BFL

Aušra LĖKA

Uždraudus juridiniams asmenims finansuoti partijas nemažai smulkiųjų ir vidutinių verslininkų jas prieš rinkimus remia kaip fiziniai asmenys. Didžiųjų verslo magnatų tarp jų beveik nėra. Tačiau pastarųjų savaičių politinės korupcijos skandalai perša prielaidą, kad tepasikeitė pinigų supakavimas.

Kas kitas? Apie tai belieka tik spėlioti, kai STT beveik už rankos sugauna skaidrumą vis pabrėždavusį ligtolinį Liberalų sąjūdžio lyderį Eligijų Masiulį, o po kelių savaičių jau krečia Darbo partijos vicepirmininko (faktinio lyderio Lietuvoje, nes oficialusis reziduoja Briuselyje) Vytauto Gapšio namus ir darbo vietą Seime.

Abu politinio elito veikėjų skandalus tarpusavyje sieja tas pats vardiklis – koncernas „MG Baltic“, kurio viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui pareikšti įtarimai dėl papirkimo, prekybos poveikiu ir neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi.  Prokurorai žada įtarimus pildyti toliau. Neatmestina, gal ir naujomis po­litikų pavardėmis bei partijų pavadinimais.

Dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę.

Beje, „MG Baltic“ garsėjo kaip dosnus ne tik liberalų partijų rėmėjas, kol tai nuo 2012 m. juridiniams asmenims įstatymu buvo uždrausta. „MG Baltic“ vienintelis akcininkas ir prezidentas Darius Mockus, sekdamas kito verslo giganto – „Achemos“ grupės prezidento, dabar jau a.a. Bronislovo Lubio pavyzdžiu, rėmė daugumą solidžių partijų ir panašiomis sumomis.

Per nepilnas tris savaites specialiųjų tarnybų kratos jau antros iš didžiųjų partijų lyderių būstuose ir darbo vietose perša prielaidą, kad gal dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę (gal „MG Baltic“ vertėtų užpatentuoti kokio alkoholinio gė­rimo pavadinimą „106 tūkstančiai“?) ar pa­slėptą reklamą savo valdomoje žiniasklaidoje?

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų.

Beje, prie kratų adresų šią savaitę  prisidėjo ne tik V.Gapšio ir „MG Baltic“ įmonių, bet ir dar vienos verslo imperijos – „Vilniaus prekybos“ pagrindinio akcininko Nerijaus Numavi­čiaus valdomos įmonės „Bertona Holdings Limited“ vadovės. Spėjama, kad ir tai susiję su vis naujų siužetinių linijų įgyjančiu „MG Baltic“ galimų politinių kyšių skandalu.

Ar tikrai partijos neišgyventų, jei laikytųsi padorumo ir neimtų kyšių iš verslininkų? Vis dėlto kiek ir kam partijoms reikia pinigų?

Mokesčių mokėtojų milijonai – partiečių baliams-festivaliams

Socialdemokratai pernai gavo beveik 1,9 mln., Darbo partija ir Tėvynės sąjunga-Lie­tu­vos krikščionys demokratai – beveik po 1,6 mln., Liberalų sąjūdis – arti 1,2 mln. eurų, „Tvar­ka ir teisingumas“ neperžengė milijono – tu­r­ėjo 0,9 mln. eurų, kitų partijų pajamos buvo mažesnės.

Didžiausia partijų finansinė donorė – valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai: lėšos iš valstybės biudžeto sudaro apie 70 proc. partijų pajamų.

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų. Daug ar mažai tie 5,5 mln., galima vertinti lyginant: pa­vyzdžiui, visų valstybės socialinių darbuotojų at­ly­ginimams padidinti bent 70 eurų šių metų biudžete numatyta skirti 6,5 mln.

Demokratija kainuoja, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau demokratijos kaina ir išlaidavimas neturi nieko bendra. Mokesčių mokėtojai susimeta partijoms demokratijos vardan ir tam, kad jos investuotų į valstybės pažangos galimybių tyrimus, rengtų projektus opiausioms problemoms spręsti. Deja, pinigai taškomi labai jau keistiems tikslams.

„Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Štai kelios socialdemokratų išlaidų eilutės:  LSDP šventė Kovo 8-osios proga – 14 tūkst., LSDP sąskrydis – 38,8 tūkst., LSDP palapinės – 11,3 tūkst., LSDP atributika – 6,4 tūkst., kanceliarinės prekės – 55,1 tūkst., trumpalaikio turto įsigijimas – 40,6 tūkst. eurų ir t.t., ir pan. LSDP prezidiumo posėdžiai kainavo 7400, plius LSDP tarybos po­sėdžiai – dar 5650 eurų. Reikia fantazijos tiek išleisti posėdžiams, lyg kiekvienam prezidiumo ar tarybos nariui būtų mokama kaip kokiam kviestiniam profesoriui už akademinę valandą.

Arba štai dar viena išlaidų eilutė: „Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Partijos, kaip rodo jų ataskaitos Vyriausiajai rinkimų komisijai, daug pinigų išleidžia ne tik rinkimų kampanijoms, reklamai, partijos renginiams, bet ir komunaliniams mokesčiams, transportui, aparatui išlaikyti. Štai Darbo partija samdo 43 aparato darbuotojus, per metus atsieinančius 115,5 tūkst. eurų. Konservatoriai turi 29 aparato darbuotojus, kurie kainuoja net 259,4 tūkst. eurų. Socialdemokratams užtenka 15 darbuotojų, o jų išlaikymas atsieina 178,1 tūkst. Liberalai išlaiko 14 darbuotojų už 154,8 tūkst. eurų. „Tvarkiečius“ aptarnauja septyni aparato darbuotojai, kainuojantys 83,3 tūkst. eurų. Tiesa, parlamentinės partijos „sukasi“ Sei­mo nariams ir frakcijoms priklausančius pa­tarėjų ir padėjėjų etatus turinčius žmones naudoti ir kaip partijos aparatą.

Transporto išlaidoms didžiosios partijos skiria per 30 tūkst. eurų, tik liberalai kiek mažiau – 21, 3 tūkst.  Už partijos patalpų išlaikymą so­cial­demokratai per metus moka 52 tūkst., Dar­bo partija – 48,2 tūkst. liberalai – 38,5 tūkst., „Tvarka ir teisingumas“ –  9,8 tūkst. eurų.

Kai kurių partijų valdomas nekilnojamasis turtas kelia nuostabą: štai „darbiečiai“ už 1738 eurus įsigiję pastatą Zarasuose. Gal tai kokia slėptuvė, jei vėl kam iš lyderių prireiktų, – nereiktų bėgti į Rusijos gilumą?

Partijos deklaruoja valdančios labai įvairų turtą, pavyzdžiui, konservatorių finansinis turtas – „Lietuvos aido“ 4324 akcijos už 20 037 eurus. Kaip sakoma, be komentarų.

Už kiek iš tikrųjų galėtų išgyventi partija

Jei partijos ne tik kiek daugiau nei pusmetį bandytų apie save priminti didžiuliais plakatais gatvėse, o nuolat nuosekliai dirbtų skatindamos valstybės pažangą, nereikėtų ir, anot šių metų Seimo rinkimuose su konservatoriais debiutuosiančios praėjusios kadencijos finansų ministrės, dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės, balių-festivalių. Bet ir šie partijoms galėtų kainuoti pigiau, jei piliečiai norėtų paremti jų idėją, o ne iš jų uždirbti ar prisidėdami prie renginio užsitikrinti sėkmę tos partijos valdomų ministerijų viešuosiuose pirkimuose, kaip kad STT kilo įtarimų, kas ir kokį dramblį pirko „Tvarkos ir teisingumo“ remtame renginyje „Pirk dramblį“.

Socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai.

Yra su kuo palyginti: štai kolega žurnalistas Andrius Tapinas, atsakydamas į pasigirdusius klausimus, kas užsakė ir apmokėjo jo inicijuotą  „Laisvės pikniką“, pateikė išlaidų kalkuliaciją. Prieš porą savaičių Kauno rajone vykusio renginio, savo mastu (suvažiavo apie 10 tūkst. žmonių, tarp jų – ir Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė) ir nuotaika daug kam sukėlusio asociacijas su Sąjūdžio mitingais, su nemokamu grandioziniu žvaigždžių koncertu išlaidų sąmata tokia: 12 335 eurai (su PVM). Palyginti ne­daug, nes viena bendrovė suteikė milžiniškų nuolaidų scenai ir jos įrangai, kita – fejerverkams, trečia – organizavimo paslaugoms, ketvirta teikė nemokamą apsaugą ir t.t. Plius per savaitę surinkta 10 tūkst. eurų paramos iš rėmėjų vien mainais už padėką nuo scenos, nes rėmėjai sakė tikintys idėja ir norintys prisidėti. 2,3 tūkst. eurų gauta už parduotus marškinėlius, festivalio biudžetui dar teks 10 proc. nuo renginyje prekiavusių maitinimo įstaigų apyvartos. Jei pinigų liktų, festivalio rengėjai juos pažadėjo atiduoti nepasiturinčioms Kauno ra­jono šeimoms.

Palyginkime: socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai. Prasmingas masinis visuomeninin­kų renginys – daugiau nei triskart pigesnis nei vienos par­tijos vidinis pasibuvimas.

Į pasipylusius kaltinimus, kas užsakė ir kas apmokėjo renginį, A.Tapinas atsakė: „Aš puikiai suprantu, kaip sunku, kaip nepaprastai sun­ku patikėti, kad šitais žymėtų pinigų, į me­dijas prakišamų politikų ir juodosios buhalterijos laikais gali būti renginių, kuriuos užsako ne po­litikai, o viešasis interesas. Ir kad žmonės su­sirenka, nes tiki idėja, o ne dėl to, kad kažkas mė­to iš viršaus ledus ar žada rojaus obuoliukus.“ Ne tik susirenka, bet ir paremia.

Rinkėjų balsuoti pinigais neskatina

Jei partijos glaudžiau bendrautų su visuomene, galėtų gerokai papildyti ir savo biudžetą: Valstybinė mokesčių inspekcija suskaičiavo, kad pernai 30 partijų gavo 888,5 tūkst. eurų joms savanoriškai skirtų gyventojų pajamų mokesčio 1 proc. dalies. 2014 m. ši suma bu­vo 750,6 tūkst., 2013 m. – 797 tūkst., skaičiuo­jant eurais. Bet ji vis dar tesudaro apie de­šim­tadalį partijų pajamų, nors galėtų būti daug didesnė.

Ne ką didesnė ir kita partijų pajamų dalis – nario mokestis. VRK pažymoje apie partijų pinigus 2015 m. apžvelgiamos 15 partijų pernai tesurinko 677,6 tūkst. eurų nario mokesčio, aštuonios jo visai nerinko.

Analizuojant nario mokesčio mokėtojus ir sumokėtas sumas išlenda visokiausių kuriozų. Štai iš 21,7 tūkst. socialdemokratų nario mo­kestį moka 14,6 tūkst., iš 15 tūkst. konservato­rių – 8,4 tūkst., iš 7,9 tūkst. liberalų – 3,7 tūkst., o Darbo partija, deklaruojanti, kad turi net 23,1 tūkst. narių, teturi 2,5 tūkst. nario mokesčio mokėtojų.

Bet tai dar ne rekordas: partija „Rusų aljansas“ tokių teturi… du, bet jie per metus sumokėjo 2,3 tūkst. eurų. Vidutinis Lietuvos partijų metinis nario mokestis – 20,23 euro, tačiau Rusų aljanso – net 1153 eurai, Žaliųjų partijos – 863 eurai. Čia vidurkį pakėlė du ypač dosnūs partijos nariai: vienas sumokėjo 13,2 tūkst., kitas – 13 tūkst. eurų. O štai konservatorių vidutinis nario mokestis metams – vos 5,65 euro.

Kiekviena partija pati nusistato nario mo­kes­čio mokėjimo tvarką, tik yra nustatytos jo metinės lu­bos, pernai siekusios 14,3 tūkst. eurų, bet su­ma neturi viršyti 10 proc. asmens metinių pajamų. Kai kuriose partijose nustatytą procentą nuo atlyginimo moka į politinius postus išrinkti partiečiai.

Tačiau įdomiausia, kad nepartiniai asmenys ne tik vis dažniau užpildo partijų rinkimų sąrašus, partijoms tarp tūkstančių savo narių ne­randant bent šimto tinkamų kandidatų, – ne par­tijų nariai net bando mokėti partijos nario mo­kestį. Pernai 1281 asmuo sumokėjo 17,7 tūkst. eurų partijos nario mokesčio, nors jokios par­tijos nariai nėra. Tokios įmokos neteisėtos, tad jų partijos negalėjo priimti.

Fiziniai asmenys, kaip ir patys kandidatai, gali aukoti ir rinkimų kampanijoms. Aukos ri­bos nustatomos atsižvelgiant į praėjusių kalendorinių metų ketvirtojo ketvirčio vidutinio mė­nesinio darbo užmokesčio dydį. 2016 m. politinių kampanijų metu fiziniai asmenys galės au­ko­ti iki 7570 eurų (420 eurų daugiau nei pernai), kandidatai – savo politinei kampanijai, par­tijos nariai – mokėti nario mokestį iki 15 140 eurų (840 eurų daugiau nei pernai). Tiek vieno asmens paaukotų aukų suma, tiek partijos nario sumokėto nario mokesčio suma per ka­lendorinius metus negali viršyti aukotojo, partijos nario deklaruotų pajamų 10 proc.

Buvo taupi finansų ministrė – bus taupi kandidatė

Kiek kainuos rinkimų kampanija, pirmąkart Seimo rinkimuose kandidatuosianti finansų eksministrė I.Šimonytė sako dar neskaičiavusi, bet tikina tikrai neplanuojanti „ypatingų išlaidų, kokių balių-festivalių“. „Nemanau, kad palankumą ga­liu pirkti ir kad jį reikia pirkti“, – tokios pozicijos laikosi I.Šimonytė.

Žinoma, beveik visai be pinigų laimėti rinkimus – išimtis iš taisyklės. Štai dabartinis Šiaulių me­ras Artūras Visockas, praėjusią kadenciją pats save išsikėlęs į miesto tarybą, rinkimams iš­­leido 12 litų ir mandatą laimėjo. Bet iki tol jis nemažai laiko praleido, kaip sakoma, ant „bačkos“, kritikuodamas valdžią. Be abejonės, ne­rei­kia didelių išlaidų reklamai ir kai į politiką ei­na žinomas dėl savo dar­bų žmogus, kaip buvę fi­nansų, vidaus ministrai ar olimpinis čempionas.

Vis dėlto tam prieš penkerius metus ir pa­keistas įstatymas uždraudžiant juridiniams as­menims finansuoti partijas, kad būtų pristabdytas politinis teatras, kai fakelų apsuptam rinkimų herojui užteko tylint mąsliai įbesti žvilgsnį į tolį ir it užhipnotizuotos minios už jį balsavo. Pi­nigų tokiems politiniams spektakliams reikėjo, o už pinigus politikai, jokia paslaptis, verslui atidirbinėjo jiems palankiais įstatymų projektais ar net postais aukščiausioje valdžioje. Juk ne­daug trūko, kad garsusis Rolando Pakso rė­mė­jas Jurijus Borisovas už rinkimams skirtą milijoną būtų ėmęs valdyti Lietuvą iš S.Dau­kanto aikštės.

Draudimas įmonėms aukoti politikams traktuotas kaip priešnuodis korupcijai. Tačiau politinė korupcija štai vis tiek klesti, tad atsirado siūlytojų vėl atkeisti įstatymą.

Trumpa atmintis: ir kai tai buvo leidžiama daryti oficialiai, partijos nevengė iš verslo imti „banko bilietais“, kaip kalbėjo dėl kyšio taręsi 2004 m. politinės korupcijos skandalo veikėjai.

„Kai juridiniams asmenims buvo leidžiama finansuoti partijas, korupcinių skandalų vis tiek buvo. Buvo aukų ribos, o kai kam jų neužte­ko, todėl buvo bandoma jas apeiti. Vadinasi, drau­­dimai ir korupcija – nesusiję dalykai. O valstybėse, kuriose tokia parama leidžiama, rin­­kimai labai brangūs. Nežinau, ar brangūs rin­­kimai, kai daugybė pinigų leidžiama vaizdams, o mažiau dėmesio skiriama turiniui, turi pri­­dėtinę vertę politinei kultūrai, politiniam dis­­kursui, apskritai politinei sistemai. Pir­miausia reikia siūlyti idėjas, o ne gražius portretus“, – neabejoja pirmą kartą rinkimuose kan­didatuosianti I.Šimonytė.

Partijų finansus analizavusi Vytauto Di­džio­jo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fa­kulteto docentė dr. Ingrida Unikaitė-Ja­kun­tavičienė taip pat mano, kad nereikėtų grįžti prie senos tvarkos, juolab Lietuvoje apribojimai remti partijas tikrai nėra griežčiausi. Nors partijų finansavimo modeliai skirtingose šalyse labai įvairūs, jei teikiamos subsidijos iš valstybės biudžeto, kiti kanalai paprastai pridaromi. O Lietuvoje, politologės įsitikinimu, yra pa­kan­kamai galimybių paremti partijas joms skiriant 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mo­kes­čio ar paremiant rinkimų kampanijos metu, nemažai pinigų skiriama iš valstybės biudžeto. Be to, dabar rinkimų kampanijos persikelia į in­ternetinę erdvę, o tai kainuoja ne tokius di­delius pinigus kaip reklama televizijoje.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėja Vitalija Simonaitytė taip pat mano, kad da­bar partijos turi pakankamai pinigų. „Rin­ki­mų kampanijoms papildomi pinigai gali pridėti reklamos kiekybės. Bet ar tikrai to reikia?“ – svarsto V.Simonaitytė.

O gausinant partijų biudžetus ji visų pirma patartų partijoms prašyti gyventojų skirti joms 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes tai būdas ne tik papildyti partijos piniginę, bet ir nenutolti nuo visuomenės.

V.Simonaitytė nemano, kad pagrįsti mažesnių partijų skundai, jog iš valstybės biudžeto fi­nan­suojant tik tas partijas, kurios rinkimuose su­lau­kia bent 3 proc. rinkėjų balsų, iškreipiama kon­kurencija. Tiesa, valstybės pinigų gauna tik de­vynios iš 38 oficialiai registruotų partijų. Bet nė vienai partijai neuždrausta gauti iš valstybės lė­šų, tik reikia, kad jos pelnytų nors nedidelį rinkė­jų palaikymą rinkimuose. Be to, negauti valsty­bės paramos nėra kliūtis gerai pasirodyti per rin­kimus – juk ir 2012 m., jau galiojant draudimui ju­ridiniams asmenims finansuoti partijas, į Sei­mą atėjo politikos naujokai – „Drąsos ke­lias“.

Juridinių asmenų aukų partijoms draudimu visų pirma siekta sumažinti korupciją ir partijų priklausomybę nuo verslo interesų. Tačiau V.Si­monaitytė, kartu su kita KTU tyrėja Vaida Jan­kauskaite išanalizavusi Lietuvos politinių partijų pajamas 2008–2014 m., atsekė labai įdo­mų fak­tą. Fizinių asmenų aukų analizė uždraudus ju­­ridinių asmenų aukas rodo, kad praktiškai vi­sos didelės įmonės (išskyrus kelis atvejus), anksčiau buvusios vienos pagrindinių politinių partijų donorių ir rėmusios net ne vieną partiją, 2012 m. Seimo rinkimų kampanijos metu partijoms fi­nansavimo neskyrė. O nemažai smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių akcininkų ir vadovų to­liau paremdavo partijų rinkimų kampanijas kaip fiziniai asmenys.

„Priežasčių tam gali būti ne viena. Gal ne­norima deklaruoti pajamų, o tai aukotojai privalo padaryti, be to, smulkiosios ir vidutinės įmonės valdomos vieno ar kelių asmenų, tad nuspręsti, kuris iš asmeninių lėšų parems partiją, yra paprasčiau. Bet ir buvusios didžiosios partijų donorės plečia lobistinių strategijų spektrą, ieškodamos, kaip paveikti politinių sprendimų priėmimą ir išlaikyti įtaką politinėje arenoje“, – mano V.Simonaitytė.

Klausimas – kokios tos lobistinės strategijos. Pinigus pakuoti į 106 tūkst. eurų talpos al­koholio dėžutes? Peršasi įtarimas, kad parama išliko panaši, tik šešėlyje. „Atmesti tokios prielaidos negalima, bet nėra ir įrodymų tam patvirtinti“, – konstatuoja V.Simonaitytė.

Nebent dabar kaip sniego gniūžtė vis naujais galimais įtariamaisiais apaugantis politinės korupcijos skandalas bus tas lūžio taškas, at­skleisiąs partijų juodąsias buhalterijas ir nuo jų atgrasysiąs.

Juolab kad partijų finansų politika rodo ir tai, kokią funkciją valstybėje jos prisiima. „Problema, kad politinis laukas nelabai su­­pra­tęs, dėl ko jis politikoje“, – apgailestauja rin­kimų debiutantė I.Šimonytė, siūlanti partijoms investuoti į idėjas, o ne paveikslėlius.

Kaip Lietuvoje kito partijų finansavimo tvarka

1990–1999 m. politinis finansavimas Lietuvoje buvo reguliuojamas gana laisvai, tam tikras taisykles įtraukiant į partijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. 1999 m. priimtas pirmas konkrečiai partijų finansavimą reglamentuojantis įstatymas. Politinio finansavimo reglamentavimo lūžis – 2010 m. priimta nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija. Daugiau nei dešimtkart apriboti aukos dydžiai, sumažintos leistinos rinkimų kampanijų išlaidos. Nuo 2012 m. visai uždraustos juridinių asmenų aukos, fiziniams asmenims leista aukoti tik per politines kampanijas, o jų aukų dydis sumažintas perpus ir negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų. Leista 1 proc. sumokamo gyventojų pajamų mokesčio skirti pasirinktai partijai. Vietoj anksčiau galiojančių dalies politinių kampanijų išlaidų kompensacijos įvestos tiesioginės valstybės dotacijos, kurios tapo pagrindiniu partijų finansavimo šaltiniu.

Po šio mėnesio skandalų verta pridurti – didžiausiu oficialiu šaltiniu.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienį patvirtino antrąjį 2010 metų pusmetį partijoms numatytų biudžeto dotacijų dydžius. Rudenį dešimčiai politinių partijų bus padalyta 2,749 mln. litų.

Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma partijoms, gavusioms ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų per pastaruosius Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimus, dotacijos dydis skaičiuojamas proporcingai gautam balsų skaičiui. Šiurkščių finansavimo tvarkos pažeidimų padariusioms partijoms dotacija neskiriama.

Į didžiausią dotaciją – 679 tūkst. litų – pretenduoja valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

Socialdemokratų partijai atiteks 447 tūkst. litų, partijai “Tvarka ir teisingumas” – 377 tūkst. litų, Tautos prisikėlimo partijai – 245 tūkst. litų, Liberalų ir centro sąjungai – 237 tūkst. litų, Liberalų sąjūdžiui – 176 tūkst. litų, Valstiečių liaudininkų sąjungai – 159 tūkst. litų, Darbo partijai – 148 tūkst. litų, Naujajai sąjungai – 120 tūkst. litų. Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) numatyta 155 tūkst. litų valstybės dotacijos.

Dotacijos partijoms iš valstybės biudžeto skirstomos kasmet nuo 2000 metų. Iki šiol iš viso partijoms iš biudžeto sumokėta apie 70 mln. litų.

Dar partijos per minimą laikotarpį, nuo 2000-ųjų, yra gavę 1,6 mln. litų kompensacijų už išlaidas per 2004 metų Seimo rinkimus.

Nuo rugsėjo įsigaliojus naujos redakcijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymui, bus atsižvelgiama ir į rinkėjų balsus per rinkimus į Europos Parlamentą.

Dalis politinės kampanijos išlaidų – iki 25 proc. – iki šiol galėjo būti kompensuojama partijoms, jei jų iškelti kandidatai, kandidatų sąrašai gavo ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų ir jei jos neturėjo likusių skolos įsipareigojimų. Nauja įstatymo redakcija jau numato ne galimybę, o būtinybę partijoms kompensuoti dalį rinkimų kampanijos išlaidų.

Iki šiol politinėms partijoms kompensuota tik dalis 2004 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidų. Penkiolikai politinių partijų išmokėta 1,6 mln. litų, tai yra 8,33 proc. politinės kampanijos išlaidų.

Praėjusį mėnesį prieštaringų vertinimų sulaukė Vyriausybės sprendimas iš Privatizavimo fondo 4 mln. 99 tūkst. litų skirti partijoms 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos daliai išlaidų kompensuoti.

Nuo 2000 metų politinėms partijoms iš biudžeto sumokėta per 70 mln. litų. Suvestinę, kurioje pateikiami duomenys apie partijoms skirtas valstybės biudžeto dotacijas, skelbia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).

Pirmą kartą valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms buvo skirtos 2000 metais – 980 tūkst. litų. 2001 metais partijoms buvo skirta 524 tūkst. litų dotacijų, 2002 ir 2003 metais dotacijos siekė po 483 tūkst. litų.

Nuo 2004-ųjų dotacijos jau siekė milijonines sumas – tąmet partijoms buvo paskirstyta 6 mln., 2005 metais – 3 mln. litų.

2006 metais partijoms paskirstyta 10 mln. litų dotacijų, 2007 metais – 15 mln. litų, 2008 metais – iki šiol didžiausia 20 mln. litų suma.

2009 metais dotacijos partijoms sumažėjo iki 12 mln. 410 tūkst. litų, o 2010-iesiems numatyta 5 mln. 498 tūkst. litų.

Dar partijos per minimą laikotarpį, nuo 2000-ųjų, yra gavę 1,6 mln. litų kompensacijų už išlaidas per 2004 metų Seimo rinkimus.

Kiek bus skiriama dotacijų partijoms, nustatoma kasmet tvirtinant valstybės biudžetą. VRK šią sumą padalina politinėms partijoms, gavusioms ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų per paskutinius Seimo ir savivaldybių rinkimus proporcingai gautų balsų skaičiui.

Nuo rugsėjo įsigaliojus naujos redakcijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymui, bus atsižvelgiama ir į rinkėjų balsus per rinkimus į Europos Parlamentą.

Dalis politinės kampanijos išlaidų – iki 25 proc. – gali būti kompensuojama partijoms, jei jų iškelti kandidatai, kandidatų sąrašai gavo ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų ir neturi likusių skolos įsipareigojimų.

Iki šiol politinėms partijoms buvo kompensuota tik dalis 2004 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidų. Penkiolikai politinių partijų išmokėta 1,6 mln. litų, tai yra 8,33 proc. politinės kampanijos išlaidų.

Praeitą mėnesį prieštaringų vertinimų sulaukė Vyriausybės sprendimas iš Privatizavimo fondo 4 mln. 99 tūkst. litų skirti 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programai.

Premjeras Andrius Kubilius sako, kad sunkmečiu remdama partijas 4 mln. litų, Vyriausybė vykdė Seimo sprendimą.

“Mes įvykdėme Seimo sprendimą, kuriame, priėmus įstatymus, Seimas labai aiškiai įrašė atskirą straipsnį – pasiūlė Vyriausybei nedelsiant įvykdyti būtent tokį sprendimą”, – ketvirtadienį sakė premjeras, paklaustas, ar šis sprendimas sunkmečiu buvo sąžiningas.

Gegužės 18 dieną parlamentarai priėmė naują Politinių partijų ir kampanijų finansavimo įstatymą, kuriame anksčiau tik numatytą galimybę gauti kompensacijas už patirtas išlaidas pakeitė į prievolę tokias išmokas pervesti.

Naujajame įstatyme sakoma, kad “partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti, dydį nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą”.

Kadangi numatyta, kad įstatymas įsigalioja tik šių metų rugsėjo 15 dieną, parlamentarai atskiru straipsniu paskubino lėšų partijoms pervedimą.

Dokumente Vyriausybei siūloma “jos nustatyta dalimi skirti lėšų apmokėti iki šio įstatymo įsigaliojimo neapmokėtos dalies politinių kampanijų išlaidų kompensacijai”.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas pavaduotojas Pavelas Kujalis BNS yra sakęs, kad iki šiol už praėjusius rinkimus partijoms dalis politinės kampanijos išlaidų kompensuota tik vieną kartą – 2002 metais. Todėl naujoje įstatymo redakcijoje įtvirtintą normą galima aiškinti, kaip siūlymą kompensuoti visų anksčiau buvusių rinkimų išlaidas.

Ministrų kabinetas užpraėjusią savaitę priėmė sprendimą iš Privatizavimo fondo 4 mln. 99 tūkst. litų skirti 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programai.

VRK, kaip numato įstatymas, yra numačiusi maksimalius dydžius, į kuriuos galėtų pretenduoti Seimo rinkimuose dalyvavusios partijos. Iš viso partijos maksimaliai galėtų pretenduoti į 6,3 mln. litų kompensacijas, skyrus 4 mln. litų, jos proporcingai šiek tiek sumažės.

Pagal patirtas išlaidas, valdančioji Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija galėtų pretenduoti į 1,5 mln. litų kompensaciją, opozicinė Socialdemokratų – 1,4 mln. litų.

Liberalų ir centro sąjungai maksimali kompensacija galėtų siekti virš 746 tūkst., Naujajai sąjungai – 634 tūkst., partijai “Tvarka ir teisingumas” – 587 tūkst., Liberalų sąjūdžiui – 512 tūkst., Darbo partijai – 456 tūkst., Tautos prisikėlimo partijai – 143 tūkst. litų. Kitoms partijoms maksimalios galimos išlaidos neviršytų 100 tūkst. litų.

Kadangi Vyriausybės skirta suma – 2 mln. litų mažesnė nei galima maksimali kompensacija, partijos gaus atitinkamai mažiau.

Remdamasi naujuoju įstatymu Vyriausybė dar turėtų skirti pinigų partijoms ir Europos Parlamento rinkimų kampanijos išlaidoms kompensuoti. VRK gegužės 16 dieną yra nustačiusi maksimalius kompensavimo dydžius.

Iš viso 8 partijoms už EP patirtas išlaidas priklauso 592 tūkst. litų kompensacija.

Pagal įstatymą, kompensacija gali siekti iki 25 proc. politinės kampanijos išlaidų, jei tam skirti asignavimai atskirai numatomi valstybės biudžete.

Politinės partijos iš biudžeto šiemet dar gauna dotacijas. Daugiausia rinkėjų balsų gavusios partijos šiemet gaus apie 5,5 mln. litų dotacijų, pusė šios sumos jau paskirstyta pavasarį, kita dalis laukia rudenį.

Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma partijoms, gavusioms ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų pastaruosiuose Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimuose, dotacijos dydis skaičiuojamas proporcingai gautam balsų skaičiui. Šiurkščių finansavimo tvarkos pažeidimų padariusioms partijoms dotacija neskiriama.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako nepritarianti Vyriausybės sprendimui partijoms skirti 4 mln. litų 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimui.

“Toks sprendimas padarytas tikrai labai nelaiku ir kai pateikta Seimui visa eilė įstatymų projektų, kur mes pratęsiam taupymą, kadangi situacija nėra palanki ekonominė-finanansinė, tuo pačiu metu Vyriausybė priima tokį sprendimą. Tikrai aš tam nepritariu, tai padaryta ne laiku”, – interviu Žinių radijui trečiadienį sakė I.Degutienė.

Tačiau tuo pačiu ji sakė, jog stiprios partijos ir biudžeto priemonės jas atriboti nuo galimų suinteresuotų įtakų 0 demokratijos skaidrumo garantas.

“Turėtumėm suvokti ir pasakyti atvirai visuomenėje – daugelyje demokratinių visuomenių partijos remiamos iš valstybės biudžeto, kad nebūtų priklausomos nuo tam tikrus interesus remiančių grupių”, – sakė parlamento vadovė.

Ministrų kabinetas praėjusią savaitę priėmė sprendimą iš Privatizavimo fondo 4 mln. 99 tūkst. litų skirti 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programai.

Įstatymas numato, jog politinės partijos turi teisę į dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimą, jei nepadarė šiurkščių politinės kampanijos finansavimo tvarkos pažeidimų ir per nustatytą laikotarpį atsiskaitė už skolas.

Pagal įstatymą, kompensacija gali siekti iki 25 proc. politinės kampanijos išlaidų, jei tam skirti asignavimai atskirai numatomi valstybės biudžete.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko pavaduotojo Pavelo Kujalio teigimu, iki šiol už praėjusius rinkimus partijoms dalis politinės kampanijos išlaidų buvo kompensuota tik vieną kartą, 2002 metais. Nustatyta kompensavimo suma politinėms partijoms paskirstoma proporcingai jų politinės kampanijos išlaidoms.

VRK, kaip numato įstatymas, yra numačiusi maksimalius dydžius, į kuriuos galėtų pretenduoti Seimo rinkimuose dalyvavusios partijos. Iš viso partijos maksimaliai galėtų pretenduoti į 6,3 mln. litų kompensacijas, skyrus 4 mln. litų, jos proporcingai šiek tiek sumažės.

Pagal patirtas išlaidas, valdančioji Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija galėtų pretenduoti į 1,5 mln. litų kompensaciją, opozicinė Socialdemokratų – 1,4 mln. litų.

Liberalų ir centro sąjungai maksimali kompensacija galėtu siekti virš 746 tūkst., Naujajai sąjungai – 634 tūkst., partijai “Tvarka ir teisingumas” – 587 tūkst., Liberalų sąjūdžiui – 512 tūkst., Darbo partijai – 456 tūkst., Tautos prisikėlimo partijai – 143 tūkst. litų. Kitoms partijoms maksimalios galimos išlaidos neviršytų 100 tūkst. litų.

Kadangi Vyriausybės skirta suma – 2 mln. litų mažesnė, nei galima maksimali kompensacija, partijos gaus atitinkamai mažiau.

Politinės partijos iš biudžeto šiemet dar gaus apie 5,5 mln. litų dotacijų, pusė šios sumos jau paskirstyta pavasarį, kita dalis laukia rudenį.

Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma partijoms, gavusioms ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų pastaruosiuose Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimuose, dotacijos dydis skaičiuojamas proporcingai gautam balsų skaičiui. Šiurkščių finansavimo tvarkos pažeidimų padariusioms partijoms dotacija neskiriama.

Priimtas naujos redakcijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris numato privalomąjį pajamų ir turto deklaravimą visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, norintiems suteikti auką politinei partijai ar politinės kampanijos dalyviui.

Socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis apgailestavo, kad priimtos pataisos neapribos stambaus kapitalo įtakos rinkimams. “Dalyvaudamas diskusijose dėl politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo iškėliau mintį, kad vienintelis teisingas kelias yra biudžetinis finansavimas tiek politinių partijų veiklos, tiek politinių kampanijų. Mes tuomet išvengtume ir fizinių asmenų, ir juridinių asmenų visokių rėmimų, išvengtume stambaus kapitalo įtakos, išvengtumėm visų paslėptų dalykų, išvengtume visokių fondų ir t. t. kūrimo, kad būtų galima kaip nors padėti ar paremti vieną ar kitą politinę partiją. Skaidrus ir aiškus finansavimas būtų tik biudžetinis finansavimas. Tai užtikrintų sąžiningą visuomenės apsisprendimą dalyvauti politinėje veikloje ir matyti politinių partijų sąžiningą veiklą”, – akcentavo socialdemokratas.

Seimo narė Birutė Vėsaitė taip pat yra įsitikinusi, kad finansavimas iš valstybės biudžeto būtų išsprendęs politinių kampanijų finansavimo skaidrumo problemas: “iš tikrųjų neišspręstas pagrindinis klausimas ir politinės kampanijos toliau išlieka labai brangios”.

Seimo narė Agnė Bilotaitė pareiškė abejojanti, ar šiuo įstatymu bus pasiektas deklaruotas tikslas dėl politinių kampanijų finansavimo skaidrumo, nes nebuvo pritarta jos siūlomai pataisai sumažinti maksimaliai leistinos juridinių bei fizinių asmenų finansinės paramos ribą.

Seimo narys Jurgis Razma taip pat apgailestavo dėl atmestų įstatymo projekto pataisų: “mes galėjome priėmimui turėti ir geresnį įstatymo projektą, jeigu būtų atsiradusi politinė valia pritarti kai kurioms atmestoms pataisoms dėl rėmėjų tam tikro didesnio apribojimo”. Tuo pačiu J.Razma pripažino, kad priimtame projekte “galima matyti šį tą pažangaus”: “Aiškiai išvardinti šiurkštūs pažeidimai, numatytas politinės partijos veiklos tyrimas, atsakomybė, pagaliau visų fizinių asmenų prievolė deklaruoti, jeigu jie aukoja partijoms ar politinėms kampanijoms pinigus”, – teigė Seimo narys.

Audito komiteto pirmininkė Loreta Graužinienė, atsakydama į Seimo narių priekaištus dėl politinių kampanijų finansavimo iš valstybės biudžeto pažymėjo, kad dabar valstybėje tokios galimybės nėra: “daug kam norėtųsi, kad būtų tik biudžetinis finansavimas, tačiau šiandien valstybė tokių galimybių neturi ir, jeigu atsirastų valstybėje tokios galimybės, tai tikrai bus galimybė įstatymą pataisyti”.