Jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausią savaitgalį, daugiausia rinkėjų savo balsą atiduotų opozicinei Lietuvos socialdemokratų partijai, rodo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” apklausa, kurią šeštadienį skelbia “Lietuvos rytas”.

Šios opozicinės partijos populiarumas, lyginant su ankstesniu mėnesiu, sumenko – už socialdemokratus gruodį balsuotų 15,3 proc. apklausos dalyvių (lapkritį – 19,6 proc.).

Opozicinė Darbo partija, aplenkusi “tvarkiečius”, gautų 11,3 proc. balsų, savo populiarumą kiek padidinę valdantieji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 8,8 proc. balsų (lapkritį – 6,4 proc.).

Kita opozicinė partija “Tvarka ir teisingumas”, kurios populiarumas kiek sumenko, gautų 8 proc. balsų.

Kitos partijos neįveiktų 5 proc. rinkimų barjero.

Už Liberalų sąjūdį tvirtino balsuosiantys 4,1 proc. respondentų, už Naująją sąjungą – 3,6 proc., už Valstiečių liaudininkų sąjungą – 1,3 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir Liberalų ir centro sąjungą – po 1,1 proc., Krikščionių partiją – 0,6 proc., Tautos prisikėlimo partiją – 0,3 proc. apklaustųjų.

20,5 proc. apklausos dalyvių pareiškė, kad per rinkimus nebalsuotų. Dar 21,9 proc. tvirtino nežinantys, kam atiduotų savo balsą.

"Veido" archyvas

K.Brazauskienės išmetimas iš kandidačių į Vilniaus savivaldybės tarybą rodo, kad naujasis socialdemokratų vadas A.Butkevičius bando perimti visas partines vadžias

Kas sieja, tokius, regis, skirtingus įvykius, kaip valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų konferencija apie vertybes bei tapatybę ir opozicijoje esančių socialdemokratų sprendimas pašalinti iš kandidatų į Vilniaus savivaldybės tarybą sąrašo Kristiną Brazauskienę? Atsakymas paprastas – siekis prisitaikyti prie partijų viduje vykstančių pokyčių, prie rinkėjų norų bei lūkesčių.

Lyderiai jaučiasi netvirtai

Kitų metų vasario pabaigoje Lietuva rinks savivaldybių tarybas. Rinkimai vyks ypatingu metu – įpusėjus Seimo ir Vyriausybės kadencijai. Taigi rinkėjai jau bus pajėgūs įvertinti dabartinės valdančiosios koalicijos dvejus metus vykdytą antikrizinę politiką, o partijos, atsižvelgusios į rinkimų rezultatus, dar turės pakankamai laiko iki kitų Seimo rinkimų pakoreguoti savo planus ir politines nuostatas. Akivaizdu, kad abi svarbiausios, didžiausios ir įtakingiausios Lietuvos partijos į savivaldos rinkimus eina būdamos ne pačios geriausios formos.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, kaip valdančiosios partijos, reitingai smunka kelintą mėnesį iš eilės, bet tai dar tik pusė bėdos. Daug rimtesnis dalykas – šių krintančių reitingų savivaldos rinkimų akivaizdoje sukelti bruzdėjimai partijos viduje. Suprantama: valstybės gelbėjimas iš ekonominės krizės nepopuliariomis priemonėmis nekelia partiečių nepasitenkinimo tik tol, kol nekyla grėsmės prarasti savąją šiltą vietą. Kai tokia grėsmė tampa reali, toli gražu ne kiekvienam pavyksta išsaugoti šaltą protą ir valstybės bei visuomenės interesus kelti aukščiau už asmeninius. Ypač jei aišku, kad ne tik savivaldos, bet ir būsimajame Seimo rinkimų sąraše neverta tikėtis nei aukštos vietos, nei palankiai nusiteikusios apygardos.

Štai tuomet ir paaiškėja, kad norėdami įsiteikti rinkėjams valdančiosios partijos parlamentarai, svarstydami kitų metų biudžetą, balsuoja ne už Vyriausybės ir partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus siūlymus, o už socialinių išmokų didinimą, nors tam reikėtų nežinia iš kur paimti 600 mln. Lt. Bet juk rinkimai ir savas kailis svarbiau!

Konservatoriai jungė nesujungiamą

Kita vertus, nėra priežasties, dėl ko reikėtų reikšti A.Kubiliui užuojautą. Dauguma konservatorių partijos “talibų”, kaip Seimo frakcijoje pravardžiuojama maištininkų grupelė, Tėvynės sąjungoje ir Seime atsidūrė būtent per klaidingą A.Kubiliaus politiką. Dar 2006–2007 metais jam šovė į galvą idée fixe – sukurti vieningą dešiniąją partiją, sujungiant į ją visas kadaise iš Sąjūdžio išsipumpuravusias politines partijas: konservatorius, politinius kalinius, demokratus, krikščionis demokratus, tautininkus. Viena bėda – šias politines jėgas tarpusavyje siejo labai nedaug bendrų vertybių. Be “sąjūdinės” kilmės, tai buvo antikomunizmas (ar antisovietizmas), didesnis dėmesys valstybės istorijai ir tradicijų tęstinimui, palankus požiūris į nuosavybės atkūrimą.

"Veido" archyvas

Praėjus trejiems metams po partijos Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai sukūrimo, konservatoriai pradėjo debatus apie šios naujosios dešinės politinės jėgos bendrąsias vertybes

Tačiau dar iki partijų jungimosi buvo akivaizdu, kad proeuropietiški konservatoriai tikrai neras bendros kalbos su agresyviais euroskeptikais tautininkais, kaip ir šie vargu ar gali rasti bendrą kalbą su didelį dėmesį Bažnyčios mokymui skiriančiais krikdemais. Na, o gausiai pensininkams atstovaujantys politiniai kaliniai ir tremtiniai vargiai galėjo suprasti ir priimti A.Kubiliaus kalbas apie žinių ekonomiką. Prisidėjo ir grynai žmogiškų problemų – daugelis konservatorių atvirai murmėjo, kad naujos jungtinės partijos vadovybėje ir viršutinėje rinkimų į Seimą sąrašo dalyje pernelyg daug vietų tenka naujai prijungtųjų atstovams.

Tad ne vienas bendražygis dar iki sukuriant naują jungtinę dešiniąją partiją perspėjo partijos pirmininką, kad Seime jis turėsiąs daug rūpesčių, ypač dėl tautininkų.

A.Kubilius gavo, ko norėjo

Vis dėlto A.Kubilius parodė užsispyrimą, būdingą jam tais atvejais, kai šis didelę patirtį turintis politikas jaučiasi esąs teisus, ir jungtuvės įvyko pagal jo padiktuotą scenarijų. Taip A.Kubilius įgijo savo paties sukurtą, o ne iš Vytauto Landsbergio paveldėtą partiją, neabejotinai stumtelėdamas dešiniųjų patriarchą į šoną nuo realios politikos formavimo. Tačiau kartu įsigijo visas jam iš anksto prognozuotas bėdas, susijusias su nevaldomais ir akivaizdžiai savos atsakomybės prieš valstybę nesuvokiančiais partijos naujokais, kurių elgesys šiandieną Vyriausybės vadovui kelia kur kas daugiau rūpesčių nei Seimo opozicija.

Prie jų šliejasi ir buvę daugiau ar mažiau svarbūs partijos ideologai bei propagandistai, sudarę artimąją Seimo opozicijos lyderio A.Kubiliaus aplinką, kol šis kūrė įvairiausias programas, bet kuriems neatsirado vietos šalia premjero, kai partija laimėjo rinkimus ir atėjo laikas imtis praktinio programų įgyvendinimo.

Tiesą sakant, pastarųjų įžeistos ambicijos verčia tik pečiais gūžčioti: visi geriau pažįstantys A.Kubilių žino, kad jis nedaro iš savo aplinkos kulto ir renkasi padėjėjus kaip meistras instrumentus – pagal poreikį. Kai reikia rašyti gražius teorinius straipsnius – vienus, kai reikia tvarkyti pašlijusius finansus – kitus, kai reikia organizuoti balsus Vyriausybės paramai Seime – trečius. Tai tipiška jo šalto matematinio mąstymo pasekmė, labai pravertusi stabilizuojant valstybės finansus krizės metu, bet kartu padariusi A.Kubilių vienu labiausiai nemėgstamų šios dienos politikų.

O kai partijos vadovas neturi charizmos, kai jo asmeninis populiarumas tampa mažesnis už visos partijos populiarumą, kai partijos viduje nėra idėjinės vienybės, artėjant rinkimams natūraliai pasigirsta siūlymų keisti lyderį į tą, kuris gali pridėti vieną kitą procentą balsų.

Socialdemokratai prarado atsparos tašką

Socialdemokratų problemos labai panašios – partija, du dešimtmečius buvusi “Algirdo Brazausko partija”, po šio mirties ieško atsparos taško, kuris galėtų taip pat garantuoti balsus, kaip tai darydavo daugelį metų populiariausias Lietuvos politikas. Tuo pat metu naujasis partijos vadovas Algis Butkevčius turi spręsti savo valdžios partijoje problemą, nes dauguma “brazauskinio” sparno žiūri į jį kaip į nevisavertį. Tai, beje, puikiai parodė ir viešai jo adresu K.Brazauskienės išsakyti niekinamieji vertinimai, o šios išmetimas iš rinkimų sąrašo – kad A.Butkevičius priėmė iššūkį ir nutarė parodyti turįs pakankamai tvirtas kinkas.

Bet didžiausia šios partijos problema – visa ligšiolinė socialdemokratų vykdyta politika labai mažai ką turėjo bendra su tikrosiomis socialdemokratinėmis vertybėms. Paradoksas, bet lig šiol įvairias socialines programas, tokias, kaip nuvertėjusių indėlių kompensavimas, dažniausiai vykdydavo konservatoriai.

Tuo tarpu vien Siemo narių turto ir pajamų deklaracijos rodo, kad socialdemokratai – tai milijonierių ir senosios sovietinės partinės – ūkinės nomenklatūros, o ne darbo žmonių atstovų partija. Bene vienintelis tikras darbininkijos atstovas šioje partijoje – tai ilgametis parlamentarų etikos ir moralės sargas Algimantas Salamakinas, tikrai negalįs pasigirti didele kai kurių socialdemokratinių milijonierių meile ir pagarba. Ne ta kilmė, ne tie turtai.

Kaip tokiai partijai rinkti tradicinių kairiųjų rinkėjų balsus? Bene vienintelis būdas – griebtis populizmo, keikti socialines išmokas ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus mažinančią Vyriausybę ir skeisti miglotas užuominas, esą socdemams sugrįžus į valdžią socialinių išmokų dydis bus atstatytas ir pensijinis amžius trumpinamas nebus, nors visi kažką apie ekonomiką nutuokiantys supranta, jog tokią politiką vykdyti galima tik labai trumpą laiką ir tik Lietuvos bankroto sąskaita.

Populistams tapatybė nerūpi

Svarbiausia, kad pasirinkusi populizmo kelią Socialdemokratų partija turės konkuruoti su keliomis kitomis populistinėmis partijomis, pirmiausia – su Viktoro Uspaskicho “darbiečiais” ir Rolando Pakso “Tvarka ir teisingumu”. Tą, beje, rodo ir partijų populiarumo reitingai – socialdemokratai, nepaisant savosios partijos solidumo bei patirties, prieš šias dvi partijas neturi jokio lemiamo pranašumo.

Viską lemia asmeninė lyderių charizma, kuria populistų lyderiai, skirtingai nei A.Kubilius ar A.Butkevičius, tikrai gali pasigirti. Kas iš to, kad šių partijų programos pasižymi eklektika ir vieną su kita sukeitus vietomis niekas nepastebės jokio skrtumo? Populistų rinkėjai programomis nesidomi – jie balsuoja už Artūrą Paulauską, Rolandą Paksą ar Viktorą Uspaskichą arba – visiškai neina į rinkmus. Tuo beje, galima paaiškinti sąlyginai gerą konservatorių pasirodymą per praėjusius Seimo rinkimus. Nes kaip ten bebūtų, jie tikriausiai vienintelė iš dabartinių Lietuvos partijų, kuri išlaikė ir išlaikys stabilų elektoratą nepriklausomai nuo partijos lyderių kaitos. Atsižvelgus į bendrąją Lietuvos partinės – poltinės sistemos būseną, tai – bene geriausias turimos aiškios politinės taptatybės įrodymas.

Seimas peržengė naują parlamentarizmo kompromitavimo ribą – išsaugojo mandatą šiurkščiai Konstituciją pažeidusiam ir priesaiką sulaužiusiam Aleksandrui Sacharukui. Ar Lietuvos valstybė dar gali vadintis teisine? Šis klausimas, parlamentui pamynus Konstituciją, nebėra retorinis. Atsakymas į jį duotas. Balsų skaičiavimo komisijos narys parlamentaras prof. Kęstutis Masiulis pranešė, kad buvo pažeistas balsavimo slaptumas. Negalima dergti viso parlamento. Konstituciją pamynė konkretūs asmenys, bet šešėlis krinta visam parlamentui. Parlamentas galėjo spėti sutvarkyti balsavimo procedūrą taip, kad žinotume, kas konkrečiai spjovė į Konstituciją. Net 13 balsavimo biuletenių sugadinta, dalį jų gadinant specialiu žymėjimu.

Ar išdrįs Generalinė prokuratūra pradėti tyrimą dėl balsavimo slaptumo pažeidimo? Tokio, po kurio mes nežinome, kas sugadino biuletenius, bet A.Sacharukas žino. Kažkas, matyt, neblogai “prisidūrė” prie parlamentaro algos.

Po KT išvados dėl L.Karaliaus ir A.Sacharuko veiksmų, kuriais šie šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, žinome, kad Konstituciją peržengusių narių šios kadencijos Seime – bent kelios dešimtys. Seimo komisijų, balsavimo registracijos ir kitais dokumentais yra konkrečiai fiksuota, kas ir kiek be pateisinamos priežasties yra praleidę Seimo posėdžių, taip pat esama duomenų ir apie Seimo narius, balsavusius už kitą parlamentarą. Taigi galima kaltinti kone visą Seimą.

Prabilta apie pirmalaikius rinkimus. Sunku įžvelgtį jų prasmę. Ar naujos kadencijos Seimas būtų kokybiškesnis? Kas apskritai atsakingas už parlamentarų kokybę? Ar tik rinkėjai? Tradicinės dešinės ir kairės politinės partijos (pirmiausia socialdemokratai ir konservatoriai) savo veikla taip sukompromitavo Lietuvos politiką, kad į ją atvėrė kelią įvairaus plauko perėjūnams. Kai rinkėjai nemato tradicinėje politinėje partijoje oraus, solidaus, atsakingo už savo veiksmus politiko, jie pradeda rinktis marginalus.

Kodėl negalima šalies įvelti į eilinį politinį jovalą – priešlaikinius Seimo rinkimus? Nėra jokio pagrindo tikėtis, kad naujasis Seimas bus kitoks.

Dar vieną didelę vinį į partijų karstą įkalė ir Konstitucinis Teismas. Po pastarojo KT nutarimo politinės partijos nebeturi išimtinės teisės sudarinėti rinkimų sąrašų į Europos Parlamentą. Tokia tvarka, kad tik partijos galėdavo nuspręsti, kas gali, o kas negali būti įrašytas į rinkimų sąrašą, pažeidžia Konstituciją. Atima iš mūsų visų teisę lygiomis sąlygomis naudotis savo pasyvia rinkimų teise. Anksčiau tokia tvarka, kaip prieštaraujanti Konstitucijai, pripažinta ir nagrinėjant savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo konstitucingumą. Teismas antrą kartą konstatavo, kad negali būti nepagrįstai iš rinkimų eliminuojami kiti kolektyviniai subjektai, t.y. politinės organizacijos (aiškiai formuluojat, kad “politinės partijos” ir “politinės organizacijos” nėra tas pats darinys). Taigi partijoms teks pasislinkti leidžiant dalyvauti rinkimuose tiek pavieniams asmenims, tiek ir nepartiniams politiniams dariniams.

Artėjant savivaldybių tarybų rinkimams “Veidas” pristato mūsų šalyje veikiančių politinių partijų sąrašą ir savotišką jų portretą. Pasirodo, dabar turime net 36 partijas, tačiau balsuodami greičiausiai galėsime rinktis tik iš keliolikos.

Per pastarąjį dešimtmetį politinėms partijoms išlaikyti iš Lietuvos biudžeto skirta daugiau nei 75 mln. Lt. Tik vargu ar Lietuvos piliečiai tuo patenkinti, nes ir šiandien mūsų partinė sistema nei stabili, nei patikima. Be to, sociologinių tyrimų bendrovės “Vilmorus” duomenys liudija, kad partijomis dabar šalyje pasitiki vos 3 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.

Suglebę partijų kūnai

Sociologė Rūta Žiliukaitė įsitikinusi, jog Lietuvos partinės sistemos bėda ta, kad tiesiog nebėra nei aiškių rinkėjų, nei partijų vertybinių nuostatų, kurios leistų jas identifikuoti. Politologas Antanas Kulakauskas priduria, kad Lietuvoje yra daug partijų, bet nemaža jų dalis nebegyvybingos: “Bet galbūt į jas ir dėmesio kreipti nereikėtų, nes jos egzistuoja tik formaliai ir politinio proceso šalyje niekaip neveikia”.

Pasak pašnekovo, problema ta, kad Lietuvoje iki šiol nėra tokios partinės sistemos, kuri tenkintų bent tą balsuoti einančią “aktyviąją mažumą”. O nepriklausomi partiniai kandidatai – tie patys “partiniai grybai”, anksčiau ar vėliau, greičiausiai po rinkimų, susibursią į kokį nors politinį darinį.

Teisingumo ministerijos turimi duomenys liudija, kad kone 20 politinių partijų Lietuvoje neberodo jokių gyvybės ženklų. Pretenzijų į valdžią kai kurios jų, regis, atsisakė jau prieš gerą dešimtmetį: nei jos teikia kokias nors ataskaitas rinkimų prievaizdams, nei gauna pinigų, o kartais nebežinomas netgi partijos lyderis. Kitaip tariant, dalis partijų egzistuoja tik popieriuje. Tačiau tokių partijų, kaip juridinių asmenų, panaikinimu niekas neužsiima, mat mūsų biudžetui toks darinys nekainuoja nė cento.

Tačiau yra vienas “bet”: politiškai miręs partinis kūnas gali bet kada atgyti. “Taip, jos kaip zombiai gali bet kada prabusti arba kažkas tas partijas gali prabudinti. Aišku, dėl tokių partijų – mums tik galvos skausmas”, – prisipažįsta Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

Vienu partijos prisikėlimo ar atgaivinimo pavyzdžių galima laikyti ekspremjero Gedimino Vagnoriaus naujam gyvenimui prikeltą Krikščionių partiją. Jos narių skaičius, kaip patys skelbia, auga kaip ant mielių: giriamasi, kad narių per pusmetį padaugėjo keturis kartus ir vis dar daugėja. “Veidas” jau rašė, kad raginimų įstoti į šią partiją galima sulaukti net pakėlus telefono ragelį.

Vis dėlto padėtis bent jau artimiausiu metu turėtų pradėti keistis, nes naujai įsigaliojusios Politinių partijų įstatymo pataisos numato, kad visų politinių partijų narių sąrašai turės būti tikrinami kasmet, o ne prieš rinkimus, kaip buvo anksčiau. Šalia politinės partijos nario vardo, pavardės bei gyvenamosios vietos adreso turės būti pateikiamas ir jo asmens kodas, o ne asmens gimimo data, kaip anksčiau.

Teisingumo ministerija ir VRK prognozuoja, kad taip partijų gretos bus praretintos, ir galinčiųjų dalyvauti rinkimuose sumažės. Jau dabar aišku, kad bus išbrauktos besidubliuojančios pavardės, mirusieji ar kelioms partijoms priklausantys nariai, nes tokių pavyzdžių, pasirodo, yra.

VRK pirmininkas prognozuoja, kad dėl sugriežtėjusios tvarkos savivaldos rinkimuose dalyvaujančių partijų sumažės. “Tikėtina, kad jų bus keliolika, bet tikrai ne trisdešimt”, – mano Z.Vaigauskas.

Demokratijos įkainiai

Svarbu pabrėžti, kad vienos politinės partijos artėjančius rinkimus pasitiks aptekusios pinigais, o kitos – be cento kišenėje. Vis tebesiginčijant, koks partijų finansavimo ir kontroliavimo mechanizmas yra pats geriausias, rinkimai ir toliau vyksta bei vyks tarsi lenktynės, kuriose didžiosios – parlamentinės partijos skries naujais sportiniais automobiliais, o visos kitos važiuos dviračiais. Mat dotacijas iš biudžeto kasmet gauna tos partijos, kurios yra valdžioje. Nesvarbu, kad, sociologinių apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimo jos jau seniai nebeturi.

Beje, jos mėgaujasi ne tik iš biužeto skiriamais pinigais, bet ir būstinių patalpomis prestižinėse miestų vietose ir savivaldybėms už jų nuomą moka tik simbolinę kainą. Tarkime, po litą už kvadratinį metrą sostinėje.

Priminsime, kad šiuo metu partinį bilietą savo rankose spaudžia daugiau nei 100 tūkst. mūsų piliečių. Pernai šis skaičius padidėjo beveik dešimtadaliu. Už narystę, žinoma, tenka susimokėti – taip pildomas partijos biudžetas. Tiesa, nedaug. Kaip paaiškėjo, partijos nario mokestis sudaro vidutiniškai apie 6 proc. visų partijos pajamų. Nors pažvelgus į skaičius – sumos įspūdingos. Daugiausiai narystės partijoje mokesčių surenka socdemai ir “tvarkiečiai”. Pernai pastarųjų kasa iš narių mokesčių pasipildė daugiau nei 800 tūkst. Lt, o socdemų – apie 0,5 mln. Lt.

Tiesa, nario mokesčiai įvairiose partijose labai skirtingi. Štai nusprendusiems dėtis prie Rolando Pakso bendraminčių pirmiausia tenka susimokėti 10 Lt stojimo mokestį, vėliau kas mėnesį partijai atseikėti po litą. Stoti, tarkime, į socdemų partiją – nekainuoja nieko, tačiau kas mėnesį tenka mokėti ne mažiau kaip 1 proc. nuo savo pajamų, atskaičius mokesčius, siekiantį narystės mokestį. O, pavyzdžiui, TS-LKD yra numačiusi, kad politines pareigas einantiems TS-LKD nariams nustatomas mokestis – 1 proc. nuo jų gaunamo atlyginimo. Savivaldybių ir parlamento nariai turi mokėti daugiau. Darbiečiai šiuo požiūriu – griežtesni: partijos deleguoti pareigūnai moka padidintą nario mokestį – 10 proc. nuo pajamų, gaunamų einant pareigas.

Vis dėlto pagrindinis partijų finansavimo šaltinis išlieka mūsų valstybės biudžetas.

VRK rugsėjo pabaigoje, remdamasi Vyriausybės nutarimu, paskirstė politinėms partijoms 4 mln. 99 tūkst. litų 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos daliai išlaidų kompensuoti.

VRK priėmė du teisės aktus: nutarimą dėl 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo ir sprendimą dėl 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos vykdymo.

Tuo nepatenkinti “jaunalietuviai” apskundė minėtuosius VRK dokumentus Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT), jie teismo taip pat prašė, kad šis laikinai sustabdytų ginčijamų sprendimų galiojimą.

VAAT skundą priėmė, tačiau minėtą prašymą atmetė. Teismo verdiktas buvo apskųstas apeliacine tvarka.

LVAT nutartis “jaunalietuviams” taip pat buvo nepalanki. Anot teismo, pareiškėjai nepateikė jokių aiškių argumentų, vien prielaidas, kodėl laikinai nesustabdžius minėtų sprendimų galiojimo, pasunkėtų buvusios iki sprendimų priėmimo padėties atkūrimas ar toks atkūrimas būtų apskritai neįmanomas.

“Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t.y. panaikinus skundžiamus aktus, iki jų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas”, – teigiama LVAT nutartyje.

Vyriausybė rugsėjo viduryje patvirtino specialią programą, pagal kurią politinėms partijoms paskirstyti per 4 mln. litų.

Gegužės 18 dieną parlamentarai priėmė naują Politinių partijų ir kampanijų finansavimo įstatymą, kuriame anksčiau tik numatytą galimybę gauti kompensacijas už patirtas išlaidas pakeitė į prievolę tokias išmokas pervesti.

Įstatyme sakoma, kad “partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti, dydį nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą”.

Seimo Darbo partijos frakcijos nariai užregistravo pasiūlymą dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo. Darbiečiai siūlo naikinti savivaldybių tarybų nario įgaliojimus tada, kai yra panaikinama jo narystė jį iškėlusioje politinėje partijoje. Tokia nuostata buvo įrašyta Strateginėse Darbo partijos programos įgyvendinimo kryptyse.

“Pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su atvejais, kada į savivaldybę išrinkti politikai, pamiršę visus rinkėjams duotus pažadus, pradeda keisti frakcijas kaip kojines – priklausomai nuo to, kur “šilčiau”. Ne paslaptis, kad daug tokių politikų yra ir Seime. Manau, kad atėjo laikas užkirsti kelią tokiai gėdingai praktikai. Politinių perbėgėlių skaičiumi mes juokiname ir šiurpiname visą civilizuotą pasaulį”, – sako pataisos iniciatorius, Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas V. Gapšys.

Šiuo metu galiojančiame Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme savivaldybės tarybos nario mandatas nėra susietas su jo politine priklausomybe. Tarybos narių įgaliojimai nutrūksta tada, kai jis atsistatydina, miršta, yra pripažindamas neveiksniu, pradeda eiti pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį ir kitais atvejais.

Panorėjus tapti partijos nariu Lietuvoje nebereikia turėti nei kokios nors ideologijos, nei noro ką nors gero nuveikti valstybės labui – pakanka namie turėti telefoną.

Į “Veidą” kreipėsi suglumusi skaitytoja, 35-erių vilnietė Danguolė B. Jai prieš kelias savaites laidiniu telefonu į namus paskambino nepažįstama moteris ir paklaususi amžiaus pasiūlė stoti į Gedimino Vagnoriaus neseniai sukurtą Krikščionių partiją (KP). “Maloniu pardavimų agentės balsu iš pradžių paklausinėjo, ar aš domiuosi visuomeniniu gyvenimu, ar mane domina Lietuvoje priimami politiniai sprendimai. Išgirdusi teigiamą atsakymą pašnekovė pasiūlė tapti KP nare”, – pasakojo skaitytoja.

Tačiau moterims susitarti nepavyko – išsiaiškinusi, kad jai skambina su Arūno Valinsko į Seimą atvestais “šoumenais” susijungusios partijos atstovė, Danguolė atsakė nepritarianti jų požiūriui į politiką ir neketinanti net svarstyti stojimo į KP galimybių.

KP pirmininkas Gediminas Vagnorius sako nenustebęs, kad žmonės į jo partiją verbuojami telefonu. “Nesu davęs nurodymų, kaip ir kur ieškoti naujų narių, kiekvienas partijos skyrius savo būrį plečia taip, kaip išmano”, – “Veidui” komentavo politikas. Tačiau KP vadovas neigia Seime sklandančias kalbas, esą jis moka po 6–7 tūkst. Lt “Vienos Lietuvos” frakcijos Seime, kuri šių metų pradžioje susijungė su jo partija, nariams. “Visų pirma, neturiu tiek pinigų. Be to, nestinga norinčiųjų ir dykai atstovauti mūsų idėjoms”, – tvirtina G.Vagnorius.

Politlogė Jūratė Novogockienė primena klasikines partijų kūrimosi taisykles: jos paprastai steigiamos ideologiniu pagrindu, žmones vienija konkreti idėja ir noras ją įgyvendinti susibūrus draugėn. Pasak jos, atsitiktinių žmonių verbavimas į partiją yra tik pragmatiškas noras padėti partijos lyderiams patekti į valdžią. “Mažai narių – mažai išteklių. Be to, juk reikia kuo masiškiau dalyvauti artėjančiuose savivaldos rinkimuose, populiarinti savo vardą”, – aiškina politologė.

Jei Seimo rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį, daugiausia šalies gyventojų palankumo sulauktų šiuo metu opozicijoje esančios Darbo partija ir Lietuvos socialdemokratų partija, rodo penktadienį paskelbti apklausos rezultatai.

Portale delfi.lt skelbiamo tyrimo duomenimis, už Darbo partiją balsuotų 11,5 proc. šalies rinkėjų, tiek pat respondentų savo balsą atiduotų ir socialdemokratams.

Praėjusį mėnesį Darbo partija pasitikėjimą išsakė 11,2 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, ketinančių balsuoti už socialdemokratus buvo 12,6 proc.

Trečioji vieta atitektų kitai opozicinei partijai – “Tvarkos ir teisingumo” partijai, už kurią rugsėjį savo balsą buvo linkę atiduoti 9,7 proc. respondentų.

Praėjusį mėnesį už “tvarkiečius” balsuoti norėjo 10,8 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.

Apklausos duomenimis, valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pelnytų tik 6,2 proc. rinkėjų balsų, o TS-LKD koalicijos partneris Liberalų sąjūdis surinktų 4,5 proc. respondentų simpatijų ir pagal proporcinę rinkimų sistemą neįveiktų 5 proc. barjerų.

Rugpjūčio mėnesį už konservatorius balsuoti buvo pasiryžę 6,4 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, už liberalus – 5,3 proc. žmonių.

Rinkimų barjero pagal proporcinę rinkimų sistemą neįveiktų ir Naujoji sąjunga (socialliberalai) (3,5 proc.), taip pat dabartiniai valdantieji liberalcentristai (2,5 proc.), valstiečiai liaudininkai (2,2 proc.).

Dar 5,4 proc. žmonių sakė norį balsuoti už kokią kitą partiją, o 33,9 proc. teigė išvis nenorį balsuoti. Jokio atsakymo nepateikė 9,1 proc. respondentų.

Apklausą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” šių metų rugsėjo 22- 29 dienomis. Tyrimo metu buvo apklaustas 1005 respondentai.

Po rinkimų, 2008-ųjų gruodį, kaip rodė visuomenės apklausos, valdančiosios partijos turėjo 62 proc. rėmėjų, o dabar vos daugiau nei trečdalį buvusios paramos – 22 proc. Į opoziciją pasitraukę socialdemokratai, “darbiečiai” ir “tvarkiečiai”, atvirkščiai, po Seimo rinkimų užpernai gruodį pelnytus 32 proc. pasididino iki 67 proc.

“Šįsyk, kaip ir per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, prieš rinkimus suveikia švytuoklės principas”, – šiuos “Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės apklausų duomenis komentuoja bendrovės direktorius sociologas Vladas Gaidys.

Sociologas sako, kad Tėvynės sąjungai, nepaisant krizės ir nepopuliarių sprendimų, pavyko gana ilgai išlaikyti aukštus reitingus. Pirmą kartą jie žnektelėjo 2009-ųjų sausį po vadinamosios naktinės mokesčių reformos ir riaušių prie Seimo, bet paskui atsitiesė. Tačiau balandį nukritę į ketvirtąją vietą, susigrąžinti turėtų pozicijų nebeįstengia.

Beje, reitingų nuokrytis sutapo su kontroversiškai visuomenės vertintu sprendimu dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų, po kurio, kaip pastebi sociologas V.Gaidys, konservatoriai tiesiog užleido savo vietą oponentams socialdemokratams, nes šių iškopimas į lyderius nesutapo nei su kokios ryškios alternatyvos pateikimu ar dideliu noru perimti valstybės valdymą.

Tautos prisikėlimo partijos reitingas, kritęs pernai sausį, rodo, kad ši partija praktiškai neegzistuoja pasitikėjimo skalėje, nes nesiekia nė 1 proc. O abiejų liberalų partijų galimybės artėjančiuose savivaldybių rinkimuose kol kas labai neaiškios. “Pasitikėjimas po Seimo rinkimų jais krito. Tačiau ir Liberalų sąjūdis, ir liberalcentristai, bent jau iki šiol, turėjo savybę prieš rinkimus atrasti psichologinių, gal ir materialinių resursų, o jų energija ir išradingumas patraukdavo rinkėjus”, – siūlo nenuvertinti liberalų partijų “Vilmorus” vadovas.

Opozicinės Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijos pagal reitingus labai netoli viena nuo kitos, bet pabrėžtina, kad Darbo partijos reitingai stabiliai kyla.

V.Gaidys atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: rinkėjus visuomet žavėjo naujumo elementas. 2004 m. daugiausiai balsų gavo Darbo partija, rinkimuose tarp lyderių atsidurdavo vos apšilusios ar visai žalios partijos, tokios kaip Naujoji sąjunga ar Tautos prisikėlimo partija. Šįsyk savivaldybių rinkimų naujovė – nepartiniai kandidatai. Tad, V.Gaidžio pastebėjimu, šiuo metu gana nuobodokoje politinėje scenoje dar gali atsirasti ir įdomių naujovių.

Aukotojai partijoms praėjusį ketvirtį sunešė 1 mln. 151 tūkst. litų aukų.

Dosniausi buvo susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio vadovaujamo Liberalų sąjūdžio rėmėjai, partijai paaukoję 351 398 litus. Maksimaliomis leistinomis 39 tūkst. litų aukomis partiją parėmė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bendrovės “Tamro”, “Tamro vaistinės”, “Dainų vaistinė”, “Dažymo technologijų centras”.

Dosnūs buvo ir patys partijos nariai – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas partiją parėmė 27 tūkst. litų, 34 tūkst. litų paaukojo europarlamentaro Leonido Donskio padėjėja Jurgita Choromanskytė.

Liberalų ir centro sąjunga per praėjusį ketvirtį gavo 243 500 litų aukų. Maksimaliomis leistinomis aukomis partiją parėmė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, koncerno “Achema” grupė.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai surinko 215 552 litus aukų. Tarp dosniausių konservatorių rėmėjų – bendrovės “SV Logistic”, “Toleco”, “Vičiūnai ir partneriai”, “Lyderio akademija”, “Plungės kooperatinė prekyba”, “Dastra”.

Ekspremjerės Kazimiros Prunskienės vadovaujama Lietuvos liaudies partija gavo 184 tūkst. 325 litus aukų, daugiausiai partijai aukojo “Arvi” grupės įmonės.

Darbo partijai paaukota 75 880 litų, Lietuvos socialdemokratų partijai – 44 173 litų, Krikščionių partijai – 21 500 litų.

Valdančiajai koalicijai priklausanti Tautos prisikėlimo partija surinko 4918 litų, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 6700 litų, Naujoji sąjunga – 1165 litų, partija “Tvarka ir teisingumas” – 900 litų aukų.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija nurodo aukų negavusi.

Kur kas dosnesnis partijoms buvo valstybės biudžetas. Vyriausybė rugsėjį iš Privatizavimo fondo politinėms partijoms skyrė 4 mln. 99 tūkst. litų 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidoms kompensuoti.

Iš šios sumos beveik po milijoną litų skirta konservatoriams ir socialdemokratams, proporcingai pagal rinkimų kovai skirtas išlaidas. Partijoms pinigai skirti remiantis gegužę priimtu įstatymu, kuriame anksčiau tik numatyta galimybė gauti kompensacijas už patirtas išlaidas buvo pakeista į prievolę tokias išmokas pervesti.

Kadangi priimant įstatymą buvo numatyta, kad jis įsigalioja tik šių metų rugsėjo 15 dieną, parlamentarai atskiru straipsniu paskubino lėšų partijoms pervedimą.

Taip pat partijos šį rudenį dar pasiskirstys 2010 metų antrojo pusmečio biudžeto dotacijų dydžius, iš viso dešimčiai politinių partijų bus padalyta 2,749 mln. litų.

Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma partijoms, gavusioms ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų per pastaruosius Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimus, dotacijos dydis skaičiuojamas proporcingai gautam balsų skaičiui. Šiurkščių finansavimo tvarkos pažeidimų padariusioms partijoms dotacija neskiriama.

Dotacijos partijoms iš valstybės biudžeto skirstomos kasmet nuo 2000 metų. Iki šiol iš viso partijoms iš biudžeto sumokėta virš 70 mln. litų.

+370 5 2396416 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2396416

Vilniaus miesto savivaldybės valdomos patalpos prestižinėse sostinės vietose politinėms partijoms atitenka už “ačiū” arba atiduodamos už simbolinę nuomą – 1 litą už 1 kvadratinį metrą, rašo “Vilniaus diena”.

Naujausias to pavyzdys – sostinės savivaldybės sprendimas dėl patalpų skyrimo Liberalų ir centro sąjungai (LiCS). Miesto tarybai, kurioje nemažai balsų turi LiCS atstovai, siūloma leisti šiai partijai ne konkurso būdu išsinuomoti patalpas Vilniaus ir Labdarių gatvių sankirtoje. Už 154 kvadratinių metrų ploto patalpas partija penkerius metus mokės po 154 litus per mėnesį.

Ir tai ne vienintelės patalpos miesto centre, kurias miesto savivaldybė LiCS atidavė beveik už dyką. Savivaldybei priklausančiose patalpose Literatų gatvėje 8, kur įsikūręs LiCS Vilniaus skyrius, partija jau beveik dešimtmetį šeimininkauja už dyką, pagal panaudos sutartį. Pernai kovą panaudos sutartis pratęsta dar trejiems metams, iki 2012-ųjų.

Prieš keletą metų nuo LiCS atskilęs Liberalų sąjūdis taip pat turi kuo pasigirti. Partijos centrinė būstinė J.Tumo-Vaižganto gatvėje, šalia Lukiškių aikštės, 2007 metais taip pat gauta veltui. Pernai spalį miesto taryba panaudos sutartį Liberalų sąjūdžiui pratęsė net trylikai metų. Liberalai J.Tumo-Vaižganto gatvėje nemokamai šeimininkaus iki 2022-ųjų liepos. Mainais už tokią savivaldybės malonę partija įpareigota atlikti kapitalinį 200 kvadratinių metrų ploto patalpų remontą.

Tvarkos ir teisingumo partijos Vilniaus skyrius neseniai įsikūrė nauju adresu – T.Vrublevskio gatvė 6, prie pat Katedros aikštės. Pernai šios patalpos partijai už “ačiū” atiduotos penkeriems metams.

Visai šalia, T.Vrublevskio gatvėje 4, šeimininkauja ir Darbo partija. Jai savivaldybė 118 kvadratinių metrų patalpas penkeriems metams perdavė šiemet balandį. Tiesa, jie, kaip ir liberalcentristai Vilniaus gatvėje, už nuomą turės mokėti simbolinę kainą. Centrinė partijos būstinė įsikūrusi Ankštojoje gatvėje, prie pat Gedimino prospekto. Šiomis 251 kvadratinių metrų ploto patalpomis Darbo partija naudojasi nemokamai.

Konservatoriai 223 kvadratinių metrū patalpose Švitrigailos gatvėje nemokamai šeimininkauja nuo 2007-ųjų.

Jaunutė Tautos prisikėlimo partija pernai lapkritį irgi gavo savo kąsnį senamiestyje – jai trejiems metams neatlygintinai suteiktos 130 kvadratinių metrų patalpos A.Rotundo g. 5, prie pat Seimo.

Bene didžiausias ir vertingiausias patalpas valdo iš politinio pogrindžio išbristi bandanti Naujoji sąjunga. Jos centrinės būstinės Gedimino prospekte (ar bent jau partijai savivaldybės atiduotų patalpų) plotas – 470 kvadratinių metrų. Galima Šiuo turtu partija iki 2011 metų kovo naudosis nemokamai.

Didesnės ar mažesnės patalpos miesto centre už dyką ar už 1 litą už 1 kvadratinį metrą išdalytos ir kitoms partijoms. Krikščionių partija pernai kovą gavo nemokamas 93 kvadratinių metrų patalpas Odminių gatvėje. Nedidukei Centro partijai pernai suteiktos 32 kvadratinių metrų patalpos Kaštonų gatvėje. Šalia įsikūrė ir Socialistinio liaudies fronto atstovai – jiems pakako 55 kvadratinių metrų

Nevyriausybinės organizacijos pagal įstatymo raidę turi tokias pat teises gauti iš savivaldybės nemokamas patalpas. Tačiau negauna. Arba gauna, patalpas sutvarko, suremontuoja, o po to jos atiduodamos partijoms.

“Valdžia politines partijas laiko rimtesnėmis, joms patalpos duodamos pirma, o kas lieka – nevyriausybininkams išdalija. Yra buvę atvejų, kai nevyriausybininkai gauna patalpas, suremontuoja jas, ir tada atima tas naujai įrengtas patalpas ir atiduoda politinei partijai. Nenoriu tiksliai minėti, bet yra tokių atvejų, ir ne vienas. Ir Vilniuje, ir Panevėžyje, ir Klaipėdoje”, – sakė Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius Martinas Žaltauskas.

Pasak jo, visuomenininkai ne sykį mygo Vilniaus ir kitų miestų savivaldybes patalpų klausimu. Tačiau atsakymas visais atvejais buvo aiškus – partijų skriausti negalima.

“Atsakymas paprastas: jeigu atims patalpas, tai atsilieps balsavimui. Visuomenininkai neturi balsavimo teisės miesto taryboje. Gryna politika”, – atsiduso M.Žaltauskas.

Pasak jo, partijų savivalei nėra ribų. Esą politikai gali pasirinkti kone bet kurias savivaldybės valdomas patalpas sostinės senamiestyje. O jeigu kas nors tose patalpose dirba – anokia bėda.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas teigė, esą už dyką partijoms dalijamos patalpos – įprasta demokratinių valstybių praktika.

Tiesa, pasak jo, savivaldybė neprivalo partijų apdalyti patalpomis prestižinėje miesto dalyje. Esą miesto valdžia turi teisę rinktis, kurias patalpas skirti partijoms.

“Tam ir galvos ten yra. Ir tos galvos irgi kartais gali būti protingos, – šmaikštavo VRK vadovas. – Be jokios abejonės, partijos stengiasi, kad tos patalpos būtų kuo geresnės. Partijas remti reikia, bet tai nereiškia, kad jas remti reikia be saiko.”

Z.Vaigausko teigimu, daugelyje valstybių partijos gyvena kur kas geriau nei Lietuvoje. Esą esminis skirtumas tik vienas – tose šalyse gyventojai partijas vertina kur kas palankiau.

Per 10 metų iš šalies biudžeto partijoms dotacijomis išmokėta daugiau kaip 70 mln. litų. Birželį Vyriausybė partijų rinkimų skoloms apmokėti iš Privatizavimo fondo skyrė per 4 mln. litų, dar 2,75 mln. litų rudenį bus padalyta dotacijų pavidalu. Negana to, partijas gausiai šelpia privatūs rėmėjai, daugelis jų dosniai aukoja politikams nepaisydami krizės audrų.

LiCS tradiciškai yra viena geriausiai rėmėjų šelpiamų partijų. Vien per pirmą šių metų pusmetį šiai partijai verslininkai ir privatūs asmenys sunešė arti pusės milijono litų. Nuo kolegų tik vos vos atsilieka ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai bei Liberalų sąjūdis, per šešis mėnesius surinkę atitinkamai 480 ir 470 tūkst. litų. Ketvirtoje verslininkų mylimiausių partijų reitingo vietoje atsidūrė socialdemokratai, per pusmetį surinkę apie 146 tūkst. litų.

Iš viso per pirmą šių metų pusmetį rėmėjai partijoms sunešė apie 2 mln. litų. Pernai, per visus metus, partijos susižėrė per 4 mln. litų paramos, taigi tendencijos beveik nepakito

Antrąjį šių metų ketvirtį politinės partijos nurodo gavusios 1 mln. 97 tūkst. litų aukų, šiek tiek daugiau nei pirmąjį ketvirtį, kai surinkta 796 tūkst. litų aukų.

Aukotojų sąrašus skelbia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), kuriai kiekvieno ketvirčio pabaigoje juos turi pateikti visos Lietuvos politinės partijos.

Iki birželio 30 dienos VRK ataskaitas už antrąjį ketvirtį pateikė 19 politinių partijų, iš jų 7 nurodė, kad negavo aukų.

Kaip skelbia VRK, vienuolikai politinių partijų fiziniai asmenys paaukojo 79 aukas – 85 253 litus, juridiniai asmenys 57 aukas – 997 730 litų.

Daugiausiai aukų gavo Lietuvos liberalų sąjūdis – 318 tūkst. litų, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 278 tūkst. litų, Liberalų ir centro sąjunga – 248 tūkst. litų.

Didžiausias leistinas aukas antrąjį ketvirtį partijoms paaukojo bendrovė “Žemaitijos pienas” – Lietuvos liaudies partijai, bendrovės “Bioprojektas”, “Mavista” – Liberalų ir centro sąjungai, bendrovės “Dainų vaistinė”, “Ortopedijos projektai”, “Spaudos linija” “Tamro” – Lietuvos liberalų sąjūdžiui, koncernas “Alga” – konservatoriams.

Įstatymas numato, jog vienas fizinis ar juridinis asmuo per metus gali paaukoti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką (šiuo metu 39 tūkst. litų).

Pirmajame šių metų ketvirtyje aukotojų sąrašus pateikė 22 politinės partijos, 14 iš jų gavo 796 137 litus aukų. Likusios aštuonios nurodė, kad aukų negavo.