Sveikata. Daugiau nei 50 proc. lietuvių turi antsvorio, 20 proc. jų kenčia nuo nutukimo, kasmet vis daugiau suserga cukriniu diabetu. Palyginti su latviais ir estais, atrodome bene labiausiai nutukę ir didžiausią antsvorį turintys Baltijos šalių gyventojai.

Kaip matyti iš naujausių Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų, pakaktų savo mitybos racione peržiūrėti ir iki 10 proc. sumažinti laisvųjų cukrų (gliukozės, fruktozės) vartojimą, ir galėtume sumažinti antsvorio, nutukimo bei dantų ėduonies riziką. Tačiau, kad ir kaip garsiai mokslininkai skambina pavojaus varpais dėl leistinas normas peržengusio šiandieninio cukraus vartojimo, didžiosios visuomenės dalies tai neveikia.

Cukrinio diabeto diagnozė Lietuvoje šiandien dukart dažnesnė nei prieš dešimtmetį.

Tai lyg ir paaiškina, kodėl cukrinio diabeto diagnozė Lietuvoje šiandien dukart dažnesnė nei prieš dešimtmetį. Pasaulyje ši liga jau pasiekė epidemijos lygį, o jei tikėsime mokslininkų prognozėmis, 2025 m. ja sirgs 6 proc. 20–79 metų amžiaus gyventojų.

„Civilizacija suteikė mums daug komforto, tačiau pridarė ir nemažai žalos. Deja, dalis žmonių tiesiog ignoruoja naujausius mokslininkų tyrimus, nes jiems taip gyventi patogiau. Mano pačios šeimoje jau daug metų niekas nevartoja cukraus grynu pavidalu. Pakankamai jo gauname su kitais maisto produktais (duona, padažais, jogurtais, sūreliais, sultimis ir pan.)“, – atskleidžia gydytoja endokrinologė Birutė Vaidakavičienė.

Daugiau nei keturis dešimtmečius cukrinio diabeto pakirstus pacientus konsultuojanti specialistė neslepia, kad nekeičiant gyvenimo būdo juos ištinka insultai, infarktai, tenka daryti inkstų hemodializę ar net amputuoti kojas.

Nors cukrus atsirado palyginti neseniai, jo vartojimas augo tūkstančius kartų.

Medikės teigimu, šiandien daugelis nė nesusimąsto, kad mūsų protėviai kai kurių produktų visai neturėjo arba vartodavo juos tik per šventes, o mes jais gyvenimą saldiname kasdien ir nepalyginti mažiau judame. Pavyzdžiui, Europoje tik pasirodžius cukrui (XVIII a.), britas per metus jo suvartodavo panašiai du kilogramus (tuo metu tai buvo tik turtingųjų privilegija, paprastam žmogui neprieinama). Prabėgus keliems šimtmečiams Didžiojoje Britanijoje šiandien jo suvartojama jau iki 70 kg. Panaši tendencija pastebima ir kitose šalyse. Taigi, nors cukrus atsirado palyginti neseniai, jo vartojimas augo tūkstančius kartų. O cukrinio diabeto pagrindas, kaip žinome, yra fizinio krūvio ir mitybos neatitikimas.

„Sėdėdami prie kompiuterių ar televizorių ir nuolat valgydami perdirbtą, nesveiką maistą žmonės šias proporcijas pamiršta: anksčiau sunkų fizinį darbą dirbantis vyras galėdavo suvartoti iki 6 tūkst. kalorijų per dieną, bet šiandien, nepatirdamas fizinio krūvio ir dirbdamas biure, jis neturėtų suvartoti daugiau kaip 2 tūkst. kalorijų“, – teigia endokrinologė.

Paklausta, kas padėtų gyventojams praregėti ir sumažinti suvartojamo cukraus kiekį, ji mini padidintą akcizą cukrui ir kitiems saldėsiams (kepiniams, gėrimams ir pan.). Galbūt negalėdami jų įpirkti ar mokėdami brangiau nei įprastai gyventojai perrikiuotų savo mitybos prioritetus? Saldumynų vartojimą B.Vaidakavičienė vadina savotiška narkomanijos forma ir lygina ją su priklausomybe nuo rūkalų ar alkoholio.

Pabandykite žmogui patarti, kad liautųsi vartoti cukrų, ir pasipils pasiteisinimai: jam skanu, norisi, jo tėvai vartojo ir pan.

„Cukraus perteklius žmogaus organizme virsta riebalais, tuomet didėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, ateroskleroze, insultu, taip pat išlieka invalidumo rizika (išsivysčius antrojo tipo cukriniam diabetui). Gana dažnai dėl šios ligos žmogui sutrinka mineralinių medžiagų apykaita (iš kaulų išsiurbiamas kalcis), o vienu metu į organizmą patenkantis didelis kiekis cukraus sumažina imuniteto atsparumą (tai trunka apie dvi valandas). Tačiau pabandykite žmogui patarti, kad liautųsi vartoti cukrų, ir pasipils pasiteisinimai: jam skanu, norisi, jo tėvai vartojo ir pan.“, – ilgamete patirtimi dalijasi gydytoja.

Išties, mūsų visuomenėje daugelis savo įpročių nekeičia tol, kol nepakerta skausmai, – atkreipti dėmesį į kaimyno patirtį lietuviui vis dar nebūdinga. Todėl šiandien gydymui išleidžiame kur kas daugiau nei prevencijai.

Paprašyta įvertinti, ar lietuviai smarkiai prasilenkia su PSO rekomenduojamomis cukraus normomis, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė neslepia, kad cukraus suvartojame gerokai daugiau, nei turėtume. Viena, kiek jo įsidedame į kavą ar arbatą, ir kas kita, kiek pasisaviname su maisto produktais (pvz., gazuotais gėrimais ar saldumynais), kuriuose netrūksta sacharozės (cukraus), krakmolo hidrolizatų (pvz., gliukozės ar fruktozės sirupo). Norintiems išvengti sveikatos sutrikimų medikai pataria atidžiau rinktis maisto produktus, dažniau gaminti namie ir palengva mažinti cukraus vartojimą.

„Patikėkite, tai pripratimo reikalas. Tas, kas šiandien jums atrodo saldu ir skanu, jau po metų sąmoningesnio gyvenimo gali kelti pasibjaurėjimą“, – apibendrina B.Vaidakavičienė.

Vartojant mažiau cukraus vėžinėms ląstelėms sugrąžinama priešvėžinė struktūra.

Medikės žodžiais neleidžia abejoti ilgą laiką eksperimentams su laboratorinėmis pelėmis vadovavęs Jutos universiteto akademikas Wayne’as Pottsas. Kuri laiką pelės buvo šeriamos tuo, ką žmonės įvardytų kaip sveiką maistą, ir kasdien vaišinamos trimis skardinėmis gazuoto gėrimo. Po ilgalaikio stebėjimo (32 savaičių) paaiškėjo, kad pelių patelių, gavusių didesnį kiekį cukraus (palyginti su tomis, kurių ėdale cukraus nebūta), nugaišo dvigubai daugiau. Kad būtų nugaišę daugiau pelių patinėlių, užfiksuota nebuvo, tačiau pakito jų elgsena: jie patyrė teritorijos išsaugojimo ir dauginimosi problemų. Taigi remdamasis šiais stebėjimais mokslininkas daro išvadą, kad cukrus labai kenksmingas žinduolių, vadinasi, ir žmonių, sveikatai.

Kitas mokslininkas, su savo kolegomis patvirtinęs, kad per didelis kiekis suvartojamo cukraus pagreitina onkogenezės vystymąsi, buvo Yasuhito Onodera. Jis su kolegomis mokslininkais išsiaiškino, kad glikolizės suaktyvėjimą sukelia gliukozės nešiklio ekspresija nepiktybinėse krūtų ląstelėse. Kitaip tariant, vartojant mažiau cukraus vėžinėms ląstelėms sugrąžinama priešvėžinė struktūra.

Taigi šio tyrimo rezultatai patvirtino būtinybę sureguliuoti mitybą, norint išvengti vėžio ar sėkmingai jį gydyti. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad suvartojant mažiau cukraus ir angliavandenių, o daugiau dėmesio skiriant sveikiems riebalams ir baltymams galima įveikti net agresyviausias vėžio rūšis.

Moterims per dieną reikėtų gauti apie 100 kalorijų iš cukraus (30 g), o vyrams – 150 (40 g).

Apžvelgus atliktus tyrimus ir įvertinus kylančias cukraus perdozavimo grėsmes taip ir norisi savęs perklausti, kiek šaukštelių baltosios mirties teko mano organizmui šiandien. Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė kritine riba vadina 13 arbatinių šaukštelių per dieną ir neslepia, kad dažnas Lietuvoje šią normą viršija (18 ir daugiau arbatinių šaukštelių). „Moterims per dieną reikėtų gauti apie 100 kalorijų iš cukraus (30 g), o vyrams – 150 (40 g), tačiau žmonėms atrodo, kad suvartoja tik tiek, kiek įsideda į kavą ar arbatą. Iš saldžių gaminių, saldumynų ir gazuotų gėrimų jo gauname didžiulius kiekius“, – atkreipti dėmesį į savo organizmo nuodijimą cukrumi ragina specialistė.

Paklausta, kaip vertina atsisakymą vengti cukraus savo racione, V.Kurpienė patikina, kad tokie žmonės nieko naudingo nepraranda. Taigi ji, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti ekspertai, mano, kad išsivadavę iš baltojo cukraus gniaužtų tik laimime.

Deja, kai kalbama apie pavyzdinį vaikų kūno masės indeksą, iki pergalių mums dar gana toli. Analizuojant mokinių sveikatą pagal kūno masės indeksą Kauno miesto mokyklose matyti, kad nutukusių vaikų jau yra 1 proc., turinčių antsvorio – beveik 3 proc.

2013 m. pirmokų tyrimo duomenys atskleidžia, kad antsvoris ir nutukimas palengva didėja, taigi šiandien jau neabejojama, jog dabartinės Lietuvos vaikų kartos gyvenimo kokybė ir trukmė bus nepalyginti prastesnė nei šiandienos suaugusiųjų.

Remiantis VU Medicinos fakulteto mokslininkų tyrimu Vilniaus mieste matyti, kad antsvorio ir nutukimo paplitimas dažnesnis tarp mergaičių (18,2 proc.) nei tarp berniukų (12,4 proc.).

Antsvorio ir nutukimo paplitimas dažnesnis tarp mergaičių (18,2 proc.) nei tarp berniukų (12,4 proc.).

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Profilaktinės medicinos katedros docentė Aušra Petrauskienė Lietuvos vaikų ir paauglių nutukimo dar nelinkusi vadinti labai grėsmingu: „Dideliu tarptautiškumu pasižyminčiame moksleivių gyvensenos tyrime, kuriame dalyvauja 40 pasaulio šalių, iki 2010 m. Lietuvos paauglės vertintos kaip pačios liekniausios, o antsvorio paplitimas ir nutukimas įvardytas kaip vienas mažiausių.“

Tačiau dabar padėtis šiek tiek pakitusi. „Antsvoris bei nutukimas didėja ir tarp vaikų, deja, šiandien situacija dar nevaldoma“, – sako A.Petrauskienė.

Priminsime, kad antsvoris ir nutukimas neatsiejamas nuo tokių sveikatos sutrikimų, kaip cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, sąnarių patologijos, akmenligė, kepenų suriebėjimas, įvairios onkologinės ligos ir pan.

PSO duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama daugiau kaip 17,6 mln. turinčių antsvorio vaikų iki penkerių metų. Daugelyje šalių nutukusių vaikų ir paauglių skaičius per pastaruosius 20–30 metų padvigubėjo. O nutukusių ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius svyruoja nuo 10 iki 20 proc.

Nutukimo rizika didėja žiūrint televiziją ilgiau nei dvi valandas.

Turint prieš akis šiuos skaičius sunku suvokti: jei cukrus toks kenksmingas, kodėl esame pratinami prie jo nuo pat mažens? Saldūs sūreliai, jogurtai, saldainiai… Taigi ar tik ne patys tėvai iškasa duobę, iš kurios paskui niekaip neišlipa jų vaikai?

Londono Midlsekso ligoninės pediatrijos skyriaus specialistas Russellas Weineris daro išvadą, kad nutukimo rizika didėja žiūrint televiziją ilgiau nei dvi valandas. Laikas, praleistas pasyviai sėdint prie televizoriaus ekrano, o ne būnant gryname ore ar užsiimant fiziniais pratimais, gresia papildomais kilogramais ir pasyvaus laisvalaikio tradicijomis.

Lietuvos mokslininkai palengva didėjantį vaikų ir paauglių nutukimą linkę sieti su artimiausia jų aplinka: per mažu fiziniu aktyvumu, nepakankamai išplėtota infrastruktūra (kiemai, stadionai ir aikštynai prie namų), netinkama mityba (vis dažniau mintama pusfabrikačiais) bei per mažu vaisių ir daržovių vartojimu.

Sveiką mitybą propaguojančios Guodos Azguridienės teigimu, žmogaus organizmui cukrus naudingas tik pavieniais ir išskirtiniais atvejais (sergant, davus kraujo kitam ir pan.), tačiau visa kita – mūsų patiriamas cukraus pramonės poveikis.

Vienas svarbiausių mūsų visuomenės uždavinių – atpratinti jaunimą nuo cukraus, parodyti, kad kur kas geriau suvalgyti figą ar obuolį nei saldainį.

Daug metų visuomenę šviečianti B.Vaidakavičienė atkreipia dėmesį, kad su žalingo cukraus pramonės poveikio pasekmėmis pirmoji susidūrė Amerika: „Kiek atsitokėjusi ji išvydo baltosios mirties sėjamą žalą: aptukusius ir invalidais virtusius piliečius. Tačiau vos tik pabandė parodyti, kokių problemų kyla dėl cukraus pramonės, vos tik paskelbė mokslininkų studijas, netrukus atsirado baltosios mirties sėjamą žalą paneigiančių mokslininkų. Pinigai gali daug, tačiau visiems jais burnos neužčiaupsi, juolab kad daugėja sąmoningų, savo sveikata besirūpinančių žmonių.“

Endokrinologė mano, kad vienas svarbiausių mūsų visuomenės uždavinių – atpratinti jaunimą nuo cukraus, parodyti, kad kur kas geriau suvalgyti figą ar obuolį nei saldainį. Pragiedruliais Lietuvos padangėje, jos nuomone, galima vadinti ir iš mokyklų išgyvendintus gazuotų gėrimų, traškučių pardavimo automatus.

„Šiandien daugelis įpratę savo problemas spręsti gerdami piliules, tačiau visuotinio nutukimo klausimo tokiu būdu neįveiksime: tai ne tik medicininė, bet ir ekonominė problema, itin sparčiai besiplečianti visame pasaulyje“, – sako Vilniaus universitetinės ligoninės abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. habil. dr. Gintautas Brimas. Pasak jo, nutukimas gana dažnai įvardijamas kaip daugelio ligų katilas. Tarkime, antsvoris užkrauna didelį krūvį sąnariams, taip pat graso cukriniu diabetu, akmenlige, hipertenzija, moterims gali sukelti vaisingumo sutrikimų, dažną lydi psichologinės problemos.

Ne vienus metus sostinės vaikų dantis gydantis odontologas Artūras Maršalka sako, kad daugeliui sveikatos neprideda gerėjančios ekonominio gyvenimo sąlygos bei vis didėjanti perkamoji galia. Jo manymu, tai blogina ir dantų būklę. Odontologas atkreipia dėmesį, kad šiandieninio maisto racione labai daug chemiškai ir termiškai apdorotų produktų, kuriuose gausu lengvai fermentuojamų angliavandenių, kenkiančių dantims. Jis taip pat pastebi, kad jau kelinti metai prastėja vaikų burnos higienos įgūdžiai.

Žvelgiant, kaip pakito situacija nuo 1991 iki 2014 m., skaičiai pakankamai iškalbingi: ėduonies paplitimas nuo 85,4 proc. šoktelėjo iki 88 proc.

Taigi specialistas, „Veido“ paprašytas įvertinti pastarųjų metų vaikų dantų būklę Lietuvoje, pateikia išvadą, kad ji prasta: „Ėduonies paplitimas tarp mažų vaikų vis didesnis. Naujausiais duomenimis, 7–8 metų vaikų grupėje jis siekia 86 proc., 9–10 metų– 89 proc., o 12 metų grupėje – 70 proc. Žvelgiant, kaip pakito situacija nuo 1991 iki 2014 m., skaičiai pakankamai iškalbingi: ėduonies paplitimas nuo 85,4 proc. šoktelėjo iki 88 proc.“

Daug pasiekusiose Vakarų Europos (Olandijos, Šveicarijos ir kt.) bei Skandinavijos šalyse (Norvegijoje, Švedijoje) ėduonies paplitimas tarp vaikų nepalyginti mažesnis. Švedijoje ėduonies pažeistų dantų turi 37 proc. dvylikmečių, Olandijoje – 32 proc., Danijoje – 45 proc., o Lietuvoje – 70 proc. Žinoma, daug prie prastėjančios vaikų dantų būklės prisideda ir nepakankamas tėvų dėmesys: odontologai sutaria, kad mažamečiai vaikai savarankiškai dantis valosi ne itin gerai, tačiau neginčijama, jog saldumynai ir cukrus šiuo atveju griežia taip pat ne paskutiniu smuiku.

Tad gal verta cukrų keisti stevija, ksilitoliu ar medumi? Saldumą patirtume, tačiau mažiau žalotume dantis ir netuktume?

„Turėtume suprasti, kad siekiant išgauti šių medžiagų koncentratą taip pat naudotas ilgas cheminis procesas, taigi šios žaliavos mažiau kenksmingos nei baltasis cukrus, tačiau turėtume apskritai atpratinti savo organizmą nuo saldumo. Jei mityba subalansuota ir nestokojama miego, žmogaus neturėtų kankinti saldumynų ar miltinių patiekalų protrūkis“, – teigia V.Kurpienė.

Kur kas didesne bėda už baltąjį cukrų dietologai vadina fruktozės sirupą. Japonų iš kukurūzų išgautas sirupas maisto pramonei pasirodė daug saldesnis ir patrauklesnis už baltąjį cukrų. Taigi šiandien viešojo maitinimo įstaigos dažnai renkasi būtent jį. Vartotojai didelio skirtumo nejaučia: gardu, saldu, tik bėda, kad sveikatos neprideda.

Nesižavi „Veido“ ekspertai ir ruduoju cukrumi. Nors teigiama, kad jis daug sveikesnis nei baltasis, verta žinoti, kad kai kada jis būna tiesiog dažytas.

Apibendrinant norisi pridėti, kad būtina skaityti produktų etiketes, sekti naujausius mokslo tyrimus ir palengva atprasti nuo cukraus vartojimo. Galbūt vieną rytą išties nubusite nejausdami noro pasisaldinti išaušusios dienos?

Į „Veido“ klausimus atsako sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė

VEIDAS: Kaip patartumėte mažinti cukraus vartojimą, kad organizmo neištiktų šokas?

V.K.: Jeigu žmogus labai emociškai prisirišęs prie saldumynų, didelis jo potraukis prie miltinių patiekalų ir saldumynų gali būti ženklas, kad stokojama miego arba kenčiama dėl nesubalansuotos mitybos. Jei žmogus sveikai maitinasi, pakankamai fiziškai juda, neturėtų norėti tokių nesveikų produktų. Tačiau jei vartojant saldumynus juntamas tam tikras emocinis pasitenkinimas, rekomenduoju šiek tiek jų sau leisti. Visiškai sau juos uždraudę vieną kartą galite persivalgyti.

Kita blogybė, ką daro saldumynai, – skatina apetitą ir alkio jausmą.

Įprastai organizmui reikiamų angliavandenių turėtume gauti iš maisto produktų, o grynasis cukrus, staiga virtęs gliukoze, labai greitai išderina mūsų organizmą, imuninę jo sistemą. Šiuo atveju žmogaus organizmą galima palyginti su automobiliu, kuriam degalai taip pat ne iš karto supilami, o paduodami po truputėlį.

Kita blogybė, ką daro saldumynai, – skatina apetitą ir alkio jausmą.

VEIDAS: Kaip vertinate dietas? Esant antsvoriui daug kas būtent jomis stengiasi atkurti norimą organizmo būseną.

V.K.: Laikausi nuomonės, kad jų visai nereikėtų laikytis. Svarbu pasiekti, kad mityba būtų subalansuota. Kas gi nutinka ją apribojus? Rizikuojame, kad daugelio medžiagų tiesiog nebegausime. Net jei mūsų pasirinktas produktas ir labai vertingas, pats savaime jis negali atstoti visų organizmui reikalingų medžiagų. Taigi norimas rezultatas lyg ir pasiekiamas: svoris krinta greitai, bet sutrikdomas sotumo jausmas, sulėtėja medžiagų apykaita.

Kitas dalykas – laikantis dietų daugiau prarandama raumens audinio negu riebalinio, o tai reiškia, kad prarastas svoris grįžta su kaupu.

VEIDAS: Kaip vertinate cukraus pakaitalus?

V.K.: Visų cukrų ir jų pakaitalų reikėtų vartoti kuo mažiau. Nėra saldžių dalykų, kuriuos būtų galima vartoti neribotai. Pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo medus. Daugelis jį vartoja vietoj cukraus. Bet vėlgi, jeigu šeima nusiperka jo 30 kg per sezoną, nereikėtų pamiršti, kad tai tolygu 30 kg cukraus.

Tai absoliučiai tuščios kalorijos, silpninančios vaikų imunitetą, didinančios valstybės ir sveikatos apsaugos išlaidas.

Taip pat dažnai pamirštama, kad tirpinamas karštoje arbatoje jis praranda naudingąsias savybes. Nors ir natūralus, turintis naudingų medžiagų, medus vis dėlto skatina alkį, padidina insulino kiekį, taigi veikia panašiai kaip cukrus. Nereikėtų vartoti jo neribotais kiekiais (iškeisti šaukštelius į stiklainiukus).

VEIDAS: O kaip, jūsų manymu, maitinami mūsų vaikai?

V.K.: Jei vertinsime, kas siūloma jiems reklamų metu per televiziją, pradedant saldžiais sūreliais, jogurtais ir baigiant sausais pusryčiais, kurių dažnai net 40 proc. kiekio sudaro cukrus, išeitų, kad jų mityboje nieko vertingo nėra. Tai absoliučiai tuščios kalorijos, silpninančios vaikų imunitetą, didinančios valstybės ir sveikatos apsaugos išlaidas. Vis dažniau vaikų maisto racione randamas cukrus yra raktas klausimo, kodėl taip auga mamų biuleteniams skiriami pinigai, daugėja alergijų, lėtinių ligų, vis prasčiau atrodo vaikų dantys.

Stevija

Charakteristika: nekaloringa ir šimtus kartų saldesnė už cukrų.

Steviją (dar kitaip vadinamą medaus žole) Europos Komisija leido naudoti maisto gamyboje, tačiau Lietuvoje ji vis dar draudžiama. Saldiklis gaminamas iš Pietų Amerikos augalo stevijos lapų ir yra 250–300 kartų saldesnis už cukrų, tačiau nekaloringas (tinkamas ir diabetikams). Nepaisant stevijų populiarumo daugelyje šalių, iki šiol nesutariama, koks kiekis jų produkto vartotojui yra leistinas.

Ksilitolis

Charakteristika: saldus kaip cukrus, tačiau turintis 40 proc. mažiau kalorijų.

Ksilitolis yra cukraus pakaitalas. Dar kitaip jis vadinamas beržų cukrumi (pačioje pradžioje buvo išgaunamas iš Suomijos beržo medienos). Šiandien tai – dirbtinis saldiklis. Klinikinių tyrimų metu pateikta įrodymų, kad ksilitolis apsaugo nuo dantų ėduonies, todėl apibūdinamas kaip dantims palankus produktas. Tačiau pernelyg dažnai vartojamas gali laisvinti vidurius.

Medus

Charakteristika: šiek tiek saldesnis už cukrų, tačiau turintis 25 proc. mažiau kalorijų.

Medus vadinamas bene seniausiu žmonijos saldikliu, savo sudėtyje turinčiu nedidelį kiekį mineralų (0,2 proc.), vitaminų, baltymų (0,4 proc). Bene didžiausiu jo trūkumu laikomos galimos alerginės reakcijos (dėl šios priežasties jis nerekomenduojamas kūdikiams iki vienų metų). Šiuo atveju ėduonies rizika didesnė nei rafinuoto cukraus.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

"Scanpix" nuotr.

Pasaulio sveikatos organizacijos Komitetas ekstremaliųjų situacijų klausimais pripažino, kad epidemiologinė situacija dėl Zika viruso plitimo kelia tarptautinį susirūpinimą ir grėsmę visuomenės sveikatai tarptautiniu mastu. Todėl skelbiama tarptautinio masto ekstremali visuomenės sveikatai situacija.

5 faktai apie šį virusą:

1. Zika virusas – tai uodų platinamas virusas, kuris pirmą kartą buvo nustatytas Ugandoje 1947 m. makakoms. Vėliau, 1952 m., virusas nustatytas žmonėms Ugandoje ir Tanzanijoje. Zika virusinės infekcijos protrūkiai registruoti Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno baseino šalyse.

2. Žmonėms, sergantiems Zika virusine infekcija, paprastai pasireiškia lengvas karščiavimas, odos bėrimas (egzantema) ir konjunktyvitas. Šie simptomai paprastai trunka 2-7 dienas.

3. Specifinio gydymo ar vakcinos nuo šios infekcijos šiuo metu nėra.

4. Geriausia prevencijos forma  - apsisaugojimas  nuo uodų įkandimų. Tai galima padaryti naudojant vabzdžių repelentus, dėvint drabužius (pageidautina šviesios spalvos), kuo labiau dengiančius kūną, naudojant fizinius barjerus, pavyzdžiui, lango tinklelius, uždaras duris ir langus, miegant po tinkleliu nuo uodų. Taip pat svarbu ištuštinti, valyti ir uždengti  įvairias talpas, kuriose gali užsilaikyti vanduo: kibirus, gėlių vazonus ar senas padangas, kad neliktų vietų uodams veistis.

5. Zika virusinė infekcija paprastai persergama gana lengvai, ji nereikalauja specifinio gydymo. Žmonės, sergantys Zika virusine infekcija, turėtų daugiau ilsėtis,  gerti daug skysčių, skausmą ir karščiavimą gydyti įprastais vaistais. Jei simptomai pasunkėja, būtina kreiptis į gydytoją ir su juo pasikonsultuoti.

Daugiau informacijos čia

"Shutterstock" nuotr.

Pernai Lietuvoje užregistruota 50 tymų atvejų. O štai per septynerius metus iki 2009-ųjų, arba iki kol tapo madinga bijoti skiepų, nustatyta dešimt kartų mažiau – 5 susirgimai tymais. Vos skiepijimų sumažėjo – susirgimų padaugėjo. Nuo sausio tėvai, norintys leisti vaikus į darželį, privalės pateikti pažymas, kad jų vaikai paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Tačiau supermamytės Lietuvoje bei kitur Europoje juokiasi ir iš medikų, ir iš vienos didžiausių žmonijos pergalių – vakcinų, kurios, dar prieš du šimtmečius sukurtos Edwardo Jennerio ir Louis Pasteuro, išgelbėjo milijonus, o jų atsisakius iš užmaršties prikeliamos, kaip manyta, jau pergyventos ligos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Begemotas, kuris bijojo skiepų ir pabėgęs iš gydytojo kabineto susirgo gelta, atsirado 1966 m. Tuoj po to, kai 1964-aisiais Lie­­­­tuvoje buvo pradėta skiepyti nuo tymų. 1974 m. Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) pa­­skelbus imunizacijos programą, maždaug 1980-aisiais Europai ir pasauliui pavyko atsisvei­­kinti su daugeliu infekcijų, kurios iki skiepų kas­met nusinešdavo milijonus gyvybių. 2002 m. Eu­ropa išsilaisvino nuo poliomielito, panašiai be­veik pavyko nugalėti tymus ir raudonukę.

Tikslą nukauti dvi pastarąsias infekcines li­gas PSO tikisi įgyvendinti 2020-aisiais. Kelią su­­sidoroti su tymais ir raudonuke pastojo an­ti­v­ak­­cininio judėjimo šalininkai: sumažėjus skie­­pijimo apimtims, susirgimų padaugėjo, tad tikslas likviduoti šias užkrečiamąsias ligas – nu­keltas.

Šios PSO programoje išvardytos infekcinės ligos linksniuojamos ir sausį įsigaliojusiame dar ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vy­tenio Povilo Andriukaičio pasirašytame įsakyme. Pagal jį, į ikimokyklinio ugdymo įstaigas ne­­galės pakliūti nauji vaikai, kurie nėra paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Šis reikalavimas netaikomas, jei vaikas negali būti skiepijamas dėl tam tikros sveikatos būklės.

„Todėl šis įsakymas nėra kategoriškas, absoliutus. Yra tam tikrų išlygų“, – sako sveikatos ap­saugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri, nors ir kaip įkalbinėta nevyriausybinių organizacijų, šiam įsakymui kelio neužkirto.

Gyvybę išgelbėjo slapta nuo tėvų

Neigiantieji skiepus savamoksliai, saugantys nuo vakcinų savo vaikus, mojuoja, jų įsitikinimu, pritrenkiančiais, internete rastais tyrimais, ci­tuoja „garsius Rusijos mokslininkus“ ir ne­mirk­­sėdami vardija rykštes, kurias sukelia vakci­­nos: nuo alergijos visiems maisto produktams iki autizmo ar neįgalumo.

Kitoje pusėje – medikai, uoliai bandantys aiš­kinti, pagrįsti, įrodyti teiginius apie vakcinas mokslo argumentais. Jie skėsčioja rankomis ir prisipažįsta besijaučiantys lyg ringe, kuriame kovoja balerina ir boksininkas. Dalies tėvų ne­jau­dina nei mokslo sukurtos žinios, nei me­di­ci­ninio išsilavinimo neturintiems suvokiami palyginimai, kad gyvename ne uždaroje gentyje, ku­rioje nėra ligų bent jau tol, kol nėra atvykė­lio, nes nėra ir imuniteto.

45 metų praktikos turintis Lietuvos infektolo­gų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiš­­konis prisimena maždaug XX a. 8-ojo de­šimt­mečio atvejį, kai jis drauge su dar dviem me­­­di­kais išgelbėjo vaikui gyvybę. Tąkart jie pa­si­prie­šino tėvams ir slapta perpylė vaikui kraują, nors tėvai, priklausantys sektai, dėl religinių įsi­ti­­ki­ni­mų iškart perspėjo šios procedūros ne­at­likti.

Kaip tikina specialistai, antivakcininis judėji­mas Europoje pirmiausia atsirado būtent religi­­nėse bendruomenėse, vėliau plito ir šiaip tarp savito gyvenimo būdo šalininkų.

Dalis skeptiškai vertinančiųjų vakcinas pa­teikia ir kitą argumentą – esą kam skiepytis nuo ligų, kurios liko užmarštyje, praėjusiame ne­­­išsivysčiusios medicinos amžiuje. Tačiau dėl skir­tingo požiūrio ar priežasčių sumažėjusios skie­pijimo apimtys būtent ir lėmė kai kurių in­fekcijų sugrįžimą, protrūkius.

Pavyzdžiui, tymai, su kuriais Europa lyg ir su­sidorojo, PSO duomenimis, pernai kas 13 va­landų pasaulyje nusinešė po gyvybę. Iki 1980 m., kol pasaulyje masiškai buvo imta skiepyti nuo šios ligos, dėl tymų kasmet mirdavo 2,6 mln. žmonių.

Vilniuje susirgimų tymais nuo 2002-ųjų ne­buvo registruojama keliolika metų. Tačiau 2013-aisiais kilo šios ligos protrūkis, buvo už­fik­suoti 35 tymų atvejai, 34 iš jų – Vilniaus ap­skri­tyje. Ne­­­galutiniais duomenimis, pernai Lie­tuvoje už­registruota 50 tymų atvejų. Pagal su­sir­gimų gau­są Lietuva Europoje – devinta tarp ša­lių, ku­rio­se pernai būta susirgimų tymais. Ven­­grijoje, kur skiepai privalomi norint ateiti į ko­­lektyvą, nebuvo užfiksuota nė vieno tymų at­vejo.

Sveikatos apsaugos ministrė primena, kad tam tikrų skiepų reikalavimai yra įprasta dauge­lio Europos valstybių praktika. Štai 2010 m. atliktas tyrimas, kuriame, be 27 ES šalių, dalyvavo Norvegija ir Islandija, rodo, kad bent vienos vakcinos skiepai buvo privalomi 14 šalių, 12 šalių privaloma skiepyti nuo poliomielito, o rei­kalavimą skiepyti nuo tymų ir raudonukės tai­­kė 8 šalys. Visi šie skiepijimai vaikams privalo­­­mi 4 šalyse – Vengrijoje, Rumunijoje, Bul­ga­ri­joje ir Kroatijoje.

Į darželį – tik paskiepyti vaikai

Sausio 1-ąją įsigaliojusiu įsakymu pasipiktinę tėvai atšauna, kad vaikai yra diskriminuojami, atimama jų teisė į mokslą, ir klausia, kokią ug­dymo alternatyvą turi neskiepyti vaikai. O mi­nistrė nukerta pozicijos nekeisianti, nes prio­ri­tetas – vaikų sveikata.

„Kai kurios nevyriausybinės organizacijos kelia klausimą, kad bus pažeista vaiko teisė į ug­dymą. Penkerius metus dirbusi vaiko teisių ap­saugos kontroliere, sakyčiau, kad svarbiausia yra vaiko teisė į sveikatą. Jei nepaskiepytas vai­kas susirgs viena iš šių infekcinių ligų, jis gali lik­ti neįgalus, gali neišgyventi, juk tokių pavyzdžių Europoje yra, – įspėja R.Šalaševičiūtė. – Jei tėvai principingai nusistatę prieš skiepus, vai­ko ugdymą gali patikėti auklei, kitam žmogui, kuris tai padarytų geriausiai. Tačiau jei ne­paskiepytas vaikas lankys darželį, jis susirgs ir užkrės kitus vaikus, neskiepytus dėl kontraindikacijų. Mano pozicija tokia ir aš jos nekeisiu, nebent tam nepritartų Seimas ar Vyriausybė.“

Medikai tokiu sprendimu džiaugiasi, bet pri­duria, kad jis galėjo būti priimtas gerokai anks­čiau. Be to, dalis medikų tikisi, kad jį lydės ir priemonės, numatančios tėvų atsakomybę už tai, kad šie atsisako skiepyti vaikus. Apie atsako­mybę, net baudžiamąją, buvo daug kalbama 2012 m., kai mirus kūdikiui po daugiau nei me­tus trukusio tyrimo paaiškėjo, kad jis mirė nuo kokliušo, nuo kurio skiepytas nebuvo, nes tam prieštaravo jo mama.

R.Šalaševičiūtė, primena, kad netrukus dėl tėvams numatomos administracinės atsakomybės atsisakant skiepyti vaikus – iki 115 eurų bau­­dos – svarstys Vyriausybė.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asocia­cijos prezidentė ir Vilniaus darželio-mokyklos „Dainorėliai“ direktorė Liucija Milašaus­kienė sako, kad kol neprasidėjo priėmimas naujiems mokslo met­ams, dar anksti prognozuoti, kaip reaguos vai­kų skiepyti neketinantys, bet vietos darželyje norintys tėvai. „Bet šio nutarimo reikėjo – ke­liaujame, migruojame, daug ligų galime parsi­vežti, – sako direktorė. – Juolab kad iki nepriklau­somybės atgavimo darželyje turėjome specia­listų, kurie skiepijo vaikus pagal grafiką, slau­gių, kurios juos apžiūrėdavo.“

Skiepai – žemiau rekomenduojamos ribos

Pernai nuo tymų ir raudonukės buvo paskiepyta 93,4 proc. vaikų (1,6 proc. mažiau, nei tu­rėtų būti). Bet dar 2008-aisiais Lietuvos rezulta­tą buvo galima laikyti pavyzdiniu: 97 proc. vak­cina nuo tymų, raudonukės ir epideminio pa­rotito paskiepytų vaikų.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja gydytoja epi­demiologė Daiva Razmuvienė sako, nemažai neskiepytų vaikų yra ne tik nacionaliniu ly­giu: apskrityse ir savivaldybėse skiepijimo ap­im­­tys dar mažesnės nei šalies vidurkis: „Todėl įsa­­kymas, kad norintys lankyti darželius vaikai tu­ri būti paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir po­liomielito, įsigaliojo labai laiku. Toks reikala­vimas yra būtinas norint suvaldyti infekcijas.“

D.Razmuvienė primena, kad neigiamas lū­žis dalies tėvų sąmonėje įvyko 2009-aisiais, kai kilus gripo pandemijai viešojoje erdvėje pasklido daug negatyvios informacijos apie skiepus ir dalis žmonių nusistatė prieš bet kokius skiepus, ne tik saugančius nuo gripo. Būtent šiuos me­tus galima laikyti atskaitos tašku, kai dalis visuomenės ėmė neigti bet kokių skiepų nau­dą. Iki pirmojo tymų protrūkio Vilniuje laukti reikėjo ketverius metus.

„Būtent vakcinos padaro, kad žmonės ne­serga, o tada dalis jų ima galvoti, kam skiepytis, jei ligos nėra. Dėl tokio požiūrio po 11 metų per­traukos Vilniuje turėjome tymų protrūkį, pra­sidėjusį šeimoje. Kai susirgo pirmas vaikas, ma­ma puolė skiepyti kitas atžalas, bet laikas, kad vakcina suveiktų, buvo per trumpas, tad vi­si šeimos vaikai susirgo. Medikams, nors ir sunkiai, pavyko juos išgelbėti. Tymų virusas yra la­kus, neturint imuniteto tikimybė juo užsikrėsti ly­gi 100 proc. Be to, jis plinta labai greitai: gali at­­keliauti iš kitoje patalpoje esančio užsikrėtusio žmogaus per ventiliacijos angą“, – komentuo­­­ja Vilniaus visuomenės sveikatos centro Už­­­kre­­čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės sky­­riaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zda­ne­vi­čie­nė.

Ligos, jei nuo jų nesisaugoma vakcinomis, ga­­­li grįžti. Ne veltui PSO iškėlė siekiamybę 2018–2020 m. likviduoti raudonukę ir tymus, kaip dar 2002-aisiais pavyko nugalėti poliomielitą, kai Europoje buvo užregistruotas paskutinis šios ligos atvejis. Tačiau visiškai saugūs jaustis negalime: rizika parsivežti šios infekcijos su­kė­lėją išlieka, nes Afganistane, Pakistane vis dar registruojamas laukinio poliomielito virusas, šiose šalyse susirgimo atvejai dažni, o skiepi­jimo apimtys mažos.

„Tai galioja kalbant ir apie raudonukę, ty­mus. Europoje nebuvo registruojama šių ligų at­­vejų, kol prieš aštuonerius metus tapo ma­din­ga neskiepyti vaikų dėl religinių ar kitokių įsi­tikinimų. Nepaskiepytų vaikų daugėjant, su­sir­gimus tymais imta registruoti dešimtimis tūks­tan­čių, tarp jų yra ir mirties atvejų. 90 proc. su­sir­­gusiųjų, nepriklausomai nuo amžiaus, ne­buvo paskiepyti nuo šių užkrečiamųjų ligų nei vaikystėje, nei vėliau. Taigi nutraukiant skie­­­pus, kai nepasiekiama 95 proc. (tokios skie­pijimosi apimtys gali suvaldyti tymų plitimą) paskiepytų gyventojų riba, sergamumas pa­kyla, atsiranda li­­gos protrūkių ir mirties at­vejų“, – kaip iš už­marš­ties pavyko prikelti kai ku­rias ligas, paaiškina D.Razmuvienė.

Jos teigimu, Lietuvoje tėvų, kurie žūtbūt ven­­gia skiepų, yra gal 1 proc. Nepaisant to, kad to­kių tėvų nėra daug, jie remiasi vien tik iš­anks­tinėmis nuostatomis ir jų nejaudina jokie moks­lu paremti argumentai.

Tiesa, patys skiepų neigėjai nuo 1998 m. turėjo vieną moksliniu argumentu laikytą publikaciją iš rimto Jungtinės Karalystės mokslinio žur­nalo „Lancet“, kurioje dr. Andrew Wa­ke­fiel­­­das pateikė tyrimo duomenis, esą vakcina nuo tymų, raudonukės ir autizmas yra susiję. Vė­­liau atlikus tyrimus, kurių metu buvo stebima daug skirtingų duomenų vaikų, šio gydytojo, beje, gastroenterologo, o ne imunologo ar epidemiologo, išvados buvo išdėtos į šuns dienas. Žinoma, klaidingų teiginių paneigimas vi­suomenėje nesulaukė tokio atgarsio, kokį su­kė­lė pirminės tyrimo išvados.

„Gydytojų kompetencija yra skirtinga: kardiologas negali operuoti apendicito, taigi ir gas­­­­troenterologas neišmano epidemiologo, imu­nologo srities. Tad banalūs teiginiai „skaičiau mediko straipsnį“ dar nieko nereiškia, – apie „Lancet“ publikuoto straipsnio žalą ir ne­kri­tišką požiūrį į įvairiausią abejotiną informaciją kalba D.Razmuvienė.

Argumentų prieš skiepus nėra

Specialistai, paprašyti bent vieno argumento, esančio „arti tiesos“, kodėl būtų galima ne­skiepyti vaiko, tokio neranda. Žinoma, nebent naujagimio medicininė būklė neleistų to daryti, bet tokių atvejų pasitaiko nedaug.

O štai komplikacijos, kuriomis antivakcininio judėjimo šalininkai gąsdina visuomenę, iš viso neegzistuoja. Specialistų teigimu, pasireiškia nebent vietinio ar bendro pobūdžio reakcija į skiepą. ULAC atstovė gydytoja epidemiolo­gė D.Razmuvienė pateikia tokių reakcijų skai­čių, tiksliau, prieš jį pateikiant reikia parašyti tris nulius – 0,001 proc., nes iš 800 tūkst. skiepų dū­rių, kasmet Lietuvoje atliekamų vaikams ir su­augusiesiems, būna 60 povakcininių reakcijų.

„Nenoras skiepyti vaikus yra egoistinis tėvų sprendimas, – nukerta D.Razmuvienė. – Po­vak­­cininių reakcijų yra šitiek nedaug, nes kol va­k­cina patenka į žmogaus organizmą, klinikiniai jos tyrimai trunka metų metus. Kiekviena vakcina yra biologinis preparatas, kuris, kaip ir vaistai, turi pereiti įvairias tikrinimo stadijas – nuo gamybos iki patekimo į rinką. Įvairiausios komisijos, mokslo ekspertai jį tiria, stebi reakci­jas – tai ištisas mokslas. Bet pasisakantieji prieš skiepus sako kad vakcinos netiriamos, ti­ria­mi tik vaistai. Ir kaip paneigti tokį teiginį, jei tai žmonių įsitikinimas?“

„Mamos aktyvios, bet kai paskaitai jų diskusijas interneto forumuose, darosi liūdna. Kaž­ko­­dėl žmonės linkę klausyti kaimynų, internau­tų, bet nepasitiki moksliniais straipsniais, ku­­riuose nėra nurodyta atvejų, ligų, kurias bū­tų sukėlusi vakcina. Tačiau visuomenėje gajūs mitai. Tikinčiųjų bendruomenės, sugalvojusios „sveiką“ gyvenimo būdą be vakcinų ir vaistų, at­­­­­sirado Prancūzijoje ir Nyderlanduose, ten pir­­­­­­miausia ir ėmė kilti tymų protrūkiai“, – iš kur Europoje kilęs skiepų neigimas pasiekė Lie­­tuvą, pasakoja B.Zdanevičienė.

Medikai negali suprasti, kaip tėvai, norintys sa­vo vaikams viso, kas geriausia, prisiima atsako­­­mybę atsisakyti juos skiepyti bendraisiais skie­­pais, kurie, nors ir rekomenduojami, dauge­­­lyje valstybių yra privalomi. Jau nekalbant apie galimą medicininę būklę, vakcinų atsisaky­mas gali padaryti vaikams meškos paslaugą ir ki­­tose srityse. Štai ULAC gydytoja D.Raz­mu­vie­nė pasakoja sulaukusi skambučio iš vaiki­no, kuris negali pradėti studijuoti universitete JAV, nes ten privaloma pateikti įrodymus apie skiepus nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Tė­vai jaunuolį, kol jis buvo dar vaikas, skiepyti at­s­isakė, o dabar tam tikriems skiepams jau per vėlu.

„Labai sudėtinga, kai tėvai sprendžia už vai­ką, tai yra įsikišimas. Panašiai nutinka ir dėl mi­ty­bos, kai subrendę, normaliai maitinęsi tė­vai nu­sprendžia, kad jų vaikui nebereikia mė­sos, nes ji neva nesveika, ir neužtikrina visavertės vai­­­ko mitybos. Tėvų išmonė, kad jų vaikas ne­val­­gys mėsos ar nesiskiepys, atrodo labai ne­rim­­tai“, – palygina B.Zdanevičienė.

Dalis tėvų „saugo“ vaikus nuo skiepų, o štai PSO pasauliniame 2011–2020 m. vakcinacijos veiksmų plane primena, kad skiepai yra ir turi būti pripažįstami ne tik kaip esminė žmogaus teisės į sveikatos priežiūrą dalis, bet ir kaip as­mens, visuomenės ir valdžios pareiga, nes bū­tent skiepai kasmet padeda išvengti 2,5 mln. žmonių mirčių.