Absurdiški ir nesąmoningi partijų pažadai

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
* Dirbantieji uždirbs vakarietiškus atlyginimus. Nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios 3500 Lt, nereikės mokėti “SoDros” mokesčių.
* Nebe Lietuva važiuos dirbti užsienio įmonėse, o įmonės iš užsienio ateis į Lietuvą. Pritrauksime daugiau nei po 50 naujų užsienio įmonių į Lietuvą kasmet.
* Įmonei, statančiai gamyklą už 10 mln. Lt, per 50 dienų paruošime dokumentus, kurie galios 100 metų.
* Nė vienas nusikaltimas neliks nepastebėtas.
* Teismai turės didesnį pasitikėjimą.
* Užtikrinsime finansiškai saugią senatvę.
* Sumažinsime ministerijų skaičių iki 10.
* Neliks tradicijos į valstybės tarnybos pareigas skirti gimines bei pažįstamus.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai

* Daugiabučio gyventojas gaus garantiją, kad jo sąskaita sumažės, butas taps šiltesnis, o komunalinių paslaugų įmonė grąžins renovacijai paimtą paskolą iš sutaupytos energijos sąskaitos.
* Nuosekliai transformuosime darbo santykius ir kursime apsaugą mažai uždirbantiems žmonėms. Verslui būtina suteikti teisę darbuotojus lengviau priimti ir atleisti, valdyti jų darbo laiką ir pan.
* Kaimas – vieta, kurioje norisi gyventi ir dirbti, – atgal į kaimą. Tęsime ir intensyvinsime infrastruktūros kaime gerinimą ir kūrimą. Strateginis tikslas – sustabdyti demografinės situacijos kaime blogėjimą, visų pirma – pakeisti migracijos kryptį, t.y. pasiekti, kad gyventojai iš miesto vyktų gyventi ir dirbti į kaimą.
* Svarbiausiu iššūkiu mes laikome darbo vietų kūrimą.
* Didinsime visuomenės įtaką valdant sveikatos priežiūros sistemą ir skirstant lėšas.
* Visiškai uždrausime neteisėtas priemokas sveikatos priežiūros įstaigose.
* Geriau aprūpinsime žmones vaistais, sieksime sumažinti jų kainas.
* Sieksime privalomai iki 9 metų vaikus apmokyti plaukti.
* Sukursime nacionalines stipendijas gabiausiems abiturientams studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose, skatinant paskui juos grįžti ir skleisti įgytąsias žinias ir patirtį Lietuvoje.
* Įdiegsime vieno bilieto sistemą vežant keleivius skirtingomis transporto rūšimis (autobusais, troleibusais, traukiniais, keltais) visos šalies mastu.

Lietuvos socialdemokratų partija

* Garantuosime tvarų žmonių pajamų augimą ir tinkamai apmokamą darbą.
* Įvesime progresinius mokesčius. Numatysime aukštesnius mokesčio tarifus prabangiam turtui.
* Būtinos stiprios profsąjungos, gebančios vertinti realias valstybės ir visuomenės galimybes, deramai atstovauti darbuotojams.
* Nedarbo lygis neviršys 5–7 proc.
* Atkursime sumažintas nedarbo išmokas. Didinsime socialines išmokas, racionaliai derindami išmokų perkamosios galios garantijas su biudžetų finansiniu tvarumu.
* Valstybė laikysis fiskalinės drausmės, bet kartu aktyviai veiks, kad paskolintos lėšos nebūtų „pravalgomos“, o naudojamos tam, kad augtų valstybės pajamos.
* Taikysime PVM lengvatinį tarifą vaistams, maisto produktams, šildymui bei keleivių vežimo paslaugoms, turizmui.
* Vidutinė pensija bus ne mažesnė kaip 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio.
* Įvesime nemokamą maitinimą pradinių klasių mokiniams.
* Bus išsaugomos mokyklos kaimo vietovėse.
* Suteiksime teisę tautinėms bendrijoms jų tankiai gyvenamose vietose į viešosios informacijos prieinamumą joms suprantama kalba.
* Atnaujinsime visų ligoninių priėmimo ir skubios pagalbos skyrius, konsultacines poliklinikas, slaugos ir palaikomojo gydymo ligonines ir skyrius.
* Mažinsime socialinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir kaimo gyventojų.

Liberalų ir centro sąjunga

* Vidutinė pensija sieks ne mažiau kaip 50 proc. vidutinio atlyginimo.
* Sumažinsime studijų įmokas.
* Mes už minimalaus atlyginimo didinimą, tačiau darbo santykiai turi būti liberalūs, o susitarimų nesilaikymas turi užtraukti sankcijas.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

* Išsaugoti mokyklas pagal bendruomenių poreikius.
* Mokesčių mažinimas meninkams ir kūrėjams. Tikslas: Lietuva – Europos kultūros „Meka“.
* Įteisinsime progresinius mokesčius.
* Žemės nuosavybė – tik Lietuvos gyventojams.
* Sumažinsime PVM šviežioms daržovėms, nešaldytai žuviai ir mėsai (ekologiškiems produktams taikysime nulinį PVM).
* Būtiniausiems maisto produktams, taip pat kitiems produktams, kuriuose nėra GMO, taikyti lengvatinį PVM.
* Skatinsime savivaldybes peržiūrėti sutartis su šilumos tiekėjais.
* Gerinsime rajoninių kelių būklę.
* Įvesime piliečių teisę inicijuoti Seimo nario atšaukimą.

Krikščionių partija

* Nedarbo lygis bus mažesnis nei 5 proc., minimali mėnesinė alga – didesnė kaip 40 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio.
* Garantuosime vienkartinę pagalbą įsigyjant būstą.
* Mokytojo atlyginimas bus 1,5 karto didesnis už vidutinį šalies darbo užmokestį.
* Didinsime invalidumo pensijas, slaugos pašalpas.

Darbo partija

* Minimalią mėnesinę algą iki 2013 m. pabaigos pakelsime iki 1509 Lt.
* Kursime naujas darbo vietas. Skatinsime investicijas į gamybą regionuose ir probleminiuose rajonuose. Užtikrinsime stabilias ir prieinamas energetikos kainas. Taikysime apribojimus monopolijoms.
* Trečiaisiais kadencijos metais baigsime spręsti nedarbo problemą.
* Užtikrinsime, kad Lietuvos oro transportas, keliai ir geležinkeliai savo kokybe nenusileistų Skandinavijos šalims, būtų modernūs, patikimi, populiarūs ir saugūs. Investuosime į oro transporto plėtrą.
* Mažinsime kaimo turizmo paslaugų sezoniškumą.
* Mokyklų tinklas tenkins kiekvieno poreikius. Sieksime, kad bendrojo ugdymo mokyklų pertvarkos nelemtų vien tik ekonominiai veiksniai.
* Paskolų studentams palūkanos neviršys 3 proc.
* Sieksime, kad vidutinė senatvės pensija sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžio, gaunamo „į rankas“.
* Didinsime mažas pajamas gaunančių asmenų gerovę ir socialinę apsaugą.
* Nėščioms moterims nuo 181 nėštumo dienos iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios sutrumpinsime darbo laiką dešimčia valandų per savaitę.
* Atstatysime buvusią pradinių bei vyresnių klasių mokinių maitinimo sistemą.
* Didinsime vaistų, skiriamų pensinio amžiaus asmenims ir neįgaliesiems, kompensuojamąją dalį.
* Sieksime, kad Seimo nariai, išrinkti pagal sąrašą ir paskirti ministerijų vadovais, atsisakytų Seimo nario mandato.
* Pacientui, gydomam ligoninėje, nebereikės papildomai pirkti gydymo priemonių ar vaistų.
* Steigsime Policijos akademiją.
* Efektyviai panaudosime ES ir nacionalinio biudžeto lėšas gerindami kaimo infrastruktūrą, plečiant inžinerinius tinklus, sieksime, kad kasmet būtų skiriama lėšų rajoninių kelių ir žvyrkelių asfaltavimui ir priežiūrai.
* Užtikrinsime Lietuvos gyventojų, ypač jaunimo, apsirūpinimą būstu.
* Skatinsime elektra varomų automobilių gamybą bei jų aptarnavimo tinklų kūrimą.

“Tvarka ir teisingumas”

* Sustiprinsime Prezidento institucijos galias.
* Seimo narių skaičių – iki 71.
* Įsteigsime Valstybės Tribunolą. Valstybės Tribunole iš naujo įvertinsime galimai neskaidrius valstybės turto privatizavimo ir pardavimo atvejus.
* Įteisinsime teisėjų, prokurorų ir vyriausiųjų policijos komisarų skyrimo tvarką, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę.
* Garantuosime teisingą, normalų, garbės ir orumo nežeminantį uždarbį.
* Sukursime teisinę bazę, užtikrinančią maksimalų darbuotojų dalyvavimą įmonių kapitale ir valdyme.
* Valstybė įsipareigos sukurti darbo vietas visiems, norintiems dirbti ir užsidirbti, o ne būti išlaikytiniais gaunant pašalpas.
* Užtikrinsime efektyvią ir lygiavertę komercinių bankų kreditorių ir skolininkų apsaugą.
* Įsipareigojame tartis su verslininkais ir darbdaviais dėl tokių sąlygų, kurios leistų minimalią algą pakelti iki 1800 Lt, sukūrimo.
* Garantuosime aukštojo mokslo prieinamumą visiems norintiems, valstybei subsidijuojant studentų kreditavimą.
* Motinystės (tėvystės) išmoką valstybė garantuos 3 metus tokiomis proporcijomis: pirmaisiais metais – 100 proc., antraisiais – 70 proc., trečiaisiais – 50 proc. atlyginimo.
* Kiekvienas pensininkas gaus pensiją, ne mažesnę nei pusė jo buvusio vidutinio darbo užmokesčio.
* Kartu su privačiu verslu įgyvendinsime Kelionių programą senjorams: kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su pasaulio kultūros objektais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Per pastaruosius 15 metų daugiausiai žalos Lietuvai pridarė konservatorių partija – taip mano daugiau nei du penktadaliai apklaustųjų. Tai paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos. Toliau niekdarių sąraše eina socialdemokratų, Lietuvos lenkų, “Tvarkos ir teisingumo” bei Darbo partijos. Tarp daugiausiai žalos Lietuvai padariusių rečiausiai respondentai minėjo liberalias partijas.
Beje, sociologinės apklausos liudija, kad Lietuvos gyventojai šiuo metu gerokai įpykę ant dabartinės valdžios ir didžiųjų partijų, nes 21,6 proc. apklaustųjų rinkimuose planuoja nedalyvauti, 18,2 proc. ir šiandien dar nežino, už ką balsuos, o 11 proc. ketina už partijas nebalsuoti, jie balsuos tik už asmenybes.

Jūsų vertinimu, kuri partija per pastaruosius 15 metų Lietuvai padarė daugiausiai žalos? (proc.)

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai 40,6
Lietuvos socialdemokratų partija 26,6
Visos pridarė daug žalos 14,2
Lietuvos lenkų rinkimų akcija 7,6
“Tvarka ir teisingumas” 4,4
Darbo partija 3,6
Socialistinis liaudies frontas 1,4
Neturiu nuomonės / nesakysiu 0,8
Liberalų ir centro sąjunga 0,2
Lietuvos centro partija 0,2
Liberalų sąjūdis 0,2
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 0,2

Už kurios pakraipos partijas planuojate balsuoti per šiuos Seimo rinkimus? (proc.)

Už dešinės pakraipos partijas 25,4
Į rinkimus neisiu 21,6
Nežinau 18,2
Už kairės pakraipos partijas 15,2
Už partijas nebalsuosiu, balsuosiu už asmenybes 11
Už centristinės pakraipos partijas 8,2
Už populistus ir marginalus 0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugpjūčio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Blogiausia, kas galėtų nutikti Lietuvos partinei sistemai po šių Seimo rinkimų, – socialdemokratų ir konservatorių koalicija.

Lietuvoje veikiančių partijų visumą įprasta vadinti partine sistema. Tačiau dažnai pamirštama, kad sistema tam tikrą reiškinį padaro ne tiesiog dalių suma, o bendros, tik sistemai būdingos savybės. Be to, tikra sistema turi pasižymėti tęstinumu.
Teksaso valstybinio universiteto (JAV) profesorius Omaras Sanchezas iškėlė idėją, kad ne kiekviena partijų visuma yra verta partinės sistemos vardo. Turėtume skirti partijų sistemas nuo partijų antisistemų, kuriose neįmanoma įžvelgti net minimalaus stabilumo. Pavyzdžiui, Gvatemaloje pagrindinių partijų kaita yra tokia didelė, kad 2007 m. parlamento rinkimuose tarp keturių pirmųjų partijų (pagal gautus balsus) buvo tik viena, patekusi į ketvertuką 1999 m., ir nė vienos, turėjusios atitinkamą rezultatą 1990 m.
Nurodomi trys pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima vertinti partinės sistemos „sistemiškumo“ lygį. Pirmieji du yra minimalūs reikalavimai, kad partija nebūtų priskirta prie partijų antisistemų grupės (kaip minėta Gvatemala): šalyje turėtų veikti bent dvi partijos ir būti išlaikomas pagrindinių komponentų, kurie sudaro partinę sistemą, – partijų tęstinumas. Trečiasis kriterijus skiria nesusiformavusias, tačiau vis dėlto partines sistemas nuo jų stabilesnių atmainų: pastarosiose papildomai turėtų egzistuoti didesnis rinkėjų preferencijų stabilumas, net jeigu laikui bėgant tam tikros partijos iškyla ir kitos nunyksta.
Lietuvoje nuo pat 1990 m. rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) veikė bent dvi politinės jėgos, todėl šis reikalavimas yra akivaizdžiai išpildytas. Trečiojo mūsų šalies partinė visuma taip pat akivaizdžiai nepatenkina, rinkėjų rinkiminės preferencijos yra gana nestabilios. Tačiau kaip su antruoju – pagrindinių komponentų tęstinumu?
Lentelėje galima matyti daugiausiai balsų Seimo daugiamandatėje apygardoje gavusių partijų ketvertukus nuo 1992 m. rinkimų ir raudonai paryškinome tas partijas, kurios buvo tarp keturių lyderių prieš tai buvusiuose rinkimuose. 1992 m. paryškinimo nėra dėl to, kad prieš juos vykusiuose rinkimuose (1990 m.) pasiskirstymas į partijas nebuvo aiškus – realiai konkuravo tik Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos kandidatai. 2012 m. nurodo prognozuojamą lyderių ketvertuką, kuris tikėtiniausias pagal apklausų rezultatus. (…)
Partinei sistemai svarbu ne tik tai, kiek išlieka tų pačių partijų ir kiek jos gauna ar praranda balsų. Partijų tyrimų klasiko italo Giovanni Sartori teigimu, tikra sistema privalo pasižymėti savybėmis, kurių neturi atskiri jos elementai. Partinėje sistemoje turėtume pastebėti aiškias, prognozuojamas sąveikas: tai partijų bendradarbiavimo šablonai sudarant koalicijas, taip pat ir ideologiniai skirtumai tarp politinių jėgų. Taigi itin svarbi yra partijų konkurencijos struktūra: ar egzistuoja aiškūs koalicijas linkusių sudaryti partijų blokai, ar koalicijų alternatyvos nesunkiai numatomos.
Žinoma, partinės konkurencijos struktūrai itin nepalanku tai, kad ties kiekvienais rinkimais partinėje sistemoje atsiranda naujų reikšmingų partijų, o prieš tai buvęs lyderių ketvertukas reikšmingai susilpnėja. Vis dėlto net ir tokioje aplinkoje įmanoma aptikti tam tikrų dėsningumų ir atskirti aiškius blokus. Tačiau tam reikėtų, kad partinės sistemos senbuviai racionaliai įtrauktų naująsias jėgas į jau žinomas koalicines alternatyvas ir pasitaikytų kuo mažiau dalinių valdančiųjų koalicijų pasikeitimų, kai ta pati partija išlieka valdžioje keičiantis partneriams.
Konkurencija tarp Lietuvos partijų buvo aiški pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį: LDDP Vyriausybę pakeitė dešiniųjų jėgų koalicija, o 2000 m. ministrų postus jau dalijosi naujosios politikos blokas. Tačiau 2001–2008 m. konkurencijos struktūra tapo visiškai destabilizuota. Socialdemokratams išlaikant premjero postą, partinė valdančiųjų koalicijų sudėtis keitėsi į ją įtraukiant vis naujas politines jėgas, o visą šį periodą vainikavo anksčiau sunkiai įsivaizduotas reiškinys: konservatorių remiama socialdemokratų mažumos Vyriausybė su vienu buvusios LDDP lyderių (Gediminu Kirkilu) premjero poste.
Įdomu tai, kad šitokį „viena valdančioji plius bet kas, kas sutinka su jos sąlygomis“ koalicijų sudarymo modelį perėmė ir dažna Lietuvos savivaldybės taryba. Pavyzdžiui, Ukmergėje nuo 2000 m. mero postą turintys valstiečiai koalicijoje spėjo pabūti ir su socialliberalais, ir su socialdemokratais, o dabar yra susitarę su liberalcentristais.
Partinę konkurenciją į bent santykinai aiškesnius rėmus Lietuvoje vėl grąžino ekonominis sunkmetis – šiuo atsakingo valdymo ir nepopuliarių sprendimų reikalaujančiu laikotarpiu opozicijai aiškiai trūko rimtesnių paskatų bandyti perimti valdžią, viliojant vieną ar kitą konservatorių koalicijos partnerį. Atmetus Tautos prisikėlimo partijos skilimą ir Arūnui Valinskui ištikimų likusių jos narių prisijungimą prie liberalcentristų, pastaruosius ketverius metus partinių blokų struktūra Lietuvoje buvo aiški kaip LDDP ir TS priešpriešos laikais: dešinėje – konservatoriai ir dvi liberalų partijos, kairėje – socialdemokratai, “Tvarka ir tesingumas”, Darbo partija. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mūsų socialinės politikos modelis negyvybingas, ir tai rimtas emigracijos veiksnys.

Rinkimai artėja, bet politiniai debatai išlieka labai nuobodūs. Esminė priežastis, manyčiau, ta, kad net vadinamosios sisteminės partijos itin dažnai nutolsta nuo savo ideologinių šaknų ir, atrodo, tiesiog nesusivokia, kam apskritai atstovauja. O kai nežinai, kam atstovauji ir kieno interesus gini, tai telieka sutikti praktiškai su visomis banalybėmis. Aptarkime, pavyzdžiui, itin aštrų klausimą apie dabar taikomą socialinės apsaugos modelį, kurio galimybės išsilaikyti tampa vis labiau abejotinos. Pirma, kas akivaizdžiai krinta į akis, – tai itin siaura Lietuvoje įsigalėjusi socialinės politikos samprata, kurią nuolat atgamina ir pagrindinės politinės partijos, ir žiniasklaida, kai socialinė politika redukuojama į pensijų bei pašalpų klausimą.
Imant labai bendrai, galimi trys pagrindiniai valstybės socialinio modelio variantai:
1. Ideali socialdemokratinė gerovės valstybė, kuri savo piliečiams bando garantuoti individualų ganėtinai aukštą autonomijos – gebėjimo išgyventi esant įvairioms situacijoms – laipsnį, taip ribodama jo priklausomybę nuo šeimos ir rinkos. Trumpai tariant, socialine politika bandoma įveikti rinkos netobulumo pasekmes (nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį, kai kurių paslaugų neįperkamumą ir panašiai) ir sukurti socialiai gana vienalytę visuomenę. Galimi pavyzdžiai – Skandinavijos šalys (Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Islandija…).
2. Krikščionių demokratų valdomose valstybėse vyrauja subsidiarumas (tarkime, nemenkas bendruomenės vaidmuo) ir tokios socialinės apsaugos schemos, kurios šiek tiek švelnina rinkos netobulumo pasekmes, tačiau neleidžia panaikinti ganėtinai aukšto visuomenės išsisluoksniavimo laipsnio. Pavyzdžiai – Vokietija, Italija, Ispanija, Austrija, Belgija, Prancūzija.
3. Liberalų nuostatos remiasi prielaida, kad problemas turi ir gali spręsti rinka, o iš visų bėdų privalu suktis pačiam, valstybei paliekant tik kovą su absoliučiu skurdu… Taigi rinkos netobulumo nešaliname, nes nereikia tobulinti puikaus dalyko (tik sugadinsi!), visuomenė labai socialiai išsisluoksniavusi. Beje, parama teikiama įvertinus turtą ir pajamas. Pavyzdžiai – Japonija, Šveicarija, Kanada ir, žinoma, JAV.
Labai svarbu tai, kad visi minėti modeliai gali veikti ir daugeliui žmonių padėti išgyventi pakankamai gerai, bet būtina sąlyga – turi būti suderinti darbo rinkos (plačiau – ekonomikos, siauriau – pajamų) ir socialinės saugos modeliai. Visose trečiojo tipo valstybėse socialinė pagalba nedidelė, užtat ganėtinai solidus darbo užmokestis, išgyvenimui pakankamas neapmokestinamųjų pajamų pagrindas (beje, visai šeimai, įskaitant nedarbingus vaikus) ir didelė bendrų visuomenės pajamų dalis tenka samdoma darbui. Pvz., JAV samdomų darbuotojų pajamos viršija 62 proc., Šveicarijoje ir Japonijoje – dar daugiau. Taigi, nors valstybė ir neprisiima rimtos socialinio perskirstymo naštos, bet ekonomikos modeliai leidžia nemažai visuomenės daliai pačiai įsigyti ir mokamą aukštąjį mokslą, ir papildomą medicinos draudimą, ir pagalbą senatvei (pvz., senelių priežiūros paslaugas).
Pagal logiką Lietuvoje pirmojo tipo modeliui turėtų atstovauti socdemai, tačiau iš tikrųjų jie blaškosi tarp antrojo ir trečiojo modelio. Jie nekalba net apie tokį esminį dalyką (beje, veikiantį visose, net trečiojo tipo šalyse, tik nelygu laipsniai) dalyką, kaip nedarbo socialinis draudimas. Lietuvos socdemai orientuojasi į tuos, kuriuos mano esant neturtingiausius, tai yra pensininkus ir mamas, auginančias vaikus iki dvejų metų. Skaičiai rodo, kad būtent tie, kuriems realiai ir atstovauja normalios socialdemokratų partijos, – šeimos, patiriančios nedarbą ir slegiamos mažų darbo užmokesčių, yra didžiausios rizikos grupė, tad būtent socdemų ideologinė prievolė visuomenei aiškinti, kad daugumos mūsų žmonių (ir samdomų darbuotojų, ir eilinio verslo) pajamos nepakankamos, jog jie galėtų įpirkti privačią draudimo sistemą, kad būtina labiau atsigręžti į tuos, kurie dirba, tačiau netekę darbo praranda ir visas “Sodrai” mokėtas įmokas (pvz., nedarbo draudimą). Bet kadangi Lietuvos socdemų partija yra turtingo verslo partija ir būtent šioje partijoje tupi daugiausiai visokios kilmės ir visokio švarumo milijonierių, kuriems labai tinka silpna pigios darbo jėgos rinka, tai jie kalba žodžiais lyg ir apie gerovės valstybę (duoklė pavadinimui, bet ne esmei), bet iš tikrųjų dalija neįvykdomus pažadus tiems, kuriuos suvokia kaip neturtingus, ir tie pažadai skirti siauram žmonių ratui.
Konservatoriai pagal politinę logiką turėtų įsiterpti tarp antrojo ir trečiojo tipo, o dėl prisijungtų krikščionių demokratų artėti link antrojo. Jie bando likti nuoseklūs, vis dėlto ir šiuo atveju koją kiša itin didelė nepagarba dirbančiajam, kuris dėl krizės (o ne dėl tingumo, ką nuolatos lyg ir bandoma įrodyti) prarado darbą. Kaip konservatoriai (ir ypač kairesnis krikdemų sparnas, kurį įpareigoja net Bažnyčios dokumentai) gali paaiškinti, kodėl buvo PAVOGTOS socialinio draudimo įmokos, kai 2009 m. jos buvo sumažintos nuo 1050 iki 650 Lt? Tai, beje, didelė jaunų geras pajamas gavusių/gaunančių žmonių problema.
Tarkime, mokesčių mokėtojas dirbo banke. Jo pajamos 2007 m. buvo apie 4000 Lt. Tikėtina, jis turėjo būsto paskolą, vaikų. Prasideda krizė. 2009 m. atleidžiamas iš darbo. Mokėtos socialinio draudimo įmokos ir už nedarbą, tačiau įmokos virsta katino ašaromis, nors privalėtų padėti išsilaikyti sunkiausiu metu. Žmogus, nuosekliai prisidėjęs prie visuomenės gerovės, esant šiai situacijai prilyginamas tam, kuris nieko nemokėjo. Turime socialistinę lygiavą, bet kaip ji dera su konservatorių žodine pagarba šeimai, darbštumui ir nuosavybei?
Liberalų sąjūdis šioje srityje nuosekliausiais. Tačiau kai partijos vadas aiškina, kad visi įsipareigojimai dabartiniams pensininkams išlieka, o va jaunimui didiname privačią kaupimo dalį, – klausyti nėra malonu. Aritmetika šlubuoja. Aritmetika, beje, nesiderina ir su pajamų situacija rinkoje. Trečiojo tipo modelis, kuriam trokštų atstovauti liberalai, išties kalba apie visuomenę, kurioje daugumos pajamos pakankamos atidėti privačioms saugumo schemoms. O Lietuvoje bendra samdomo darbo pajamų dalis, priešingai nei JAV, kuriose ji viršija 60 proc., tik apie 40 proc., tad tas pats modelis veikti jau nebegali.
Mūsų socialinės politikos modelis negyvybingas, ir tai rimtas emigracijos veiksnys. Labiausiai nesaugūs tie, kurie ir moka įmokas (labai menkas ryšys tarp to, ką moki ir ką gauni). Politikai privalo atsakyti: už kokį jie modelį? Kaip tas modelis dera su visa ekonomine sistema? Kas tame modelyje skirta tam, kuris moka įmokas?

Net vadinamosios sisteminės partijos itin dažnai nutolsta nuo savo ideologinių šaknų ir, atrodo, tiesiog nesusivokia, kam apskritai atstovauja.

Artėjant rinkimams daugelyje partijų vėl didėja nepasitenkinimas lyderių veikla ir daugėja priekaištų, kad buvo nusigręžta nuo tikrosios partijos ideologijos. Tad spalio 14-osios rinkimai į Seimą taps rimtu iššūkiu daugelio partijų pirmininkų karjerai.

Konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio žodžiai, kad po šiųmečių rinkimų Tėvynės sąjunga (TS) turėtų laikytis atokiau nuo ideologinių nuostatų neturinčios vienos galimų rinkimų favoričių – Darbo partijos ir neiti su ja į porinkimines koalicijas, liko neišgirsti. TS pirmininkas Andrius Kubilius nė neatkreipė dėmesio į partijos garbės pirmininko nuomonę. Pasak vieno konservatoriaus, A.Kubilius laikosi nuostatos, kad profesorius lai šneka, o jis darysiąs tai, ką sumanęs.
“Niekada nesakyk “niekada”, – savo ir kai kurių partijos kolegų nuomonę pakomentavo ir Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas. – Aš manau, kad į priešrinkiminius pareiškimus iš viso nederėtų kreipti dėmesio. Tai tik propaganda. O po rinkimų gali tekti elgtis įvairiai – juk gali būti, kad galimi partneriai bus dar prastesni: paaiškės, kad “darbiečiai” ar socialdemokratai, kaip kalbėjo Česlovas Juršėnas, bene geriausia išeitis.”
Tiesa, Kauno konservatorius parlamentaras Rytas Kupčinskas įsitikinęs, kad TS turi laikytis V.Landsbergio nubrėžtų ideologinių standartų. Vis dėlto taip manančiųjų partijoje – mažuma.
“Šie rinkimai A.Kubiliui yra lemiami: jei TS bus pirma ar antra pagal gautų mandatų skaičių, premjeras pasiims visą partijos valdžią į savo rankas ir atsikratys visų partijos “talibų” arba visus tokius kitamanius užčiaups visiems laikams. O profesorius galės sakyti sveikinimo kalbas suvažiavimuose ir rašyti memuarus”, – teigia konservatorių užkulisių žinovas.
Tokiu pačiu išbandymu šie parlamento rinkimai taps ir Socialdemokratų partijos lyderiui Algirdui Butkevičiui, kuris iš aukščiausių LSDP pozicijų išstūmė ekskomunistus, į jų vietą susisodino senuosius socialdemokratus ir partiją kreipia tikrosios socialdemokratinės ideologijos link.
Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas sako, kad po LDDP ir LSDP susijungimo, kai prie LSDP vairo stojo Algirdas Brazauskas, socdemai buvo tapę liberalais. A.Butkevičius primena, kad liberalizmas sukėlė krizes ir senojoje Europoje, ir Lietuvoje. Tai, pasak jo, Lietuvos socdemai jau irgi supratę, tad dabar partija pritaria jo siūlomoms progresinių mokesčių bei nekilnojamojo turto apmokestinimo idėjoms.
Vis dėlto, jei LSDP rinkimuose liktų trečia, A.Butkevičius veikiausiai būtų nubuksuotas – po A.Brazausko mirties laukdami savo eilės “spardosi” net keletas pretendentų į lyderius. Į nugarą šnopuoja: Zigmas Balčytis, Gediminas Kirkilas, Milda Petrauskienė, Vilija Blinkevičiūtė, Bronius Bradauskas, Juozas Bernatonis, Irena Šiaulienė.
Dėl ideologinių nesutarimų praėjusią savaitę iš Liberalų sąjūdžio (LLS) pasitraukė ir politologas Algirdas Gricius. Jo nuomone, partija, būdama koalicijoje su konservatoriais, pamiršo, kas yra tikrasis liberalizmas. Nors LLS pirmininko Eligijaus Masiulio šansai sėkmingai dalyvauti rinkimuose ir išlikti partijos lyderio poste, regis, nepalyginti geresni nei Algio Čapliko ar Artūro Zuoko.

Artėjant rinkimams daugelyje partijų vėl didėja nepasitenkinimas lyderių veikla ir daugėja priekaištų, kad buvo nusigręžta nuo tikrosios partijos ideologijos. Tad spalio 14-osios rinkimai į Seimą taps rimtu iššūkiu daugelio partijų pirmininkų karjerai.
Konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio žodžiai, kad po šiųmečių rinkimų Tėvynės sąjunga (TS) turėtų laikytis atokiau nuo ideologinių nuostatų neturinčios vienos galimų rinkimų favoričių – Darbo partijos ir neiti su ja į porinkimines koalicijas, liko neišgirsti. TS pirmininkas Andrius Kubilius nė neatkreipė dėmesio į partijos garbės pirmininko nuomonę. Pasak vieno konservatoriaus, A.Kubilius laikosi nuostatos, kad profesorius lai šneka, o jis darysiąs tai, ką sumanęs.
“Niekada nesakyk “niekada”, – savo ir kai kurių partijos kolegų nuomonę pakomentavo ir Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas. – Aš manau, kad į priešrinkiminius pareiškimus iš viso nederėtų kreipti dėmesio. Tai tik propaganda. O po rinkimų gali tekti elgtis įvairiai – juk gali būti, kad galimi partneriai bus dar prastesni: paaiškės, kad “darbiečiai” ar socialdemokratai, kaip kalbėjo Česlovas Juršėnas, bene geriausia išeitis.”
Tiesa, Kauno konservatorius parlamentaras Rytas Kupčinskas įsitikinęs, kad TS turi laikytis V.Landsbergio nubrėžtų ideologinių standartų. Vis dėlto taip manančiųjų partijoje – mažuma.
“Šie rinkimai A.Kubiliui yra lemiami: jei TS bus pirma ar antra pagal gautų mandatų skaičių, premjeras pasiims visą partijos valdžią į savo rankas ir atsikratys visų partijos “talibų” arba visus tokius kitamanius užčiaups visiems laikams. O profesorius galės sakyti sveikinimo kalbas suvažiavimuose ir rašyti memuarus”, – teigia konservatorių užkulisių žinovas.
Tokiu pačiu išbandymu šie parlamento rinkimai taps ir Socialdemokratų partijos lyderiui Algirdui Butkevičiui, kuris iš aukščiausių LSDP pozicijų išstūmė ekskomunistus, į jų vietą susisodino senuosius socialdemokratus ir partiją kreipia tikrosios socialdemokratinės ideologijos link.
Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas sako, kad po LDDP ir LSDP susijungimo, kai prie LSDP vairo stojo Algirdas Brazauskas, socdemai buvo tapę liberalais. A.Butkevičius primena, kad liberalizmas sukėlė krizes ir senojoje Europoje, ir Lietuvoje. Tai, pasak jo, Lietuvos socdemai jau irgi supratę, tad dabar partija pritaria jo siūlomoms progresinių mokesčių bei nekilnojamojo turto apmokestinimo idėjoms.
Vis dėlto, jei LSDP rinkimuose liktų trečia, A.Butkevičius veikiausiai būtų nubuksuotas – po A.Brazausko mirties laukdami savo eilės “spardosi” net keletas pretendentų į lyderius. Į nugarą šnopuoja: Zigmas Balčytis, Gediminas Kirkilas, Milda Petrauskienė, Vilija Blinkevičiūtė, Bronius Bradauskas, Juozas Bernatonis, Irena Šiaulienė.
Dėl ideologinių nesutarimų praėjusią savaitę iš Liberalų sąjūdžio (LLS) pasitraukė ir politologas Algirdas Gricius. Jo nuomone, partija, būdama koalicijoje su konservatoriais, pamiršo, kas yra tikrasis liberalizmas. Nors LLS pirmininko Eligijaus Masiulio šansai sėkmingai dalyvauti rinkimuose ir išlikti partijos lyderio poste, regis, nepalyginti geresni nei Algio Čapliko ar Artūro Zuoko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Artėjant Seimo rinkimams daugėja mėginimų steigti naujas politines partijas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai racionali taktika, norint būti išrinktiems – Lietuvos rinkėjai yra palyginti atviri naujovėms. Tačiau tiek daug naujų politinių jėgų, kiek galima suskaičiuoti šiuo metu, 141 vietą turintis Seimas tikrai nesutalpins.

Rinkimų elgesio tyrėjai sutaria, kad naujų partijų sėkmei reikalinga sąlyga – silpnai su elektoratu susieta partinė sistema. Ispanijos regioninius rinkimus tyręs Ignacio Lago teigia: jeigu rinkėjai pasižymi stipriu prisirišimu prie tam tikrų partijų, politikų ar ideologinių etikečių, naujoms partijoms prasimušti yra sudėtinga. Tačiau atviras, menku partiniu prieraišumu ir ideologiniu neapibrėžtumu pasižymintis elektoratas, kurio tik nedidelė dalis yra partijų nariai – partinės sistemos naujokų rojaus žemė.
Lietuva kaip tik tokią žemę ir primena. Tiek mūsų šalies, tiek užsienio tyrėjai pabrėžia, kad rinkėjų elgsenos kaita čia yra gana aukšto lygio – tai, be abejo, signalizuoja apie atvirą elektoratą. Remiantis 2008 m. Europos vertybių tyrimo apklausa, nepasitikėjimą partijomis Lietuvoje aiškiai išreiškia daugiau nei keturi penktadaliai gyventojų, o savo pozicijos ideologinėje kairės-dešinės skalėje nenurodo net 39,9 proc.
Iš Vilniaus universiteto doc. Ainės Ramonaitės tyrimų aiškėja, kad bendras partijų narystės lygis šalyje nesiekia 3 proc., o lojalumu partijoms pasižymi tik apie ketvirtadalis elektorato.
Sprendžiant iš šių duomenų akivaizdu, kad Lietuvos elektoratas yra pakankamai atviras politinėms naujovėms. O kaip šiame kontekste sekėsi naujai įsteigtoms partijoms?

Lietuvos patirtis
Norintiems įsteigti naują partiją pavyzdžiu tampa dvi ryškiausios sėkmės istorijos: Naujosios sąjungos (NS) ir Darbo partijos (DP). Tiesa, abi istorijos yra sėkmingos tik su išlygomis. Nors per pirmus rinkimus šios partijos pagal daugiamandatėje apygardoje gautus balsus užėmė atitinkamai antrą (NS, 2000 m.) ir pirmą (DP, 2004 m.) vietas , paskui joms sekėsi sunkiau.
Artūro Paulausko vedama NS 2004 m. į Seimą sugebėjo patekti tik su socialdemokratų pagalba (abi partijos daugiamandatėje apygardoje pristatė bendrą koalicinį sąrašą). 2008 m. vieni socialliberalai jau 5 proc. ribos neperžengė, o vienmandatėse apygardose į Seimą pateko vienintelis Valerijus Simulik. Po 2008 m. rinkimų atrodė, kad ir DP žvaigždė leidžiasi (gauta tik dešimt mandatų), tačiau pastaruoju metu padidėjęs Viktoro Uspaskicho populiarumas ir kartu partijos reitingai demonstruoja, kad iš naujoko šis projektas tapo ilgalaikiu Lietuvos partinės sistemos žaidėju.
Kiti naujų partijų sėkmės pavyzdžiai įkvėpia mažiau. Tautos prisikėlimo partija (TPP) gana fragmentuotuose 2008 m. Seimo rinkimuose finišavo antra pagal balsus daugiamandatėje apygardoje. Tačiau jau 2009 m. apklausose buvo sunku rasti norinčijų už ją balsuoti, o 2011 m. savivaldos rinkimuose surinkti tik 0,115 proc. balsų.
Po apkaltos nuo prezidento posto nušalinto Rolando Pakso įkurta partija “Tvarka ir teisingumas” (TT, iš pradžių – Liberalų demokratų partija) stabiliai patenka į Seimą, surinkdama apie 12 proc. balsų ir pagal tai užimdama trečią ar ketvirtą vietą. Tačiau nuo pat susikūrimo ji tapo partinės sistemos “bjauriuoju ančiuku” – į valdančiąsias koalicijas jų niekas nekvietė.
Reikėtų pabrėžti, kad nesėkmių būta gerokai daugiau nei sėkmės atvejų. Dar 1996 m. rinkėjams daugiamandatėje apygardoje buvo pateiktas įspūdingas 24 partijų sąrašas (jame buvo itin egzotiškų pavadinimų – pavyzdžiui, Lietuvos gyvenimo logikos partija), tačiau 5 proc. ribą peržengė tik penkios. Nors vėlesniuose rinkimuose partijų skaičius mažėjo, sudužusių vilčių buvo užtektinai: 5 proc. neperžengė nuo konservatorių atskilusi Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, socialdemokratus palikusi “Socialdemokratija 2000″, Algirdo Paleckio vadovaujamas “Frontas”, Pilietinės demokratijos partija ir daug kitų politinių jėgų.

Paklausa – dar ne viskas
Perfrazuojant vieną populiarią reklamą derėtų pasakyti, kad naujų partijų sėkmei “paklausa nėra viskas – pasiūla yra viskas”. Kitaip tariant, net ir egzistuojant pakankamai atviram elektoratui rinkimų rezultatų nestabilumas bus mažas, jeigu naujų partijų pasiūla nekokybiška. Svarbiausi yra šie elementai: įtikinamos, visuomenei aktualios idėjos ir stiprūs, charizmatiški lyderiai.
Galima paminėti, kad iš aptartų sėkmės pavyzdžių reikšmingomis liko tik tos partijos, kurių lyderiai – R.Paksas ir V.Uspaskichas – sugebėjo išlaikyti savo populiarumą. A.Paulauskui ir Arūnui Valinskui iššvaisčius savo populiarumą, ir jų partijos reitinguose greitai nusmuko žemyn. Kita vertus, naujos partijos, kurios charizmatiško lyderio nesugebėjo rasti net ir vieniems rinkimams, apskritai negali pasigirti laimėjimais, kad ir trumpalaikiais.
Prieš šiuos Seimo rinkimus besisteigiančioms partijoms stiprių politinių figūrų trūksta. Kristina Brazauskienė, Vladimiras Romanovas vargiai gali save vadinti visuomenės pasitikėjimą užsitarnavusiomis asmenybėmis.
“Lietuvos sąrašą” buriantis Darius Kuolys žinomas intelektualams. Tačiau tokių rinkėjų yra nedaug, o ir Garliavos istorija populiarumo partijai šiame elektorato segmente neprideda. Neringa Venckienė spinduliuoja pasitikėjimu, žiniasklaidoje sudaromas įspūdis, kad Lietuva yra suskaldyta rezonansinės mergaitės istorijos: tačiau realybėje į “violetinius” mitingus žmonių ateina mažai, o ir apklausose žmonės buvusios teisėjos nevertina kaip stiprios politinės figūros.
Pagaliau, Artūras Zuokas jau nebėra spindintis riteris iš spindinčio Vilniaus: nuo jo tapimo meru po 2011 m. savivaldos rinkimų stebuklų čia nebūta. Be to, dabartinio sostinės mero populiarumą smukdo “abonento” istorija.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir kokia būtų silpnai ideologiškai struktūruota Lietuvos partinė sistema, tačiau partijos pagrindines ideologines etiketes, bent jau retoriškai, išlaiko: jau seniai turime konservatorius, krikščionis demokratus, liberalus, socialdemokratus. Taigi erdvės naujai ideologijai lyg ir nėra daug. Kitas kelias – tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje pastebima tendencija, kai pagrindinė naujų partijų idėja (ne ideologija) yra savęs pateikimas kaip alternatyva senajai, sugedusiai, korumpuotai partinei sistemai ir politikų elitui. Tokia retorika padėjo laimėti NS, DP ir iš dalies TPP.
Prieš “sugedusią partinę sistemą” nukreipta kampanija turi pranašumą rinkimuose, tačiau vėliau partija atsiduria savotiškuose spąstuose. Kadangi viena vyriausybės sudaryti dažniausiai negali, ji arba lieka opozicijoje (“Tvarka ir teisingumas”), arba eina į koalicijas su tomis pačiomis senosiomis politinėmis jėgomis.
Pastarasis veiksmas Lietuvoje yra norma: nuo 2000 m. po trejų rinkimų iš eilės jį atliko NS, DP ir TPP. Taigi rinkėjas tarsi apgaunamas – nors jis balsavo už naujuosius, “nesugedusius”, tačiau po rinkimų šie puola į savo kritikos objektų glėbį. Ar ilgai rinkėjas bus naivus ir rinksis vis naujus gelbėtojus? Anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas, kai prieš politinį elitą nukreipta retorika išsisemia.
Kokios idėjos dar įmanomos politikos naujokams? Galima atstovauti problemoms, kurių iškyla postmodernioje visuomenėje: pavyzdžiui, ekologijos (žalieji), intelektinės nuosavybės teisių (piratų partijos). Bet tokios partijos konkuruoja dėl balsų to elektorato segmento, kuris Lietuvoje ir taip nedidelis: liberaliai ir progresyviai nusiteikęs jaunimas, vidurinės klasės miesto gyventojai. Į jį besiorientuojančiai Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijai bus labai sunku, nes čia balsų sieks ir A.Zuoko “Taip”, ir abi liberalų partijos.

Rinkimų sistema riboja galimybes
Reikėtų neužmiršti ir rinkimų sistemos įtakos. Akivaizdu, kad nedidelį rinkimų slenkstį turinčioje proporcinėje sistemoje naujoms partijoms lengviau. Pavyzdžiui, viena nelabai stabilių Vakarų partinių sistemų veikia Nyderlanduose – čia taikoma tik 0,67 proc. balsų riba. Kita vertus, didelis slenkstis (pavyzdžiui, 10 proc. Turkijoje) tarnauja kaip efektyvi užkarda gautus balsus verčiant Parlamento vietomis. Be to, kaip pastebi Konstanzo universiteto (Vokietija) prof. Peteris Selbas, didesnis rinkimų slenkstis gali apskritai naujas partijas atbaidyti kelti savo sąrašus.
Lietuvos daugiamandatėje apygardoje taikomą 5 proc. ribą daugiausiai partijų peržengė per praeitus, 2008 m. Seimo rinkimus – septynios. Remiantis apklausomis, šiuo metu dėl jo gali būti ramios keturios partijos (Tėvynės sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, TT, DP). Net jeigu liberalų partijos nesusijungs, bent viena jų turėtų peršokti ribą. Netoli jos yra ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuriai praėjusiuose rinkimuose pritrūko tik 0,21 proc. Kadangi lenkų tautinės mažumos interesai šiuo metu yra itin sureikšminti, šios partijos rėmėjai tikrai gausiai balsuos.
Taigi lieka pirma ir antra vietos. Reikėtų pabrėžti, kad konkuruoja ne tik naujokų miriadai, tačiau ir vilties neprarandančios, vis naujus pavadinimus “besimatuojančios” jėgos: dar vienas Gedimino Vagnoriaus bandymas eiti su Krikščionių partija, valstiečiai, tautininkai, jaunalietuviai ir kiti. Visiškai įmanoma 1996 m. rinkimų situacija: esant tokiai gausiai pasiūlai, balsai tarp marginalų ir naujokų išsibarstys. Niekas jų išsvajotos 5 proc. ribos taip ir nepasieks, o iš to laimės stipriausios politinės jėgos.
Naujokų viltims išsipildyti visada yra atviros vienmandatės apygardos, kuriose renkama 71 iš 141 Seimo nario. Tačiau net ir didžiausios viltys bei ambicijos (ryškiausia čia N.Venckienė, kuri neabejoja turinti “bilietą į Seimą”) gali sudužti, susidūrusios su vienmandačių apygardų specifika: dažnoje jų linkstama balsuoti už tuos pačius kandidatus.
Galiausiai, net jeigu naujokai ir laimės kelias vietas: kas iš to? Ir anksčiau naujų partijų atstovams pavykdavo švęsti pergalę vienoje kitoje vienmandatėje apygardoje. Tačiau akivaizdu, kad turint kelias vietas Parlamente kalnų nuversti neįmanoma. Be to, Seimo statutas nurodo, kad frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip septyni Seimo nariai.

Nors Darbo partija pirmauja apklausose, bet jos lyderis Viktoras Uspaskichas elgiasi, tarsi būtų teisėsaugos ir didžiųjų politikos žaidėjų užspeistas į kampą, o ne kaip įsivaizduojamas Seimo rinkimų nugalėtojas, pretenduojantis į Vyriausybės vadovo postą.

Kaip dera elgtis politikui, kuriam sociologinės apklausos jau pusmetį žada pirmą vietą spalio mėnesį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o įvairūs politologai bei apžvalgininkai viešai svarsto, kas bus jam tapus Vyriausybės vadovu? Juoba politikui, kurio ryžtingi veiksmai neseniai stabilizavo ir nuo griūties išsaugojo esamą Vyriausybę, o jo vadovaujamos partijos balsai Seime lėmė Vyriausybės teiktų strateginių energetinių įstatymų paketo priėmimą?
Toks politikas turėtų aiškinti, kaip jis rudenį vairuos valstybės ekonomiką per numanomos antros finansinės krizės audras, kaip jis praktiškai įgyvendins strateginius energetinius pertvarkymus, kuriems ką tik pritarė jo partija. Svarbiausia, jis turėtų būti kaip galima atviresnis visai žiniasklaidai ir spinduliuoti pasitikėjimą savimi, kad įtvirtintų apklausų rodomą populiarumą. Mat iššvaistyti jį per iki rinkimų likusius beveik tris mėnesius nėra sudėtinga.
Bet ar taip elgiasi Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas, kuriam tarsi ir žadama toji pergalė? Atvirai sakant, jo irzlus, kažin kokios nuoskaudos visam pasauliui kupinas kategoriškas atsisakymas bendrauti su jo politinį profilį kuriančiu “Veidu” smarkiai nustebino.
Juk dar visai neseniai V.Upaskichas pakankamai atvirai ir noriai, tegu ir tradiciškai pabambėdamas “vis tiek parašysite, kaip jums reikia”, kalbėjo su mūsų savaitraščio žurnalistais. Ir nieko tokio, kas galėtų būti įvardyta “šiukšlių gaminimu”, per tuos pusantro mėnesio apie jį nesame rašę (nors, žinia, nesame ir ditirambų skyrę).
Panašų irzlų, piktą V.Uspaskicho bendravimą su žurnalistais teko matyti ir patirti tik prieš dešimtmetį, kai jis, dar naujokas Seime, staiga suvokė, kad žurnalistai gali ne tik malonius klausimus pateikinėti. Bet nuo to laiko prabėgo daug metų, per kuriuos politikas savo kailiu patyrė, kad  žurnalistus vadinti “tūpais” žalinga, tad ir neprotinga. Tad kas gi dabar atsitiko?

Priminė, kur jo vieta

Paaiškinimas peršasi vienas – V.Uspaskichas staiga suvokė, kad visi jo nuopelnai valdančiajai koalicijai politinio elito akyse neatperka Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byloje pridarytų nuodėmių. Tad netgi jeigu iki Seimo rinkimų teismas nespės priimti nuosprendžio ir politikas vėl įgis imunitetą, tai dar nereiškia, kad jį (kaip ir jo partiją) apskritai įleis į Vyriausybę.
Praėjus vos savaitei po “atominio” balsavimo Seime, kurio metu būtent Darbo partijos balsai (juos V.Upaskichas buvo pažadėjęs premjerui Andriui Kubiliui dar kovo mėnesį) lėmė ketverius metus brandinto Vyriausybės projekto sėkmę, nugriaudėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas: “Kol vyksta teismo procesas (Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla) nenoriu minėti konkrečių asmenų, kad tai nebūtų suprasta kaip kokia nors įtaka bylai. Tačiau jei partija nori aktyviai dalyvauti politikoje formuojant Vyriausybę, tai neturėtų taip atvirai vilkinti bylos. Jei partija yra sąžininga – nėra ko slėpti ir bijoti. O toks demonstratyvus bylos vilkinimas, kokį matėme pastaruoju metu, garbės partijai nedaro.”
Kaip šlapiu skuduru V.Uspaskichui per veidą: neužsimiršk, vyre, nevaizduok čia Vyriausybės gelbėtojo ir būsimo jos vadovo – virš tavęs ir tavo partijos kabo 24 mln. Lt vertės kaltinimas. Kol byla nebaigta – nebus Vyriausybėje nei tavęs, nei taviškių!
Tokia, beje, ne vien D.Grybauskaitės pozicija. Socialdemokratai, kurių pirmininkas Algirdas Butkevičius dar nepamiršo savo susikirtimo su kadaise galingu ir įtakingu ūkio ministru V.Uspaskichu, kai turėjo atsisakyti finansų ministro portfelio, taip pat nedega nė menkiausiu noru matyti jį ne tik Vyriausybės vadovo poste, bet net ir kaip partnerį Seimo rinkimuose.
Tad pasinaudoję formaliu pretekstu – Darbo partijos parama A.Kubiliaus Vyriausybės energetiniams projektams – socialdemokratai paskelbė nutraukią prieš kelis mėnesius sudarytą priešrinkiminį susitarimą, kurį apžvalgininkai jau buvo pradėję vadinti būsimos valdančiosios koalicijos sutartimi.
V.Uspaskichui tai buvo trigubas smūgis. Viena, jam dar kartą ir labai nedviprasmiškai priminta, kad per penkiolika aktyvaus dalyvavimo politikoje metų jis taip ir netapo savas tiems, kurie politiką lemia.
Antra, jam priminta, kad Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla nėra nurašyta. Ir nors teisėjai pačiame jos nagrinėjimo įkarštyje (visai atsitiktinai, kaip tik artėjant balsavimui dėl “atominių” projektų) išėjo vasaros atostogų, bet juk rudenį grįš ir galbūt išnagrinės bylą dar iki rinkimų?
Trečia, ambicingiems Darbo partijos nariams parodyta, kad esminė kliūtis, neleidžianti jiems dalyvauti Vyriausybės veikloje, – tai V.Uspaskichas, nors ir labai stengęsis, bet taip ir nesugebėjęs per aštuonerius metus įvesti juos į politinio elito gretas.
Ne veltui tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai jau kuris laikas pabrėžia, kad Darbo partijos parlamentarų dauguma – rimti, atsakingi politikai, su kuriais rasti bendrą kalbą kur kas lengviau nei su jų šešti metai nuo teisėsaugos tai “Gazpromo” daugiabutyje Maskvoje, tai Europos Parlamente Briuselyje besislapstančiam lyderiui.

Verslas be politikos būtų žlugęs

Paprasčiau tariant, V.Upaskichui buvo dar kartą priminta, kad jis, nepaisant visų jo gabumų, populiarumo, pinigų ir per penkiolika metų įvairių pakraipų bei lygio padarytų paslaugų politikams, tėra politinio paribio žaidėjas. Atvirai sakant, tiesiog nevykėlis, kuris kartą, per 2004-ųjų Seimo rinkimus, aukštai šokęs po metų kietai ir žemai krito, o visas jo vėlesnis spurdėjimas jau vyko pagal didžiųjų politikos žaidėjų: socialdemokratų, Albino Januškos “valstybininkų”, dabar – konservatorių, brėžiamą liniją.
V.Uspaskicho karjera verslo ir politikos srityje galėjo būti padaryta tik tokioje nedidelėje, pereinamo periodo iš socializmo į rinkos ekonomiką sunkumų kamuojamoje valstybėje kaip Lietuva.
Prieš porą dešimtmečių eilinis suvirintojas, dirbęs tiesiant dujotiekį, vos per kelerius metus tapo milijonieriumi ir Rusijos koncerno “Gazprom” tarpininku tiekiant Lietuvai dujas. Tačiau toji 1995-ųjų sėkmė, kai ligtolinis tarpininkas, vėliau bankrutavusio SAF prezidentas Gintautas Čepas buvo teisėsaugos sulaikytas kaip tik “Gazpromo” prezidento Remo Viachirevo vizito Lietuvoje metu, buvo bene vienintelė tikra sėkmė per visą Darbo partijos lyderio karjerą. Nors po trijų dienų G.Čepas buvo paleistas, jo verslas jau buvo V.Uspaskicho rankose.
Būtent iš tarpininkavimo perkant dujas V.Uspaskichas ir susikrovė savo milijonus. Bet vėliau “dujiniai” pinigai buvo investuoti, švelniai tariant, ne į didelę pelno maržą turintį verslą. V.Uspaskichas supirkinėjo maisto perdirbimo įmonių, kurių produkciją paskui gabendavo į Rusiją, akcijas, bandė sukurti nuosavą prekybos tinklą (nes būtent mažmeninė prekyba yra labai pelninga) “Vikonda”, kuris vienu metu netgi bandė mesti iššūkį tuo metu pradėjusiai kilti “Vilniaus prekybai”. Kas nors dar mena, kas iš to išėjo?
“Vikondos” prekybos tinklas seniausiai yra bankrutavęs ir jį primena nebent vienas kitas apgriuvęs buvusio prekybos centro pastatas. V.Uspaskicho maisto perdirbimo įmonės, iš kurių garsiausios “Krekenavos agrofirma” ir Kėdainių konservų fabrikas, savo laiku išsilaikė ir modernizuotis sugebėjo tik todėl, kad 2003 m. savitu būdu sugebėjo gauti kone 20 proc. tuo metu Lietuvai Europos Sąjungos skirtos SAPARD paramos žemės ūkiui.
Prisiminkime, kad tuo metu V.Uspaskichas buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku. Be to, keleriais metais vėliau, politikui savo sukurtą Darbo partiją atvedus į pergalę Seimo rinkimuose ir tapus ūkio ministru, Lietuva įvedė importo apribojimus konservuotiems agurkams, konkuruojantiems su Kėdainių konservų fabriko produkcija. Paprasčiau tariant, jei ne labai laiku atsiradusi parama iš šalies, V.Uspaskicho žemės ūkio produktų perdirbimo verslas dienas greičiausiai būtų baigęs taip pat kaip ir “Vikondos” prekybos tinklas.
Ne ką geriau V.Uspaskichui sekėsi ir politinis verslas. Pirma investicija į tuo metu labai perspektyvaus kandidato į prezidentus Artūro Paulausko rinkiminę kampaniją lauktų rezultatų nedavė, tad ginant savo milijonus nuo teisėsaugos jam teko kreiptis paramos į socialdemokratus.
Kartu jis ėmė aktyviai dalyvauti kuriant Naująją sąjungą (jos likučius kartu su A.Paulausku neseniai prijungė prie Darbo partijos, gaudamas neblogai išplėtotą rajoninių skyrių tinklą), kuri per 2000-ųjų Seimo rinkimus gavo nemažai balsų, bet lauktosios valdžios – ne.
Iš Naujosios sąjungos perėmęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko postą, jis ilgai greičiau vaizdavo įtakingą politiką, nei toks buvo. Taip, jo deklaruoti dešimtys milijonų litų darė įspūdį, tad prie V.Uspaskicho kabineto durų nuolat tęsėsi prašytojų eilės. Tačiau kaži kokiu poveikiu valstybės ekonomikai jis tikrai negalėjo pasigirti.
Kaskart V.Uspaskicho iniciatyva buvo pasmerkta žlugti. Nepaisant didelių pastangų ir senų ryšių su “Gazpromo” vadovybe, Vyriausybės atliktas “Lietuvos dujų” privatizavimas įvyko ne pagal jo schemas. Dar daugiau,  įtakingi politikai, susirinkę iš premjero Algirdo Brazausko lūpų išgirsti, kaip “Lietuvos dujos” bus privatizuotos, nespausdintinais V.Uspaskicho gimtosios kalbos žodžiais buvo pasakę, kad šis privatizavimui įtakos neturės.
Kiek vėliau, 2005-aisiais, politikas savo iniciatyvą nukreipė į naftos verslą, tačiau jo pastangos “Mažeikių naftos” akcijas parduoti kompanijai iš Tiumenės TNK taip pat pasibaigė fiasko – jos atiteko “Jukos”.
Žlugti buvo pasmerktas netgi toks, regis, nereikšmingas jo siekis tarpininkauti, kad privatizuojamas Kauno “Stumbras” atitektų Latvijos alkoholio įmonei “Rigas balzams”, priklausančiai prieštaringai vertintai Rusijos kompanijai SPI. Koncerno “MG Baltic” ir tuomečio prezidento Rolando Pakso įtaka pasirodė esanti stipresnė. Seime netgi sklandė gandai, esą V.Uspaskichui tekę grąžinti komisinius, gautus iš konkursą pralaimėjusio pirkėjo.

Ant “juodosios buhalterijos” kabliuko

Tuomet V.Uspaskichas pradėjo savo didžiausią politinio verslo projektą – Darbo partijos kūrimą. Jis ėmėsi, kaip daug kam tuo metu atrodė, kraštutinių, iracionalių veiksmų – rengti referendumą dėl rinkimų sistemos pakeitimo. Tačiau šis, nors ir nepavykęs, V.Uspaskicho žingsnis davė jam dvigubą naudą: pirma, privertė kitus politikus atkreipti į jį dėmesį, antra, pasitelkęs verslo vadybos principus, profesionaliai kuriamus viešuosius ryšius jis netruko sukurti Darbo partiją, kuri dar netgi nebūdama oficialiai įregistruota šoko į populiarumo viršūnes.
Bet 2004-ųjų Seimo rinkimai, kurie formaliai baigėsi Darbo partijos pergale, iš tikrųjų buvo kelias į visišką pralaimėjimą: keturios dešimtys Seimo narių mandatų, kuriuos iškovojo V.Upaskicho partijos nariai, buvo per mažai Vyriausybės kontrolei perimti. Bet kartu per daug, kad didieji politikos žaidėjai nebekreiptų dėmesio į turtingą, ambicingą, bet menkai išsilavinusį ir geromis manieromis (tiesiogine ir perkeltine prasme) nepasižymintį išsišokėlį.
Valdžia V.Uspaskichui teko dalytis su A.Brazausko vadovaujamais socialdemokratais, Naująja sąjunga bei su šiomis partijomis pamažėl suaugančiais “valstybininkais”. Visi jie dar Seimo rinkimų pirmo turo išvakarėse “Draugystės” viešbutyje vykusiame furšete susitarė pirma priimti V.Uspaskichą į valdžios laivelį, o paskui, ištaikius progą ir sukompromitavus, švystelėti už borto.
Taip ir buvo padaryta. Pirmiausia buvo sukeltas triukšmas dėl netikro V.Uspaskicho diplomo, vėliau – dėl verslo susitarimo su Maskvos miesto Vyriausybe. Prezidento Valdo Adamkaus spaudžiamam V.Upaskichui 2005-ųjų vasarą teko atsistatydinti, bet, užuot pripažinęs pralaimėjimą, jis nutarė atsirevanšuoti.
Taigi 2006-ųjų pavasarį duoda lemiamą mūšį – išverčia iš posto Seimo pirmininką A.Paulauską, reikalauja, kad A.Brazauskas suteiktų Darbo partijai Vyriausybės kontrolę, ir grasina interpeliacija prezidentui V.Adamkui.
Didieji žaidėjai kerta atsakomąjį smūgį – į dienos šviesą ištraukiama dar 2004-ųjų rudenį Valstybės saugumo departamento pradėta rinkti Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla. Supratęs, kad mūšį pralaimėjo, V.Uspaskichas gelbėjasi bėgdamas į Maskvą.
2006-ųjų vasara –  galima sakyti, Darbo partijos lyderio savarankiškos politinės veiklos pabaiga. Nuo tada jis didiesiems Lietuvos politikos žaidėjams jau įdomus tik kaip politinis instrumentas, galintis daug papasakoti (arba, jei reikia, nepapasakoti) apie pinigų keliones aukščiausiuose Lietuvos valdžios ešelonuose. Įskaitant ir kaip bei už kokias paslaugas V.Uspaskicho įmonių darbuotojai susimetė prezidento V.Adamkaus rinkimų skoloms padengti.
Nors 2008-ųjų Seimo rinkimus socialdemokratai ir Naujoji sąjunga (kartu su jais ir “valstybininkai”) pralaimėjo, V.Uspaskichui nuo to lengviau nepasidarė – Darbo partijos “juodosios buhalterijos” kontrolė perėjo į konservatorių ir jų lyderio A.Kubiliaus rankas.
Peržiūrėjus pastarųjų ketverių metų Seimo Darbo partijos frakcijos ir V.Uspaskicho darbus, o ne žodžius, galima nustebti – pasirodo, formaliai būdami Vyriausybės opozicijoje, iš tikrųjų jie buvo vienais ištikimiausių valdančiosios koalicijos rėmėjų. Abi didžiosios jos krizės – tiek 2009-ųjų rudenį, kai pradėjo maištauti ir skilo Arūno Valinsko partija, tiek 2012-ųjų pavasarį, kai maištą sukėlė Algio Čapliko liberalcentristai, – buvo suvaldytos Darbo partijos pastangomis.
Abiem atvejais V.Uspaskichas tiek viešais pasisakymais, tiek savo partijos atstovų balsais nedvejodamas paremdavo Vyriausybę. Beje, po 2011-ųjų Savivaldybių tarybų rinkimų jis darė viską, kad Vilniaus mieste į valdančiosios koalicijos sudėtį patektų ir konservatoriai, bet nepavyko. Greičiausiai nulėmė Artūro Zuoko atoveiksmiai.
Tai, kad V.Uspaskichas lig šiol neišmestas už didžiosios politikos borto – greičiausiai ne jo paties, o didžiųjų žaidėjų nuopelnas. Tiek socdemams, tiek konservatoriams reikia “protesto elektorato” balsų, kurių jie patys nesugeba surinkti, bet be kurių nepavyksta formuoti valdžios. Tad tai iš esmės pavesta V.Uspaskichui ir Darbo partijai, su kuriais galima dalykiškai susitarti už valdančiajam elitui priimtiną kainą. Juk būtent taip nuo sena priimta Europos demokratinėse šalyse.

Šeštadienį dienraščio “Lietuvos rytas” skelbiamos apklausos duomenimis, populiariausios išlieka opozicinės partijos – Darbo partija, socialdemokratai bei partija “Tvarka ir teisingumas”. Valdantieji konservatoriai – ketvirti.  Apie tai praneša BNS agentūra.
Apklausos duomenimis, kitos partijos neperžengtų 5 proc. rinkimų barjero.
Atsakydami į klausimą, už kokią partiją balsuotų, jei Seimo rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį, dauguma – 17,6 proc. – apklaustųjų nurodė Darbo partiją, 13 proc. – Socialdemokratų partiją. Birželį abiejų partijų reitingas atitinkamai siekė 17,1 proc. ir 13,7 procentų.
Tuo metu trečiąją poziciją išlaikiusios opozicinės partijos “Tvarka ir teisingumas” ir ant ketvirtojo laiptelio likusios valdančiosios Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų (TS-LKD) reitingai kiek smuktelėjo. Pirmosios populiarumas nuo birželį buvęs 10,7 proc., liepą siekė 8,9 proc. Ketinantys balsuoti už konservatorius nurodė 7,5 proc., birželį tokių buvo 8,4 proc.

Apklausa rodo, kad kitos partijos – Liberalų sąjūdis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Liberalų ir centro sąjunga, Lietuvos lenkų rinkimų akacija, Sąjunga TAIP, Tautininkų sąjunga, Krikščionių partija – neperžengtų 5 proc. rinkėjų paramos barjero. Valdantis Liberalų sąjūdis gautų 2,9 proc., Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 3,1 proc. rinkėjų balsų.

Į “Veido” klausimus atsako politologas Kęstutis Girnius

VEIDAS: Kaip manote, kokią įtaką pastarųjų mėnesių įtampai tarp Prezidentūros ir kitų valdžios šakų turi tiek konstitucinis nepartinio prezidento reikalavimas, tiek jo tiesiogiai per visuotinius rinkimus gaunamas tautos mandatas?
K.G.: Manau, jog konstitucinis reikalavimas, kad prezidentas būtų politiškai neutralus ir nepartinis, yra kvailas. Jis tiktų vienu atveju – jeigu prezidentas būtų vien reprezentacinė asmenybė, kaip koks karalius ar karalienė. Bet Lietuvoje jis toks nėra.
Žvelgdami į buvusius prezidentus matome, kad A.Brazauskas turėjo politinį užnugarį – savaime aišku, jis buvo LDDP vadas. V.Adamkus, pajutęs, kad tokio užnugario neturi, bandė jį susikurti, 2000-aisiais burdamas Naujosios politikos koaliciją. Tačiau ta „Adamkaus partija“ nenusisekė.
Konstitucinis prezidento politinio neutralumo reikalavimas ydingas, nes ši iliuzija atveria kelią į Prezidentūrą tokiems asmenims kaip V.Adamkus, kuris iki išrinkimo negyveno Lietuvoje, arba D.Grybauskaitė, kuri faktiškai irgi ilgą laiką negyveno Lietuvoje ir buvo technokratė. Dėl to V.Adamkus neturėjo ryšio su visuomene, manau, kad ir dabartinei prezidentei šitai ne itin sekasi. Tokie asmenys faktiškai yra visiškai izoliuoti. Esant prezidentu labai sunku normaliai bendrauti su žmonėmis. Žinoma, vieną kitą artimesnį bičiulį turi, tačiau neturi platesnio rato žmonių, kurių nuomonės galėtum klausti ir jie galėtų tą nuomonę visiškai atvirai išsakyti.
Manau, su ta problema susiduria ir D.Grybauskaitė, kuri palyginti ilgą laiką dirbo ambasadoje Amerikoje, dirbo Briuselyje, Europos Komisijoje. O kai Lietuvoje dirbo finansų ministre, tai užsiėmė techniniu biurokratiniu darbu. Neįsivaizduoju, kiek yra žmonių, kurie galėtų ateiti pas ją laisvai pasišnekėti. Štai koks Andrius Kubilius turi mažiausiai tris dešimtis žmonių, su kuriais gali visiškai nuoširdžiai kalbėtis: jis gali klausti, ką jie mano apie jo veiklą, o jie gali atvirai sakyti maną, kokias jis daro kvailystes. Ir kurių nuomonė atstovauja ne tik jų asmeninei, bet ir platesnių visuomenės sluoksnių nuomonei. Manau, D.Grybauskaitė tokio bendravimo rato neturi, V.Adamkus irgi neturėjo.
VEIDAS: Dėl to net kelios didžiausios politinės krizės Lietuvoje buvo išprovokuotos prezidentų – R.Pakso užsispyrimo ir dabar D.Grybauskaitės, sukėlusios rimtą Vyriausybės krizę. Tai kokios išeitys?
K.G.: Pastaroji krizė nėra labai didelė ir jau baigia užsimiršti. Gal ji netgi išeis į naudą, ir D.Grybauskaitė pasimokiusi ateityje bus atsargesnė.
Atminkime, kad ir V.Adamkus tik per plauką nesukėlė krizės, bandydamas nuversti premjerą Gediminą Vagnorių. Jei šis nebūtų norėjęs pasitraukti, viskas galėjo pasibaigti taip, kad V.Adamkus būtų likęs politine prasme pusnuogis: metė iššūkį ir gavo į kailį. Iš pradžių taip atrodė. Tik vėliau, Vytautui Landsbergiui nutarus, kad negalima konfrontuoti su prezidentu, G.Vagnorius atsistatydino.
Prezidentūroje įsivaizduota, kad išmetus G.Vagnorių ateis klusnus jaunas berniukas R.Paksas. Manė, kad jį valdys, bet klydo.
Tai puikus pavyzdys, kaip politinę krizę sukelia prezidentas, kuris, neturėdamas politinio užnugario, mėgina ką nors daryti. Mano galva, prezidentas, kuris atsako už užsienio politiką, už teisingumo įtvirtinimą, turi teisę vetuoti įstatymus, privalo turėti politinį užnugarį. Atminkime, kad reikalavimas turėti nepartinį prezidentą Konstitucijoje atsirado tik todėl, kad norėta nustumti į šoną V.Landsbergį. Išėjo nei šis, nei tas – nei stiprus „prancūziškas“ prezidentas, nei Latvijos ir Estijos modelis, kai prezidentai renkami parlamente.
VEIDAS: Du dešimtmečiai parodė, kad Latvijoje ir Estijoje prezidentai nė kiek ne prastesni už visuotinai renkamus mūsiškius.
K.G.: Jų prezidentai netgi geresni! Latviai turėjo Vairą Vykę-Freibergą, kuri buvo labai gera, estai turėjo Lennartą Merį, dabar turi Toomą H.Ilvesą. Kiti gal buvo silpnesni. Taip ir išeina: Estijoje – du geri prezidentai, Latvijoje – vienas, Lietuva neturėjo nė vieno. Prezidentas turi pajėgti atstovauti šaliai užsienyje, o A.Brazauskas galėjo tai daryti tik Rytuose ir tik pirtyje.

Prieš du dešimtmečius Konstitucijoje įtvirtinta „nepartinio prezidento“ idėja galiausiai pavertė šalies vadovus nuo visuomenės atitrūkusiais, artimiausios aplinkos įtakai pasiduodančiais nuolatiniais politinės krizė židiniais.

Prezidentės patarėjai, paslapčia susitikinėjantys su Vyriausybės ar Seimo atstovais (nes telefonu kalbėti bijo) ir prašančiais „kaip nors įkalbėti“ Dalią Grybauskaitę ką nors padaryti ar, atvirkščiai, nedaryti, tai ne absurdas, bet šių dienų Lietuvos politinio gyvenimo tikrovė. Nė kiek ne geresnė nei Valdo Adamkaus laikais, kai prezidentas, užsidaręs Turniškėse, iki gilios nakties skaitydavo Valstybės saugumo departamento agentų atvežtas jo politiką kritiškai vertinančių žurnalistų bylas. Tiek vienas, tiek kitas pavyzdys rodo, į kokią iškreiptą tikrovę nesunkiai gali pateikti politinės atramos partijose neturintys prezidentai.

A.Brazauskas rėmėsi LDDP

Paradoksalu, bet pačias geriausias sąlygas valstybės vadovo pareigoms vykdyti turėjo pirmuoju prezidentu išrinktas Algirdas Brazauskas. Šalia didelės asmeninės patirties, įgytos bendraujant su visais svarbiausiais to meto Lietuvos politikos ir ūkio veikėjais, jis galėjo remtis geriausiai organizuota, daugumą Seime turinčia ir visiškai Vyriausybę kontroliuojančia politine partija – LDDP. Prezidentaujant A.Brazauskui buvo neįsivaizduojama, kad koks vienas ar kitas patarėjas įgautų absoliučią įtaką valstybės vadovui, o per jį – ir visai valstybei. Lygiai buvo neįsivaizduojama, kad kuri nors slaptoji tarnyba savo teikiamomis pažymomis būtų galėjusi sukurti jam iškreiptą Lietuvos gyvenimo vaizdą.
Politinės krizės irgi būdavo sprendžiamos ne VSD ar prokuratūros tyrimais, o politinėmis priemonėmis: per bankų krizę prisidirbo tuometis premjeras Adolfas Šleževičius – A.Brazauskas kviečiasi jį į prezidento kabinetą ir, trenkęs kumščiu į stalą, liepia atsistatydinti. Premjeras neklauso prezidento? Tuomet A.Brazauskas eina į Seimą, susikviečia valdančiąją LDDP frakciją, kuri jį mato ne tik kaip valstybės, bet ir jų partijos vadovą, ir sako: premjerą reikia atstatydinti. Frakcija pasiginčija, bet balsuoja, kaip prezidentas pasakė, ir premjerui A.Šleževičiui tenka trauktis.
Žinoma, praktikoje viskas truko šiek tiek ilgiau ir ne taip sklandžiai kaip šiame aprašyme, bet esmė buvo būtent tokia: tvirtą partijos užnugarį turinčiam prezidentui nereikėjo imtis jokių užkulisinių žaidimų „kompromatais“ ar kurti laikinų sąjungų su politiniais oponentais, kad pašalintų valstybės gyvenimo kliuviniu tapusį politiką.
Skandalas dėl „Maišiagalos memorandumo“ buvo atvirkščios situacijos pavyzdys – tuomet jau prisidirbo pats A.Brazauskas, po medžioklės lengva ranka mostelėjęs parašą ant latvių pakišto popieriaus. Padėtis vėlgi buvo išspręsta demokratinėse valstybėse priimtu būdu: grupė įtakingų Seimo ir Vyriausybės narių nuėjo į priėmimą pas A.Brazauską ir pasakė, kad jis padarė  rimtą klaidą, tad arba reikia atšaukti jo parašą, arba užsienio reikalų ministrui Povilui Gyliui teks, viešai protestuojant, atsistatydinti. Valstybei ir prezidentui nuo to bus tik blogiau. A.Brazauskas įsiklausė ir padarė, kaip patartas. Esminis niuansas – tai buvo ne Seimo ir Vyriausybės narių demaršas prezidentui, o įtakingų partijos narių pokalbis su faktiniu partijos lyderiu, kuris savo ruožtu visus atėjusiuosius gerai pažinojo ir jų nuomonę vertino.
„A.Brazauskas visuomet galėjo atsiremti į partijos nuomonę ir vadinamuosius senus draugus, – teigia buvęs jo patarėjas užsienio politikos klausimais politologas Algirdas Gricius. – Žinoma, čia kilo niuansų, nes tai buvo žmonės iš sovietinių laikų, bet jie jo neišdavinėjo, ir jis šitą žinojo. Aišku, formaliai A.Brazauskas, kaip prezidentas, pagal Konstitucijos reikalavimą buvo depolitizuotas, bet su LDDP palaikė normalius santykius, ir tai labai padėjo per konfliktą su A.Šleževičiumi. O dabar ką turime? D.Grybauskaitė nuolat pabrėžia atsiribojanti nuo partijų, V.Adamkus irgi nuolat atsiribodavo. Tai tikrai nepadeda ir nepadėdavo jų santykiams su Seimu ir Vyriausybėmis. Jiems tiesiog sekasi, kad mūsų daugiapartinė sistema dar tokia, jog Seime nuolat posėdžiauja kokios septynios partijos, tarp kurių galima laviruoti. Bet anksčiau ar vėliau nusistovės dvi trys pagrindinės partijos, ir tuomet, jeigu jos kuriuo nors klausimu sutars, o prezidentas nepritars, nė vienos jų paramos neturintis valstybės vadovas visą savo kadenciją galės ilsėtis, nes jo nuomonė nieko nedomins.“

D.Grybauskaitė – VSD pažymomis

Šiandieną Lietuvoje turime jau nuo pernai gruodžio besitęsiančią Prezidentūros krizę: pirma D.Grybauskaitė, tvirtinant biudžetą, liepė vienu metu ir išlaidas sumažinti, ir pensijas pakelti; paskui, prisiskaičiusi pakištų pažymų, liepė pakeisti FNTT vadovybę; vėliau nenorėjo pasirašyti premjero teikimo atstatydinti pasitikėjimą praradusį vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį; tada pasirašė antikonstitucinį įstatymą, atveriantį Rolandui Paksui kelią į Seimą. Galiausiai užsidarė Prezidentūroje kaip dramblio kaulo bokšte ir nutarė nevažiuoti į Lenkijos ir Baltijos šalių prezidentų susitikimą, pašiurpindama visus mūsų regioninius sąjungininkus ir mainais gaudama diplomatinę blokadą.
Didžiausia bėda ta, kad niekas negali jai normaliai paaiškinti, kokias klaidas ji daro: patarėjų ji neklauso, šie jos bijo, o nei Vyriausybė, nei Seimas jai ne autoritetas. Partijos, kuriai ji būtų priklausiusi iki užimdama prezidento postą ir kurios kolegų nuomonę vertintų, D.Grybauskaitė neturi, tad viską sprendžia pasiremdama saugumo nešamomis pažymomis, kuriose mena randanti kaži kokią išskirtinę informaciją. Nes nepažįsta tų, kurie ją rašo, ir neturi kas pasako.

Į „Veido“ klausimus atsako politologas Mindaugas Jurkynas

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Seimo rinkimų rezultatams gali atsiliepti tokie dalykai, kaip Rolandui Paksui suteikta teisė dalyvauti rinkimuose ar stulbinantis, kone dvigubas, Viktoro Uspaskicho ir jo Darbo partijos populiarumo šuolis?
M.J.: Partija „Tvarka ir teisingumas“ identifikuojama būtent su R.Paksu, tad jo dalyvavimas rinkimuose neabejotinai atsilieps rezultatui. Netgi dirbdamas Europos Parlamente jis nedingo iš viešosios erdvės, stengėsi būti matomas. Darbo partijos populiarumo didėjimą lėmė ne koks V.Uspaskicho fenomenas, o nuoseklus darbas. Tarkime, važiuodamas per Vilnių nematau jokios kitos partijos, tik Darbo, reklaminius plakatus. Beje, po rinkimų jie buvo vieninteliai, kurie savo plakatuose padėkojo rinkėjams. Darbo partija ir jos padėjėjai su savo įvaizdžiu dirba labai nuosekliai ir kryptingai.
Kaip žinome, dalis Lietuvos rinkėjų yra keistoki ir nemato nieko smerktino nei R.Pakso apkaltoje, nei dar nebaigtoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nei kituose prieštaringuose šių dviejų politikų veiksmuose.
Kita vertus, nemanau, kad būtent šios dvi partijos rudenį bus pagrindiniai Seimo rinkimų žaidėjai. Taip, nuo jų šis tas priklausys, bet lemiamą žodį tars ne jos.
VEIDAS: O kurios partijos tuomet bus svarbiausios?
M.J.: Lietuvoje į priešrinkimines partijų populiarumo apklausas reikia žiūrėti tik kaip į tam tikras tendencijas. Visą laiką pamirštama, kad jos rodo, kiek partija gali surinkti balsų daugiamandatėje apygardoje, kurioje išrenkama tik pusė Seimo narių. Antra pusė išrenkama tiesiogiai, vienmandatėse apygardose, kurių apklausų mes neturime. Nuo seno žinome, kad vienmandatėse apygardose valdo dvi partijos – socialdemokratai ir konservatoriai.
Be to, vienmandantės apygardos labai veiksmingai pristabdo naujokų patekimą į Seimą. Jeigu prisiminsime 2008-ųjų rinkimus, tai Arūno Valinsko šou žvaigždžių partija vienmandatėse sugebėjo laimėti tik tris vietas Seime.
Tad akivaizdu, kad pagrindinės dvi partijos vienmandatėse tradiciškai gaus daugiausiai vietų, ypač tose savivaldybėse, kuriose konservatoriai ir socdemai turi tvirtas pozicijas. Kitaip tariant, per šiuos Seimo rinkimus tikrai nereikia iš anksto nurašyti konservatorių – manau, apie 22–25 Seimo mandatus jie susirinks be vargo.
Iš esmės Lietuvoje, kaip ir visoje Vidurio Rytų Europoje, formuojasi keturių penkių nuolatinių parlamentinių partijų sistema. Dvi jų būna didesnės, atstovaujančios dviem poliams – kairiajam ir dešiniajam, bei aplink besisukančios partijos – liberalai, žalieji, dar kas nors. Būtent nuo jų neretai priklauso porinkiminė dėlionė. Darykime prielaidą, kad po Seimo rinkimų socialdemokratai išlaikys pirmaujančią poziciją, o Darbo partija, kaip anksčiau, eis su jais į koaliciją. Bet tada kiltų klausimas, ar jiems neprireiks trečio partnerio.

Dienraščio „Lietuvos rytas“ skelbiamos apklausos duomenimis, už Lietuvos socialdemokratų partiją balsuotų 15,8 proc. respondentų. Prieš mėnesį vykusios apklausos metu socialdemokratams balsus žadėjo 14,2 proc. apklaustųjų.

Opozicinė Darbo partija gautų 11,6 rinkėjų balsų, praėjusį mėnesį ji būtų surinkusi 12 procentų.

Į trečiąją vietą pakilo „Tvarkos ir teisingumo“ partija, už kurią ketinimą balsuoti nurodė 9,2 proc. (8,3 proc. lapkritį).

Už valdančiąją Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus balsuotų 7,2 proc. apklaustųjų, t.y. keliais proc. mažiau nei buvo nurodę lapkritį – 9,3 proc.

Valdančiojo Liberalų sąjūdžio rėmėjų gretos beveik nepakito – jie gautų 4,4 proc. balsų (5 proc. lapkritį).

5 proc. rinkimų barjero neįveiktų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – ji gautų 2,9 proc. rinkėjų balsų, Liberalų ir centro sąjunga gautų 2,3 proc., Krikščionių partija – 0,8 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcija gautų 0,5 procento.

23,2 proc. apklaustųjų sako, jog rinkimuose nedalyvaus, 19,6 proc. buvo neapsisprendę, už ką balsuos, 1,8 proc. į klausimą neatsakė.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „ Vilmorus“ gyventojų apklausą atliko gruodžio 2–13 dienomis.