Tag Archive | "Paryžiaus klimato kaitos konferencija"

Klimatą šildo ir Lietuva

Tags: , , , , , ,


Shutterstock

Nepaisant kruvinojo lapkričio 13-osios penktadienio įvykių, Paryžiuje lapkričio 30-ąją turėtų prasidėti viena didžiausių Prancūzijoje kada nors vykusių tarptautinių konferencijų – Paryžiaus klimato kaitos konferencija. Renginys, geriau žinomas kaip COP21, yra Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalių konferencija.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Paryžiuje tikimasi pasirašyti tarptautinį ir pasaulinį susitarimą, kad klimato temperatūra nekiltų daugiau kaip 2 °C. Lietuvai tolima problema? Ne, ypač jei vairuojate visureigį, o namų šilumai palaikyti iškastinį kurą neaiškias medžiagas.

Prognozuojama, kad į lapkričio 30–gruodžio 11 d. renginį Paryžiuje suplūs maždaug 50 tūkst. dalyvių, 25 tūkst. šalių valdžios deleguotų atstovų, nevyriausybinių organizacijų narių ir kitų dalyvių iš 195 šalių.

Kas, jeigu šalys pasirašys susitarimą, keisis Lietuvoje, kuri klimato atšilimą skatinančių teršalų – šiltnamio efektą sukeliančių dujų – išmetimą ir taip gerokai sumažino?

Lietuvos rezultatas bendroje lentelėje geras. Nors Lietuva 2011 m. ES buvo antra po Latvijos, kuri per 21-us nepriklausomybės metus šiltnamio dujų išmetimą sumažino 55,7 proc. (2013 m. 58 proc.), Paryžiaus susitarimas, kuris įsigaliotų nuo 2020 m., žaidimo taisykles gali pakoreguoti. Pastarasis dokumentas, kuriuo šalys įsipareigojo sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį – Kioto protokolas, pagal jį 2008–2012 m. išmetimas turėjo sumažėti 8 proc., palyginti su 1990-aisiais.

Aplinkos ministerijos (AM) Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys aiškina, kad antrasis Kioto protokolo periodo susitarimas (2013–2020 m.) apima tik 37 labiau išsivysčiusias valstybes, kurios išmeta 14 proc. visų šiltnamio dujų. Taigi Paryžiuje planuojamas pasirašyti susitarimas turėtų apimti kiek įmanoma daugiau šalių yra labai svarbus dėl spėriai besivystančių, ekonomiškai jau stiprių, bet „taršių“ šalių – Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitų.

Lietuva Paryžiuje dalyvaus kaip ES bloko narė, todėl laikysis bendros pozicijos. Vis dėlto konferencijos virtuvė sudėtinga: blokų pozicijos sutariamos iš anksto, pačios konferencijos metu jos vėl derinamos kas rytą, tačiau balsuoja kiekviena šalis atskirai, tad nežinia, ar vienai pateikus naujus reikalavimus ir sąlygas prie derybų stalo nereikės sėsti iš naujo.

„Pati skausmingiausia vieta, kad reikia visų šalių pritarimo. Nors JT sprendimai apibendrinami, balsuojant viena ar kita šalis gali turėti savo sąlygų ar reikalavimų, – apie sudėtingą darbą stengiantis suderinti COP21 interesus pasakoja V.Auglys. – O reikalavimai tikrai gali būti skirtingi, nes skiriasi šalių ekonominė padėtis, technologinės galimybės. Tarkime, besivystančios valstybės ragina atsižvelgti į istorinę atsakomybę. Vakarai vystėsi, naudojo išteklius tų šalių, kuriose buvo jų kolonijos, todėl esą dabar būtent Vakarai pinigais, technologijomis ar kitaip turi padėti toms šalims mažinti taršą.“

Lietuva gyvena pagal ES darbotvarkę – lygiuojasi į ES klimato politikos ir energetikos paketo tikslus. Pagrindinis jo siekis, kad iki 2020 m. ES šalys 20 proc. sumažintų išmetamų šiltnamio dujų kiekį, 20 proc. padidintų atsinaujinančios energijos dalį ir energijos vartojimo efektyvumą.

Lietuvai keliami tikslai – 23 proc. didesnė atsinaujinančios energijos dalis ir 17 proc. didesnis pramonės ir namų ūkių energijos vartojimo efektyvumas. Kito laikotarpio – 2020–2030 m. kartelė dar aukštesnė: šiltnamio dujų išmetimą ES turės sumažinti 40 proc. Tačiau neaišku, ar po susitikimo Paryžiuje tokių siekinių nereikės šiek tiek pakeisti.

„ES yra žalia, atsakinga, remia atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą, taršos mažinimą, tačiau bet kokios tarptautinės derybos lemia ir ES siekius. Juk visos pastangos kreipiamos tam, kad klimato temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 °C. Tad dabar visos šalys pateikia savo įsipareigojimų galimybes – kiek šiltnamio dujų gali išleisti. Tačiau, jei to nebus gana, turės arba prisidėti daugiau šalių, arba jų keliami tikslai turės būti ambicingesni“, – svarsto AM atstovas.

Jis priduria, kad jei neužteks šalių savanoriškumo, prireiks finansinių, technologinių, administracinių priemonių: „Tai daug klausimų: ir emisijos mažinimas, prisitaikymas prie klimato kaitos padarinių, žalos švelninimas, ir pagalba finansais ar technologijomis. Net veiksmų ir šiltnamio dujų apskaitos skaidrumas: išsivysčiusios šalys vykdo griežtą apskaitą, kitos į tai žiūri ne taip atsakingai.“

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius svarsto, kad Lietuvos situacija priklausys nuo ES konteksto, tačiau galimas daiktas, jog šalims keliami rodikliai, kuriuos reikia pasiekti, skirsis ir nebus lyginami tik su 1990 m.: „Kadangi Lietuvos situacija dabar yra geresnė, ir tikslai gali būti griežtesni. Žinoma, kol kas neaišku, kaip bendras ES tikslas – 40 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį – bus paskirstytas šalims. Gal viena emisiją turės mažinti 80 proc., o kita 20 proc.“

„Žali“ Lietuvos rezultatai – savaime?

Vis dėlto Lietuva, palyginti su baziniais 1990 m., 2013 m. šiltnamio dujų išmetimą sumažino 58 proc., o didžiausio teršėjo – energetikos sektoriaus išmetamos šiltnamio dujos per 21 metus sumažėjo kone trigubai, arba 63,9 proc.

Ekspertai sako, kad daugiausia tokį rezultatą lėmė 1990–1992 m. įvykiai, kai Lietuvos ekonomika ir pramonė pasikeitė kardinaliai, žlugo nemaža dalis taršios pramonės įmonių. Antai 1990 m. paveldėjusi daug energijos reikalaujančią ekonomiką, Lietuva išmetė beveik tris kartus daugiau šiltnamio dujų nei 2011-aisiais. „Tarkime, Elektrėnai dirbo visu pajėgumu: gamino elektrą Rytams, aprūpino SSRS, o paskui juk jau nebebuvo tokios didelės gamybos“, – primena Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas M.Nagevičius.

AM atstovas V.Auglys sako, kad Rytų Europos šalys neretai sulaukia kritikos, neva jų šiltnamio dujų teršalų emisija pasikeitė kone savaime, suprask, žlugus SSRS „ekonomikai“ ir taršioms gamykloms tarša sumažėjo be pačių valstybių pastangų.

„Bet mums tai kainavo kita prasme: sugriuvo ekonomika. Žinoma, ji buvo tarši: staklių pramonė, neaiškios paskirties karinės gamyklos. Tačiau buvo investuojama į pažangesnes technologijas. Negalvodami apie aplinką turėjome rūpintis energijos ištekliai, jų kaina ir atviroje kovoje konkuruoti su pasauline rinka. Turėdami brangius išteklius turėjome plėtoti pramonę kita linkme“, – Lietuvos poziciją gina V.Auglys.

Jis primena, kad, nepaisant šio persiorientavimo, buvo ir daugiau veiksnių – Lietuva siekė energetinės nepriklausomybės, o tai buvo postūmis atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai.

Pavyzdžiui, reikšmingas indėlis šioje srityje – ir biokuro ar vėjo energijos panaudojimas. Iš biokuro gaminama šilumos energija šiuo metu sudaro daugiau kaip pusę centralizuoto šildymo, o po trejų metų, kaip prognozuoja ekspertai, jo dalis sieks ir 80 proc. 2015-ieji apskritai yra lūžio metai Lietuvos energetikoje: pirmą kartą šilumos ūkyje biokuro bus sunaudota daugiau nei gamtinių dujų – 54 proc. O juk kadaise gamtinės dujos šildymo ūkyje sudarė 90 proc.

„Kai atgavome nepriklausomybę, praktiškai visa šiluma buvo gaminama iš iškastinio kuro, iš gamtinių dujų, mazuto, – primena M.Nagevičius. – Biokuras CO2 požiūriu neutralus: tai likutinis produktas, kuris gali likti miške, jį sugeria kitoje vietoje augantis medis, o deginant CO2 neišmetama. Taigi biokuras, kurio panaudojimas vis didėja, neišmeta CO2, todėl bendra CO2 emisija mažėja.“

V.Auglys sako, kad biokuro deginimas klimato kaitos požiūriu yra pozityvus dalykas, tačiau gali kelti kitų problemų – oro kokybės suprastėjimo. „Gali būti smogo, kietųjų dalelių padidėjimo, padidėti sergamumas. Neabejotinai biokuro naudojimas davė didelį postūmį energetinės nepriklausomybės atžvilgiu, bet lazda turi du galus“, – apie oro kokybės suprastėjimą, ypač miestuose, įspėja AM atstovas.

Brangi tarša gali iškeldinti verslą

ES siekiant numatytų tikslų, bus išduodama vis mažiau nemokamų aplinkos taršos leidimų prekybos sektoriui, o jų kaina įmonėms kils. Pasirinkimas lyg ir aiškus: mokėti brangiau ir teršti arba investuoti į tvarią gamybą, technologijas ir mažinti šiltnamio dujų išmetimą.

Apyvartiniai taršos leidimai taikomi energetikoje, chemijos, cemento, stiklo pramonėje. Tačiau kai kurios įmonės negali pasirinkti investuoti į pažangesnes technologijas ir teršti mažiau, nes yra priklausomos nuo išskirtinai vieno energijos šaltinio, pavyzdžiui, kaip stiklo pramonė ar „Achema“ – nuo gamtinių dujų.

Todėl ekspertai neabejoja, kad bet kokios tarptautinės sutartys, kaip ir planuojama pasirašyti Paryžiuje, turi galioti kuo daugiau šalių, kad žaidimo taisyklės būtų vienodos. Logika paprasta: jei vienur griežtų reikalavimų, kad ir brangių taršos leidimų, nėra, įmonėms perkelti gamybą į tas šalis labai paprasta. Kaip ir užsakovams įsigyti produkciją iš šalių, kuriose nėra griežtų ir brangių aplinkosaugos apribojimų, todėl produkcijos savikaina yra mažesnė. Juk, nepaisant to, kurios šalies teritorijoje kenksmingos dujos pateks į atmosferą, jų pavojus klimato kaitai yra toks pat.

„Kovoje su Pietryčių Azijos, Kinijos, Baltarusijos įmonėmis mūsiškės turi mažiau pranašumų dėl energetikos ir aplinkosaugos reikalavimų. Tarkime, kurių trąšų tona bus pigesnė: gaminamų „Achemos“ ar tokios pat gamyklos Gardine? Todėl tarptautiniai įsipareigojimų turi būti bent jau palyginami, kad mūsų pramonė nepatirtų sunkumų ir galėtų konkuruoti panašiomis sąlygomis“, – aiškina AM atstovas V.Auglys.

Europa turi „carbon leakage“ sąrašą, kuriame įvardytos imlios energijai pramonės rūšys – chemijos, stiklo, cemento. Šioms įmonėms taikoma didelė rizika, kad dėl aplinkosaugos reikalavimų jos gali perkelti gamybą už ES ribų, kur brangiai kainuojančio dėmesio aplinkos apsaugai nėra. Todėl ES reikalas – sureguliuoti kad ir nemokamų taršos leidimų skaičių, kad energijai imlias įmones išsaugotų Bendrijos teritorijoje.

„ES tai prižiūri, bet plačioje pasaulio rinkoje visko sužiūrėti negalima, todėl, kai kalbama apie tarptautinius susitarimus, ES tikslas – kad žaidimo taisyklės būtų kuo vienodesnės“, – aiškina V.Auglys.

„Lietuvos ribose statistika gera: CO2 emisija mažėja, nes negaminame elektros energijos, 2016 m. ruošiamės ją importuoti iš kitų šalių, tarkime, Estijos, kur jai pagaminti naudojamas dar taršesnis – skalūnų kuras. Tad CO2 išsiskiria, tik ne mūsų teritorijoje, o įtaka klimato kaitai juk ta pati“, – antrina M.Nagevičius.

Problemos žemės ūkyje ir gatvėse

M.Nagevičius sako, kad siekiant mažinti taršą, lemiančią klimato kaitą, lyg ir aišku, kaip tvarką užtikrinti prekybiniame, taršos leidimais reguliuojamame sektoriuje, tačiau kita teršėjų grupė, kurioje tokių leidimų nėra, – neaiški.

„Manau, kad šiame sektoriuje atsiras kažkokie mokesčiai, vartotojus ir gamintojus motyvuosiantys investuoti į technologijas, kurios leistų į atmosferą išmesti mažiau CO2. Manau, kad taip bus ir Europoje, ir Lietuvoje“, – prognozuoja atsinaujinančios energijos išteklių ekspertas M.Nagevičius.

Sunkiau reguliuojamam – neprekybiniam sektoriui priklauso gyventojų automobiliai ir privatūs jų namai, statybų sektorius, žemės ūkis. „Leidimų čia nereikia, bet sprendimai – būtini“, – įsitikinęs AM atstovas V.Auglys. Jis patvirtina, kad būtent sureguliuoti neprekybinio sektoriaus teršalus, sukeliančius klimato atšilimą, ir bus didžiausias artimiausio meto iššūkis.

V.Auglio teigimu, šio sektoriaus reguliavimas susijęs ir su mokesčių, ir su socialiniais klausimais, todėl galima ne tik taikyti apribojimus, bet ir skatinti. Tarkime, būtina atnaujinti lietuvių automobilių parką. Vairuotojai galėtų mokėti taršos mokestį, tačiau iš specialaus fondo, pirkdami naują ne tokį taršų automobilį – hibridą ar elektromobilį, galėtų gauti kompensaciją. „Mūsų vartojimo kultūra kažkuo primena Rytų, – lygina V.Auglys. – Kažkodėl miesto centre reikia didelio pravažumo automobilių, nors iš tiesų vertingiau mažas ekonomiškas automobilis, hibridas, elektromobilis, o geriausia – dviratis.“

Kaip dar nepopuliaresni, pašnekovo teigimu, galėtų būti vertinami sprendimai siekiant sumažinti žemės ūkio sektoriaus taršą: „Žemės ūkyje išskiriama metano dujų, kurios yra 25 kartus agresyvesnės nei CO2. Turime tvarkyti mėšlą, statyti biojėgaines, tačiau tam reikia investicijų. O juk žemės ūkis – prioritetinė sritis, kuri, manoma, ir taip pernelyg skriaudžiama.“

Nepaisant to, ką pasisekė įgyvendinti, pasak M.Nagevičiaus, čia dar yra ką nuveikti: pradedant elektros energijos importo mažinimu ir atsinaujinančios energijos vartojimo skatinimu, baigiant netaršiais automobiliais ir pastatų renovacija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...