kartu bus sprendžiama viena ar kita visuomenės problema. Tuo mes iškrintame iš Vakarų konteksto“, – ISM vadybos ir ekonomikos universiteto atlikto tyrimo, lyginant pokomunistinės Lietuvos ir Vakarų Europos vyriausybes, išvadas pristato dr. prof. Irmina Matonytė.
Dauguma koalicinių vyriausybių Vakarų Europoje (išskyrus Italiją) pasirašo labai išsamias ir viešai prieinamas koalicijos sutartis. O štai Lietuvoje ISM tyrėjams taip ir nepavyko iš dabartinės valdančiosios daugumos išgauti koalicijos sutarties baigtinio dokumento po Lenkų rinkimų akcijos prisijungimo.
Maža to, Lietuvos koalicijos sutartys vidutiniškai beveik pusseptinto karto trumpesnės nei Vakarų Europos šalyse. Paprastai jos sutelpa į 425 žodžius, vienintelė išimtis – 2008 m. sutartis iš 4056 žodžių. Jos neskaičiuojant, nuo vakarietiškų standartų atsiliktume 17,5 karto.
Šioje sutartyje atsirado vietos ir politikos turiniui, tačiau kitose vyrauja postų dalybos ir procedūrų aptarimas. Politikos turiniui lietuviškose koalicijos sutartyse tenka vos 28,6 proc., o atmetus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės dokumentą – vos 25 proc. sutarčių turinio, Vakarų Europos šalyse tai užima vidutiniškai 85 proc., kai kuriose šalyse – ir visą 100 proc.
„Pas mus tik užrašoma, kas su kuo susideda ir kokius postus pasidalija, užuot apsibrėžus, kaip bus gerinama politinė ir ekonominė situacija. Tai tas pats, kas prieš krepšinio varžybas susitarti tik dėl startinio penketuko, neapsvarsčius žaidimo strategijos ir taktikos, nepasitarus, kokius derinius verta daryti“, – lygina I.Matonytė.
Buvo galima tikėtis, kad 2012 m., koaliciją formuojant kur kas ramesnėmis sąlygomis, be to, trims iš keturių partnerių jau seniai minint galimybes bendradarbiauti Vyriausybėje, koalicinės politikos turinio sutartyje bus daugiau. Deja. ISM profesorė neabejoja: jei strateginiai tikslai būtų apibrėžti koalicijos sutartyje, sumažėtų ir darbo grupių poreikis, būtų išvengta neprognozuojamų nuomonių skirtumų esminiais klausimais, kaip yra dabar.
Politikai kontrargumentuoja, kad politikos turinys išdėstomas Vyriausybės programoje. Tačiau, kaip tyrėjams patvirtino nemažai ministrų, Vyriausybės programa – darbinis dokumentas, kurio du trečdalius surašo valstybės tarnautojai. Politinė vizija turėtų būti pateikta politiniame dokumente – koalicijos sutartyje.
Vakaruose kitokie standartai. I.Matonytė mini kad ir tokį pavyzdį: Belgijoje neseniai sudaryta vyriausybė, iki kurios ilgokai veikė laikinoji. Pastaroji taip pat turėjo veiklos dokumentą – programą. Tačiau kol tarp partijų nebuvo pasiekta politinio konsensuso dėl politikos turinio, tol nebuvo ir nuolatinės vyriausybės.
Lietuvoje formuojant koalicijas konkretumo vengiama galbūt sąmoningai, nes kai siekiama užsitikrinti daugumą Seime, dėl valdžios giminiuojamasi net su ideologiškai neartimomis ar populistinėmis partijomis, joms atiduodant „grobio“ dalį postais, bet negludinant aštrių kampų dėl skirtingų programinių punktų. Kai to nepadaroma laiku – atskirų partijų deleguoti politikai, kaip kad šioje kadencijoje Lenkų rinkimų akcijos viceministrai, imasi “atskirosios” politikos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš tris mėnesius paskelbtos Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijų jungtuvės iširo, atsitrenkusios į partijų apačių nenorą prarasti pozicijas savivaldoje bei „tvarkiečių“ lyderio Rolando Pakso baimę, kad jis netaps jungtinės politinės jėgos vadovu.

Susirinkusi į neplanuotą posėdį “Tvarkos ir teisingumo” (TT) partijos taryba gegužės pradžioje paskelbė, kad derybos dėl susijungimo su Darbo partija (DP) stabdomos, nes partneriai nesilaiko nei pirminių pažadų, nei jungtuvių datos. Mat pagal pirminį pažadą, kurį R.Paksas gavo iš “darbiečių” lyderio Viktoro Uspaskicho vasario pradžioje, iškilmingos partijų tuoktuvės turėjo įvykti dar balandžio 27-ąją, o naujos partijos vadu patvirtintas R.Paksas.
Susiviliojęs V.Uspaskicho pažadais, R.Paksas metėsi į jo glėbį pats ir įkandin patraukė savo partiją, bet vietoje didžiausios Lietuvos partijos pirmininko posto gavo tik neaiškias kalbas apie demokratiškus lyderio rinkimus ir atvirą maištą saviškių gretose.

Viršūnių sąmokslas

Apie planuojamas DP ir TT jungtuves buvo paskelbta vasario 18-ąją, netrukus po to, kai Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teismas baigė liudininkų apklausą ir ėmė aiškėti, kad V.Uspaskichui už jam inkriminuojamus nusikaltimus gresia iki trejų metų kalėjimo. Jungtuvės skubintos, žadėta, kad „visos teisinės procedūros [dėl Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo" partijų susijungimo] turėtų būti atliktos per 65 dienas, skaičiuojant nuo vasario 24-osios”. Esminis dalykas – naujosios politinės jėgos, kurią žiniasklaidos šmaikštuoliai netruko praminti „Darbotvarke“, pirmininkas turėjo būti rotuojamas kas dvejus metus: pirmiausia šis postas turėjo tekti R.Paksui, paskui V.Uspaskichui.
Nebuvo sunku apskaičiuoti, jog daug silpnesnės (DP per 2012 m. Seimo rinkimus surinko 2,7 karto daugiau balsų nei TT) politinės jėgos pirmininkas į jungtinės partijos pirmininko postą siūlomas todėl, kad V.Uspaskichas artimiausius dvejus trejus metus ketino praleisti įstaigoje su valdišku maitinimu. O iš jos išėjęs kaip tik prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus, vėl imtųsi vesti partiją. Tuo tarpu R.Paksas, kaip „Darbotvarkės“ lyderis, galėjo tikėtis būti iškeltas didžiausios Lietuvoje partijos kandidatu per 2014-ųjų prezidento rinkimus.
Dabar tikriausiai nei V.Uspaskichas, nei R.Paksas atvirai nepasakys, apie ką juodu kalbėjosi, kokius pažadus vienas kitam dalijo ir kokias slaptas mintis puoselėjo tuos metus pusantrų, kuriuos, kaip juodu teigė, vyko derybos dėl jungtuvių. Faktas tas, kad tai buvo ne partijų, netgi ne partijų vadovybių, o dviejų gerokai gyvenimo apkultų politinių veikėjų asmeninis susitarimas. Netgi TT vicepirmininkas ir R.Pakso dešinioji ranka Valentinas Mazuronis tą dieną, kai pasklido gandas apie sutartą partijų susivienijimą, buvo priblokštas šios naujienos, nors netrukus tapo karščiausiu jungtuvių šalininku. Priešingai nei dalis kitų įtakingų „tvarkiečių“.
Beje, Darbo partijoje irgi atsirado nemaža įtakingų narių, kurie, pritardami pačiai susijungimo idėjai, visiškai nepritarė lyderių suderėtoms sąlygoms. V.Uspaskichui slapstantis Rusijoje partijai vadovavęs Kęstutis Daukšys buvo vienas pirmųjų, įgarsinusių sąlygą, kad „Darbotvarkės“ lyderis turi būti renkamas per suvažiavimą, o ne rotuojamas pagal pirminį susitarimą.

Maištas „apačiose“

Esminę galimo sklandaus DP ir TT susijungimo kliūtį politologai ir apžvalgininkai įvardijo iš karto, vos tik tapo aišku, kad partijos tikrai ketina jungtis, – tai postų jungtinės partijos vadovybėje, skyriuose, savivaldybėse ir kandidatų savivaldybių bei Seimo rinkimų sąrašuose dalybos. Abiejų partijų atstovai, ypač provincijoje, pasižymėjo nuožmia kova dėl valdžios, dažniausiai buvo minimi balsų pirkimo skandaluose, kai kurie, kaip “darbiečiai” Pinskai, netgi apgaudinėjo saviškius. Tikėtis, kad tokie nusileis per vietų dalybas svetimiems – nerealu. Taip ir atsitiko.
Pirmiausia sprogo TT, kurios vienas žymiausių provincijos vadų – Raseinių skyriaus pirmininkas Remigijus Ačas, po 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų formuodamas valdančiąją koaliciją, mieliau į ją priėmė konservatorius nei vietos Darbo partijos skyriaus atstovus. Apkaltinęs R.Paksą išdavyste jis paliko TT frakciją Seime ir kartu su savo bendraminčiais prašėsi į Eligijaus Masiulio vadovaujamą Liberalų sąjūdį.
Kitų skyrių pirmininkai ar savivaldybių merai audringų scenų nekėlė, bet aiškiai atmetė „darbiečių“ idėją, kad jungiantis pirmininkų postai būtų ne pasidalijami, bet renkami, lygiai kaip ir visos partijos vadovybės nariai. Gausesnė Darbo partija tokiomis aplinkybėmis būtų turėjusi neabejotiną pranašumą, o tikimybė, kad R.Paksas taptų jungtinės partijos vadu – lygi nuliui. Ties tuo viskas iš esmės ir pasibaigė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prognozuoti populistų agoniją bus galima tik kylant gyvenimo lygiui.

Šiandien ironiškai skamba Liberalų ir centro sąjungos buvusio pirmininko Algio Čapliko rinkiminė ambicija: jis – trečiojo kelio lyderis. Kad ir kaip parlamento užribyje likę liberalcentristai save būtų drąsinę prieš porą savaičių vykusiame partijos suvažiavime, politologai jiems prognozuoja politinę mirtį. Tą patį scenarijų sufleruoja ir ligšiolinė partijų patirtis: nė viena iš parlamento iškritusi partija – Naujoji sąjunga, Pilietinės demokratijos ar kuri kita – į jį nebesugrįžo.
Tačiau daugėjant mirusių partijų dar didesniu tempu gausėja naujų steigimasis. Šį kovą per kasmetinę partijų sąrašų peržiūrą suskaičiuota net 45-ios, tiesa, trylika iš jų patiria agoniją – yra likviduojamos arba nepateikė duomenų.

Politinės galios turi vos kas aštunta partija
Nors partijų kiekybiniai rodikliai įspūdingi, tarp tų 45-ių oficialiame sąraše nėra nė dvidešimties, kurios dalyvautų rinkimuose ir turėtų savo atstovą Seime ar savivaldybių tarybose. Tik penkios turi 8–18 tūkst. narių, dar keturios – nuo 2 tūkst. iki 4 tūkst., o likusios vos viršija minimalią įstatymu reikalaujamą tūkstančio narių ribą.
Per pastaruosius metus partijų narių skaičius padidėjo 1,2 tūkst. ir šiuo metu siekia beveik 109 tūkst., o tai sudaro apie 4,2 proc. balso teisę turinčių valstybės piliečių. Tiesa, šį pokytį labiausiai lėmė ne naujokai, o senosios partijos: “darbiečių” pagausėjo 2,4 tūkst., “tvarkiečių” – 1,3 tūkst., socialdemokratų – arti tūkstančio.
„Tradicinės partijos suprantamos kaip didelės, atstovaujančios didelės žmonių grupės interesams. Bet Lietuvoje tokios partijos nebesiformuoja ir nebesiformuos”, – prognozuoja ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, politologas dr. Vincentas Vobolevičius.
Savo tezę jis argumentuoja tuo, kad masinės partijos formavosi, kai žmonių grupėms reikėjo atstovavimo: darbininkų interesus gynė kompartijos, verslininkai sau atstovauti kūrė liberalų partijas. Dabar visi turime balso teisę, laisvė atkovota, tad žmonėms masiškai burtis į partijas nėra prasmės, lygiai kaip ir partijoms neapsimoka leisti pinigų ir laiko naujų narių paieškoms, suvokiant, kad neturtingų žmonių lūkesčių patenkinti neįmanoma, tad geriau steigti vadinamąsias klientelistines partijas su įmonių vadovais provincijoje.
„Netikiu, kad partijų narių skaičiaus padidėjimas reiškia partijų atgimimą. Gal greičiau partijų nariais tapo verslininkai, norėję patekti į kokios nors įmonės valdybą ar už kokį pinigėlį gavę aukštą vietą rinkimų į savivaldybę sąraše, kad paskui galėtų ten prasukti kokį reikaliuką”, – daro prielaidą V.Vobolevičius.
Politologas primena, kad tradicinės partijos nėra ir vienintelis partijų tipas: dar yra kadrinės partijos, kuriose nedaug narių, bet kiekvienas jų įtakingas, arba korporatyvinės, kuriose narių mažai, bet jos turi stambių rėmėjų ir atstovauja jų interesams. Lietuvoje populiarios vieno lyderio partijos. O kol yra tiek nepatenkintų rinkėjų, galima bandyti sužaisti rinkimuose. Ir kartais tai visai neblogai sekasi: štai Stanislovo Buškevičiaus „Jaunoji Lietuva” nacionaliniu mastu nieko nelaimi, bet Kaune jis – vicemeras.
Nacionaliniu mastu įtakingomis galima laikyti vos šešias partijas: Socialdemokratų, Darbo, Tėvynės sąjungą-krikščionis demokratus, “Tvarką ir teisingumą”, Lenkų rinkimų akciją ir Liberalų sąjungą. Na, ir dar pora turi galios kai kuriose savivaldybėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Darbo partijos susijungimas su “Tvarka ir teisingumu” nesuteiks jokio proveržio valstybės valdymo srityje.

“Šiandien jau galime aiškiai pasakyti, kad dvi didelį Lietuvos gyventojų pasitikėjimą turinčios partijos – “Tvarka ir teisingumas” bei Darbo partija realiai gali tapti viena stipria politine jėga… Darome tai dėl Lietuvos žmonių”, – su fiureriams būdingu patosu sudėliotą pranešimo tekstą prieš savaitę išplatino Rolandas Paksas.
O Viktoras Uspaskichas žadėjo, kad susijungusios partijos taps didžiausia politine jėga šalyje, mat turės 26 tūkst. narių.
“Taip, po susijungimo mūsų partija bus didžiausia ir, neabejotinai, stipriausia partija Lietuvoje, – pridūrė R.Paksas ir patikino: – Tačiau peršama nuomonė, kad tą padarėme vedami vien tuščio valdžios siekimo, – tėra tik kalbos.”
Taigi kiek šansų, kad toks dviejų antisisteminių partijų lyderių tonas ne tik padės jiems pasiekti asmeninę pergalę, bet ir duos naudos visai politinei sistemai, valstybės valdymui? Šnekant metaforiškai, ar sujungus du vamzdžius, skleidžiančius užsistovėjusio vandens kvapą, pradės trykšti gėlas vanduo?

Jungtys – oficialiojoje Maskvoje?
“Jokios naudos valstybei jie nesiekia ir neduos, priešingai, dviejų prorusiškų partijų susijungimas kelia realią grėsmę valstybei, – įsitikinęs politologas ir patyręs politikas Algirdas Gricius. – Manau, jeigu jiems pavyktų susijungti, kiltų didžiulė Lietuvos valstybės priklausomybės nuo Rusijos grėsmė.”
Tą patį sako ir politologas konservatorius Kęstutis Masiulis: “Kai sakau, kad iš šitų partijų susijungimo išloš Rusija, mane oponentai ima kaltinti paranoja. Bet kadangi esu dirbęs Valstybės saugumo departamente, žinau šiek tiek daugiau nei statistinis pilietis. Todėl esu įsitikinęs, kad šitie procesai vyksta ne šiaip sau: V.Uspaskichas nuvažiavo į Rusiją, pas “mamą”, ir ten gavo gerą patarimą, kaip išvengti partijos likvidavimo bei toliau tęsti ligtolinę veiklą. Ogi susijungti su tokia pačia politine jėga, kurią irgi panašios jėgos veikė, o gal ir tebeveikia.”
Kitaip tariant, K.Masiulio įsitikinimu, dviejų populistinių partijų (kurių lyderiams praeityje nemažai įtakos turėjo kai kurie su oficialiąja Maskva susiję veikėjai) susijungimas yra ne kas kita, kaip Lietuvai priešiškų jėgų siekis destabilizuoti mūsų politinę sistemą.
Tiesa, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, Generalinė prokuratūra deda pastangas, kad V.Uspaskicho vadovaujama Darbo partija neišsisuktų nuo gresiančios teisminės atsakomybės ir nespėtų susijungti su “Tvarka ir teisingumu”, iki baigsis teisminis procesas dėl šios partijos lyderių finansinių machinacijų. Bet dar reikia sulaukti teismo sprendimo šiuo klausimu.
Jei ne byla, V.Uspaskichas, pasak A.Griciaus, nė nežiūrėtų į R.Pakso pusę. “Vis dėlto labiausiai dėl tokios padėties kalti konservatoriai, – netikėtai priduria A.Gricius. – Ką jie, būdami ketverius metus valdžioje, nuveikė, kad prokuratūra ir teismai judėtų į priekį ir neleistų gerai mokamiems V.Uspaskicho ir Darbo partijos advokatams vilkinti bylos? Ogi lygiai nieko. O dabar rypuoja, kaip viskas blogai. Aš netikiu, kad visi prokuratūroje apkiautėliai, miegaliai, nenorintys, kad byla būtų baigta.”
A.Griciaus manymu, iš šiandien valdžioje esančių partijų vieninteliai socialdemokratai iš tikrųjų, ne apsimestinai galvoja apie valstybės proveržį ir valdymo gerinimą, o “tvarkiečių” ir “darbiečių” lyderiai apie valdžią ir jos panaudojimą turi labai savitą supratimą.
Pagal išsilavinimą fizikas K.Masiulis pasitelkia matematiką ir sako, kad šįkart susijungus dviem minusams nebus jokio matematinio pliuso.
O štai politologo dr. Tomo Janeliūno vertinimu, besijungiančioms partijoms pakilti į kitą kokybės lygmenį ir rūpintis nacionaliniais, o ne tik siaurais verslo grupių interesais labiausiai kliudo patys šių partijų lyderiai. Jei rastųsi naujas lyderis, tuomet būtų prielaidų, kad ši partija imtų iš tikrųjų rūpintis valstybės valdymo kokybe. Bet lyderių kaitos naivu tikėtis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trys klausimai Liberalų ir centro sąjungos pirmininkui, buvusiam Seimo nariui  Algiui Čaplikui

VEIDAS: Kaip vertinate Darbo partijos ir partijos “Tvarka ir teisingumas” jungimąsi? Jūsų nuomone, kaip klostysis ir kiek truks tokia politinė santuoka?
A.Č.: Politika – ne Taro kortos, kad galėčiau spėlioti. Tačiau manau, kad tam tikrą laiką tokia partija apklausose bus tikrai ne gale ir ne viduryje – ji bus priekyje. Jau dabar abi partijos gana stiprios, o susijungusios turėtų dar labiau sustiprėti. Kiek šis rožinis periodas tęsis, kitas klausimas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad 2003 m. Centro sąjungai susijungus su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais naujosios Liberalų ir centro sąjungos pakilimo laikotarpis tęsėsi apie pusantrų metų. Panašiai gali būti ir dabar – populiarumas bus didelis tol, kol su nauja partija bus siejami gyventojų lūkesčiai.

VEIDAS: Jūsų partija išgyveno ne vieną susijungimą ir prisijungimą. Ar jų reikėjo, ar dėl to nesigailite? Nemanote, kad pastarasis susijungimas su Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija buvo klaida?
A.Č.: Ir anksčiau maniau, ir dabar tebemanau, kad partijų jungimasis – sveikintinas. Kuo mažiau partijų, tuo rinkėjui lengviau apsispręsti. Idealiu atveju šalyje turėtų likti trys pagrindinės politikos kryptys – krikščioniškoji, socialdemokratų ir liberalų. Joms turėtų atstovauti penkios šešios partijos, ir visai nereikia tų dvidešimties partijų sąrašo. Kol bus per didelis pasirinkimas, o partijos neturės aiškios krypties, tol rinkėjai ir balsuos už šokančius ir dainuojančius. Žinoma, neišvengsime to, kad šalyje bus tiek fašistinių, tiek populistinių judėjimų, už kuriuos kažkas balsuos, bet kuo labiau susitelkusios bus kitos politinės jėgos, tuo bus sveikiau šalies politiniam gyvenimui.
O kalbant konkrečiai apie Liberalų ir centro sąjungos atvejį, galėčiau pacituoti Lietuvos banko vadovą Vitą Vasiliauską: “Savigrauža – ne politikos kategorija.” Iš tikrųjų, ką čia gailėsiesi. Tuo metu atrodė, kad sprendimas teisingas, vėliau, per rinkimus, paaiškėjo, kad rinkėjai tokio žingsnio nesuprato. Bet apgailestauti ir manyti, kad buvo padaryta klaida, nesu linkęs.

VEIDAS: Kad ir kaip save guostumėte, po visų jungtuvių nepatekote į Seimą, o centristinės politinės jėgos apskritai baigia nunykti. Ar įmanomas jų sustiprėjimas ir sugrįžimas į didžiąją politiką? Ar centristų pozicijų bei vardo nemėgins pasisavinti naujasis Rolando Pakso ir ViktoroUspaskicho darinys?
A.Č.: Manau, kad centristų dar atsiras, juolab kad Lietuvos politinė sistema dar nėra nusistovėjusi. O vadinamasis trečiasis kelias šalyje ne tik galimas, bet ir tikrai bus. Juk kol kas politika primena stalo tenisą, kur vis atmušinėjamas priešininko kamuoliukas: konservatoriai, tik atėję į valdžią, sugriovė “Leo LT”, dabar socialdemokratai sugriaus “Hitachi”. Taip ir blaškomės, nežinodami savo krypties.

Viktoras Uspaskichas pasiūlė, Rolandas Paksas sutiko ir jų vadovaujamos partijos pradėjo rengtis tuoktuvėms. Šių partijų tarybos tiesiog pavydėtinai vieningai šiai santuokai pritarė, taigi vestuvės, regis, įvyks balandį, per jungiamąjį Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ suvažiavimą.
Patys jaunavedžiai tikina matantys daugybę šios santuokos privalumų mūsų valstybei, bet Lietuvos gyventojai šiuo klausimu, regis, turi kitokią nuomonę. Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, vos 11,2 proc. respondentų šių partijų susijungimą vertina teigiamai. Maždaug trečdalis šį susitarimą vertina neutraliai, 18,4 proc. neigiamai, o dar trečdaliui tai visiškai neįdomu.
Kadangi šios partijų tuoktuvės gali turėti reikšmingos įtakos Darbo partijos juodosios buhalterijos bylai, respondentų taip pat pasiteiravome, kaip, jų nuomone, baigsis Darbo partijos byla ir ar kaltininkai gaus pelnytas bausmes. Liūdna konstatuoti, bet civilizuota šios bylos pabaiga tiki vos 8,2 proc. apklaustųjų. Daugiau nei pusė respondentų mano, kad atomazga bus gėdinga ir nevykusi, o dar 40 proc. linkę manyti, kad byla gal ir bus baigta, bet bausmės bus neadekvačios.

Kaip vertinate Darbo partijos ir partijos “Tvarka ir teisingumas” susijungimą? (proc.)

Neutraliai    34,6
Man tai neįdomu    32,6
Neigiamai    18,4
Teigiamai    11,2
Nežino / Neturi nuomonės    3,2

Ne    51
Byla gal ir bus baigta, bet bausmės bus neadekvačios    40
Taip    8,2
Nežino / Neturi nuomonės    0,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. vasario 25–27 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Nors politikams dabar gali aukoti tik fiziniai asmenys ir tik rinkimų kampanijoms, tačiau skaidrumo nuo to nepadaugėjo, net atvirkščiai.

Dosniausių politikams dešimtuke (iš jo išeliminavus kandidatuojančius asmenis) esanti jurbarkietė, vienos energetikos profilio įmonės Ekonomikos ir finansų skyriaus vadovė Irena Paulauskienė, 20 tūkst. Lt parėmusi buvusį premjero Andriaus Kubiliaus patarėją Virginijų Valentinavičių, vos išgirdusi, kokia tema norime kalbėtis, atšovė „O jei ir rėmiau, koks jūsų reikalas”, ir tuo pokalbį baigė.
Tačiau tai tikrai mūsų – valstybės piliečių reikalas, kas remia politikus, todėl aukotojai Vyriausiosios rinkimų komisijos viešai skelbiami ir tiek iečių sulaužyta vis keičiant politinių partijų finansavimo įstatymus. 2012-ieji buvo pirmieji metai, kai buvo uždrausta partijas finansuoti tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, pastariesiems leidus aukoti tik politinių kampanijų metu. Taip tikėtasi išvengti ligtolinių atvejų, kai partijų rėmėjų sąrašai keistai koreliavo su daugiausia viešųjų pirkimų laimėjusių ar ES paramos gaunančių įmonių sąrašais, o įstatymų projektai kartais įtartinai derėjo tik prie politikams dosnaus verslo interesų.
Bet ar finansavimas pagal naujas įstatymines normas nėra ta pati mergelė, tik kita ir dar labiau sulamdyta suknelė?

Dosniausiai aukota sau
Daugiausia Seimo rinkimuose partijoms ir politikoms paaukojusio fizinio asmens pavardė gerai žinoma – tai Viktoras Uspaskichas. Jo auka – 118 750 Lt – sekantį sąraše aukotoją lenkia dvigubai. Nors fizinis asmuo vienam kampanijos dalyviui gali aukoti iki 21 750 Lt, bet gali seikėti, kol visų aukų suma pasiekia 10 proc. už praėjusius metus deklaruotų pajamų. Tad darbiečių vedlys ir aukojo – ne tik partijai, kurios sąraše buvo pirmas, bet ir dar keturiolikai jos kandidatų.
Kandidatas savo kampanijai gali skirti iki 43,5 tūkst. Lt ir tiek sau skyrė keturi, iš kurių Seimo nariais tapo tik vienas – darbietis Kęstutis Daukšys. Vis dėlto dauguma didesnių aukų aukotojų ir aukos gavėjų buvo vienas ir tas pats asmuo ar jo šeimos narys. Dosnūs sutuoktiniams buvo V.Uspaskicho žmona Jolanta Blažytė, „Drąsos kelio“ kandidato Jono Ramono žmona, liberalą Šarūną Gustainį parėmė jo pusbrolis. O štai buvusi Seimo narė Rūta Rutkelytė 15 tūkst. Lt skyrė ne savo vyrui Kęstučiui Glaveckui, bet bendrapartiečiui Erikui Tamašauskui. Tačiau K.Glavecką, pavyzdžiui, rėmė ne tik kandidatavusi ir beveik maksimalią sumą savo pačios rinkimų kampanijai skyrusi bendrapartietė Ona Balžekienė, bet ir Vygintas Balžekas, Kazys Balžekas, Inga Balžekaitė, Aistė Balžekienė. Tokių bendrapavardžių ir kandidatų, remiančių kitus kandidatus, buvo daug ir kitų kandidatų aukotojų sąrašuose.
Vyriausiosios rinkimų komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė, lygindama su 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimais, kai dar buvo leidžiamos juridinių asmenų aukos, pastebi, kad smarkiai išaugo pačių partijų lėšų, skiriamų rinkimams, dalis ir kandidatų nuosavos lėšos (nuo 6,4 iki 13,4 proc.), o valstybės biudžeto asignavimai partijoms praktiškai kompensavo juridinių asmenų aukų draudimą. Fizinių asmenų aukos išaugo nežymiai (nuo 6,7 iki 8,8 proc.) ir jie linkę aukoti mažiau nei patys kandidatai skiria savo politinei kampanijai: fizinio asmens aukos vidurkis – 2 737 Lt, o kandidato nuosavų lėšų skirtų rinkimams vidurkis – 6 825 Lt. Kiek daugiau nei 4 proc. visų fizinių asmenų aukų sudaro mažos aukos (iki 40 Lt). Aukotojo amžiaus vidurkis – 47 metai, o vyriausias paaukojęs politikams – 103-ejų.

Tarp didžiųjų aukotojų – tik vienas ne kandidatas
Dosniausių aukotojų sąraše – tik vienas pats nekandidatavęs asmuo. 40 tūkst. Lt Liberalų ir centro sąjungai bei vienam jo kandidatui paaukojęs Arvydas Salda – gerai šiauliečiams žinomas asmuo: jis – „Šiaulių banko” stebėtojų tarybos pirmininkas, UAB „Šiaulių banko turto fondas“ konsultantas, šio banko akcininkas, Šiaulių garbės pilietis, buvęs meras. Dėl užimtumo jis sakosi aktyvią politinę karjerą baigęs, į vietos tarybą jau porą kadencijų nebekandidatuojantis, o į Seimą niekad nė nenorėjęs. Beje, A.Salda “Veido” sudarytame 2006 m. turtingiausių savivaldybių tarybų narių sąraše buvo aštuntas.
Bet, kaip ilgametis Liberalų ir centro partijos valdybos narys, A.Salda sakosi savo partiją remiąs jau daug metų. Kai jas buvo leista remti juridiniams asmenims, rėmė ir šia forma. Ar remtų, jei nebūtų partijos narys? “Remčiau, bet tik tas, kurios patinka, o kai kurioms net surišę neišreikalautų nė lito”, – sako A.Salda.
O Kėdainių rajono ūkininkė Ana Bertulienė jokiai partijai nepriklauso, bet jau antrą kartą paremia darbietę Virginiją Baltraitienę. „Ją pažįstu dvidešimt metų. Ji – labai geras žmogus, niekad nenuvylė. O 17 tūkst. Lt man, kaip ūkininkei, jei geri metai, nedidelė suma, galėjau paremti“, – sako ūkininkė.
Taip pat nepartinis „Audėjo“ generalinis direktorius Jonas Karčiauskas šįsyk parėmė Liberalų sąjūdį. „Įvairių partijų kandidatus esu parėmęs, nes įvairiose partijose yra patinkančių žmonių. Ir „Audėjas“ paremdavo partijas, kuriose matydavo esant galinčių vadovauti valstybei žmonių“, – sako įmonės vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos scenarijai artimiausiems ketveriems metams pagal socdemus-”darbiečius”-”tvarkiečius” ir pagal prezidentę. Ką kuris reikštų Lietuvai?

Politiniame kare – ar prezidentei pavyks neprileisti susitepusios partijos į valstybės vykdomąją valdžią – iki smulkmenų aptarinėjama ginkluotė, tačiau užmirštama esmė, dėl ko kariaujama.
Kokioje Lietuvoje gyventume vienos, o kokioje – kitos pusės pergalės atveju?

Pirmas scenarijus: valstybės „vaizdzialis” pagal Viktorą

Po pirmojo rinkimų turo Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas rodė pergalės ženklą. Jis pirmauja, o rinkimų kampanijos metu deklaravo, kad siekia formuoti daugumą ir jį asmeniškai domina tik vykdomoji valdžia, – mielai būtų Lietuvos premjeras. Tačiau toks “vaizdzialis”, kaip sako Viktoras, po antrojo rinkimų turo liko tik jo vizija.
Vis dėlto “darbiečiams” pavyko rinkimuose būti tretiems, o „Bendro darbo Lietuvai” koalicijoje – antriems su trečdaliu jos mandatų. Žinodamas rinkimų lyderių socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus minkštumą, nuomonės kaitaliojimą triskart per dieną, V.Uspaskichas jau galėjo skaičiuoti, kiek atsipirks į rinkimus įdėti milijonai. Tiesa, valdžia dar tenka pasidalyti su Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumu”, bet šie teturi vienuolika iš 78-ių naujosios koalicijos mandatų bei gali pretenduoti į porą ministrų postų, ir tai su avansu.
Taigi trijų partijų lyderiai pasiglėbesčiavo ir puolė dalytis pergalės grobio.
Jei ne prezidentė, apkartinusi jų dalybas, šiandien valdžios pyragas būtų suraikytas taip: parlamento vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje Vytautas Gapšys, premjeras – jokių moralinių skrupulų dėl politinių partnerių reputacijos netrikdomas socialdemokratas A.Butkevičius. „Riebiausios” pagal ES fondų injekcijas Ūkio ministerijos vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje byloje V.Uspaskichas (nors pats tikino, kad europarlamentaro mandatą būtų keitęs tik į premjero postą, bet savo nuomonę kaitaliojo keliskart per dieną), o pagal “riebumą” ketvirtos Aplinkos ministerijos vadovas – apkaltos būdu už Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą iš prezidento posto pašalinto dabar europarlamentaro R.Pakso vietininkas Lietuvoje Valentinas Mazuronis, baudžiamojoje byloje nuteistas už šmeižtą.
Tokioje kompanijoje puikiai į finansų ministrus derėtų ir “darbietė” Vitalija Vonžutaitė, dar viena kaltinamoji “darbiečių” byloje, turinti vokelių buhalterijos patirties ne tik Darbo partijos aparate, bet ir de facto “darbiečių” valdomoje “Balso” žiniasklaidos leidinių grupėje.
Groteskas: valstybės įstatymų leidybai vadovauti buvo sutarta deleguoti kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, o daugiausiai ES milijardų valdančioms ministerijoms – “darbiečius”, kurie ne taip seniai jau buvo pademonstravę, kaip tai daro. Seimo komisijos buvo pripažinusios, kad būdamas ūkio ministras koalicinėje su socialdemokratais Vyriausybėje V.Uspaskichas prasilenkė su įstatymais, su savo šeimos verslu susijusioms įmonėms nukreipė paramos lėšas, galėjo sukelti interesų konfliktą derėdamasis dėl bendradarbiavimo su Maskvos vyriausybe.
V.Uspaskichas po neigiamos Vyriausiosios tarnybinės komisijos išvados 2005 m. atsistatydino, netrukus sugriaudamas ir visą valdančiąją koaliciją. O kai partija buvo įtarta vedusi juodąją buhalteriją ir V.Uspaskichui buvo pareikšti įtarimai, jis 2006 m. pabėgo į Rusiją.
“Darbiečiai” nuo to laiko ne tik neišsklaidė senų įtarimų, bet ir pasėjo naujų: žadėdamas didinti minimalią algą savo de facto valdomoje „Balso” žiniasklaidos grupėje, kaip paliudijo jau nemažai jos darbuotojų, V.Uspaskichas algas moka vokeliuose, o šių Seimo rinkimų metu daugiausiai skundų dėl balsų pirkimo teko būtent Darbo partijai. Beje, Konstituciniam Teismui pradėjus gilintis į “darbiečio” Jono Pinskaus išrinkimo į Seimą peripetijas, šis kaipmat atsisakė mandato.
“Darbiečiai” moralinių skrupulų neturi – mojuoja nekaltumo prezumpcijos argumentu. „Formaliai tai teisinga. Tačiau jei esi teisiamas, tai nesuderinama su politine karjera, ypač aukštais valstybės postais”, – autoritetingas advokatas Kęstutis Lipeika aiškina, kaip turėtų būti, bet, deja, Lietuvoje nėra.
Jei ne prezidentės ultimatumas neįleisti į Vyriausybę prastos reputacijos Darbo partijos, šiandien jau būtų sutarta dėl kaltinamųjų Seimo ir Vyriausybės atsakinguose postuose.

Antras scenarijus: prioritetai pagal A.Butkevičių – ne spręsti problemas, o valdyti ES lėšas

Prezidentei sužlugdžius valstybės “vaizdzialį” pagal Viktorą, šis šoko kaip vanagas, kad eisiąs į Seimą ir atskleisiąs dabartinės valdžios, taip pat ir prezidentės, nusikaltimus. Tačiau sukonkretinti savo tezių nesugebėjo, tik kasdien vis labiau panašėjo jau nebe į vanagą, o į nuskriaustą žvirblį.
V.Uspaskichą prezidentei nustūmus nuo pirmų valdžios linijų, ryžtingu lyderiu bandė pasirodyti daugiausiai rinkimų balsų gavusių socialdemokratų pirmininkas. Tačiau A.Butkevičius mėtosi į šalis kaip išgąsdintas zuikis – daro viena, sako kita, bet ir pasakęs netrukus išsigina savo žodžių.
Ryte po rinkimų antrojo turo po vizito pas prezidentę A.Butkevičius pareiškė, esą jo moraliniai principai neleidžia, kad Vyriausybėje ar Seimo vadovybėje būtų teisiamųjų. Tačiau iki prezidentės ultimatumo jokių A.Butkevičiaus moralės principų požymių pasireiškę nebuvo. Ir netgi po šių savo viešų įžadų A.Butkevičius palaimino teisiamąjį “darbietį” V.Gapšį į Seimo pirmojo vicepirmininko ir Europos komiteto pirmininko postą. Rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES kitąmet, būtų „puikus” pasirinkimas reprezentuoti mūsų valstybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Partijos prisiekinėja nedidinsiančios valstybės skolos, tačiau dauguma jų brangiai kainuojančius siūlymus tikisi kompensuoti tik augančios ekonomikos dėka.

Konservatoriai: pensijų reforma, mokesčių progresinimas
Dabar valdantieji Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai rinkimų programą pristatė paskutiniai, bet ji įspūdingo ilgumo – 194 p. ir arogantiškai pavadinta „XVI Vyriausybės programa“. Tačiau nemažai nuostatų – iš XV Vyriausybės programos. Net programos tekste yra nuorodų, kad jie tai ne kartą yra siūlę. Bet juk svarbiausia ne intencijos, o jų įgyvendinimas. Jei praėjusių Seimo rinkimų favoritė nesugebėjo rasti tam bendraminčių, tai rimtas jos trūkumas.
Konservatoriai vėl žada įgyvendinti pensijų, viešojo administravimo ir valstybės tarnybos reformą, tiesa, keldami tarnybos kokybę, bet nemažindami valdymo išlaidų. Tačiau save vadindami dešiniaisiais, jie neatsispyrė kairiosioms idėjoms: siūlo didinti neapmokestinamų pajamų dydį iki minimalios algos, kas netiesiogiai, bet reiškia dar didesnį mokesčių progresinimą, įvesti visuotinį nekilnojamojo turto, transporto priemonių mokesčius.

Liberalų sąjūdis: darbdavių skatinimas kelti algas, mažesnis mokesčių skaičius
Ant 5 proc. – patekimo į Seimą – ribos sociologinėse apklausose balansuojantys kiti valdantieji – liberalsąjūdiečiai žada, kad „dirbantieji uždirbs vakarietiškus atlyginimus“, o kelti algas darbdavius mokesčių lengvatomis – nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios 3,5 tūkst.Lt, darbdaviams nereikės mokėti „Sodros“ mokesčių. Daugiau pajamų gautų auginantys vaikus: Gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestintų 300 Lt per mėnesį už pirmą ir 400 Lt už kiekvieną paskesnį vaiką. Liberalų sąjūdis pasiryžęs panaikinti mažai lėšų į biudžetą sunešančius mokesčius (paveldimo turto ir kt.), pradedančiam verslininkui pirmą kartą įkūrus įmonę ji metus būtų atleidžiama nuo pelno mokesčio ir pusės „Sodros“ įmokų. Liberalai žada mažinti valstybės valdymo aparatą atsisakant nereikalingų valdžios funkcijų, reformuoti valstybės valdomas įmones, dalį jų privatizuoti.

Socialdemokratai: daug PVM lengvatų, progresiniai mokesčiai
Socialdemokratai išvardijo bene ilgiausią PVM lengvatų sąrašą: vaistams, knygoms, laikraščiams ir kitiems periodiniams leidiniams, būtiniausiems maisto produktams, šildymui, keleivių vežimui, viešbučiams, intelektinei veiklai. Be to, jie žada minimalią algą pakelti iki 1 tūkst. Lt, o ateityje – iki 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio, didinti socialines išmokas, pedagogų, socialinių darbuotojų, kultūros bei mokslo darbuotojų, pareigūnų atlyginimus. Socialdemokratai – už progresinių mokesčių sistemą, aukštesnius mokesčio tarifus prabangiam turtui, kartu atsisakant, anot jų, nepagrįsto neturtingų žmonių, smulkių verslininkų, pensininkų apmokestinimo. O visą šią gerovę turėtų kompensuoti pramonės ir verslo plėtra, gerėjantis mokesčių administravimas, išaugęs vartojimas.

Darbo partija: 1509 Lt minimali alga, didėjančios pensijos, lengvatos mažoms įmonėms
Darbiečių iki 2013 m. pabaigos žada minimalią algą pakelti iki 1509 Lt. Vidutinė senatvės pensija valdant Darbo partijai sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžio „į rankas“, jie didintų socialinę paramą labiausiai skurstantiems, minimalias pajamas gaunantiems asmenims.
Darbiečiai sukurtų bendrą nekilnojamo turto ir žemės mokestį, kuriam būtų taikomos neapmokestinamo turto ribos ir progresyvumo principas. Įmonių, kurių metinė apyvarta siekia iki 1 mln. Lt, būtų taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas. Dar darbiečiai žada „subalansuoti“ mokesčių naštą vietiniams gamintojams, gaminantiems kasdienio vartojimo ir pirmo būtinumo prekes.

Tvarka ir teisingumas: 1,8 tūkst. Lt minimali alga, nemokama žemė, Tautos bankas
Minimalios algos kėlime pirmauja tvarkiečiai – programoje jie įrašė 1,8 tūkst. Lt.  Jie žada tokias motinystės išmokas: pirmais metais – 100 proc., antrais – 70 proc., trečiais – 50 proc. atlyginimo. O pensininkams tvarkiečiai pamalonintų kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su pasaulio kultūros objektais.
Jie užsimoję užtikrinti „maksimalų darbuotojų dalyvavimą įmonių kapitale ir valdyme“, nemokamai panaudai su galimybe vėliau išsipirkti suteiktų valstybės žemę tiems, kurie imtų ją dirbti ir statytųsi gyvenamąjį būstą, jie įvestų progresyvių mokesčių sistemą. Tvarkiečiai steigtų valstybės valdomą Tautos banką, į kurį būtų perkeltos visos valstybės, savivaldybių ir kitų iš šalies mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomų institucijų sąskaitos.

Ekspertai: daug pažadų  neatitinka finansinių galimybių
SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda partijų, ypač opozicinių, programose neranda atsakymų, kuo bus kompensuojamos siūlomos mokesčių lengvatos. Štai socialdemokratai užsimojo smarkiai išplėsti PVM lengvatų sąrašą, darbiečiai – suteikti mokestinių lengvatų įmonėms, kai kurios partijos nori sumažinti ir darbo mokesčių naštą.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas nepritaria opozicinių partijų norams įvesti progresinių mokesčių tarifą, nes tai tik didintų šešėlį ir gintų verslą iš Lietuvos. Turto mokesčius, kuriuos siūlo kelios partijos, jis vadina neišprusimu, nes jie – jau atgyvena. „Mokesčiai turi būti nuo pajamų ir nuo darbo, o jų administravimo sistema aiški ir paprasta“, – aiškina ekspertas. O PVM lengvatų politikoje, nors jos ir iškraipo rinką, kaip ribinė ES valstybė turime atsižvelgti į PVM tarifus kaimyninėse valstybėse. Minimalios algos didinimas, LPK atstovo manymu, dabar niekam naudos neatneštų: valstybiniame sektoriuje tai didintų valstybės deficitą ir skolą, o privačiame stumtų į šešėlį.
Be to, partijos apsidraudžia, kad rinkimų pažadai bus įgyvendinti tik tuo atveju, jei rinkėjai jiems suteiks daugumą balsų, kas sunkiai įmanoma.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.