Seimas antradienį priėmė politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimą reglamentuojančių įstatymų pataisas, pagal kurias partijų negalėtų remti nei fiziniai, nei juridiniai asmenys.

Tam antradienį pritarė 82, prieš buvo 7, susilaikė 17 Seimo narių.

Įstatymo pataisomis įteisinta, kad nuolatiniu partijų pajamų šaltiniu gali būti ir nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriama 1 procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis.

Taip pat įteisinta, kad vienas fizinis asmuo per politinę kampaniją kiekvienam savarankiškam jos dalyviui gali paaukoti sumą, neviršijančią 10 praėjusių kalendorinių metų ketvirto ketvirčio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių. Bendra vieno fizinio asmens aukų suma savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams per kalendorinius metus negalės viršyti 10 procentų asmens už praėjusius metus deklaruotų metinių pajamų.

Kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose ir referendumo iniciatoriai savo politinei kampanijai finansuoti galės paaukoti sumą, neviršijančią 20 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių.

Be to, nustatyta, kad mažas sumas (iki 40 litų) aukojantiems asmenims bus taikoma supaprastinta aukų priėmimo, apskaitos ir aukotojų paviešinimo tvarka; atsisakyta galimybės politinėms partijoms kompensuoti dalį politinės kampanijos išlaidų.

Po savivaldybių rinkimų, kuriuose pirmąkart leista dalyvauti nepartiniams kandidatams, į vietos valdžią pateko 80 partijoms nepriklausančių politikų.

Po aštuonių mėnesių vietos valdžioje dažnam ne taip gerai sekasi likti nepriklausomam kaip Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijai Vilniuje: su dvylika mandatų pirmavusi rinkimuose, ji ligi šiol ne tik tebevairuoja sostinės valdžią, bet ir steigia partiją TAIP. Tačiau įstatymo pataisa buvo siūlyta turint idėją suteikti galimybę į politiką įsitraukti nepartiniams asmenims, o ne partijoms steigti.
Kaip paaiškėjo, pavienių politikų indėlis į vietos valdžios sprendimus labai skirtingas. „Jei savivaldybėje nėra stiprios daugumos, tas vienas nepriklausomas balsas gali būti auksinis. O kai dauguma stipri, tada pavienio tarybos nario įtaka mažesnė“, – aiškina kretingiškis Darius Petreikis, pridurdamas, kad jo balsas nėra auksinis. Tačiau jis išliko nepriklausomas ir mano, kad nors ir neturi kurios nors frakcijos paramos, jei pasiūlys kokį vertingą pasiūlymą, į jį bus įsiklausyta.
Į Šiaulių miesto tarybą išrinkti du savarankiškai kandidatavę politikai lig šiol neprisidėjo nė prie vienos frakcijos. Vienas jų, Artūras Visockas, neatsižada, kad jei kas pasiūlytų veikimo galimybę, jis siūlymą svarstytų. Tačiau kol kas teigia, kad jam ir vienam sekasi kelti aktualius šiauliečiams klausimus. Politikas giria naują įstatymo normą, kad į vietos valdžią gali pretenduoti ir pavieniai žmonės. „Politikoje reikia balso, kurio nevaržytų partiniai įsipareigojimai ir partinė drausmė, kuris galėtų laisvai pasakyti, ką mano. Nepriklausomų politikų, jei tik jie tikrai nepriklausomi, politikoje labai reikia“, – neabejoja A.Visockas.
O kaišiadoriškis Pranciškus Alfredas Šliužas priduria, kad Lietuvoje partinė sistema visiškai supuvusi, ir tvirtina Kaišiadorių taryboje esąs vienas prieš kitus 24 tarybos narius. „Paveikti negaliu, galiu tik viešai iš jų juoktis“, – sako P.A.Šliužas.
Tiesa, dalis pavieniui dėl valdžios besivaržiusiųjų ilgainiui vis dėlto prisiglaudė kurioje nors frakcijoje. Tarkime, į Kelmės rajono tarybą kaip savarankiškas kandidatas patekęs Izidorius Šimkus sakosi tebesąs nepriklausomas, tačiau prisidėjo prie Valstiečių liaudininkų frakcijos. Druskininkietis buvęs nepriklausomas kandidatas Rimantas Žiūkas – dabar jau valdančiųjų socialdemokratų frakcijos narys, nes nemano, kad vienas gali padaryti nors kokią įtaką tarybos veiklai. Politikas prisipažįsta išbandęs savivaldybių rinkimų naujovę kandidatuoti savarankiškai tik todėl, kad Naujoji sąjunga, kuriai jis priklausė, subyrėjo.

Daugumos koaliciją sudariusios Latvijos partijos išmetė rinkimus laimėjusią konkurentę, tačiau naujoji vyriausybė per silpna, kad atsilaikytų prieš opozicijos kirčius ir prieš gyventojų nepasitenkinimą.

Daugiausiai latvių balsų pirmalaikiuose parlamento rinkimuose gavusi prorusiška partija “Santarvės centras” ir ją rinkusių Latvijos gyventojų interesai liko už borto: vyrausybę suformavo buvusio prezidento Valdžio Zatlero “Reformų partija”, premjero Valdžio Dombrovskio “Vienybė” ir radikali dešinioji nacionalistinė partija “Nacionalinis aljansas”.
Tokia didelį tarptautinį atgarsį sulaukusių rinkimų baigtis pirmiausia sukėlė audringą rusakalbių reakciją: daugiau nei savaitę minia protestuotojų Rygoje supo parlamento pastatą ir reikalavo gerbti piliečių valią.
Šis rusakalbių nepasitenkinimas, matyt, bus vienas svarbiausių iššūkių naujajai vyriausybei. Turint omenyje, kad Latvijoje jų gyvena apie 30 proc. ir paprastai jie yra aktyviausi protestuotojai šalyje, vyriausybės vadovui ir nariams teks labai pagalvoti prieš tariant kiekvieną žodį, kad tai nesukeltų Latvijoje daug labiau nei Lietuvoje įprastų protestų.
Jau dabar vyriausybei jie pateikė pirmą netikėtumą: įpykę dėl savo neva pažeidžiamų teisių, rusakalbių aktyvistai Latvijos vyriausioje rinkimų komisijoje įregistravo parašų rinkimo dėl rusų kalbos nacionalinio statuso įteisinimo akciją. Tad lapkričio 1–30 dienomis šalyje kaimynėje bus renkami parašai už tai, kad Seime būtų svarstoma galimybė rusų kalbą paversti antrąja valstybine kalba Latvijoje.
Dar sudėtingesnis iššūkis naujajai Latvijos vyriausybei glūdi pačiame parlamente. Juk valdančiųjų dauguma yra itin trapi, o štai opozicija – nepaprastai galinga. Ir svarbiausia šioje stovykloje – 31 “Santarvės centro”, vadovaujamo Rygos mero Nilo Ušakovo, atstovas. Šie politikai jau derasi su kitais opozicijoje likusiais išrinktaisiais kaip kuo labiau sutrukdyti valdančiajai koalicijai diktuoti taisykles.

Rusija ims kelti problemų?

Taigi nors prorusiška partija ir liko užribyje, tačiau Rusijos klausimas ateinančius ketverius metus dėl to Latvijai gali tapti tik dar reikšmingesnis. Juk iš esmės Latvijos santykiai su Rusija, palyginti su kitomis dviem Baltijos šalimis, yra patys dalykiškiausi.
Tačiau dabar prabilta apie neišvengiamą Latvijos ir Rusijos santykių pablogėjimą, mat Maskva tikrai neliko sužavėta tuo, kad pirmą kartą nepriklausomos Latvijos istorijoje pergalę iškovojusi prorusiška partija nustumiama į pašonę, o valdžią pasidalijo senieji politikos vilkai.
Tačiau net jei Vakaruose tyliai džiaugiamasi, kad Latvijai vadovaus ne prorusiška ir dažnai populizmu kaltinama jėga, o patyrę politikai (išskyrus radikaliuosius nacionalistus), Rusijos problemos nenurašo niekas. JAV analitinio centro “Stratfor” ekspertai pabrėžia, kad Rusijos reakciją sukelia bet koks į provokaciją panašus veiksmas – pavyzdžui, bronzinio kario paminklo iškeldinimas Estijoje 2007-aisiais. Tad jų nuomone, Maskva beveik neabejotinai gerokai sugriežtins poziciją Latvijos atžvilgiu. Dar labiau tai tikėtina, jei Rusija, kaip žada Vladimiras Putinas, taps prezidentine valstybe, tad Latvijos vyriausybės laukia nelengva užduotis – išlaviruoti taip, kad dėl neva nuskriaustų rusakalbių nenukentėtų ekonominiai Latvijos interesai.

Peštynės dėl finansų

Kita problema, su kuria susidurs naujoji Latvijos vyriausybė – tai fiskalinė politika. Mat sudėtingą laikotarpį vis dar išgyvenanti šalis priversta toliau mažinti valstybės išlaidas. O bet kokį sprendimą bus labai sudėtinga priimti turint vos 56 narių daugumą 100 vietų parlamente. Tad kaip aiškina Latvijos politologas Andris Straumanis, šalis Europos mastu gali tapti antrąja Slovakija – šalimi, kur iš vietos nejuda jokie su pinigais susiję klausimai. Priminsime, kad ne taip seniai Slovakija pagarsėjo tuo, jog silpna valdančioji dauguma tik po kelių mėnesių su opozicija pagaliau susitarė dėl to, ar šalis pritars didesnei silpnųjų euro zonos šalių finansinei paramai.
Kad valdantiesiems nebus lengva, rodo jau pirmoji jų darbo savaitė. Nors V.Zatleras iš anksto buvo užsitikrinęs pakankamai balsų, kad taptų Saeimos pirmininku, tačiau net dviejuose balsavimuose taip ir nebuvo išrinktas, o šį postą laimėjo politikė iš “Vienybės” partijos Solvita Aboltina.
Dar sudėtingiau turėtų būti finansų ministrui Andriui Vilksui, tą patį postą užėmusiam ir ankstesnėje vyriausybėje. Žinanant, kokia sudėtinga ekonominė situacija Latvijoje, kokia trapi yra valdančioji dauguma ir suprantant, kad radikalioji koalicijos partnerė yra neprognozuojama, bet kokių finansinių sprendimų priėmimas gali būti ypač sunkus. Dabar kiekvienas balsas bus praktiškai lemiamas, o Parlamento nariams gali užeiti noras diktuoti savo valią ar pateikti savo reikalavimų už savo balsą.
Čia kyla nemažai klausimų, kaip naujajam, ar tiksliau, senajam finansų ministrui artimiausiais mėnesiais seksis įgyvendinti planus dar labiau apkarpyti šalies išlaidas, biudžeto deficitą sumažinti iki 2,5 proc. BVP ir siekti euro įvedimo 2014-aisiais.

 

Dvi mažiausios valdančiosios koalicijos partijos – liberalsąjūdininkai ir liberalcentristai savo veiklai iš įmonių ir privačių asmenų sugeba surinkti dvigubai daugiau finansinės paramos nei didžiausia koalicijoje Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

Naujausia politinė prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva – uždrausti partijas remti juridiniams asmenims (tai yra verslo įmonėms ar organizacijoms) sulaukė nevienareikšmiškos reakcijos.

Didiesiems nereikia verslo paramos

Didžiosios partijos, pirmiausia valdantieji konservatoriai premjero Andriaus Kubiliaus lūpomis ir pagrindinė opozicinė – socialdemokratai savo pirmininko Algirdo Butkevičiaus lūpomis, prezidentės siūlymui iš esmės pritarė. Tiesa, apsidrausdami, kad visų pirma dar neaišku, ką kiti partijų nariai pasakys, antra, uždraudus verslui remti partijas reikėtų atitinkamai didinti jų finansavimą iš biudžeto. Tai suprantamas noras, ypač kad skirstant valstybės finansinę paramą dabartine tvarka, pagal Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose gautų balsų ir vietų skaičių, didžiosios partijos visada turės pranašumą prieš mažąsias. Tad mažųjų, ypač už Seimo ribų veikiančių, partijėlių atstovų nuogąstavimai, kad šitaip jos bus galutinai sutriuškintos, yra pagrįsti ir teisingi.
Kita vertus, jau ne pirmus metus pripažįstama, kad beveik keturios dešimtys oficialiai registruotų partijų – Lietuvai akivaizdžiai per daug. Juoba kad po rinkimų į Seimą ir savivaldybes patenka daugmaž tos pačios, tik kartkartėmis mutuojančios – susijungiančios ar išsiskiriančios partijos. Staigiai ir naujai iškylančios dažniausiai būna susijusios su vienu ar keliais stambiais finansiniais donorais, iš esmės tapdamos privačiomis vieno asmens organizacijomis, kaip Viktoro Uspaskicho Darbo partija.
Uždraudus partijas remti verslo įmonėms ar organizacijoms, galimybės vienam ar kitam turtuoliui susikurti nuosavą partiją sumažėtų, nors neišnyktų. Tą puikiai kažkada įrodė tas pats V.Uspaskichas, kurio įmonių darbuotojai, kažin kokio pilietiškumo protrūkio apimti, padengė prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos skolas. Ir neprikibsi, nors visi viską supranta.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/392011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Oligarchų, tariamų valstybininkų bei pedofilų klanai nebaudžiami. Jie egzistuoja kaip atskiros privilegijuotųjų kastos, praktiškai nesant realios politinės opozicijos, kuri tam pasipriešintų”, – praėjusią savaitę intenciją būti tokia opozicija pareiškė iš Drąsiaus Kedžio rėmėjų judėjimo besikurianti “Drąsos kelio” partija.
Panašius šūkius, tik neminėdami pedofilų, dėsto ir kiti prieš rinkimus subruzdę atgimti, susijungti, įsisteigti ar bent persidažyti politiniai dariniai. Ar jie gausina demokratijos, ar tik mulkina žmones, o gal net kenkia valstybei?

Ką žada ir kas žada?
Nauji dariniai kalba tai, ką dauguma žmonių nori girdėti. Daugelis pritartų “Drąsos kelio” pirmu numeriu pažymėtam programiniam punktui – ryžtingai teismų ir prokuratūros pertvarkai. O kas nenorėtų, kad realybe taptų ir kiti punktai: antras – kad sumažėtų mokesčiai ir šildymo kainos, ir trečias – kad būtų sumažintas ar visai panaikintas mokestis už studijas. Deja, vien siūlomi progresiniai mokesčiai ir energetikų klanų algų apkarpymai to neatsvers, tad diagnozė akivaizdi – populizmas.
Antras, ne mažiau svarbus klausimas – ar naujų partijų žmonės bent kiek geresni nei tie, kuriuos jie užsimojo nušluoti nuo politinio žemėlapio? Vieną “Drąsos kelio” lyderių Juozą Ivanauską, “Laisvo laikraščio” redaktoriaus pirmąjį pavaduotoją, piktina, kad jiems klijuojama vienos kirpėjos partijos pravardė. “D.Kedžio krikšto mama Audronė Skučienė, pusbrolis Tadas Skučas – geri, dori žmonės. Jie negali būti partijos lyderiai – jie gali ką organizuoti, pastovėti su plakatais. Nesu toks kvailys, kad eičiau į vienos šeimos tragedijos junginį, – per šią rezonansinę bylą paliesta visa teisinė sistema”, – aiškina J.Ivanauskas.
Jo teigimu, šiandien besisteigiančios partijos tikrieji lyderiai – “XXI amžiaus” laikraščio žurnalistas Giedrius Grabauskas, sociologas prof. Gediminas Merkys ir jis pats. “O Neringa Venckienė, nors turi menką politinę patirtį, bet nėra korumpuota, ji niekam neskolinga ir, kai bus laikas, priims sprendimą. Ji verta tapti ta politikos lydere, kurios Lietuva neturėjo visus šiuos 20 metų”, – mano J.Ivanauskas.
Politikos apžvalgininkas Artūras Račas prisipažįsta, kad didelio skirtumo tarp, pavyzdžiui, premjerės N.Venckienės ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko neįžiūrėtų. Tačiau, mąstant ne apie atskirų asmenų ambicijas, ar kas norėtų, kad valstybę vėl imtųsi valdyti nieko apie tai netuokiantys asmenys?
Tarp “Drąsos kelio” steigėjų – nemažai veidų iš Kedžius palaikiusiųjų piketų. Tarkim, buvęs policininkas Edmundas Limantas, pareiškęs, kad teisėsaugos Lietuvoje nėra, D.Kedžiui įvykdytas linčo teismas, todėl ir minia turinti teisę elgtis lygiai taip pat. Donatas Šulcas, kuris, būdamas Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) nariu, su jo atributika surengė D.Kedžio rėmėjų piketą, po kurio tuometis JDJ lyderis Kęstutis Čilinskas pasipiktino neteisėtu naudojimusi JDJ vardu ir net pakeitė judėjimo pavadinimą.
Nors partija ketina priimti tik nepartinius, ne vienas net iniciatyvinės grupės narys yra priklausęs partijoms ar šliejęsis prie jų per rinkimus. Štai ir pats J.Ivanauskas sako: “Atėjau į politiką, kai vertė Rolandą Paksą. Maniau, kad tas erelis bus pirmas padorus nekorumpuotas tautos lyderis.” Kai lūkesčiai nepasiteisino, J.Ivanauskas metėsi prie Pilietinės demokratijos partijos: nors ir nebūdamas jos nariu, 2008 m. Seimo rinkimų sąraše buvo penktas.
J.Ivanauskas, pagal išsilavinimą inžinierius elektrikas ir teatro režisierius, dabar penkerius metus dirba Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nuolatinio kliento – “Laisvo laikraščio” redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju. Vyriausiasis redaktorius Aurimas Drižius – taip pat tarp “Drąsos kelio” steigėjų.
Kitas tarp lyderių minimas dabar nepartinis Giedrius Grabauskas spėjo pabūti Lietuvos laisvės lygos, Krikščionių demokratų partijos, JDJ tarybos nariu.
Šiemet per savivaldybių rinkimus, nors nepartiniai, su skirtingomis partijomis kandidatavo (ir visi nesėkmingai) dar keli iniciatyvinės grupės nariai. Su Pensininkų partija – floristė Jolanta Lipkevičienė, darbovietės nenurodęs Edvardas Kuvikas Šiauliuose buvo pirmas Socialdemokratų sąjungos sąraše.
Tarp steigėjų – dar keli visuomenei įvairiai įsiminę asmenys. Čia ir terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės teta Irena Jeleniauskaitė, ir tremtinio sūnus Jaras Valiukėnas, pagarsėjęs kaip prieštaringai vertinamo filmo rusų kalba apie grįžusių į Lietuvą tremtinių kovas dėl būsto Lietuvoje autorius. Taip pat buvusi Utenos reabilitacijos ir ugdymo centro direktorė Viktorija Sliesoraitienė, prieš keletą metų pagarsėjusi net teisėsaugą sudominusiais konfliktais šioje įstaigoje. Kunigas Jonas Varkala, pareiškęs, kad ketina nusivilkti sutaną, eiti į politiką ir kovoti dėl teisingumo. Audronė Misiūnas, iš JAV į Vilnių grįžusi bankininkė, mecenatė. Yra advokatų, meno pedagogų, įmonėlių savininkų, buvęs tikybos mokytojas.

Politiniai turistai pradėjo turgų

“Drąsos kelią” jau nusižiūrėjo ir ne viena prieštaringa persona. Štai buvęs VSD pareigūnas Kastytis Braziulis tapo “Drąsos kelio” signataru, o paskui pareiškė nežinąs, kaip atsidūrė sąraše. Po tokio kuriozo jis buvo išbrauktas iš iniciatyvinės grupės. O Arvydas Širvinskas, jau šliejęsis prie įvairių kitų judėjimų ar partijų, išmestas iš “Drąsos kelio”, kai šio aktyvistai jį pamatė per televiziją Vytauto Šustausko ir Kristinos Brazauskienės politinių jungtuvių tribūnoje.
Prie būsimos partijos neprileistas ir radikalumu pagarsėjęs D.Kedžio rėmėjų piketų dalyvis Marius Kuprevičius. “Drąsos kelias” atsiribojo ir dar nuo keturių garsių veikėjų. “Seimo nariai Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius ir Kazimieras Uoka, taip pat “Delfi” portale komentarus skelbiantis Šarūnas Navickis atėjo pas N.Venckienę ir pradėjo turgų – kad ji sąraše pirma, o paskui jau įvairūs veikėjai”, – piktinasi J.Ivanauskas.
Mažai ką gero nuveikę politiniai turistai prieš Seimo rinkimus ieško sau naudingiausio naujo politinio darinio ne tik “Drąsos kelyje”. Štai per savivaldos rinkimus į socialdemokratų sąrašus nepriimta K.Brazauskienė prieš porą savaičių metėsi į politinį ubagų karaliumi tituluojamo V.Šustausko glėbį. Prezidento našlė, nepavykus gauti prezidentinės rentos, bando nusavinti bent jo vardą ir bendrą darinį titulavo Prezidento sąjunga.
Ar tenkina prezidentinės partijos pirmininkę partijos kolegų kokybinė sudėtis? “Kaip ir visų partijų – taryboje beveik 80 proc. su aukštuoju išsilavinimu. Kiek planuojam vietų Seime? Aštuoniasdešimt”, – kvatoja ką tik iškeptos partijos pirmininkė.

Konstruktyvaus darbo iš naujadarų nesitikima

Be “Drąsos kelio” ir Prezidento sąjungos, žadama nauja Artūro Zuoko partija, skyryboms su konservatoriais rengiasi tautininkai, kalbama apie dar vieną centro dešinės partiją, kuri taikytųsi į nusivylusiuosius konservatoriais ir liberalų partijomis.
“Smulkios grupės gali, turi teisę ir galimybę vienytis, steigti partijas – tai demokratinės valstybės garantija. Ir tik tuo atveju, jei partijų veiksmai gali būti vertinami kaip darbas kitai valstybei ar kyla įtarimų dėl finansavimo legalumo, jos gali pakliūti į specialiųjų tarnybų akiratį”, – aiškina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius Arvydas Anušauskas.
Tačiau, kaip pabrėžia politikas, į tas, kurios skelbiasi vos ne iš esmės keisiančios politinę sistemą, jis žiūri skeptiškai ir tikisi, kad žmonės atsirinks, kas yra kas, nors per kiekvienus rinkimus dalis rinkėjų orientuojasi į emocinę iškrovą, kuri tik tam tikram laikui suteikia pasitenkinimą. “Drumsti vandenį galima įvairiausiais būdais, jei tik toks tikslas. Tačiau nematau, kad minėtos partijos galėtų pasiūlyti ką konstruktyvaus modernios valstybės valdymo srityje”, – apibendrina A.Anušauskas.

Atrodo, jog demokratiniu būdu atimti valdžią iš tautos kontrolės išsprūdusių partijų, visuomenė neturi jokių galimybių. Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) taip pat nepritaria prievartai ir pasisako prieš gyventojų maištus, masines riaušes ar revoliucijas.

Tačiau LSDS gali tautai pasiūlyti du rinkimų į Seimą scenarijus, kurie, palankiai susiklosčius aplinkybėms, leistų šaliai sugrįžti prie tikrosios, o ne valdomos, demokratijos jau 2012 metais. Abiem atvejais būtina tautos valia, nes politinę sistemą siūloma reformuoti rinkimų būdu sutramdant valdžios partijas.

Pirmasis scenarijus: Visuomenei inicijavus, nevyriausybinės organizacijos sukuria Tautos atstovybę, apibrėžiant tokio veiksmo tikslą – „Už Lietuvos ateitį“. Atstovybė paruošia artimiausių 4 metų Seimo kadencijos politinių partijų įsipareigojimų programą, kuri atspindėtų tautos lūkesčius ir kurią pasirašytų rinkimuose dalyvaujančios politinės jėgos, norinčios turėti tautos paramą. Tai būtų savotiškas tautos ir politinių partijų Nacionalinis susitarimas. Tautos atstovybė kvies rinkėjus balsuoti tik už tas politines partijas, kurios pasirašys susitarimą, pasižadėdamos tautai įvykdyti šiame susitarime išvardintas reformas.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga mano, jog toks kelias dar suteikia šansą taikiu būdu išgelbėti valstybę. LSDS nuomone, tokio lygio Nacionalinio susitarimo reikia ne ekonominei krizei įveikti, kaip siūlo valdantieji konservatoriai, o žymiai rimtesniam dalykui – politinės sistemos atnaujinimui ir stabilumo šalyje išsaugojimui. Tai lemtų pasitikėjimo politinėmis jėgomis augimą tautos akyse, sudarytų sąlygas teigiamiems pokyčiams ne tik politinėje, bet ir kitose valstybės gyvenimo srityse. Pasirašyti Nacionalinį susitarimą būtų kviečiamos ne vien seiminės, kaip įprasta iki šiol, o visos, Teisingumo ministerijoje registruotos ir dalyvaujančios politikoje partijos. Esminė sąlyga pasirašant susitarimą – valdžioje esančių partijų įsipareigojimas sudaryti lygias galimybes dalyvauti rinkimuose visoms politinėms jėgoms. Čia taip pat atsirastų gera proga politinei sistemai atsikratyti nuo šlamšto: panaikinti partijas – vaiduoklius, nes šalies politiniame gyvenime realiai dalyvauja iki 12 politinių partijų.

Į Nacionalinį partijų susitarimą su tauta galėtų būti įtraukti tokie punktai, nurodant įvykdymo terminus, pavyzdžiui:

• Surengti tautos referendumą dėl Konstitucijos papildymo, įrašant nuostatą, kad visų politinių jėgų tikslas Lietuvoje – Gerovės valstybės sukūrimas (skandinavų šalių pavyzdžiu).
• Siekti glaudesnių santykių su Šiaurės Europos šalimis, vykdyti glaudesnę šalies politinę, ekonominę bei socialinę integraciją su Šiaurės Europos šalimis, siekti narystės Šiaurės Europos Taryboje.
• Partijų pažadas per metus įteisinti griežtą, laikmečio sąlygas atitinkantį Politikų veiklos etikos kodeksą, numatantį griežčiausias sankcijas politikams Seime – nuo Seimo nario įgaliojimų sustabdymo iki atšaukimo iš Seimo nario pareigų, o politiniams perbėgėliams leisti dalyvauti rinkimuose tik po kelių darbo naujoje partijoje metų.
• Siekiant nutraukti verslo struktūrų suaugimą su politika, uždrausti verslui ir fiziniams asmenims finansuoti politinių partijų veiklą ir finansavimą vykdyti tik iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų, vykdant realią ir griežtą kontrolę. Partija, nedalyvavusi dviejuose rinkimuose iš eilės – teismo sprendimu likviduojama. Partija, neteisingai ar neteisėtai panaudojusi veiklai skirtas lėšas – teismo sprendimu likviduojama.
• Baudžiamajame kodekse panaikinti senaties terminą sunkiems ekonominiams finansiniams nusikaltimams.
• Valstybės tarnyboje, suprantant ją plačiąja prasme, pagaliau įvykdyti liustraciją.
• Siekiant nutraukti beatodairišką Lietuvos globalizavimą ir emigravusius paskatinti sugrįžti namo, vidaus ir užsienio politiką vykdyti atsižvelgiant į priimamų sprendimų daromą įtaką tautos emigracinėms nuostatoms.
• Politinės partijos pasižada įvesti progresinius pajamų mokesčius, priimti turto mokesčio įstatymą bei įvesti visuotinį turto, pajamų ir išlaidų deklaravimą.

Be abejonės, šiame susitarime gali būti įrašyti ir kitokie, tautos lūkesčius atspindintys siekiai. Svarbiausia, kad Nacionalinio susitarimo punktai būtų suformuluoti ne politikų, o piliečių, kurie po to galės visiškai kontroliuoti politinių partijų veiklą Seime. Atsisakiusių pasirašyti Nacionalinį susitarimą politinių partijų arba pasirašiusių, bet nevykdžiusių (balsuoti šiais klausimais turės ir pozicija, ir opozicija) įsipareigojimų, automatiškai lauktų politinė mirtis.

Antras scenarijus: Antisisteminės partijos prieš sistemines arba ideologija prieš oligarchiją. Seime esančių partijų dėka Lietuvoje įsitvirtino oligarchija. Šiandieną ir valstybės valdžios vairas yra oligarchijos, o ne politikų rankose. Nežiūrint į tai, šios partijos gavo sisteminių politinių jėgų pavadinimą. Taip jas vadina ne tik valdžioje esantys politikai, bet ir politologai, spauda. Politinės jėgos, neturinčios atstovų Seime, valdančiųjų politikų ir jų pagalbininkų (spauda, visuomenės apklausų vykdytojai, politologai) yra vadinamos marginalinėmis, paraštinėmis, antisisteminėmis. Jų valdžia neremia, į jas žiūrima iš aukšto, dažniausiai net nepastebint, taip, kaip turtingi giminaičiai nepastebi skurstančiųjų.

Po to, kai Tautininkų sąjunga dėl labai aiškių priežasčių priėmė sprendimą palikti valdančiosios koalicijos flagmaną – Tėvynės sąjungą, Lietuvos politinėje sistemoje susidarė labai įdomi padėtis. Sisteminės partijos, esančios Seime, sudaro menamą, bet anaiptol ne realizuojamą politinį spektrą: kairė-centras-dešinė. Nors jos dažnai įvardija neva savo politinę pakraipą, tačiau nei viena jų nesivadovauja ideologija.

Tuo tarpu antisisteminės partijos su galimu Tautininkų sąjungos (o gal ir krikščionių demokratų) atėjimu, taip pat atstovautų visą spektrą politinių jėgų: kairėje – Lietuvos socialdemokratų sąjunga, centre – Centro partija (LCP), dešinėje – Tautininkai. Ką tik susikūrė Žaliųjų partija, kuri ras savo vietą kažkur tarp LSDS ir LCP. Taigi, ateinančių rinkimų startui bus susiformavęs ir antisisteminis politinių jėgų blokas. Jo esminis skirtumas yra tas, kad antisistemininkai vadovaujasi klasikinėm ideologijom ir prioritetą teikia valstybės stiprinimui bei piliečių gerovei. Šis blokas rinkėjams turėtų būti priimtinesnis ir skaidresnis, nes būtų prognozuojamas.

2012 m. rinkimai į Seimą gali įgauti visiškai naujų spalvų ir niuansų. Nekalbėsiu apie sistemines politines jėgas – tai jų problemos. O štai antisisteminės – už Seimo ribų esančios politinės jėgos, susitarusios tarpusavyje ir su nevyriausybinėmis organizacijomis aukščiau paminėtais principais (prioritetas – valstybė ir jos pilietis), galėtų sudaryti formalų bloką ir tarpusavyje bei su NVO atstovais pasidalinę visas vienmandates apygardas, pirmą kartą šalies istorijoje pilnavertiškai dalyvautų rinkimuose. Rinkiminė kova taptų įdomi: tapatybę pametusios bei globalizmo idėjoms tarnaujančios seiminės partijos, prieš partijas, išpažįstančias ideologiją bei pasisakančias už stiprią valstybę ir jos piliečius.

Be abejo, dar labiau antisisteminių partijų bloką galėtų sustiprinti ir pirmojo scenarijaus – Nacionalinio susitarimo nuostatos, dėl kurių galėtų susitarti pačios politinės jėgos. Tai rinkėjams būtų skaidru, suprantama ir lengvai kontroliuojama. Kaip ir pirmo scenarijaus atveju, pagrindinis politinės sistemos atnaujinimo vaidmuo tektų rinkėjams.

Štai du variantai, galbūt yra ir trečias. Taigi, šansų pokyčiams yra.

Dainius Paukštė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas

 

 

Visi žino, kokį svarbų vaidmenį vaidina širdis žmogaus fiziniame kūne. Tačiau mes kalbėsime ne apie žmogaus fizinio kūno širdį. Visų tautų sakytinėje liaudies kūryboje, žymiausių rašytojų – klasikų, dailininkų kūriniuose, religijų simboliuose, kasdieninėje žmonių kalboje rasime bene dažniausiai naudojamą žodį širdis. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad sąvokoje širdis telpa patys gražiausieji, patys tyriausieji žmogaus veiklos principai, išplaukiantys iš ilgametės evoliucinės žmogaus patirties.

Širdyje telpa meilė, gėris, grožis, tiesa ir teisingumas, gražus tarpusavio bendravimas, užuojauta, gailestingumas, pagarba, laisvė, lygybė, brolybė ir t.t.
Susitarkime, kad širdingas žmogus yra visų mylimas ir laukiamas, nes jis elgiasi pagal aukščiau įvardintus šviesos principus.

Beveik visuose ezoterinės literatūros mokymuose širdis laikoma dvasios (sielos) buveine. Sieloje  per tūkstantmečius evoliucionuojantis žmogus  sukaupia šviesos principus, kurie  išskiria jį iš kitų gyvūnijos pasaulio kūrinių. Šis neįkainuojamas turtas plius racionalus, pakankamai išsivystęs protas leidžia Homo sapiens būti  augalijos, gyvūnijos, mineralų pasaulių bei stichijų (žemė, vanduo, oras, ugnis) Žemės planetoje valdovu, gal geriau tiktų pasakyti koordinatoriumi.

Manau, kad mąstantis, turintis tikėjimo jausmą skaitytojas pats, be mano postringavimų, jau seniai „atrado“ širdies, kaip sielos buveinės reikšmę ir jos svarbumą. Kadangi šis straipsnis skiriamas ir materialistines pažiūras turintiems žmonėms, tai pastariesiems siūlau širdį suprasti kaip literatūrinį simbolį, išreiškiantį šviesos principus.

Leiskite priminti tik vieną katalikų simbolį, juk mūsų tautoje dar ganėtinai gyvos katalikybės tradicijos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad mes visi matėme Jėzaus  Kristaus ir šv. Marijos paveikslus, kuriuose Jie rodo į savo spinduliuojančią  kraujuojančią širdį. Kodėl spinduliuojanti širdis kraujuoja, kodėl ji perverta tais baisiaisiais spygliais? Gal dailininkai tapė šiuos šventus paveikslus šiaip sau fantazuodami, o gal juose glūdi gili prasmė, kurią ir mes galėtume suprasti?

Reikia manyti, kad daugelis tikinčių žmonių supranta šią gilią prasmę, tačiau nedrįsta arba nenori jos aiškinti. Pabandykime mes patys atsakyti į šį klausimą. Man atrodo, kad čia kaltas šaltas racionalus žmogaus protas – nuostabus, save reguliuojantis ir programuojantis kompiuteris. Šis kompiuteris nuolat ruošia žmogaus sprendimų variantus, kaip kuo efektyviau ir racionaliau pasiekti trokštamų tikslų, užtikrinančių žmogaus materialinę gerovę, jo reikšmę visuomenėje ir garbę. Deja, protas tai daro neįvertindamas evoliucinės žmonijos patirties, norėdamas labai greitai pasiekti taip norimą, jam atrodantį labai gerą rezultatą. Bene tiksliausiai tokį proto veiklos modelį atspindi posakis, kad tikslas pateisina priemones. Pavyzdžiui, katalikybės plėtra viduramžiais; tikslas puikus, priemonė baisi – kryžiaus žygiai. Atsiprašydamas skaitytojo už galimą nuobodumą, vis dėlto pateiksiu keletą paprastesnių pavyzdžių iš mūsų kasdienio gyvenimo:
- norėdami greitai pririnkti riešutų per daug palenkiame ir nulaužiame lazdyno šaką;
- pamatę baravyką, skubėdami, kad kitas jo nenugrybautų, išrauname jį su grybiena;
- siekdami karjeros, bendradarbiui „pakišame smirdinčią kiaulę“, dėl kurios , šis nors ir būdamas pranašesniu už mus, pralaimi konkurencinėje kovoje;
- rinkimuose į savivaldybę, Seimą arba Prezidento rinkimuose „žmogiškai – kiauliškai“ pasielgiame su konkurentais, todėl vertingesni už mus pralaimi.

Na, gal pavyzdžių  užteks. Galvoju, kad skaitytojas jau ir pats suprato ką iliustruoja pateikti pavyzdžiai, tad man belieka padaryti galutinę trumpą išvadą, arba, kaip priimta geometrijos teoremų įrodymų metodikoje, pasakyti, kad štai ir gavome tai ką reikėjo įrodyti.

Kai žmogus elgiasi vadovaudamasis tik racionaliu protu, kuris nekreipdamas dėmesio į širdies balsą, padiktuoja racionalų, efektyvų žmogaus elgesio modelį, kurį realizuodamas žmogus pasiekia taip trokštamą tikslą, galvodamas, kad tai yra didžiulė pergalė. Deja, laiko tėkmėje ši pergalė virsta triuškinančiu pralaimėjimu tiek pačiam žmogui, tiek kitiems žmonėms, socialinėms grupėms, o kartais ir visai tautai arba net žmonijai (Stalinas, Hitleris, Čiaušesku ir kiti).

Štai kodėl spinduliuojanti Dievo sūnaus širdis kraujuoja.

Pabandykime šiame straipsnyje išsakytas mintis pritaikyti pokalbyje apie tradicines (suprask geras, išmintingai valdančias tautą, liaudį ir valstybę) bei populistines (suprask blogas, kurios nevykusiai valdys tiek tautą, tiek liaudį ir valstybę) partijas.

Ar yra tikrai tradicinių partijų Lietuvos politinėje padangėje? Jeigu tiesiai, tai manau, kad ne. Vadinamos tradicinės partijos turi nedaug tikrų demokratinio pasaulio tradicinių partijų požymių, atitikimų. Dažniausiai jos atitinka tikras tradicines partijas tik pagal savo pavadinimą, organizacinę struktūrą, priklausymą tarptautiniams partijų dariniams, valdžios siekį, partijos statute ir programoje deklaruojamus ideologinius teiginius, veiklos pricipus, programas ir t.t. ir pan. Tačiau visa tai yra tik išorinis apvalkalas, gal geriau visa tai pavadinkime forma. Taigi pagal formą mes tikrai turime gana daug tradicinių partijų. Iš esmės visos Teisingumo ministerijoje įregistruotos partijos turi tradicinių, tikrai demokratiškų partijų požymių, atitikimų pagal formą.

Na, o kaip pagal turinį. Ką galėtume laikyti partijos turiniu, atspindinčiu jos kokybę, kad galėtume įvertinti ar ji gera, vidutinė, ar labai gera, už kurią tikrai verta balsuoti, ar ji tokia bloga, kad net neverta vargintis skaitant jos rinkiminę programą ar klausytis jos kandidato rinkiminių pažadų? Greičiausiai turiniu galėtų būti partijos narių veikla kasdieniame gyvenime, partijos narių (grupių, frakcijų) veikla, savivaldybėse, ministerijose, valstybinio reguliavimo institucijose prie ministerijų ir Vyriausybės, Vyriausybėje, Seime ir Prezidentūroje bei didžiausių Lietuvos ūkio subjektų valdymo grandyse. Partijų ir jos narių veikla minėtuose struktūrose turi būti skaidri, turi būti aiškiai matomi teigiami rezultatai (žinoma, kad rinkėjų, o ne užsakytų reklaminių programų kūrėjų akimis). Šie rezultatai, turi užtikrinti atskirų šalies socialinių sluoksnių, grupių, visos liaudies ir tautos dvasinį bei materialų gerbūvį, Lietuvos valstybingumo stiprėjimą, jos autoriteto ir įtakos didėjimą tarptautinėje arenoje.
„ Ne mano duona“ vertinti kaip atrodo visose aukščiau įvardintų institucijų struktūrose esamų ar buvusių partijų, jų narių veiklos rezultatai (nesvarbu ar partija skelbiasi valdančia ar opozicine, nes vakar ji buvo valdančia, šiandien tapo opozicine, o rytoj taps net daugumos valdančiąja). Šį vertinimą daug geriau už mane atlikdavo, atlieka ir atliks visų konkuruojančių partijų (vadinamų tradicinėmis ir populistinėmis) lyderiai. Aš tiktai galiu savaip apibendrinti minėtų lyderių viešai ir ne kartą išsakytą nuomonę svarstomu klausimu. Mano apibendrinimas skambėtų taip: -„Šiandien Lietuvoje nėra nė vienos partijos, kuri pilnai atitiktų tradicinei  partijai rinkėjų keliamus reikalavimus“. Šią išvadą visiškai patvirtina Dzūkijos rinkiminėje apygardoje vykę paskutiniai rinkimai į Seimą, kai balsuoti atėjo mažiau negu pusė visų rinkėjų, o milijonierius Viktoras tapo vienu iš lyderių.

Taigi visų partijų, didžiausių Lietuvos ūkio subjektų ir žiniasklaidos lyderių veikla užmigdė daugumos žmonių širdis, sumaišė jų protus, privertė juos būti abejingais savo ir Lietuvos likimui. Dar baisiau, kad šie lyderiai privertė daugiau kaip pusę milijono darbščių gabių žmonių, norinčių normaliai gyventi, palikti savo mylimą tėvynę (meilę tėvynei jie įrodė kovodami už Lietuvos nepriklausomybę dainuojančios revoliucijos metu). Jei  vadinamos tradicinės partijos norėtų pagerinti politinį šalies gyvenimą, tai jos atkreiptų dėmesį į daugelio tautiečių pasakymą, kad pastarieji neturi už ką balsuoti ir visokeriopai remtų naujų partijų kūrimąsi ar bent netrukdytų šiam procesui. Deja, vos tik pasigirsta aktyvesnių piliečių noras pabandyti kurti partiją arba teisėtai įkuriama nauja partija, tuoj pat pasipila visokios paniekinančios etiketės – naujieji gelbėtojai, mesijai, besiveržiantieji prie lovio, populistai ir panašiai. Kažkodėl plačiausiai naudojamas „ labai blogą kvapą“ skleidžiantis populistinės partijos epitetas. Pažiūrėkime ar tai tiesa. O jeigu tai netiesa, tai gal baikime naudoti šį terminą blogąja prasme, neapgaudinėkime tautos, nes pagal tarptautinių žodžių žodyną, populizmas [pranc. populizme < lot. populus – liaudis]; 1.politinių, ek. idėjų propagavimas liaudžiai patinkančiais šūkiais siekiant visuomenės paramos, kovojant dėl valdžios. Antroji ten pat duota šio žodžio reikšmė jokio ryšio su politika ir partijomis neturi. Akivaizdu, kad visos politinės partijos, kovodamos dėl valdžios, naudojo, naudoja ir naudos tik liaudžiai patinkančius šūkius (jeigu tik sugeba). Išvada – visas partijas galima vadinti populistinėmis, o jeigu jos įvykdo savo pažadus, atitinkančius liaudžiai patikusius rinkiminės agitacijos šūkius, tai jas galima vadinti liaudžiai tarnaujančiomis partijomis, kurios ir yra tautos bei valstybės progreso varikliai. O kaip vadinti tas partijas, kurios nevykdo savo pažadų, atitinkančių rinkiminės agitacijos šūkius? Jei rūsčiai ir teisingai, tai jas turėtume pavadinti partijomis melagėmis, tačiau tradiciškai mūsų tauta nemėgo grubumo, dažnai naudodavo mažybinius daiktavardžius. Tad ir mes laikykimės gerųjų tautos tradicijų pavadindami partijas tiesiog melagėlėmis arba pažadukėmis, o jų narius – melagiukais arba pažadukais. Kokia konkreti partija kokio epiteto nusipelnė galima sužinoti atidžiai įsiklausius į tautos balsą, ypač sustiprėsiantį rinkimų kampanijos metu.

O prie ko čia širdies ir proto atspindys partijų veikloje? Malonūs didieji ir mažieji politikai, esamų ir būsimų partijų kapitonai, supraskite, kad tik širdies ir proto harmoningas bendradarbiavimas padaro žmones išmintingais, o be išminties sėkmingai išeiti iš sudėtingos nūdienos situacijos Lietuvoje beveik neįmanoma. Jeigu Jūs nepadarysite reikiamų išvadų, tai artėjantys rinkimai gali būti priešpaskutiniaisiais, o gal ir paskutiniais dar taikiais rinkimais.

Jonas Mažintas

Tyrimo metu birželio mėnesį paklausus, už kokį partiją ar judėjimą balsuotų, jei rinkimai į Seimą vyktų artimiausią sekmadienį, 14,2 proc. apklaustųjų nurodė socialdemokratus, 10,6 proc. – “Tvarkos ir teisingumo” partiją, 9,8 proc. – Darbo partiją, 8,5 proc. – Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus, 4,9 proc. – Liberalų sąjūdį.

Delfi.lt užsakymu bendrovės “Spinter tyrimai” atliktoje apklausoje po šių partijų toliau rikiuojasi Valstiečių liaudininkų sąjunga (4 proc.), Liberalų ir centro sąjunga (2,7 proc.) ir su “darbiečiais” nusprendusi jungtis Naujoji sąjunga (socialliberalai) (2 proc.).

Palyginti su geguže, nė vienos partijos reitingai nepakito daugiau nei yra tyrimo rezultatų paklaida (3,1 proc.).

28,5 proc. apklaustųjų nurodė, kad rinkimuose nebalsuotų.

Anot  delfi.lt, apklausa atlikta birželio 13- 21 dienomis. Joje dalyvavo 1002 gyventojai nuo 18 iki 75 metų.

Kas bendra tarp Artūro Zuoko sprendimo išplėsti Vilnių valdančią koaliciją Lenkų rinkimų akcijos nariais ir Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos sprendimo priimti į savo gretas buvusį “prisikėlėlį” ir buvusį “krikščionį” Roką Žilinską? Atsakymas vienas – interesas turėti kiek galima daugiau garantuotų balsų savo pusėje, priiminėjant valdantiesiems svarbius sprendimus. Ir jokių ideologinių ar moralinių kompleksų dedantis su tais, kurie dar visai neseniai dėl vienų ar kitų priežasčių atrodė visiškai nepriimtini.

Tenka rinktis: moralė ar valstybės interesai

Kas galėjo pagalvoti, kad girtuoklis, skandalistas, nuolat su policininkais konfliktuojantis, savo netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis, jau dvi partijas Seime pakeitęs R.Žilinskas gali tapti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu? Juk vien jo narystė krikščionimis save vadinančios partijos frakcijoje buvo nuolatinis pagrindas pašiepti šį politinį darinį. O dabar R.Žilinskas – pačios tikriausios, labai rimtai į dorą, moralę ir krikščioniškąsias vertybes žiūrinčios Seimo frakcijos narys. Ir nieko. Nors kai kurie konservatorių rėmėjai, o ypač – jų oponentai, tikrai (ar dažniau apsimestinai) griebiasi už galvos.
Kita vertus, R.Žilinskas yra Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas, besąlygiškai remiantis Vyriausybės ir Energetikos ministerijos sprendimus dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine. Žinome, kokį pasipriešinimą šie sprendimai patiria iš rusiškosios energetikos lobistų (per papildomus Seimo nario rinkimus Klaipėdos Danės apygardoje į anksčiau valdančiajai koalicijai priklausiusią vietą dabar keliamas ir buvęs “Gazpromo” patikėtinis Lietuvoje), tad kiekvienas Vyriausybės energetikos politiką remiantis balsas Seime konservatoriams yra aukso vertės. Tad jei vardan naujos atominės ir naujo Gamtinių dujų įstatymo patvirtinimo Seime į valdančiąją frakciją reikia priimti skandalistą, jis bus nedvejojant priimtas, o protesto balsai – nutildyti. Nes Vyriausybei šiandien yra svarbesnių dalykų nei demonstratyvus moralizavimas.
Tokia šiandieną yra Vyriausybės logika, ir negali sakyti, kad ji išsigimusi ar amorali. Dar XIX a. žymus Britanijos politikas lordas Palmerstonas ciniškai, bet aiškiai pasakė: “Nacijos neturi nuolatinių draugų ir nuolatinių priešų – tik nuolatinius interesus.”
Beje, lygiai tokiais pat principais vadovaujasi ir verslas. Ten taip pat nėra amžinų priešų ar draugų – tik konkurentai ir partneriai. Kokiame nors konkurse dvi firmos gali, regis, mirtinai susipjauti, šnipinėti, skųsti viena kitą teismui. Atrodo, jei galėtų, jų savininkai nugalabytų vienas kitą. Bet praeina kiek laiko, ir žiūrėk – buvę kone priešai sudaro konsorciumą ir drauge dalyvauja kitame projekte. Pasitaiko atvejų, kad firmos vienu metu viename projekte be kompromisų konkuruoja, kitame – bendradarbiauja. Ir verslo pasaulyje tai niekam nekelia jokios nuostabos. “Nieko asmeniška, tai tik verslas”, – skelbia populiarus amerikiečių posakis.

V.Uspaskichą pirks liudininko statusu?

Atkreiptinas dėmesys, kad kol Lietuvoje politika ir verslu užsiimdavo skirtingi žmonės, Seime galiojo principas – “aš su tos blogiukų partijos nariu ant vienos pievelės nepritūpsiu”. Politikos senbuviai gerai pamena, kad 1992–1993 m., kai santykiai tarp rinkimus pralaimėjusio Sąjūdžio ir juos laimėjusios LDDP buvo labiausiai įtempti, šių partijų parlamentarai netgi reikalaudavo, kad į renginius ar kitus miestus būtų vežami skirtingais autobusais. Tačiau ilgainiui santykiai švelnėjo (prie to daug prisidėjo Europos valstybių politikų rodomas pavyzdys), o paskui įvyko lūžis – į politiką patraukė tikrieji verslininkai. Kartu jie atsinešė ir verslo sampratą apie sąjungininkus bei oponentus.
Pirmasis toks buvo Viktoras Uspaskichas, atvirai deklaravęs, kad gali bendrauti ir remti visus, su kuriais “pavyksta rasti bendrą kalbą”. Antrasis, bene labiausiai ištobulinęs koalicijų darymo su bet kuo praktiką, buvo dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Reikia pripažinti, kad nuo šių dviejų politikų principų lankstumu ne ką atsilikdavo ir “brazauskiniai” socialdemokratai. Jų lankstumo viršūne tapo 2006–2007 m. gyvavusi paramos sutartis su konservatoriais.
Šių metų įvykiai, formuojant savivaldybių tarybas ar derantis dėl paramos Vyriausybei Seime, parodė, kad ir konservatoriai padarė išvadas ir, siekdami valdžios galių, nebesusisaisto išankstiniais įžadais ar atsiribojimas. Nors jų bandymai derybomis su anksčiau neįsivaizduotinais partneriais – “paksistais”, “darbiečiais” ir lenkais išsaugoti merų postus Vilniuje bei Kaune nedavė rezultatų, bet baimės įvarė visiems. Politikos sunkiasvoriai atsisakė anksčiau savo pačių nusistatytų apribojimų ir tapo lygiai taip pat atviri deryboms su visais partneriais, net ir su mirtinais oponentais.
Teigiama, kad pastaruoju metu konservatoriai aktyviai flirtuoja su V.Uspaskichu, turinčiu rimtų nesutarimų su teisėsauga. Politinės paramos mainai į liudininko, vietoje kaltinamojo, statusą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje neatrodo visiškai laužti iš piršto. “Žinoma, kad Darbo partija su kalėjime sėdinčiu savo pirmininku būtų pats geriausias koalicijos partneris po 2012-ųjų Seimo rinkimų, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė “Veidui” vienas Tėvynės sąjungos politikos strategų. – Nors galime sudaryti koaliciją ir su socialdemokratais, jeigu mūsų turimų vietų persvara būtų pakankamai didelė, kad šie negalėtų diktuoti sąlygų.”

 

Dar visai neseniai, prieš savivaldybių rinkimus, viešoje erdvėje buvo daug diskutuojama apie partijų ir visuomeninių judėjimų teisių sulyginimą. TV, žurnaluose ir interneto portaluose autoritetingi apžvalgininkai prognozavo partijų įtakos sumažėjimą ir nepartinių judėjimų populiarėjimą. Buvo kritikuojamos partijų ydos, skelbiama, kad jas nukonkuruos visuomeniniai judėjimai. Buvo ir tokių kas patikėjo tokia perspektyva ir visa galva nėrė į visuomeninių judėjimų steigimą. Jeigu visas partijų galimybes turi nepartiniai judėjimai, tai kam tos partijos?

Tačiau apie partijų „mirtį“ politikoje buvo per anksti paskelbta.

Jau po savivaldybių tarybų rinkimų paaiškėjo, kad nepartiniai judėjimai neįgaus realaus svorio politikoje. Vos du reikšmingesni judėjimai sugebėjo rimčiau pasireikšti savivaldybių tarybose ir įnešti sumaišties – tai Artūro Zuoko „Taip“, bei Visvaldo Matijošaičio „Vieningas Kaunas“.

Kauniečiai kol kas nieko ypatinga nenuveikė, tačiau savo elgesiu įrodė, kad niekuo nesiskiria nuo kitų Kauno politikų. Todėl jiems išlikti judėjimu bus sunku ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra šio judėjimo išsivaikščiojimas po partijas. O Artūras Zuokas visa galva ir gana sėkmingai nėręs į „nepartinės“ politikos sūkurį galiausiai visgi pamatė tokio buvimo politikoje neperspektyvumą ir paskelbė, kad kuria partiją!

Prieš rinkimus ponas A. Zuokas daug aiškino, kad yra nusivylęs partijomis, o politikoje reikia naujo vėjo, tačiau jau po kelių mėnesių kapituliavo. Visuomeninis judėjimas visgi pasirodė per silpnas organizacinis darinys, o mero postą kaip tribūną gavęs apsukrusis politikas nutarė nešvaistyti politinio kapitalo ir panaudoti jį per Seimo rinkimus. Nesunkiai galime nujausti, kad naujos partijos veiklą Seime galėtų koordinuoti merienė Agnė Zuokienė, o sėkmės porinkiminių derybų atveju mero postą į premjero iškeistų ir pats A. Zuokas.

Taigi jau dabar galime daryti išvadą, kad „nepartinis kelias“ politikoje negali pakeisti partinio. Jis produktyvus tik siekiant trumpalaikių tikslų. Politikoje trumpos distancijos bėgikai nėra labai vertinami o ir patys politikai nelabai bertina trumpas politines distancijas.

Taigi tai atrodo pabaiga istorijos, kurioje nepartiniai judėjimai turėjo pakeisti partijas, o Lietuva turėjo tapti unikalia bepartine politine sistema. Dviratis neišrastas.

 

 

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” naujienų agentūros ELTA užsakymu gegužės 25-31 dienomis atliktos apklausos duomenimis, jeigu Seimo rinkimuose dalyvautų visi rinkimų teisę turintys Lietuvos piliečiai, daugiausiai tautos išrinktųjų mandatų būtų pelniusi Lietuvos socialdemokratų partija. Už ją būtų balsavę 18 proc. rinkėjų.

Antroje vietoje pagal populiarumą yra Darbo partija – už ją ketino balsuoti 15 proc. rinkėjų. 10 proc. suaugusių šalies gyventojų ketino balsuoti už partiją Tvarka ir teisingumas, kiek mažesnį potencialių rinkėjų palaikymą turi Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – ketino balsuoti 7 proc. ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis – ketino balsuoti 6 proc.

Už Liberalų ir centro sąjungą gegužės pabaigoje ketino balsuoti 4 proc., o už Naująją sąjungą (socialliberalus) bei už Lietuvos lenkų rinkimų akciją – po 3 proc. nuo visų 18-74 metų Lietuvos rinkėjų.

Už Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą bei Krikščionių partiją ketino balsuoti po 2 proc. apklaustųjų.

Už Lietuvos liaudies, Tautos prisikėlimo bei Pilietinės demokratijos partijas gegužės mėnesį ketino balsuoti po 1 proc. suaugusių šalies gyventojų. Likusias partijas palaikytų mažiau rinkėjų.

Per paskutinį mėnesį 2 procentiniais punktais padidėjo partijos Tvarka ir teisingumas palaikymas, o likusių partijų rėmėjų dalis pakito nežymiai.

Kiek daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) respondentų negalėjo pasakyti, kokią partiją jie palaikytų per rinkimus arba neketina dalyvauti rinkimuose.

Apklausa vyko 2011 m. balandžio 21-30 dienomis. Apklausta 1000 Lietuvos gyventojai nuo 15 iki 74 metų, 100 Lietuvos vietovių (atrankos taškų). Apklaustųjų sudėtis atitinka 15-74 metų Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15-74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją balsuotumėte?
(18-74 metų Lietuvos gyventojų atsakymai)

2011 04 (%) 2011 05 (%) Lietuvos socialdemokratų partiją 16,4 17,6 Darbo partiją 15,0 14,9 Partiją “Tvarka ir teisingumas” 7,8 9,9 Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus 8,0 7,4 Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį 4,2 5,6 Liberalų ir centro sąjungą 4,5 4,0 Naująją sąjungą (socialliberalus) 3,0 2,6 Lietuvos lenkų rinkimų akciją 3,7 2,5 Krikščionių partiją 2,3 2,0 Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą 1,6 1,9 Lietuvos liaudies partiją 0,4 1,2 Tautos prisikėlimo partiją 1,3 1,2 Pilietinės demokratijos partiją 0,6 1,0 Žemaičių partiją 0,6 0,8 Lietuvos rusų sąjungą 1,2 0,4 Socialistinį liaudies frontą 0,2 0,4 Kitas partijas 0,2 0,1 Nebalsuotų 13,8 14,4 Nežino, neturi nuomonės 15,2 12,1

 

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos Tyrimai” bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) prezidiumas antradienį kandidatais partijos pirmininko rinkimuose patvirtino dabartinį jos vadovą premjerą Andrių Kubilių ir partijos vicepirmininkę, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę.

Tuo tarpu parlamentaras Gintaras Songaila ir Klaipėdos skyriaus vadovas Naglis Puteikis, kurių netvirtinti kandidatais siūlė TS-LKD Priežiūros komitetas, prezidiumui atsižvelgus į šią rekomendaciją, liko už borto, BNS patvirtino konservatorių atstovė spaudai Estela Mažonaitė-Zinevičienė.

Kaip BNS sakė TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininkas Alfonsas Andriuškevičius, rekomendaciją netvirtinti G.Songailos ir N.Puteikio kandidatais priimta, nes, komiteto vertinimu, šios asmenybės nėra tokios, kurios galėtų pretenduoti į partijos pirmininko postą.

N.Puteikio kandidatūra Priežiūros komitetui pasirodė atmestina dėl incidento su policija prieš kelerius metus, kai uostamiesčio politikas neblaivus atsidūrė areštinėje. G.Songaila kritiškai vertinamas dėl jo vadovaujamos Tautininkų frakcijos partijoje veiklos.

“N.Puteikio atveju neigiamas vertinimas yra dėl jo vis dėlto ne konsoliduojančio, o maištingo būdo, ir jo skyriuje nuolat kyla įtampų, ir, pagaliau, jis yra turėjęs nemalonių problemų su teisėsaugos struktūromis”, – BNS sakė A.Andriuškevičius.

G.Songailą su tautininkais Priežiūros komitetas traktuoja esant maištininkais partijoje. “G.Songaila vadovauja frakcijai, kurios nariai pasirenka raiškos būdus, kurie prieštarauja mūsų nuostatoms, iki šiol šis skyrius nėra integravęsis į partiją, ir nuolat viešai šantažuoja savo išėjimu”, – sakė Priežiūros komiteto vadovas.

A.Kubilių kandidatu į TS-LKD partijos pirmininko postą iškėlė 36 partijos skyriai, I.Degutienę – 16.

Taip pat į partijos pirmininkus buvo iškelti parlamentarai Mantas Adomėnas, Kęstutis Masiulis, Valentinas Stundys, G.Songaila bei Klaipėdos skyriaus pirmininkas N.Puteikis.

V.Stundys ir K.Masiulis antradienį BNS sakė atsiimantys savo kandidatūras I.Degutienės naudai. Varžytis dėl partijos pirmininko nesutiko ir M.Adomėnas.

TS-LKD tarybos numatyta tvarka, patvirtinus kandidatus į partijos pirmininkus, mėnesį vyks agitacija, vėliau, iki gegužės 26-osios, – balsavimas skyriuose. Po to bus šaukiamas suvažiavimas, kuris patvirtins visuotinai išrinktą pirmininką.

Dabartinio partijos pirmininko premjero A.Kubiliaus dvejų metų kadencija TS-LKD vadovo poste baigiasi birželio mėnesio antroje pusėje. A.Kubilius partijai vadovauja nuo 2003-iųjų.