Naujoji Lietuvos valdžia dažnai ir garsiai sako, kad rimtai kovos su emigracija. Bet norint ją sumažinti, reikia suprasti gilumines jos priežastis ir tik tuomet imtis „gydymo“, o ne kovoti tik su simptomais.

 

Ats. plk. lt. Kęstutis EIDUKONIS, verslo konsultantas, PLB Ekonomikos komisijos narys

 

Emigracija – tik simptomas

Klausimas: kodėl žmonės apleidžia savo tėvynę, savo šaknis, savo gimines, draugus ir visa tai, kas jiems yra miela?

Į emigracijos priežastis reikia žiūrėti ne po vieną atskirai, o kompleksiškai. Sidabrinės kulkos, vienu šūviu išspręsiančios visas problemas, nėra. Visas jas reikės spręsti kartu, nes jos yra susijusios tarpusavyje. Kitaip rezultatų nebus.

Taigi, žvilgtelėkime į priežastis:

1. Silpnoka ekonomika. Lietuva ženkliai atsilikusi, atlyginimai nedideli, o ir gerų darbų trūksta. Kai yra didelė darbo pasiūla, o darbuotojų trūksta, tuomet algos kyla. Darbų mažai, o priežastis – mokesčių sistema.

2. Mokesčių sistema smaugia verslą. Ypač smulkųjį, iš kurio atima kapitalą, kurį turėdama, maža įmonė galėtų daugiau mokėti darbininkams ir daugiau jų samdyti bei plėstis. Kiek teko matyti, smulkiouse versluose valdžiai atitenka keturis kartus daugiau, negu gauna darbininkai. Ir dešimt kartų daugiau, negu gauna savininkas. Įmonei uždirbus iš viso 100 eurų, valdžiai atiduodama tarp 75 ir 85 eurų. Iš kur tuomet kelti algas, dalintis pelną, samdyti naujus darbuotojus? Valdžia aiškina, kad negali mažinti mokesčių.

3. Valdžios aparatas per didelis. Valdžios išlaidos didelės, o sumažinus mokesčius, atsirastų „skylė“. Tačiau valdžios aparatą būtina mažinti. Tai sunkus darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos gali ir turi daryti valdžia. Bet manau, kad sumažinus darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje esančius gražius prabangius pastatus ir tt., galėtume tikrai sumažinti valdžios išlaidas. O tada – netgi pakelti atlyginimus gerai dirbantiems valdžios aparato darbuotojams.

Bet to nedaroma, nes per daug skirtingų interesų, valdžia tam priešinasi, ir niekas nesiima šio nepopuliaraus darbo. Tai susiję ir su dar vienu aspektu – korupcija.

4. Korupcija. Valdžia labai dažnai „sugyvena“ su korupcija: korumpuoti tarnautojai nebaudžiami arba baudžiami tik dėl akių. Atleisti iš vieno valdiško darbo, po kelių savaičių jau dirba kitame. Toks yra švogerių ir giminių kraštas.

5.  Valdžios ir darbdavių požiūris ir elgesy su tarnautojais. Esu ne kartą girdėjęs frazę „jei naptinka,  išeik, nes šimtai kitų laukia už durų.“ Tai labai susiję su aukščiau išvardintomis priežastimis: pinigų stygiumi, per mažai darbų ir tt. Vis dėlto toks požiūris neteisingas, nes norint išlaikyti gerus darbuotojus, reikia nemažai pasistengti, o už durų nelaukia šimtai gerų specialistų.

6.  Teisė ir teisingumas. Daugelis šiais dalykais yra labai nusivylę, nes mato, kaip turtingi ir įtakingi žmonės be skrupulų išnaudoja sistemą ir nenukenčia, o paprastas žmogus, neturintis pinigų ar įtakingų giminių, teisingumo sulaukia ne visada.

7. Informacinis karas arba dezinformacija. Mūsų kaimynai visas išvardintas bėdas išnaudoja tautos moralės ir pasitikėjimo valdžia mažinimui. Noriu pabrėžti, kad problemos egzistuoja, bet jų nėra tiek daug, kiek kartais sakoma. Turime ir daug gerų pavyzdžių, puikių valstybės tarnautojų. Deja, apie juos išgirsi retai, nes tai nenaudinga mūsų kaimynams.

8. Tautos moralė. Tai kova už sąžiningumą, dvasines vertybes, patriotiškumo ugdymą ir prieš alkoholizmą bei narkotikus. jei neturėsime šių ypatybių, neįveiksime ir kitų kliūčių.

9. Vienybė. Būtina vienyti visus lietuvius: vietinius, išeiviją – dipukus, „trečiabangius.“ Reikia visus sutelkti siekiant bendrų tikslų.

Negalima pasirinkti tik vieno ar kito aukščiau išvardinto punkto, nes po vieną jie neveikia. Pasaulio lietuvių bendruomenės nariai yra pasiruošę dirbti kartu su Lietuvos valdžios institucijomis.

 

– Praėjusią savaitę Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seimas PLB vadovauti pirmąkart išrinko jaunesnės kartos atstovą, pirmąkart iš Europos – Vokietijos. Gal keisis ir požiūris į PLB prioritetus? Ar pilietybės klausimas tikrai šiandien svarbiausias? – Visa naujoji PLB valdyba palyginti jauna, o jos komisijų pirmininkais pirmąkart buvo renkami tos srities specialistai. Be tradicinių prioritetinių PLB sričių – švietimo, kultūros, trejų metų kadencijai užsibrėžėme ir naujas –  PLB plėtrą ir ekonomiką, bandant telkti verslininkus mūsų bendram labui. PLB Seimas priėmė daug svarbių Lietuvai ir mums, užsienyje gyvenantiems lietuviams, rezoliucijų. Seniai kalbame apie pilietybės lietuviams išsaugojimą, bet nėra jokių sprendimų. O juk pjaunama jau ne viena, o trys šakos: vien po 1990-ųjų išvažiavusių žmonių vaikams jau 20-30 metų ir  jie jau turi vaikų, vadinasi, tai jau trys kartos. Jei žmonės nori būti lietuviais, jų vaikai eina į savaitgalines mokyklėles, vasarą atvažiuoja pas senelius į Lietuvą, kodėl jiems atimama galimybė išsaugoti pilietybę? Dviguba pilietybė – visai kitkas: jei vokietis bavaras, kuriam patinka Lietuvos gamta ir alus, be to, jis, kaip daug vokiečių, simpatizuoja mūsų Prezidentei, nes ji taip puikiai pasakė poziciją dėl Graikijos, nori tapti Lietuvos piliečiu, jam turėtų galioti siūlomu referendumu išspręstas klausimas. Bet ką tai turi bendra su lietuvių, kurie tik gyvena kitoje šalyje, pilietybės išsaugojimu? – Savaitgalinės lietuviškos mokyklėlės labai svarbios lietuvybei palaikyti. Vis dėlto kaip vertinate Vasario 16-osios gimnazijos perspektyvas? – Uždaryti bet ką labai lengva, bet pabandykite ekonomiškai ir politiškai galingoje pasaulio valstybėje atidaryti tokią mokyklą. Latviai, estai ar ukrainiečiai mums pavydi. Ją būtina išlaikyti. Tai ne tik švietimo institucija, turinti labai senas tradicijas, bet ir palyginti pigiai nupirktas neįkainojamas dalykas lietuvybei palaikyti. – Anksčiau pasaulio lietuvių organizacijos turėjo aiškų tikslą – padėti atgauti nepriklausomybę. O dabar? Lietuva dabar –  laisva valstybė, NATO narė, bet reikia, kad ji liktų demokratiška su demokratinėmis vertybėmis, kad klestėtų. O mes, užsienyje gyvenantys lietuviai, – lyg Lietuvos veidrodis, savo šalies ambasadoriai. Nuo to, kokie mes būsime, ką kalbėsime apie Lietuvą, iš dalies priklausys, ar ateis į Lietuvą investicijos, atkeliaus turistai. Jei kovojome, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė valstybė, dabar turime prisidėti, kad tai būtų šalis, kurioje gera gyventi. Galima praplėsti – ir į kurią norėtųsi grįžti. Ar grįš, priklausys ne nuo emigrantų susigrąžinimo programų ar studijų. Reikia daryti konkrečius darbus, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Prie to gali prisidėti svetur gyvenantys lietuviai. Tarp jų yra daug mokslininkų, specialistų, studentų ir tiesiog gerų piliečių. Surėmę pečius galime tarnauti Lietuvai ir fiziškai būdami ne toje pačioje teritorijoje. Tai ir yra globali Lietuva.

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje Vida Bandis ketvirtadienį pareiškė apgailestaujanti, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė nepasirašė Pilietybės įstatymo. Ji vylėsi, kad parlamentarai atmes veto.

“Labai gaila, kad prezidentė tai padarė, – ketvirtadienį BNS sakė V.Bandis. – Tikiuosi, kad Seimas dar kartą patvirtins savo anksčiau priimtą įstatymą.”

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį vetavo dvigubos pilietybės ribas išplečiantį Pilietybės įstatymą dėl galimos prieštaros Konstitucijai.

Įstatymas Seimui grąžintas dėl straipsnių, kurie dvigubą pilietybę leidžia įgijusiems Europos Sąjungos ar NATO valstybės pilietybę, ir išplečia galimybes gauti Lietuvos pilietybę išimties tvarka.

“Pagal Konstituciją dviguba pilietybė yra reta išimtis, o ne paplitęs reiškinys. Išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę būtų įmanoma vieninteliu būdu – keičiant pačią Konstituciją”, – Prezidentūros išplatintame pranešime cituojama šalies vadovė.

Tuo metu V.Bandis tvirtino, kad Konstitucijoje sakoma, jog dviguba pilietybė leidžiama atskirais atvejais, o būtent tokie atvejai ir būtų leidimas ES ir NATO valstybių piliečiams išsaugoti ir Lietuvos pilietybę.

Pilietybės įstatymo nauja redakcija Seime svarstyta dvejus metus. 2009 metais pateiktas tuometinio prezidento Valdo Adamkaus sudarytos darbo grupės parengtas įstatymo variantas Seime pakeistas iš esmės.

Gana siauras dvigubos pilietybės ribas nustatęs Prezidentūros pateiktas variantas Seime buvo išplėstas, dvigubą pilietybę leidžiant ne tik iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11-ąją išvykusiems, kaip buvo nustatyta pirminėje redakcijoje, bet ir emigravusiems po šios datos – jei jie išvykę įgijo ES ar NATO valstybės pilietybę.

Taip pat priimdamas įstatymą Seimas pritarė pasiūlymui, kad Lietuvos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta, “kai tai sietina su Lietuvos vardo garsinimu mokslo, ekonomikos, kultūros, meno ir sporto srityse, jai atstovaujant šiuo metu ar ateityje”.

Dalis ekspertų ir politikų mano, kad toks reglamentavimas prieštarautų Konstitucijai, kuri griežtai riboja dvigubos pilietybės atvejus.

Konstitucijos 12 straipsnis numato, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis.