Molenbeko rajonas vakarinėje Briuselio dalyje belgams atrodo kaip kokia uždrausta zona – jie ten be būtino reikalo stengiasi nekelti kojos. Tačiau visai netoli esančio milžiniško parodų centro „Tour&Taxis“ lankytojai, atvykę į Belgiją iš kitų šalių, to dažnai nė nenutuokia, o mėgstantieji ilgesnius pasivaikščiojimus iš ten iki Molenbeko gali neskubėdami nupėdinti per penkiolika minučių.

Rima JANUŽYTĖ

Su Bulgarijos žyde Iva Lazarova taip ir padarome – šviečiant skaisčiai birželio saulei lėtai kiūtiname į vakarų pusę siauromis ir labai spalvingomis gatvelėmis. Matome daugybę kitų rasių, kitų tikėjimų žmonių, bet mums, turistėms, tai kur kas įdomesni vaizdai negu miesto centre parduotuvių vitrinose išdėlioti tūkstančiai suvenyrinių besišlapinančių berniukų.

Po poros valandų, apsukusios kelis ratus mu­sulmonų rajone, grįžtame į „Tour&Taxis“ vyks­tantį renginį. Mus čia pakvietusiems Europos žurnalistų centro vadovams giriamės, kaip puikiai ir turiningai praleidome popietę, o bulgarė kolegė net parsineša laimikį – interviu su atsitiktinai sutikta kirpyklų verslą Molenbeke įsukusia tautiete.

Mūsų klausytojų reakcija pribloškia: su siaubu jie klausia, ar mums nieko nenutiko. Ir aiškina, kad taip laimingai iš Molenbeko skersgatvių ištrūkome tik per atsitiktinumą. Liepia daugiau ten kojos nekelti – nesvarbu, kad vidury dienos, nesvarbu, kad dviese, nesvarbu, kad gatvėse verda gyvenimas, darželių auklėtojų lydimi vaikštinėja maži musulmoniukai. „Baltajam“ ten eiti nevalia.

Iki pat lapkričio 13-osios tokia belgų nuostata labai abejojau. Kokie paranoikai. Bijoti kelti koją į tokį iš pažiūros ramų rajoną atrodė tas pats, kas nevaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis baiminantis, kad vieną dieną ant galvos nukris varveklis.

Vis dėlto visuotinė praėjusio penktadienio nuotaika „o kas, jei ten būčiau aš“ akimirkai įsuko ir mane. Naktį iš penktadienio į šeštadienį sulaukiau ir panašaus nerimo kupino Ivos laiško: „Pameni, mes gi ten ėjome? Dviese. Gal net prasilenkėme su tuo teroristu.“

Žinoma, kad nei prasilenkėme, nei ką. Tačiau vis tiek atsidarau „Google Maps“ ir dar kartą atidžiai išstudijuoju Briuselio žemėlapį. Vienas iš penktadienį Paryžiuje rusišku kalašnikovu žmones šaudžiusių nusikaltėlių gyveno ir kruvinus planus su bendrininkais rezgė Mo­lenbeke. Tačiau baimė aplanko tik vieną akimirką. Molenbekas dėl lapkričio 13-osios, penktadienio, įvykių man netapo baisesnis. Nei musulmonai. Nei imigrantai. Nei pabėgėliai.

Apie savo emocijas čia tiek daug prirašiau tam, kad paskui reportaže joms liktų kuo mažiau vietos. Nors logiškai paaiškinti, kas penktadienį įvyko Paryžiuje, sunkiai sekasi net Prancūzijos lyderiams, vis dėlto tai nėra nepaaiškinama.

Teroristai siekia sukelti paniką, chaosą, įbauginti, priversti nekelti kojos į jų teritorijas – tebūnie tai Molenbekas, Paryžiaus priemiesčiai ar Irako ir Sirijos platybės, kuriose savas taisykles bando įvesti „Islamo valstybė“ (ISIS).

Lygiai taip pat elgiasi maži vaikai. Įsivaizduokite, kad kokia nors mama yra Prancūzija, o jos dvimetis vaikas – džihadistas. Paly­gi­ni­mas gal šiurkštokas, bet kai kuriomis akimirko­mis, galiu prisiekti, visos motinos yra kažką pa­našaus pagalvojusios. Kai tas pyplys užsimano po visus namus ištaršyti drabužių spintos tu­rinį ar sukramtyti dešimtą šokoladinį saldainį ir jam to pagrįstai neleidžiama, jis krinta ant grindų, sukeldamas sunkiai pakeliamą decibelų audrą.

Jei tai nepadeda, jis, žinodamas motinos silp­nąsias vietas, gali griebtis ir radikalesnių priemonių: mėtyti daiktus ar net griebtis smurto prieš save, pavyzdžiui, trankyti galvą į sieną. Mama jaučia bejėgiškumą, išgąstį, gal net paniką. Mėgina sustabdyti atžalą įkalbinėjimais, o galiausiai verkdama kapituliuoja. Ma­žasis smurtautojas švenčia pergalę ir išsilupa saldainį. Ir įsitikina, kokia priemonė yra veiks­mingiausia norint kitą kartą pasiekti sa­vo.

Vaikų mušti negalima. Tačiau teroristus – privaloma.

Vis dėlto mandagi maža mergaitė su pašėlusiu bendraamžiu isteriku neturi nieko bendro. Kaip ir ramų gyvenimą Paryžiuje, Dakare, Vilniuje gyvenantis musulmonas nieko bendro neturi su džihadistais, Prancūzijos sostinėje išžudžiusiais beveik pusantro šimto žmonių. Kaip ir reali grėsmė nudardėti nuo supuvusio til­to, ant kurio dabar stovi, su iracionalia bai­me, kad vieną dieną kur nors tapsi teroristų auka.

Nobelio premijos laureatas Paulas Krug­manas straipsnyje „Fearing Fear Itself“ („Bijoti pačios baimės“) neabejoja, kad būtent baimė yra reakcija, kurią tikisi sukelti teroristai. Štai kad ir kandidato į JAV prezidentus Jebo Busho argumentas, kad terorizmas – tai organizuotas pasikėsinimas sunaikinti Vakarų civilizaciją. „Nė velnio. Tai organizuotas pasikėsinimas sukelti paniką, o tai ne tas pats. O tokie pareiškimai, dėl kurių ištirpsta skirtumas tarp panikos sukėlimo ir sunaikinimo, teroristus parodo dar galingesnius, negu jie iš tikrųjų yra, ir prisideda prie pagrindinio tikslo įgyvendinimo“, – rašo P.Krugmanas.

Psichologė Giedrė Putelytė antrina, kad te­ro­ristai tikisi, jog sėdami baimę, paniką, nerimą, nesaugumą galės priversti vyriausybes elgtis jiems naudingai: „Pagal tai, kaip jiems pavyksta pasiekti psichologinį efektą, galima vertinti teroristinės strategijos sėkmę arba nesėkmę.“

Džihadistų eros pabaiga?

Kaip vertinti šią teroristų ataką iš islamistų perspektyvos? Kaip sėkmę ar kaip fiasko? Žvelgiant į visą kontekstą gali susidaryti įspūdis, kad islamo radikalai – teroristai švenčia pergalę. Ir net tampa turinčiaisiais savotišką terorizmo monopolį. Neįveikiamą ir neišnaikinamą, įsišaknijusį kiekvieno radikalo sąmonėje.

Šiomis dienomis po socialinius tinklus klaidžioja jaunos palestinietės vaizdo įrašas. Kol Izraelio medikai teikia pagalbą jos mažamečiam sūnui, ji gydytojui aiškina, kad mirtis nei jai, nei jos vaikui, nei bet kuriam kitam palestiniečiui nieko nereiškia: „Dievas duoda, Dievas ir atima. Gal mirsiu šio pokalbio metu. Tai nieko nereiškia. Mirtis nieko nereiškia. Mano dukrelė mirė man ant rankų. Ir kas iš to? Aš dėl to nenumiriau.“

„Tuomet kam atvežei čia savo vaiką, kodėl jį gydai?“ – musulmonės klausia žydų gydytojas. O ši toliau aiškina, kad tik vykdo pareigą, kad visa kita – Dievo rankose. „Jei reikėtų mirti už Jeruzalę, mirtų kiekvienas palestinietis – nuo mažo vaiko iki vyriausio senelio. Mes turime teisę į Jeruzalę. Ji mums priklauso. Dėl jos verta kovoti, verta mirti.“

„Bet argi norėtum, kad tavo vaikas užaugęs taptų džihadistu?“ – vėl klausia gydytojas. Tuo metu į palatą besišypsančių gydytojų lydimas įvežamas prie lašelinės prijungtas moters vaikas. O ši irgi taip pat šiltai šypsodamasi atsako: „Taip. Jeigu tai dėl Jeruzalės.“

Nežinia, ar šis vaizdo įrašas nėra klastotė (labai tikėtina, kad taip), tačiau aistras jis tikrai kursto – klausantis šios jaunos, iš pažiūros labai mielos ir švelnios moters žodžių atrodo, kad įveikti teroristų neįmanoma. Kad kiekvienas mažas musulmonų šeimoje užaugęs berniukas yra potencialus teroristas.

Toks kaip antiislamofobinės Prancūzijoje veikiančios musulmonų grupės vadovas Yasseras Louati ir jo žodžiai paskęsta tyruose. „Tie teroristai – ne mūsiškiai. Jie tik subproduktas mūsų visuomenių, eksportuojančių savo karą svetur ir nepatiriančių jokių pasekmių namie“, – aiškina Y.Louati. O televizijos žurnalistai jo prisispyrę vis klausia: „Jeigu atsiribojate nuo šių išpuolių, kodėl apie juos iš anksto neperspėjote visuomenės? Kodėl neužkirtote tam kelio?“

Y.Louati tik skėsteli rankomis ir dar kartą televizijos kameroms pakartoja, kad niekada nėra turėjęs nieko bendro su jokiais teroristais. Televizijos laidos vedėjų jo atsakymas, regis, neįtikina. Kaip ir daugybės įniršusių europiečių, kuriems emocijos paprasčiausiai užgulė ausis.

O dar statistika. 2011-aisiais sunitai trečius metus iš eilės buvo atsakingi už didžiausią terorizmo aukų skaičių visame pasaulyje. Tais metais sunitai įvykdė daugiau nei 5,7 tūkst., arba 56 proc., išpuolių, o nuo jų rankų žuvo 70 proc. iš visų 12 533 terorizmo aukų.

Dar 24 proc. aukų nusinešė šiitų išpuoliai. Taigi 2011 m. musulmonai buvo kalti dėl 94 proc. teroristinių išpuolių aukų.

Tačiau 2011-aisiais į sceną įžengė ISIS, o is­la­mistų išpuolių bei jų aukų skaičius dar labiau išaugo ir dabar islamistų išpuoliai sudaro beveik 100 proc. visų teroristinių atakų pasaulyje.

JAV valstybės departamento duomenimis, 2013 m. pasaulyje buvo surengtos 9707 teroristinės atakos, nusinešusios daugiau nei 17,8 tūkst. gyvybių. Dar 2990 žmonių buvo pagrobti arba paimti įkaitais.

Trečdalį iš šių nusikaltimų įvykdė viena iš trijų islamistų organizacijų – Talibanas, ISIS ir „Boko Haram“, nors planetoje šiandien egzistuoja per 50 islamistinių teroristų grupuočių.

Tačiau norvegas Andersas Behringas Breivikas nebuvo islamistas. Ir ne islamistai pirmieji išrado terorizmą. Jie tik perėmė Europoje viešpatavusias tradicijas ir savaip jas interpretavo. Vadinasi, tai geros žinios. Juk lengviau išnaikinti tai, ką gerai supranti ir pažįsti. O jei dar turi tam išteklių ir politinės valios, nieko nėra neįmanoma.

Be to, psichologai atkreipia dėmesį, kad ir priešas nėra toks jau galingas, kokiu dedasi. Šaudydami į nekaltus žmones teroristai tik atskleidžia savo silpnumą, o toks susidorojimas liudija, kad jie patiria desperaciją ir netrukus juos apims tikra agonija.

Savo paskyroje socialiniame tinkle „Face­book“ politologas Lauras Bielinis neabejoja, kad terorizmas yra įveikiamas ir tokia valanda išauš jau netrukus: „Pasveriant Europos ir teroristų galimus karinius, žmogiškuosius, intelektualinius bei moralinius potencialus, galima tvirtai teigti, kad teroristai nieko nelaimės, jie bus išgaudyti, sunaikinti, demoralizuoti. Taigi, užjausdamas ir solidarizuodamasis su Paryžiumi, manau, kad teroristai jau yra pralaimėję. Jų dabartiniai teroristiniai aktai sietini su siekiu priminti apie save ir mobilizuoti visus, kuriuos dar galima pajungti sau. Kita vertus, istoriškai tai netruks labai ilgai, kaip ir radikalaus islamo idėja, demonstruojanti savo konvulsišką norą pareikšti, kad ji dar gyva. Ir jiems, ir mums pakankamai aišku, kad jie neturi ateities.“

Tuo norėtų tikėti bei kitus įtikinti ir Vakarų pasaulio lyderiai. Francois Holland’as skelbia kone kryžiaus žygį. Net popiežius ima vartoti žodį „karas“. Tiesa, pasipylė ir raginimai neerzinti teroristų ir jų nebombarduoti. Tačiau Al Capone kartą yra pasakęs: „Mandagumu ir ginklu galima pasiekti daugiau nei vien mandagumu.“

Tik, žinoma, prieš tai reikia gerai pažinti priešą, nors kol kas suvokimo, kas yra ISIS, Vakarų visuomenėje nėra daug.

Kaip pažinti priešą?

Visų pirma Vakarai turi atsakyti į kelis esminius klausimus ir suprasti, ar jie patys nėra sau priešai. Pavyzdžiui, kas Baltuosiuose rūmuose gali nevyniodamas žodžių į vatą atsakyti, kodėl iki šiol kovoje su ISIS nebuvo panaudotos sausumos pajėgos, jeigu ISIS tikrai toks blogis, kurį būtina kuo greičiau ir su šaknimis išrauti? Ir kodėl tikraisiais vardais nevadinami akivaizdūs dalykai, apie kuriuos visi žino, pavyzdžiui, tai, kad Turkija, būdama NATO narė, be skrupulų perka ISIS valdomus energijos išteklius ir taip prisideda prie teroristų klestėjimo.

Nepaisant to, Europa Turkiją laiko viena svarbiausių partnerių sprendžiant pabėgėlių krizę ir labai negalvodama duoda tai, ko tik Turkija paprašo. O jos prašymai – „kuklūs“: pinigai, vizų liberalizavimas Turkijos piliečiams ir neskraidymo zona Sirijos pasienyje su Turkija.

Iš viso to Ankara jau gavo maždaug 3 mlrd. eurų grynaisiais, o po penktadienio įvykių Briuselis pažadėjo svarstyti lankstesnės vizų politikos klausimą. Belieka gauti Europos palaikymą kuriant „saugią zoną“ Sirijoje, o jei pasiseks, Europos šalys įsitrauks ir į oro atakas prieš „Islamo valstybę“. Apie tai puse lūpų jau prabilo Italijos, taip pat Didžiosios Britanijos valdžios atstovai, palaikantys idėją kovoje su ISIS bendradarbiauti su Turkija. Ir, žinoma, Rusija.

Ir nesvarbu, kad kalašnikovai daug ką pasako, nes Paryžiaus kavinių ir koncerto lankytojai buvo žudomi būtent šiais ginklais, kurių gamintojas dabar kviečiamas prie apskritojo stalo kalbėti apie vieningą kovą su teroristais.

Fredericos Mogherini teiginys, kad geriausias atsakas teroristams yra siekti taikos Sirijoje, kvepia vaikišku naivumu, o raginimas vienytis Vakarams ir Rytams žada Rusijos politikos įteisinimą „kovoje už taiką“. Tad Vladimiras Putinas vėl yra situacijos laimėtojas. Ir, jei dar labiau pasiseks, iš naiviųjų Vakarų lyderių dovanų gaus Ukrainą.

Maskvietis politologas Andrejus Piont­kov­kis kaip tik to ir baiminasi: kad vardan „anti­hit­le­rinės“ koalicijos Ukraina bus paaukota V.Pu­tinui, kaip kažkada Rytų Europa – Josifui Stalinui.

O apie tai, kad dar neseniai Rusija pati buvo vadinama teroristine valstybe, Va­ka­ruo­se visi ima noriai pamiršti. Prisimena gal tik Donbase kastruoti ir kitaip luošinti Ukrainos vienybę gynę jaunuoliai, kurių terorizmo aukomis irgi niekas nevadina, nors daugelis jų, tikėtina, savo gyvenimą baigs jei ne savižudybe, tai alkoholio liūne.

Europos laukia didelės permainos

Vakarai, ypač Europa, šiandien iš tiesų la­bai sutrikusi ir į daugelį panašių klausimų nesugeba vienareikšmiškai atsakyti. Ji nebesusivokia, kurie jos veiksmai teisingi, o kurie – skaudžios klaidos. Po klaustuko ženklu atsidūrė net tokia, regis, tyra ir kilni Europos vertybė, kaip Šengeno zona. Po penktadienio įvykių Paryžiuje nemaža dalis Europos šalių, tarp jų ir Prancūzija, sustabdė Šengeno sutarties ga­liojimą. Sienų kontrolės ėmėsi Švedija, Vo­kie­ti­ja ir Slovėnija. Vengrija pasistatė sieną, kad ap­sisaugotų nuo pabėgėlių, plūstančių iš Ser­bijos.

„Esminis klausimas, ar Šengeno erdvė apskritai išliks, o gal valstybės išstos iš šios sienų sąjungos. Europos be sienų koncepcija labai apsunkina vyriausybių galimybes gintis“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikai, prognozuojantys Europai didelius ir drastiškus pokyčius. Vietoj bendros erdvės, nesuvaržytos sienomis, jie Europai verčiau siūlo susitelkti į bendrą žvalgybą, bendras saugumo pajėgas ir kitas kovos su terorizmu priemones.

Žinoma, kaip ten bus, nuspręs rinkėjai. Ti­kė­tina, kad per kitus rinkimus pergalę ne vienoje Europos valstybėje švęs nacionalistų judėjimai, užbaigsiantys Šengeno erdvės gyvavimą.

Prancūzijoje su triumfo žiburėliais akyse jau rodoma Marine Le Pen. Vokietijos kanclerė Angela Merkel patiria didžiulį krikščionių demokratų spaudimą griežtinti poziciją pabėgėlių atžvilgiu. Lenkija iš karto po penktadienio įvykių pareiškė nebepriimsianti nė vieno pabėgėlio ir tuo sujaukė Europos Komisijos planus Europai „išdalyti“ maždaug 120 tūkst. migrantų. Visai tikėtina, kad Lenkijos pavyzdžiu paseks ir kitos Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jose politikai dar bando raminti aistras, bet plačioji visuomenė kunkuliuoja į visus musulmonus ir visus pabėgėlius nukreiptu pykčiu, kurį dar pakurstė faktas, jog du Pa­ryžiuje siautėję nusikaltėliai pavasarį Grai­kijoje registravosi kaip pabėgėliai, kad ir su suklastotais dokumentais.

Paklauskite manęs, ar vis dar priimčiau pa­bėgėlį. Taip, priimčiau. O nuvykusi į Briu­se­lį, metro nuvažiuočiau iki Rytinės stoties Mo­len­be­ko rajone. Jei pasisektų, pakamantinėčiau ką nors, kas bent iš matymo pažinojo Ab­del­ha­midą Aboudą – 27 metų Paryžiaus skerdynių organizatorių.

 

 

 

 

 

 

 

 

Taip, kaip gyveno iki šiol, prancūzai gyventi nebegalės. Ne tik dėl to, kad valdžios atstovai be atvangos kartoja karo su terorizmu terminą ir ragina būti budriais.

Aušra Matulevičiūtė

Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

Šis pirmadienis kitoks, nes kol kas prancūzai tik tyla gali išreikšti visus juos apėmusius jausmus: skausmą, pyktį, nerimą, bejėgiškumą ir, svarbiausia – drąsą. Burtis lapkričio 13-osios dramos vietose vis dar draudžiama, tačiau žmonės plūsta į Respublikos aikštę, simboliškiausią vietą šiomis dienomis visame Paryžiuje. Gėlių ir žvakių laukai plyti ir prie Bataclano koncertų salės, ir tose gatvėse, kur buvo šaudyta į praeivius bei sėdinčius kavinėse. Atėjusieji palieka tai, kas kiekvienam tokią akimirką atrodo simboliška – laiškus, poemas, knygas, lozungus. Žodžiai paprasti, gilūs, bebaimiai ( „Velnias pavydi Paryžiui“)… Į gedulo vietas atvykstama bet kuriuo paros metu, iš viso pasaulio. Su atžalomis atėję tėvai kaip išmanydami joms aiškina, ką jaučia patys, ką šiuo dramatišku momentu išgyvena jų šalis. Juk vaikai turės joje augti ir kurti ateitį! Būta ir panikos momentų, nes neišvengiamai sklando gandai apie gresiančias naujas atakas. Didžiausiu tokių gandų generatoriumi vadinami socialiniai tinklai.

Šiandien buvo pirmoji darbo diena po kraupių įvykių penktadienio vakarą. Nuo 6 val. ryto Paryžiaus ir jo priemiesčių greitkeliuose bei gatvėse driekėsi automobilių spūstys. Kaip ir spėta, žmonės pabūgo važiuoti viešuoju transportu.

Daugelyje darboviečių administracija rinkosi kur kas anksčiau, kad apsitartų dėl neįprasto šios dienos plano. Spręsta, kaip sutikti darbuotojus, ar kviestis psichologus, kaip pasiruošti vidudienio tylos minutei… Visoje Prancūzijoje šiandien buvo vilkimi juodi  gedulo drabužiai.

Į alinantį darbą kibusi ir šalies valdžia. Saugumas šimtamyliais batais lekia iš Paryžiaus į Briuselį, beveik visais atvejais per Siriją, aiškindamiesi, kas organizavo penktadienio išpuolius, kas jiems skyrė lėšų, iš kur buvo gauti ginklai, kur pagaminti sprogmenys.

Sekmadienį prancūzai darsyk buvo šokiruoti: žiniasklaida parodė teroro vykdytojų veidus. Dar baisiau: paaiškėjo, kad vienas iš žudikų S. Abdeslamas teisėsaugininkams tiesiog iš panosės pabėgęs į Belgiją… Nustatytas išpuolių iniciatorius, belgijos pilietis A. Abaaoud’as, per pora metų Sirijoje tapęs vienu iš aktyviausių ir žiauriausių teroristinės „Islamo valstybės“ (kitaip – teroristinės grupuotės „Daesh“) narių. Iki šiol identifikuoti penki iš septynių penktadienį siautėjusių teroristų. Trys esantys Prancūzijos piliečiai. Tai išgirdę prancūzai baisiausiai piktinasi. Pasak jų, šie asmenys gal ir turi šalies pilietybę, tačiau savo veiksmais įrodė vien neapykantą Prancūzijai! Atsakingieji už šalies saugumą skubinasi pasitaisyti: jau 6-iems asmenims bus atimta Prancūzijos pilietybė, 34 bus ekspatrijuoti. Terorizmo specialistas A. Rodieras pranešė, jog ką tik atliktos 168 kratos įtariamųjų ryšiais su terorizmu namuose, 23 asmenys uždaryti apklausai, konfiskuotas 31 ginklas. Ir visa tai per vieną naktį!

Prancūzams kyla klausimas: kodėl anksčiau nebuvo dirbama tokiu pajėgumu? Pasak teisėsaugininkų, problema ta, kad per pora pastarųjų metų atsirado labai daug stebimų asmenų. Trūksta lėšų. Net skyrus didesnį finansavimą, reikėtų maždaug 2-3 metų, kad būtų dirbama produktyviau. Vis dėlto, nuo liepos mėnesio sustabdyti 5 teroristiniai pasikėsinimai. Dabar dirbti efektyviau neva leidžia šalyje paskelbta ypatingoji padėtis, truksianti 12 dienų. (Jei prireiktų, ją pratęsti būtų galima tik nubalsavus naują įstatymą.) Ypatingosios padėties metu gali būti įvesta komendanto valanda, iš šalies išsiųsti nepageidaujami asmenys, uždrausta lankytis viešosiose vietose, konfiskuojami ginklai, kontroliuojama žiniasklaida. Visa tai padeda sėkmingiau valdyti kritines situacijas ir pagerina prieinamumą prie tiesioginių šaltinių, susijusių su teroristine veikla.

Paprastai, savo laisves itin saugantiems ir ginantiems prancūzams šįkart beveik nėra pasirinkimo. Jei nori būti apsaugoti, jie privalės kurį laiką taikytis prie ypatingosios padėties rėžimo. Mat naujų teroro aktų grėsmė čia pat ir bet kur. Ministras pirmininkas M. Valls‘as perspėjo, kad teks dar ilgai gyventi karo atmosferoje.

Karo žingsnius teroristų užimtose vietovėse šiandien seka visi šalies gyventojai. Vakar Prancūzijos armija per antskrydžius numetė 20 bombų Raqqa‘oje („Islamo valstybės“ sostinėje) ir sunaikino ginklų sandėlį bei teroristų mokymų bazę. Prancūzija jau 14 mėnesių vykdo karinę intervenciją Sirijoje ir Irake, tačiau toks intensyvumas yra išskirtinis.

Dalis karo veiksmų specialistų įsitikinę, jog būtini ne tik bombardavimai iš oro, bet ir armija karo teritorijoje. Kiti perspėja, jog teroristus pulti jų žemėje, būtų labai pavojinga. Ir dėl kaimyninių musulmoniškų kraštų, ir todėl, kad nėra tiksliai žinoma, koks „Islamo valstybės“ armijos dydis. Oficialiais CIA duomenimis, pastarąją turėtų sudaryti apie 30 000 karių. Tačiau prieš metus sklidęs gandas apie septynis kartus didesnę armiją… Pasak karo strategų, koks skaičius bebūtų, kariai – teroristai labai smarkiai skiriasi nuo tokių, kokie yra prancūzai ar amerikiečiai. Teroristai turi vienintelį tikslą – žudyti! Samprotaujama, kad net likvidavus „Islamo valstybės“ armiją, karas dar nebūtų laimėtas, kadangi teroristinė grupuotė Daesh – pati organizuočiausia ir greičiausiai atsinaujinanti iš visų pasaulyje egzistuojančių… Politologai, labiau linkę pafilosofuoti, sako, kad Daesh – tėra tik nusikaltėliai ir kad nereikia jiems suteikti per daug garbės tai, kas šiandien vyksta, vadinant karu.

Nuo kruvinojo penktadienio kalbama, jog prieš terorizmą turi mobilizuotis visa Prancūzijos visuomenė. Kaip? Būti budri, nepanikuoti, neužsisklęsti… Būti supratinga, nes saugumas kainuos papildomus pinigus kiekvienam šalies gyventojui.

Išsigandusi, tačiau įsipareigojimų šįkart nevengianti liaudis, diskutuoja, ar nebūtų naudinga atkurti privalomą, bent 6 mėnesius truksiančią, karinę tarnybą? Šiandienos jaunimui būtų galimybė ne tik išmokti apginti savo šalį, bet ir iš dalies įprasminti savo egzistenciją.

Visai suprantama, jei sukrėtimui bei gedulingoms nuotaikoms atslūgus, prancūzų visuomenėje prasimuš ir kitokie jausmai. Juolab, kad prieš akis laukia įtemptos dienos, savaitės. Kai gyvenama „kare“, ne tik žmogiškąsias vertybes ginančiai armijai reikia strategijos…

 

 

Šio penktadienio vakaras virto košmaru ir tiems paryžiečiams, kurie prasidėjus savaitgaliui vylėsi atsipalaiduoti įvairiuose miesto renginiuose, ir tiems, kurie vakarodami namuose, sulaukė šokiruojančių žinučių telefonu iš artimųjų, pažįstamų apie teroristų atakas pačioje sostinės širdyje.

Aušra Matulevičiūtė

Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

Aštuoni teroristai šešiose Paryžiaus vietose  išžudė daugiau kaip šimtą žmonių. Aukų skaičius vis didėja, nes tarp poros šimtų sužeistųjų apie devyniasdešimčiai tebegresia pavojus gyvybei. Nukentėjusiuosius priėmę medikai sako, tokio siaubo dar nėra matę.

Du teroristai 10 – ame ir 11- ame Paryžiaus kvartaluose šaudė į kavinių klientus ir praeivius. Trys susisprogdino prie stadiono draugiškų varžybų tarp Prancūzijos ir Vokietijos komandų metu. Keturi užgrobė koncertų rūmus ir 1500 žiūrovų laikė įkaitais.

Teroristų veiksmo vietos pasirinktos neatsitiktinai. Smūgiuoti taškai, kuriuos žino visi paryžiečiai, taigi puikiai gali save įsivaizduoti aukų vietoje. Sukrėsti visuomenės vaizduotę galėjo būti vienas iš teroristų tikslų. Respublikos aikštė, šalia kurios taikytasi į žmones, viena iš judriausių svaitgaliais. Daug barų, restoranų, taigi apstu vietinių lankytojų bei turistų. Be to, simboliška: netoliese – sausį iššaudytos „Charlie Hebdo“ redakcijos patalpos. Čiapat vykusios ir solidarumo eitynės. Stadionas irgi pasirinktas ne be reikalo. Juk ten – vien jaunimas!

Gerokai prieš vidurnaktį į prancūzus kreipęsis prezidentas F. Hollande’as pranešė, jog „šiuo metu Paryžiuje vyksta teroristinės atakos“. Nei šalies vadovas, nei liaudis dar nežinojo, kaip išplitusi dramos teritorija ir kada šis košmaras baigsis. Vidurnaktį buvo sušauktas specialusis ministrų pasitarimas. (pakartotinai susirinkęs šeštadienio popietę.) Jo metu nuspręsta mobilizuoti armiją ir uždaryti sienas, tiksliau tariant, tikrinti visus jas kertančius asmenis. Šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis, kurios trukmė dar nežinoma. Paryžiaus prefektūra kviečia gyventojus be didelės būtinybės neiti iš namų. Uždarytos mokyklos, universitetai, viešo susibūrimo vietos pačiame Paryžiuje bei jo priemiesčiuose. Prezidentas F. Hollande’as paskelbė trijų dienų gedulą visoje valstybėje. Jis taip pat atšaukė savo dalyvavimą G20 viršūnių susitikime Turkijoje. Visose Paryžiaus ligoninėse paskelbtas „baltasis planas“, tai reiškia, kad pirmajai pagalbai skiriama daug didesnės pajėgos bei  finansai, nei įprasta.

Vakarykštės atakos vykdytos gana sinchroniškai. Kruvinoji teroristų misija prasidėjo Paryžiaus priemiestyje esančiame „Prancūzijos stadione“, kur draugiškas varžybas žaidė prancūzai ir vokiečiai. (Pastarieji tos pačios dienos rytą buvo evakuoti iš viešbučio, kuriame buvo apsistoję,  įtarus ten esant bombai.) Apie pusė dešimtos vietos laiku, šeštąją varžybų minutę, nuaidėjo du sprogimai. Įsiaudrinę žiūrovai nepanikavo, nes triukšme paprasčiausiai neidentifikavę garso, nesuprato, kas vyksta. Rungtynes stebėję šalies prezidentas, ministras pirmininkas bei vidaus reikalų ministras buvo skubiai evakuoti. Pasibaigus mačui, žiūrovai, pagaliau informuoti, kas vyksta, valandų valandas laukė, kada galės saugiai palikti stadioną.

Beveik tuo pačiu metu „Bataclan“ koncertų rūmuose, kur koncertavo garsi amerikiečių roko grupė, įsiveržę užpuolikai karo ginklais šaltakraujiškai pyškino į žiūrovus. Liudininkai pasakoja, kad žudikai (jauni, maždaug dvidešimtmečiai) ramiai, be kalbų, šūkių, be jokio pasigailėjimo maldaujantiems, šaudė, keitė kalašnikovų apkabas, taikėsi ir vėl šaudė… Pasak išsigelbėjusių, tarsi žudymo mašinos! Peršasi mintis, kad norėta nužudyti kuo daugiau žmonių per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą ir iš to padaryti spektaklį, kuris tuo pat metu įbaugins liaudį bei pradžiugins nekenčiančius Prancūzijos valstybės ir apskritai – demokratijos.

Sausio mėnesį Paryžiuje siautėję teroristai irgi veikė apgalvotai, tačiau vakar viskas vyko kitaip. Nusikaltėlių buvo kur kas daugiau, jie buvo geriau organizuoti, veikė pasidalinę į dvi grupes, labiau susitelkę į savo siaubingą misiją, puikiai valdė karo ginklus. Be to, tai pirmas sykis per visus teroro išpuolius Prancūzijoje, kai užpuolikai susiprogdina! Vis dėlto šįkart taikytasi ne į konkrečias religines bendruomenes ar žiniasklaidą, o tiesiog į nekaltus gyventojus.

Policijos pareigūnų manymu, pasiruošimas vakarykščiams užpuoliams, greičiausiai, trukęs ilgai, tačiau finansiškai neturėjęs daug kainuoti. Pavyzdžiui, sausio atakoms užteko vos 60 tūkst. eurų. Be to, teroristams neturėjo būti sunku apsiginkluoti, nes šiandien Prancūzijoje neva gana paprasta  įsigyti automatinių ginklų.

Ne paslaptis, kad po kruvinųjų sausio įvykių šalyje, kai buvo užpultas savaitraštis „Charlie Hebdo“ bei žydų bendruomenė, buvo bijomasi naujų teroro išpuolių. Tačiau, ar galima buvo juos nuspėti? Už šalies saugumą atsakingi pareigūnai tikina, jog valdyti visus renginius, viešas vietas, susisiekimo priemones labai sudėtinga. Politologai, filosofai samprotauja, kad šalis jau seniai gyvena teroro grėsmėje. Pastarieji teroro aktai – Prancūzijos 13 metų kovos prieš terorizmą rezultatas. Esą dabar pats metas pripažinti, kad karas prieš terorizmą tikrai egzistuoja. Reikia pradėti aiškinti atžaloms, kad visa tai, kas nūdien vyksta, nėra atsitiktinumas arba tiesiog „blogas šansas“, o realybė, su kuria teks susigyventi, kol kažkas iš esmės pasikeis. Įbauginti prancūzai kelia dar vieną jiems itin aktualų klausimą: ar jau įvyko blogiausia iš to, kas gali nutikti Prancūzijoje?.. Atsakymas slypėtų čia: „Islamo valstybė“ šiandien prisiėmė atsakomybę už teroristinius išpuolius Paryžiuje, viešuosiuose tinkluose pateikusi visas nusikaltimo detalės ir grasindama visa tai tęsti… Taigi, lieka neaišku, kaip bus su „COP 21“ – konferencija dėl klimato pokyčių, kuri numatyta lapkričio 30 d. Paryžiuje ir kur turėtų suvažiuoti  viso pasaulio viršūnės.

Prancūzijos saugumo sargams prieš akis – ilgas ir varginantis darbas. Kol kas laukiama užpuolikų DNR tyrimų, tada bus galima aiškintis, ar jie vietiniai, ar atvykėliai? Gal viena ir kita? Kur jie apmokyti? Politikai perspėja prancūzus, jog reikės daug didesnių lėšų sąugumui šąlyje sustiprinti. Taip pat teks peržiūrėti Prancūzijos politiką Sirijos atžvilgiu. Juolab, kad šalia vieno teroristo rastas Sirijos piliečio pasas.

Paryžiaus gatvėse, kur įvyko vakarykštė tragedija, dar matyti kraujo dėmės (aukų kūnai buvo išgabenti visai neseniai). Siaubas tebekausto… Vis dėlto Prancūziją palaikantis visas pasaulis unisonu šaukia: terorizmas negali nutildyti žmogiškumo! Prezidentas F. Hollande’as užtikrino, kad agresoriams „Prancūzija bus negailestinga“. O štai saviesiems šią akimirką labai reikia susiklausymo bei atjautos. Prancūzai, kaip ir metų pradžioje tragedijos akivaizdoje tebėra solidarūs ir geranoriški. Nepaisydami kitų galimų atakų rizikos, renkasi į žudynių vietas su gėlėmis ir žvakutėmis. Vakar, kol teroristų siaubiamuose kvartaluose judejimas buvo blokuotas, vietiniai į savo namus nakvynei kvietėsi ir valgydino šokiruotus nelaimėlius. Ką bekalbėti apie tuos, kurie patys akistatoje su su mirtimi kaip įmanydami bandė padėti merdėjantiems! Šiandien iš pat ryto psichologai iš aplinkinių miestų geros valios vedini skubėjo į sostinę suteikti pagalbos nukentėjusiesiems. Ar galite įsivaizduoti: dar yra tėvų, kurie tebeieško savo vaikų, vakar turėjusių bilietus į koncertą „Bataclan“ salėje…

 

 

Paryžius šiąnakt išgyveno siaubo naktį – per įvykdytus šešis susijusius teroro aktus aukų skaičiai yra tokie: 128 žuvę, daugiau kaip 250 sužeistų, iš kurių 99 būklė yra labai sunki.

Policija naujienų agentūrai AFP praneša, kad į šiuos skaičius neįtraukti aštuoni teroristai, kurie visi buvo apsijuosę sprogmenimis.

Prezidentas Francois Hollande’as, kalbėdamas po šio smurto proveržio, kuris pareikalavo daugiausia aukų Prancūzijoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, pažadėjo, kad jo šalis tvirtai priešinsis terorizmui.

Daugiausiai žmonių, apie 80, buvo nužudyti per įkaitų dramą Paryžiuje esančiuose koncertų rūmuose „Bataclan“, kuriuose penktadienio vakarą koncertavo amerikiečių roko grupė ir kur užpuolikai dešimtis žmonių buvo paėmę įkaitais bei mėtė sprogmenis į savo belaisvius. Per policijos specialiųjų pajėgų šturmą tame komplekse buvo nukauti trys įtariami džihadistai.

Didelę sumaištį sukėlė ir sprogimas šalia Paryžiaus „Stade de France” stadiono, kur penktadienį vakare vyko draugiškos Prancūzijos ir Vokietijos futbolo rinktinių rungtynės. Po sprogimų tūkstančiai futbolo sirgalių buvo evakuoti. Rungtynės buvo nutrauktos.  Prancūzijos prezidentas F. Hollande’as buvo „Stade de France” stadione tuo metu, kai netoliese susisprogdino teroristai, bet buvo nedelsiant iš jo išvestas apsauginių.

Teroristai taip pat nesirinkdami aukų puolė dar mažiausiai keturis Paryžiaus restoranus ir kavines. Kai kurie aukomis tapę žmonės kulkų buvo pakirsti tiesiog gatvėje. Šiame Paryžiaus rajone, netoli madingo Oberkampfo kvartalo, garsėjančio savo naktiniu gyvenimu, buvo ir kitas teroristų taikinys, koncertų rūmai „Bataclan“ – viena geriausiai žinomų vietų rytiniame Paryžiuje. Penktadienio naktį joje koncertavo iš Kalifornijos atvykusi grupė „Eagles of Death Metal“. Salėje buvo daugiau kaip 1500 žmonių.

Iškart po išpuolių musulmonų ekstremistai „Twitter“ paskyrose puolė liaupsinti išpuolius ir smerkė Prancūzijos veiksmus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytose. Paskyrose su arabiškomis žymomis, kurias galima išversti kaip „Paryžius dega“ ir „Kalifato valstybė smogia Prancūzijai“, jie reiškė nuomonę, kad skerdynes veikiausiai surengė grupuotė „Islamo valstybė“ (IS).

 

Nusitrynus ribai tarp „yra“ ir „buvo“, Paryžiaus gatvėse klostosi istorija apie žmogų, praradusį gyvenimo prasmę ir panorusį pabėgti nuo savo gyvenimo. Tai gilus, asmeniškas pasakojimas, besirutuliojantis Nobelio literatūros premijos laureato Patricko Modiano romane „Povestuvinė kelionė“.

Patrickas Modiano

Prieš tariamai išvykdamas į Rio de Žaneirą, paėmiau šių durų seną Brikaro raktą – Anetė nė neįtarė, jog toks yra, – o jai žinomą pagrindinių buto durų raktą palikau gerai matomoje vietoje ant naktinio stalelio. Tad net jei susigaudė, jog likau Paryžiuje, ji žinojo, kad pamiršau raktą ir į butą netikėtai patekti negalėsiu.

Sandėliuke šviesos nebuvo. Apgraibomis suradau apvalią rankeną ir atidariau duris į nedidelį kambarėlį, kurį būtume vadinę „vaikų kambariu“, jei mudu su Anete jų būtume turėję. Koridorius, kurio pasieniuose buvo sustatytos knygos, vedė į didįjį kambarį, atstojusį mums svetainę. Aš tipenau ant pirštų galų, nors nebuvo ko bijoti. Visi buvo terasoje. Girdėjau jų balsus. Gyvenimas ėjo toliau ir be manęs. Akimirksnį mane apėmė pagunda užlipti siaurais laiptais su pintos virvės turėklais, virš kurių palei sienas kabojo plūdurai. Jais patekčiau į terasą, panašią į viršutinį laivo denį, mat mudu su Anete norėjome, kad mūsų butas visada sudarytų plaukiančio laivo iliuziją: apskriti langeliai, koridoriai, falšbortas… Man įėjus į terasą, įsiviešpatautų mirtina tyla. Paskui, atslūgus nuostabai, pasipiltų klausimai, visi man surengtų šventę, džiūgautų smarkiau nei paprastai ir mauktų šampaną grįžusiojo garbei.

Tačiau sustojau ant pirmo laiptelio. Ne, aš tikrai nenorėjau nieko matyti, su niekuo kalbėtis, aiškintis arba vėl gyventi kaip anksčiau. Man rūpėjo įeiti į mūsų kambarį ir pasiimti kelis vasarinius drabužius ir mokasinų porą. Iš lėto pasukau apvalią durų rankeną. Jos buvo užrakintos iš vidaus. Pro durų apačią ant kilimo krito šviesos ruoželis. Jie užsidarė čia per patį šventės įkarštį. Kas jie? Anetė su Kavano? Mano našlė – juk argi ne našlė, jei aš nusprendžiau niekada daugiau nesirodyti? – dabar guli mūsų vedybinėje lovoje su geriausiu mano draugu?

Įėjau į gretimai esantį savo darbo kabinetą. Durys į aną kambarį buvo praviros. Atpažinau Anetės balsą:

–?Tikrai ne… Brangusis… Na, nebijok… Niekas negali ateiti ir mums sutrukdyti…

–?Tu įsitikinusi? Juk kiekvienas gali nusileisti iš terasos ir įeiti… Ypač Kavano…

–?Tikrai ne… Kavano neateis… Aš užrakinau duris…

Išgirdęs švelnius ir globėjiškus Anetės žodžius, supratau, kad ji ne su Kavano. Paskui atpažinau tylų Ben Smidano balsą, to jaunuolio, kurį metų pradžioje mudu su Kavano patys pasiūlėme priimti į Tyrinėtojų klubą, nes jis norėjo atsidėti nuskendusių laivų nuolaužų paieškai Indijos ir Ramiajame vandenyne, ir kurio veidas Anetei priminė „graikų piemenį“.

Kambaryje užgesus šviesai, Anetė sušnabždėjo:

–?Nebijok, brangusis…

Tada aš tyliai uždariau duris ir uždegiau stalinę lempą. Pasirausęs stalčiuose, suradau seną tamsiai žalią kartoninį aplanką. Pasikišau jį po pažastimi ir išėjau iš kambario palikęs savo našlę ir Ben Smidaną meilės glėbyje.

Akimirką stabtelėjau vidury koridoriaus ir įsiklausiau į balsų klegesį. Pagalvojau apie Kavano, stovintį kur nors prie falšborto su šampano taure rankoje. Kartu su kitais svečiais jis turbūt žvelgė į Blanšo aikštę, panašią į nedidelį žvejų uostą, kuriame trumpam sustoja laivai. Jis nepastebėjo, kad jau kuris laikas nėra Anetės, ir nesuko sau galvos, kur mano našlė galėtų būti.

Mintyse vėl išvydau save prieš dvidešimtį metų, sėdintį prietemoje priešais bungalą su Ingrida ir Rigo. Aplinkui aidėjo šūkavimai ir kvatojimai, tokie kaip dabar nuo terasos. Šį vakarą, būdamas maždaug Ingridos ir Rigo amžiaus, daug ką vertinau panašiai kaip jie, nors anuomet man tai atrodė keista. Prisiminiau Ingridos žodžius: „Mes apsimesime mirę.“

Nusileidau slaptais laiptais už „Mulen Ružo“ ir vėl atsidūriau bulvare. Perėjęs Blanšo aikštę, pakėliau galvą į mūsų terasą. Nuo viršaus jie negalėjo pamatyti manęs, įsimaišiusio į pasipylusių iš autobusų turistų ir Liepos keturioliktąją išėjusių pasivaikščioti žmonių minią. Kažin ar jiems šmėstelėjo mintis apie mane? Širdies gilumoje aš juos visus mylėjau: savo našlę, Kavano, Ben Smidaną ir kitus svečius. Vieną dieną grįšiu pas juos. Tik dar nežinau tikslios prisikėlimo datos. Tam reikia jėgų ir noro. Bet šį vakarą sėsiu į metro ir važiuosiu į Port Dorė. Man pasidarė lengva. Nutolus nuo visko.

Kai grįžau apie vidurnaktį, dar švietė aikštės fontanai, o keli žmonių būreliai, kuriuose pastebėjau vaikų, traukė zoologijos sodo link. Liepos keturioliktosios proga jis buvo atidarytas, tačiau gyvūnai, be abejo, snūduriavo narvuose ir aptvaruose. Kodėl ir man jo neaplankius naktį ir nepatyrus iliuzijos, kad įgyvendinu mūsų seną svajonę: likti uždarytiems naktį zoologijos sode?

Bet aš nusprendžiau verčiau grįžti į „Dodso“ viešbutį ir išsitiesti kambaryje ant didelės raudonmedžio lovos. Paėmęs iš naujo perskaičiau į tamsiai žalią aplanką sudėtus lapus. Peržiūrėjau pastabas ir prieš dešimtį metų sukurtus nedidelius straipsnelius – apmatus anuomet puoselėto sumanymo: parašyti Ingridos biografiją.

Rugsėjo mėnesį Paryžiuje man pirmą kartą kilo abejonių dėl savo gyvenimo ir darbo. Dabar turėjau dalytis žmona Anete su geriausiu savo draugu Kavano. Publika raukėsi žiūrėdama mūsų kuriamus dokumentinius filmus apie tolimus kraštus. Mane nustojo žavėjusios visos tos kelionės ir musoninių vėjų, žemės drebėjimų kraštai, turtingi amebų ir žmogaus nepaliestų miškų. Ar apskritai kada nors žavėjo?

Užplūdo abejonių ir niūrios nuotaikos dienos. Dar turėjau penkias savaites atokvėpio prieš išvykdamas bastytis po Aziją Geltonosios ekspedicijos kitados tyrinėtu maršrutu. Aš keikiau ekspedicijos narius, kurių pėdsakais privalėjau sekti iš paskos. Atrodė, jog Paryžius, Senos krantinės, Blanšo aikštė niekada manęs taip netraukė kaip dabar…

Mane kankino ir iš galvos neišėjo prisiminimas apie Ingridą, tad keletą dienų prieš išvykdamas rašiausi viską, ką apie ją žinojau, tai yra ne kažin ką… Po karo penkerius ar šešerius metus Rigo su Ingrida gyveno pietuose, bet apie šį laikotarpį nieko nežinojau. Paskui, palikusi Rigo, Ingrida išvyko į Ameriką. Ji išvažiavo paskui vieną kino prodiuserį. Ten jis norėjo jai suteikti galimybę suvaidinti kelis antraeilius vaidmenis menkaverčiuose filmuose. Kai Rigo nuvyko pas ją, ji paliko prodiuserį ir kiną. Bet vėliau vėl pabėgo nuo Rigo. Šis grįžo atgal į Prancūziją, o ji dar daugelį metų, apie kuriuos nieko nežinojau, gyveno Amerikoje. Paskui grįžo į Prancūziją, į Paryžių. O po kurio laiko ir pas Rigo. Maždaug tada aš juos sutikau Sen Rafaelio kelyje.

Nesmagiai jaučiausi skaitydamas dešimties metų senumo užrašus, lyg ne pats būčiau juos rašęs. Ir kaip vaikiškai pasielgiau, iš vieno 1951 metų žurnalo iškirpęs spalvotą Eliziejaus Laukų vasaros nakties nuotrauką tik todėl, kad tų pačių metų vasarą vienoje šios alėjos terasoje Ingrida susipažino su amerikiečiu prodiuseriu… Pridėjau šį dokumentą prie užrašų, kad geriau atspindėčiau aplinką, kurioje gyveno dvidešimt penkerių metų Ingrida. Skėčiai nuo saulės, pintos terasų kėdės, kurortinis Eliziejaus Laukų reginys, malonūs Paryžiaus vakarai nuostabiai derėjo su jos jaunyste… Radau užrašytą Aleksandro d’Ark, Holivudo senbuvio prancūzo, vardą, kuris aną vakarą pristatė Ingridą prodiuseriui, nes lydėjo jį visose kelionėse po Europą ir buvo įpareigotas supažindinti jį, kaip tada buvo sakoma, su jaunomis mergaitėmis…

Į užrašus buvo įdėtas ir kitas dokumentas, kuris man atrodė svarbus Ingridos biografijai: atsitiktinai rasta amerikiečio prodiuserio nuotrauka. Jis buvo nufotografuotas per iškilmingą vakarą viename Floridos kazino. Salės viduryje ant pakylos varžėsi gimnastai, ir tada, norėdamas sublizgėti Ingridos akyse, prodiuseris pakilo nuo stalo, nusivilko smokingą, nusiėmė peteliškę ir nusirengė marškinius. Iki pusės nuogas jis užlipo ant pakylos ir suglumusių gimnastų akivaizdoje užšoko ant skersinio. Nuotraukoje jis stovėjo ant jo išsižergęs, išpūtęs krūtinę ir įtraukęs pilvą. Jis buvo labai mažo ūgio, nukarusiais iki lūpų kraštų ūsais, į kuriuos pažvelgus man pabusdavo tolimi vaikystės prisiminimai. Tvirtai suspaustos lūpos, pergalingai atstatyta krūtinė ir plačiai išžergtos kojos…

Tas vyras norėjo įrodyti moteriai, pagal amžių tinkančiai jam į dukras, jog gali būti amžinai jaunas. Kai Ingrida man pasakojo šį anekdotą, abu kvatojomės iki ašarų. Man kilo mintis, ar kartais ji neašarodavo pagalvojusi apie tokius tuščiai praleistus vakarus.

Apie autorių

„Šviežiausias“ Nobelio literatūros premijos laureatas Patrickas Modiano (g. 1945 m.) yra vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų literatūros kūrėjų, anksti sulaukęs pripažinimo. 1968 m., vos pasirodžius pirmajam P.Modiano romanui „Žvaigždės aikštė“, jis pelnė Roger Nimier ir Fénéono premijas, 1972 m. – Didžiąją Prancūzijos akademijos romano premiją, 1978 m. – Goncourt’ų premiją, 1996 m. – Nacionalinę didžiąją literatūros premiją už visą kūrybą, 2010 m. – pasaulinę ~Cina Del Duca~ premiją, o 2012 m. – Austrijos valstybinį Europos literatūros prizą. Šį garbų sąrašą vainikavo netikėta Nobelio literatūros premija, paskirta „už atminties meną, prikėlusį sunkiai apčiuopiamus žmonių likimus ir atskleidusį tikrovišką okupacijos metų pasaulį“. Iš viso P.Modiano yra parašęs 28 romanus.

 

 

Jaroslavo Melniko „Paryžiaus dienoraštis“ – apie tai, ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų.

Stovim Gedimino prospekte priešais knygyno vitriną su išeksponuotais perkamiausių knygų dešimtukais ir stebimės: „Paryžiaus dienoraštis“ – numeris vienas, puikuojasi greta ką tik lietuviškai iškeptų pasaulį pavergusių E.L.James „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“. Savoje negrožinės literatūros kategorijoje paryžietiški Vilniuje gyvenančio rašytojo įspūdžiai aplenkė Laimos Lavastės, kepėjos Beatos, Godos Ferensienės ir Jo Šventenybės Dalai Lamos knygas.
Jaroslavas švyti: tai – tarsi jo gimtadieniui užsakytas stebuklas, kuriuo sunku patikėti. Svarstom, kad vertėtų autoriui šalia tokios vitrinos kuo greičiau įsiamžinti: stebuklai juk netrunka amžinai. Ankstesnės penkios Jaroslavo lietuviškos knygos apie panašias aukštumas galėjo tik pasvajoti: autorius pats suvokia, kad komercinis populiarumas jo fantastiniais virsmais (bionika, genų inžinerija, transplantacija…) dvelkiančiai prozai Lietuvoje negresia. Jautėsi labai pamalonintas, kai į susitikimą pasikvietę Vilniaus universiteto studentai filologai ištisą valandą kamantinėjo protingais klausimais.

Bonjour, monsieur
O štai „Paryžiaus dienoraštyje“ fantazijos mažai – daugiau Vilniaus ir Paryžiaus konkretybių lyginimo bei šiuose miestuose galiojančių skirtingų elgesio kodų nagrinėjimo. Įžengę pro prancūziškai pasivadinusios kavinės duris, neišgirstame nei „bonjour, monsieur“, nei „bonjour, madame“. Vilniuje, pasak Jaroslavo, klientų sveikinti ponais nepriimta, o Paryžiuje – savaime suprantama. Kadangi „Paryžiaus dienoraštyje“ šiai temai nepagailėta dėmesio, viena knygos skaitytoja jau pranešė autoriui visiškai nepageidaujanti būti vadinama „ponia“.
„Bet kodėl? Juk tai ir malonu, ir kelia žmogaus savigarbą. Lietuvoje tiek daug žmonių serga depresija, netgi tarp rašytojų, menininkų apstu depresuotų žmonių. O tokia būsena dažniausiai susijusi su pašlijusia asmens savigarba“, – svarsto J.Melnikas.
Jeigu prancūzas kavinėje ar parduotuvėje neišgirs „bonjour, monsieur“, labai tikėtina, kad kitą dieną pasirinks kitą parduotuvę ir kavinę. Lietuviai tokių iš vaikystės įdiegtų „kompleksų“, deja, neturi, todėl ir įstaigų savininkai klientų sveikinti vis dar nemato prasmės. Tai šokiruoja Lietuvon atvykusius dirbti prancūzų diplomatus, lektorius ir verslininkus. Paradoksalu, bet Kalvarijų turguje prekiautojai gerokai dažniau kreipiasi į tave „pone“ nei padavėjai respektabilioje sostinės kavinėje.
Mokantis pinigus klientas Paryžiuje visuomet išgirs „merci, monsieur“, nesvarbu, kokia bus sąskaita – keli šimtai eurų ar vienas euras. Tuo tarpu lietuviai labiau įpratę už aptarnavimą dėkoti patys.
Žinoma, tuose poniškuose pasveikinimuose ir padėkojimuose netrūksta savotiškos vaidybos, tačiau galbūt geriau truputį apsimesti, nei visąlaik niūriai tylėti? „Lietuviai bijo pasitraukti iš tylos zonos, mano, kad apsimetinėdami nebebus savimi. O Prancūzijoje pagirti nepažįstamo žmogaus veidą, šukuoseną ar garderobo detalę – natūralus dalykas, neturintis priekabiavimo atspalvio. Tai mielai daro ne tik vyrai, bet ir moterys. Netgi man paliekanti kavinę ponia yra tarstelėjusi: „Jūsų gražus veidas.“ Ėjo sau ir nuėjo: ir jai gerai, ir man pakėlė nuotaiką“, – pasakoja rašytojas.
Antra vertus, tokie pastebėjimai gali išreikšti ir paslėptą ironiją. Jaroslavas prisimena, kaip vienas jaunuolis bandė be eilės prasibrauti į miesto autobusą ir vietoj gėdinimų tesulaukė pašaipios replikos: „O, koks jūs gražus.“ Be to, kuo labiau ant jūsų patyliukais niršta prancūzas, tuo dažniau ir primygtiniau kartoja jums „madame“ ir „monsieur“. Pasak J.Melniko, konfliktų prevencijai skirtas etiketo kodas Prancūzijoje įsišaknijo dar karalių valdymo laikais, kai mažiausias nesusipratimas rūmuose dvariškiui galėdavo reikšti greitą mirtį.

Mon Bel Ami
Daug turistų iš mūsų regiono atvažiuoja nusifotografuoti prie Eifelio bokšto ir išvažiuoja. J.Melnikas kasmetinių savo kelionių Prancūzijon metu irgi neslepia aplankantis bokšto papėdę, bet dažniausiai – paskutinėmis kelionės dienomis. Jo manymu, Paryžiuje daug svarbiau pajusti laisvą miesto dvasią, plevenančią gatvėse, kavinėse, Senos krantinėse, nei aplankyti vieną ar kitą turistinį objektą.
„Paryžiuje pats jaučiuosi kitoks. Knygoje mėginu paaiškinti, kodėl. Štai kavinės Vilniuje – jaukesnės ir originalesnės negu Paryžiuje, kuriame dauguma jų labai panašios. Staliukai gatvėse Gedimino prospekte vasarą irgi primena Paryžių. Bet pažiūrėkite, kokie atsipalaidavę kavinėse jaučiasi paryžiečiai ir kaip įsitempę jose sėdi lietuviai. Ir pokalbių temos vyrauja skirtingos: Paryžiuje netgi klošarai, geriantys pigiausią vyną, sugeba pašnekėti apie madingas knygas, spektaklius, parodas, nes tokia kultūringo bendravimo tradicija. Tarkim, po Goncourt’ų premijos skyrimo, nieko nežinodamas apie ją laimėjusį autorių ir knygą, jautiesi tiesiog svetimas, išmestas iš bendro rato“, – pasakoja J.Melnikas.
Tiesa, ši garbingiausia Prancūzijos literatūrinė premija vis dažniau skiriama imigrantams, nes prancūzams patinka žmonės, atveriantys jiems kitokį pasaulį. Itin gerai sutinkami iš buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Afrikoje, kilę rašytojai. „Svetimas kultūras, nebandančias diktuoti sąlygų patiems prancūzams, jie priima labai noriai – jaučiu tai, pats būdamas užsienietis. Kita vertus, iš Rytų Europos rašytojų kone vieninteliam rusui Andrei’ui Makine’ui yra pavykę laimėti Goncourt’ų premiją. Iki šiol ginčijamasi, ar šio rašytojo frankofilė senelė, įkvėpusi „Prancūzišką testamentą“, buvo tikra ar išgalvota, tačiau ruso, išaukštinusio prancūzų kultūrą, romanas neliko neįvertintas. Nors prancūzai dažnai laikomi slavofilais, slavų literatūros vertimai į prancūzų kalbą šalies knygynuose negali pasigirti dideliu populiarumu“, – atkreipia dėmesį rašytojas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ pareiškė, jog negalima palikti Europos vairo Paryžiui ir Berlynui.

Ketvirtadienį paskelbtame interviu jis akcentavo glaudesnio Lenkijos ir Italijos bendradarbiavimo reikšmę.

Paklaustas, ar, jo manymu, Prancūzijos ir Vokietijos ašis Europos Sąjungoje kelia grėsmę, D. Tuskas atsakė: „Jau aišku, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy perėmė vairą. Bet tai neturi virsti pastoviu politiniu monopoliu. Negalima palikti Europos dviem sostinėms“.

„Nerekia kritikuoti Paryžiaus ir Berlyno aktyvumo – tai mes turime būti labiau matomi ir nepalikti jiems iniciatyvos. Tai ne varžybos. Vyriausybės turi atsisakyti logikos, kai siekiama sudaryti sąjungą savo interesams ginti. Tokia dvasia norime atnaujinti politinę integraciją“, – paaiškino Lenkijos premjeras.

Komentuodamas Lenkijos vaidmenį diskusijose dėl euro zonos krizės sureguliavimo, D. Tuskas sakė: „Mums rūpi, kad neatsirastų išskirtinių klubų. Naujojo fiskalinio pakto detalės dar nesuderintos, tikimės atviro formato, kuris leis suinteresuotoms prisijungti prie euro zonos šalims dalyvauti jai priklausančių valstybių susitikimuose – be teisės balsuoti dėl konkrečių dokumentų, bet su galimybe prisidėti prie permainų“.

Premjeras pridūrė, kad Lenkijos prisijungimas prie euro zonos yra „kelerių metų klausimas“.

Kelionės įspūdžius paįvairina ne tik sutikti žmonės, pamatyti turistiniai objektai, bet ir gardus maistas. Juk smagu prisiminti ne tik tūkstantmečius menančius pastatus, turkio spalvos jūrą, egzotiškus gyvūnus, bet ir įdomius skonio bei kvapų derinius. Tad ruošiantis į kelionę verta pasidomėti šalies tradicine virtuve ir kavinėmis, kuriose galima rasti idealiausią kainos bei kokybės santykį.

Dažną turistą kamuoja paprastas, tačiau kartu ir sunkus klausimas, kaip išsirinkti gerą kavinę ar restoraną, kad kulinariniai potyriai praturtintų kelionę. Tačiau nei turizmo, nei restoranų, nei viešbučių srities darbuotojai, nei patyrę keliautojai negali pasiūlyti universalaus recepto, kaip neapsigauti renkantis vietą pietauti ar vakarieniauti.

Ekonomisto patarimai nebijantiems eksperimentų

Nebijantieji rizikos gali pasinaudoti garsaus ekonomikos profesoriaus Tylerio Coweno patarimais, paremtais patirtimi ir rinkos dėsniais. Visi jie aprašyti knygoje “Atrask savo vidinį ekonomistą” ir tinklaraštyje www.marginalrevolution.com.

Turistai, kurie svetimame mieste ar šalyje nebijo išbandyti nacionalinių mažumų ar imigrantų virtuvės, turėtų pasižvalgyti, kurios tautos restoranų yra daugiausiai, ir užsukti į vieną jų, mat konkurencija skatina pasitempti ir kokybe prisivilioti daugiau lankytojų. T.Cowenas pateikia visą sarašą šalių ir ten esančių nacionalinių virtuvių, kuriose dėl konkurencijos tikėtina gera maisto kokybė.

Tarkime, Prancūzijoje verta užsukti į alžyriečių ir Tuniso išeivių restoranus, Vokietijoje pasidomėti turkų, graikų ir Balkanų tautų virtuvėmis, o Didžiojoje Britanijoje pakistaniečių ir indų maistas gerokai skanesnis nei pačių britų.

Olandijoje įdomu paskanauti Indonezijos šalių maisto, Kanadoje galima gerai laiką praleisti ir pavalgyti kinų, Karibų regiono, vengrų ir ukrainiečių restoranuose bei kavinėse.

Dar keli profesoriaus patarimai: pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kur valgo vietiniai gyventojai, paprastai vengiantys šurmuliuojantiems turistams skirtų maitinimo įstaigų, – ten tikrai bus skanesnis maistas. Na o, žmonėms, planuojantiems keliones po JAV ir šiek tiek išmanantiems nekilnojamojo turto rinką, T.Cowenas siūlo nuspėti, kurioje miesto dalyje yra mažos nuomos kainos. Ten paprastai imigrantai atdaro savo pirmąjį restoraną, o klientus vilioja kruopščiai paruoštu namų maistu.

Restoranų kelrodis

Nusipirkus bet kurį populiarų kelionių gidą – “Lonely Planet”, “The Rough Guide”, “Baededeker” ar “Dorling Kindersley” leidyklos kelionių vadovus po konkrečią šalį, verta atkreipti dėmesį į puslapius, kuriuose patariama, kur apsistoti, ką ir kur valgyti. Taip pat trumpai aprašomi nacionalinės virtuvės ypatumai, apžvelgiamos kainos, pateikiamas trumpas žodynėlis, padedantis išsiversti valgiaraštį.

Bene labiausiai išsiskiria “Dorling Kindersley” leidiniai – juose gausu nuotraukų, kuriomis iliustruojami ne tik turistiniai objektai, bet ir informacija apie restoranus ir kavines, patiekalų bei gėrimų aprašymai. Vis dėlto giduose pateiktais restoranų, kavinių sąrašais pasikliauti neverta: jei vadovausitės gidu, išleistu prieš porą metų, tai gali būti, kad minimoje vietoje rasite jau visai kitą maitinimo įstaigą.

Vis dėlto tikrasis restoranų ir viešbučių kelrodis yra “Michelin” raudonasis gidas, leidžiamas kasmet ir skaičiuojantis jau 112 metų. Dabar nemaža dalis keliautojų neįsivaizduoja kelionės be šio gido, padedančio išsirinkti viešbutį ar kavinę.

Leidinys pasižymi aiškia simbolių kalba, kai geriausiems objektams skiriamas tam tikras skaičius žvaigždučių.

Žvaigždučių, tapusių kokybės simboliu, reikšmė paprasta: viena – puiki virtuvė, dvi – išskirtinė, verta nukrypti nuo savo maršruto, trys – viena geriausių, verta atskiros kelionės. Skelbiama, kad restoranų, gavusių žvaigždutę, kaina pakyla penktadaliu. Verta paminėti, kad leidinyje nurodomi įdomesni patiekalai bei apytikslė vakarienės ar pietų kaina.

Beje, rengiantis kelionei nebūtina pirkti nemažai kainuojančio raudonojo gido, naudingos informacijos galima rasti ir viamichelin.com svetainėje.

Na, o kainas lengva palyginti. Tarkim, vienos žvaigždutės restorane Romoje teks pakloti apie 70 eurų, dviejų žvaigždučių – apie 130 eurų, trijų – daugiau nei 200 eurų. Jei nesinori tiek mokėti už įmantrią vakarienę ar pietus, gide vertėtų atkreipti dėmesį į šaukšto ir šakutės ar BiB žmogeliuko veidu pažymėtas maitinimo įstaigas – jose kainos gerokai mažesnės, galima sočiai ir įdomiai pavalgyti už 15–20 eurų.

Neturint po ranka kelionių knygų derėtų pasikalbėti su vietos gyventojais. “Visada reikia klausti vietinių žmonių, jie tikrai patars, kur geriausiai ir skaniausiai pavalgysite, ko reikia būtinai paragauti”, – sako viešųjų ryšių specialistė Donata Vaičiulienė, neseniai grįžusi iš Austrijos Tirolio, kuriame mėgavosi žiemos malonumais ir puikiais austriškais patiekalais.

Dar vienas informacijos šaltinis, kuriame galima rasti nemažai patarimų ir asmeninių įspūdžių, yra keliautojų tinklaraščiai. Jų daugybė, taip pat ir lietuviškų: mytrips.lt, kelioniumanija.lt, toli.lt, nemažai naudingų patarimų galima perskaityti ir forume supermama.lt. Apie įvairių šalių patiekalų receptų paslaptis bene išsamiausios informacijos galima rasti svetainėje skoniublogas.lt, kurioje savo įrašus publikuoja įvairių tinklaraščių autoriai.

Tačiau panorus ne tik receptų, bet ir išsamių kiekvienos šalies kulinarinių tradicijų ar kavinių bei restoranų aprašymų, reikės paplušėti iš peties, nes nėra daug susistemintos informacijos. Besidomintiems kulinariniais nuotykiais įdomu pavartyti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu. Kelionė po gero ir blogo skonio Europą” ar Roberto Ščesnavičiaus knygą “Gurmano užrašai”.

1. Paryžius – neblėstanti legenda

Prancūzai nuo seno garsėja išrankiu ir subtiliu skoniu, todėl Paryžiuje pasukus į pirmą patrauklesnę kavinę ar vyninę galima tikėtis gero maisto. O turintieji laiko gali pasidairyti po Lotynų kvartalą ir Sen Žermeno bulvarą – čia tradiciškai telkiasi geriausios bei įdomiausios kavinės, kuriose galima skaniai ir nebrangiai užkąsti. Viešint Prancūzijoje reikėtų pasmaguriauti žąsų kepenėlių paštetu “Foie Gras”, omarų paštetu ar sraigėmis.

2. Viena – tinkamiausias miestas smaližiams

Nors Austrijoje senokai nebeliko imperatorių, jų pamėgtų saldumynų galima paragauti ir šiandien. Tereikia užsukti į bet kurią konditeriją ar kepyklėlę, ir širdis apsals nuo skanėstų gausos. Burnoje tirpstantys prabangūs Zacherio ar Esterhazių tortų gabalėliai, gausybė rūšių tradicinio austriško pyrago, vadinamo štrudeliu, mikštutėlės dar šiltos bandelės. Geriausių konditerijos parduotuvėlių ir kepyklėlių galima rasti centrinėse gatvėse, aplink Šv. Stepono katedrą.

3. Londone – visas pasaulis

Viena kelionė į Londoną gali prilygti kelionei aplink Žemę. Rinktis tikrai yra iš ko: Libano, Irano, Indijos, Indonezijos, Afrikos ir daugybės kitų šalių restoranai bei kavinės įsikūrusios Soho rajone, Kovent Gardene ir kitur. Svarbu nepamiršti paragauti ir tradicinės angliškos arbatos su pienu bei įvairių pudingų.

4. Atėnuose – tūkstantmetės virtuvės tradicijos

Sakoma, kad graikams pavyko išsaugoti dalį antikos laikų kulinarinių paslapčių, – tuo keliautojai gali įsitikinti tradicinuose graikų restoranuose estiatorio. Graikijoje tiesiog būtina paragauti keftedes (mėsos kukuliai, paskaninti šafranu, mėtomis ir kmynais), ožiuko kepsnio ar medaus ir kaštainių pudingo, pagardinto apelsinų žiedais.

5. Zagrebe reikėtų užsukti į gostionicas ir konobas

Kroatijoje labiausiai rekomenduojama apsilankyti šeimos verslo restoranuose, užsukti į gostionicas bei konobas ir paragauti tradicinių patiekalų. Tačiau prieš užsisakant įdomu pabendrauti su šeimininku, kuris mielai papasakos apie įdomesnes kulinarines tradicijas. Viena aišku, kad valgiaraštyje radus krevečių su pomidorų ir žolelių padažu, avies kumpio pršut ir garsiojo paški sir (avių sūrio) iš Pago salos dvejoti nevertėtų.

6. Į Romą – ne tik makaronų ir picos

Italų virtuvė – viena įdomiausių pasaulyje. Jei turistas neturi galimybės pervažiuoti visą šalį, tai Romoje tikrai verta paragauti visų regionų geriausių kulinarinių kūrinių – Parmos kumpių, artišokų ar cukinijų žiedų, keptų tešloje, patiekalų su trumais, įvairių rūšių rizoto, įdomesnių sūrių, desertui užsisakyti kvapios espreso kavos ir sicilietiškų ledų su rikotos sūriu.

7. Stokholme verta paragauti dvokiančios žuvies

Švediška virtuvė pasižymi sočiais riebiais patiekalais ir tirštomis sriubomis. Šioje šalyje verta paragauti įdomios alaus ir dilgėlių sriubos, vėžių, virtų krapų sultinyje. Na, o keisčiausias švediškas delikatesas yra raugintos strimelės, pasižyminčios ypač bjauriu kvapu. Renkantis restoraną per daug galvos sukti neverta – miesto centre beveik visi itin aukšto lygio.

8. Į Madridą – mėgautis užkandžiais

Ispanija garsėja užkandžiais – tapas, todėl nuvykus į Madridą galima iki soties mėgautis vytintu kumpiu ar iberiko sūriu, keptomis nelukštentomis krevetėmis, troškintais moliuskais, kalmarų žiedais, daugybės rūšių alyvuogėmis, chorizo dešra ir daugybe kitų. Jų galima išsirinkti kiekvienoje kavinėje ar restorane. Panorus įmantresnių patiekalų galima smaguriauti įvairiai paruoštais aštuonkojais, omarais ir kitomis jūros gėrybėmis.

Prancūzijoje pirmadienį prasideda mėnesį truksiantis Jacques’o Chiraco (Žako Širako) teismo procesas dėl korupcijos, kai jis dešimtajame dešimtmetyje užėmė Paryžiaus mero postą.

J.Chiracas yra pirmasis buvęs Prancūzijos valstybės vadovas, kuriam tenka stoti prieš teismą.

78 metų buvęs prezidentas, kuris nepaisant kaltinimų toliau yra viena populiariausių politinių figūrų Prancūzijoje, kaltinamas tuo, kad 1977-1995 metų laikotarpiu, kai užėmė Paryžiaus mero postą, naudojo valstybės pinigus mokėti žmonėms, kurie dirbo jo partijai.

Nuo 1995 metų iki 2007-ųjų, kai dirbo valstybės vadovo poste, J.Chiracas turėjo teisinę neliečiamybę. Tačiau galiausiai ši byla, kurioje nuosprendžio jau sulaukė dabartinis užsienio reikalų ministras Alainas Juppe (Alenas Žiupė), vis dėlto pasivijo buvusį prezidentą.

Tačiau bylos nagrinėjimas gali būti skubiai sustabdytas, jei vieno iš J.Chiraco bylos atsakovų advokatui pavyks pasiekti, kad procesinis klausimas būtų perduotas svarstyti Prancūzijos konstituciniam teismui.

J.Chiracas, kurį tarptautinėje arenoje labiausiai išgarsino jo griežtas nepritarimas 2003 metų JAV vadovaujamai invazijai į Iraką, griežtai neigia ką nors žinojęs apie neteisėtus mokėjimus Paryžiaus miesto rotušėje, o jo advokatai kaltina magistrato teisėjus, esą jie padeda vykdyti slaptą politinę darbotvarkę.

J.Chiracas sietas su virtine korupcijos skandalų, tačiau nė karto nebuvo nuteistas.

Jei bus pripažintas kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, tarp kurių yra kaltinimas dėl valstybės lėšų grobstymo ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu, buvusiam valstybės vadovui gresia iki dešimties metų kalėjimo ir 150 tūkst. eurų bauda.

Per pirmąjį teismo posėdį, kuris prasidės 13 val. 30 min. vietos (14 val. 30 min. Lietuvos) laiku, pirmininkaujantis teisėjas Dominique’as Pauthe (Dominikas Potė) turėtų išspręsti procedūrinius klausimus.

J.Chiraco pirmasis pasirodymas teisme numatytas antradienį, kai jam teks atsakyti į teisėjo klausimus, nurodė teismas.

Teismo procesas Paryžiuje rengiamas į vieną sujungus dvi atskiras bylas – vieną jų 1995 metais pradėjo magistrato teisėjai Paryžiaus priemiestyje Nantere, o kita buvo pradėta 1998-aisiais pačioje sostinėje.

Byloje kalbama apie septynias fiktyvias darbo vietas, dėl kurių J.Chiracas kaltinamas interesų konfliktų, bei dar 21 kitą darbo vietą, dėl kurių buvusiam valstybės vadovui pareikšti kaltinimai dėl valstybės lėšų grobstymo ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu.

Kartu su J.Chiracu prieš teismą turi stoti dar devyni asmenys, kurie kaltinami arba tuo, jog buvo fiktyviai įdarbinti, arba tuo, kad pasipelnė iš Paryžiaus miesto rotušėje fiktyviai įdarbintų žmonių.

J.Chiracas sekmadienį duodamas interviu radijui “Europe 1″ atsisakė kalbėti apie prasidedantį teismo procesą. Jis tik pareiškė, jog jaučiasi “taip gerai, kaip galima” susiklosčius tokiai padėčiai.

Paryžiuje prieš trejus metus įvestas draudimas rūkyti baruose ir klubuose sukėlė neplanuotą ir apmaudų pašalinį poveikį: besilinksminančių žmonių tuntai stoviniuodavo gatvėse, rūkydami, šnekučiuodamiesi ir trikdydami kaimynų miegą.

Tarp populiarių sostinės pasilinksminimo įstaigų ir jų kaimynystėje gyvenančių žmonių jau anksčiau tvyrojo įtampa dėl keliamo triukšmo. Nesantaika dar labiau paaštrėjo, 2008 metų sausį įvedus draudimą rūkyti naktiniuose klubuose, o kitose viešose vietose šis draudimas buvo įsigaliojęs metais anksčiau.

Pernai viena diskžokėjų ir klubų asociacija Paryžiaus valdžiai įteikė peticiją, skųsdamasi, kad Šviesų mieste pradėjo apmirti naktinis gyvenimas.

Šį žingsnį paskatino virtinė bylų, kurios buvo iškeltos kai kurių barų savininkams, taip pat dėl miesto pareigūnų veiksmų, kad būtų uždaryti kai kurie triukšmingi klubai.

Nuo to laiko abiejų konflikto pusių nesutarimai nuolat ruseno, o šią savaitę Paryžiaus rotušėje įvyko didelė konferenciją, kurioje savo pozicijas išsakė klubų savininkai, policija, gyventojų bendruomenės ir vietos pareigūnai.

“Paryžius – prieštaravimų kupinas miestas. Kiekvienas paryžietis yra tiek vieversys, tiek pelėda: mes visi dirbame, mums reikia išsimiegoti, o retkarčiais mėgstame pasilinksminti”, – sakė sostinės meras Bertrandas Delanoe (Bertranas Delanė).

Daugelyje didmiesčių, tokių kaip Londonas, madingi klubai ir barai telkiasi verslo rajonuose, kai dauguma žmonių gyvena toliau nuo centro. Tuo tarpu tankiai gyvenamoje Paryžiaus širdyje visi dalijasi ta pačia erdve.

Apie 600 tūkst. paryžiečių dirba vakarais, 230 tūkst. – po vidurnakčio, o šalia jų 2,2 mln. miega savo lovose.

B.Delanoe pripažįsta, jog suderinti audringą naktinį gyvenimą ir gyventojų teisę į poilsį ir ramybę – sudėtingas uždavinys.

“Mūsų, paryžiečių, reikalavimai itin permainingi, – pabrėžė meras. – Jeigu vakare liekate namuose, norėtumėte, kad nuo aštuntos vakaro įsigaliotų komendanto valanda. Tačiau kai esate nusiteikęs švęsti, norite teisės triukšmauti iki aštuntos ryto.”

Dešinioji opozicija turi atsakymą: reikia įrengti specialias pramogų zonas, ir viena iš tinkamiausių vietų – buvęs pramoninis Batinjolių rajonas Paryžiaus vakaruose.

Tačiau B.Delanoe kairiojo sparno komanda tvirtai pasisako, jog sostinėje darbą ir pramogas ir toliau reikėtų derinti tose pačiose erdvėse. Jie argumentuoja, kad naktį neištuštėjančios gatvės yra saugesnės.

“Pramogos ir kultūra yra Paryžiaus tviskesio dalis”, – pabrėžė meras.

Nuo šio pavasario į Paryžiaus gatves bus pasiųsta daug klounų raudonomis nosimis ir mimų, kurie negriežtai ramins triukšmadarius vietoje policijos. Šis projektas pagrįstas sėkminga Barselonos patirtimi.

“Ketinama pasiųsti žinią su humoro užtaisu”, – sakė už šį projektą atsakingas sostinės mero pavaduotojas Mao Peninou (Mao Peninu).

Dvi dienas vykusiuose darbo seminaruose taip pat buvo pasiūlyta kitų idėjų – pavyzdžiui, naktimis trankią muziką leidžiančius klubus įpareigoti įsirengti garso izoliaciją, tačiau iš dalies finansuoti šiuos projektus mokesčių mokėtojų lėšomis.

Apskaičiuota, kad kiekvienos tokios įstaigos “nutildymas” kainuotų 20-150 tūkst. eurų (69-518 tūkst. litų).

“Mažos pasilinksminimo vietos yra ekonomiškai pažeidžiamos ir negali pačios investuoti”, – sakė Prancūzijos naktinių klubų ir kabaretų asociacijos vadovas Bruno Blanckaertas (Brunas Blankeras).

Pasak jo, ši priemonė būtų reikalinga daugiau nei šimtui pramogų įstaigų.

B.Blanckaertas taip pat siūlo kiekviename parduodamame būste atlikti nepriklausomus triukšmo lygio matavimus, panašius į šiuo metu atliekamus elektros instaliacijos, taršos švinu ir asbestu tyrimus. Tokiu būdu informuoti būsto pirkėjai nebegalėtų kelti bylų dėl kaimynų keliamo triukšmo.

B.Delanoe taip pat siūlo telkti pramogų centrus atokiau nuo gyvenamųjų kvartalų – pavyzdžiui, šalia judrių paupio gatvių, kur jau yra įrengtas vasaros paplūdimys “Paris Plage” ir atsidarė naujas naktinis klubas “Showcase”.

Kaip rodo Paryžiaus policijos statistika, 119 pramogų įstaigų pernai buvo laikinai uždarytos dėl garsios muzikos ir “viešosios ramybės trikdymo šūksniais bei juoku”.

B.Blanckaerto nuomone, draudimas rūkyti “nepaprastai” padidino gyventojų susipriešinimą su klubais ir barais.

Tačiau jis pabrėžė, kad šią savaitę vykusi konferencija jau yra didelis žingsnis į priekį, sprendžiant šią nesantaiką.

“Tai revoliucija. Pirmąkart susėdome ir pasikalbėjome apie naktinį gyvenimą Paryžiuje, o žmonės pripažįsta faktą, kad naktis tokia pat svarbi kaip diena”, – B.Blanckaertas sakė naujienų agentūrai AFP.

Triumfo arka

Jis pats sumaniausias flirto meistras. Tad jei bent kartą įkėlėte čia koją, jis darys viską, kad išgautų prisipažinimą: “Paris, je t‘aime”. O tai ištarus beliks svajoti, kaip pas mylimąjį sugrįžti dar ne kartą.

Lėtu žingsniu po greitą miestą

Keliaujant į Paryžių žinai, ko tikėtis. Visi gražiausi miesto vaizdai jau tūkstančius kartų regėti atvirukuose ir romantiškuose filmuose, o dainose girdėti epitetai “magiškas”, “mylimas” ir “išsvajotas” primena, kokį įspūdį apie miestą turėtumėte susidaryti. Tačiau Paryžius tuo ir žavus, kad jo niekada nepažinsite iki galo: tai gudrus miesto ėjimas siekiant, kad svajotumėte grįžti atgal. Juokaujama, kad vien Luvro muziejui apžiūrėti reikėtų bent trijų mėnesių, ką jau kalbėti apie visą miestą.

Tad svarbiausia taisyklė lankantis Prancūzijos sostinėje – neskubėti. Miestą kur kas geriau pažinsite ne išsiruošusi į estafetę po muziejus ar varžybas, kas nufotografuos daugiau bažnyčių, o tiesiog jaukiai sėdėdama parke ir kramsnodama ką tik kepyklėlėje pirktą prancūzišką batoną su sūriu ar vaikštinėdama Senos pakrante.

Pažintis su prancūziška architektūra

Išsiruošusi apžiūrėti miesto garsenybių turite tiksliai žinoti, ką norite pamatyti: antraip tiesiog pavargsite dairydamasi į kairę ir į dešinę, nes abiejose pusėse rasite dailių muziejų, bažnyčių, rūmų ir teatrų. Juk kadaise Prancūzijos karaliai darė viską, kad Paryžius būtų išdidžiausia iš sostinių.

• Dievo Motinos katedra. Tai vienas ryškiausių prancūziškosios gotikinės architektūros pavyzdžių tiek Prancūzijoje, tiek ir visoje Europoje. Tačiau ne tiek architektūra, kiek rašytojo Viktoro Hugo sukurta istorija apie kupriaus Kvazimodo ir čigonės Esmeraldos meilę vilioja turistus į katedros apylinkes ir kviečia dairytis į jos varpinę. Vidutiniškai per dieną katedrą aplanko net iki 30 000 žmonių, tad jei norėsite patekti į bažnyčios vidų, gali tekti ilgokai pamindžikuoti eilėje.

Dievo Motinos katedra

• Triumfo arka. Keliaujantieji po Prancūziją juokauja pavargstantys nuo gausybės triumfo arkų, vis primenančių turistui, kad šis nedrįstų suabejoti buvusių krašto karvedžių ir kariuomenių žygių sėkme. Paryžietiška Triumfo arka, stovinti Eliziejaus laukų gale – antra pagal dydį iš visų išlikusiųjų. Ant arkos sienų iškalti karo generolų vardai, o viduje veikia muziejus, supažindinantis su arkos istorija. Be to, liftu arba laiptais galima užkilti į arkos viršų, o iš ten apžvelgti miesto panoramą.

• Panteonas. Jis vadinamas šventove, nors su religija ir neturi nieko bendro. Panteone palaidoti Prancūzijos istoriją kūrę ir jos vardą garsinę žmonės: Viktoras Hugo, Marija Kiuri, Aleksandras Diuma, Žanas Žakas Ruso, Volteras ir kiti.

• Versalio rūmai. Liudviko XIV įsakymu dvi dešimtis metų statyti rūmai – geriausias karališkos prabangos pavyzdys ir tikras absoliutinės monarchijos simbolis. Didžiuliai rūmai ir dar didesni sodai – tarsi ištisas atskiras kvartalas, kuriuose kadaise spręsti svarbiausi šalies ir net pasaulio klausimai: juk būtent čia pasirašyta Versalio taikos sutartis po Pirmoji pasaulinio karo. Ir nors dabar Versalio rūmai labiausiai žinomi kaip turistinė vietovė, jie vis dar tinka ir politiniams tikslams. Iki šiol į kongresą Versalyje renkasi Generalinė Asamblėja ir Senatas, kai prireikia svarstyti Konstitucijos pataisas.

• Invalidų rūmai. XVII a. pabaigoje pastatytas visuomeninis pastatų kompleksas buvo skirtas karo veteranams gydyti ir slaugyti. Dabar pastatai byloja apie Prancūzijos karų istoriją: čia įsikūrę Armijos ir Istorijos muziejai, o savo amžino poilsio vietą čia rado žymiausias iš karvedžių – Napoleonas Bonapartas. Jo kapas į Invalidų rūmus kasdien sutraukia minias turistų.

• Eifelio bokštas. Geležinė konstrukcija buvo kurta tik vienai parodai, tačiau pernai atšventė jau 120-ąjį gimtadienį ir virto lankomiausiu miesto turistiniu objektu. Vien pernai bokštą aplankė kone septyni mln. žmonių. Tad jei norėsite pakilti į Eifelio bokšto viršūnę, eilių neišvengsite. Trumpiau eilėse teks stovėti, jei iki antrojo aukšto kilsite laiptais ir tik tada lipsite į liftą. Bet kuriuo atveju, pakilti į bokšto viršūnę kainuos 13,10 eurų.

Rojus muziejų mėgėjams

Paryžių drąsiai galima vadinti muziejų miestu: ne tik dėl muziejų gausos, bet ir dėl svarbos. Būtent čia įsikūrę patys populiariausi muziejai pasaulyje.

• Luvras. Milžiniškame pastate įsikūręs daugiausiai lankytojų visame pasaulyje sulaukiantis klasikinio meno muziejus. Vien nuo jo dydžio svaigsta galva, tad išsiruošus į Luvrą būtina iš anksto pasidomėti, ką norėsite pamatyti ir kuriuos muziejaus skyrius aplankyti. Didžiausios minios buriuojasi salėje, kur saugoma garsioji Leonardo da Vinčio “Džokonda”. Įdomios senojo Egipto ir Artimųjų Rytų meno kolekcijos, kuriose saugomi tūkstančius metų skaičiuojantys eksponatai. Bilietas į muziejų kainuoja 9 eurus.

Luvras gąsdina savo dydžiu

• Didieji rūmai (Grand Palais). Tai svarbiausių Paryžiaus kultūros ir meno įvykių centras: nuo tapybos parodų ir “Chanel” mados kolekcijų pristatymų iki fechtavimosi čempionato. Dabartinis rūmų pasididžiavimas – iki kitų metų sausio galerijose eksponuojama impresionizmo meistro Claude Monet paroda, didžiausia vienoje vietoje surinkta šio dailininko darbų kolekcija iki šiol. Nors paroda dar tik atidaroma, jau tikimasi, kad ji pagerins visus galerijų lankomumo rekordus.

• Pompidur centras – šiuolaikinio meno muziejus. Futuristinis pastatas iš stiklo ir plieno visiškai išsiskiria iš prancūziškos architektūros konteksto. Lygiai taip pat, kaip ir jame eksponuojami meno kūriniai: drąsūs, šokiruojantys ir ironiški. Čia rasite tiek puikiai pažįstamų modernistų Pablo Pikaso, Salvadoro Dali, Vasilijaus Kandinskio darbų, tiek pačių naujausių šiuolaikinio meno eksponatų. Įėjimo kaina 12 eurų.

• Orsė muziejus. Buvusioje traukinių stotyje namus rado žymiausi vieno laikotarpio (1848–1914 m.) meno kūriniai. Klodas Mone, Polis Renuaras, Vincentas Van Gogas, Edgaras Dega, Kamilis Pisaro – tik keletas garsiausių muziejaus eksponatų autorių pavardžių.

Bohemiška dvasia

Jei nusibos žvalgytis į didingus, bet kiek arogantiškus pastatus, jaukumo ieškoti pasukite į siaurąsias miesto gatveles. Jose iš tolo užuosite taip Paryžiui būdingą vidinės laisvės kvapą.

• Lotynų kvartalas. Universiteto apylinkėse kadaise nenutildavo Lotynų kalba – taip šnekėdavosi akademikai ir jų studentai. Ir nors šios tradicijos čia jau seniai nebesilaikoma, ją tebeprimena vardas – vietovė vadinama Lotynų kvartalu. Čia rasite mielų knygynėlių, meno dirbinių parduotuvių ir mažyčių kino teatrų, o kavinukėse studentai sklaido konspektus ir ruošiasi egzaminams.

• Monmartras. Laiptai, laiptai, laiptai. Išsiruošus į ekskursiją po Monmartrą pakopa po pakopos teks ropštis aukštyn. Tačiau to verta kiekviena Monmartro gatvelių kartu su mažytėmis daržovių pardotuvėmis, kepyklėlėmis, kavinėmis, menininkų dirbtuvėmis. Monmartras – aukščiausia Paryžiaus vieta. Užlipkite iki pat Šventosios širdies bazilikos ir pasimėgaukite viso miesto panorama iš viršaus.

• Senos pakrantės. Nesvarbu, žygiuosite kaire ar dešine upės puse, rasite, kuo pasigrožėti. Gėrėkitės vandenyje atsispindinčia miesto panorama, išsiruoškite į pažintinę kelionę laivu ar tiesiog paieškokite suvenyrų ir lauktuvių namiškiams. Ir būtinai pasidairykite po skaitytų knygų turgų. Gerai paieškojus čia galima rasti tikrų lobių: seniai iš prekybos išimtų knygų ar net šimtmetį skaičiuojančių leidinių.

Kaip taupyti laiką ir pinigus

• Vengiant eilių. Paryžius ištisus metus pilnas turistų. Prisiminkite tai, jei norėsite aplankyti muziejus ar užkilti į Eifelio bokšto viršūnę. Jei nenorite pusės dienos praleisti eilėje, verta atsikelti anksti. Tiesa, vargu ar pavyks pralenkti turistus iš Azijos: šie prie populiariausių muziejų durų rikiuojasi dar likus kelioms valandoms iki jų atidarymo. Kita išeitis: keliauti į muziejų likus vos valandai iki jo darbo laiko pabaigos, kai dauguma turistų jau žengia pro išėjimo duris.

• Muziejų entuziastams. Jei žinote, kad viešnagės Paryžiuje metu norėsite aplankyti daugiau nei 3-4 muziejus, verta įsigyti muziejų pasą. Su juo nemokamai ir nestovėdami eilėse galėsite aplankyti beveik 60 miesto muziejų ir monumentų. Muziejų pasą galima įsigyti dviem dienoms už 32 eurus, keturioms už 48 eurus arba šešioms už 64 eurus. Ieškokite jo turizmo informacijos centruose, muziejuose bei oro uostuose.

• Jaunimo privilegija. Žymiausi Paryžiaus muziejai taiko patrauklią akciją: jaunimui iš Europos sąjungos šalių iki 26 metų, įėjimas į muziejus nemokamas. Svarbu su savimi turėti amžių patvirtinantį dokumentą.

• Transportas. Keliauti po Paryžių galima metro, tramvajais arba autobusais ir jiems visiems galioja tas pats transporto bilietas. Vienas kelionės bilietas kainuoja 1,7 euro, tačiau jei įsigysite 10 kelionių bilietą, sutaupysite, nes jis atsieis tik 12 eurų. Vieną kartą pažymėjus bilietą metro, galite kiek norite kartų keisti metro linijas tol, kol neišėjote iš metro stoties. Keičiant vieną autobusą arba tramvajų į kitą, bilieto žymėti nereikia, jei nuo pirmo pažymėjimo nepraėjo 90 minučių. Taigi net jei keliausite keliais skirtingais tramvajais, galutinį kelionės tikslą galite pasiekti su vienu kelionės bilietu.

• Maistas. Kavinėse ir restoranuose už pietus gali tekti pakloti ir 15, ir 20 eurų, kava kainuoja apie 2 eurus. Jei užkandžių ieškosite parduotuvėse, rinkitės esančias atokiau nuo lankomiausių objektų: maisto kainos to paties tinklo parduotuvėse skirtingose miesto vietose skiriasi.