Socialdemokratai, nors turėtų būti kairieji, akivaizdžiai yra dešinieji. O valstiečiai ir žalieji, kurie iš tikrųjų tik tiek žali, kiek žalumo vaivorykštėje, yra jos margumo pažiūrų mišrainė. Normalioje politinėje sistemoje tokia partija apskritai neturėtų funkcionuoti.

Aušra LĖKA

Kad mūsų partijų pavadinimai reiškia priešingą kryptį, nei jos brėžia Lietuvos politikoje, labai gerai atsiskleidžia tarptautiniame kontekste. Pavyzdžiui, Europos Parlamente (EP) mūsų partijų atstovai gerokai iškrinta iš giminingų partijų europinio konteksto.

„Europos socialdemokratai EP nuolat kalba apie profsąjungas, dirbančiųjų teises. O Lietuvoje socialdemokratai yra dešinieji, ne kairieji. Ir jų atstovams EP labiau rūpi ne dirbančiųjų teisės, o užsienio politikos, energetikos klausimai. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas EP labiau valstietiškas nei žaliasis – jis kalba apie regioninę plėtrą, žemės ūkį, o žalumas jam – penktaeilis dalykas. Žalieji EP kelia kitokius labai rimtus ir jautrius klausimus, tokius kaip ekologija ir visi jos aspektai, gyvūnų teisės. Ir Lietuvoje tarp valstiečių ir žaliųjų nematau daug žaliųjų: jie – regionų atstovai su vieno sektoriaus – žemės ūkio interesais“, – EP Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius lygina, kuo skiriasi mūsų dabartinės valdančiosios partijos nuo europinio jų atitikmens.

Liberalų sąjūdžio atstovas EP pastebi ir mūsiškių liberalų skirtumus: Lietuvos liberalai mažiau nei jiems giminingos partijos Europoje kalba apie žmogaus teises, tarp jų ir socialines, apie teisę į teisingumą. „Esame šiek tiek nusigręžę nuo šių Europos liberalų keliamų klausimų“, – pripažįsta P.Auštrevičius.

Žinoma, partijų Europoje esama labai skirtingų, nepaisant panašių jų pavadinimų. Pavyzdžiui, Portugalijos socialdemokratai – dešinieji, o socialistai – kairieji.

Ar kam šiais laikais apskritai rūpi ideologija? „Be ideologijos liktų tik kova dėl valdžios. Ideologija partijai – būtinas dalykas“, – neabejoja ilgametę politinę patirtį turintis europarlamentaras P.Auštrevičius.

Turėtų būti būtinas dalykas. Bet nėra.

Tikros kairiosios partijos neturėjome

Socialdemokratai – teoriškai kairioji partija, turinti ginti dirbančiųjų interesus. Bet „Veidas“ yra skaičiavęs, kad tarp socialdemokratų Seime paprastai būna didžiausia labai turtingų asmenų, žemvaldžių ir verslo imperijų savininkų koncentracija. Nemažos dalies turtų kilmės genealogija veda prie buvusios narystės kompartijoje ir kompartijos ar komjaunimo turto, kolūkių ar fabrikų „prichvatizacijos“. Tad ko čia stebėtis, jei ir šios kadencijos socialdemokratai derybose dėl ministrų postų kovojo, kad tik nereikėtų prisiimti atsakomybės už Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, mat jiems kur kas svarbiau savo rankose turėti Ūkio ministeriją, nuo kurios sprendimų priklauso daugelio partijos bičiulių asmeniniai reikalai.

Dabar socialdemokratai žada keistis, bent jau taip deklaruoja likę du pretendentai į didžiausios Lietuvoje partijos lyderius – ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius ir Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas. Jie sako sieksią susigrąžinti socialdemokratines vertybes ir tapatybę.

„Paradoksas, bet nėra ko susigrąžinti, nes to niekada nebuvo, palyginti su teoriniu įsivaizdavimu, kas turi būti socialdemokratai“, – neabejoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė dr. Ainė Ramonaitė. Nebent, priduria politologė, žiūrėtume į socialdemokratus iki susijungimo su LDDP 2001 m., kai buvo aiški tikrojo socialdemokratiškumo vizija ir ideologinės sąsajos su tarpukario socialdemokratais. Tačiau A.Ramonaitė sako nesanti tikra, jog būtent tai turi omeny jauni pretendentai į socialdemokratų vedlius: jai susidaro įspūdis, kad kalbėjimas apie socialdemokratinių vertybių susigrąžinimą – labiau viešųjų ryšių veiksmas.

O „teisingus atsakymus“ socialdemokratai išmokę: A.Ramonaitė su kolegomis atliko kandidatų į Seimą apklausos „Mano Balsas LT“ analizę ir jai susidarė įspūdis, kad kandidatuojantys į Seimą socialdemokratai žino, kaip turėtų mąstyti socialdemokratai, taip ir atsako į klausimus. „Tačiau tikro rūpinimosi žmonėmis, bent iš tų, kurie kalba partijos vardu, nebuvo. O rinkėjai jaučia, kur yra reklaminis šnekėjimas, kur nuoširdus rūpestis dėl sunkiau gyvenančio žmogaus. Buvo kairės pakilimų, vadinamosios naujos kairės bandymų. Bet toks įspūdis, kad viskas netik-ra. Ir iš tų jaunų būsimų lyderių kol kas nematau proveržio“, – vertina A.Ramonaitė.

Politologė vadina paradoksu, kad socialdemokratai vengia socialdemokratinės politikos, nes visuomenėje paramos jai būtų pakankamai daug, tad būtų paranku apie tai kalbėti. Ekonominiu aspektu nei Darbo partija, nei „Tvarka ir teisingumas“ taip pat nėra aiškūs kairieji. „Nuoširdžiai kairiosios partijos ekonominiu požiūriu niekada ir neturėjome“, – konstatuoja A.Ramonaitė.

Politinė kairė – ne socialdemokratinė, o komunistinė?

VU TSPMI lektorius doc. dr. Liutauras Gudžinskas primena, kad tarpukariu socialdemokratai buvo aiškūs ir stiprūs tautinės valstybės šalininkai, kairė buvo socialdemokratinė, o ne komunistinė, kaip daugeliu atvejų ji suvokiama dabar. Lig šiol politinė kairė suvokiama siejant su sovietiniu laikotarpiu, su valstybei priešiška idėja. Suvokimą reikėtų keisti, ir pirmiausia tai turėtų rūpėti patiems socialdemokratams.

Tačiau jie, atrodo, to savo sovietinio šleifo ir įpročių nė nesistengia atsikratyti: nomenklatūriniai tinklai, nepotizmas, net medžioklių tradicijos labai jau panašios į buvusias soviet-mečiu. Kaip ir bičiulystė daugeliui vis dar artimesnė su Kremliaus, o ne su Briuselio, Berlyno ar Paryžiaus žmonėmis, ką dar kartą įrodė Mindaugas Bastys: socialdemokratų elito atstovas, kurį partija buvo numačiusi jai atstovauti Seimo vadovybėje, pričiuptas besibičiuliaujantis su Lietuvai priešiškai nusiteikusiomis personomis – tokią išvadą, analogišką kaip Valstybės saugumo departamento, praėjusią savaitę padarė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

L.Gudžinskas pastebi, kad socialdemokratai iki šiol nepasižymėjo ir kaip viešojo intereso gynėjai. Tai politologas sieja su socialdemokratų nomenklatūra: sunku kalbėti apie viešąją politiką, jos reformas, kai socialdemokratai asmeniniais, giminystės ar patronažiniais tinklais susiję su veikėjais, kurie dėl reformų arba prarastų darbą, arba turėtų keistis.

Beje, L.Gudžinskas atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje apskritai įsivyravusi nuostata, kad reikia ne ginti viešąjį interesą, o sudaryti geras sąlygas verslui, ir jau nuo jo gerovės priklausys visų mūsų ateitis. Iš dalies toks mąstymas turi pagrindo, bet verslininkai – privatūs veikėjai ir jų interesai nebūtinai sutampa su viešuoju interesu. Gera to iliustracija – Darbo kodekso priėmimas.

Dar vienas dalykas, kuris Vakaruose laikomas vienu esminių, o Lietuvoje mažiau akcentuojamas, yra lyčių lygybė. Visame pasaulyje išlieka skirtumas tarp to, kokias pajamas už panašų darbą gauna vyrai ir moterys. Politika turėtų būti orientuojama į to reiškinio šalinimą. Per rinkimų į partijos pirmininkus kampaniją M.Sinkevičius siūlė idėją valstybės valdomose įmonėse įvesti kvotas moterims. 

 Gal įdomi idėja, bet, L.Gudžinsko vertinimu, tai tik fragmentas. Tokiems dalykams reikia nuoseklios politikos, o jos nėra. „Jei mūsų socialdemokratai nori atrasti save lygindamiesi tiek su tarpukario Lietuvos socialdemokratais, tiek su Vakarais, viešojo intereso gynimo, lyčių lygybės klausimai turėtų būti keliami“, – pabrėžia politologas.

Kad ne tik Lietuvoje kairė netenka savo tapatybės, praranda daugelį savo bruožų, o kai kur konservatoriai perima socialinės rūpybos funkcijas, pastebi ir politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė. Ji primena, kad kairės ir dešinės suvokimas keitėsi: nuo XX a. septintojo dešimtmečio prarandamas klasikinis klasės ar socialinės skirties suvokimas. „Socialdemokratija buvo siejama su tam tikromis reformomis, kosmopolitizmu, socialine rūpyba. O dabar socialdemokratai pradėjo atstovauti verslui, bet ne „darbininkų klasei“ ar socialinėms grupėms, kurioms tikrai reikia paramos ir kompleksinės socialinės politikos. Mūsų socialdemokratai tai užmiršo, jie labai supanašėjo su dešine“, – sako J.Novagrockienė.

Ar galima tikėtis, kad ką nors pakeis naujasis socialdemokratų lyderis? J.Novagrockienės vertinimu, G.Paluckas socialdemokratiniu požiūriu grynesnis, gal ryžtingesnis, jis tiesiai deklaruoja, kad reikėtų iš esmės keisti didžiąją dalį partijos vadovybės. M.Sinkevičius taip pat sako, kad reikia ją keisti, ideologiškai atkurti partijos tapatybę, įvaizdį, bet kalba nomenklatūriškai, prisitaiko prie situacijos, sako, kad reikėtų dirbti su tais pačiais žmonėmis, todėl M.Sinkevičiui konkurencinėje kovoje gali būti palankesnė parama. „Jeigu kalbėtume apie naudingumą partijai, G.Paluckas būtų geriau, pasikeitimas būtų ryškesnis. Jei M.Sinkevičius būtų išrinktas tokia kaina, kad išlaikomos daugelio socialdemokratų vadovybės dabartinės pozicijos, tai kreiptų labiau pragmatine, o ne socialdemokratinės ideologijos gryninimo kryptimi“, – mano J.Novagrockienė.

LVŽS išlaiko tik noras turėti valdžią

Socialdemokratams sunkiai sekasi ieškoti tapatybės, o „valstiečiams“ net nėra ko ieškoti, nes jų rinkimų idėja – jos neturėti. A.Ramonaitė, analizavusi „valstiečių“ atsakymus į klausimus „Mano Balsas LT“, konstatavo, kad LVŽS atstovai ideologiškai pasklidę po visą skalę – tarp jų yra ir „konservatorių“, ir „liberalų“, ir „socialdemokratų“. Saulius Skvernelis – apie centrą, nėra aiškiai ideologiškai apibrėžtas, bet lyderiui tai gal palanku, nes taip lengviau suburti koaliciją.

„Kaip „valstiečiai“ atsakinėjo į klausimus, taip dabar ir elgiasi“, – vertina A.Ramonaitė. Todėl ir tiek chaoso, nesusišnekėjimo. Dabar bandoma skirstyti – Skvernelio žmonės, Karbauskio žmonės, bet tas susigrupavimas nėra pagal kurią vieną dimensiją. Kai kada tie grupavimaisi – nebūtinai vertybiniu požiūriu, o pagal interesus.

L.Gudžinskas įsitikinęs: „Normalioje politinėje sistemoje tokia partija neturėtų funkcionuoti. Ji panaši į valdžios partiją, kaip Rusijos politinėje sistemoje dominuojanti „Jedinaja Rossija“: nors jos viduje – skirtingi politiniai požiūriai, bet visi sutinka, jog partija turi išlikti, kad išlaikytų valdžią. Tačiau Lietuvoje gyvename demokratijos sąlygomis ir manau, jog išcent-
rinės jėgos suskaldys šią politinę jėgą, partinė konkurencija prives prie to, kad strateginiai šios jėgos veikėjai suvoks, jog jiems gal racionaliau veikti atskirai. Tokia situacija gali susiklostyti.“

L.Gudžinskui netikėta tik tai, kad tai vyksta labai greitai: net nepraėjus šimtui dienų prasidėjo esminiai santykių aiškinimaisi, kardinalus pozicijų išsiskyrimas. „Sąlygos skilimui ir naujos Vyriausybės formavimui yra: S.Skvernelis linksta prie Gabrieliaus Landsbergio, gal pridėjus liberalus atsirastų alternatyva dabartinei valdžiai, o tokių alternatyvų buvimas stiprina skilimo tikimybę“, – mano L.Gudžinskas.

Jis LVŽS nemato kaip aiškios politinės jėgos – tai efemeriškas darinys, kuris vieną dieną gali imti ir suskilti, ir jiems apie tapatybę nėra ko ir kalbėti. „Valstiečiai ir žalieji – tik pavadinimas, etiketė, bet juos pastatyti tarp kairės ir dešinės labai sunku, nes jie turi ir vienokių, ir kitokių vertybių. Tai, pavyzdžiui, grynai dešiniosios konservatyvios dėl alkoholio draudimo ir kairuoliškos dėl socialinės atskirties“, – mano ir J.Novagrockienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m