"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pasaulio ekonomikos forumas Davose sausio 17–20 d. vyko šurmulingomis tarptautinėmis sąlygomis. JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, Didžioji Britanija lėtai, bet užtikrintai traukiasi iš ES. Rusija kibernetiniais ir propagandos ginklais kišasi į politinius procesus Europoje ir netgi Amerikoje, greta to jos karinės pajėgos kariauja Sirijoje. Davose pasirodę du įtakingi Kinijos komunistai – valstybės vadovas ir milijardierius prekeivis, kompanijos „Alibaba“ savininkas tikino, kad globalizacija yra gėris ir Kinija perima jos vėliavą.
Savi marškiniai arčiau kūno, tad ir tarp Davoso temų Lietuvai artimiausi ES reikalai. Jungtinės Karalystės (JK) premjerė Theresa May ekonomikos forume tikino, kad šalis neužsivers verslui, tačiau ne vienas finansų magnatas susitikimų užkulisiuose žurnalistams teigė, kad ketina mažinti verslo apimtis JK.

Nuotoliniu būdu forume dalyvavęs buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris sakė galįs įsivaizduoti, kad į „Brexit“ bus pažvelgta ne žalos sumažinimo aspektu, o pasinaudota kaip būdu sukurti naujus Amerikos ir Europos partnerystės vaidmenis.

ES braška

Nepaisant išmanių optimistinių įžvalgu, Davose tvyrojo nerimas dėl ES ateities. Atrodo, kad Sąjungą išgelbėti nelengva. Žemynas pastaraisiais metais patyrė keletą stiprių smūgių: įvyko „Brexit“ referendumas, Italijos rinkėjai atmetė svarbias reformas, nes buvo nusiteikę prieš politinį elitą. Parlamento rinkimai artėja Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir, tikėtina, Italijoje. Davoso forume dalyvavęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas perspėjo, kad Rusija bandys paveikti rinkimus tose šalyse.

Europoje telkiasi populistinės jėgos. Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen jau gali tikėtis apie 25 proc. balsų. Prieš ES nusistačiusi Laisvės partija gali surinkti didžiausią dalį balsų šį kovą vyksiančiuose rinkimuose į Nyderlandų parlamentą. Nacionalistinės partijos gali sugriauti tai, kas Europoje pasiekta per 70 metų. Bandymai spręsti Graikijos skolų krizę gali baigtis nesėkme. Kyla abejonių dėl euro ateities. „Valiuta ateityje gali kapanotis kurį laiką, tačiau ji negali išlikti amžinai, jeigu nebus išspręstos fundamentalios problemos“, – CNN sakė Europos centrinio banko (ECB) vyriausiasis ekonomistas Otmaras Issingas.

Legendinis investuotojas ir spekuliuotojas George‘as Sorosas kalbėdamas Davoso forume pareiškė, kad ES dezintegracijos procesą bus sunku sustabdyti ir pakreipti atgal. Kiti susirinkusieji žėrė panašius perspėjimus. Banko „JP Morgan“ vadovas Jamie Dimonas sakė, kad euro zona gali neišgyventi. „Sakau tai iš pagarbos europiečiams, bet jie privalo ruoštis permainoms. Jas gali vykdyti politikai, nauji vadovai“, – aiškino jis žinių agentūrai „Bloomberg“.

Euras patyrė beveik fatališką krizę, kai 2008-aisiais prasidėjo pasaulio finansų rinkų griūtis. Tai paskatino reformas tose ES šalyse, kurioms to labiausiai reikėjo. Tačiau beveik po 10 metų Europos pinigų sąjunga nėra geresnės būklės.

Nedarbo lygis pakilo į rekordines aukštumas ir, nepaisant tam tikro pagerėjimo pastaruoju metu, daugelyje ES valstybių yra labai aukštas. Kai kurios vyriausybės taip prasiskolinusios, kad yra visiškai priklausomos nuo ECB, kuris superka tų šalių obligacijas, kad apsaugotų jas nuo brangaus skolinimosi iš kitų šaltinių, nes brangiai skolindamosi jos kirstų per savo pačių mokumą.

Kol kas nėra konsensuso, ką reikėtų daryti. Martinas Schulzas, Vokietijos socialdemokratas, 2012–2017 m. buvęs Europos Parlamento pirmininku, vis dar mano, kad svarbiausia bloko misija – užkirsti kelią naujam konfliktui žemyne, prisikentėjusiame nuo karų.

Markas Rutte, Nyderlandų premjeras, tokius argumentus atmetė teigdamas, kad glaudesnės sąjungos idėja, kuri apie 30 metų telkė žemyną, šiuo metu yra mirusi.

Jau senokai iškeltas siūlymas Europoje sukurti mokestinę, arba išmokų, sąjungą, kuri leistų mokesčių mokėtojų pinigus pervesti iš turtingesnių kraštų į tuos, kurie patiria stygių. Tačiau toks siūlymas ignoruoja faktą, kad ES yra suverenių valstybių sąjunga. O suverenumas reiškia, kad mokesčių surinkimas ir viešosios išlaidos yra nacionalinių vyriausybių kompetencija. Ši atskaitinga rinkėjų išrinktam parlamentui. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors šiais klausimais pasikeistų, nes tai pareikalautų atitinkamų pakeitimų ES sutartyje, o Vokietijos atveju dar ir nacionalinėse konstitucijose. Visa tai mažai tikėtina.

Mokestinė sąjunga neįmanoma be demokratinio įteisinimo. Euro gyvavimo tvarka remiasi tuo, kad nė viena valstybė nebus išperkama, – tai esminis sutarties dėl euro elementas. Šio principo kol kas neįmanoma atšaukti, tai turi veikti Europos sprendimą, kuriuo keliu eiti. Vienintelis įmanomas kelias pirmyn – visoms šalims vykdyti griežtas reformas, kad paisant mokesčių disciplinos būtų skatinami augimas ir užimtumas.

Eurą gelbsti centrinis bankas

ECB balansas rodo, kad kapitalas rekordiniais kiekiais ir tempais bėga iš krizės apimtų šalių į saugius uostus, ypač Vokietiją, o Graikija svyruoja tarp dar vieno jos skolų išpirkimo (t.y. euro zonos šalių didelės finansinės pagalbos) ir būtinybės palikti euro zoną. 

Tokiomis aplinkybėmis euras gali kurį laiką pinklioti ir šiaip taip gyvuoti. Tačiau jis negali išlikti amžinai, jeigu nebus sprendžiamos esminės problemos.

Žemomis palūkanų normomis būtent ECB palaiko euro zonos vientisumą. Ir tai vienintelis įmanomas lošimas. Tačiau centrinis bankas yra perkrautas savo įsipareigojimais ir jam tenka savo veiklą vykdyti ties įgaliojimų riba. Taigi ateityje laukia dar ambicingesnės reformos.

ECB paskelbė, kad jis supirkinės euro zonos narių obligacijas, kitaip tariant, skolins joms, nors tai bus daroma lėtesniais tempais. Dabartinės apimtys – 80 milijardų eurų kas mėnesį – bus palaikomos iki balandžio pradžios, paskui sumažintos iki 60 mlrd. eurų per mėnesį.

Tokia politika neatitinka investuotojų lūkesčių – jie tikėjosi, kad programa truks trumpiau, tačiau obligacijų pirkimo apimtys nebus mažinamos.

ECB vadovas Mario Draghi pareiškė, jog ECB galėjo sumažinti obligacijų pirkimo apimtis todėl, kad jų kainų kritimo rizika dabar yra mažesnė negu 2016-ųjų kovą, kai bankas padidino pirkimus nuo 60 mlrd. iki 80 mlrd. eurų per mėnesį.

Pasak M.Draghi, ši politika nereiškia monetarinės politikos griežtinimo, o tik tai, kad ECB išliks rinkoje ir darys poveikį rinkos kainoms jų neiškreipdamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m