Alejandro Chafuenas

Nauja tendencija – verslininkai eina į valdžią: ką tik Donaldas Trumpas laimėjo prezidento rinkimus, verslo magnatai perima valdžią ir kitur, tai pat ir Lietuvoje, kur Seimo rinkimus laimėjo partija, vadovaujama turtingo verslininko. Ką tai žada ar kokių pavojų kelia pasauliui? Aiškinamės ir globaliau į pasaulio ateitį žvelgiame su žinomu JAV ekonomistu Alejandro Chafuenu.

– Ekspertai pastaruoju metu kalba apie politikoje kylančią populizmo bangą, galios santykių tarp elito ir rinkėjų transformaciją. Kaip jūs, kaip ekonomistas, žvelgiate į tai?

– Manau, kad populizmas yra pavojus, kurį XXI a. matome beveik visose visuomenėse. Tai yra pavojus, galintis nuvesti į manipuliavimą galia, o Jungtinės Valstijos buvo pastatytos remiantis galios padalijimu: tas, kas turi galią, ja neturėtų piktnaudžiauti. Todėl tikiuosi, kad JAV institucinė sistema apsaugos nuo kai kurių D.Trumpo instinktų, galinčių sukurti didelių problemų ateityje.

Kita vertus, žiniasklaida bando piešti D.Trumpą kaip populistą, bet manau, kad kita pusė yra labiau populistinė. D.Trumpui nelabai rūpėjo ta populisto etiketė, o štai Barackas Obama neseniai savo kalboje sakė, kad tai jis yra populistas, – jam rūpi žmonės, jų sveikatos apsauga, algos didinimas ir nemokamas aukštasis išsilavinimas.

– D.Trumpas – ne vienintelis JAV prezidentas, kuris prieš juo tapdamas užsiėmė verslu, tačiau bene pirmasis, kuris atėjo į valdžią iškart, be realios valstybės valdymo patirties. Verslininkas vadovo kėdėje nėra netikėta, tačiau kartu nėra ir labai įprasta. Kaip, jūsų manymu, jam seksis?

– Tokių pavyzdžių turite ir jūs Europoje – prisiminkime Silvio Berlusconi. Lotynų Amerikoje galima prisiminti Sebastianą Pinerą, vieną labiausiai sėkmės lydimų Čilės verslininkų, kuris neseniai buvo šalies prezidentas ir gali būti, kad bus išrinktas prezidentu dar kartą. Pagal rodiklius, jis darbą atliko tikrai gerai, tačiau jam buvo priekaištaujama, kad jo valdymo laikotarpiu nebuvo sumažinta nelygybė. Yra ir kitas pavyzdys tose pačiose JAV – Michaelas Bloombergas, kuris buvo Niujorko meru ir nuveikė neblogą darbą.

Tačiau, žinoma, D.Trumpui tai bus iššūkis, nes valstybė skiriasi nuo privataus sektoriaus. Tarkim, noriu pastatyti tokį pastatą ir pastatau, nenoriu daryti to ar ano, ir to nereikia daryti. Versle nebūtina pirkti už pigiausią kainą ar daryti visko pagal logiškas taisykles, jei turi verslo instinktą.

Todėl, manau, bus įdomu pasižiūrėti, kaip jis prisiderins prie biurokratijos, taip pat kas bus tie žmonės, kuriuos jis pasirinks, – tai bus svarbiausia. Kol kas galiu tik džiaugtis jo pasirinkimais formuojant komandą.

Mes turime ir vieną pavyzdį iš mano gimtosios Argentinos: ponas Mauricio Macri yra Argentinos prezidentas. Jis nebuvo stambus verslininkas, nes pats buvo verslininko, „Fiat“ prezidento, sūnus. Jis išmoko valdyti būdamas Buenos Airių meru, o dabar daugelis iš jo to meto komandos dalyvauja valstybės valdyme.

– Ar galėtume spėti, kad verslininkų tapimas politikais taps vis populiaresnis?

– Manau, kad kai kurie žmonės, įkvėpti D.Trumpo sėkmės, stengsis kopijuoti jį ar net kopijuoti tai, kas vyksta JAV, todėl kai kurie verslininkai iš tiesų gali pradėti tiesiogiai siekti politinės galios. Vis dėlto nemanau, kad tokių bus daug, nes politika nėra lengvas darbas.

– Tačiau gali atsitikti taip, kad išrinkti verslininkai valstybėje pradės tvarkytis kaip nuosavoje įmonėje, tarsi saugodami asmeninį verslą. Pavyzdžiui, D.Trumpas planuoja numatyti didesnius mokesčius prekėms iš Meksikos ir Kinijos, priešinasi prekybos sutartims.

– Mano nuomone, tai pavojinga – realus pavojus, kad D.Trumpas pats norės rinktis laimėtojus ir pralaimėtojus. Tačiau labai įdomu, kad bent du D.Trumpo finansiniai patarėjai yra laisvosios prekybos propaguotojai, pavyzdžiui, Stephenas Moore’as visą laiką buvo vienas iš ekonomistų, pasisakančių už imigraciją.

Manau, kad iki šiol Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA) sukūrė daug privalumų, ne tik ekonomiškai, bet ir kultūriškai sujungdama Kanadą, Meksiką ir Jungtines Valstijas. D.Trumpo išrinkimas labai siutina Meksikos elitą, jie priešinasi jo planams, ir tikiuosi, kad jis sušvelnins savo požiūrį.

JAV nereikalinga didelė revoliucija, tačiau reikalingi dideli pokyčiai, kad pakeistume kursą. Labai svarbu išlaisvinti rinką ir sukurti mažiau kliūčių į ją patekti, ypač ten, kur gyventojai ne tokie turtingi ar išsilavinę. Turiu omenyje reguliavimų kiekį, ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Neseniai buvau Lenkijoje, kurioje kasmet parašoma apie 30 tūkst. lapų naujų reguliavimo nurodymų. Verslas nespėja pagal jų tempą, lieka formalumai ir biurokratinė painiava. Todėl mano siūlymas – mažiau reguliavimo, mažinti mokesčius, išlaikyti laisvąją rinką, ir tuomet JAV galės augti sparčiausiai per pastaruosius metus.

Vėlgi, aš mėgstu laisvę, tačiau manau, kad radikalūs pokyčiai, vedantys į nežinomybę, yra pavojingi. Vis dėlto truputį daugiau nerimo kelia tempas, kuriuo institucijos gali keisti visuomenę.

– Vienas tokių dalykų, keičiančių ir jau pakeitusių visuomenę, yra internetas, kuris paspartino, tarkime, tą pačią dalijimosi ekonomiką. Jos privalumai – lengvas prisijungimas, nedaug taisyklių, lankstus vartotojų dalyvavimas. Skamba kaip geras pavyzdys, kurį laisvosios rinkos gerbėjai turėtų itin mėgti?

– Taip, tačiau norint išspręsti visas visuomenės problemas to nepakaks. Dalijimosi ekonomika yra puikus įrankis padėti vargingiau gyvenantiesiems. Pavyzdžiui, galite išnuomoti savo mažą namą per „Air BnB“ sistemą. Taip daro ir mano sūnus, kurio nuolatinės pajamos nėra didelės, o tai jam leidžia uždirbti ir jaustis gerai, kad uždirba teikdamas paslaugą.

Tačiau kartais reikia būti kūrybiškesniems norint padėti žmonėms, kurie buvo įpratę prie senos sistemos, ir kartu išlaikyti lygybės principą, kuris, manau, yra kertinis. Jūs turbūt girdėjote, kad atsiradus vartotojų taksi tinklams kiti vairuotojai ar taksi savininkai sako: „Ei, šitiems žmonėms taikoma mažiau taisyklių nei mums.“ Manau, kad tiesiog taip pat reikėtų sumažinti kaštus ir vadinamiesiems tradiciniams verslams.

Aš pats esu didelis dalijimosi ekonomikos produktų vartotojas, tačiau kartu man rūpi etika ir nelygybė, sukuriama naudojant netolygų ekonominių laisvių paskirstymą. Tradicinėje rinkoje yra labai daug apribojimų. Pavyzdžiui, finansų rinkose praktiškai tik bankai gali išpildyti visus reikalavimus. Didžiausi JAV bankai turi apie tūkstantį advokatų – kas gali sau tai leisti?

Bet technologijos pagrindinių pasaulio problemų neišspręs, jei nepakeisime žmonių mąstymo, kad tai jie yra atsakingi už savo išsilavinimą ir negali visko tikėtis gauti iš valstybės.

– Vis dėlto dalijimosi ekonomika dažnai atkreipia dėmesį į tai, kad galima tiesiog efektyviau paskirstyti jau turimus išteklius. Kartais kyla įspūdis, kad galbūt nereikia stengtis augti bet kokia kaina, – užtektų tik paskirstyti tai, ką pagaminame?

– Aš labai gerbiu žmones, kurie sako: gerai, man jau užteks, aš nebenoriu augti. Tačiau dar labiau gerbiu ir žaviuosi tais žmonėmis, kurie savo vaisius nori padauginti. Aš pats anksčiau buvau agnostikas, ateistas, vėliau tapau krikščioniu. Pradžios knygoje praktiškai taip ir sakoma: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją.

Žmonių problema yra ta, kad jie kartais mano, jog ekonomiką reikia vertinti kaip duotybę, kaip pyragą ir koncentruotis į paskirstymą. Tačiau pyrago dydis nepriklauso nuo to, kaip mes jį dalysime. Jeigu žmogus, kuris pagamina daugiau, turi mokėti baudas, o tas, kuris pagamina mažiau, gauna daugiau privalumų, turėsime visuomenę, kuri ne tik neauga, bet pradeda trauktis. Ir tuomet blogiau bus visiems. Todėl aš manau, kad visuomet turi būti augimo potencialas. Aišku, reikia gerbti įstatymus.

– Po pastarųjų rinkimų pasigirdo kalbų, kad dėl D.Trumpo pergalės apie atsiskyrimą nuo JAV gali svarstyti Kalifornija. Tai tradiciškai demokratus remianti valstija, be to, regis, galinti save išlaikyti – pasaulyje pagal BVP ji yra šešta ir lenkia tokią šalį, kaip Prancūzija. Ar toks veiksmas būtų logiškas ir ar jis apskritai įmanomas?

– Panašių diskusijų buvo ir prieš rinkimus: kai kas Teksase kalbėjo, kad jie gali atsiskirti, jei laimės H.Clinton. Aš pats esu imigrantas ir man patinka Jungtinių Valstijų laisvė, todėl manau, kad jei regionas yra federacinėje valstybėje, jis turi turėti teisę nuo valstybės atsiskirti. Jei regionas nori atsiskirti, nes yra diskriminuojamas centrinės valdžios, manau, kad tai būtų teisėta ir atsiskyrimas galėtų įvykti. Aš nemanau, kad centrinė valdžia dėl to galėtų įsitraukti į karą. Taip pat nematau, kad tai galėtų įvykti per artimiausius dešimt metų. Kalifornija ir pati nėra vienalytė: kai kurie regionai konservatyvesni, yra ir labiau kaimiškų regionų.

– Tačiau ar turtingo regiono atsiskyrimas būtų, pavadinkime, teisingas mažiau išsivysčiusių šalies regionų atžvilgiu?

– Aš nemanau, kad mažiau turtingi regionai turi teisę per se į turtingesnių regionų gerovę. Turtingumas nepriklauso nuo materialinių išteklių. Pažiūrėkite į Honkongą – tai regionas praktiškai be išteklių. Todėl jei priimsite įstatymus, kurie gerbs privačią žmogaus nuosavybę, žmogaus orumą, jo ekonomines ir civilines laisves, – tai ir bus pagrindinis raktas į išsivystymą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Socialiniai tinklai žingsniuoja į kitą evoliucijos etapą: kai kurie jų ilgainiui virs elektroninėmis parduotuvėmis, kuriose keliais pelės paspaudimais bus galima įsigyti ne reklamuojamas, o draugų ar pažįstamų rekomenduojamas prekes.

Šį pavasarį didžiausias pasaulyje socialinis tinklas “Facebook” pradėjo oficialią prekybą savo akcijomis. Nemažai investuotojų tikėjosi, kad jų kaina akimirksniu šaus į viršų – juk prognozuojama, kad dar šiais metais tinklas peržengs vieno milijardo vartotojų ribą ir juo naudosis kas septintas pasaulio gyventojas. Ir nors pirmomis prekybos minutėmis akcijos šiek tiek pabrango, dabar “Facebook” akcijos kainuoja jau beveik ketvirtadaliu mažiau nei pirmą prekybos biržoje dieną.
Nustatyta pradinė akcijų kaina nepaliko erdvės jų brangimui – dėl to uždirbti galėjo tik “Facebook” vadovybė, “verslo angelai” bei keletas pačių pirmų investuotojų. O jau tie, kurie akcijas pirko gegužę, ne tik neuždirbo, bet netgi patyrė nuostolių. Pasak žurnalo “Forbes” leidėjo ir “verslo angelo” Richo Karlgaardo, “Microsoft”, pradėjusi prekybą akcijomis 1986 m., buvo verta 780 mln. dolerių, o per 13 metų jos akcijos pabrango apie 700 kartų – tad ir tūkstančiai paprastų investuotojų uždirbo milijonus. “Google” pirmą prekybos dieną buvo verta apie 23 mlrd. dolerių ir paprastiems investuotojams paliko mažiau – šiandien jos akcijos brangesnės apie devynis kartus. “Taigi Markas Zuckerbergas ir draugai pasiėmė viską”, – reziumuoja R.Karlgaardas.
Iš dalies dėl to dalis akcininkų padavė kompanijos “Facebook” vadovą M. Zuckerbergą bei akcijų platinimą organizavusį investicinį banką “Morgan Stanley” į teismą, kaltindami, kad šie nuslėpė nuo akcininkų prognozuojamą akcijų atpigimą. Tačiau dauguma rinkos analitikų pastebi, kad dabar “Facebook” turės “parodyti pinigus” – didinti savo pajamas ir pelną tam, kad investuotojų pasitikėjimas kompanijos perspektyvomis nesumažėtų.
Šiuo metu kol kas vienintelis “Facebook” pajamų šaltinis yra reklama vartotojams, bet didinant jos kiekį kyla rizika atbaidyti dalį jų, o tai reikštų tinklo žlugimo pradžią.
Be to, nors dabar “Facebook” yra didžiausias socialinis tinklas, vis dėlto turi gana daug konkurentų, kurių kūrėjai ir vadovai intensyviai ieško naujų verslo modelių, kaip uždirbti iš socialinės medijos. Taigi ar tikrai socialiniai tinklai yra tik šių laikų naujovė, kiek laiko jie dar bus “ant bangos” ir kaip jų evoliucija gali pakeisti verslo bei paprastų vartotojų įpročius?

Nuo urvinio žmogaus iki interneto eros

Šių metų pradžioje Harvardo universiteto mokslininkų grupė žurnale “Nature” paskelbė mokslinio tyrimo išvadas, kuriose teigiama, kad žmonių protėviai, nors ir neturėjo “Facebook” ar kompiuterių, palaikė socialinius ryšius (tinklus), kurie vienijo panašius interesus turinčius individus. “Įsitikinome, kad šiuolaikinių žmonių naudojimasis internetiniais socialiniais tinklais primena tai, ką žmonija darė visada – ne tik prieš atsirandant “Facebook”, bet ir prieš įsigalint žemdirbystei”, – teigia tyrimo bendraautoris Jamesas Fowleris, Kalifornijos universiteto medicininės genetikos ir politikos mokslų profesorius.
Atlikdami eksperimentą mokslininkai du mėnesius stebėjo Tanzanijoje gyvenančią klajojančių medžioklių ir rinkėjų hadza gentį – vieną nedaugelio žmonių grupių, kurios niekada neatrado žemdirbystės. Mokslininkai apklausė šios genties narius apie jų ryšius su kitais gentainiais, taip pat stebėjo, kam iš genties jie dovanoja vieną svarbiausių dovanų – medų. Pagal šiuos duomenis buvo nubraižyta tarpusavio ryšių schema, kuri parodė, kaip formuojasi draugų grupės pagal įvairius požymius (ūgį, amžių) ir pomėgius (maisto, laisvalaikio užsiėmimų). “Duomenis analizavome įvairiais kampais, tam naudodami daugiau nei dešimt aspektų, kuriais manipuliuoja šiuolaikinių socialinių tinklų analitikai”, – pasakojo profesorius J.Fowleris. Tyrimo autoriai teigia, kad hadza genties žmonių sukurti tarpusavio ryšiai patvirtina, jog socialinių tinklų sudarymas yra neatsiejama žmonių elgesio dalis.
Interneto amžiuje vienas pirmųjų socialinių tinklų buvo 1994 m. sukurtas “GeoCities”, kuris leido vartotojams susikurti asmenines svetaines su įrašais ir savo nuotraukomis. Panašius pomėgius ir interesus turintys žmonės jungdavosi į virtualius miestus, tarkime, kino mėgėjai jungėsi prie Holivudo. Iš viso tinklas turėjo apie 38 mln. vartotojų.
“Dot–com” burbulo pūtimosi apogėjuje “GeoCities” už 3,57 mlrd. dolerių įsigijo milžinė “Yahoo!”, deja, jai iš šio tinklo uždirbti nepavyko, tad 2009 m. jis buvo uždarytas. Dar vienas šiuolaikinių socialinių tinklų prototipas buvo 1995 m. pradėjęs veikti “Classmates”, kuris vienijo žmones, baigusius tą pačią mokyklą ar klasę. Šis svetainės modelis paplito ir kitose šalyse – taip pat ir Lietuvoje. Taigi mūsų šalyje vis dar veikia puslapis “Klasė.lt”.
Tiksliausią socialinio tinklo, kokį jį šiandien įsivaizduojame, koncepciją 2003-aisiais sukūrė Chrisas De Wolfe’as ir Tomas Andersonas su “MySpace” svetaine. Joje kiekvienas vartotojas turėjo virtualią kertelę, kurioje talpino savo žinutes, nuotraukas, galėjo įdėti muzikinių kūrinių ir, žinoma, bendrauti su kitais vartotojais. Beje, “MySpace” tapo ypač populiarus tarp pradedančiųjų muzikantų – taip išgarsėjo tokie atlikėjai kaip “Arctic Monkeys” ar Lily Allen. 2005-aisiais “MySpace” už 580 mln. dolerių įsigijo spaudos magnato Ruperto Murdocho kompanija “News Corp”. Norėdami padidinti pajamas, naujieji savininkai pradėjo didinti reklaminių skydelių kiekį tinklalapyje, o tai atbaidė daugumą lankytojų ir jie pasirinko “Facebook”.
Šis ilgainiui tapo karaliumi, nors jam į nugarą nuolat ir baksnoja keletas konkurentų – “Google+”, “Twitter” bei “LinkedIn”. Deja, nė vienas jų nesurenka pakankamai vartotojų, kad minėtajam galėtų kelti rimtesnę grėsmę. Paieškos milžinės “Google” prieš metus pristatytas socialinis tinklas šiandien turi apie 170 mln. narių, tačiau kyla didelių abejonių, kiek jų yra aktyvūs tinklo dalyviai. Neseniai internetinio verslo konsultavimo kompanijos “RJMetrics” atliktas tyrimas parodė, kad net trečdalis “Google+” narių po pirmo įrašo nustoja aktyviai naudotis tinklu. Tiesa, prie šių išvadų prieita tik stebint visiems prieinamus įrašus, o “Google” atstovai teigia, kad dauguma socialinio tinklo narių skelbia privačius įrašus, kurie neprieinami “RJMetrics” tyrėjams. Vis dėlto paieškos milžinė vengia skelbti oficialius duomenis apie “Google+” narių aktyvumą , o tai gali reikšti, kad tinklui nesiseka taip, kaip tikėjosi jo kūrėjai.
Trumpųjų (iki 140 simbolių) žinučių socialinis tinklas “Twitter” šiandien turi apie 140 mln. aktyvių vartotojų. Deja, jo vadovas Dickas Costolo vis dar neturi aiškaus verslo plano, kaip iš jo uždirbti.
O štai profesionalus ir darbdavius vienijančio “LinkedIn” padėtis visiškai priešinga – šis socialinis tinklas turi apie 160 mln. narių ir jo pajamos per metus padvigubėjo. Pagrindinis šio tinklo uždarbio šaltinis – darbdaviai ir darbuotojų samdos kompanijos, kurios perka priėjimą prie “LinkedIn” sukauptų duomenų apie potencialius darbuotojus.

Socialinių tinklų evoliucijos takais
Kaip rodo skirtingi tyrimai, šiandien dauguma vartotojų jau nusivylę universaliais socialiniais tinklais, tad labiausiai populiarėja tinklai, vienijantys mažesnes panašių pomėgių žmonių grupes. Tarkime, “Pinterest” leidžia nariams kurti virtualius albumus, kuriuose jie gali “įsegti” pomėgius atspindinčias nuotraukas. “Pinterest” sėkmingai didina savo narių skaičių ir šiandien yra vertinama apie milijardą dolerių, juolab kad jo kūrėjai teigia atradę verslo modelį, padėsiantį gauti pajamų iš pirkimų, kuriems tarpininkavo šis socialinis tinklas. Dar vienas populiarėjantis tinklas yra “Path”. Jame vienas narys gali turėti tik iki 50 draugų ar giminaičių – toks apribojimas verčia atrinkti tik pačius svarbiausius žmones. O štai Pietų Korėjoje sukurtas “Between” – socialinis tinklas, kuriam gali priklausyti tik du žmonės, dažniausiai sutuoktiniai ar draugų pora.
Dar viena tendencija – dėl vis didėjančio mobiliųjų įrenginių kiekio, kai kurie tinklai net nekuria įprastų internetinių svetainių. Tarkime, prieš kelias savaites “Facebook” už milijardą dolerių įsigijo “Instagram” – siaurą socialinį tinklą, skirtą dalytis tik nuotraukomis ir veikiantį tik išmaniuosiuose telefonuose bei planšetėse. Siauresni tinklai leis jų kūrėjams geriau žinoti savo vartotojų poreikius ir tiksliau siūlyti reklamas, tačiau daugiausia vilčių dedama į galimybę socialinius tinklus paversti elektroninėmis parduotuvėmis, kuriose keliais pelės paspaudimais būtų galima būtų ne reklamuojamas, o draugų ar pažįstamų rekomenduojamas prekes.
“Ko gero, nuo elektroninės prekybos pereisime prie socialinės”, – apibendrina reklamos kompanijos “Adeo Media” atstovė Jennifer Giusti. Tą rodo ir praėjusių metų rudenį paskelbta informacija, kad “eBay”, “PayPal” bei “Facebook” bendradarbiaus ir taip padės kurti naujus elektroninės prekybos socialiniame tinkle įrankius. Ši kryptis dar labiau išryškėja turint omenyje, kad naudojantieji mobiliuosius įrenginius yra labiau linkę pirkti impulsyviai.

"Veido" archyvas

Kovo pradžioje Long Biče, Kalifornijoje, vykusioje TED konferencijoje daugiausiai diskusijų sukėlė B.Gateso kuruojama sesija “Žinių revoliucija”

Norintieji pakeisti pasaulį moko vaikus taikos meno, skelbia revoliuciją medicinos srityje, modernias technologijas diegia į netikėčiausias sritis ir dar siūlo keisti mąstymą žiūrint į nuotraukas.

Sakoma: jei nori sužinoti, kas pasauliui bus aktualu po kelerių metų, pabandyk patekti į TED konferenciją ar bent jau peržvelk joje skaitytus pranešimus.

TED konferencijoje pirmą kartą prabilta apie artėjančią tinklaraščių erą, čia Julianas Assange’as aiškino, kam pasauliui reikia “WikiLeaks’o”, dar prieš penkerius metus pirmą kartą taip aštriai apie visuotinio atšilimo pavojus prabilo Alas Gore’as, o jo kalba tapo pradžia pasaulį sukrėtusiam dokumentiniam filmui “Nepatogi tiesa”, pelniusiam “Oskarą”.

TED (Technology Entertainment Design) – pelno nesiekianti organizacija, pasirinkusi sau misiją, o pagal ją – ir šūkį “Idėjos, kurias verta skleisti”, 1984 m. pradėjo savo veiklą nuo trijų sričių: technologijų, pramogų ir dizaino. Tačiau šiandien tarp pranešėjų gali būti bet kurios srities žmogus – nuo Nobelio premijos laureato iki mago – svarbu, kad jis turėtų vertą skleisti idėją.

Ką tik iš TED konferencijos grįžęs Lietuvos elektromobilių asociacijos direktorius Vaidotas Lašas sako, kad šiųmetėje konferencijoje jam ypač įstrigo pranešimai moksleivių ugdymo temomis. Tą patį sako ir būrelis jaunuolių, TED konferenciją tiesiogiai stebėjusių internetu.

Pasaulio ateitis – mokyklų klasėse

Vilniuje TED transliaciją stebėjusią Tomą Urbonavičiūtę, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto studentę ir “Kito varianto” judėjimo savanorę, sužavėjo šių metų TED prizo laimėtojas – savo vardo neskelbiantis fotomenininkas JR. Jis keliauja po pasaulį, fotografuoja ir kartu su savanoriais pagalbininkais didžiules nespalvotas nuotraukas klijuoja netikėčiausiose vietose – ant apleistų namų prie Paryžiaus, ant sienos tarp Izraelio ir Vakarų Kranto, Kenijoje didžiuliai vietos moterų portretai “važinėja” ant traukinių, nuotrauka gali tapti ir kiauro stogo uždangalu. Dabar prie šio pasauliniu tapusio “Insideout” projekto kviečiami prisidėti visi norintieji. JR manymu, nors menas savaime pasaulio nepakeis, tačiau jis gali paskatinti diskusijas ir keisti žmonių požiūrį.

Aštriai kalbėta apie švietimo problemas. Pranešėjai patarė nelaukti kažkokio supermeno, kuris ateis ir išspręs problemas, – ateitis sprendžiama ne mūšio laukuose, o mokyklų klasėse. Štai Johnas Hunteris, itin gabių vaikų mokytojas iš JAV, kalbėjo apie tai, kaip ugdyti vaikus, pasitelkus jo sugalvotą žaidimą “Pasaulio taika”. Pedagogas įrodė, kad ketvirtokams galima skirti sudėtingas užduotis ir jie pajėgūs rasti išeitis iš gana sudėtingų konfliktinių situacijų bei ekonominių problemų.

Vilniuje internetu konferenciją stebėjęs Ramojus Gineika, “Newsec/Re&Solution” investicinių projektų vadovas, “SSE Riga” alumnų asociacijos Lietuvoje valdybos pirmininkas, mano, kad Lietuvai vertėtų įdiegti kito JAV švietėjo Salmano Khano pasiūlytą projektą – virtualių socialinių tinklų ir virtualių priemonių naudojimą mokymo procese, nes Lietuvoje niekaip nesugebama subalansuoti lygiavos ir švietimo pagal paties vaiko galimybes principų. Pagal “Khan academy” sukurtus filmukus vaikai mokosi, atlieka užduotis pagal savo suvokimą ir tempą, o mokytojas turi galimybę matyti, kiek kartų ir ties kuria užduotimi kiekvienas “įstrigo”, ir pagal tai dirbti su kiekvienu mokiniu.

Triskart – apie Lietuvą

V.Lašas sako, kad jį TED konferencijoje apstulbino kalbėtojų ir temų įvairovė: nuo 22 metų poetės Sarah Kay, kuri vaikus mokyklose moko poezijos, iki “Microsoft” vadovo Billo Gateso, bandžiusio įvardyti švietimo sistemos trūkumus ir neefektyvumą; nuo kelių “Grammy” apdovanojimų savininko Bobby McFerrino muzikinio pasirodymo, menininkų, keliautojų idėjų iki buvusio NATO karinių pajėgų Afganistane generolo Stanley McChrystalo kalbos apie lyderystę ir jos kaitą.

Įspūdingas buvo Anthony Atalos pranešimas apie organų persodinimą: kol pranešėjas kalbėjo, specialiu 3D spausdintuvu buvo išspausdintos persodinamos “kepenys”, kurias galima užauginti iš ląstelės, užuot laukus donoro.

Kitaip kaip revoliucine medicina nepavadinsi ir konferencijoje atskleistų naujų žmogaus DNR kodo tobulinimo galimybių, taip kovojant su įvairiomis ligomis.

Vilniuje neakivaizdžiai TED konferencijoje dalyvavusiam R.Gineikai dar didžiulį įspūdį padarė fizikės-astronomės Jannos Levin pranešimas apie juodąsias skyles, o T.Urbonavičiūtei – Kaire nufilmuota Waelo Ghonimo kalba apie interneto ir socialinių tinklų vaidmenį Egipto revoliucijoje.

Beje, kaip įsidėmėjo V.Lašas, pranešimuose triskart paminėtas Lietuvos vardas. Danielis Tammetas, mokytojas ir lingvistas, turintis autizmo sutrikimą su “savant” sindromu, pagal mainų programą vienus metus mokė anglų kalbos Lietuvoje ir per tą laiką pats sugebėjo išmokti lietuviškai. Janet Echelman, skulptūras iš žvejų tinklų kurianti menininkė, prisiminė, kaip Lietuvoje pristatė savo meną ir mokėsi nerti tinklus. O menininkas Shea Hembrey, kurdamas projektus, sukuria ir fiktyvų menininką – suranda žmogaus nuotrauką, parašo jo istoriją ir pan. Vienas toks buvo iš Lietuvos.

Pranešėjai ir publika – vieni kitų verti

Dukart per metus vykstančios TED konferencijos – itin aukštos kokybės renginiai su labai intensyvia įdomių ir gerai parengtų pranešimų programa. Jei TED auditorijoje sėdi “Google” ar “Amazon” įkūrėjai, matyt, neverta abejoti, kiek naudos duoda išgirsti, kas domina įvairių sričių pasaulio kūrybingiausius žmones. TED konferencijų metodika – kad susirenka ne tos pačios, o skirtingų sričių žmonės ir būtent jų įvairovė leidžia įžvelgti, kur link eina pasaulis ir kurios idėjos labiausiai vertos skleisti.

Vis dėlto į TED konferencijas veržiamasi ne tik pasiklausyti pranešėjų, bet ir pabendrauti tarpusavyje, nes tarp pusantro tūkstančio dalyvių publikos – įdomių žmonių ne mažiau nei tarp TED kalbėtojų. “Beje, auditorijoje negalima rezervuoti vietų – visą laiką tenka sėdėti vis kitoje vietoje, o tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis. Kaip sakė vienas kalbėtojas, nors “laimingų atsitiktinumų” kontroliuoti neįmanoma, jų kiekį galima padidinti dažniau būnant neįprastose vietose, bendraujant su nepažįstamais žmonėmis. TED – tikrai ta vieta, kurioje “laimingų atsitiktinumų” šansai labai dideli, kur gali sutikti būsimo projekto partnerį ar įkvėpėją”, – pasakoja V.Lašas, per savaitę TED konferencijoje susipažinęs su daugiau nei 60 žmonių, tarp kurių nemažai tokių, su kuriais ketina ir toliau palaikyti ryšius.

Beje, be labai įtemptos konferencijos pranešimų programos, TED siūlo ir pramogų – kviečia į parodas, vakarienes ar pasivažinėti automobiliu be vairuotojo.

Konferencijos nario mokestis tikrai nemenkas – 6 tūkst. JAV dolerių. Tačiau TED idėjos prieinamos: www.ted.com yra tūkstančiai kalbų iš TED konferencijų, ten vyksta įvairios diskusijos. Jaunimas skatinamas dalyvauti “TED Fellows” programoje, per kurią aktyvūs jaunuoliai gali patekti į TED konferenciją nemokamai.

Taip pat bet kas gali organizuoti TEDx renginius, kurių pasaulyje jau surengta tūkstančiai. “Tai gali būti dešimties draugų pasisėdėjimas žiūrint TED kalbas, ar didesnis bendruomenės renginys, kuriame vietiniai žmonės, darantys kažką nuostabaus, gali pasidalyti savo idėjomis”, – aiškina V.Lašas.

Šie renginiai vyksta įvairiose vietose – nuo Himalajų, kur toks vyko po atviru dangumi, iki Vilniaus ar Kauno technologijos universiteto. Svarbiausia, kad visi renginiai vadovautųsi pagrindiniais TED principais: atvirumo, bendravimo ir, žinoma, idėjų, kuriomis verta dalytis, paieškos.

Įsimintiniausios TED 2011 idėjos

"Veido" archyvas

Salmanas Khanas: mokymas, pritaikytas kiekvieno tempui

Virtualios mokymo priemonės leidžia kiekvienam vaikui mokytis, atlikti užduotis pagal jo galimybes, tempą, o mokytojas turi galimybę stebėti, kur kiekvienas iš mokinių “įstringa”, kas jam buvo sunkiausia.

"Veido" archyvas

Johnas Hunteris: ketvirtokai pajėgūs spręsti pasaulio problemas

J.Hunterio sukurtame “Pasaulio taikos” žaidime ketvirtokai suskirstomi į keturias konfliktuojančias šalis ir turi išspręsti 50 problemų – nuo karinių, ekonominių iki socialinių. Taip ugdomas kūrybiškumas, bendravimo ir problemų sprendimo įgūdžiai.

"Veido" archyvas

Anthony Atala: organų transplantų galime užsiauginti

Revoliucinė medicina – kaip iš paties žmogaus, kuriam reikia persodinti kokį nors organą, ląstelių pusiau sintetiniame karkase užauginti visą reikalingą organą. Maža galimybė, kad jį organizmas atmestų, be to, tai išspręstų donorų problemą.

"Veido" archyvas

Rogeris Ebertas: nebyliams – sintetinis balsas

Filmų kritikas TED konferencijoje kalbėjo sintetiniobalso padedamas. Jo tema – ne tik sintetinio balso kūrimas žmonėms, negalintiems kalbėti, bet ir keistų visuomenės santykių su neįgaliaisiais keitimas.

"Veido" archyvas

JR: “Sklindantis menas”

JR visame pasaulyje ant pastatų, lūšnynų ir jų stogų, traukinių, tvorų, taip pat ir skiriančios Izraelį bei Vakarų Krantą, klijuoja didžiules nespalvotas nuotraukas. Nors menas savaime pasaulio nepakeis, tačiau jis gali paskatinti diskusijas ir keisti žmonių požiūrį.

"Veido" archyvas

Ericas Whitacre’as: klasikiniam chorui – naujosios technologijos

Virtualūs socialiniai tinklai ir naujosios technologijos turi didžiulį neišnaudotų idėjų potencialą bet kurioje srityje, gali praplėsti net klasikinės chorinės muzikos galimybes. Pavyzdžiui, tai leidžia suburti virtualų chorą, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje esi.

Iš daugumos skirtingų prognozių sudėliojus vieną bendrą mozaiką aiškėja, kad ateityje mūsų laukia daugybė sunkumų, – gal net daugiau, nei patiriame dabar.

Taigi kas mūsų laukia artimiausiu metu, o kas – po kelių dešimtmečių?

Pasirodo, nemažai mūsų laukiančių permainų susijusios su klimatu ir gamta. Tarkime, NASA mokslininkai žada, kad jau po ketverių ar šešerių metų prasidės ne ilgai žadėtas atšilimas, o priešingai – atšalimas, kurį sukels dabartinis 24-asis saulės ciklas. Ir ypač aiškiai šaltį savo kailiu pajusime jau 2015-aisiais.

Beje, tais metais gyventojų skaičius Žemėje sieks 7,1 milijardo. JAV centrinės žvalgybos valdyba (CŽV) prognozuoja, kad po penkerių metų maisto pasaulyje dar neturėtų trūkti, tačiau, paradoksalu, labai trūks darbo rankų. Pavyzdžiui, vien Europai ir Japonijai reikės 110 mln. naujų darbuotojų, kurie bus kviečiami iš kitų žemynų.

Čia derėtų priminti, kad, CŽV vertinimu, nors tarp daugumos valstybių formalios sienos bus lyg ir ištrintos, tačiau skirtingos šalys nebus linkusios bendradarbiauti, tad konfliktų tik daugės.

Iš žurnalisto Algimanto Čekuolio surankiotų prognozių aiškėja, kad 2015-aisiais tikėtini konfliktai tarp Indijos ir Pakistano, Kinijos ir Taivano, žydų ir arabų šalių. Dar kiti šaltiniai piešia tiesiog apokaliptinius vaizdus: esą iki 2015 m. teroristų rankose atsidurs visi trys masinio naikinimo ginklai – atominis, cheminis ir biologinis.

O kokių teigiamų pokyčių galime tikėtis? Atsakymas nesudėtingas: mūsų laukia vis didesni technologiniai proveržiai. CŽV skelbia, kad jau 2015-aisiais internetu naudosis apie 5 mlrd. vartotojų – dešimteriopai daugiau nei dabar. Negana to, daugiau nei pusė jų pasauliniu tinklu naudosis nebe kompiuteriais, o per savo ryšio priemones. Tad internetas taps dar prieinamesnis ir dar masiškiau naudojamas.

2020-aisiais Europą dusins nedarbas

“The Guardian” prognozuoja, kad nors ilgainiui viskas tik tobulės, dirbti, tarkime, 2020-aisiais turėsime daugiau ir ilgiau nei dabar. Kita vertus, lygia greta daugės ir bedarbių, nes darbuotojų daugelyje įstaigų ir įmonių reikės mažiau nei dabar.

Europos darbo rinkos tyrimų agentūra “Cedefop” skelbia, kad 2020-aisiais Europoje norma taps 20 proc. nedarbo lygis. Prognozuojama, kad per ateinantį dešimtmetį Europoje atsiras apie 77 mln. darbo vietų, tačiau 70 mln. iš jų – tik todėl, kad vietos atlaisvės darbuotojams išeinant į pensiją. O naujų darbo vietų, pasirodo, bus sukurta tik 7 mln.

Svarbu tai, kad nemažą jų dalį užims musulmonai: Amerikos institutas prognozuoja, kad netrukus islamą išpažįstantys žmonės sudarys penktadalį visų Europos gyventojų.

2030-aisiais suklestės kosmoso turizmas

Verta paminėti, kad netrukus atsiras ir visiškai naujų profesijų, apie kurias kol kas nė nesapnuojame.

Didžiosios Britanijos vyriausybės prašymu kompanija “Fast Futures” pateikė sąrašą profesijų, kurios 2030-aisiais bus vienos populiariausių. Tarp jų – nanomedikai, dirbtinių žmogaus kūno dalių gamintojai, genetiškai modifikuotų augalų selekcininkai, įvairių robotų meistrai, saulės, vėjo ir vandenilinio kuro specialistai, kosmoso architektai, kosminių skrydžių gidai ir pan.

Beje, kosmoso specialistų paklausos didėjimas nebus atsitiktinis, nes 2030-aisiais laukiama tikro proveržio kosmoso “rinkoje”. Tarkime, Japonijos kosmoso asociacija yra pažadėjusi, kad iki to laiko jau funkcionuos roboto principu veikianti Mėnulio kosminė bazė. Ji pati save aprūpins energija, robotai rinks paviršiaus mėginius, juos analizuos, o duomenis siųs į Žemę.

Kartu smarkiai padaugės galimybių pakilti į kosmosą. Ir tai galės padaryti ne pavieniai žmonės, kaip dabar, o milijonai. Japonijos raketų sąjunga (“Japanese Rocket Society”) prognozuoja, kad 2030-aisiais įvyks kosmoso turizmo proveržis. Žadama, kad tais metais į kosmosą skris net 5 mln. keleivių per metus, o iš viso pabuvusiųjų kosmose bus jau per 40 mln. Beje, ne tik turtingųjų, bet ir vidutinės klasės atstovų, mat kaina nebūsianti tokia jau didelė. Tikėtina, kad į kosmoso kelionę bus galima leistis už mažiau nei 20 tūkst. JAV dolerių.

Beje, svarbu paminėti, kad gerokai padaugės ir skraidančiųjų lėktuvais. Dabar per savaitę lėktuvais visame pasaulyje skrenda apie 20 mln. žmonių, o 2030-aisiais, prognozuojama, šis skaičius bus jau mažiausiai keturis kartus didesnis.

2050-aisiais trūks vandens

Kosmoso turizmas, regis, taip sparčiai plėtosis ne be priežasties. Kaip juokauja britų dienraštis “The Guardian”, 2050-aisiais kai kuriose Žemės vietose gyventi taps tiesiog nebeįmanoma, tad žmonėms teks kolonizuoti kitas planetas.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad tuo metu Žemėje gyvens jau 9,2 mlrd. gyventojų, kurių bendras vartojimas (maisto, vandens, gamtos išteklių) bus du kartus didesnis, nei yra dabar, tad jiems tiesiog ims stigti visko, pradedant nafta ir dujomis, baigiant gėlu vandeniu.

“2050-aisiais daugiau nei 75 proc. pasaulio gyventojų stigs geriamojo vandens”, – žurnale “Nature” teigia “Sandia National Laboratories” mokslininkai Mike’as Hightoweris ir Suzanne Pierce. Jie aiškina, kad taip nutiks nuolat didėjant geriamojo vandens poreikiui tokioms ūkio šakoms, kaip žemės ūkis, energijos išteklių gavyba ir gamyba, kalnakasyba, pramonė. Galiausiai geriamojo vandens vis daugiau suvartos ir labai sparčiai išaugsianti žmonių populiacija.

Toks Žemės gyventojų gausėjimas lems ir tai, kad visame pasaulyje po 40 metų bus išnykę per tūkstantį rūšių gyvūnų. O Lidso universiteto profesorius Chrisas Thomasas nusiteikęs dar pesimistiškiau: jo vertinimu, 2050-aisiais nebeliks kas dešimtos dabar egzistuojančių gyvūnų rūšies. Be to, smarkiai nyks ir augalų rūšys, o ypač daug problemų kels miškų nykimas, tiksliau, miškų naikinimas.

Štai Brazilijos nacionalinio universiteto mokslininkas Britaldo Soares-Filho prognozuoja, kad iki 2050-ųjų bus išnykę mažiausiai 40 proc. Amazonės miškų. Ir tai – pagal patį optimistiškiausią scenarijų, jei bus daroma viskas, kad miškai būtų išsaugoti. Jei ne – nebeturėsime net iki 80 proc. visų dabartinių miškų.

Beje, kyla klausimas, ar tikrai 2050-aisiais žmonių bus daugiau nei 9 mlrd. Atsakymas – taip. Jungtinių Tautų analitikė Hania Zlotnik tikina, kad toks demografinis sprogimas įvyks dėl to, kad tobulėjant medicinai mažės nepagydomų ligų ir žmonės gyvens vis ilgiau.

Tarkime, vien tai, kad vakcina nuo AIDS taps prieinama skurdžioms šalims, per 40 metų gyventojų skaičių padidins maždaug šimtu milijonų.

JAV instituto “Population Reference Bureau” mokslininkų įsitikinimu, įtakos gyventojų gausėjimui turės ir tai, kad vis sparčiau vystysis kol kas dar atsilikusios šalys. Prognozuojama, kad gyventojų skaičius Afganistane, Burundyje, Konge, Gvinėjoje, Liberijoje, Nigeryje, Rytų Timore bei Ugandoje iki 2050-ųjų patrigubės.

Beje, įdomu išgirsti mokslininkų nuomonę ir apie tai, kurios šalys po 40 metų bus didžiausios pagal gyventojų skaičių. Pirmasis trejetukas nestebina, nes jame Indija, Kinija ir JAV. Bet tolesnės vietos jau šiek tiek glumina, nes tarp didžiausių valstybių nebeliks Rusijos ar Japonijos, o jų vietą užims Kongas ir Etiopija.

Beje, šį sąrašą skelbiantis JAV demografijos biuras prognozuoja, kad būtent Afrikoje, kurios šalių šiame naujokių sąraše daugiausiai, taps labiausiai pagal gyventojų skaičių augsiančiu žemynu: iki 2050 m. Afrikos gyventojų skaičius padvigubės ir sieks 2,1 mlrd.

O štai Europa bus vienintelis žemynas, kuriame gyventojų mažės, ir 2050-aisiais jų tebus vos 702 mln. “Taip nutiks dėl to, kad kris gimstamumo lygis. Ypač Rytų Europoje ir Rusijoje. Be to, visuomenė labai sparčiai sens”, – pranašauja analitikai.

Prognozuojama, kad 2050-aisiais net trečdalis pasaulio gyventojų bus vyresni nei 60 metų. Ir net ir tokiose šalyse, kaip Kinija.

Be to, gyvenimo trukmė kas dešimtmetį vis ilgės. Tarkime, tyrimų bendrovė “MacArthur” žada, kad per ateinančius 40 metų vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje pailgės aštuoneriais metais.

Vadinasi, jauniems žmonėms teks dirbti daugiau ir sunkiau, tačiau daugumos valstybių socialinės sistemos vis tiek patirs didelių sunkumų. Juk tarkime, JAV pensijoms 2050-aisiais lėšų reikės tris kartus daugiau nei dabar.