Seimo rinkimų kampanijos pradžia dar nepaskelbta, bet jau vyksta. Kodėl taip anksti prapliupo partijų rinkimų reklama?

„Džiugo pasirinkimas – sportas, bet šeima jam dar svarbiau. Konservatoriai propaguoja šeimos vertybes, o reklamos pagrindinis herojus – sportininkas, mat Lietuvoje daug sporto aistruolių“, – interneto erdvėse akis vartančio nupiešto vyruko sąsajas su Tėvynės sąjunga aiškina šios partijos vykdomasis sekretorius Raimundas Alekna. Į klausimą, ar jam pačiam patiko ši reklamos idėja, politikas atsako diplomatiškai: „Mane įtikino, kad jaunimui ji priimtina. O savęs negaliu priskirti šiai amžiaus kategorijai.“
Nors iki rinkimų dar apie aštuonis mėnesius, pasipylė ir kelių kitų partijų reklama, ką jau kalbėti apie gausybę televizijos laidų, kurias žiūrint sunku suprasti, ar jų temos sugalvotos žurnalistų, ar jose dalyvaujančių politikų. Prezidentė rinkimų datą, o kartu ir politinės kampanijos pradžią vėliausiai gali paskelbti balandžio 14 d. ir skubėti neketina.
Tiesa, ir prieš ankstesnius rinkimus politinė reklama nelaukdavo oficialios rinkimų kampanijos pradžios. Tačiau tai kelia abejonių: gal skubama todėl, kad dabar skelbiamai reklamai netaikomi rinkimų kampanijos metu galiojantys apribojimai? Maža to, ar kartu su gerokai prieš rinkimus prasidėjusiu politinės reklamos pliūpsniu nebus avansu apmokama ir būsima rinkimų agitacinė medžiaga, taip vengiant viršyti jai nustatytus limitus?

Įvaizdis vietoj vaizdo kainuoja vis brangiau
Nors įstatymų pataisomis nuolat bandoma skaidrinti politinės reklamos finansavimą, riboti rinkėjams mažai informacijos teteikiančias jos formas, partijų reklamai skiriamos lėšos per kiekvienus rinkimus didėja ne procentais, o kartais: per ketverius Seimo rinkimus tam partijų ir kandidatų skiriamos lėšos užaugo nuo 1,2 mln. iki 26,5 mln. Lt, 1996 m. Seimo rinkimuose tai sudarė kiek daugiau nei pusę visų partijų rinkimams skirtų išlaidų, o 2008 m. – net 90,4 proc. Susidaro įspūdis, jog partijos, užuot dirbusios darbą, kurį piliečiai akivaizdžiai matytų ir pajustų jo naudą, geriau susimoka profesionaliems viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, kad šie iš jų padarytų didžiavyrius.
Niekas neabejoja: viešieji ryšiai ir reklama reikalinga, klausimas – kokia ir kiek jos. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje reklamai televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete partijos skiria apie trečdalį rinkimams numatytų išlaidų, kur kas daugiau skirdamos informacinei medžiagai, lankstinukams, dalijamiems tiesiai žmonėms į rankas. Beje, ir parlamento rinkimams britų partijų skiriama suma 2010 m., palyginti su ankstesniais rinkimais, sumenko ketvirtadaliu.
Sunku lyginti su lietuviškais apetitais, nes 2008 m. mūsų Seimo rinkimų kampanija vyko dar ikikrizinio išlaidavimo piko metu, bet vertinant pagal rinkimų šou preliudiją neatrodo, kad ir šiemet per Seimo rinkimus partijoms trūktų pinigų agitacijai.
Nors nuo šių metų įstatymu apribota galimybė fiziniams ir juridiniams asmenims remti partijas, tai negalioja rinkimų kampanijoms. Tiesa, fizinių asmenų maksimali auka – maždaug iki 20 tūkst. Lt – negalės viršyti 10 proc. pernai deklaruotų pajamų. Vadinasi, norint aukoti maksimalią sumą, pernai reikėjo uždirbti 200 tūkst. Lt. Ribojamas ir maksimalus politinės kampanijos išlaidų dydis: jei rinkimų apygarda apima visą šalies teritoriją – 2,7 mln. Lt, o savivaldybių teritorijose pagal gyventojų skaičių – apie 90 tūkst. Lt. Tačiau bet kuriam nuodui partijos greitai randa priešnuodį.
Po kiekvienų rinkimų kyla įtarimų, kad oficialiai deklaruojamos reklamos išlaidos menkesnės, nei atrodė pagal viešai matytą reklamos srautą, ir kad partijos pradeda rinkimų reklamą anksčiau, nei tai numato įstatymas. „Tačiau politikai išradingi – jie tikina, kad tai ne reklama, o partijos veiklos viešinimas. Kreipusis į teismą būtų sunku įrodyti, kad yra kitaip“, – aiškina Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė.
Pavyzdžiui, prieš oficialią prezidento rinkimų kampanijos pradžią visas Vilnius buvo išklijuotas būsimo kandidato, Socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus plakatais, bet partija įrodinėjo, kad tai naujai išrinktas jų lyderis, ir jis pristatomas visuomenei.

Linksmai ar informatyviai
TNS LT reklamos monitoringo vadovė Giedrė Juronienė sako, kad reklamos srautuose TNS LT atskirai fiksuoja ir politinę reklamą. Pavyzdžiui, nuo savivaldybių rinkimų iki dabar ganėtinai intensyviai reklamavosi dvi politinės partijos ir jų politikai – socialdemokratai bei Liberalų ir centro sąjunga (LCS). Tai daugiausia buvo įvaizdinė reklama – partijų šūkiai, logotipai, pagrindinių politikų veidai su nuorodomis į partijų ar jų asmeninius tinklalapius.
LCS pirmininkas Algis Čaplikas sako, kad tokia partijos taktika – nuolat apie save priminti. Tačiau reklamoje jis save tituluoja trečiojo kelio lyderiu, nors partija pagal dabartinius populiarumo reitingus gali net nepatekti į Seimą.
Socialdemokratų pirmininko pavaduotojas, centrinio rinkimų štabo vadovas Juozas Olekas aiškina, kad jų bene reguliariausią iš visų partijų priminimo apie save kampaniją internete – kertinių partijos asmenų nuotraukas su galimybe įeiti į partijos tinklalapį ir perskaityti siūlymus aktualiausiomis visuomenei temomis – paskatino kritika opozicijai, kad ši nesiūlanti alternatyvų. Be to, opozicinės partijos atstovo teigimu, valdančiųjų propagandos srautas milžiniškas, pavyzdžiui, renovuotas vos vienas namas, o tam pagarsinti skirtos šešiaženklės sumos. Opozicija tokių galimybių neturi, tad tenka pirkti reklamą.
Ar iki spalio rinkėjas neužmirš tų reklamuojamų idėjų? „Per anksti nebūna niekada – būna tik per vėlai“, – neabejoja socialdemokratus konsultuojanti Strateginių komunikacijų centro direktorė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, buvusi Seimo narė, vėliau – Rolando Pakso rinkimų štabo vadovė. Ji primena, kad anuomet, kai dar niekas nieko nedarė ir net nežinojo, kas dalyvaus prezidento rinkimuose, jie jau buvo susiplanavę metus į priekį, viską darė, lyg rinkimai būtų po mėnesio, ir rinkimus laimėjo.
Beje, socialdemokratai pabrėžia, kad idėjas pateikia konkrečiai, o ne kokiais paveiksliukais, kaip daro konservatoriai. Tačiau konservatorių atstovas R.Alekna paaiškina, kad šia reklama jie nusitaikė į tikslinę auditoriją – jaunimą. Nors jų tradicinis rinkėjas – solidesnio amžiaus, partija jau per savivaldybių rinkimus daug dėmesio skyrė reklamai internete.
Viešųjų ryšių specialistės D.Kutraitės-Giedraitienės manymu, gal išskyrus liberalų partijas, kitoms permesti daugiau reklamos į virtualią erdvę nevertėtų, nes didžioji dalis rinkėjų – pensininkai ir bedarbiai, o jie nėra aktyviausi internautai.

Paveikiausias – tiesioginis pokalbis
Vis dėlto tenka pripažinti: bandymai įstatymais priversti politikus ne dainuoti ar pozuoti, o aiškinti savo programas, patyrė fiasko. Apribojus reklamos galimybes, rinkimų kampanijos buvo tokios, kad apskritai buvo sunku įtarti, jog šalyje vyksta rinkimai. Tačiau, kaip rodo skaičiai, partijos vis tiek sugebėjo joms ištaškyti milijonus.
„Rinkimai visur ir visada turi teatro elementų, nes juk reikia patraukti minios dėmesį. Sako – pateikite informaciją. O kas jos nori? Žmonės balsuoja vadovaudamiesi principu „patinka – nepatinka“, remdamiesi įspūdžiu. Gal tai ar blogai, bet taip yra“, – tvirtina D.Kutraitė-Giedraitienė.
Politines kampanijas analizavusi Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros lektorė dr. Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė pritaria, kad pasaulyje, ypač JAV, iš dalies Didžiojoje Britanijoje, rinkimų kampanijos – didžiulis šou, bet kitose Europos valstybėse, kaip ir Lietuvoje, yra nemažai apribojimų.
Kokia politinė reklama dabar madingiausia demokratiniame pasaulyje? Ekspertės manymu, paveikiausia į konkrečias problemas orientuota reklama: partijai svarbu rasti pagrindinę žinią ir prie jos bandyti derinti siūlomas idėjas, veiklos kryptis pagal partijos ideologiją. Svarbu tai perduoti per įvairius kanalus ir įvairiomis skirtingoms grupėms patraukliomis formomis. O puolimas, negatyvi kritika kartais daugiau žalos pridaro patiems kritikams, bet ne jų oponentams.
Ar partijos, pasitelkusios reklamą, per likusius iki rinkimų aštuonis mėnesius dar gali smarkiai pagerinti savo pozicijas? Juk kartais partijos per rinkimus sudegina milijoną, o laimi šnipštą. Sociologas Vladas Gaidys yra pastebėjęs, kad liberalų partijos prieš rinkimus akumuliuoja nemažas lėšas ir jų populiarumas rinkimuose dažnai viršija iki jų buvusius reitingus. Vis dėlto, I.Unikaitės-Jakuntavičienės įsitikinimu, rinkimų reklama daugiausia skiriama partijų turimiems rėmėjams mobilizuoti, o paskui jau pakovoti dėl kelių procentėlių iš 10–20 proc. neapsisprendusiųjų.
D.Kutraitės-Giedraitienės manymu, kuo daugiau informacinių kanalų, tuo labiau žmonės vertina tiesioginį kontaktą. „Kai kurios partijos didelės, ir jei kiekvienas jos narys aplankytų po penkias šeimas ir jas pavyktų patraukti savo pusėn, įsivaizduokit, koks būtų rezultatas“, – siūlo viešųjų ryšių specialistė.
Bet čia irgi viešieji ryšiai – reikia žinoti, ką kalbėti, kaip kalbėti, pas ką eiti, ne tiesiogiai agituoti, o kalbėtis su žmonėmis. Priešingu atveju tai baigiasi skandalu, tokiu kaip socialdemokratės Birutės Vėsaitės bandymas „pasipiarinti“ vienos mokyklos tėvų susirinkime.