Kodėl po 24-erių nepriklausomybės metų mūsų visuomenei trūksta ir pilietinės santarvės, ir skandinaviškos gyvenimo kokybės, ir pasitikėjimo savo valstybe.
„Žmonės pasakojasi išgyvenantys neviltį. Daugelis, ypač verslininkai, sako nežinantys, kaip elgtis: valstybė reikalauja labai daug – didžiuliai mokesčiai, biurokratizmas, visokių nesąmonių prisigalvota. Nesinori vogti iš valstybės – slėpti pajamų, nemokėti mokesčių, todėl paprasčiau išvažiuoti ir verslu užsiimti Anglijoje ar kitur“, – savo klientų nuotaikas apibūdina vienuolika metų klinikinės psichologijos praktika užsiimantis Andrius Kaluginas.
Visos Lietuvos visuomenės portrete – daug tokių nevilties atgarsių. 24-ąsias savo valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines mininti Lietuvos visuomenė ne tik, kaip sakė interviu „Veidui“ iškilus rašytojas Grigorijus Kanovičius, praradusi „draivą“, bet ir užspeitusi savo ateitį nusivylimo, pesimizmo, nepasitikėjimo valdžia bei savo ateitimi šioje valstybėje spąstuose. Prigesusios viltys dėl klestinčios valstybės ateities jau tampa tokios ateities stabdžiu.
Per 42 proc. – psichologiniai emigrantai
Jokia naujiena – Lietuva pastaruoju laiku nuolat patenka tarp ES „lyderių“ pagal sparčiausiai mažėjantį gyventojų skaičių, procentiškai didžiausią emigracijos mastą, menko gimstamumo rodiklius, populiacijos senėjimo tempus. Daugiausia dėl emigracijos, taip pat menkstančio gimstamumo ir trumpesnės nei daugelio europiečių vidutinės gyvenimo trukmės per 24-erius nepriklausomybės metus mūsų valstybė jau prarado penktadalį piliečių.
Tačiau, kaip rodo „Veido“/„Prime consulting“ šių metų sausio pabaigos apklausa, per 42 proc. miestų gyventojų – psichologiniai emigrantai. O „PZU Lietuva“/„Spinter tyrimų“ pernai atliktos apklausos duomenimis, į klausimą, kur mato geresnę savo vaikų ateitį, net 42 proc. respondentų atsakė, kad tik svetur, ir tik 14 proc. šviesesnes perspektyvas mato Lietuvoje (44 proc. neteikia prioriteto gyvenimo vietai).
Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas. politinės antropologijos specialistas Saulius Matulevičius aiškina, kad žmonės, nuolat gyvenantys vienoje vietoje, bet mintimis save siejantys su kita, kurioje tikisi geresnio gyvenimo, vadinami psichologiniais emigrantais. „Kai kurie šių žmonių net neturi konkrečių planų, kada jie emigruos, bet išgyvena vidinę frustraciją, nuolat galvoja, kad reikėtų išvažiuoti. Tai lemia ir tam tikrą jų elgesio modelį. Žmogus ima mažai domėtis ne tik valstybe, kurioje gyvena, bet net ir artimiausia aplinka. Dažnai tokie žmonės neprisitaikę darbo rinkoje, o užuot kėlę savo kvalifikaciją ir ieškojęsi darbo, jie „atriša“ save nuo šios vietos manydami, kad jie čia nieko negali padaryti. Tad ieško, o dažnai – tik laukia galimybės kažkur išvažiuoti“, – psichologinių emigrantų tipologiją apibūdina S.Matulevičius.
Jo pastebėjimu, tokių žmonių įspūdis apie emigraciją labai fragmentiškas: jų svajonė apie geresnį gyvenimą susideda ne iš realių komponentų, o iš poreikio patenkinti gilią frustraciją, jie nuolat skaito portaluose ar stebi per televizijas emigrantų sėkmės istorijas ir tikisi jas pakartoti. Taip, sako S.Matulevičius, sėkmės istorijų yra. Tačiau studijuodamas Kembridžo universitete iš lietuvių emigrantų jis girdėjo ir daug kitokių. „Bet kai bandau kai kuriems apie emigraciją svajojantiems žmonėms perpasakoti kitas konkrečias istorijas – daug baisesnes, iki nužmogėjimo lygmens, jie sako, kad aš išsigalvoju“, – pasakoja S.Matulevičius, ragindamas atkurti informacijos balansą.
Psichologinių emigrantų būsena vis prastėja: dažniausias scenarijus, kad laikas bėga, o žmogus neturi jokio konkretaus projekto, kaip jis taikysis prie darbo rinkos, nei Lietuvoje (nes su ja savo ateities nesieja), nei svetur, pavyzdžiui, nemoka ir nesimoko užsienio kalbų. „O kai tokia psichologinė būsena, tokia frustracija, apima sentimentalios svajonės apie geresnę valdžią, kuri ateitų ir vienu smūgiui viską šioje šalyje sutvarkytų, nes joje labai sunku ar beveik neįmanoma gyventi“, – tipišką psichologinį emigrantą apibūdina S.Matulevičius.
Prisiminus „Veido“/„Prime consulting“ apklausos rezultatus, kad tokios būsenos žmonių didmiesčiuose – per 42 proc., tad mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse, tikėtina, dar daugiau, nesunku prognozuoti ateitį valstybės, kurios beveik pusė gyventojų vegetuoja joje, bet ateities planų su ja nesieja. Tad, tikėtina, tokie dėl savo būklės ir savijautos ant viso pasaulio pikti psichologiniai emigrantai ir išrenka į valdžią tokius vienu smūgiu visas problemas išspręsti žadančius politinius veikėjus. O po mėnesio kito jau patys ant jų burnoja, nes stebuklo neįvyko.
Valdžią rinks ir prioritetus valstybei diktuos senoliai
Psichologas A.Kaluginas nevyniodamas žodžių į vatą žmonių kvailumo pasireiškimu vadina tai, kad visus politikus žmonės apšaukia vagimis, nepasigilinę, kas kur ką konkrečiai daro.
Užburtas ratas: beveik mažiausiai ES pasitikime politikais (nes tikrai daugelis jų pasitikėjimo neužsitarnavę), tačiau daug padorių žmonių į politiką ir neina todėl, kad išvengtų visuomenės paniekos. Naujausios tendencijos tai dar kartą patvirtina: Teisingumo ministerijos praėjusią savaitę pateiktais duomenimis, partijoms priklauso 112,2 tūkstančio (tai nesiekia 3,8 proc. šalies gyventojų, arba beveik 4,5 proc. rinkėjų). Partinių piliečių per vienus metus sumažėjo beveik 2 tūkst. Beje, kai kuriose Europos šalyse partijoms priklauso ir apie 11–12 proc. rinkėjų teisę turinčių gyventojų.
Kodėl tokia vis neįgalesnė Lietuvos politinė klasė, atsakymą diktuoja dalyvaujančiųjų rinkimuose analizė. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2012 m. Seimo rinkimuose aktyviausia amžiaus grupė buvo senoliai, vyresni nei 75-erių, – iš jų balsavo beveik 72 proc., o jaunimo iki 24 metų – vos apie 16 proc., 25–34 metų – mažiau nei kas penktas. Kaip pastebi visuomenės pilietinio aktyvumo tyrėjai, jaunimas neturi vyresnei kartai būdingos pareigos balsuoti, rinkimus vertina pragmatiškesniu žvilgsniu: jei nemato, už ką balsuoti, tai prie balsavimo urnų ir neina. Nesunku prognozuoti, ką tai reiškia: žinant mūsų visuomenės demografines prognozes, senjorai vis labiau lems, kas valdys Lietuvą. Jų prioritetai – pensijos ir socialinės išmokos – bus ir valstybės prioritetai.
Jaunimo pilietinį ir politinį aktyvumą tyrinėjanti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Žiliukaitė konstatuoja, kad ir kitų šalių jaunimui politika nelabai rūpi, net kelia tam tikrą pasipiktinimą, o pasidaro įdomesnė, kai jaunuoliai tampa brandesni, sukuria šeimą. Tačiau, pasak mokslininkės, vis dėlto kitų šalių kontekste pagal jaunimo domėjimąsi politika ir dalyvavimą joje, palyginti su vyresniais gyventojais, Lietuvoje skirtumas išties didelis – mūsų jaunimo politinė ir pilietinė apatija didesnė nei kitur.
Politinės antropologijos specialistas S.Matulevičius atkreipia dėmesį, jog jaunimo politinis svoris savaime mažėja ir todėl, kad Lietuvos visuomenėje ir dėl emigracijos, ir dėl mažesnio gimstamumo proporciškai smarkiai mažėja jaunų žmonių. O mažėjant jaunų žmonių kritinei masei, kuri visuomet yra stipri varomoji jėga, tai tampa dar vienu veiksniu, demotyvuojančiu jaunimą eiti į politiką ar bent jau būti aktyvesnį, nes jaunimas ima jausti, kad mažai ką gali pakeisti. Vis rimtesnė tampa problema, kad Lietuvos politikoje nėra šviežio kraujo, – galima sakyti, dvidešimt metų jis “neatskiedžiamas”.
S.Matulevičius neabejoja, jog ne tik prie jaunimo nenoro tapti politikais, bet ir prie visuomenės susvetimėjimo bei nusivylimo būsenos prisideda dar ir tai, kad politika labai smarkiai nutolusi nuo vertybių, kad nebuvo ir nėra teisingo santykio su istorija. „Po tokio istorijos laikotarpio, kokį išgyvenome, kaltieji turėjo atsiprašyti, nuskriaustieji turėjo atleisti ir kartu sutarti, kad einam pirmyn. Bet šių žingsnių nebuvo padaryta, tad ir toliau, atsiprašau už tokį žodį, riaugėjame ir riaugėsime savo negatyvumu. Štai Estija nedviprasmiškai įvardijo praeities etapą – kas tai buvo, ir po to sėkmingai ėjo pirmyn”, – lygina S.Matulevičius.
Loading ...