Dovaidas PABIRŽIS
Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.
Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.
Nors jos rinkimų programa trumputė ir joje telpa vos keletas teiginių, čia atsiskleidžia visa populistinio politinio kalbėjimo esmė.
Programa prasideda teiginiu „Prieš korumpuotus politikus! Už paprastus žmones! Kovosime prieš politikus, kurie vagia ir ima kyšius! Už didesnes algas ir pensijas eiliniams žmonėms!“ Vėliau išvardijami „5 smūgiai politinei korupcijai, emigracijai, turtinei nelygybei ir skurdui“, tarp kurių yra Seimo narių neliečiamybės ir privilegijų panaikinimas, milijardų sutaupymas susidorojus su korupcija ir didžiausių Lietuvos problemų sprendimas, kiekvieno išleisto cento skelbimas internete, referendumo skelbimo kartelės sumažinimas iki 50 tūkst. piliečių parašų, trečdalio biudžeto skyrimas socialiniam teisingumui, algų ir pensijų didinimas iki Estijos lygio ir pan.
Trumpą politinę programą rinkimams pateikė ir antroji populistų sąraše – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija. „Stipri Lietuva yra neįmanoma be pagarbos kiekvienam jos piliečiui. (…) Lietuvių tautos išlikimui iškilo šios grėsmės: demografinė lietuvių depopuliacija, korupcijos išplitimas, tiesioginės karinės grėsmės augimas, masinis skurdas, apsprendžiantis asmens ir visuomenės degradavimą“, – rašoma programoje.
Joje gausu ir antagonistinių teiginių įvairių grupių atžvilgiu. Koalicija žada „užkardyti kelią homoseksualizmo propagandai“, „užkirsti kelią tarptautinio terorizmo grėsmei, nepriimti į Lietuvą ekonominių migrantų iš islamiškų valstybių“, „priversti oligarchus labiau prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo“. Tiesioginės demokratijos srityje partija žada „plėsti tautos galias valstybės valdyme ir savivaldoje“. O atskirame pranešime koalicijos interneto puslapyje S.Buškevičiaus ir tautininkų koalicija vardija partijas, už kurias kviečiama nebalsuoti, primenant su jomis susijusius korupcijos skandalus.
Populizmo nevengia ir valdantieji
Kiekybiškai bene daugiausiai populizmo galima atrasti šiuo metu valdančiosios koalicijos darbe dalyvaujančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų programoje. Šiek tiek žemesnį partijos įvertinimą lėmė tik tai, kad ji nesistengia aktyviai kritikuoti kitų partijų ir analizuoti jų nuodėmių. Būtų keistoka, jeigu tai būtų daroma valdančiojoje koalicijoje praleidus ketverius metus.
Populistiškai skamba vien pats partijos rinkimų šūkis „Tesprendžia tauta“. „Tvarkiečiai“ tvirtina: „Kartu sieksime didesnės tautos vienybės. (…) Valstybės atstovai, mylintys, vertinantys, išklausantys bei suprantantys kiekvieną jos žmogų. (…) Tik tardamiesi su tauta tėvynėje užtikrinsime geriausias sąlygas žmogui tobulėti. Čia kiekvienam bus įgyvendinta teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties.“
Jei vertinsime antrąjį kriterijų, „Tvarka ir teisingumas“ aiškina, kad Lietuvoje „įsigali tik labai stambūs ir monopolijas bei oligopolijas kuriantys dariniai; valstybė išnaudoja verslą ir darbdavius, o šie atsigriebia darbuotojų sąskaitą“; (…) monopoliniai prekybos centrai ir perdirbėjai nustato ilgus atsiskaitymo terminus“. Be to, „šalyje propaguojama Europos Sąjungos federalizacijos idėja, skatinamos lietuvių kultūrai svetimos tradicijos“, politikai mato „grėsmę sunykti Lietuvos tautiniam tapatumui, šeimos verslo ir ūkininkavimo tradicijoms, stiprėjant tarptautinių korporacijų įtakai, parodomojo patriotizmo ir komercijos santykių kultūrai“.
Ne mažiau originaliai skamba ir tiesioginės demokratijos įgyvendinimo pasiūlymai. „Tvarka ir teisingumas“ žada įteisinti tiesioginius vietinių institucijų vadovų – policijos komisarų, apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų, prokurorų skyrimus. Taip pat žadama užtikrinti „maksimalų šalies piliečių dalyvavimą valstybinių įmonių, tokių kaip „Lietuvos paštas“, „Lietuvos geležinkeliai“, kapitale bei valdyme“.
Nerealiai skambančių piniginių pažadų taip pat žarstoma gausiai. Partija sakosi įgyvendinsianti „kelionių programą senjorams, kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su Lietuvos kultūros bei poilsio objektais“, už kiekvieną gimusį vaiką žadą 3 tūkst. eurų vienkartinę pašalpą, 100 eurų kas mėnesį, minimalų atlyginimą pakelti iki 777 eurų, smulkųjį verslą apmokestinti tik gavus įplaukų, sukurti 55 tūkst. naujų darbo vietų seniūnijose, tūkstančio eurų vidutinį atlyginimą kultūros darbuotojams ir daugelį kitų sunkiai įsivaizduojamų dalykų.
Ekonominio populizmo apstu ir kitos valdančiosios – Darbo partijos programoje. Įdomu, kad savo reklaminio moto apie tai, kaip politikai sustabdys pabėgėlių antplūdį, partija programoje apskritai nenurodė. Nepaminėjo ir tokių puikių pasiūlymų, kaip „kiekvienam po naują butą“, skelbiamų „darbiečio“ Jono Pinskaus reklamos kampanijoje.
Darbo partija tvirtina, kad teisės aktų projektus rengs tik atsižvelgdama į visuomenės nuomonę bei valstybės poreikius, taip pat pristabdys bankų piktnaudžiavimą. Likusi populizmo dozė – ekonominiai pažadai apie 1100 eurų vidutinį darbo užmokestį, 656 eurų minimalią mėnesinę algą, 422 eurų vidutinę pensiją, milijardą municipalinio būsto statybai, vienkartinę 2 tūkst. eurų išmoką kiekvienam 18-os sulaukusiam jaunuoliui ir kt.
Mažiau populistinė – Socialdemokratų partijos programa. Joje gausu abstrakčių žmonių paminėjimų, ir po ketverių metų valdžioje partija vis dar mato būtinybę pradėti savo programą nuo to, kad „dešinieji, pasirinkdami „krizės suvaldymo“ planą, valstybę įstūmė į milžiniškas skolas, o pensijų, atlyginimų ir išmokų „nukarpymai“ buvo antikonstitucinis žingsnis“. Be to, pridedama, kad „dešiniosios partijos, iš esmės neturėdami jokios sprendimų alternatyvos, savo 2016-ųjų Seimo rinkimų strategija pasirinko mūsų juodinimo, šmeižimo, juodųjų technologijų taikymo kelią“. Socialdemokratų programoje nemažai ir abstrakčių, „bus taip“ ekonominių pažadų.
Populizmo mažėja
Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.
Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.
Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga savo programoje sako: „Valdžia turi mokėti išgirsti, įsiklausyti į tai, kuo žmonės gyvena, į jų problemas, lūkesčius. Tautos išrinktieji turi pasirūpinti kiekvienu žmogumi, kiekviena šeima.“ Panašiai kalba ir partija „Drąsos kelias“: „ŽMOGUS, jo problemos ir rūpesčiai, dvasinė būsena, materialinė gerovė, jo šeima, santykiai su kitais visuomenės nariais yra ,,Drąsos kelio‘‘ partijos dėmesio centre.“ Abi šios partijos taip pat primena apie būtinybę šalyje įgyvendinti visuotinę liustraciją.
Bene daugiausiai apie būtinybę grąžinti valdžią žmonėms kalba „Lietuvos sąrašo“ politikai. Partijos programoje teigiama: „Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę sistemą – atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynę kuriant. Turime atgaivinti Seimą kaip tautos atstovybę, atkurti politinių partijų ir visuomenės dialogą.“
Nemažai kaltės dėl šiandienos taip pat kliūva elitui. „Lietuvos sąrašas“ pabrėžia, kad Lietuvai reikalinga tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus.
Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.
Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.
Vienintelis nuliukas „Veido“ populizmo reitinge atiteko Liberalų sąjūdžiui, vienas balas – Lietuvos žaliųjų partijai. Nedaug populistinių bruožų galima atrasti ir Lietuvos laisvės sąjungos programoje (išimtis yra teiginys „politikų atlyginimai priklausys nuo rezultatų“), Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje, kurioje yra žmonių apibendrinimo ir valdžios piliečiams grąžinimo teiginių bruožų bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje, kurioje ekonominiai pažadai ne visada pagrįsti ir gana dažnai aktyviai kritikuojami oponentai.
Populizmo vertinimo kriterijai
Populizmo terminą viešojoje erdvėje girdime gana dažnai. Paprastai jis vartojamas norint apibūdinti nepagrįstus sąmoningus politikų pažadus, pataikavimą klausytojams, politinių procesų supaprastinimą ar elementarią demagogiją. Tiksliai nusakyti, kas iš tiesų yra populizmas, o kas ne, sudėtinga net politikos mokslininkams. Egzistuoja daugybė skirtingų mokslinių populizmo teorijų ir aiškinimų. Jais remdamasis „Veidas“ sudarė penkis pagrindinius populizmo kriterijus ir pagal juos įvertino Lietuvos politines partijas.
1. „Žmonės, ir dar kartą žmonės“
Populistai bet kokią politinę kovą suvokia kaip akistatą tarp gėrio ir blogio. Tokiu atveju besąlygiškas gėris populistams yra paprasti žmonės. Nors kiekvienoje visuomenėje egzistuoja įvairios visuomenės grupės – religingi žmonės ir ateistai, kairieji ir dešinieji, miestiečiai ir sodiečiai, pasiturintys ir skurdesni, pensininkai ir jaunuoliai, populistams visi jie yra tiesiog „žmonės“. Todėl tipinės populistinės sąvokos yra „kiekvienas žmogus“, „paprasti mokesčių mokėtojai“ „visa tauta“, „rinkėjai“ ir pan. Populistai tvirtina, kad „paprasti žmonės“ tarpusavyje neturi jokių prieštaravimų ar interesų, yra vieninga grupė, iš kurios valdžią, gerovę ir teises atėmė korumpuotas elitas. O populistų lyderis, priešingai nei kiti politikai, esą yra žmonių pusėje ir nuo šiol jis dėl visų šių problemų imsis kovos.
2. „Dėl visko kaltas elitas“
Populistai teigia, kad valstybę užvaldęs korumpuotas elitas ir visi kiti, kurie nepatenka į „paprastų žmonių“ kategoriją, prieštarauja šių žmonių politinei valiai. Korumpuotas politikos ir verslo elitas, biurokratai išnaudoja paprastus piliečius ir iš esmės yra kalti dėl visų ar didžiosios dalies jų problemų. Be to, greta elito populistai dažnai taip pat išskiria tam tikras mažumas, kurias taip pat kaltina dėl esamos padėties: tai gali būti esą per menkai nubausti nusikaltėliai, tautinės, religinės ar seksualinės mažumos, užsienio imigrantai, Briuselio biurokratai, žiniasklaida ir pan.
3. „Grąžinkime valdžią žmonėms“
Kadangi, populistų teigimu, valdžia iš paprastų žmonių buvo atimta, būtina bet kokia kaina ją jiems sugrąžinti. Taip populistai neigia bet kokias tarpines valstybės ir jos piliečių grandis ir siūlo įvairias tiesioginės demokratijos formas: dažnus referendumus, „konsultacijas“ su piliečiais kiekvienu klausimu, įvairias konstitucines valstybės sąrangos pertvarkas, tokias kaip radikalios teismų, parlamento, ministerijų ar biurokratijos reformos.
4. „Oponentų blogi darbai svarbiau už idėjas“
Politikos mokslininkai pastebi, kad populistai dažnai stokoja konkrečių politinių idėjų. Jie paprastai remiasi charizmatišku, iškalbingu, visuomenėje mėgstamu ir populiariu lyderiu, kuris kalba tai, ką žmonės nori girdėti. Dažnai ta kalba neturi rimto ir detalaus politinio turinio, tačiau yra tiesiogiai nukreipta prieš politinius konkurentus. Tipinis tokio populizmo pavyzdys yra išsamus valdžioje buvusių ar esančių politikų klaidų nagrinėjimas, gausi kritika, teigiant, kad „mes elgsimės kitaip“, tačiau iš esmės nepateikiant konkrečių politikos žingsnių ir priemonių, kurios bus vykdomos.
5. „Pinigai iš dangaus“
Šis populizmo elementas bene sudėtingiausiai įvertinamas. Pavyzdžiui, juk niekada negalima atmesti scenarijaus, kad Lietuva ir Latvija staiga sugebės susitarti dėl tarpvalstybinės jūrinės sienos, Lietuva imsis eksploatuoti tame ruože, kaip manoma, slūgsančio naftos klodo, šis pasirodys kur kas didesnis, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, ir Lietuva staiga taps rimta naftos eksportuotoja. Dėl to staiga išaugęs valstybės biudžetas pajėgs iš karto ir smarkiai pagerinti gyventojų gerovę.
Tačiau vis dėlto numatant, kad Artimųjų Rytų tipo naftos valstybe staiga netapsime, populistinius šūkius, tokius kaip „mažinsime mokesčius ir didinsime biudžetą“, galima atskirti. Kaip tai įvertinti? Šiuo atveju žiūrėjome į ekonominių partijų pažadų pagrįstumą, t.y. buvo vertinama, ar būsimų pinigų, išmokų ar kitų viešųjų gerybių atsiradimo šaltinis yra nurodytas.
Politinių partijų programas ir, esant reikalui, kitą politikų idėjinį turinį vertinome pagal penkis kriterijus. Jeigu tas kriterijus yra visiškai išreikštas, skyrėme du balus, iš dalies – vieną balą, o nesant tokio turinio partijoms atiteko nulis balų.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...