Šiemet minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis verčia suklusti: Vakaruose didžiausiu diskusijos objektu tampa dėl suprantamų priežasčių menkas Vokietijos dėmesys minėjimo renginiams, o Rytuose nerimą kelia vis didesnis Rusijos atsigręžimas į imperinę praeitį.

Vokietija, Austrija ir Italija šnekučiuojasi vidury baro, o pro šalį praeinanti Serbija atsitrenkia į Austriją ir apipila ją alumi. Austrija, garsiai palaikant Vokietijai ir nedrąsiai situaciją raminti bandant Didžiajai Britanijai, pareikalauja nupirkti naują kostiumą, nes esą padaryta neatitaisoma žala ne tik švarkui, bet ir kelnėms.
Serbai, nors ir sutiko mokėti už kostiumo išvalymą, visiškai naujo kostiumo pirkti nesirengia. Į besimezgantį konfliktą iš padilbų ima žvilgčioti ir kiti pasilinksminimo vietos lankytojai, tokie kaip Rusija bei Prancūzija. Galiausiai žodinis kivirčas virsta muštynėmis: Vokietija atsiraitoja rankoves ir grūmodama Prancūzijai užvožia ją užstojusiai Belgijai, o Austrija, nors ir nesėkmingai, – Rusijai. Kyla masinis daužymasis, į kurį įsitraukia ir kiti „baro lankytojai“. Kovos metu dalis jų skraido pro langą. Ypač nesiseka Rusijai, kuri po vieno iš skrydžių grįžta radikaliai pakitusia asmenybe – tarsi po revoliucijos.
Galiausiai Didžioji Britanija ir Prancūzija paguldo Vokietiją, o paskutinį smūgį jau gulinčiam priešui suduoda lyg iš niekur atsiradusios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Muštynių laimėtojai vieningai sutaria, kad vokiečiai pirmi pradėjo konfliktą, todėl iškrausto jų kišenes ir visą barą vaišina alumi. Tačiau atmosfera – nesmagi: išdaužyti langai, sulaužyti stalai, o baisi netvarka nežinia kada bus iškuopta.
Tai šaržuotas „The Economist“ pasiūlytas būdas atpasakoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius. Šią istoriją „Veidas“ prisiminė neatsitiktinai: šiemet visame pasaulyje minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis, o tai proga ne tik vartyti istorijos vadovėlius bei prisiminti garsiuosius apkasų mūšius, bet ir dar sykį įvertinti, kokias karo pamokas šiandien akcentuoja jos dalyvės, ypač – Vokietija ir Rusija.

Minės skirtingai
1914 m. prasidėjusiame konflikte Antantė, kurios pagrindinę jėgą sudarė Prancūzija, Britanijos imperija, Rusija ir nuo 1917 m. – JAV, įveikė karą pradėjusią Vokietiją, Austriją-Vengriją bei Bulgariją. Suirutė, į kurią įsitraukė visos didžiausios Europos tautos, prasidėjo po to, kai bosnis studentas Gavrilo Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtoją Franzą Ferdinandą. Tuo metu konfliktas suvoktas kaip garbinga kova už tėvynę bei teisybę, tačiau galiausiai tai virto stagnuojančia kova abiem pusėms įsitvirtinus apkasuose, kuriuos kartais skirdavo vos keliolika metrų.
„Karas vertinamas kaip beprasmis, nes jo metu žuvo labai daug žmonių, nors realių priežasčių jam kilti kaip ir nebuvo, išskyrus tam tikrus politinius išskaičiavimus, įvairių šalių ambicijas“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Tomas Janeliūnas.
Šiandien Pirmasis pasaulinis karas prisimenamas skirtingai: Prancūzija ir Didžioji Britanija karo pradžios minėjimo renginiams, televizijos laidoms ir interaktyvioms ekskursijos ketina skirti apie 60 mln. eurų, o Vokietija atseikės vos kelis milijonus.
Požiūrių skirtumas buvo matomas ir anksčiau: vokiečiai paskutiniam mirusiam karo dalyviui, 107 metų sulaukusiam Erichui Kaestneriui 2008 m. neskyrė jokio dėmesio ir net nepatvirtino paties „paskutinio kareivio“ fakto, o štai 110 metų sulaukęs prancūzas Lazere’as Ponticelli buvo palaidotas per iškilmingą ceremoniją, dalyvaujant tuomečiam šalies prezidentui Nicolas Sarkozy.
Tam lyg ir yra akivaizdi priežastis: Vokietija pralaimėjo, prarado 13 proc. teritorijos ir visas kolonijas bei 2,5 mln. žmonių, taip pat buvo priversta mokėti prie diktatūrinio režimo galiausiai pastūmėjusias milžiniškas finansines reparacijas.
Tad, pasak T.Janeliūno, kitokio nei pasyvaus minėjimo iš Vokietijos tikėtis ir neverta: „Prancūzams ir anglams šis karas asocijuojasi ne tik su nuostoliais, bet ir su patriotizmu, jie daug dėmesio skiria muziejų atnaujinimui, rūpinasi karių atminimu. Vokiečiams tai eskaluoti būtų tam tikra prasme netgi pavojinga, nes karas buvo pralaimėtas, tad būtų sudarytos sąlygos skatinti revanšistines idėjas.“
Politologo nuomonę patvirtina ir patys vokiečiai. Karių kapus prižiūrintis 51 metų Stefanas Scheybalas „Reuters“ teigė: „Daugelis mano tautiečių nenori turėti nieko bendro su militaristine valstybės praeitimi. Dėl sudėtingos praeities patriotizmas mums nebuvo diegiamas, todėl ir šiuos kapus dažniausiai aplanko anglai.“
Stebėtis neverta: Didįjį karą vokiečių sąmonėje užgožė nacistų nusikaltimai per Antrąjį pasaulinį karą ir grėsmė, kurią vokiečių tauta viso XX amžiaus pirmoje pusėje kėlė taikai Europoje.

Vokiečiai paskatino Rusijos revoliuciją
Bene įdomiausi pokyčiai karo metais vyko Rusijoje, kuri ne tik atsidūrė tarp karo laimėtojų, bet ir, kaip pabrėžia ir “baro muštynes” aprašantis autorius, radikaliai pasikeitė iš vidaus: caro valdžią pakeitė bolševikai. Tam didelę įtaką turėjo Rusijos vidiniu silpnėjimu suinteresuota Vokietija.
Neretai pamirštamą istorijos pusę primena ir istorikas dr. Arūnas Vyšniauskas: „Lenino idėja karo metais buvo paprasta – „imperialistinį karą paversti pilietiniu karu, karu prieš savo vyriausybę, prieš kapitalistus ir dvarininkus“. Už tokią revoliucinę veiklą jis gaudavo didžiulius pinigus iš kaizerinės Vokietijos. Vien per ketverius karo metus iki 1917 m. pabaigos Vokietijos užsienio reikalų žinyba bolševikams ir kitoms Rusijos revoliucinėms jėgoms remti išleido, šių dienų pinigais skaičiuojant, mažiausiai 75 mln. eurų (26 mln. tuometinių markių). Nenustebčiau, jei išaiškėtų, kad ir bolševikinės krypties lietuviškas laikraštis „Tiesa“, 1917 m. pradėtas leisti Petrograde, buvo finansuojamas vokiečių pinigais. Net ir užgrobę valdžią bolševikai toliau buvo Vokietijos kaizerio remiami. Už tai Leninas, žinoma, turėjo atsilyginti – tą rodo 1918 m. sudaryta separatinė taika su Vokietija.“
Įdomu tai, kad pagal Brest-Litovsko taikos sutartį bolševikinė Rusijos vadovybė erdvėje nuo Baltijos iki Juodosios jūrų atsisakė teritorijų, kurios savo plotu prilygo Argentinos dydžio valstybei. Į tarptautinės teisės požiūriu atsisakytas Rusijos nerusiškas teritorijas pakliuvo ne tik lietuvių, latvių ir estų gyvenamos žemės, bet net ir Ukraina su Krymu. Tad ir vokiečių vaidmuo, ir teritoriniai atsisakymai stūmė Didįjį karą į istoriografijos paraštes. „Žinoma, sovietiniai istorijos vadovėliai tokiu tonu nerašė. Jie šlovino bolševikus ir jų sėkmingai įvykdytą 1917 m. Spalio revoliuciją“, – teigia A.Vyšniauskas.

Šiemet minėsime Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį. Tai proga panagrinėti šio karo pasekmes pasauliui ir Lietuvai.

Šis ketverius metus trukęs karas tapo šeštuoju pagal pareikalautų aukų skaičių konfliktu per visą žmonijos istoriją. Deja, karas, kuriuo turėjo baigtis visi karai, neatliko savo užduoties. Jis pagimdė fašizmą ir komunizmą, tapo tiesiu keliu į Antrąjį pasaulinį karą ir užprogramavo ne vieną vėlesnį konfliktą.
Pirmajame pasauliniame, kitaip dar vadintame Didžiuoju, kare grūmėsi du blokai: Trilypės sąjungos šalys (Vokietija ir Austrija-Vengrija bei jų sąjungininkės Turkija ir Bulgarija) ir Antantės (Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, taip pat jų sąjungininkės Serbija, Japonija, Rumunija, JAV ir Italija, beje, pastaroji iš pradžių priklausė Trilypei sąjungai, bet 1916 m. perstojo į Antantę).
Kaip žinome, Antantė priešus nugalėjo. Deja, dar Paryžiaus taikos konferencijoje karą laimėjusių sąjungininkų sankcijos pralaimėjusiai Vokietijai paskatino dar baisesnio Antrojo pasaulinio karo gimimą (netgi tarp istorikų populiari nuomonė, kad Antrasis pasaulinis karas buvo Pirmojo tąsa), o atsiradęs valdžios vakuumas ir kilęs chaosas sudarė galimybę iškilti vėliau stipriai pasaulį paveikusiems ir daugybės žmonių žūtį lėmusiems procesams.
Antra vertus, tai pakeitė ne vienos šalies (ypač Europos) visuomenes ir ne vienoje jų sukūrė sąlygas įvairių, anksčiau ilgai iš aktyvaus visuomenės gyvenimo, o tuo labiau valstybės valdymo išstumtų grupių emancipacijai, taip pat ir sąlygas technologinei bei medicinos pažangai.

Prarastoji karta

Priminsime, kad Pirmajame pasauliniame kare (PPK) dalyvavusios valstybės mobilizavo apie 68 mln. vyrų. Iš jų namo nesugrįžo apie aštuonis milijonus. Skaičiuojama, kad kasdien vidutiniškai žuvo apie 5,5 tūkst. karių. Dar apie 21 mln. jų buvo sužeisti ir didžioji dalis tapo neįgalūs arba visą gyvenimą buvo kamuojami fizinių ar psichologinių traumų padarinių.
Ne ką mažiau nukentėjo ir civilių gyventojų – dėl karo baisumų, ypač dėl karo aviacijos antskrydžių, bado, ligų ir kitų priežasčių jų žuvo panašiai tiek pat kiek ir karo veiksmuose dalyvavusių karių.
Vis dėlto, jei į šį sąrašą įtrauksime dar ir pačioje karo pabaigoje po visą pasaulį karių išplatintą ispaniškojo gripo (nepagydomo plaučius žalojančio viruso, pasireiškiančio į ūmų gripą panašiais simptomais) epidemiją, tai turėsime pridėti dar mažiausiai 20 mln. prarastų gyvybių. Negana to, dalis mokslininkų teigia, kad tikrieji skaičiai gali būti net keliskart didesni.
Pirmasis pasaulinis karas ir jo pasekmės stipriai paveikė demografinę padėtį daugelyje regionų. Be to, negalima pamiršti, kad prie tiesioginių karo pareikalautų mirčių reikia pridėti ir daugybę negimusių vaikų, kada žuvus tiek daug sveiko amžiaus vyrų daug kur jų paprasčiausiai ėmė trūkti ir daugybė moterų neturėjo su kuo sukurti šeimos, tad liko netekėjusios ir netapo motinomis.
Apie tai savo knygoje „Singled Out“ pasakoja rašytoja, žurnalistė Virginia Nicholson. Pasak jos, PPK žuvo bemaž trys ketvirtadaliai iš milijono mobilizuotų britų karių ir tai sunaikino žymią dalį ateinančios kartos: panašaus amžiaus moterys, santuoką laikiusios prigimtine savo teise, susidūrė su žiauria realybe, kada vyrų tiesiog buvo per mažai. Remiantis 1921 m. statistika, vien Didžiojoje Britanijoje moterų buvo apie 1,8 mln. daugiau nei vyrų. Panašios demografinės tendencijos neaplenkė ir kitų valstybių. Tarkime, Raudonojo Kryžiaus organizacijos skaičiavimais, per karą žuvo dešimtadalis suaugusių Prancūzijos vyrų.
Šiandien galima pasakyti, kiek kariaujančios pusės investavo į karą, tačiau dėl jo patirtus materialinius nuostolius apskaičiuoti sunku. Suskaičiuota, kad tiesioginės karo išlaidos sudaro per 208 mlrd. JAV dolerių, tačiau patirti nuostoliai viršija 360 mlrd. dolerių.
Apie Pirmąjį pasaulinį karą knygą parašęs Jesus Hernandezas pateikia pavyzdį, kad vien Prancūzijoje buvo nuniokota 2 mln. hektarų derlingų laukų bei 0,5 mln. hektarų miško ir sugriauta apie 3 mln. gyvenamųjų pastatų. Iš tiesų per karą buvo nuniokota visa Europa, stipriai krito jos pramoninė bei ekonominė galia, o tai privedė prie net ir karo laimėtojų įsiskolinimo JAV bei prie dominuojančios pozicijos pasaulyje praradimo. Taip pat buvo sunaikinta arba dingo daugybė istorinių ir meno vertybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad PPK kovų atgarsiai realią grėsmę kelia ir šiandienos žmonių gyvybei. Kaip teigia J.Hernandezas, kiekvienais metais per statybas ar dirbant žemę randama ir surenkama apie 300 tonų po PPK likusios amunicijos. Pagal atliktus skaičiavimus, buvusio Vakarų fronto ruože žemėje gulinčių per Didįjį karą nesprogusių bombų yra tiek, jog dirbant tokiu tempu kaip šiandien prireiks dar septynių amžių, kad visos jos būtų nukenksmintos. O nesprogę sviediniai su cheminiu užtaisu kelia dar didesnę grėsmę.

Karas, kurio galėjo ir nebūti?

Istorikai ir tyrėjai sutinka, kad erchercogo Franco Ferdinando Habsburgo nužudymas anaiptol nebuvo svarbiausia konflikto priežastis. „Pirmasis pasaulinis karas nebuvo reakcija į tiesioginę, konkrečią agresiją, o užsiplieskė iš kibirkšties, kuri sukėlė gaisrų virtinę iš jau kur kas anksčiau įsižiebusių ir smilkusių vaidų“, – komentuoja J.Hernandezas.
„Vyraujanti nuomonė yra ta, kad Vokietija provokavo karą, nes norėjo įsitraukti į didžiųjų Europos imperijų ratą. Ekonominis, karinis potencialias tam kaip ir buvo, bet politinio pripažinimo (ir atitinkamai didesnės kolonijų kontrolės, kas tuo metu buvo vienas svarbiausių imperijų galios ir statuso kriterijų) trūko“, – aiškina politologas doc. dr. Tomas Janeliūnas.
Jo teigimu, tuo laikotarpiu karas buvo laikomas natūraliu dalyku, perskirstant galią tarp valstybių, tad nenuostabu, kad į jį taip „lengvai“ įsitraukė daugelis Europos šalių. Tiesiog tuo metu dar buvo labai nedaug tarptautinių instrumentų, ribojančių ar prevenciškai stabdančių konfliktus. „Karas buvo tipinė tarptautinių santykių priemonė. Juk Tautų Lygos idėjos ir kilo tada, kai suprasta, kad reikia globalaus forumo, kuriame būtų sprendžiamos problemos ir nereikėtų vėl veltis į skausmingus konfliktus“, – primena politologas.
Iš tikrųjų PPK išvakarėse netrūko įtampos. Prancūzai ant vokiečių dantį griežė dar nuo 1871-ųjų, kada Prancūzijos ir Prūsijos karą laimėjo kancleris Otto von Bismarckas ir prie Vokietijos buvo prijungtos Elzaso bei dalies Lotaringijos teritorijos, o Vokietijos imperija jautėsi nusipelniusi didesnio svorio ir siekė įgyti daugiau kolonijų. Pasaulio vandenyne viešpatavusi Didžioji Britanija su nerimu stebėjo didėjančias vokiečių ambicijas ir galią (ypač dėl karinių jūrų pajėgų) ir norėjo tai sustabdyti. Nikolajaus II Rusija gviešėsi Balkanų uostų (vieni jos uostai prie Baltijos jūros ir Tolimuosiuose Rytuose žiemą užšaldavo, o kitus, esančius prie Juodosios jūros, nesunkiai galėjo atkirsti turkai).
Ir tarp pačių Balkanų tautų būta daugybės nesuvestų senų sąskaitų. Ypač nepatenkinta buvo Serbija, kuri po Antrojo Balkanų karo apkarpius priešininkės ir Austrijos sąjungininkės Bulgarijos teritoriją vis vien liko be išėjimo į jūrą. Pačią Serbiją akylai stebėjo Austrijos-Vengrijos imperija, laikydama ją didžiąja konfliktų kurstytoja Balkanų regione, ir siekė ją pažaboti. Negana to, Rumunija pyko ant austrų, nes Transilvaniją ir Bukoviną laikė savo teritorijomis, kurios buvo atimtos Habsburgų… Galiausiai į ugnį deguto dar įpylė įvairūs užkulisiniai susitarimai tarp atskirų valstybių, kad jei kuri nors iš jų būtų puolama, sulauktų pagalbos.
Taip iš atskirų detalių susidėlioja vaizdas, kad įtampa anksčiau ar vėliau turėjo į kažką peraugti. Vis dėlto dalis mokslininkų tokiems aiškinimams meta iššūkį. Vienas jų – britų Harvardo universiteto profesorius Niallas Fergusonas, teigiantis, kad klaidinga yra pati nuostata ypatingus įvykius paaiškinti ypatingomis priežastimis, ir savo prieštaringai vertinamoje knygoje „The Pity of War“ Pirmąjį pasaulinį karą vadinantis tiesiog nesusipratimu – didžiausia klaida moderniojoje istorijoje. Be to, jo vertinimu, dėl karo eskalavimo daugiausia yra kalta ne Vokietija, o būtent Didžioji Britanija. Esą dokumentai rodo, kad Vokietijos karinės ambicijos buvo kur kas menkesnės, nei manyta, ir ji veikiausiai būtų apsistojusi ties konfliktu su Rusija. Taigi, jei ne Didžiosios Britanijos politikų priimtas sprendimas įsikišti, viskas galėjo baigtis daug paprasčiau – Vokietija būtų laimėjusi, ir kova nebūtų peržengusi Europos ribų.
Šio profesoriaus teigimu, tai, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo neišvengiamas imperijų susidūrimas, yra mitas. „Kai pažiūri Vokietijos ir Didžiosios Britanijos santykius pasaulyje, klasikinis imperializmo argumentas pradeda byrėti. <…> Susidūrus interesams greitai būdavo pasiekiamas susitarimas. Dažnai aiškinama, kad viena nesutarimų priežasčių buvo Vokietijos laivyno stiprėjimas, tačiau karo išvakarėse ginklavimosi varžybos jūrose buvo neaktualios, mat vokiečiai suvokė, kad jie nepajėgūs finansiškai varžytis su britų karo laivų statybos programa“, – argumentuoja N.Fergusonas ir pabrėžia, kad iš arčiau pažiūrėjus ir į kitus paplitusius paaiškinimus jie taip pat pasirodo perdėti.

Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš 67 metus, jis ir šiandien tebeskendi neaiškumų šešėliuose, o atsakymus į daugelį klausimų nugalėjusios šalys akylai tebesaugo.

Vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo specialistų istorikas Jesus Hernandezas vis dėlto sugebėjo surinkti tikrai daug unikalios to laikmečio medžiagos ir pateikia ją knygoje “Antrasis pasaulinis karas”. Ji jau išversta į lietuvių kalbą ir ką tik pasirodė mūsų šalies knygynuose. O mes “Veide” siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Gyvūnai – didvyriai

Nuo tada, kai kartaginiečių generolas Hanibalas, padedamas dramblių, perkirto Alpes per Antrąjį pūnų karą (219–202 metais), gyvūnai visada buvo susiję su karo fenomenu. Daugiausia žirgai ir šunys, taip pat karveliai, katės bei lokiai kartu su žmogumi dalyvavo karo riaušėse, rodė savo nepalenkiamą valią ir lojalumą. Gyvūnai, nors nebūdami karo kaltininkais, taip pat kaip ir žmonės tapo ginkluotų susidūrimų aukomis.

Šunys – šauktiniai

Įsitraukusios į Antrąjį pasaulinį karą JAV mobilizavo ne tik amerikiečių kareivius, bet į kovotojų gretas pašaukė ir šunis.

Pilietinė organizacija, pavadinta „Šunys gynybai“, paskelbė kampaniją, per kurią amerikiečių šeimos galėjo atiduoti savo naminį augintinį į kariuomenę. Šis šaukimas sulaukė neregėtos sėkmės – daugiau nei 50 000 šunų buvo atiduoti tarnauti savo šaliai.

Šunų naudojimas kariniams tikslams nebuvo naujas dalykas, bet šis šaukimas, kai piliečiai aukojo savo augintinius karinėms pajėgoms, buvo pirmasis.

Kiekvienam šuniui buvo užvesta individuali byla su jo duomenimis. Jie buvo griežtai patikrinti veterinarų – panašiai kaip kiekvienas šauktinis. Tada jie buvo dresuojami karinei tarnybai. Atsižvelgiant į kiekvieno charakterį, šunims buvo paskirtos skirtingos užduotys: saugoti telefono laidus, pernešinėti žinutes, ieškoti sprogmenų ir t.t.

1942 m. pirmą kartą šunys įėjo į Jūrų šaulių sudėtį. Jie buvo labai naudingi per karinius susidūrimus Ramiojo vandenyno salose, nes sugebėdavo surasti japonų pasalas. Vienintelis pavojus, kildavęs dėl šunų, buvo tas, kad jie misijos, reikalaujančios absoliučios tylos, metu galėjo pradėti loti. Ši problema buvo išspręsta specialia dresūra, skirta to išvengti. Kareiviai smarkiai patraukdavo apynasrį kiekvieną kartą, kai šuo išleisdavo kokį nors garsą. Pagaliau apie galimą pavojų šunys išmoko pranešti pakeldami vieną leteną arba reikiama kryptimi pasukdami nosį.

1944 m. Guamo mūšyje šunys pasižymėjo pavyzdingu elgesiu. Jie buvo naudojami skinantis kelią džiunglių kovose. Jei kuris nors japonas, tykodamas amerikiečių, būdavo pasislėpęs brūzgynuose, šunys juos iškart surasdavo. Šiai misijai buvo panaudoti 72 šunys, dobermanų ir vokiečių aviganių veislės. 25 iš jų kovose žuvo.

Atėjus taip trokštamai taikai, kareiviai labai išgyvendami turėjo sugrąžinti gyvūnus jų savininkams. Pasitaikė nemažai nemalonių atvejų. Dauguma šunų nebeatsiminė savo senųjų šeimininkų ir buvo pripratę prie gyvenimo fronte, todėl kartais jie tapdavo abejingi, o kartais agresyvūs.

Iš pradžių gyvūnai, neprisitaikę prie civilio gyvenimo, būdavo užmigdomi. Norėdama juos išgelbėti nuo tokio liūdno likimo, kariuomenė ėmė vykdyti planą, pagal kurį šunys, tarnavę fronte, prieš juos sugrąžinant šeimininkams, būdavo dresuojami. Deja, šis procesas buvo pernelyg sudėtingas ir pagaliau buvo suvokta, kad patirties neįmanoma ištrinti ir kad šie šunys niekada nebetaps paprastais civilių gyventojų naminiais augintiniais.

Remdamasi tokia patirtimi, Amerikos kariuomenė įsigijo savo šunų. Pavyzdžiui, Vietnamo kare dalyvavo 4 000 šunų, dauguma jų – vokiečių aviganiai.

Šunys, kritę tarnyboje, buvo pagerbti įvairiais memorialiniais monumentais, pastatytais visuomeninėmis pastangomis. Nors yra daugybė vietų, skirtų šunų didvyrių atminimui Guame, Niujorke, Naujajame Džersyje, tačiau patys svarbiausi – Sacrifice Field („Aukų laukas“) Nacionaliniame šaulių muziejuje Fort Beninge (Džordžija) ir Riversaido Marčfildo oro muziejuje (Kalifornija). Abu atidaryti 2000-aisiais.

Čipsas – Sicilijos didvyris

Kai sąjungininkai išstūmė Ašies kariuomenes iš Šiaurės Afrikos, 1943 m. liepos 10 dieną jie išsilaipino Sicilijoje. Italai gynė savo pajūrį be didelio įkvėpimo, vis dėlto kai kurie kareiviai buvo pasiruošę nepasiduoti. Jie priešinosi pasislėpę betono bunkeriuose, į įsibrovėlius šaudydami kulkosvaidžiais.

Kol amerikiečių kareivių grupė apšaudė vieną šių bunkerių, šuo vardu Čipsas nusprendė nieko nelaukdamas baigti italų pasipriešinimą. Nekreipdamas dėmesio į šovinių lietų, ėmė bėgti bunkerio link, ryžtingai įkišo galvą į angą palei žemę ir galingu žandikauliu sukando kulkosvaidžiu šaudžiusio kareivio ranką.

Italas, apstulbintas tokio staigaus ir nelaukto veiksmo, nesugebėjo sureaguoti ir buvo ištemptas iš brustvero. Kareivio bendražygiai puolė talžyti Čipsą, o amerikiečiai, norėdami jį išlaisvinti, pasinaudojo šiuo momentu ir pasileido bėgti link bunkerio, taip sučiupo italus. Šie nesipriešindami iš karto pasidavė, o puolamas Čipso kareivis maldavo, kad kas nors lieptų šuniui jį paleisti.

Tą pačią dieną Čipsas įvykdė kitą žygdarbį – netikėtai užpuolė dešimties italų kareivių grupę. Šie, išsigandę Čipso, buvo apsupti amerikiečių, įsakiusių nedelsiant pasiduoti.

Kai naujienos apie Čipso žygdarbius pasiekė JAV, buvo nuspręsta apdovanoti gyvūną Išskirtinės tarnybos kryžiumi, Sidabrinės žvaigždės medaliu ir Purpurine širdimi, nors karinis reglamentas neleido jų suteikti gyvūnams.

Balandė Merė nugali nacių sakalus

Gali būti, kad pati reikšmingiausia pašto balandė Antrajame pasauliniame kare buvo Merė. Jos neįkainojama ir pasiaukojanti tarnyba sąjungininkų pajėgoms buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.

1945 m. pradžioje Merei buvo patikėtas pranešimas, kuris turėjo būti persiųstas iš Vokietijos ruožo, užimto sąjungininkų, į britų Ekseterio miestą. Karvelis pasiekė savo kelionės tikslą sužalotas kitų paukščių. Tai buvo sakalų, kuriuos vokiečiai mokė žudyti pašto karvelius, darbas.

Sakalais, naikinančiais šį informacijos perdavimo būdą, buvo pradėta naudotis tada, kai vokiečiai atrado, jog prancūzų rezistentai karveliais siunčia pranešimus į Londoną. Britų lėktuvai tam tikrose prieš tai numatytose vietose nuleisdavo į Prancūzijos teritoriją dėžes su pašto karveliais. Prancūzų rezistentai, įdėję pranešimus į mažyčius cilindrus, pririštus prie karvelių kojelių, paleisdavo juos skristi atgal į Angliją.

Vokiečiai atskleidė šią veiklą ir dislokuotai sargybai buvo duoti įsakymai nušauti visus karvelius, pasirodančius Prancūzijos pakrantėje ir skrendančius jūros kryptimi. Vis dėlto vokiečių kareiviai nebuvo pakankamai taiklūs, todėl nuspręsta į kovą su karveliais, prieš tai specialiai išdresavus, pasitelkti sakalus. Tačiau per mus dominantį įvykį nacių sakalai nepasiekė savo tikslo, ir Merei pavyko sugrįžti į anglų žemes, kur ją džiaugsmingai sutiko šeimininkas Robertas Tregovanas.

Kai balandės žaizdos sugijo, Merė buvo vėl išsiųsta į Vokietiją. Ten jai buvo patikėtas labai svarbus pranešimas, kuris skubiai turėjo pasiekti Angliją. Kai balandė atskrido į Ekseterį, Merės šeimininkas, laikydamas ją rankose, pamatė, kad ši sunkiai sužeista sakalų, taip pat buvo matyti kulkų padarytos žaizdos, o vienas sparnas sulaužytas. Stebėtina, kaip ji sugebėjo grįžti į Angliją tokios apverktinos būklės ir įvykdyti savo misiją.

Merei vėl teko kentėti karo padarinius – net bombai sunaikinus karvelidę, nemirtingai balandei pavyko išgyventi. 1945 m. vasario 26 d. Merė buvo apdovanota Dikin medaliu.

Antis, skelbianti aliarmą

Vokiečių miestelio Frydburgo gyventojai buvo nusprendę pasibaigus karui pastatyti statulą Fredai. Šioji buvo ne kokia nors mitinė deivė ar herojiška asmenybė, o antis!

Šio kaimo gyventojai turėjo priežasčių dėkoti plunksnuočiui. Kai Freda pradėdavo kleketuoti ir apimta siaubo bėgdavo per gatvę, visi kaimynai puldavo slėptis požeminėse slėptuvėse. Po kelių minučių sąjungininkų lėktuvai pasirodydavo virš Frydburgo ir išmesdavo bombas.

Nors sunku tuo patikėti, tačiau antis buvo ypač jautri lėktuvų zvimbesiui. Ji šį garsą išgirsdavo dar prieš pasirodant lėktuvams. Kaimynai visiškai pasitikėjo Fredos klausa ir nuojauta. Jei antį matydavo ramią, žinojo, kad jiems negresia jokia oro ataka, bet jei Freda staiga pasikeisdavo, nebuvo jokios abejonės, kad netrukus horizonte pasirodys bombonešiai.

Londone buvo žinoma apie šią kuriozišką situaciją, apie kurią 1943 metų kovą papasakojo vienas pramonininkas švedas, svečiavęsis Britanijos sostinėje. Jis buvo lankęsis Frydburge ir tapo Fredos sugebėjimų liudininku. Kaip pasakojo švedas, ši antis išgelbėjo šimtus gyvybių.

Jesus Hernandez

Apie knygą ir autorių

1939–1945 m. karinis konfliktas yra labiausiai jaudinanti ir narstoma XX a. tema. Skirtingų kariavusių pusių istorikai prieštaringai pateikia ir vertina tuos pačius faktus, liudininkai pasakoja kitokias įvykių versijas. Metams bėgant jos vis labiau tolsta nuo tiesos.

Ispanų istorikas J.Hernandezas, savo gyvenimą paskyręs šios beprecedentės tragedijos tyrimui, kaupia ir sistemina visus duomenis, siekdamas atkurti ir užfiksuoti tikrąjį vaizdą. Daugybė šaltinių ir liudininkų iš įvairių pasaulio šalių leido jam sukaupti medžiagą, kuri nepateko į oficialias karo kronikas ir vadovėlius.

Knygoje „Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse“ šimtai neįtikimų faktų, mįslių, pasakojimų atskleidžia kitokį karo paveikslą, aprašo stulbinamas istorijas ir slaptas operacijas, įskaitant „Valkiriją“, pasikėsinimą į Hitlerį, kurios pakeitė praėjusio amžiaus istoriją.

Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje bombarduojant miestus ir miestelius žuvo milijonai niekuo kaltų civilių. Dauguma bombardavimų vyko A.Hitlerio nurodymu, tačiau karui įpusėjus bombos ėmė kristi ant pačios Vokietijos miestų. Prieš 70 metų, 1942 m. naktį iš kovo 28 į 29-ąją, anglų karališkoji aviacija įvykdė pirmą vadinamąjį kiliminį oro antskrydį virš didelio vokiečių miesto Liubeko.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugybę kartų buvo paskelbtas dokumentas „Karo taisyklės“, kurį 1922 m. parengė Vašingtono ginklavimosi apribojimo konferencijos dalyviai. Jame teigiama: „Bombardavimas iš oro siekiant terorizuoti civilius gyventojus arba griovimas ir gadinimas ne karinės paskirties privačios nuosavybės, arba kenkimas asmenims, nedalyvaujantiems kariniuose veiksmuose, draudžiamas.“
Čia derėtų priminti, jog 1939 m. rugsėjo 2 d. Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad bombarduojami bus griežtai tik kariniai objektai. Pirmajame karo etape Vokietijos oro pajėgos iš tiesų, prieš pradėdamos bombarduoti Varšuvą, iš anksto perspėjo civilius gyventojus ir pasiūlė jiems palikti miestą.
Praėjus pusmečiui, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas patvirtino anksčiau prisiimtą įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių tiktai tam, kad juos terorizuotų.“
Kaip buvo įgyvendinamos Vašingtono konferencijos nuostatos bei Anglijos ministro pirmininko pažadas, liudija šie statistiniai duomenys: per Pirmąjį pasaulinį karą 95 proc. visų aukų buvo kariškiai ir 5 proc. – civiliai, o per Antrąjį kariškiai sudarė tik 33 proc., o civiliai – net 67 proc. aukų.
Iš tiesų Didžiosios Britanijos vadovybės humaniška koncepcija gyvavo tik iki 1940 m. gegužės 10-osios, tai yra tos dienos, kai po N.Chamberlaino mirties Anglijos ministru pirmininku tapo Winstonas Churchillis. Tai jo nurodymu anglų lakūnai subombardavo Vokietijos pietvakariuose esantį Freiburgo miestą. Anglijos aviacijos ministro padėjėjas Speightas Freiburgo bombardavimą pakomentavo šitaip: „Mes, anglai, pradėjome objektų bombardavimą Vokietijoje anksčiau, negu vokiečiai pradėjo bombarduoti objektus Britų salose. Tai istorinis faktas, kuris buvo viešai pripažintas… Tai puikus sprendimas.“
1940 m. liepos 8 d. W.Churchillis davė nurodymą bombarduoti Trečiojo Reicho miestus, nes surengti Vokietijos blokados nepasisekė. Po aštuonių anglų aviacijos antskrydžių virš Vokietijos miestų ši buvo priversta suduoti atsakomąjį smūgį: 1940 m. rugsėjo 7 d. 625 vokiečių lėktuvai pradėjo Londono bombardavimą, o lapkričio 14 d. – Koventrio. Kitaip tairiant, kariaujančios pusės ėmėsi tokios taktikos, nuo kurios labiausiai kentėjo būtent civiliai gyventojai. Anglai manė, kad toks bombardavimas demoralizuos civilius gyventojus ir privers Vokietiją kapituliuoti.

Numatė sunaikinti 43 miestus

Mintis bombarduoti didelius Vokietijos miestus Didžiosios Britanijos karinės vadovybės galvose gimė 1941 m. rugsėjį. Planas numatė 43 miestų, kuriuose gyveno 15 mln. gyventojų, visišką sunaikinimą. Bombarduojamajai aviacijai konkrečias užduotis oro pajėgų štabas suformulavo 1942 m. vasario 14 d. direktyvoje.
1942 m. vasario 21 d. naujuoju Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų (RAF) bombarduojamosios aviacijos vadu buvo paskirtas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“. Šis vaizdingų posakių mėgėjas iškart pažadėjo „išbombinti“ Vokietiją iš karo. Būtent A.Harrisas pasiūlė atsisakyti konkrečių taikinių naikinimo praktikos ir pradėti mėtyti bombas į gyvenamuosius kvartalus. „Mes turime nužudyti kuo daugiau fricų iki tol, kol šis karas pasibaigs“, – mėgo sakyti „Bomberis“.
Pirmuoju rimtu taikiniu tapo senovinis Liubeko miestas. 1942 m. naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją 234 bombonešiai ant miegančio miesto numetė 400 tonų bombų, taip pat 25 tūkst. padegamųjų užtaisų. Nedidelis kiekis priešlėktuvinių zenitinių baterijų leido priešo lėktuvams mėtyti bombas nusileidus iki 600 m aukščio. Iš pradžių bombonešiai numetė fugasines bombas, kurios sugriovė namų stogus, po to į atsivėrusias angas – padegamąsias: dėl to 1468 pastatai buvo sugriauti, 2180 – rimtai apgadinta. Žuvo 301 žmogus, 783 buvo sužeisti, o daugiau nei 15 tūkst. neteko būsto.
Gegužės 30–31 d. RAF vadovybės nurodymu vykdyta operacija „Millenium“, per kurią subombarduotas didžiausias Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės miestas Kelnas. Šis miestas Vokietijoje užėmė ypatingą vietą: jis buvo išsidėstęs prie Reino pusiaukelėje tarp Diuseldorfo ir Bonos. Kelnas buvo vienas iš miestų, turėjusių geriausią priešlėktuvinę gynybą. Mieste bei jo prieigose buvo išdėstyta daugiau nei penki šimtai sunkių ir lengvų priešlėktuvinių pabūklų bei apie 150 zenitinių prožektorių.
Pirmą kartą antskrydyje dalyvavo keturgubai daugiau lėktuvų, negu bombarduojant Liubeką: 1047 „Halifax“ ir „Lancaster“ bombonešiai. Jie numetė 1459 t griaunamųjų ir 8300 t padegamųjų bombų. Tikėtasi, kad tokio masto bombardavimai, dalyvaujant tūkstančiams lėktuvų, privers Vokietiją kapituliuoti arba bent moraliai palauš pasipriešinimo dvasią.
Čia svarbu paminėti, kad dar 1941 m. britai į savo ginkluotę įtraukė 1816 kg svorio aviacinę bombą „Block-Buster“ („namų kvartalų griovėjas“). Jai sprogus 150 metrų spinduliu nelikdavo nė vieno pastato, o toliau stovintys virsdavo griuvėsiais. Taigi sunkieji RAF bombonešiai, nešini „blokbasteriais“, tapo Vokietijos miestų siaubu. Šie bombonešiai ant Kelno numetė tiek daug bombų, kad kilo vadinamoji ugnies audra: išdegė 240 ha miesto. Įsiplieskė 2500 ugnies židinių, žuvo 474 civiliai gyventojai ir 58 kariškiai, 5027 buvo sužeisti, 45 tūkst. žmonių liko be pastogės. Sunaikinta 3300 pastatų, 2090 pastatų apgadinta. Prie karinės paskirties nuostolių buvo priskirtos tiktai zenitinės artilerijos kareivinės. O karališkosios oro pajėgos neteko 43 lėktuvų.
Po šio teroristinio antskrydžio Kelno gyventojus apėmė žmogiškas solidarumas: visi vieni kitiems padėjo, rėmė, palaikė. Tai liudija, kad britams nepavyko pasiekti tikslo ir morališkai palaužti miesto gyventojų. Neišsipildė planai, kad naikinamieji antskrydžiai pasės nesantaikos grūdą tarp nacionalsocialistinės vadovybės ir visuomenės. Žiūrint į mylimo miesto griuvėsius, į gimtųjų namų degėsius, į žuvusių ir sudegusių kaimynų palaikus, stiprėjo tik neapykantos jausmas ir noras kovoti iš paskutiniųjų.
Vokiečių priešlėktuvinės gynybos naikintuvų lakūnų priesaikos tekste buvo tokie žodžiai: „Įsipareigojame kiekvienos misijos metu sunaikinti bent vieną priešo bombonešį taranuodami jį, jeigu pasibaigs amunicija.“ Buvo siūlomi du būdai: tūpti ant B-17 sparno ir nulaužti jį savo lėktuvo svoriu arba sunaikinti bombonešio galinį vairą propeleriu.

Atpildo nebuvo

1942 m. buvo reikšmingi dar ir tuo, kad į Didžiąją Britaniją nuolatiniam bazavimuisi atskrido JAV armijos karinių oro pajėgų (USAAF) bombarduojamoji aviacija. Jau tuo metu JAV karinis potencialas atrodė gan įspūdingai: 11 tūkst. lėktuvų, 200 tūkst. apmokytų įgulos narių ir milijonas mechanikų.
Jungtine britų ir amerikiečių bombonešių ataka Europoje buvo ketinama „sunaikinti bei sutrikdyti Vokietijos karinę, pramoninę bei ekonominę sistemą ir palaužti vokiečių tautos dvasią“. Kiekvienai tonai bombų, kurias vokiečių lėktuvai numetė ant Didžiosios Britanijos, tenka 315 t bombų, rusų „sąjungininkų“ numestų ant Vokietijos.
Vokietijos federalinė statistikos valdyba skelbė, kad žuvusiųjų per priešo bombardavimus skaičius Vokietijos teritorijoje siekė 653 tūkstančius. Naujausi skaičiavimai nurodo, kad Vokietijos miestų bombardavimo aukų būta net 1,8 milijono.
Čia svarbu paminėti, kad bombarduoti beginklius gyventojus nebuvo karinio būtinumo, – tiesiog buvo iškeltas uždavinys sunaikinti kuo daugiau vokiečių, nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties. Antroje karo pusėje amerikiečiai pritarė Vokietijos civilių gyventojų naikinimui ir patys šiame nusikaltime dalyvavo. Anglai taikių vokiečių miestų naikinimą teisino tuo, kad tai revanšas už subombarduotas Didžiosios Britanijos gyvenvietes. O apie kokį revanšą galėjo kalbėti amerikiečiai, ant kurių šalies nenukrito nė viena vokiečių bomba?
Nors iš tiesų anglų ir amerikiečių vykdytas vokiečių miestų bombardavimas buvo karinis nusikaltimas, vertas bet kurio tribunolo, niekas šio bombų lietaus nei prie karo nusikaltimų, nei prie genocido nepriskyrė. Kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia, taigi ir tribunolo šiems nusikaltimams ir jų užsakovams bei vykdytojams nebuvo.

Scanpix

Šimtai tūkstančių maldininkų savaitgalį užplūs Romą, kad pamatytų kaip palaimintuoju paskelbiamas prieš šešerius metus miręs Katalikų Bažnyčios vadovas Jonas Paulius II, pramintas pirmuoju “pasauliniu popiežiumi”.

Artėjant iškilmingos beatifikacijos ceremonijos dienai, fotogeniškasis lenkas Karolis Wojtyla (Karolis Voityla), kuris Katalikų Bažnyčiai vadovavo ilgiau nei ketvirtį šimtmečio, šypsodamasis žvelgia iš plakatų ant Romos viešojo transporto autobusų, taip pat ant Italijos sostinės istorinių pastatų.

Prieš šešerius metus per šio popiežiaus laidotuves Vatikano Šv.Petro aikštėje susirinkę žmonės šaukė “Santo subito!” (Šventuoju dabar!), reikalaudami, kad Bažnyčia nedelsdama kanonizuotų Šventąjį Tėvą, kuris 104 kartus lankė tikinčiuosius užsienyje.

Entuziazmas, susijęs su žiniasklaidos nevengusiu pontifiku, kuris modernizavo Bažnyčios įvaizdį, įtikino jo įpėdinį Benediktą XVI jau 2005 birželį pradėti Jono Pauliaus II paskelbimo šventuoju bylą.

Šis procesas dar labiau paspartėjo, rekordiškai greitai – šių metų sausį – priėmus sprendimą dėl velionio pontifiko paskelbimo palaimintuoju. “Pirmojo pasaulinio popiežiaus”, kaip jį praminė vienas kardinolas, gerbėjus šis sprendimas labai nudžiugino.

Atrodo, kad lenko popiežiaus kritika dėl konservatyvios doktrinos laikymosi ir nepakankamo dėmesio Bažnyčios negerovėms – nuo korupcijos iki kunigų pedofilijos – turi gerokai mažesnį svorį, palyginus su jo gerbėjų susižavėjimu.

Kad Jonas Paulius II būtų paskelbtas palaimintuoju, Vatikanas turėjo patvirtinti, jog jam padedant yra įvykęs bent vienas stebuklas. Toks stebuklas buvo rastas, kai mokslas nesugebėjo paaiškinti vienos prancūzės vienuolės išgijimo nuo Parkinsono ligos, kai ši pasimeldė velioniui pontifikui.

Dar vieno stebuklo reikia, kad popiežius būtų paskelbtas šventuoju.

Tūkstančiai katalikų Vatikanui išsiuntė laiškus, tikindami, kad velionis Jonas Paulius II padėjo jiems stebuklingai išgyti. 270 numanomų stebuklų liudijimų jau atrinkti išsamesniam tyrimui.

Šeštadienio vakarą kai kurie Jonui Pauliui II artimi asmenys, tarp jų asmeninis popiežiaus sekretorius Stanislawas Dziwiszas (Stanislavas Dzivišas), pasakos savo istorijas per budėjimą Romos istoriniame centre. Šio miesto bažnyčios liks atidarytos visą naktį.

Sekmadienį beatifikacijos mišias Šv.Petro aikštėje aukos popiežius Benediktas XVI. Per šią ceremoniją taip pat bus parodyta ampulė su Jono Pauliaus II krauju, paimtu paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.

Aikštėje ceremoniją galės stebėti iki 80 tūkst. žmonių. Tikėtina, jog dar tūkstančiai tikinčiųjų susirinks plačiame prospekte, vedančiame į Vatikaną, kiti galės stebėti ceremoniją dideliuose lauko ekranuose.

Ekskursijų gidų ir piligrimystės asociacijos prognozuoja, kad sekmadienį į Romą atvyks 300-500 tūkst. žmonių. Apie 40 tūkst. piligrimų turėtų atskristi užsakomaisiais lėktuvų reisais, dar kiti važiuos autobusais arba atplauks laivais.

Parduotuvėms suteiktas specialus leidimas dirbti sekmadienį. Taip pat buvo išspausdinta 500 tūkst. viešojo transporto bilietų, kuriuose pavaizduotas besimeldžiantis K.Wojtyla.

Kad nereikėtų mokėti astronomines sumas už nakvynę viešbučiuose, daug piligrimų tikriausiai atvyks į Romą sekmadienį paryčiais ir išvyks tuojau po ceremonijos Vatikane.

Planuojama, kad į iškilmes atvyks apie 50 valstybių ir vyriausybių vadovų, tarp jų Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis), Meksikos vadovas Felipe Calderonas (Felipė Kalderonas), Belgijos karalius Albertas II ir karalienė Paola, Prancūzijos premjeras Francois Fillonas (Fransua Fijonas).