Ekonominė diplomatija – tai viena iš Lietuvos diplomatinės tarnybos funkcijų, kuri mūsų šalyje vis plačiau ir garsiau buvo prisiminta 2014 m. Rusijai įvedus prekybos embargą Europos ir jos sąjungininkų gaminiams.

Simonas ŠATŪNAS, URM Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius

„Kartu su jūsų prekybos rūmais norėtume surengti Lietuvos informacinių technologijų sekretoriaus B2B renginį“; „Žinome, kad jūsų kompanija analizuoja gamybinės plėtros galimybes Rytų Europoje. Gal jus sudomintų specialusis Lietuvos paskatų paketas, kurio jums negalėjo pasiūlyti konsultantai iš privataus sektoriaus?“; „Būtume dėkingi, jei galėtumėte pasidalyti detalesne informacija apie šių IT paslaugų pirkimą. Mes turime puikių įmonių Baltijos regione, kurios jus nustebins kainos ir kokybės santykiu“; „Gal jau žinote, kada į Lietuvą atvyks jūsų institucijos veterinarijos ir sanitarijos inspektoriai patikrinti mūsų X ir Y įmonių?“; „Ši žiema buvo tikrai labai šalta, tačiau štai nuotrauka, kurioje aiškiai matyti, kad Klaipėdos uostas ir vėl nebuvo sukaustytas ledo, o krovos terminalai išplėtė krovos pajėgumus.“

Tai tik iliustracija, apie ką užsienyje kalba Lietuvos ambasadoriai, diplomatai ir komercijos atašė su kitų šalių įmonių C lygio vadovais, ministerijų, žiniasklaidos bei verslo struktūrų atstovais. Tai ir yra Lietuvos ekonominės diplomatijos praktika arba metodai, kuriuos derėtų sugrupuoti į keturias plačias sritis:

Ekonominė žvalgyba ir analizė;

Ekonominių „draugų“ ir kontaktų rato būrimas;

Ekonominių pristatomųjų renginių organizavimas;

Patarimai Lietuvos įmonėms, „durų atvėrimas“ ir pagalba kebliose situacijose.

Lietuvos ekonominės diplomatijos veiklą būtina skirti į 3 funkcines kryptis: 1) tiesioginių užsienio investicijų paieška, 2) prekių ir paslaugų eksporto skatinimas, 3) ekonomiškai patrauklios šalies įvaizdžio stiprinimas. Ir reikia pripažinti, kad šių funkcijų sėkmę lemia profesionalios partnerystės.

Partnerystė Nr. 1 – investicijų pritraukimas. Skan-dinavijos, Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės rinkose Lietuvos ambasados kreipiamos „medžioti“ galimas įmonių relokacijas į Rytų ir Vidurio Europą, t.y. siekiame kaip galima daugiau dėmesio skirti tiesioginių „green field“ investicijų, orientuotų į eksportą ir naujų darbo vietų Lietuvoje kūrimą, paiešką. Neabejotinai tam reikalingas stiprus ir kokybiškas Lietuvos „privalumų“ parengimas ir pristatymas. Tik sustiprinę partnerystę su „Investuok Lietuvoje“ komanda, pasirengę patrauklius „investicinius paketus“ atversime kompanijų sprendimų priėmėjų kabinetų duris.

Galima vadovautis strategija „spray and pray“ (kuri kai kada irgi duoda naudos), tačiau daug efektyviau remtis sukaupta analitika ir siekti tų užsienio kompanijų, kurios jau „mąsto“ apie relokaciją, dėmesio. Pastaraisiais metais sustiprinta partnerystė su „Investuok Lietuvoje“ padėjo pasiekti, kad per Lietuvos ambasadas ateinančių galimų perspektyvių investicinių projektų skaičius padidėjo tris kartus.

Kitas galimas žingsnis – dar gilesnė Lietuvos diplomatijos integracija ir įsitraukimas į profesionalią tiesioginių užsienio investicijų paiešką, kompetencijų kėlimas, institucinė integracija.

Partnerystė Nr. 2 – eksporto skatinimas. Lietuvos įmonės yra gerai įsitvirtinusios ES, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, kitų Baltijos šalių rinkose. Tai kasdieninės, o dažnai ir „namų“ rinkos Lietuvos prekių ir paslaugų eksportuotojams. Tačiau naujų eksporto žaidėjų naujos ambicijos ir interesai (o verslas tikrai nestovi vietoje) nuolat skatina Lietuvos diplomatiją atnaujinti savo partnerystes su eksportuoti pradedančiomis įmonėmis ar į eksportą orientuotomis Lietuvos verslo asociacijomis. LINPRA (inžinerinė pramonė), LATIA (tekstilė), LitMEA (maisto pramonė), „Infobalt“ (IT technologinės paslaugos), „Linava“ (transporto paslaugos), „Liteka“ (lazeriai) – tai specializuotos asocijuotos verslo struktūros, su kuriomis Lietuvos ambasados surengė eksporto skatinimo ir Lietuvos gamintojų prisistatymus JAV, Kinijoje, Skandinavijos šalyse, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje, Kazachstane ir kitose rinkose, kuriose Lietuvos verslas mato perspektyvų.

Partnerystė Nr. 3 – įvažiuojamojo turizmo su Turizmo departamentu ir Lietuvos verslu skatinimas, teisėtų Lietuvos įmonių interesų gynimas, šalies mokslinio potencialo, universitetų ir atviros prieigos centrų reklamavimas. Tai naujos, nuolat besiplečiančios ambasadų užsienio veiklos sferos. Tačiau šių veiklų ir temų jungiamoji grandinis – Lietuvos ekonominis patrauklumas, naujovės ir jų pristatymas.

Ką daryti, kad Lietuvos ambasadų ir diplomatų pridėtinė vertė Lietuvos ekonomikai būtų reikšmingesnė? Atsakymas vienas – į rezultatus orientuotos partnerystės su „Investuok Lietuvoje“, Versli Lietuva“, eksportuojančiomis Lietuvos įmonėmis ir jų asociacijomis bei tolesnis asmeninis Lietuvos ambasadorių įsitraukimas į ekonominę ambasados veiklą (tai kasdieninė Skandinavijos ir kitų šalių ambasadorių veikla, o Prancūzijos URM įsteigtas net „įmonių direktoratas) ir konkrečių, bendrų užduočių iš Vilniaus formulavimas mūsų ambasadoms.

Lietuvos diplomatinė tarnyba ir ambasados toliau sieks stiprinti šias partnerystes, didinti jų kokybę ir žengti koordinuoto veikimo užsienyje keliu. Gal ką ir nustebins, bet Užsienio reikalų ministerija turbūt pirmoji iš ministerijų diegia paprastą ir skaidrią ekonominės veiklos užduočių valdymo sistemą, kuri padės tiek Lietuvos verslui, tiek diplomatams, tiek kitoms institucijoms efektyviau išnaudoti mūsų resursus Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, aiškiau formuluoti užduotis bei dalytis pasiektais rezultatais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Praėjusią savaitę Vilniuje vykęs Europos Sąjungos bei Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas netapo triumfo akimirka, tačiau nepatirta ir pralaimėjimo: futbolo terminais kalbant, Lietuvoje konstatuotos lygiosios, kurios geresnę ateities perspektyvą brėžia eurointegracijos šalininkams.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo 28 ES valstybių bei šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai, kurie ne tik aptarė ketverių metų pasiekimus, bet ir nubrėžė gaires Rytų partnerystės politikai ateityje. Svarbiausias viršūnių susitikimo laimėjimas – parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Gruzija ir Moldova, taip atveriant kelią galutiniam sutarčių pasirašymui kitais metais.
Nepaisant to, dėmesio centre visą laiką buvo Ukraina. Tikėtasi, kad būtent Lietuvos sostinėje įvyks „civilizacinis lūžis“ – Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymas, tačiau spaudimo neatlaikęs Kijevas sprendimą atidėjo. Tai buvo neabejotinai svarbiausias Lietuvos prioritetas, turėjęs vainikuoti pirmininkavimą ES Tarybai, todėl kai kurie politikos ekspertai suskubo pareikšti, kad viršūnių susitikimas Vilniuje tapo Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
Prie to tiesiogiai prisidėjo ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, neslepianti ambicijų prisiimti daugiau iniciatyvos užsienio politikoje, kuri šiaip jau yra prezidento ir Vyriausybės kompetencija. Likus kelioms dienoms iki susitikimo Ukrainos prezidentui paskelbus, kad Vilniuje sutartis pasirašyta nebus, ji sukritikavo Dalią Grybauskaitę bei užsienio reikalų ministrą ir išskubėjo į Kijevą esą taisyti Lietuvos užsienio politikos strategų klaidų. Bandymas baigėsi fiasko: kadangi susitikimas su Ukrainos parlamento vadovais jų iniciatyva buvo atšauktas, L.Graužinienės vizitas apsiribojo dalyvavimu provakarietiškame mitinge, dėl kurio vėliau teko aiškintis Kijeve reziduojantiems Lietuvos diplomatams. „Aš tai vertinu labai griežtai, kaip vieną skandalingiausių poelgių Lietuvos užsienio politikos istorijoje“, – teigia užsienio politikos ekspertas Marius Laurinavičius.
Nepaisant to, kad didžioji pergalė pasiekta nebuvo, tai anaiptol nereiškia nei Rytų partnerystės politikos, nei Lietuvos pralaimėjimo. Sveikindamas konferenciją „Rytų partnerystė šiandien“, vykusią tuo pačiu metu kaip ir viršūnių susitikimas, Europos Komisijos komisaras plėtros ir kaimynystės politikos klausimais Stefanas Fule pranešė, kad susitikimo išvakarėse buvo uždegta žalia šviesa Moldovos bevizio režimo, kuris yra viena pamatinių Rytų partnerystės dalių, įgyvendinimui. „Tik vakar EK pasiūlė bevizį režimą Šengeno erdvėje Moldovos piliečiams, (…) remiantis tuo, kad Moldovos vyriausybė sėkmingai įgyvendino visus vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano kriterijus. Šis pasiūlymas dabar bus svarstomas Europos Parlamente ir Europos Taryboje. Taigi sveikinu Moldovą“, – pareiškė eurokomisaras.
Todėl viršūnių susitikimas Vilniuje ne žymi Rytų partnerystės politikos sėkmę ar nesėkmę, o veikiau leidžia įvertinti nuveiktus darbus bei pažvelgti į ateities iššūkius.
Tai, kad Rytų partnerės žengia teisingu keliu, įrodo ir mažesni laimėjimai. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo pasirašytas ES ir Azerbaidžano susitarimas dėl palengvinto vizų režimo.

Trumpalaikis Ukrainos pasirinkimas

Iš tiesų Rytų partnerystės politikai iškeltas tikslas priartinti šešias posovietines valstybes prie ES bei paskatinti jų eurointegraciją, nepaisant trukdžių, yra vykdomas. Vis dėlto iki šiol neatsikratoma įspūdžio, kad tai – posovietinių ar ES paribio šalių, bet ne visos ES interesas. Šią nuomonę tarsi pagrindžia faktas, kad, nepaisant Ukrainos klausimo svarbos, didžiųjų ES valstybių vadovai vengė vykti į Kijevą susitikti su Viktoru Janukovyčiumi ir sukurti bent simbolinę atsvarą Vladimirui Putinui, kuris su kolega matydavosi keliskart per mėnesį.
ES laikėsi pozicijos, kad negalima įsivelti į savotišką aukcioną, kurį sukėlė Ukrainos vadovo balansavimo politika: prieš priimdamas strateginį sprendimą dėl valstybės ateities V.Janukovyčius laukė vis geresnių abiejų pusių pasiūlymų. V.Putinas tapo akivaizdžiai lankstesnis, o Europa savo ruožtu atsisakė pažadėti milijardines kompensacijas dėl nuostolių, kurių Ukraina patirs dėl sutarties pasirašymo atveju neabejotinai padidėsiančio ekonominio Rusijos spaudimo.
Tačiau Kijevo sprendimas anaiptol nelaidoja eurointegracinės krypties, mat ji siūlo kryptingą ir nuoseklų vystymąsi, o ne trumpalaikį bei nestabilų Rusijos priegblostį. Tą suvokia ir pats V.Janukovyčius, įvykdęs daug ES keltų teisinių ir kitokių reikalavimų bei reformų, todėl nuveikęs ne mažiau, o gal ir daugiau, nei provakarietiški jo pirmtakai. Klausimas kyla tik dėl tam tinkamiausio laiko, kuris leistų minimizuoti neišvengiamai dideles suartėjimo su Europa išlaidas. Ilgainiui Ukraina dreifuos arčiau Europos tol, kol neįsilies į Kremliaus diriguojamą Eurazijos sąjungą, narystė kurioje reikalautų Kijevo prisiimti teisinius bei politinius įsipareigojimus, tiesiogiai prieštaraujančius ES normoms.

Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė

Per ketverius programos metus išryškėjo aiški tendencija, kad Rytų partnerės į eurointegracijos kelią žiūri labai skirtingai. Kitaip tariant, išryškėjo mažiausiai du blokai: tai sparčiau į Europą žengiančios Gruzija, Moldova, Ukraina ir stringančios ar susiduriančios su didesnėmis kliūtimis Armėnija, Azerbaidžanas bei Baltarusija.
Ryškiausias stabdys bei problema – kaip atsakyti į Rusijos spaudimą tarp dviejų integracinių erdvių atsidūrusioms valstybėms. Akivaizdu, kad Rusijos spaudimas tapo lemiamu veiksniu, Ukrainai apsisprendžiant nepasirašyti sutarties Vilniuje, – tą pripažino ir pats Ukrainos prezidentas. Todėl prognozuojama, kad kitais metais didesnio Rusijos dėmesio gali sulaukti Vilniuje sutartį parafavusios Gruzija ir Moldova. Gruzijoje Rusijos svertai aiškūs – tai okupuotos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos. O Moldovoje greičiausiai bus naudojamasi „įšalusiu“ Padniestrės klausimu bei tuo, kad Moldova energetiškai yra priklausoma nuo Rusijos.
Taip pat pastebima, kad Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė prisitaikant prie iššūkių. Pavyzdžiui, šalys, siekiančios pasirašyti Asociacijos sutartį, turi įvykdyti reformas, beveik prilygstančias tam, ką turėjo įgyvendinti Lietuva, siekdama įstoti į ES, tačiau Rytų partnerėms narystės perspektyvos pasiūlyti neskubama. Todėl milžiniškos ekonominės ir politinės sąnaudos bei nepakankamos paskatos iš ES pusės apsunkina šių valstybių transformaciją.

Lietuva net ir būdama Europos Sąjungos periferijoje įrodė, kad gali turėti įtakos svarbiems politiniams sprendimams: Rytų partnerystės politikos sėkmė ir ateitis paaiškės viso žemyno vadovų susitikime, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje.

Aktyvus Lietuvos vaidmuo Rytų partnerystės politikos procese leidžia tikėtis, kad demokratijos ribos lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančiame Europos vadovų suvažiavime pasislinks į Rytus ir sukurs dar didesnį mūsų šalies saugumą.

Bus nubrėžta trajektorija

Kai statybininko iš Kijevo Andrejaus K. buvo paklausta, kuriuo keliu turėtų pasukti Ukraina – suartėti su Europos Sąjunga ir pasirinkti vakarietišką integracijos kryptį ar stoti į Eurazijos muitų sąjungą, diriguojamą Rusijos, jis lakoniškai atkirto: „Man šitie politikų žaidimai visiškai neįdomūs. Tik noriu, kad mano šalis, šeima ir vaikai turėtume geresnes gyvenimo sąlygas, stipresnę ekonomiką. Pažiūrėkite, kiek dabar turime problemų… Galbūt dėl to Vakarai atrodo gražiau.“
Tačiau Andrejus, kaip ir didelė dalis tautiečių, lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančio ES Rytų partnerystės politikos viršūnių susitikimo, kuriame bus nuspręsta, ar Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį, nevadina „lūžiniu“, „lemiamu“ ar kitais skambiais terminais, pamėgtais politologų ir politikų.
Pabrėždami politinę reikšmę bei svarstomų sprendimų kompleksiškumą, politikai ir diplomatai paprastesnius ir eiliniams žmonėms suprantamus argumentus dažniausiai palieka nuošalyje. Tačiau šį sykį jie tam turi svarų pagrindą: dar šį mėnesį Vilniuje, tikėtina, bus nubrėžta Rytų partnerystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos raidos trajektorija, kurią pakeisti bei pasirinkti kitokį kelią ateityje bus sunku. Be jokių abejonių, svarbiausias klausimas yra dėl Ukrainos, o prie šio klausimo sprendimo maksimaliai prisidėti stengiasi ir Lietuva.

Lietuvos indėlis – gana svarus

Priminsime, kad Rytų partnerystės politika yra kertinis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai prioritetas. Tiek diplomatai, tiek politikai, tiek pilietinė visuomenė išties aktyviai siekia svarbiausio šio laikotarpio tikslo – kad Ukraina po ilgiau nei penkerius metus trunkančių derybų pasirašytų Asociacijos sutartį bei visapusiškos laisvosios prekybos susitarimą ir sukurtų tvaresnį ekonominį ryšį su ES šalimis. Susitarimas būtų naudingas abiem pusėms: skaičiuojama, kad prekyba su ES galėtų padvigubėti, vien žemės ūkio produkcijos eksporto pajamos ukrainiečiams galėtų išaugti 360 mln. eurų kasmet, o gerovės prieaugis ilgainiui galėtų siekti 5–10 proc. Tuo metu ES valstybėms atsivertų nauja 45 mln. gyventojų rinka.
Vis dėlto šis Lietuvos aktyvumas ir veiksmai turi savo kainą: kadangi Rytų partnerystės tikslai tiesiogiai prieštarauja Rusijos interesams posovietinėje erdvėje, ekspertai pabrėžia, jog tai ne tik paskatino sustabdyti lietuviškų pieno produktų eksportą į Rusiją, bet ir lemia, kad už dujas šiandien mokame didžiausią kainą Europoje. Tuo stebėtis neverta, mat 2008 m. Lietuva ryžosi dukart vetuoti ES ir Rusijos partnerystės derybas, siekdama įtraukti į svarstymus energetinio saugumo, taip pat ir konflikto Gruzijoje klausimus.
Mūsų kaimynai latviai elgiasi šiek tiek kitaip: nors ir palaikydami Rytų partnerystės iniciatyvą, jie stengiasi išvengti tiesioginių konfrontacijų su Rusija ir kol kas jiems tai pavyksta, tad už dujas jie moka gerokai mažiau nei mes, o ir problemų dėl eksporto neturi. Kyla klausimas, kas esant šiai situacijai elgiasi išmintingiau.
Lietuva, žinoma, elgiasi principingiau ir deramai atiduoda moralinę skolą už laisvę ir demokratiją, tačiau dėl to daug sunkumų patiria mūsų verslas ir gyventojai. Latviai elgiasi pragmatiškiau, stengiasi neerzinti Rusijos, tad jų verslui bei gyventojams kol kas netenka mokėti didelės kainos dėl kietos ar aštrios užsienio politikos. Kuri valstybė pasirinko geresnį modelį ir vaidmenį, paaiškės jau kitąmet.
Vis dėlto neapsisprendimas ar amžinas dvejojimas užsienio politikos srityje nėra vertinamas teigiamai. Kaip „Veidui“ sakė „Freedom House“ projektų vadovas dr. Vytis Jurkonis: “Jei užsienio politikoje ar pirmininkaudami ES išsikeliame tikslus, tai ir turime jų laikytis. Žinoma, visada bus nepatenkintų, o dėl konkrečių prioritetų gali kilti spaudimas, bet tai buvo žinoma, turėjo būti įvertinta ir pasirengta iš anksto. Tačiau atsitraukti dėl tam tikro kaimynų elgesio tikrai neverta, nes visi puikiai žinome, kad sprendimas dėl Ukrainos Asociacijos sutarties bus labai reikšmingas: arba tai bus didelis žingsnis į priekį, arba visame regione potencialiai labai ilgą laiką liks neapibrėžta situacija.“

Nuosaiki retorika Rusijos atžvilgiu nuolaidų negarantuoja

Bet kokiu atveju istorija ir patirtis rodo, kad retorikos švelninimas ar strateginių siekių atsisakymas bendraujant su Rusija naudos Lietuvai savaime neduoda. Prof. Gediminas Vitkus pabrėžia, kad netrukus po nepriklausomybės atkūrimo į valdžią sugrįžus pragmatiškus santykius su Rusija palaikyti siekiančioms kairiosioms politinėms jėgos Vilnius parengė pavojingų krovinių tranzito į Kaliningradą taisykles, tačiau Maskva, nepaisant nuolankaus Lietuvos tono ir kitų sprendimų, pareiškė, kad jos yra nepriimtinos, todėl atsisakė jų laikytis. Kadangi tai buvo dvišalės derybos, Lietuva iš esmės neturėjo svertų (išskyrus vienašališkas nuolaidas) priversti Rusiją sutikti su reikalavimais.
Todėl ir šį sykį „prikandusi liežuvį“ ar “nepraleidusi progos patylėti” Lietuva vargu ar galėtų tikėtis didžiosios Rytų kaimynės prielankumo. Pasak Rytų Europos studijų centro eksperto, istoriko dr. Viliaus Ivanausko, net jei Lietuva ir būtų tylesnė, tai automatiškai nereikštų, kad patirtume mažiau politinio ar ekonominio spaudimo. “Be abejo, visada įmanomas geresnis balansas ir dar aiškesnis išsikeltų tikslų komunikavimas, kuris iš dalies galėtų švelninti situaciją, bet pataikavimas Rusijai būtų visiškai nevykęs variantas, – neabejoja istorikas. – Iš tiesų mes atsidavėme idėjai, dėl to sulaukiame ekonominių pasekmių, bet galime gauti kitokių dividendų: terpės iniciatyvai, pagarbos.”
Beje, Lietuvos veiklumas neliko nepastebėtas tarptautinėje bendruomenėje. Pasak Suomijos tarptautinių santykių instituto ekspertės Kristi Raik, Lietuva įrodė, kad maža, ES periferijoje esanti valstybė, net ir neturėdama tiesioginės įtakos ar politinės galios, nuosekliu bei ryžtingu darbu gali sėkmingai paveikti ES darbotvarkę ir pakeisti išorinių santykių tendencijas. Tai pozityvus pavyzdys, rodantis, kad pirmininkavimą ES Tarybai galima paversti efektyviu įrankiu ir išplėsti mažųjų valstybių įtaką. Tiesa, Lietuvos padėtį palengvino pati Rusija, ekonominėmis ir politinėmis spaudimo priemonėmis tik sustiprindama Vilniaus argumentų pagrįstumą.

Jeigu šiais metais nepavyks pasiekti asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Ukraina, Rytų partnerystės politiką iš esmės bus galima laikyti nevykusia.

Pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai šį mėnesį pradėjusi Lietuva vienu pagrindinių prioritetų iškėlė politinėje darbotvarkėje nedominuojančią, tačiau per pastaruosius trejus metus daugiau nei pusę milijardo eurų papildomai kainavusią Rytų partnerystės politiką. Jos tikslas – nežadant narystės Bendrijoje intensyvinti ekonominius bei politinius ES narių santykius su rytinėmis kaimynėmis ir kartu atsverti Rusijos įtaką regione.
Gruzija, Moldova, Azerbaidžanas, Armėnija, Baltarusija ir Ukraina – būtent šios šešios valstybės dabartiniu metu yra nevienodai pažengusios Rytų kaimynystės politikos dalyvės. Artėjant aukščiausio rango Rytų kaimynystės politikos viršūnių susitikimui, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje, daugiausiai diskusijų ir nuomonių susikirtimų kelia padėtis Ukrainoje – šalyje, kuri kol kas vienintelė yra parafavusi galutinį asociacijos sutarties tekstą bei atsidūrusi per žingsnį nuo jos pasirašymo.

Ukrainos padėtis gali lemti ir visos Rytų partnerystės ateitį

Pasak ekspertų, Ukrainos padėtį apsunkina nuolat iškylančios dilemos: viena vertus, prezidentas Viktoras Janukovyčius tarsi siekia šaliai vietos Europos valstybių šeimoje, tačiau kartu stiprina sau artimos aplinkos pozicijas vidinėje politinėje arenoje ir kuria su demokratija nesuderinamą valdžios vertikalę. Negana to, įtakingi Ukrainos oligarchai ir pramonininkai ES taip pat suvokia kaip vienintelę perspektyvią integracinę erdvę, tačiau nėra linkę drastiškai keisti įsisenėjusių ir jiems iškilti leidusių žaidimo taisyklių – monopolizmo ar ekonominio protekcionizmo.
Analitinio centro „Carnegie Endowment“ padalinio Europoje analitikės Olgos Shumylo-Tapiolos teigimu, asociacijos sutarties pasirašymas bent jau retorikos lygmeniu yra visų šešių Rytų partnerystės valstybių lyderių siekiamybė. Tačiau būtina suvokti, kad sutarties punktų įgyvendinimas lemtų milžiniškus pokyčius kone visuose valstybių valdymo sektoriuose, įskaitant ir korupcijos suvaldymą bei teisinės sistemos reformą. „Visa tai būtų skausminga – jei ne grėsminga – visų šešių Rytų partnerystės valstybių elitui“, – teigia mokslininkė.
Minėtos Ukrainos dilemos susijusios ne tik su vidiniais išskaičiavimais, bet ir su svarbiausiu geopolitiniu pasirinkimu, mat suartėjimą Ukrainai siūlo ne tik ES, bet ir sparčiai auganti Eurazijos Sąjunga, šiuo metu apimanti Rusiją, Kazachstaną ir Baltarusiją. Ligšioliniai Kijevo bandymai balansuoti tarp dviejų traukos centrų tęstis negalės, nes asociacijos sutarties įsipareigojimų prisiėmimas ir stojimas į realiai funkcionuojančią Eurazijos muitų sąjungą yra tarpusavyje nesuderinami.
Viena vertus, Rusija vis labiau spaudžia Ukrainą rinktis Eurazijos integracinę kryptį, tačiau toks scenarijus netenkina nei politinio elito, nei paprastų gyventojų, nes tai užkirstų kelią ateities susitarimams su didžiule ir turtinga Vakarų Europos rinka, beveik šešis kartus pranokstančia Eurazijos erdvę. Kita vertus, ES nenori pasirašyti nei asociacijos, nei laisvosios prekybos sutarties tol, kol Ukrainoje bus taikomas selektyvus teisingumas. Vakaruose nuogąstaujama, kad dėl prezidento galios konsolidacijos bei oligarchinių verslo struktūrų net pasirašius susitarimus Ukraina vengtų juos įgyvendinti.
Priminsime, kad iki šiol Ukraina gerokai sumažino taikomus muitų tarifus ir priartėjo prie ES keliamų laisvosios prekybos sąlygų, o ES prekių eksporto apimtys į Ukrainą per pastaruosius trejus metus išaugo nuo 17,4 iki 23,7 mlrd. eurų, tačiau tesudarė šiek tiek daugiau nei 1 proc. visos ES išorinės prekybos apimties. Todėl laisvosios prekybos susitarimas būtų abipusiškai naudingas: būtų sudarytos palankesnės sąlygos vakarietiškų prekių eksportui į Ukrainą, o kartu skatinamas Ukrainos ekonominis augimas. Ekonomistų tyrimuose skaičiuojama, kad ES vien maisto pramonė dėl laisvosios prekybos galėtų sulaukti 860 mln. eurų papildomų pajamų, o bendras gerovės didėjimas trumpuoju laikotarpiu ES galėtų siekti iki 1 proc.
Tiesa, Ukraina reguliacinių normų nepriėmė kaip visa apimančio paketo ir taiko jas selektyviai. Toks neaiškumas dėl ateities skaldo ir šalies gyventojus: prieš kelerius metus paramą suartėjimui su ES išreikšdavo apie 60 proc. visuomenės nuomonės tyrimuose dalyvaujančių respondentų, o turėdami pasirinkimo galimybę vakarietišką kryptį palaiko 41 proc., Eurazijos – jau 32 proc. ukrainiečių.

ES dilemos sprendžiant Ukrainos klausimą

Nesėkminga ES taikyto principo „daugiau paskatų už daugiau reformų“ praktika verčia ES nuogąstauti, kad sutarčių pasirašymas avansu reikštų esminių demokratijos, teisės viršenybės principo, skaidrumo vertybių išdavystę, o kartu – ES, kaip moralinio autoriteto, griūtį. Kaip pabrėžia politologas Saulius Spurga, ES išlieka vertybinis Europos valstybių susivienijimas, keliantis ir normatyvinius tikslus, todėl pernelyg pragmatiška ar nuolaidžiaujanti politika galėtų likti nesuprasta. Dėl to kritikos sulaukia ir Lietuva, kuri dėl ekonominių bei geopolitinių priežasčių yra viena aktyviausių Ukrainos suartėjimo šalininkių.
Lūžiniu klausimu šiame akligatvyje laikomas septyneriems metams kalėjimo 2011-aisiais nuteistos ekspremjerės Julijos Tymošenko likimas. Su prezidentu V.Janukovyčiumi konfrontavusi opozicijos politikė nemalonės sulaukė dėl to, kad eidama vyriausybės vadovo pareigas pasirašė Ukrainai nepalankią dujų tiekimo sutartį su Rusija. Vakaruose ši byla laikoma politine ir įrodančia, kad teisės normos tebėra taikomos selektyviai, todėl reikalaujama J.Tymošenko paleisti. Dėmesio tam nestokoja Vokietija, siūlanti politikei galimybę gydytis Berlyne.
Vis dėlto, kaip pabrėžė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, šiuo lūžiniu metu daugiau nei 45 mln. gyventojų valstybės likimas negali būti tiesiogiai priklausomas nuo vienintelės politikės padėties. Be to, asociacijos sutarties pasirašymas tebūtų pirmas žingsnis, po kurio eitų ratifikavimo procesai ES narių parlamentuose, sukuriantys palankią terpę spausti Kijevą vykdyti demokratines bei teisines reformas. To pavyzdys, pasak B.Juodkos, yra pati Lietuva, kuri dėl lietuvių verslininkų Serbijoje diskriminavimo bei kitų diplomatinių nesutarimų ilgą laiką buvo vienintelė neratifikavusi Serbijos stabilizacijos ir asociacijos sutarties su ES.
Be to, šių metų kovo mėnesį Lietuvoje viešėjęs JAV pereinamųjų demokratijų projekto direktorius Bruce‘as Jacksonas teigia, kad ES santykis su Rytų partnerystės valstybėmis yra „ne santuoka, bet susitikinėjimas“. Todėl, pasak analitiko, ES galėtų lanksčiau žvelgti į partnerystės valstybių politikų veiksmus vien tam, kad ištrauktų jas iš Rusijos orbitos. Būtent todėl tarp svarbiausių Lietuvos prioritetų atsiduria siekis, kad per Vilniaus viršūnių susitikimą lapkritį būtų pasirašyta sutartis tarp ES ir Ukrainos.

Prieš du dešimtmečius dažniausiai verslą kurdavę su bendraminčiais, šiandien dauguma lietuvių verslininkų – individualistai: net 61 proc. visų šalyje registruotų įmonių turi tik vieną akcininką. Kodėl partnerystė versle neišlaiko išbandymų?

Atkurtos nepriklausomybės pradžioje retas kuris verslumo gyslelę turintis pilietis nuspręsdavo verslą kurti vienas. Dažniausiai keli bendraminčiai, sunešę savo santaupas, imdavosi tuo metu labai pelningos, bet kartu ir pavojingos prekybos, o uždirbtus pinigus vėliau jau investuodavo įvairiose srityse.
Verslininkas Aurelijus Rusteika, pradėjęs verslą kurti su partneriais, o šiuo metu vienas valdantis visas “Topo grupės” akcijas, tvirtina, kad pradėti verslą drauge su partneriu yra lengviau nei vienam tiek finansiškai, tiek psichologiškai: yra su kuo pasitarti, pasidalyti mintimis, bendradarbiaujant gimsta daugiau idėjų, daugiau objektyvaus įžvalgumo.
„Pradedant verslą pradinis kapitalas įnešamas lygiomis dalimis, todėl kiekvienam akcininkui tai gerokai lengvesnė finansinė našta. Dar vienas pranašumas – efektyvumas. Dirbant komandoje greičiau pasiekiama gerų rezultatų atskiruose verslo segmentuose. Tai vyksta, kai partneriai pasidalija ir kuruoja atskiras sritis (pvz., pardavimą, finansus, logistiką), kuriose turi daugiau asmeninės patirties ar kompetencijos“, – mano A.Rusteika.
Vis dėlto, nors daugelis Lietuvos verslininkų verslą pradėjo su bendraminčiais, šiandien didžiąsias šalies bendroves dažniausiai valdo ar bent jau sprendžiamąją galią savo rankose sutelkę vieninteliai akcininkai arba vienos šeimos nariai. Registrų centro duomenimis, vienintelį akcininką turi 56,3 tūkst., arba 61 proc., visų Lietuvos uždarųjų akcinių bendrovių.
Investicinės bankininkystės bendrovės “Hortus Investment Banking” direktorius Valdemaras Vaičekauskas patvirtina, kad brandaus verslo savininkų skyrybos vyksta ir toliau: bendrovės ekspertams labai dažnai tenka ieškoti variantų, kaip padėti išsiskirti į verslo santykių akligatvį patekusių įmonių bendrasavininkiams.
Ekspertų nuomone, palyginti su užsienio šalimis, Lietuvoje verslo partnerysčių mažiau, nes lietuviai verslininkai – individualistai. „Lietuvos įmonėse dažniausiai būna pagrindinis akcininkas. Mūsų toks mentalitetas, kad turėsiu mažai, bet savo, negu daug ir su kuo nors dalysiuosi. Matome, kas darosi su klasteriais, bendrais eksporto projektais: kelios tekstilės įmonės ėjo su bendru ženklu į užsienį ir susipešė net nepradėjusios kalbėtis su potencialiais produkcijos pirkėjais. Turime priaugti, kad partnerystė taptų verslo dalimi“, – svarsto Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Išskyrė skirtingos pareigos

Kodėl didelius verslus išauginę partneriai nesugeba dirbti kartu? DNB banko Vilniaus verslo regiono vadovas Edvardas Uziala apibendrina, kad verslo partnerių skyrybos dažniausiai įvyksta dėl išsiskyrusių interesų. „Vieni į plėtrą orientuojasi ir nori rizikuoti, kiti užsidirbę jau nori į pensiją išeiti ir atsiimti pinigus, vieni turi didesnį rizikos apetitą, kiti mažesnį. Tas požiūris kinta ir su amžiumi – vienus sprendimus gali priimti 18-os, kitus – 40-ies metų“, – pagrindines priežastis vardija E.Uziala.
Išsiskyrus akcininkų požiūriui į riziką šiuo metu į dvi įmones skyla prieš porą dešimtmečių įkurta viena didžiausių Lietuvoje investicinių bendrovių „Invalda“. Artimiausią mėnesį turėtų paaiškėti, kaip akcininkai, iš kurių nė vienas neturi sprendžiamosios galios, pasidalys turtą.
Investicijų banko „Finasta“ Kapitalo rinkų departamento analitikas Tadas Povilauskas mano, kad vieni „Invaldos“ akcininkai nori tęsti rizikingesnę veiklą, o kiti jau planuoja nusiraškyti užsidirbtus vaisius. „Šioje grupėje nėra nė vieno lyderiaujančio akcininko, kuris turėtų 50 proc. akcijų, – daugiausiai, apie 25 proc., turi Irena Ona Mišeikienė. Šias akcijas ji paveldėjo po Dailiaus Juozapo Mišeikio mirties ir jos investiciniai tikslai skiriasi nuo „Invaldos“: greičiausiai jos tikslas yra išsaugoti pinigus, o ne agresyviai investuoti. Be to, galima spėti, kad ir kitų akcininkų – Dariaus Šulnio, Alvydo Banio, Vytauto Bučo interesai ir norai panaudoti pinigus yra išsiskyrę. Juolab kad 2007 m. D.J.Mišeikis su A.Baniu jau buvo pasitraukę iš įmonės ir sugrįžo 2009 m. gelbėti bankų stipriai prispaustos „Invaldos“. Jie išpirko konvertuojamas obligacijas, nes nenorėjo, kad žlugtų jų įkurta įmonė, o dabar gal vėl kilo noras pasitraukti“, – komentuoja T.Povilauskas.
Praėjusių metų pabaigoje išsiskyrė ir po 50 proc. įmonės „Topo Technika“ akcijų turėjusių verslininkų A.Rusteikos bei Mindaugo Skalandžiūno keliai. Ši įmonė valdė „Topo centro“ prekybos tinklus Vakarų Lietuvoje, tad visas akcijas iš buvusio partnerio įsigijęs M.Skalandžiūnas sukūrė naują prekybos centrą – „Technorama“. Beje, A.Rusteikai tai jau antras išsiskyrimas: 2008 m. jis pasuko skirtingais keliais su pagrindiniu savo partneriu – „Topo grupę“ (buvusią UAB „AG Group“) nuo pat pradžių kartu kūrusiu Giedriumi Jarmalavičiumi.
„Verslo partneriai išsiskiria tuomet, kai akcininkų pozicijos įmonės valdymo srityje tampa nelygiavertės, tai yra kai vienas akcininkas eina vadovaujamas pareigas, o kitas – ne. Anksčiau tokia situacija buvo susiklosčiusi valdančioje „Topo grupės“ įmonėje („AG Group“). O Klaipėdos regione verslą valdžiusios įmonės bendrasavininkis, turintis 50 proc. akcijų, taip pat buvo įmonės direktorius, ir, nesilaikant verslo susitarimų, sklandus bendradarbiavimas tapo neįmanomas“, – išsiskyrimo priežastis įvardijo A.Rusteika, šiuo metu valdantis 100 proc. „Topo grupės“ akcijų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Susitarimu yra siekiama įtvirtinti bendradarbiavimą, kurio pagrindu Antalijoje būtų sudarytos sąlygos aplinkai draugiškų elektromobilių plėtrai. Ši praktika jau taikoma pirmaujančiuose pasaulio miestuose.

Bendradarbiavimo programa bus nukreipta į infrastruktūros plėtrą Antalijos savivaldybėje. Svarbiausia jos dalis – nuo 2011 m. pabaigos „Bursa Oyak Renault Automobile Plants“ gaminamos įkrovimo stotelės.

Susitarimą pasirašė Antalijos miesto meras prof. dr. Mustafa Akaydınas, „Ulaşım A.Ş.” valdybos pirmininkas Bülentas Yıldırımas, „Renault MAIS” generalinis direktorius Ibrahimas Aybaras ir „Oyak Renault” generalinis direktorius Tarikas Tunalıoğlu.

Paskatintos sėkmingų derybų, „Renault” ir Antalijos miesto savivaldybė nusprendė populiarinti Turkijoje, Antalijos mieste, įsikūrusios „Oyak Renault Automobile Plants” gamyklos elektromobilius, taip siekdami sumažinti CO2 emisiją ir globalinį atšilimą skatinančius veiksnius. Iki 2012 metų pabaigos bus suburta komanda, kuri rūpinsis kasdieniam elektromobilių naudojimui pritaikytos infrastruktūros plėtojimu mieste.

Sudaryta darbo grupė bus atsakinga už šias veiklas:

Didinti projektų, plečiančių naudojimąsi elektromobiliais aplink įkrovimo stotelių ašį, skaičių, diegti ir plėsti elektromobiliams skirtų įkrovimo stotelių tinklą, kurti specifinius projektus dideliems užsakymams, viešosioms erdvėms ir užmiesčio zonoms, peržiūrėti įkrovimo stotelių elektromobiliams diegimą ir naudojimą numatančią įstatyminę bazę.

„Renault Mais” generalinis direktorius İbrahimas Aybaras po susitarimo pasirašymo teigė: „Jau seniai mūsų darbotvarkėje buvę elektromobiliai dabar yra realaus gyvenimo dalis… Būdami automobilių pramonės dalis, privalome būti atsakingi ir prisidėsime prie galimos ekologinės katastrofos pasaulyje stabdymo. Džiaugiamės galėdami bendradarbiauti su Antalijos miesto savivaldybe vykdant „Renault” sukurtų elektromobilių plėtrą, leisiančią apsaugoti žmonių gyvybes ir sumažinti neigiamą poveikį aplinkai.”

„Oyak-Renault” generalinis direktorius Tarıkas Tunalıoğlu sakė: „2011 metų pabaigoje pradėjome elektrinės „Fluence” versijos masinę gamybą. Nuriedėjusi nuo konvejerio, kur gaminami dar trys kiti mūsų modeliai, elektra varoma „Fluence” buvo pristatyta pasaulinei rinkai. Nuo praėjusio rugsėjo tiekiame „Fluence ZE” visame pasaulyje, iš kur beatkeliautų kliento užsakymas. Praėjus vieneriems metams nuo gamybos pradžios, tūkstančiai „Fluence ZE” automobilių buvo išsiųsti iš Bursos į Prancūziją, Vokietiją, Ispanija, Angliją, Belgiją, Angliją, Šveicariją, Austriją, Portugaliją, Italiją, Izraelį ir Daniją. Tai yra revoliucinis pokytis, o „Oyak-Renault Automobile Plants“ yra šios revoliucijos pradininkė Turkijos automobilių pramonėje. Infrastruktūra, kuri bus naudojama elektromobilių populiarinimui mūsų šalyje, yra be galo svarbi. Esame pagerbti šio bendradarbiavimo, leisiančio Antalijai tapti vienu iš pirmųjų miestų šiame revoliuciniame pokytyje.”

Antalijos miesto savivaldybė:

Turkijos turizmo sostinę Antaliją kiekvienais metais aplanko milijonai vietinių ir užsienio keliautojų, ieškančių puikaus smėlio, jūros, saulės ir įdomios istorijos. Antalija – vieta, kur žalia susitinka su mėlyna, įrodo, kad pramonė nebūtinai turi daryti neigiamą poveikį turizmui. Antalijos miesto savivaldybė įvairiomis investicijomis prisideda prie turizmo, ekonomikos, pramonės, kultūros ir infrastruktūros plėtros. Ekologiškos energijos svarbą įrodė „Saulės miesto” („Güneşev“) projektas, kurio dalyviai patys gamino baldus, sodino gėlės ir kitus augalus. Antalija taip pat išsiskiria kaip pirmoji iš visų savivaldybių, pradėjusi naudoti elektromobilius. Antalijos miesto savivaldybė didžiuojasi pasirašiusi susitarimą, leisiantį pagerinti oro kokybę mieste.

„Renault”:

Siūlydama visą spektrą nulinės emisijos automobilių, „Renault” yra viena iš pasaulinių elektromobilių plėtros lyderių. „Renault-Nissan” aljansas visame pasaulyje į elektromobilių plėtrą investavo 4 mlrd. eurų.

Šiuo atveju Turkija vaidina svarbų vaidmenį, kadangi šioje šalyje „Renault” užima stiprias pozicijas pramoniniu ir komerciniu atžvilgiais. Vienas iš pirmųjų „Renault” elektromobilių „Fluence Z.E.” yra gaminamas „Bursa Oyak Renault Automobile Plants“ gamyklose.

Kartu su partnere „Nissan” siūlydama visą gamą įperkamų ir visiškai elektrinių asmeninių ir komercinių lengvųjų automobilių, „Renault” siekia tapti nulinės emisijos transporto lydere. Įmonė yra pristačiusi keturis elektra varomus modelius: „Fluence Z.E.”, „Kangoo Z.E.”, „Twizy” ir „ZOE”. „Renault” ir „Nissan” pasirašė daugiau nei 100 bendradarbiavimo sutarčių su vyriausybėmis ir vietiniais akcininkais visame pasaulyje, siekdama vykdyti elektromobilių plėtrą ir komercializaciją.

Susitarimai su Stambulo, Ankaros, Gaziantepo ir Kocaeli miestais Turkijoje taip pat buvo pasirašyti remiantis minėtais siekiais.