Nebevaldomas pasaulis. Būtent taip tarptautinių santykių būklę pasibaigus šaltajam karui savo knygoje apibūdino vienas žymiausių JAV politologų ir geopolitikų Zbigniewas Brzezinskis. Šis apibū­­dinimas puikiai tinka ir šiandien. Nepaisant vis daugėjančių ženklų, kad gyvename nebevaldomame pasaulyje, 2016 metais po NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų Lietuva gali tapti saugesne valstybe.

Tik prieš dvidešimt metų realistams atrodė, kad pasaulį į chaosą stumia sta­­­bilumą garantavu­sios dvipolės SSRS ir JAV sistemos ir abipu­sio susinaikinimo doktrinos žlugimas, o šian­dien pasaulį į chaosą stumia JAV lyderys­tės saulėlydis.

Visa tai – dabartinio prezidento Baracko Oba­mos politikos rezultatas. Į pasaulį žvelg­­damas taikos balandžio akimis šis prezi­dentas sukūrė galios vakuumą, kurį šiuo metu bando užpildyti įvairaus plauko tarptautiniai chuliganai – nuo Vladimiro Putino Rytų Europoje iki „Islamo valstybės“ Vi­du­rio Rytuose. O jei norime, kad kas nors keis­­tųsi, reikia sulaukti JAV prezidento rinkimų 2016 m. lapkritį.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad respublikonai yra pasiryžę atkurti JAV galią ir autoritetą, tačiau jei prezidentu taps lyg nuo grandinės nutrūkęs Donaldas Trumpas, Amerika kartu su visu pasauliu gali pakliūti į dar didesnę netvarką.

Vilties teikia tik tai, kad net jei D.Trum­pui ir pavyktų laimėti vidinius respublikonų rinkimus, jo šansai laimėti prieš buvusią vals­­­tybės sekretorę demokratę Hillary Clin­ton būtų minimalūs. Apklausos rodo, kad H.Clin­ton prieš verslo magnatą laimėtų apie 10 proc., o ypač jos pranašumas išryškė­ja valstijose, kurios dažniausiai ir lemia prezidento rinkimų rezultatus.

Vienintelis respublikonas, kuris galėtų įveikti demokratę, – kubiečių kilmės Marco Rubio, žadantis sugrąžinti JAV lyderystę.

Nepaisant M.Rubio, kaip galimo juodojo arkliuko, veiksnio, verta lažintis, kad laimės H.Clinton. O ji, kitaip nei B.Obama, adekvačiai vertina Rusijos elgesį, niekada netikėjo, kad B.Obamos dar pirmojoje ka­dencijoje pradėta santykių su Rusija „perkrovimo“ politika duos rezultatų, ragino Bal­­tuosius rūmus suteikti karinę paramą Uk­rainai kovoje su Kremliaus kariniais da­liniais šalies rytuose.

Tačiau H.Clinton atėjimo mums teks pa­laukti ir dar bent metus gyventi valdant „šlu­bai ančiai“ (taip Amerikoje vadinamas an­­trą kadenciją įpusėjęs prezidentas). Tad ko galima tikėtis tarptautinėje arenoje?

2016 m. birželį spręsis, ar bus pratęstos sank­cijos Rusijai. Minsko susitarimai visa apimtimi tikrai nebus įgyvendinti, nes vargu ar Rusija perduos sienos su Ukraina kontro­lę ties okupuotomis Donecko ir Lu­hans­ko sri­timis. Tačiau Prancūzija, o gal net ir Vo­kietija, gali imti ieškoti „gerų“ ženklų, pra­dėti kalbėti apie dalinį susitarimų įgyvendinimą, kurį reikėtų paskatinti švelninant sankcijas.

Labai tikėtina, kad Rusijos įsitvirtinimas Si­rijoje kaip derybinis svertas vers Vakarus da­ryti nuolaidų. Juk akivaizdu, kad Rusijos karinis įsitvirtinimas Vidurio Rytuose – tai ne tik JAV galios vakuumo padarinys, bet ir ap­galvotas siekis ištrūkti iš tarptautinės izolia­cijos, kurį vainikuotų sankcijų atšaukimas.

V.Putinas siekia sukurti tokią situaciją, kurioje Rusijos veiksnio būtų nebegalima ig­­noruoti, ir priversti Vakarus susėsti su Krem­liumi prie derybų stalo. Ir derėtis ne tik dėl Sirijos, Basharo al Assado likimo, bet ir dėl Rusijos vietos Europos saugumo ar­chi­tektūroje apskritai.

O jei vis dėlto Angelos Merkel lyderystės dėka dabartines sankcijas Rusijai pavyks pratęsti ir iki 2017-ųjų, kalbas apie elito grupių konfliktus už storų Kremliaus sienų girdėsime vis dažniau.

Galiojančios sektorinės ekonominės sankcijos yra orientuotos į vidutinį ir ilgąjį laikotarpį. Tarkime, Rusijos atribojimas nuo naujausių vakarietiškų naftos gavybos technologijų iš karto didelio poveikio turėti negali, bet po trejų ar penkerių metų, pasenus Rusijos turimoms technologijoms, priklausomybė nuo Vakarų išaugs.

O pastaraisiais metais išryškėjusi ilgalaikė mažų naftos kainų tendencija kartu su esa­momis sankcijomis didina spaudimą V.Pu­­­tino režimui, nes senka aruodas, iš ku­rio yra maitinamos įvairios V.Putinui lo­ja­lios elito grupės.

Turint galvoje, kad V.Putinas atlieka sa­vo­tiško arbitro vaidmenį ir palaiko pusiausvyrą tarp įvairių grupių, šį vaidmenį atlikti jam bus vis sunkiau, o konfliktai tarp įvairių politinių ir verslo grupių gali būti vis dažnesni. Jau ir dabar pastebimi ženklai, kai ar­timiausiam V.Putino ratui priklausantys vers­lininkai bando užimti senųjų (B.Jelcino lai­kais atsiradusių, bet V.Putinui lojalumą dek­laravusių) oligarchų pozicijas.

Į kylančias vidines įtampas Kremlius gali imti reaguoti aštrindamas tarptautinę situaciją ir pirmiausia eskaluodamas konfliktą Si­­rijoje. Tai neišvengiamai ir toliau skatins mig­racijos tendencijas.

Suomijos premjeras Juha Sipila prognozuoja, kad artimiausiais metais į Europos du­­ris pasibels iki 5 mln. migrantų. Tai neišvengiamai kels kultūrines ir politines takoskyras Vakarų Europoje, kraštutinių dešiniųjų populiarumo didėjimas jau taps taisykle.

Tikėtina, jog Europoje vis mažiau girdėsime kalbų apie tai, kad į migracijos procesus reikia atsakyti dar didesniu atvirumu, Europos šalys imsis riboti socialines paskatas ekonominiams migrantams, įgyvendinti kai kurias kraštutinės dešinės siūlomas priemones. Ir tai bus daroma tam, kad išsilaikytų valdžioje ir neleistų radikaliems dešiniesiems toliau kaupti savo politinio kapitalo.

Paradoksalu, bet nepaisant šio nebevaldomo chaoso Lietuva gali tapti saugesnė. Ir tai galima būtų sieti su 2016 m. liepos mėnesį vyksiančiu NATO viršūnių susitikimu ir būsimais jo sprendimais.

Net ir B.Obama supranta, kad didesnės saugumo garantijos Baltijos šalims kaip Rusijos atgrasymo priemonė kainuos pigiau nei šių šalių gynyba karinės Rusijos agresijos atveju. O jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai reikštų ne tik didžiulį šios valstybės globalios galios sumažėjimą, bet ir prarastą tarptautinį patikimumą.

Todėl šiame Aljanso susitikime galima ti­kėtis strateginių sprendimų dėl Lenkijos ir Bal­tijos šalių. Galbūt NATO pagaliau pa­neigs kai kurių gynybos analitikų teiginius, kad, nepaisant šiuo metu Lenkijoje ir Bal­tijos šalyse laikinai dislokuotų nedidelių ka­r­iuomenės dalinių ar surengtų karinių praty­bų, Rytų Europa išlieka neproporcingai ma­­žai apsaugota teritorija, palyginti su ki­tais NATO regionais.

Sekmadienį, liepos 6 d., 21 val., Lietuvos himnas vėl apskries visą pasaulį. “Tautiškos giesmės” geografija plati – tautiečių giedamas himnas pasklis ir iš Lietuvos miestelių, ir iš egzotiškų kraštų – Majoto salos, esančios Indijos vandenyne, Brazilijos, kitų pasaulio kampelių, kuriuose lietuviai norės pareikšti pagarbą tėvynei.
Prieš penkerius metus kilusios iniciatyvos “Tautiška giesmė aplink pasaulį” sumanytojai skelbia, kad esame vienintelė tauta pasaulyje, kurios himnas vieną dieną per metus apjuosia Žemės rutulį. Iniciatyvos autoriai ir šiemet kviečia „pagarsinti televizorių ir radiją“, burtis ir registruotis, kuriame pasaulio taške jie sukvies bendraminčius paminėti Lietuvos valstybės dienos ir sugiedoti himno. Akcijos svetainėje ~tautiskagiesme.lt~ jau užsiregistravo per 5 tūkst. tautiečių.
Himno giedojimą gyvai transliuosiančios TV3 televizijos videožinių portalas ~zinios.lt~ šiemet nubraižys „Tautiškos giesmės“ žemėlapį. Visi, giedosiantys himną, gali užregistruoti vietą, kurioje rinksis, įamžinti himno giedojimo akimirkas ir vėliau žemėlapį papildyti autentiškomis nuotraukomis.
Akcijos organizatoriai praneša, kad lietuviai registruojasi himną giedosiantys įvairiausiose vietose – sporto aikštynuose, savo namuose, miesto aikštėse, prie piliakalnių, bažnyčių, žymių paminklų, vandens telkinių, ant tiltų, slėniuose, prekybos centruose. Ne mažiau spalvingesnė ir šių vietų geografija: aktyviai registruojasi Airijos, Vokietijos, Švedijos, Graikijos, JAV, Brazilijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenės.
Prieš penkerius metus, 2009 m., minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, Lietuvos himnas skambėjo 56 pasaulio vietovėse.

Pasaulio ekonomikos pagrindas tampa tvirtesnis, teigia SEB grupės analitikai Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. Didžiausių pasaulio ūkių plėtra pamažu įsibėgėja, nors tebėra priklausoma nuo agresyvios skatinančiosios pinigų politikos.

Kaip pažymi SEB grupės ekonomistai, svarbiausiu globalios ekonomikos atspirties tašku tampa išsivysčiusių šalių atsigavimas. Tuo tarpu kylančiose rinkose atsiranda vis daugiau probleminių ekonomikos sričių, kai kuriose šalyse ūkio plėtra stabdoma ekonominės politikos priemonėmis arba papildomų sunkumų kelia politiniai neramumai.

JAV ekonomikos plėtra 2014 m. pastebimai pagyvės. SEB grupės analitikų prognozėmis, realus BVP šiemet padidės 3,3 proc., palyginti su 1,9 proc. 2013 metais. Tam įtakos turės keli svarbūs veiksniai: mažės nedarbas, gerės namų ūkių finansų padėtis, atsigaus nekilnojamojo turto rinka, mažės taupymas valdžios sektoriuje ir tebesitęs skatinančioji pinigų politika. SEB grupės analitikai tikisi ir investicijų atsigavimo JAV, kuris padėtų sustiprinti ilgalaikį ekonomikos augimo potencialą.

Anot SEB grupės ekonomistų, euro zonos ūkio perspektyvos taip pat pamažu šviesėja, nors kliuvinių sėkmingam augimui vis dar yra. Ekonomikos nuosmukis euro regione baigėsi, o kryptinga Europos centrinio banko (ECB) politika padėjo sumažinti skolinimosi kainą labiausiai krizės pažeistoms šalims. Kita vertus, nedarbo lygis tebėra rekordiškai aukštas, defliacijos rizika išlieka nemaža, bankų sistemos problemos dar gana aštrios ir reikalinga tolesnė pažanga glaudesnės ekonominės integracijos kelyje. SEB grupės analitikų prognozėmis, 2014 m. euro zonos BVP padidės 1,0 proc., o ECB palūkanų normos iki 2015 m. pabaigos nebus pakeistos.

Latvijos ir Lietuvos ekonomikos augimo sparta, pasak SEB grupės analitikų, artimiausiais metais išliks didžiausia tarp Europos Sąjungos šalių. Estijos BVP plėtros tempas 2014-2015 m. atsities iki 2,5-3,0 proc. po ženklesnio sulėtėjimo praėjusiais metais. Privataus vartojimo atsigavimas turės lemiamos įtakos ūkio augimui, tačiau eksportas taip pat kilstelės Baltijos šalių ekonomiką. Infliacija visose trijose šalyse bus kukli, bet tinkamos darbo jėgos trūkumas gali kelti tam tikrų augimo sunkumų.

„Prognozuojamas pasaulio ekonomikos stiprėjimas sudaro palankų foną tolesniam Lietuvos ekonomikos atsigavimui. Tarp svarbiausių eksporto partnerių, prastesnės tendencijos numatomos Rusijoje, tačiau kitų šalių perspektyvos atrodo geresnės. Be to, ECB palūkanų normos išliks mažos ir pasitarnaus aktyvesniam gyventojų ir įmonių skolinimuisi“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Užsienyje dirbantys lietuviai mokslininkai turi ryškų bendrą bruožą: jie nusiteikę dalytis savo patirtimi ir stiprinti Lietuvos mokslą.

Dalies mokslininkų karjera užsienyje susiklostė natūraliai, nes į išeiviją jie dar būdami vaikai pasitraukė bėgdami nuo karo, dalis ten gimė, na, o dar viena grupė karjerą ne Lietuvoje pasirinko dėl palankesnių sąlygų plėtoti savo mokslo kryptį.
Tad šiandien užsienyje dirbantys lietuviai mokslininkai skaičiuojami jau šimtais, o daugiau pasiekę – dešimtimis. Apžvelgus užsienyje dirbančių mokslininkų spektrą galima teigti, kad vyrauja tikslieji taikomieji mokslai, kurie šiuo metu pasaulyje bando padaryti revoliuciją ir įveikti tokias kol kas nepagydomas ligas, kaip vėžys, ar įgimtus sutrikimus, taip pat geriau ištirti visatą.
Lietuvos gyventojai menkai pažįsta mūsų šalies mokslininkus ir jų laimėjimus, o dar mažiau supratimo turi apie užsienyje dirbančius lietuvius mokslininkus. Tad “Veidas” šiame numeryje bent trumpai supažindina su septyniais iškiliais mokslininkais, kurie sužibo netgi tarptautiniu lygmeniu.
Beje, nors esame įpratę virkauti, kad mūsų valstybę kankina protų nutekėjimas, tačiau toks protų nutekėjimas turi daugiau pliusų nei minusų, nes duoda mūsų šaliai daug naudos. Štai JAV besidarbuojantis ir ten savo laboratoriją turintis biofizikas Feliksas Bukauskas jau padėjo ne vienai Lietuvos mokslo institucijai ir pavieniams mokslininkams.
Priminsime, kad F.Bukauskas dar 1983 m. tapo biologijos mokslų daktaru. Nuo 1971 m. dėstė Kauno medicinos universitete, tapo profesoriumi, tačiau 1991 m. Šveicarijos mokslininkų kvietimu mokslinės veiklos išvyko tęsti Berno universitete. O nuo 1998 m. dirba Einsteino medicinos koledže, vienoje garsiausių medicinos mokyklų JAV. Dėl savo ilgametės patirties bei laimėjimų F.Bukauskas vadovauja JAV nacionalinio sveikatos instituto stipendijų fondams, todėl suteikia galimybę savo laboratorijoje stažuotis Lietuvos mokslininkams.
Šis mokslininkas yra parašęs daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių, o tiria jis tarpląstelinius ryšius per plyšines jungtis, ypač jį domina vėžinės ląstelės. 1994 m. mokslininkas su kolegomis pirmieji pastebėjo, kad plyšiniuose kanaluose veikia dviejų tipų reguliacija – greitieji ir lėtieji vartai. Šis atradimas leido mokslininkams tyrinėti koneksino baltymų mutacijas, o tai leidžia aiškintis įgimtų ligų priežastis. F.Bukausko laboratorija yra viena pirmaujančių šioje mokslo tyrimų srityje.

“Veidas” nusprendė pakalbinti patį mokslininką ir pasiteirauti, kokios jo sąsajos su Lietuva ir kaip jis padeda Lietuvos mokslininkams.
F.B.: Jau daugiau nei dešimtmetį kolegos iš Lietuvos, ypač iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto, taip pat dr. Skeberdžio laboratorijos, kasmet stažuojasi mano laboratorijoje. Prieš tai, vykdant vadinamąją „Twinning“ programą, pas mane po keletą mėnesių dirbo dr. Kalvelytė iš Biochemijos Instituto ir jos aspirantė, dabar jau daktarė Imbrasaitė. O šiuo metu vadovauju Nerijaus Paulausko doktorantūrai, kuri oficialiai yra LSMU.
VEIDAS: Kas jus patį paskatino rinktis mokslininko kelią?
F.B.: Priežasčių buvo kelios: pirmiausia tai, kad studijavau Kauno medicinos institute biofizikos specialybę, o karjeros pradžioje patekau į labai dinamišką ir kūrybingą grupę TSRS MA Biofizikos institute. Vėliau atsirado galimybė panašius darbus tęsti Kauno medicinos institute, kuriame sutikau daugybę žmonių, tapusių man gero mokslininko pavyzdžiu, – jie leido daryti tai, ką norėjau. Tada supratau, o ir dabar tuo vadovaujuosi, kad moksle neturėtų būti „prievartos“, ir planuojami eksperimentai su vadovu turi būti aptariami kolegiškai.
VEIDAS: Kaip vertinate mokslo kokybę užsienyje ir ar galite ją palyginti su Lietuvos?
F.B.: Užsienis yra labai įvairus. Jei lyginsime su Šveicarija ir JAV, kur man teko dirbti, Lietuvoje mokslo lygis, deja, yra gana žemas. Tačiau kiekvienoje šalyje yra ir stiprių, ir silpnų laboratorijų. Mano nuomone, kriterijus, rodantis, kad Lietuva iš tiesų padarė pažangą mokslo srityje, yra mokslinių straipsnių, kurių autorius būtų nurodęs Lietuvos mokslo instituciją, tarptautinio lygio žurnaluose skaičius. Tai plačiai pripažintas kriterijus, rodantis, kokioje šalyje ir kurioje mokslo įstaigoje buvo iškeltos ir patvirtintos straipsnio idėjos.
VEIDAS: O kokie Lietuvos mokslo laimėjimai jums atrodo svarbūs? Kokiose srityse, jūsų vertinimu, galime nustebinti pasaulį?
F.B.: Tie, kurie sugebėjo mokslą pritaikyti praktiškai. Tai galėtų būti biochemija, lazeriai, kai kurios medicinos sritys. Iš tiesų mokslo progresą lemia fundamentalūs tyrimai, o tai Lietuvoje daryti gana sudėtinga. Ne vien dėl mokslinės įrangos stygiaus, nes struktūriniai ES fondai labai pagerino šią situaciją. Deja, santykinai mažai buvo investuota į žmones, o skirstant fondus prioritetai buvo ne visai teisingi. Manau, kad netolimoje ateityje būtų galima ar net būtina paklausti, kur buvo padarytos esminės klaidos. Tokia analizė tikrai padėtų geriau finansuoti mokslą bent ateityje.
Moksle labai svarbu asmenybės, galinčios generuoti tikrus proveržius, o jos subręsta ne per vienus metus. Jaunas žmogus, atsidūręs kūrybingoje atmosferoje, tikėtina, išaugs į pasaulinio lygio mokslininką. Kitu atveju jis gali parašyti daug straipsnių į mažai skaitomus leidinius.
Nuo to ir priklauso, kur Lietuvos mokslas bus ateityje. Siūlyčiau nesistengti nustebinti pasaulio. Mokslininko pripažinimas ateis anksčiau ar vėliau, jei jo darbus spausdins pripažinti ir įtakingi moksliniai žurnalai.

Pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai Lietuvos visuomenės dėmesį sutelkė į Europą: Rytų partnerystės politika ir Ukrainos paklydimas tarp Rytų ir Vakarų tapo ryškiausiu pirmininkavimo akcentu. Tačiau metų sandūroje svarbu pažvelgti ir į tolimesnius, bet taip pat itin svarbius 2014-ųjų pasaulio geopolitinius iššūkius.

JAV ir Kinija: siekiai Pietryčių Azijoje

Po šių metų birželio 6–8 d. vykusių Baracko Obamos ir Xi Jinpingo susitikimų įtakingiausi tarptautinės politikos ekspertai užsiminė, kad tai buvo svarbiausias dialogas tarp JAV ir Kinijos lyderių nuo pat Richardo Nixono ir Mao Dzedungo laikų. Iš pirmo žvilgsnio sėkmingi susitikimai leido prabilti apie JAV ir Kinijos santykių pagerėjimą, tačiau metų pabaiga parodė, kad įtampa neslūgsta, o Pietryčių Azija didžiosioms pasaulio galioms tampa viena svarbiausių geopolitinių zonų.
Gruodžio 16 d. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry susitiko su Vietnamo užsienio reikalų ministru Phanu Binh Minhu. Vėliau spaudos konferencijoje buvo išdėstyti nuogąstavimai dėl agresyvios Kinijos politikos regione. JAV atstovas paskelbė, kad šalis didins savo paramą, siekdama palaikyti saugumą Pietų Kinijos jūroje.
Sunerimusi ir ekonomiškai auganti Japonija: Shinzo Abe vadovaujama vyriausybė pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį didina karines išlaidas. Pagrindinė priežastis – agresyvi Kinijos politika. Kinija neseniai išplėtė oro zoną prie Japonijai priklausančių salų ir iškėlė reikalavimus pro minėtą zoną skrendančių lėktuvų pilotams. Japonija atsisakė pripažinti perbraižytas oro erdvės ribas ir ragina šioje zonoje skraidančius lėktuvus nesilaikyti Kinijos pareikštų reikalavimų.
JAV ir Japonijos ketinimai stiprinti savo pozicijas Pietų Kinijos jūroje neabejotinai nepatiks Pekinui. Kinija pastaruoju metu kreivai žiūri į JAV bandymus sumažinti „teisėtą“ Kinijos įtaką regione. Gruodžio 5 d. šalia Filipinų salų atliekant naujojo kinų lėktuvnešio bandymus vos nesusidūrė JAV ir Kinijos kariniai laivai. Pasak kinų, amerikiečiai neturėjo stebėti bandymų, todėl būdami teritorijoje patys išprovokavo konfrontaciją. Tai buvo rimčiausias abiejų valstybių susidūrimas nuo 2009 m.
Stiprėjant Kinijos kariniam potencialui ir didėjant jos ambicijoms tapti visaverte didžiąja pasaulio galia, sunku tikėtis, kad bus pasiduodama tariamoms JAV provokacijoms regione. Ne tik Pietų Kinijos jūros, bet ir Pietryčių Azijos regionas yra laikomas savotišku „artimuoju užsieniu“, kuriame būtina užtikrinti Kinijos dominavimą. Verta atkreipti dėmesį ir į JAV ir Kinijos nesutarimus kibernetinio saugumo, oro saugumo zonos (ADIZ) bei kitais klausimais.
Minėti ginčai verčia kalbėti apie tolesnę įtampą tarp dviejų geopolitinių milžinų.

Bundanti Japonija

Didžiuosiuose geopolitiniuose žaidimuose Pietryčių Azijoje ne veltui prabylama apie Japoniją – atrodo, kad šalyje atėjo pokyčių metas. Jų iniciatorius – premjero poste dar tik vienus metus praleidęs ministras pirmininkas Sh.Abe. Nepaisant trumpo laikotarpio, jau dabar nesunku apčiuopti jo vyriausybės vykdomos politikos rezultatus.
S.Abe inicijuotas ekonomikos skatinimo planas, pramintas „Abenomics“, netruko duoti vaisių. Nustatytas aiškus reformų tikslas – išjudinti jau kelis dešimtmečius savotišką stagnaciją patiriančią Japonijos ekonomiką. Nepaisant įvairių reformų vertinimų, jau dabar galima raškyti pirmuosius „Abenomics“ vaisius. Šiemet numatomas 1,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas. Ekonomika dėl išjudintos vidaus paklausos kyla jau ketvirtą ketvirtį iš eilės. Silpna jenos valiuta šalies įmonėms suteikia pranašumų. Jie išryškėja automobilių pramonėje, ypač konkuruojant su Europos automobilių gamintojais. Nepaisant Japonijos prekybos deficito didėjimo, Japonijos vyriausybė ir toliau ketina laikytis numatyto politikos kurso: silpna jena yra būtina Japonijos ekonomikos augimo sąlyga.
Vienas pagrindinių Pietryčių Azijos laikraščių „The Straits Times“ iškiliausiais šių metų Azijos lyderiais paskelbė reformų variklį Sh.Abe, taip pat Kinijos prezidentą Xi Jinpingą. Nepaisant gražių apdovanojimų, tarp Kinijos ir Japonijos pradeda ryškėti rimtesnio konflikto požymiai.
Japonija šį mėnesį pristatė naują gynybos strategiją – šalis stiprina savo kariuomenę ir didina gynybos išlaidas. Apžvalgininkai neabejoja: tokie Sh.Abe vyriausybės veiksmai orientuoti į Kiniją. Nors nuo Antrojo pasaulinio karo Japoniją saugo maždaug 50 tūkst. JAV kareivių, japonai šiemet rimtai sunerimo dėl savo saugumo.

Vasaris–kovas
Netikėti pokyčiai Vatikane

Vasario mėnesį iš pareigų nelauktai pasitraukė popiežius Benediktas XVI. „Po ilgų sąžinės svarstymų prieš Dievą priėjau išvadą, kad dėl amžiaus nebegaliu deramai eiti šių pareigų. Tam reikia ne tik proto, bet ir kūno stiprybės, o jos man per pastaruosius mėnesius ėmė stigti“, – tokį paaiškinimą pateikė pats Benediktas XVI. Tai pirmas savanoriškas popiežiaus pasitraukimas nuo 1415 m., kai atsistatydino Grigalius XII.
Na, o netrukus surengtoje konklavoje naujuoju popiežiumi buvo išrinktas argentinietis Jorge Mario Bergoglio (pirmą kartą istorijoje popiežiumi tapo ne Europos žemyno atstovas). Jis pasirinko Pranciškaus vardą. 266-asis popiežius jau nuo pirmųjų dienų visus sužavėjo paprastumu, šiltu bendravimu, siekiu keisti Bažnyčios veidą. Jis pabrėžė netoleruosiąs prabanga besimėgaujančių Bažnyčios tarnų, taip pat pažadėjo atsigręžti į vargingiausius žmones ir decentralizuoti Bažnyčios struktūrą.

Balandis, gruodis
Pasaulio lyderių netekties metai

Praėjusią savaitę palaidotas kovos su rasine segregacija simbolis, demokratinės Pietų Afrikos Respublikos kūrėjas Nelsonas Mandela. Jo laidotuvėse dalyvavo daugybė pasaulio politinių bei dvasinių lyderių.
Gedint N.Mandelos buvo prisiminta dar viena šių metų netektis: balandžio mėnesį sulaukusi 87 metų mirė viena žinomiausių pasaulio politikių, Geležine ledi praminta pirmoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė moteris Margaret Thatcher.
Šios dvi labai skirtingos pasaulinio masto asmenybės turėjo ryškų bendrą vardiklį – kovos dėl laisvės idealą. M.Thatcher buvo viena pirmųjų, pasveikinusių tuometinio SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo “pereistrokos” siekius, tačiau kartu griežtai jam pareiškė: „Aš nekenčiu komunizmo.“ Prasidėjusi SSRS transformacija lėmė pavergtų tautų išsivadavimą.
O N.Mandelos nenuilstama kova prieš apartheido režimą lėmė tai, kad PAR ėmė taikiu keliu transformuotis į demokratinę valstybę.

Gegužė
Ar žmonės bus klonuojami?

Mokslininkai, panaudodami žmogaus odos ląsteles, pirmą kartą klonavo embrionines kamienines ląsteles. Nors kritikai teigia, kad tokie tyrimai gali atverti duris į žmogaus klonavimą, oficialus tyrimo tikslas buvo esą kitoks: pasitarnauti kuriant tokias kamienines ląstelės, kurios leistų atauginti ligos ar traumos pažeistus organus. „Tai ypatingas postūmis, kuris potencialiai gali leisti atkurti praktiškai bet kokį audinį, genetiškai identišką pirminiam“, – paaiškino Harvardo universiteto mokslininkas Jeffas Karpas.
Prognozuojama, kad tolesni klinikiniai tyrimai turėtų prasidėti per artimiausius trejus metus, tačiau realaus naujojo audinių atkūrimo būdo panaudojimo dar bent dešimtmetį nevertėtų tikėtis.

Birželis
E.Snowdenas parodė pasaulio galingųjų sekimo mastą

Šių metų birželį prasidėjusi istorija netyla iki šiol ir joje atskleidžiama vis daugiau svarbių detalių. JAV centrinės žvalgybos agentūroje bei Nacionalinėje saugumo agentūroje kompiuterių specialistu dirbęs Edwardas Snowdenas nutekino daugiau nei 200 tūkst. slaptų dokumentų, atskleidžiančių JAV šnipinėjimo mastą ne tik šalies viduje, bet ir visame pasaulyje. Vienų pramintas didvyriu bei patriotu, kitų – išdaviku, E.Snowdenas tapo didžiausio JAV istorijoje slaptos informacijos nutekinimo iniciatoriumi ir už tai yra apkaltintas valstybės paslapties išdavyste.
E.Snowdenas daugiau nei mėnesį praleido Maskvos oro uosto pasienio zonoje, ir tik tada Rusija jam suteikė vienų metų laikiną prieglobstį.
E.Snowdeno istorija pasaulį privertė susimąstyti apie tai, kokią slaptą galią jėgos struktūroms suteikia internetas. Ši istorija taip pat turėjo ir turės daug įtakos JAV bei ES derybose dėl laisvosios prekybos sutarties. Po kilusio skandalo ypač didelį nepasitenkinimą išreiškė šnipinėta Vokietijos valdžia.

Birželis–lapkritis
Naujasis Irano prezidentas įpūtė permainų viltį

Kai tik paaiškėjo, kas tapo naujuoju Irano prezidentu, per pasaulį nuvilnijo optimizmo banga, kad galų gale pajudės įšalęs Irano branduolinės programos klausimas. Nepaisant to, kad Irano prezidento galios labai ribotos, o didžiausią įtaką islamo valstybės raidai turi vyriausiasis dvasininkas – ajatola, naujasis prezidentas Hassanas Rouhani rado bendrą kalbą su Vakarų pasauliu.
Lapkričio pabaigoje Ženevoje įvykusios derybos jau dabar vadinamos istorinėmis, nes jų metu buvo sutarta dėl dalies Irano branduolinės programos apribojimo, mainais panaikinant Vakarų pasaulio Iranui taikomas sankcijas, vertas 7 mlrd. JAV dolerių. Šis laikinas susitarimas galios šešis mėnesius, per kuriuos pasiektą pažangą ilgainiui planuojama įtvirtinti nuolatiniu susitarimu.
Kita vertus, nepaisant šio istorinio susitarimo, įtampa regione išlieka: Izraelio vadovai šį tarptautinės bendruomenės žingsnį vadina istorine klaida, nes vis dėlto buvo pripažinta Irano teisė į urano gryninimą taikiems tikslams, o tai, Izraelio vertinimu, gali būti panaudota ir branduoliniam ginklui kurti.

Liepa–gruodis
Iššūkiai Lietuvos diplomatijai: pirmininkavimas ES Tarybai

Lietuvos diplomatijai šie metai buvo kupini didžiulių iššūkių: antrąjį pusmetį šalis pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, taip pat priartėjo prie finišo tiesiosios siekdama nenuolatinės narystės Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
Vis dar tebevykstantis pirmininkavimas ES Tarybai vertinamas iš esmės sėkmingai: Lietuva įrodė gebanti ne tik organizuoti aukščiausio lygio renginius, bet ir rikiuoti politinę darbotvarkę bei sėkmingai atlikti moderatoriaus funkciją. Tiesa, didysis tikslas pasiektas nebuvo, nors tai ir nepriklausė nuo Lietuvos: Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje, kuriame dalyvavo visų ES valstybių aukščiausi vadovai, Ukraina nepasirašė Asociacijos sutarties ir bent kol kas atsisakė didesnės integracijos su Europa.
Nepaisant to, slogią nuotaiką dėl Ukrainos bent iš dalies praskaidrino istorinė pergalė kitame fronte: Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių dvejiems metams tapo nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare ir jau nuo 2014 m. sausio 1 d. pradės jai pirmininkauti. Taigi mūsų valstybė tiesiogiai įsitrauks į svarbiausių pasaulio saugumo, taikos užtikrinimo, karinių operacijų, sankcijų skyrimo procesą.

Rugsėjis–spalis
Tarptautinė bendruomenė pasiekė sutarimą dėl cheminio ginklo Sirijoje

Akylai Sirijos pilietinį karą stebinti tarptautinė bendruomenė per dvejus konflikto metus jau ne kartą pastebėjo galimus cheminio ginklo panaudojimo atvejus. Tačiau rugsėjo įvykiai sukėlė didžiulį susirūpinimą bei paskatino imtis tyrimo, kurio metu Jungtinių Tautų ekspertai pripažino, kad Sirijos pilietiniame kare cheminis ginklas buvo panaudotas. Netrukus Jungtinė Tautos rezoliuciją, kad cheminiai ginklai Sirijoje būtų sunaikinti. Sirijos diktatorius jokio kito pasirinkimo neturėjo, tad susitarimą pasirašė.
Sirijos klausimas buvo tapęs ir JAV bei Rusijos interesų susikirtimo vieta: Barackas Obama, kuris anksčiau buvo pareiškęs, kad cheminio ginklo panaudojimas būtų netoleruotinas, privalėjo rasti receptą, kaip reaguoti į įvykius Sirijoje. Tačiau kalbos apie karinę intervenciją sulaukė didelės neigiamos reakcijos, o Vladimiro Putino „taikaus sprendimo“ taktika suveikė, todėl Sirija laikoma viena svariausių Rusijos prezidento diplomatinių pergalių.

Rugsėjis–spalis
JAV vyriausybė „išsijungė“

Šie metai JAV prezidentui Barackui Obamai buvo sudėtingi: diplomatiniuose mūšiuose jį pranoko Vladimiras Putinas, o ir šalies viduje įvyko keletas nemalonių incidentų. Vienas jų – vadinamasis JAV vyriausybės “išjungimas” (angl. ~shutdown~). Amerikoje tai palyginti retas reiškinys, pastarąjį kartą nutikęs 1995–1996 m. sandūroje, valdant prezidentui Billui Clintonui.
Šiemet rudenį respublikonams ir demokratams Kongrese susikirtus dėl  šimtmečio reforma vadinamos prezidento B.Obamos sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos ir neradus bendro vardiklio dėl federalinio biudžeto, vyriausybė “išsijungė”. Skaičiuojama, kad tos 16 dienų, kai buvo visiškai ar iš dalies sustabdytas valstybinio sektoriaus darbas (nesustabdytas tik būtinų sričių – valstybės gynybos, sveikatos apsaugos ir pan.), lėmė maždaug 24 mlrd. dolerių nuostolius bei sulėtino JAV ekonomikos ketvirčio augimą 0,6 proc.

Rugsėjis
Vokietiją ir toliau į priekį ves A.Merkel

Istorinė pergalė – taip kanclerės Angelos Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) partijos sėkmę Vokietijos Bundestago rinkimuose sutartinai įvertino pasaulio apžvalgininkai. Be to, trečią kartą iš eilės tapdama kanclere, ji veikiausiai pranoks legendinę Margaret Thatcher, kuri, 11 metų vadovavusi Didžiosios Britanijos vyriausybei, kol kas yra ilgiausiai tokiame poste išsilaikiusi moteris.
Tiesa, CDU gavo tik 42 proc. rinkėjų balsų, tad valdančiajai koalicijai vėl teko ieškoti partnerių. Ir jais tapo priešininkai – Vokietijos socialdemokratai. Nors derybos vyko sunkiai ir ilgai, kompromisų vis dėlto buvo rasta: šalyje bus įvestas minimalus atlyginimas (8,5 euro už valandos darbą), sutarta nedidinti mokesčių, sumažinti pensinį amžių, nedidinti federalinės skolos, suteikti Vokietijos pilietybę šios šalies teritorijoje ne vokiečių šeimoje po 1990 m. gimusiems žmonėms.

Lapkritis
Filipinų tragedija

Lapkričio mėnesį Pietryčių Aziją, o ypač Filipinus, sukrėtė skaudi nelaimė: itin stiprus tropinio ciklono taifūnas Hajanas, pagal vėjo greitį užėmęs ketvirtą vietą istorijoje, nusinešė, skirtingų šaltinių duomenimis, nuo 3 iki 10 tūkst. žmonių gyvybių, o iš viso tiesiogiai palietė vienuolika milijonų žmonių, 673 tūkstančių iš jų palikdamas be namų. Skaičiuojama, kad jo padaryta žala gali siekti apie 6 mlrd. JAV dolerių.
Po šio taifūno šalyje prasidėjo suirutė – dar ir šiandien trūksta maisto, vandens, medikamentų. Baiminamasi, kad tokios sąlygos gali paskatinti kurtis ginkluotas gaujas, o tai apsunkins šalies atstatymo procesą.
Beje, ši nelaimė atkreipė dėmesį ir į tai, kad sparti urbanizacija, gyventojų tankio didėjimas ir nesirūpinimas saugumo reikalavimais, taip pat miestų statymas tam netinkamose vietose gali kainuoti tūkstančių žmonių gyvybes.

Nedidelės mūsų valstybės bendruomenė pasauliui davė teisėkūros pradžią, išrado daugiapakopes raketas, parodė kovos dėl laisvės pavyzdį, sukūrė unikalių meno šedevrų. Bet daugelio šių laimėjimų apogėjus – ne Lietuvoje.

“Cepelinus; nieko”, – taip saviplaka persiėmęs ne vienas tautietis per kai kurias sociologines apklausas yra atsakęs, ką Lietuva davė pasauliui. Abu atsakymo variantai neteisingi. Cepelinus savo nacionaliniu valgiu laiko ir lenkai, ukrainiečiai ar skandinavai. Antra, nepretenduodami į enciklopedinį išsamumą surašėme pusšimtį „Veido” pašnekovų pateiktų faktų, kurie peneigia skeptikų nuomonę, kad Lietuva nieko neįnešė į pasaulio pažangą. Minėdama karaliaus Mindaugo karūnavimo 760-metį Lietuva gali didžiuotis prisidėjusi prie gerų permainų daugybėje sričių ir padarę įtakos ne tik savo, bet netgi toli nuo Lietuvos nutolusioms valstybėms.

Lietuva – teisėkūros mokytoja, filosofų gimdytoja
“Gedimino laiškai, XIV a. pradžioje kviečiantys amatininkus į Lietuvą, jiems garantuojant visišką religinę ir verslo laisvę, toleranciją, – manau, labai įspūdinga”, – tolerantiškos ir gyvybingos visuomenės lietuviškomis pamokomis anuometei Europai žavisi Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie UNESCO ambasadorius dr. Arūnas Gelūnas.
Renesanso laikų Lietuva diktavo ir ano laikmečio teisėkūros madas. Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588 m.) precedento atveju buvo naudotas Lenkijos ir Livonijos teismuose, pagal jį buvo redaguotas Rusijos teisynas. “1588 m. Statute atsispindėjo modernios Renesanso Europos idėjos. Jame įteisintas kitoks požiūris į moterų teises, nuostatos, pripažįstančios ne tik vienos tikybos teises. O 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos (pirmos Senajame žemyne ir po JAV antros pasaulyje) socialinės politinės idėjos – irgi pasaulinės reikšmės”, – vertina istorikas, dabar įstatymų leidėjas, parlamentaras Arvydas Anušauskas.
Vilnius išsiskyrė šioje Europos dalyje ir kaip švietimo židinys: 1579 m. įsteigtas universitetas vienas seniausių Vidurio ir Rytų Europoje. Ir nors dabar keiksnojame savo švietimo sistemos spragas, UNESCO į 2012–2013 m. pasauliui reikšmingų asmenybių sukakčių kalendorių šalia Hermanno Hesse’s, Albert’o Camus, Giuseppe’s Verdi, Richardo Wagnerio įrašė ir tautinės švietimo reformos autorės Meilės Lukšienės 100-ąsias gimimo metines.
Nors Lietuva pasauliui (o, ko gero, labiausiai mums patiems) asocijuojasi su nuo amžių amžinųjų būrų ir žemdirbių kraštu, joje stebėtinai gerai tarpo ir filosofinė mintis. Pasaulio filosofijos istorija neįsivaizduojama be Immanuelio Kanto, klasikinės vokiečių filosofijos pradininko, kuris lietuvių kalba mokėsi Frydricho kolegijoje, vėliau mokytojavo Jučiuose, mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius, vaikus.
Šių laikų filosofas europarlamentaras Leonidas Donskis vardija ir kitus su Lietuva susijusius mąstytojus. Lietuva davė didžiausią XX a. prancūzų filosofą, didžiausią ne tik prancūzų, bet ir Europos etiką Emanuelį Leviną, gimusį Kaune ir kalbėjusį lietuviškai, Levą Karsaviną – rusų mąstytoją, rašiusį knygas lietuviškai, Vasilijų Sezemaną – suomių, rusų, vokiečių kilmės filosofą, gyvenusį Lietuvoje ir ją laikiusį savo šalimi.
Iš etninių lietuvių pasaulinio garso figūros – Algirdas Julius Greimas, vienas garsiausių pasaulio semiotikų, Paryžiuje sukūręs savo mokyklą, jis – vienas labiausiai XX a. Lietuvą pasaulyje garsinusių intelektualų;   prancūziškai kūręs poetas Jurgis Baltrušaitis ir jos sūnus, taip pat Jurgis, garsus kultūros istorikas; Vytautas Kavolis, vienas garsiausių dailės bei kultūros sociologų JAV ir pasaulyje. L.Donskis primena, kad Kaune gyveno Liudvikas Zamenhofas, pasaulinės politiškai neutralios esperanto kalbos kūrėjas.

Kova dėl laisvės įkvėpė ir kitus
Į XX a. istoriją Lietuva įeis kaip fenomenalus kovos dėl laisvės pavyzdys pasauliui. Istorikas A.Anušauskas neabejoja: per penkiasdešimt metų ne tik ginkluota, bet ir neginkluota Baltijos valstybių rezistencinė kova – europinis unikumas.
“Baltijos kelias, 650 km žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Ribbentropo-Molotovo pakto metines, nusitiesusi nuo Vilniaus iki Talino, pasauliui įstrigo į atmintį: mažos valstybės, susikabinusios už rankų, gali tokiu taikiu būdu duoti metaforišką pavyzdį”, – sako ambasadorius A.Gelūnas. Baltijos kelias įtrauktas ir į UNESCO registrą “Pasaulio atmintis”.
Lietuva pirmoji išdrįso pasitraukti iš Sovietų Sąjungos sudėties, taip pradėdama šios totalitarinės imperijos demontavimą. Beje, kaip primena L.Donskis, Sovietų Sąjungos žlugimą išpranašavo du žmonės – rusų disidentas Andrejus Amalrikas ir lietuvių politologas Aleksandras Štromas, gyvenęs bei dirbęs Didžiojoje Britanijoje ir JAV.
Iš Lietuvos pirmosios 1993 m. rugpjūčio 31 d. išvesta sovietų kariuomenė – anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ar Estijos.
Esame nusipelnę Europai ir tuo istoriniu tarpsniu, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, neperžengdamas tuometės mūsų valstybės sienų, galėjo girdyti žirgus ir Baltijos, ir Juodojoje jūroje. LDK anuomet Europoje buvo reikšminga politinė jėga, 1410 m. Žalgirio mūšyje nugalėjusi Kryžiuočių ordiną, o kovose su totorių orda kaip skydas saugojusi Europą. Pagal šių dienų sampratą, LDK politiką būtų galima vertinti įvairiai, bet jos sėkmingos plėtros priežastimi istorikai vadina ir toleranciją kitų tautų religijoms bei papročiams. O sociologas ir filosofas Zenonas Norkus savo monografijoje „Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu” atskleidžia, kad dvi tautos, baltarusiai ir ukrainiečiai, – LDK kūrinys.
Dar vieno laikmečio lietuvių kovotojo dėl savo šalies laisvės – vieno iš 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo vadų Mykolo Kleopo Oginskio atsidavimas tėvynei paskatino UNESCO įtraukti jo gimimo metines į pasaulio atmintinų 2015 m. sukakčių kalendorių. Kunigaikštis, diplomatas, politinis veikėjas, kompozitorius po sukilimo ir trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvai praradus nepriklausomybę pasitraukė iš Lietuvos, bet nenustojo kovoti dėl jos laisvės, net kreipėsi pagalbos laišku į Napoleoną.
L.Donskis pastebi ir netiesioginę lietuvių įtaką pasauliui: iš Lietuvos kilę žydai suvaidino istorinį vaidmenį kuriant Izraelio valstybę. Ir net dabar nemažai Izraelio politinio elito atstovų susiję su Lietuva: buvęs premjeras, gynybos ir užsienio ministras Ehudas Barakas, užsienio reikalų ministras Davidas Levy, buvęs Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis.
Lietuva davė iškilių politinių lyderių ir kitoms valstybėms. Štai lietuvių kilmės Richardas Durbinas buvo JAV kongresmenas, senatorius, Antanas Mockus – buvęs Bogotos meras.

Kitoms šalims davėme jų didžiausius menininkus
Nenuneigiamą indėlį į pasaulio raštiją įnešė Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis. Įvairiu laikmečiu pasižymėjome kaip pasaulinio masto modernistai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vienas abstrakčiojo meno pradininkų Europoje, JAV kūrę Jurgis Mačiūnas minėtinas tarp garsiojo „Fluxus” judėjimo pradininkų, Jonas Mekas padarė didžiulę įtaką avangardinio kino raidai. Ambasadorius A.Gelūnas pasakoja, kaip Paryžiaus Georgeso Pompidou centre sausakimša salė susirinko susitikti su šiuo pasaulinio lygio kūrėju ir saujelei lietuvių net ašarą išspaudė, kai jis nuo scenos prabilo ir lietuviškai.
L.Donskis primena, kad Lietuva pasauliui ir lenkams davė du didžiausius lenkų poetus – Adomą Mickevičių ir Česlovą Milošą. „Istoriškai jie buvo lietuviai ir savo tėvyne laikė Lietuvą. Lenkais jie tapo pagal XX a. naujosios nacionalinės valstybės logiką. Bet Č.Milošas, vienas didžiausių XX a. pasaulio poetų ir mąstytojų, atsiimdamas Nobelio premiją kalbėjo apie Lietuvą, o ne Lenkiją”, – pabrėžia L.Donskis.
Jis vardija ir visą plejadą pasaulinio garso litvakų dailininkų: Chaimą Sutiną, Žaką Lipčicą, Neemiją Arbit Blatą ir kitus. Litvakų palikuonis – ir Erkiulį Puaro suvaidinęs garsusis britų aktorius Davidas Suchet.
Etninių lietuvių diasporoje – taip pat nemažai įvairiausių sričių talentingų lietuvių menininkų: aktoriai Charlesas Bronsonas (Karolis Bučinskis), Jasonas Sudeikis, kino režisieriai Robertas Zemeckis, “Oskaro” laimėtojas Michelis Hazanavicius, architektūros žvaigždė Massimiliano Fuksas ir kt.
Lietuviškų šaknų turi ir JAV rokeriai Anthony Kiedis iš „Red Hot Chili Peppers”, Brandonas Flowersas iš „The Killers”, o Antano Casimere’o Zemaičio iš Didžiosios Britanijos sukurtomis gitaromis grojo garsiausi pasaulio gitaristai – Bobas Dylanas, Ericas Claptonas, Paulas McCartney ir kiti.
Apie dabarties kūrėjų ženklus pasaulio meno istorijoje kalbėti sudėtingiausia, bet nekyla abejonių, kad teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ar Oskaras Koršunovas, operos žvaigždė Violeta Urmana – pasauliniai vardai.

Pasaulio ekonomika vis dar auga santūriai, tačiau rodo daugiau pagyvėjimo ženklų, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. Kita vertus, didžiausi pasaulio ūkiai suka skirtingais keliais, o ženklesnis atsigavimas numatomas tik 2014 metais. Daugiausiai neapibrėžtumo vertinant pasaulinę situaciją kelia euro zonos padėtis.

Pasak SEB grupės ekonomistų, pasauliniu mastu susikaupė plėtrai palankių makroekonominių veiksnių – produkcijos atsargų lygis yra žemas, o įmonių finansų padėtis tvirta. Ūkio plėtrą remia svarbiausių pasaulio centrinių bankų vykdomos rekordinės skatinimo programos. Be to, artimiausiais metais tikėtina švelnesnė fiskalinė politika, net ir probleminėms euro zonos šalims reikšianti lengvesnę taupymo naštą. SEB grupės prognozėmis, pasaulio ekonomikos augimas spartės nuo 3,3 proc. 2012 m. iki 3,6 proc. 2013 m. ir 4,2 proc. 2014 metais.

Vis tik euro zonos situacija išlieka sudėtinga, teigia SEB grupės analitikai. Labiausiai krizės paveiktos šalys pažengė į priekį stiprindamos konkurencingumą, tačiau jų padėtis tebėra nepavydėtina, įskaitant silpną ūkio augimą, valstybės finansų, bankų ir politinį pažeidžiamumą. Šiemet euro regiono ūkis susitrauks 0,7 proc., o ūgtelės tik kitąmet – 0,7 procento. Pasak SEB grupės analitikų, euro zonos nedarbo lygis toliau didės ir pasieks rekordinius 12,4 proc. 2014 metais.

SEB grupės analitikų prognozėmis, Europos centrinis bankas gali dar sykį sumažinti bazinę palūkanų normą iki 0,25 proc., taigi euro zonos pinigų politika išliks agresyviai skatinančioji iki 2014 m. pabaigos. Vis dėlto nesitikima neigiamų indėlių palūkanų, kurios keltų grėsmę sklandžiam tarpbankinės rinkos veikimui ir techninių trikdžių galimybę.

Pasak SEB grupės analitikų, JAV ekonomikos plėtrą šiemet lėtins valstybės išlaidų apkarpymas, tačiau akcijų ir būsto rinkų bei vartojimo atsigavimas turės teigiamos įtakos. Prognozuojama, jog JAV ūkis išaugs 2,0 proc. 2013 m. ir 3,2 proc. 2014 metais. Kinijos ūkio augimas pamažu lėtėja, kaip ir tikėtasi, žengdamas „minkštojo nusileidimo“ keliu.

Baltijos šalių ekonomika vėl tapo sparčiausiai augančia Europos Sąjungoje, o artimiausiais metais pagreitį sulėtins tik nežymiai, pastebi SEB grupės analitikai. Ūkio augimą lemia vartojimo atsigavimo, ypač Latvijoje ir Estijoje, ir stipraus eksporto konkurencingumo derinys. SEB grupės analitikai atkreipia dėmesį, jog spartus darbo užmokesčio augimas Estijoje pradeda kelti šios šalies produkcijos brangimo riziką. Kliūčių Latvijai tapti euro zonos nare 2014 m. veikiausiai nebus, teigia SEB grupės analitikai.

„Daugiau pragiedrulių pasaulio ekonomikos padangėje yra gera žinia Lietuvos eksportuotojams, nors euro zoną vis dar gaubia neapibrėžtumas ir pagyvėjimo euro regione tikimasi tik kitąmet. Vis dėlto optimistiškesnės nuotaikos pamažu persiduos ir Lietuvos vartotojams bei verslo įmonėms, tad iki šiol ūkio augimą lėmusį eksportą papildys vartojimo ir investicijų plėtra. Be to, pasaulinės tendencijos leidžia tikėtis žemos infliacijos bei mažų palūkanų normų ir mūsų šalyje“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Organizacijos „Freedom House“ tyrimas rodo, kad laisvės pasaulyje mažėja ir Vakarų pasaulis turėtų prisiimti daugiau atsakomybės, kovodamas dėl pamatinių žmogaus teisių ir laisvių.

Laisvė nėra duotybė. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į savo istoriją. Tą galime suprasti ir peržiūrėję organizacijos „Freedom House“ skelbiamą ataskaitą „Laisvė pasaulyje 2013“.
Šiųmetė apžvalga konstatuoja liūdną tendenciją: nors laisvomis vadinamų valstybių yra 90 – trimis daugiau nei pernai, jau septintus metus iš eilės laisvės pasaulyje mažėja. Tai reiškia, kad daugiau tokių šalių, kuriose padėtis eina blogyn, nei tokių, kuriose ji taisosi. Savo padėtį pagerino 16 valstybių, bet net 27 šalyse ji smarkiai pablogėjo. Žurnalo „The Foreign Policy“ apžvalgininkai Davidas J.Krameris ir Archas Puddingtonas tvirtina, kad galingiausių pasaulio valstybių lyderiai, ypač JAV, tiesiog privalo savo politinėje darbotvarkėje labiau pabrėžti klausimus, susijusius su laisve ir demokratija: “Jei tvirtai tikime žmogaus teisių ir liberalios demokratijos idealais, tiesiog negalime likti abejingi tam, kas vyksta kai kuriuose pasaulio regionuose.”
„Neklausk, kam skambina varpai, nes jie skambina tau“, – rašė Ernestas Hemingway‘us. Pritaikant jo žodžius šiandieniniam kontekstui, dera teigti, kad negalime likti abejingi tam, kas dedasi aplinkui mus, nes tai, kas vyksta greta, yra tarsi perspėjimas, kas gali nutikti ir mums patiems. Ne veltui XIX amžiaus istorikas Joachimas Lelewelis kaip idealą iškėlė šūkį: „Už jūsų ir mūsų laisvę.“ „Freedom House“ savo ataskaitoje negaili kritikos tiek dabartiniam JAV prezidentui Barackui Obamai, tiek respublikonų opozicijai. Jie, anot tyrimo autorių, vengia prisiimti atsakomybę ir pareigą kovoti dėl pamatinių žmogaus laisvių ir teisių visame pasaulyje.
Kalbant apie tyrimo metodiką, visos tyrime dalyvaujančios šalys ir regionai suskirstomi į tris grupes – laisvus, dalinai laisvus ir nelaisvus. Laisvomis laikomos tos šalys ir regionai, kuriuose leidžiama politinė konkurencija, reiškianti demokratinius rinkimus ir taikų valdžios perdavimą, taip pat vyrauja pagarba pilietinėms teisėms, vyksta aktyvus ir nepriklausomas pilietinis gyvenimas bei funkcionuoja laisva žiniasklaida. Lietuva, kaip ir visos likusios ES valstybės, priklauso šiai laisvų šalių grupei.
Tiesa, pastabų mūsų šalis vis dėlto sulaukė, ypač dėl gana neadekvačių žiniasklaidos priemonių nuosavybės skaidrumo standartų. Be to, tarptautinės organizacijos, anot „Freedom House“, ir toliau kritikuoja Lietuvą dėl 2010 m. priimto įstatymo, siekiančio apsaugoti mažamečius nuo žalingos informacijos. Tiesa, pabrėžiama, kad remiantis šiuo įstatymu kol kas niekas taip ir nebuvo nubaustas. Be to, skelbiama, kad vos 10 proc. visos šalies darbo jėgos priklauso profesinėms sąjungoms, o darbininkai kartais patiria darbdavių spaudimą tokių organizacijų neburti.
Kritikos Lietuva sulaukė ir dėl to, kad Konstitucijoje santuoka įvardijama kaip vyro ir moters sąjunga. Taip esą diskriminuojami homoseksualūs asmenys. Anot „Freedom House“, Lietuva turi pasistengti ir siekdama įtvirtinti lyčių lygybę. Pastebima, kad mūsų šalyje moterys už panašų darbą vidutiniškai gauna 17 proc. mažesnį atlygį nei vyrai. Be to, itin rimta mūsų bėda ir smurtas namuose – tiek kalbant apie sutuoktinius, tiek apie smurtą prieš vaikus. Galiausiai Lietuva vis dar lieka prekybos moterimis šaltiniu ir tranzitiniu tašku. Visa tai yra rimtos ir spręstinos problemos, bet jos, kaip minėta, nesutrukdė Lietuvai patekti į laisvomis save laikyti galinčių valstybių draugiją.
Dalinai laisvomis laikomos tos šalys, kuriose pilietinės teisės ir politinės laisvės yra gerbiamos iš dalies. Tokios šalys dažniausiai pasižymi itin aukštu korupcijos lygiu, įstatymo viršenybės principo pažeidinėjimais, etniniais ar religiniais konfliktais. Tokios šalies politinėje erdvėje, nepaisant tam tikro toleruojamo pliuralizmo lygio, dažniausiai dominuoja viena politinė jėga. Galiausiai nelaisva šalimi traktuojama tokia valstybė, kurioje piliečiams nesuteikiamos galimybės pasinaudoti savo politinėmis teisėmis, o jų laisvės yra sistemiškai ir plačiai pažeidinėjamos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Analitikai bando atsakyti, koks yra geros švietimo sistemos receptas.

„Sunku būtų rasti labiau viena nuo kitos besiskiriančias švietimo sistemas“, – skelbia „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ parengtas tyrimas apie skirtingų švietimo sistemų būklę pasaulyje. Šiuo konkrečiu atveju kalbama apie Suomiją ir Pietų Korėją.
Suomijos švietimo sistema pasižymi tuo, kad vaikai mokyklose praleidžia palyginti nedaug laiko, namų darbų krūvis taip pat nėra didelis, tačiau mokytojai didelį dėmesį skiria tam, kad mokiniai ne tik „iškaltų“ reikiamą medžiagą, bet ir ją suprastų bei gebėtų taikyti praktiškai. Pietų Korėjoje didžiausias dėmesys skiriamas egzaminams, mechaniškam informacijos įsisavinimui, disciplinai ir ilgoms valandoms prie knygų. Nemaža dalis mokinių papildomai mokosi su korepetitoriais.
Vis dėlto minėtų dviejų institucijų – „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ atliktas tyrimas rodo, kad būtent suomių ir Pietų korėjiečių švietimo sistemos šiandien yra pačios geriausios pasaulyje. Sudarant sąrašą didžiausias dėmesys buvo skiriamas tarptautiniu mastu vykdytiems mokinių testams, pavyzdžiui, PISA, taip pat įvairiems statistiniams rodikliams, tokiems kaip raštingumas ir mokyklą baigiančių jaunuolių procentas. Galiausiai remtasi išsamiais interviu su švietimo srities ekspertais.
Tad kokia yra ta ideali švietimo sistema? Apie tai pasaulyje diskutuojama jau ne vieną dešimtmetį, bandomos įvairios reformos, siekiama dalytis patirtimi ir mokytis iš tų, kuriems geriausiai sekasi, tačiau visuotinai priimtino recepto kol kas taip ir nerasta. Priežastis paprasta – švietimo sistemos kokybę lemia gausybė veiksnių, pradedant investuojamomis lėšomis, mokytojų rengimu ir baigiant šalies kultūra. Vis dėlto tarptautiniai tyrimai ir analizės leidžia bent jau pasimokyti iš gerosios kitų valstybių patirties ir paneigti kai kuriuos iki šiol plačiai paplitusius mitus.
„The Economist“ pabrėžia, kad bent jau Vakarų valstybėse mokytojų profesinės sąjungos dėl švietimo sistemos ydų dažniausiai kaltina per menką valstybinį finansavimą, visuomenės susiskaldymą į socialinius sluoksnius ir bendrą tvyrančią kultūrą, kuri esą nuvertina mokslą. Pasirodo, viskas nėra taip paprasta. Taip, pinigai yra svarbus veiksnys, tačiau vien jų, kaip rodo tyrimai, gerai švietimo sistemai sukurti nepakanka. Taip, kultūra yra svarbus veiksnys, tačiau tyrimo autoriai, išanalizavę daugiau nei pusšimčio valstybių švietimo sistemas, teigia, kad dirbant nuosekliai ir turint aiškų tikslą visa tai galima pakeisti. Vyriausiasis „Pearson“, didžiausios mokslo bendrovės pasaulyje, patarėjas švietimo klausimais seras Michaelas Barberis teigia, kad nors tyrimas ir neleidžia nustatyti vieno idealaus modelio, jis suteikia tam tikrų svarbių įžvalgų, kuria linkme geriausia plėtoti savo švietimo sistemą, jog ši taptų sėkminga.

Vien investicijomis nelaimėsi

Visų pirma pastebima, kad vien investicijos į švietimo sistemą dar negarantuoja sėkmės. Štai „The Economist“ viename savo rašinių konstatuoja, kad dauguma iš dvidešimties labiausiai išsivysčiusių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių nuo 1970 iki 1994 metų padvigubino, kartais netgi patrigubino švietimui skiriamų pinigų kiekį, tačiau daugumoje valstybių švietimo sistemos pažanga išgyvena stagnacijos fazę, o tam tikrais atvejais netgi patyrė nuosmukį. Tyrimo autorių teigimu, svarbu ne pinigų kiekis, o tai, kam ir kaip tie pinigai naudojami. Investuojama turi būti protingai, priešingu atveju bus žengiama ne sistemos tobulinimo, o lėšų švaistymo keliu.
Be to, dažnai tenka girdėti, kad švietimo srityje laimi turtingiausi, tai yra tie, kurie savo vaikų lavinimui gali skirti papildomų pinigų, leisti juos į privačią mokyklą. Esą taip sukuriamas uždaras ratas, kai visa, kas geriausia, tenka turtingiesiems, o mažesnes pajamas gaunančios šeimos priverstos tenkintis prastesnės kokybės švietimu. Štai Vašingtono universiteto mokslininkas Danas Goldhaberis teigia tyrimų metu nustatęs, kad 60 proc. vaiko pasiekimų mokykloje lemia būtent tai, kiek uždirba jo tėvai.
Vis dėlto „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ tyrimas šią tezę sušvelnina. Teigiama, kad mokinių sėkmę per baigiamuosius egzaminus labiausiai lemia ne šeimos pajamos, o įvairios įgytos mokymosi strategijos. Kuo anksčiau vaikas pradedamas jų mokyti, tuo daugiau galimybių turi sėkmingai išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Aišku ir tai, kad turtingieji turi daugiau galimybių siųsti savo vaikus pas geriausius mokytojus. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad, tarkime, Australija tikrai nėra egalitarinė visuomenė, šalyje egzistuoja nemaži skirtumai tarp turtingiausiųjų ir vargšų, tačiau, vertinant pagal PISA testus, kuriais tikrinamas mokinių raštingumas, matematikos ir gamtos mokslų žinios, ši šalis užima aukštą devintą vietą.
Kinija savo ruožtu yra tarp bene labiausiai socialinės nelygybės kamuojamų valstybių, tačiau tas pats PISA testas rodo, kad Kinijos mokiniai – patys geriausi. Tad verta kalbėti ne tik apie pinigus, bet ir apie kitus svarbius veiksnius, tokius kaip kultūra ar geri mokytojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ekspertiniai ir žurnalistiniai tyrimai rodo, kad Pasaulio banko veikla prasilenkia su oficialiai deklaruojama misija.

Oficialiai skelbiama, kad svarbiausias Pasaulio banko tikslas yra siekis sumažinti visuotinį skurdą ir įgyvendinti tvaraus vystymosi principą. Šio banko prezidentas Jimas Yongas Kimas aiškina, kad Pasaulio banko vaidmuo kovojant su skurdu ypač svarbus šiais ekonominio nestabilumo laikais: „Nepaisant ekonomikos nepastovumo mes privalome prisiminti, kad pasaulis turi milžinišką išteklių, žinių ir patirties bagažą. Jei tarptautinė bendruomenė sugebės efektyviai tuo pasinaudoti, per vienos kartos gyvenimą mes galime pasiekti tai, kas ištisus amžius atrodė tiesiog tolima svajonė. O Pasaulio bankas veikia tam, kad savo ištekliais – pinigais ir ekspertinėmis žiniomis – padėtų valstybėms susikurti ilgalaikės plėtros planus.”
Juk ir pats Pasaulio bankas buvo sukurtas remiantis idealistiniais motyvais. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo ekonomistai teigė, kad viena karo priežasčių buvo ekonomikos nestabilumas. Tad tiek Pasaulio bankas, tiek Tarptautinis valiutos fondas buvo sukurti ta intencija, kad sutvarkius pasaulinę ekonomiką bus užkirstas kelias panašių tragedijų pasikartojimui.
Tačiau gyvenime viskas nėra taip gražu. Pasaulio bankas, kuriame didžiausią vaidmenį vaidina JAV, turinčios 16 proc. valdybos balsų, dažnai tampa vadinamųjų antiglobalistų kritikos taikiniu. Jų argumentai mums gana gerai pažįstami. Esą Pasaulio bankas spaudžia paskolas gaunančias valstybes pereiti prie laisvosios rinkos, o tai ne visada pasitarnauja vargstančiai šaliai. Be to, teigiama, kad paskolas gaunančios daugiausia trečiojo pasaulio šalys ilgainiui tampa nuo jų priklausomos ir be pagalbos iš išorės paprasčiausiai nebeišsiverčia.
Savo ruožtu besivystančios šalys kritikuoja Pasaulio banką, iš viso vienijantį 188 valstybes, dėl to, kad joms suteikiama per maža balso teisė priimant svarbiausius sprendimus.
O pastaruoju metu atlikti žurnalistiniai ir ekspertiniai tyrimai metė naujų priekaištų dėl neefektyviai ir ne pagal paskirtį naudojamų lėšų, dėl menko pačios institucijos atskaitingumo ir neskaidrumo.

Mėginimai reformuoti nesėkmingi

Štai įtakingo leidinio „Forbes“ atlikto tyrimo išvadose pabrėžiama, kad jau ilgiau nei dešimtmetį besitęsiantys bandymai reformuoti Pasaulio banką, kuriame iš viso dirba daugiau nei 9 tūkst. tarnautojų bei konsultantų, yra nesėkmingi ir tik sukelia daugiau painiavos. Richardas Beharas Pasaulio banką vadina viena galingiausių, tačiau kartu viena prasčiausiai funkcionuojančių planetos institucijų. O „New York Times“ apžvalgininkas Thomas J.Bollyky priduria, kad reformuota turėtų būti ne tik šios institucijos valdymo struktūra, bet ir pati politika. Pasak jo, dabartinė Pasaulio banko veikla nebeatitinka pasikeitusių sąlygų ir dėl to yra nepajėgi vykdyti savo išsikelto tikslo mažinti pasaulinį skurdą.
Besivystančios valstybės per pastarąjį dešimtmetį patyrė gana spartų augimą, be to, didėja ir privačios investicijos į šias šalis. Taigi tipinis pagalbos gavėjas iš Pasaulio banko gauna sumą, teprilygstančią vos 1 proc. visų metinių valstybės pajamų. Sumažėjo valstybių, kurios yra visiškos vargšės, tačiau tai nereiškia, kad jų gyventojai gyvena geriau. Tad būtina rūpintis, kad parama pasiektų savo tikslą, – padėti gyvenantiesiems skurde.
Žmonių, kurie per dieną uždirba mažiau nei du dolerius, skaičius, palyginti su viso pasaulio gyventojų skaičiumi, potencialiai sumažėjo, tačiau nuo 1981 m. lieka stabilus – 2,5 mlrd. Be to, plečiasi vadinamosios žirklės tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų. T.H.Bollyky teigia, kad du trečdaliai pasaulio skurdžiausiųjų gyvena vidutinių pajamų šalyse, kuriose sveikatos apsaugos, švietimo ir aplinkosaugos pažanga sparčiai atsilieka nuo pačios ekonomikos kilimo. Sparti urbanizacija, prastas valdymas ir nuolatinis skurdas lėmė tai, kad daugiau nei milijardas žmonių visame pasaulyje dabar gyvena lūšnynuose.
Trumpai tariant, Pasaulio bankui reikia galvoti apie tai, kaip efektyviausiai panaudoti savo lėšas, kad šios pasiektų savo tikslą. O tų lėšų vien paskoloms 2011 m. bankas turėjo 57 mlrd. dolerių. Tiesa, „Forbes“ pabrėžia, kad šių pinigų skirstymas prižiūrimas prastai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sakote, kad žmogus – mąstanti būtybė? Tai kodėl tas mąstymas dingsta, kai susiduriame su jausminiais dalykais? Pasaulio pabaiga yra kaip tik vienas iš jų.

Na, štai ir sulaukėm… Ne, ne Kalėdų, bet pasaulio pabaigos. Kažin kelintos jau? Pasaulis baigėsi 2000-aisiais, kai organizuotai „užlūžo“ visi kompiuteriai, dingo elektra, vanduo, sutriko lėktuvų skrydžiai, sprogo atominės jėgainės… Pamenat? Aš irgi ne. Tada 2006-aisiais sprogo Saulė, mat kažin koks olandų mokslininkas pareiškė, kad jos aktyvumas yra neprognozuojamai didelis, be to, išsiderino įprastas Saulės ramybės ir aktyvumo ciklas, o tai reiškia, kad sprogimas neišvengiamas. Kažkaip tas sprogimas užsitęsė. Prieš keletą metų pasaulis baiginėjosi vėl, nes mokslininkai sugalvojo paleisti garsųjį hadronų greitintuvą, o tai, pasak „apokalipsės specialistų“, turėjo baigtis juodųjų skylių susidarymu ir eiline pasaulio pabaiga.
Geriausiai tai pasaulio pabaigai apibūdinti tinka žodis „eilinė“, mat tų pabaigų eilė nė kiek nesumažėjo, nes kokie nors pranašai Amerikoje vis skelbė pasaulio pabaigas vieną po kitos tai antradienį, tai penktadienį, tai vėl per kokią nors savo gimimo dieną.
Bet šįkart, kaip sako žinantieji, nes jie labai stebi televizijos laidas ir skaito laikraščius, pasaulio pabaiga tikrai atėjo. Mat televizija ir laikraščiai yra be galo rimtas apokalipsės pranašas, be to, dar teisingas. Ir koks skirtumas, kad kuris nors šaltinis vis turi atsiprašinėti už melagingas informacijas ar net uždaryti savo laidas. Mes tikim televizoriumi net ir tada, kai du konkuruojantys kanalai skelbia kokią nors visai priešingą informaciją. Juk žmogus – talentinga ir mąstanti būtybė: mes pasirenkam tai, kas mums labiausiai tinka ar patinka. Kažkam, atrodo, labai patinka naikinti mūsų pasaulį. Tegul kol kas fantazijose, bet vis tiek smagu – kiek baimės kitiems galima įvaryti!
Sakote, kad žmogus – mąstanti būtybė? Tai kodėl tas mąstymas dingsta, kai susiduriame su jausminiais dalykais? Pasaulio pabaiga yra kaip tik vienas iš jų. Niekas nenori mirti, o juolab nustatytą dieną, tai ir imame baimingai įsitraukti į baimės platinimą. Psichoanalizėje mes turime terminą „projekcija“. Tai tam tikras savigynos mechanizmas, kai sau nemalonius jausmus ar išgyvenimus žmogus perleidžia kitiems. Skamba magiškai, bet ar nesame susidūrę su situacijomis, kai, užuot pripažinę savo susierzinimą, klausiame kito: „Kodėl pyksti?“ Lygiai taip pat nustūmę į šalį protą imame apdovanoti pasaulio pabaigos baime aplinkinius – kuo daugiau baimės kitiems, tuo man mažiau lieka. Magiška, bet veiksminga…
Maža to, artėjanti pabaiga ar mirtis visuomet skatina ir bejėgiškumo jausmą. O šis niekuomet nesukelia žavesio ir pasitenkinimo. Tai platindami bejėgystę pradedame jaustis gerokai stipresni: pagąsdinęs kitą ir sukėlęs šiam baimę ar bejėgiškumą tampu vos ne visagalis – juk imu valdyti kito žmogaus jausmus!
Žodžiu, noras paskleisti baimę kitiems terodo mūsų pačių baimę ir bejėgiškumą. Bet kur dingsta mūsų protas? Kodėl bijome kažko ir nekreipiame dėmesio į racionalius argumentus? Kad ir tokius, jog gruodžio 21 d. pasaulio pabaigą išpranašavo ne kas kitas, bet pirmykštėje gentinėje bendruomenėje gyvenanti indėnų tautelė, o XXI a. mokslo laimėjimai nebereiškia nieko. Pirmykščiai, net ir savitą kultūrą sukūrę žmonės kažkodėl mums tampa visažiniai, nors kažin ar kas nors tiksliai galėtų pasakyti, ką vis dėlto jie tuose savo jau ne pirmą kartą pasibaigiančiuose kalendoriuose surašė, o visas šiuolaikinis mokslas atrodo niekam vertas. Taip ir norisi paklausti: žmonės, ar jūs suvokiate, ką darote?
Matyt, ne veltui šiuolaikinė psichoanalizė pripažįsta jausmų pirmenybę prieš protą. Žinoma, kad jausminė mūsų patirtis niekuomet neišnyksta, o loginė, intelektinė, deja, linkusi išsitrinti. O kairysis smegenų pusrutulis, už pastarąją veiklą atsakantis, pasirodo, labiau linkęs prasmės, bet ne teisybės ieškoti. Tai ir susirandame pačių absurdiškiausių argumentų savo baimei ir bejėgiškumui pagrįsti. Gal geriau jaustis bejėgiam transcendentinėje realybėje kartu su visais (o tai ir jėgos prideda – mūsų juk daug), negu gyventi pasidavus pasyviam bejėgiškumui savo buityje ir kasdienybėje?
Taip nutinka, kad žmogus jaučiasi vienišas begalybėje ir netikėtai įsisąmonina savo baigtinumą. Paprastai tokios liūdesio kupinos mintys užplūsta mus metų pabaigoje, per gimtadienį, nes tai yra ir dar vieno gyvenimo knygos lapo užvertimas. Katalikiška tradicija apskritai metų pabaigai suteikia daugiau liūdesio nei džiaugsmo – juk adventas skirtas rimčiai ir susikaupimui… Nors esu katalikas, niekuomet nesuprasiu, kodėl Kristaus gimimas būtinai turi būti paženklintas niūriomis spalvomis, o ne visuotiniu džiaugsmu. Tai ir liūdime ties metų pabaiga, ir niūrių minčių apie pasaulio pabaigą susikuriame.
O savų pasaulio pabaigų mes ir taip turime. Mano kolegė vaikų psichiatrė papasakojo apie mergaitę, kurią jai teko gydyti. Žiauri istorija: patėvis ją nuolat prievartavo ir mušė, o motina teturėjo vienintelį tikslą – bet kokiom priemonėm taip sunkiai susirastą vyrą išlaikyti. Tai ir matė ne vaiko kančią, bet degradavusį gyvulį… Tačiau baisiausia nutiko teisme, kai jis vis dėlto ten atsidūrė. Mat papasakojo, kaip myli vaikus bei savo moterį ir kaip džiaugiasi, kad Dievas jam tokią dovaną davė: juk turi šeimą su mylimais vaikais! Tai ir bandė teisėjai su advokatais mergaitei ligą, o ne kančią atrasti. Pasaulio pabaiga šiam vaikui tebesitęsia…
Norite dar? Prašom: mano pacientė gyvena keistą gyvenimą, nes nesuvokia nei savo ribų, nei pažįsta gyvenimą. Mat jos tėvai vaikystėje mušdami ir visokiais būdais ribodami nuolat kartojo, kad tai jos labui. Tai ir pasiklydo vargšė moteris – kenčia patyčias, nesėkmes ir skriaudas, bet mano, kad tai jos labui… Ilgai pasaulio pabaiga užsitęsė.
O kita pacientė vaikystėje taip buvo mušama, kad atėjusi į fizinio lavinimo pamokas bijodavo nusirengti, nes kas nors galėjo pamatyti jos mėlynėmis nusėtą kūną ir… ką nors bloga pagalvoti apie jos mamą! Po šitos istorijos Jono Biliūno Brisius, kuris prieš mirtį šeimininkui tenorėjo kojas palaižyti, dar tėra menkas kankinys.
Daug galėčiau panašių istorijų papasakoti, nes kasdien kitų žmonių skausmu gyvenu… Ir vis galvoju: ar ne pernelyg mes suprimityviname savo būtį, jei atsiduodame pirmykščių žmonių, visokio plauko burtininkų, stebukladarių bei pranašų išvedžiojimams ir nepajėgiame pamatyti tų, kuriems pasaulio pabaiga prasideda sulig kiekvienu rytu ir vargu ar baigiasi sulig vakaru. Ir jei pavyktų sustabdyti bent vieno žmogaus pasaulio pabaigą, gal tuomet galėtume nelaukti apokalipsės, bet iš tikrųjų džiugiai pasakyti: linksmų jums Kalėdų!

Jei pavyktų sustabdyti bent vieno žmogaus pasaulio pabaigą, gal tuomet galėtume nelaukti apokalipsės, bet iš tikrųjų džiugiai pasakyti: linksmų jums Kalėdų!