BFL

Buvę Lietuvos partizanai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai teigia esantys nuvilti, pažeminti ir įskaudinti, jų vertinimu, atmestinu Lietuvos teismų požiūriu į sovietinių represijų vykdytojų ir jų pagalbininkų agentų padarytus nusikaltimus.

Pasipriešinimo dalyviai ir nukentėjusieji teigia, kad juos ypač papiktino gegužę priimti trijų teismų sprendimai: Vilniaus apygardos teismo sprendimas neskirti realios laisvės bausmės Vytautui Petroniui, Lietuvos apeliacinio teismo nutarimas kreiptis į teismo medicinos ekspertus Utenoje dėl KGB agento Pranciškaus Algirdo Povilaičio sveikatos būklės ir Panevėžio apygardos teismo nutartis kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Marijono Misiukonio ir jo bendrininkų baudžiamosios bylos.

“Eilinį kartą norima Lietuvos partizaną ir karį savanorį paskelbti kriminaliniu nusikaltėliu, kaip tai darydavo ir sovietiniai teismai, o partizanų žudikus ta dingstimi išteisinti”, – teigiama savaitgalį priimtame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pareiškime.

Anot jo, “tokia sovietinių represijų vykdytojų ir jų pagalbininkų agentų – šnipų nebaudžiamumo praktika Lietuvos teisėsaugos institucijose egzistuoja, deja, nuo pat nepriklausomybės atstatymo”.

LPKTS valdybos pirmininko Antano Lukšos pasirašytame pareiškime teigiama, kad visiškai kitaip genocido nusikaltimus vertina Europos Sąjungos šalių teismai.

Pavyzdžiu jis nurodė šių metų gegužės 12 dienos Vokietijos teismo paskelbtą nuosprendį, kad nacių koncentracijos stovyklos sargybinis 91 metų Ivanas Demjaniukas, nepaisant jo amžiaus ir visiškos negalios, turi kalėti penkerius metus.

“Palyginti jaunesnį ir sveikesnį V. Petronį Lietuvos teismas “nuteisė” dvejus metus miegoti savo namuose?! Kitas teismas labai “susirūpino”, ar partizanų išdavikui nebūsią per daug “nepatogu” keletą metų pagyventi kalėjime. Ar tai ne pasityčiojimas iš teisingumo ir šių KGB smogiko ir agento išdaviko aukų artimųjų jausmų?” – klausiama pareiškime.

Jame prašoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dar kartą svarstyti ir apibendrinti nederamą teismų praktiką vilkinant ir šališkai sprendžiant genocido bylas.

BFL

Savaitgalį, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, bus pagerbti Lietuvos partizanai ir laisvės gynėjai.

Pagrindinė šventė šiemet vyks Kaune, Santakos parke, tačiau kaip ir kasmet šventiniai renginiai rengiami įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose.

Kariuomenės ir visuomenės šventės metu kariai kviečia visuomenę susipažinti su savo tarnybos specifika, apžiūrėti karinę techniką, ginkluotę, pabendrauti, iš arti stebėti karines operacijas, dalyvauti įvairiose karinėse rungtyse.

Kaune šeštadienį šventė prasidės Padėkos Mišiomis už Lietuvos partizanus ir Laisvės gynėjus Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčioje. Vidudienį – iškilminga partizanų pagerbimo ceremonija Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Popietę – teatralizuota eisena nuo Laisvės alėjos iki Santakos parko, kur vyks šventės renginiai.

Pirmą kartą Kariuomenės ir visuomenės šventėje prisistatys NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse dalyvaujantys kariai. Apie misiją šventėje pasakos šiuo metu Baltijos šalių oro erdvę saugantys Prancūzijos karinių oro pajėgų kariai.

Sekmadienio vidudienį Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje – Valstybės vėliavos keitimo ceremonija ir Garbės sargybos kuopos karių su XIV a. apranga ir ginkluote bei parodomojo būrio programa. Vėliau bus dedama gėlių prie partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos. Prezidentūros vidiniame kieme koncertuos Lietuvos kariuomenės orkestras.

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės diena kasmet švenčiama trečiąjį gegužės savaitgalį. Pirmą kartą Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė buvo surengta 1935 metais. Šventė buvo organizuojama iki 1938 metų, vėliau ją pakeitė Ginklų fondo akcija – lėšų rinkimas kariuomenei paremti. Tarpukariu pagrindinės šventės iškilmės vyko laikinojoje sostinėje Kaune. Šventė atgaivinta 1993 metais.

– Ar teisinga būtų teigti, kad didžiausių nuostolių du šimtmečius trukusioje kovoje dėl laisvės Lietuva patyrė 1941–1953 metais, sukilimo, pogrindžio veiklos ir partizaninio karo metu?

– Dėl to negali būti jokių abejonių. Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios partizanų kovos buvo ir pačios kruviniausios, ir jų padariniai patys tragiškiausi. Po ankstesnių padalijimų ir sukilimų buvo sunaikinta tik valstybė, o sovietai sunaikino visą ligtolinę visuomeninę sanklodą, Lietuvoje išnyko ištisi socialiniai sluoksniai, lig tol formavę valstybės ir tautos veidą.

– Yra tekę girdėti, kad 1944-aisiais Lietuvoje žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo mažiau nei kažkurioje iš Vidurio Azijos sovietinių respublikų. Ar tai tiesa?

– Visai įmanomas dalykas, nes 1944-aisiais didžioji inteligentijos dalis pasitraukė į Vakarus. Nors tikslių skaičių, ypač kad būtų galima lyginti su Uzbekistano ar Kazachstano išsilavinusių žmonių skaičiumi, nėra, bet nuo sovietų pabėgo beveik visa profesūra, Mokslų akademijos nariai, didžioji studentijos dalis. Netekties mastą rodo tai, kad pasitraukusių mokslininkų ir studentų pakako Hamburge iki 1949-ųjų metų veikusiam visaverčiam Baltijos universitetui įkurti. Vėliau jo profesūra ir studentai išsivažinėjo kas į Australiją, kas į JAV, kas į Kanadą. Ir niekados nebegrįžo į Lietuvą. Praradome ištisas profesines struktūras.

– Kai kalbama apie pokario laisvės kovas, paprastai vyrauja du požiūriai: vienas – kad tai buvo beprasmiška ir tik atvedė į žūtį tautos žiedą, kitas – kad dešimtmetį trukęs partizaninis karas parodė Vakarams, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą pateko prieš savo valią, ir tai labai padėjo 1990–1991 metais siekiant tarptautinio pripažinimo. Kuris požiūris teisingesnis?

– Kai kalbama apie partizanų kovų prasmę, dažnai daroma esminė klaida, vertinant jas šių dienų akimis. Žiūrėti reikia iš tuometinių Lietuvos gyventojų pozicijų. Daugeliu atvejų žmonėms tiesiog nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip eiti į mišką, nes tai buvo daug saugiau, nei gyvam sudegti savoje sodyboje.

Per vadinamąsias 1944-ųjų kruvinąsias Kalėdas NKVD daliniai surengė masines žudynes, viena vertus, siekdami “rezultato veiklos ataskaitai”, kita vertus, siekdami tiesiog įbauginti žmones. Pabrėžiu, kad tuomet buvo žudomi būtent visiškai taikūs gyventojai be jokios atrankos, o ne žmonės su ginklu rankose ar pogrindžio dalyviai. “Kruvinųjų Kalėdų” metu savo namuose nužudyta apie 5 tūkst. žmonių.

Tokiomis aplinkybėmis žmonės buvo priversti eiti į miškus vien tam, kad nors kurį laiką išliktų gyvi, kad kovotų dėl savo turto ir savo namų.

Tai, kas 1944-ųjų pabaigoje–1945-ųjų pradžioje dėjosi Lietuvoje, geriausiai atskleidžia NKVD vidaus dokumentuose kurį laiką vartotas terminas “belopovstancy” – tai yra “baltieji sukilėliai”. “Baltaisiais”, pagal analogiją su Rusijos pilietinio karo Baltąja gvardija, to meto Sovietų Sąjungoje buvo priimta vadinti visus sovietų valdžios priešus. Termino “sukilėliai” aiškinti tikriausiai nereikia. Paskui terminą “belopovstancy” partiniai organai enkavedistams uždraudė vartoti, nurodydami pereiti prie propagandinio ideologizuoto “buržuazinių nacionalistų” termino.

Taigi sovietų represinės struktūros pačios pripažino, kad lietuvių partizaninis judėjimas buvo liaudies sukilimas prieš sovietų atneštą santvarką. Tai rodo ir tuo metu populiariausios partizanų akcijos: mokesčių nepriemokų sąrašų naikinimas; represuotų asmenų gelbėjimas, 1944–1945 m. masiškai puolant “stribynes” ir siekiant išlaisvinti jose uždarytus bei kankinamus žmones; miesteliuose įsikūrusių valdžios institucijų puolimas, siekiant sunaikinti tremiamų ir į sovietinę armiją mobilizuojamų asmenų sąrašus. Taigi partizanai visais jiems prieinamais būdais stengėsi palengvinti žmonėms okupacijos naštą.

– Ligi šiol yra žmonių, tarp jų netgi žinomų politikų, kurie, siekdami sumenkinti partizaninio karo mastą ir priežastis, meluoja, esą eiti į miškus vyrus raginęs “Amerikos balsas” ar kitos Vakarų radijo stotys.

– Manau, tokių jau niekas nebepakeis, jie kaip tos sugedusios plokštelės – kartoja tik vieną dainelę, pasiskolintą iš KGB propagandinio arsenalo. Norint paneigti šį melą, pakanka pasakyti, kad “Amerikos balsas” savo laidas lietuvių kalba pradėjo transliuoti tik 1953-iųjų sausį, kai partizanų kovos jau ėjo į pabaigą.

Šia tema viena mano buvusi studentė dabar rašo mokslinį darbą. Iš JAV ji parsivežė labai įdomių dokumentų, tarp jų ir instrukciją “Amerikos balso” lietuviškajai tarnybai, kurioje griežtai nurodoma: “Laidos jokiu būdu negali skatinti gyventojų sukilti ir pradėti ginkluotą ar kitokio pobūdžio kovą. Laidos turi žadinti Lietuvos gyventojų viltį, kad jie nėra pamiršti.” Tikiuosi, kad paskelbus šiuos dokumentus pavyks padėti tašką gandams apie iš užjūrio sklidusius raginimus eiti į mišką.

Iš tikrųjų vyrus eiti į miškus skatino ne “balsai”, o viltis, kad Lietuva gali būti išlaisvinta kilus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Informacijos apie tai, kas dedasi pasaulyje, Lietuvoje pakako, o 1945–1953 m. konfliktų tarp sovietų ir Vakarų kildavo nuolat, jie darėsi vis karštesni. Labiausiai partizanų viltis sužadino 1950-aisiais kilęs karas Korėjoje, kuriame tiesiogiai dalyvavo Sovietų Sąjunga ir JAV. Buvo tikimasi, kad šis karas peraugs į visavertį Vakarų karą su Sovietų Sąjunga, kurio Maskva tuomet tikrai nebūtų atlaikiusi.

Pirmadienį Vilniuje prie Švietimo ir mokslo ministerijos susirinkę buvę Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai ragino ministeriją atkreipti dėmesį į esą netinkamą ir pernelyg menką šalies moksleivių mokymą apie Lietuvos partizaninį bei rezistencinį periodą.

Į vidurdienį prasidėjusį piketą susirinko apie 30-40 vyresnio amžiaus žmonių, jie giedojo tautiškas dainas, per megafoną kreipėsi į susirinkusiuosius, laikė plakatus su užrašais “Reikalaujam pasipriešinimo istorijos egzamino mokykloje”, “Su mumis prezidentė”. Tarp jų buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Seime Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Pasak vieno iš akcijos rengėjų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) valdybos pirmininko Vyto Miliausko, susirinkta prie ministerijos, nes esą “Lietuvos istorijoje yra balta dėmė – pokario istorijos dėstymas mokykloje”.

“Labai prastai dėstomas yra partizaninis, rezistencinis judėjimas, kurio metu galvas padėjo per 20 tūkst. žmonių, o apie tai šiuolaikinis mokinys praktiškai nieko nežino”, – BNS sakė V.Miliauskas.

Pasak LPKTB atstovo, dabartiniai mokiniai veikiausiai žino, kas toks buvo Antanas Sniečkus (Lietuvos komunistų partijos vadovas – BNS), tačiau tikrų patriotų nežino. Anot jo, mokymą apie pokario judėjimą reikėtų praplėsti ir įvesti įskaitinį egzaminą, kad esą mokiniai tikrai išmanytų minėtąjį periodą.

Jis tvirtino, kad kreipimasis su minėtais reikalavimais bus įteiktas švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui, kitiems valdžios atstovams.

Anot pašnekovo, tarp susirinkusiųjų – ne tik LPKTB, bet ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Laisvės kovotojų, Sąjūdžio atstovai.