Antroje 2012 m. pusėje pasaulio ekonomika išgyvens lėčiausios plėtros etapą, po kurios galima laukti spartesnio augimo, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. JAV ir Kinijos ekonomikos perspektyvos pastaruoju metu pragiedrėjo, tuo tarpu euro zonos ūkio plėtra stringa dėl skolų krizės. Pasaulio ekonomikos stabilumui išlaikyti ir toliau itin didelės reikšmės turės kryptinga pinigų ir fiskalinė politika.

Pasak SEB grupės ekonomistų, pasaulio ūkio plėtrą stabdo vis platesnio masto privataus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimų mažinimas, o lengviau atsikvėpti neleidžia politinės grėsmės atskiruose regionuose (JAV, Kinijoje, Vidurio Rytuose). Kita vertus, centrinių bankų vykdoma pinigų politika tebėra agresyviai skatinanti ir pasaulio palūkanų normų lygis išliks žemas bent jau artimiausiais metais. SEB grupės ekonomistų prognozėmis, Europos centrinis bankas bazinės palūkanų normos nebemažins, bet vengs ir jos didinimo.

Euro zonos ekonomika turi mažai galimybių greitu metu išsivaduoti iš recesijos, kuri užsitęs ir kitąmet, teigia SEB grupės analitikai. Šiemet euro regiono ūkis susitrauks 0,4 proc., 2013 m. – 0,2 proc., o 2014 m. išaugs 0,8 proc. Pasak SEB grupės analitikų, euro zonos vartojimui atsitiesti neleidžia aukštas nedarbo lygis, o įmonių norą slopina investuoti finansų sferos neapibrėžtumas. Vis dėlto eksporto tendencijos išlieka teigiamos, o krizės labiausiai apimtų šalių konkurencingumas, kad ir pamažu, bet gerėja. Be to, Vokietijos vyriausybė ateinančiais metais imsis skatinančiosios fiskalinės politikos, mažindama kai kuriuos pajamų mokesčius.

Teigiamos tendencijos būsto rinkoje ir itin laisva pinigų politika teikia stiprybės JAV ekonomikai, pastebi SEB grupės analitikai. Kita vertus, tikėtinas fiskalinės politikos sugriežtinimas (pajamų mokesčių didinimas) 2013 m. turės neigiamos įtakos vartojimui bei investicijoms. Kinijos ūkio padėtis pastaruoju metu sutvirtėjo ir sumažėjo „kietojo nusileidimo“ tikimybė, nors skatinančiosios politikos priemonių buvo pasitelkta mažiau, nei tikėtasi.

Anot SEB grupės ekonomistų, Baltijos šalių ekonomika atsispiria neigiamoms užsienio rinkų tendencijoms dėl santykinai stiprios vidaus paklausos ir tvirto eksporto konkurencingumo, o artimiausiais metais ūkio plėtra išliks gana sparti. Vartojimo atsigavimą palaikys tolesnis nedarbo lygio mažėjimas bei apčiuopiamas darbo užmokesčio didėjimas Latvijoje ir Estijoje. SEB grupės analitikai pastebi, jog daugėja ženklų, kad Latvija taps euro zonos nare jau 2014 m., tuo tarpu Lietuvos dėmesys euro įvedimui silpsta.

„Lietuvos ekonomikos plėtra šiemet neblogai balansuoja tarp vartojimo ir eksporto didėjimo, silpnoji grandis yra tik užsitęsęs verslo investicijų trūkumas. Vis dėlto lėtesnis Vokietijos ūkio augimas ir nesiliausianti euro zonos recesija formuoja mažiau patrauklų veiklos foną kitais metais. Kol kas gerinamos Lietuvai ekonomiškai tolimesnių valstybių – JAV, Kinijos – ūkio prognozės, nors tenykštė plėtra taip pat turės teigiamos netiesioginės įtakos mūsų šaliai“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Pasaulis taip susimaišė, kad lietuvių emigrantų ar kilusių iš jų jau rastume ir tarp pasaulinio garso filmų kūrėjų, ir tarp didžiausių bankų vadovų, ir tarp aukštų kitų valstybių politikų. Kurie jų savo talentu, profesiniais laimėjimais daugiausiai pasiekė ir išgarsėjo pasaulyje pastarąjį dvidešimtmetį?

Vilniaus universiteto leidykla šiemet išleido Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio knygą „Lietuvos istorija“. Paskutiniame jos skyriuje „Pabaiga, arba išbarstyti Lietuvos veidai“ autoriai primena apie Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonis, kurie perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms, ir kad pasauliui davėme daugybę garsių šeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybininkų, auklių, inžinierių. Lietuvos žmones emigracijos bangos išblaškė po visą pasaulį, bet ten, kaip pabrėžia istorikai, daugelio jų vardai tapo netgi geriau atpažįstami nei Lietuvos.
„Įsivaizduokime „idealiąją Lietuvą“, kurioje spektaklius ir filmus kuria ne tik Jonas Mekas ar teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, bet ir Robert Zemeckis (Robertas Zemeckis, gimęs Čikagoje 1952 m. lietuvio šeimoje), o juose vaidina seras John Gielgud (Džonas Gilgudas) ir Charles Bronson (Karolis Bučinskis). Visos šios pasaulinės teatro ir kino žvaigždės yra Lietuvos emigrantai arba kilusios iš jų šeimų. O kai pamatai po provincijos miestelį Tryškius vaikštantį Erkiulį Puaro – aktorių Davidą Suchetą – ir ieškantį savo protėvių Suchedowitzų, emigravusių per Turkiją į PAR, pagalvoji, kiek dar tokių vardų slepia Lietuva?“ – po pasaulį pabirusius ir ten profesinių aukštumų pasiekusius lietuvių emigrantus bei jų palikuonis naujoje „Lietuvos istorijoje“ vardija istorikai.

Užsienio šalyse išsibarstę 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių

Iš tiesų kai 1994 m. R.Zemeckis atsiėmė „Oskarą“ už režisūrinį darbą kuriant geriausią tų metų Holivudo filmą „Forestas Gampas“, per visą pasaulį apskriejo ir tas faktas, kad vieno geriausių Holivudo režisierių tėvas – lietuvis.
O šiemet už nebylųjį filmą „Artistas“ „Oskaru“ apdovanotas prancūzų kino režisierius Michelis Hazanavicius gimęs Lietuvos žydų šeimoje Paryžiuje.
Garsiojo detektyvo Erkiulio Puaro vaidmens atlikėjo D.Sucheto kraujo ryšys su Lietuva šiek tiek tolimesnis: aktoriaus senelis iš tėvo pusės buvo Lietuvos žydas, gyveno Kretingoje, vėliau – Memelyje (dabartinėje Klaipėdoje). Prieš porą metų D.Suchetas, ieškodamas savo šaknų, tikrai lankėsi Lietuvoje, o stovėdamas prie Tryškių žydų kapinių vartų nusistebėjo: „Toks mažas miestelis ir tokios didelės kapinės.“
Domėdamasis savo lietuviškomis šaknimis Lietuvoje yra lankęsis ir filmų „Pianistas“, „Australija“ bei kt. scenarijų autorius seras Ronaldas Harwoodas, kurio tėvas buvo plungiškis. Na, o rugsėjį Lietuvoje pradėto rodyti filmo „Kita svajonių komanda“, sujaudinančio žiūrovus iki širdies gelmių, režisierius Marius Markevičius yra šių dienų Amerikoje kylanti kino žvaigždė. JAV lietuvių šeimoje gimusio M.Markevičiaus filmas jau rodomas didžiausiose Amerikos kino salėse.
Per kelias didžiąsias emigracijų bangas pirma į JAV, vėliau – į Europos šalis Lietuva po pasaulį išbarstė tikrai daug reikšmingų asmenybių.
Tiesa, nei R.Zemeckis, nei R.Harwoodas ar daugelis kitų šiandieninių garsenybių, gimusių paprastose lietuvių emigrantų šeimose, šiandien lietuviškai nešneka ir apie šiandieninę Lietuvą žino nedaug. Amerikoje rastume nemažai net ir nemišrių lietuvių emigrantų šeimų, kuriose lietuviškai jau seniai nebekalbama.
Istorikui Algimantui Kasparavičiui tai visai neatrodo keista. Jis primena, kad vien tarpukariu, per 22 metus, į JAV dėl ekonominių priežasčių emigravo apie 105 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių didžioji dalis labai greitai „suamerikonėjo“. Tai patvirtina faktas, kad 1938–1939 m. užsidarė apie pusšimtį įvairaus pobūdžio lietuviškų organizacijų, veikusių Amerikoje, o priežastis buvo paprasta: lietuvių šalyje nesumažėjo, bet jie išmoko anglų kalbą, sėkmingai integravosi į vietines bendruomenes, ir šios organizacijos tapo nebereikalingos.
Pasak A.Kasparavičiaus, kita emigrantų banga, po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto pasitraukęs Lietuvos visuomenės elitas, kur kas labiau siekė išlaikyti lietuvybę, mat dauguma jų atvykę į šalį iš elito nukrito į patį žemiausią Amerikos visuomenės sluoksnį, o viltis ir laukimas, kada jie galės grįžti į atkurtąją Lietuvos valstybę ir vėl atsidurs sau deramoje vietoje, itin stipriai laikė lietuvybę.
Kad lietuviškai nekalba rašytoja Rūta Šepetys, pasaulyje išgarsėjusi savo romanu „Tarp pilkų debesų“, ar žymus JAV politikas senatorius Richardas Durbinas, taip pat turintis lietuviško kraujo, gal ir apmaudu. Galima ginčytis ir dėl to, ar daugelis šių asmenybių vadintini lietuviais, net jei jie patys save tokiais ir laiko. Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad dėl savo talento, ambicijų, o kartais ir sėkmės šie žmonės garsina ir Lietuvos – savo arba tėvų tikrosios tėvynės vardą.
Skaičiuojama, kad užsienio šalyse gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ar iš Lietuvos kilusių asmenų. Tad vardyti visas iškiliausias kultūros, politikos, verslo ar sporto asmenybes, kurias su Lietuva visada sies jų lietuviška kilmė, net jei šie žmonės jau gimė ne Lietuvoje ir jų tėvai nebemokė jų lietuvių kalbos, būtų galima labai ilgai. Kaip pripažįsta organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) vadovė Dalia Venslovaitė-Petkevičienė, apie daugelį šių žmonių Lietuvoje mažai kam žinoma. Dažnas jų laiko save lietuviu, bet savo karjeros viršūnę pasiekė negyvendami Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, kiek lietuvių žino Johnny Unitą, arba Joną Jonaitį, kuris Amerikoje buvo tapęs tikra amerikietiškojo futbolo legenda – jis amerikiečiams buvo lyg Arvydas Sabonis lietuviams, – sako D.Venslovaitė-Petkevičienė. – Arba kas Lietuvoje žino, kad Sidnėjaus savivaldybės jūrų uosto pakrantės tarnybai Australijoje vadovauja lietuvė Eglė Garrick, ar kad šį rudenį Lietuvoje viešėjęs perkamiausių finansinių knygų Amerikoje autorius, verslininkas ir investuotojas Dougas Casey taip pat turi lietuviško kraujo, nes jo seneliai pasitraukė į JAV iš carinės Lietuvos. Tokie žmonės savo įtakingais ryšiais bei prijautimu Lietuvai gali būti ne tik Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai, bet ir patarėjai atveriant duris užsienyje ar išnaudojant globalias galimybes.“
Beje, šių metų pabaigoje, gruodžio 27-ąją, kai į Lietuvą sugrįš daug po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių, GLL kartu su Užsienio reikalų ministerija ir VšĮ „Versli Lietuva“ rengia pasaulinių lietuvių kilmės lyderių verslo, mokslo, kūrybos ir visuomenės srityse apdovanojimų renginį.

Lietuvoje per ankšta

Istorikai naujoje „Lietuvos istorijoje“ primena, kad turime ir tiesiogiai su Lietuva susijusių Nobelio premijos laureatų: tarp tokių galima paminėti, tarkime, biologus Davidą Baltimore’ą, 1975 m. premijos laureatą, kurio giminė kilusi iš Butrimonių (Panevėžio r.), ar 2002 m. Nobelio laureatą Sydney Brennerį, kurio tėvas buvo lietuvių batsiuvys, emigravęs į Pietų Afriką 1910 m. Na, o tokie pasaulinio garso muzikantai, kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas ar Paulas McCartney grojo ne kieno kito, o iš Lietuvos emigrantų kilusio Antano Kazimiero Žemaičio (gim. 1935 m. Londone) sukurta gitara „Zemaitis“, kuri roko pasaulyje, pasak prof. A.Bumblausko, tapo bendrine sąvoka.
Nemažai lyderių ryškėja ir tarp naujųjų lietuvių emigrantų – lietuvių, kurių kilmė jau nekelia abejonių ir kurie išvyko iš Lietuvos į JAV ar Europos šalis ir ten savo karjeros aukštumų pasiekė jau po 1991 m. Dabar Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kitur turime nemažai vadovaujamas pozicijas didžiausiuose pasaulio bankuose užimančių gabių lietuvių finansininkų, o iš Lietuvos jie išvyko jau dėl kitokių aplinkybių – studijuoti ir daryti tarptautinės karjeros. Pasak D.Venslovaitės-Petkevičienės, šie lietuviai atstovauja kartai, kuriai jau nebėra svarbu, kur gyventi: dinamiška karjera vieną savaitę juos nubloškia į Niujorką, kitą – į Honkongą ar į gimtąjį Vilnių.
„Praėjusią savaitę buvau Niujorke, dabar esu Rygoje, bet jau sėdžiu lėktuve, tuoj išskrisiančiame į Stokholmą“, – interviu „Veidui“ patvirtina Nerijus Damanskas, penkiolika metų užsienyje gyvenantis lietuvių finansininkas, vienas Karališkojo Škotijos banko (The Royal Bank Of Scotland) Londone vadovų.
Deja, tiek N.Damanskas, tiek kitas mūsų pašnekovas Darius Daubaras, Prancūzijos bankininkystės grupės „BNP Paribas“ akcinio kapitalo rinkų Rusijai, NVS, Centrinei ir Rytų Europai vadovas Londone, į komandiruotes po pasaulį skraidantis kone kiekvieną savaitę, tiek dauguma kitų į Lietuvą greičiausiai nebegrįš – čia jiems per ankšta. Todėl Lietuvoje negyvena ir pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – Lietuvos scena jai taip pat gerokai per maža.
Ir tai tik keletas pavyzdžių. Pasaulis sparčiai keičiasi, tautos maišosi, ribos tarp šalių vis labiau išsitrina. Ir ateityje ši tendencija tik stiprės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet „Veidui“ sukanka dvidešimt metų – per šį laiką pasaulis pasikeitė iš tiesų radikaliai. Tad šiandien pabandysime prognozuoti, kaip technologijos pakeis pasaulį per atimiausius dvidešimt metų.

Per pastarąjį dvidešimtmetį IT, mokslo ar telekomunikacijų srityje įvyko daugybė stulbinamų pokyčių. Daugumos šiandien kasdieniais laikomų dalykų 1992-aisiais net nebuvo, o jei ir buvo, tai tik nedaugelis galėjo įsivaizduoti, kaip šios technologijos iš tikrųjų bus panaudotos.
Tarkim, holivudiniame veiksmo filme tuo metu pirmą kartą pamatę plytą primenantį mobilųjį telefoną, negalėjome pagalvoti, kad po dvidešimties metų būtent stacionarūs telefonai taps muziejaus eksponatais. Juk šiandien dauguma turi daugiau nei vieną mobilųjį ar net išmanųjį telefoną. Juolab kad išmanieji šiandien savo galimybėmis net kelis kartus lenkia prieš dvidešimt metų gamintus kompiuterius. O ką jau kalbėti apie nešiojamuosius kompiuterius, internetą, socialinius tinklus, vaizdo pokalbius, el. paslaugas ir el. parduotuves…
Tad jubiliejiniame „Veido“ numeryje bandysime apžvelgti, kaip technologijos ir mokslas keis mūsų gyvenimą ir kaip keisis pačios šios sritys. Žinoma, prognozuoti ateitį nėra dėkingas užsiėmimas. Juk žmogaus protas prisitaikęs matyti praeities ir dabarties faktus, pagal juos brėžti tiesę – prognozuojama ateitis dažniausiai nenukrypsta nuo šios tiesės. Bet tikrovėje įvykiai rutuliojasi ir technologijos keičiasi visai kitaip – netiesiškai ar net eksponentiškai. Vis dėlto pamėginkime apžvelgti šiandien pastebimas technologijų tendencijas bei sritis, kuriomis mokslininkų, inžinierių ir verslininkų susidomėjimas didžiausias, o su jomis suiję lūkesčiai – optimistiškiausi.

Žmogaus ir mašinos draugystė, arba duomenų srauto prislėgti

Moore’o dėsnis, teigiantis, kad maždaug kas pusantrų metų kompiuterių skaičiuojamoji galia padvigubėja, šiandien vis dar veikia. Tačiau galia viskas nesibaigia – dydis ir kaina taip pat veikia pagal šį dėsnį. Juk skaičiavimus atliekantys procesoriai vis mažėja, todėl šiandien turime išmaniuosius įrenginius, kurių galia prilygsta prieš mažiau nei dešimt metų egzistavusiems sparčiausiems kompiuteriams, o kaina kas keletą mėnesių sumažėja. Ir tai dar ne viskas – į procesorius šiandien montuojami ir kiti kompiuterio elementai, tarkime, vaizdo plokščių ar ryšio modemų vaidmenį atliekančios sistemos.
Mažyčiai, pigūs, galingi ir turintys galimybių kaip šveicariškas peiliukas – tokie procesoriukai, kuriuos Masačusetso technologijų instituto (MIT) inžinieriai pavadino „protingomis dulkėmis“, po dvidešimties metų kaip tikros dulkės bus visuose mus supančiuose daiktuose. Net mūsų batų paduose, kuriuose jie skaičiuos, kiek nuėjome, ir įkyriai pypsės, jei būsime linkę sėdėti prie kompiuterio. Palaukite, kokio kompiuterio? Ko gero, tokio daikto net nebus – žinant, kaip per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė informacinės technologijos, neverta net spėlioti, kaip atrodys ateities kompiuteriai.
Tačiau viena yra aišku: kompiuterizuoti prietaisai ir daiktai turės pačių įvairiausių jutiklių bei padėties nustatymo sistemų, rinksiančių didžiulį kiekį informacijos apie aplinką, mūsų įpročius, elgesį, buvimo vietą. Visų šių duomenų žmogus nesugebės sąmoningai apmąstyti, todėl prietaisai ir daiktai jungsis, „kalbėsis“ tarpusavyje bei priims tam tikrus sprendimus be mūsų įsikišimo – taip atrodys vadinamasis daiktų internetas.
Tai ne tik palengvins žmonėms gyvenimą, bet ir sukurs didžiulius kiekius duomenų. Davidas Clarkas iš MIT spėja, kad po 15 metų pasaulyje bus apie trilijoną į daiktų internetą susijungusių prietaisų. Regis, duomenų kiekiai irgi klausosi Moore’o dėsnio ir jau šiandien kas pusantrų metų jų padvigubėja.
Natūralu, kad didelė dalis šio informacijos srauto jau yra naudinga verslui, mokslui ar valdžios struktūroms, tad jau šiandien viena perspektyviausių profesijų yra informacijos kalnakasiai, sugebantys sukurti tokius algoritmus, kurie kuo geriau ir greičiau atsijotų grūdus nuo pelų. O juk šį darbą puikiai atlieka pats galingiausias kompiuteris – žmogaus smegenys.
Pasak Pietų Kalifornijos universiteto mokslininko Martino Hilberto, 2010-aisiais visų pasaulio kompiuterių skaičiuojamoji galia prilygo tam, ką žmogaus smegenys daro kas penkios minutės. Per artimiausius dvidešimt metų informacijos sritis bus ypač tobulinama, bandant suprasti, kaip veikia smegenys, ir kartu stengiantis sukurti dirbtinį jų variantą, tad jau tikrai galime tikėtis šiokio tokio proveržio, kuriant dirbtinį intelektą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Neseniai Strasbūre įvyko tarptautinio judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ („World Without Nazism“; WWN) Generalinė Asamblėja, kuri išsirinko savo vadovaujančius organus ir suvienijo 30 valstybių kovotojus prieš nacizmą.

Kodėl būtent Strasbūras? Atsakymas aiškus – judėjimas nori tapti tikrai tarptautiniu, įsikurti šalia kitų bendrų Europos tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų. Į WWN sudėtį įėjo ir Lietuva, jos prezidiumo nariu tapo Socialistinio Liaudies Fronto (SLF) vadovas Algirdas Paleckis. Kodėl būtent pačių kraštutiniausių kairiųjų pažiūrų organizacijų atstovus suvienijo ši, regis, iš pažiūros itin demokratiška organizacija? Atsakymas elementarus – WWN vadovas yra Rusijos milijonierius (2009 m. jo pačio ir jo žmonos turtas buvo oficialiai įvertintas daugiau nei 100 mln. rub.), oligarhas, Federacijos Tarybos narys Borisas Špigelis, kurio aplinka pakankamai savotiškai traktuoja nacizmo sąvoką, pripažindama tik tai, kad Antrojo pasalinio karo metais nacistais buvo tik hitlerinė Vokietija, į antrąjį planą nustumdama kitų totalitarinių režimų nusikaltimus, ypač stalinistinės Sovietų Sąjungos. Iš čia ir kyla nesusipratimai. Tarkime, WWN smerkia latvius ir estus, kurie Antrojo pasalinio karo metu kovojo prieš stalinistinę Sovietų Sąjungą, tvirtindami, kad jie kolaboravo su vokiečių nacistais. Tuo tarpu Baltijos šalys jau seniai suprato, kad nacizmas – tai ne vien hitlerinės Vokietijos nusikaltimai, ne ką „geresnė“ buvo ir Sovietų Sąjungos stalinistinė valdžia, kiti totalitariniai režimai.

Tačiau asamblėjoje Strasbūre tiek jos vadovas Borisas Špigelis, tiek ir kiti šios organizacijos vadovai daugiau kalbėjo tik apie fašizmo ir jų pasekėjų nusikaltimus. „Mūsų judėjimo esmė – nepamiršti, kas atsitiko XX a. viduryje. Nacizmas neprasidėjo nuo dujų kamerų konclegariuose, nacizmas užgimė besivystant iš pažiūros demokratiniams procesams, – teigė B. Špigelis. – Adolfas Hitleris buvo išrinktas Vokietijos kancleriu irgi demokratiniu keliu. Viskas prasidėjo nuo „nekaltų“ nacionalistų žygių su ugnies fakelais, kurie išvirto į siaubingus nusikaltimus pieš žmoniją“.

Dvejopas vertinimas

Pono B. Špigelio pavaduotojas, Valėrijus Engėlis bandė įtikinti, kad nacizmas ir stalinizmas yra du skirtingi dalykai: neva nacistai naikino žmones tautiniu, rasiniu ir pan. pagrindu, o stalinistų aukomis buvo kitų klasių (buržuazijos, buožių) atstovai. Tai, neva ir lėmė tų, kurie turėjo kažkokio turto (žemės, brangesnių namų) trėmimus. Kai buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas užsiminė, kad Stalino laikais badu buvo numarinta daugiau kaip 11 mln. jo tautiečių, WWN lyderis šį faktą buvo linkęs nutylėti. Ukrainiečiai „golodomorą“ (badą) prilygina nacistiniam nusikaltimui.

Lygiai taip pat judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ vadovai iį savo deklaraciją nenorėjo įtraukti į „saugomujų nuo diskriminacijos“ seksualinių mažumų atstovus, teigdami, kad WWN pasisako prieš bet kokią diskriminaciją, neišskiriant seksualinių mažumų. Nors Graikijos atstovai kategoriškai reikalavo, kad WWN rezoliucijoje būtų pabrėžtos seksualinių mažumų teisės, tam pritarė ir britų bei amerikiečių atstovai. Tuo tarpu iš tribūnos Strasbūre daugiausiai buvo linksniuojamos Latvija bei Estija. Pirmojoje nekliudomi žygiuoja „Waffen SS“ bataliono kariai, o antrojoje nepagarbiai pasielgta su bronziniu sovietiniu kareiviu, kuris iš troleibuso sustojimo Talino centre buvo iškeltas į Karių kapines. Kliuvo ir Latvijos valdžiai, kuri neva diskriminuoja rusakalbius šioje šalyje. Tuo tarpu mano kalbintas naujai išrinktas WWN komisaras Lietuvoje A. Paleckis turėjo pripažinti, kad situacija mūsų šalyje visai kitokia, pas mus nejaučiama jokia diskriminacija tautinių pagrindu. Mes neturime ir vadinamosios „nepiliečių“ problemos, kuri egzistuoja kaimyninėse Baltijos šalyse. Kita vertus, pasak A. Paleckio, reikia nuolat būti budriam, nes Europą apėmusios ekonominės krizės fone galvą gali pradėti kelti įvairaus plauko nacionalistai, radikalai bei neonaciai. Būtent prieš juos ir bus nukreipta judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ veikla.

Šiais metais žmonija turėtų sugeneruoti daugiau nei du trilijonus gigabaitų informacijos. Pažvelkime, iš kur atsiranda šie astronominiai duomenų kiekiai ir kokias naujas galimybes jie atveria.

Ar žinojote, kad visa žmonija iki šių metų pradžios turėjo sukurti apie 1,8 zetabaito informacijos? Tokią prognozę pernai paskelbė tarptautinė rinkos tyrimų ir analitikų kompanija “International Data Corporation” (IDC), tirianti informacinių technologijų bei telekomunikacijų sritis. Jos parengtoje studijoje “Digital Universe” apibrėžiamas iki šiol žmonijos sugeneruotas informacijos kiekis bei jo didėjimo prognozės artimiausiame dešimtmetyje.
Turbūt ne kiekvienam mūsų paprasta įsivaizduoti tokius informacijos kiekius – juk vienas zetabaitas talpina trilijoną (tūkstantį milijardų) gigabaitų. Kad būtų lengviau suvokti mastus, prisiminkime, jog viename gigabaite vidutiniškai telpa vienas įprastos raiškos filmas arba 200 MP3 dainų, apie 250 geros kokybės nuotraukų arba 500 elektroninių knygų, keli tūkstančiai įprastų teksto dokumentų arba apie 6000 paprastų interneto svetainių.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip šis informacijos tvanas atrodytų fiziniame pasaulyje. Tarkime, jei visus iki 2011-ųjų žmonių sukurtus duomenis pabandytume įrašyti į įprastus DVD diskus ir jų dėžutes (1 cm storio) sudėtume vieną ant kitos, gautume apie 4,5 mln. km aukščio bokštą, kuris sudarytų apie dešimtadalį atstumo nuo Žemės iki Marso. Tad 1,8 zetabaito – tikrąja to žodžio prasme astronominis duomenų kiekis.
Įdomiausia, kad šį informacijos tvaną mums atsiuntė ne kokia nors dievybė, o jį sukūrėme patys – IDC tyrimo duomenimis, apie tris ketvirtadalius viso duomenų srauto sukuria paprasti vartotojai. Nieko keista, juk apie pusė pasaulio gyventojų naudojasi mobiliaisiais telefonais, kurie tampa nedideliais informacijos upeliais. O ką jau kalbėti apie išmaniuosius įrenginius, kurių kasmet padaugėja penktadaliu – jie generuoja daug didesnius duomenų srautus nei įprasti mobilieji.
Žinoma, daugiausiai duomenų sukuria paprasti internautai, juk pavyzdžiui, į žymųjį portalą “YouTube” kas minutę įkeliama po daugiau nei 24 val. filmuotos medžiagos, o apie 900 mln. socialiniame tinkle “Facebook” registruotų vartotojų per dieną vidutiniškai įkelia 250 mln. nuotraukų.
Be to, kasdien mus supa vis daugiau įvairiausių prietaisų, kuriuose įmontuoti jutikliai irgi generuoja informacijos srautą.
Remiantis IDC prognozėmis, šio dešimtmečio pabaigoje žmonija bus sugeneravusi apie 35 zetabaitus informacijos. Pasirodo, kad jos kiekio didėjimą galima aprašyti tuo pačiu eksponentiniu Moore’o dėsniu, kuris galioja ir daugeliui kitų IT sričių – kas aštuoniolika mėnesių pasaulyje sukuriamų duomenų padvigubėja. Ir jei šiandien kartais manome, kad įvairi informacija mus tuoj paskandins, tada įsivaizduokime, kas bus 2020 m., kai kiekvienam mūsų teks susidurti su 50 kartų daugiau duomenų.
Šiuose gigantiškuose duomenų srautuose slypi didžiulės galimybės tiems, kurie sugebės pirmieji perprasti, kaip visą informaciją panaudoti. Tuo pat metu į galvą ateina Jorge’s Luiso Borgeso trumpasis apsakymas “Apie tikslumą moksle”. Jame pasakojama apie imperiją, kurios kartografai buvo taip apsėsti tikslumo, jog sukūrė tokį tikslų ir išsamų žemėlapį, kad juo padengė pačios imperijos teritoriją. Tad žvilgtelėkime, kaip šiuolaikinis informacijos tvanas keičia mokslo, verslo bei asmeninio žmonių gyvenimo žemėlapį.

Mokslas – žinoti, bet nesuprasti

Šiuolaikinis mokslas kasdien surenka tokius kiekius duomenų, kurių jau nebeįmanoma paprastai suvokti ir apibendrinti universaliomis teorijomis.
Tarkime, prieš gerus 150 metų planetos klimato pokyčius fiksavo tik keliolika meteorologinių stotelių, o šiandien jų priskaičiuojama tūkstančiais. O kur dar Žemės orbitoje besisukančių palydovų, vandenyne plūduriuojančių daviklių bei kitų pasaulio klimatą stebinčių prietaisų kas minutę surenkama informacija.
Anksčiau meteorologinių stotelių duomenys buvo surenkami kartą per dieną, o šiandien informacija apie temperatūrą, kritulius, slėgį, anglies dvideginio kiekį, vėjo greitį, debesų judėjimą ir net Saulės aktyvumą atnaujinama kas kelios minutės.
Be klimatologų, gana gausiai informacijos aruodus papildo ir astronomai. Iki šiol dauguma teleskopų stebi tik nedidelį dangaus lopinėlį, tačiau naujausios technologijos jau leidžia padidinti mastus. Po kelerių metų turėtų pradėti veikti didžiausias pasaulyje optinis teleskopas “Large Synoptic Survey Telescope”, kuris kas kelios dienos galės nufotografuoti visą dangaus skliautą – tai yra pateiks terabaitus duomenų kas naktį.
Praeitais metais pradėjęs veikti ALMA radijo teleskopų projektas Čilėje per dieną sugeneruoja apie 40 terabaitų grynų duomenų, kuriuos mokslininkai turi apdoroti. “Per pastaruosius kelis dešimtmečius išmokome statyti 30 kartų didesnius teleskopus, kurių jutikliai yra apie 3000 kartų jautresni nei iki tol”, – lygina astrofizikas Alberto Conti.
Tačiau turbūt dažniau nei klimato tyrėjai ar astronomai su didžiuliais duomenų srautais susiduria biologai. Štai tarptautinė organizacija “Global Biodiversity Information Facility”, renkanti informaciją apie planetoje gyvenančias gyvybės formas – nuo bakterijų iki gyvūnų – šiandien turi sukaupusi daugiau nei 300 mln. skirtingų faktų.
O ką jau kalbėti apie genetikus, šifruojančius organizmų genomą, ar naują mokslo sritį – sistemų biologiją, kuri tiria, kaip ląstelės reaguoja į pačius įvairiausius dirgiklius bei kaip jos bendradarbiauja tarpusavyje.
Kitaip tariant, mokslo principas paprastas – stebėdamas atskirus faktus, mokslininkas po truputį juose įžvelgia universalią teoriją, kuri tiksliai gali numatyti faktų aplinkybes. Tarkime, prieš keturis šimtus metų žymusis astronomas Johannesas Kepleris tol žiūrėjo į lenteles su planetų orbitomis, kol jo galvoje susiformavo teorija, tinkama aprašyti bet kurios planetos buvimo vietą bet kuriuo metu.
Tačiau šiandien galima įvardyti daugybę mokslo sričių, kuriose surenkamų duomenų (faktų) kiekis jau seniai viršija mokslininko sugebėjimą aprėpti šią informaciją.
Dėl šios priežasties laipsniškai keičiasi žinojimo ir supratimo paradigma – šiandienos informacijos kiekiuose susigaudyti tegali galingi superkompiuteriai ir jiems sukurtos modeliavimo programos. Ir nors jomis gaunami virtualių eksperimentų atsakymai yra teisingi, tačiau mokslininkams vis sudėtingiau suvokti visus duomenis ir sugeneruoti juos apibendrinančias teorijas, dėsnius.
Štai tarkime, Kornelio universiteto mokslininkai Hodas Lipsonas ir Michaelis Schmidtas sukūrė programą “Eureqa”, kuriai pateikiami įvairūs mokslinių stebėjimų duomenys, o ji bando rasti matematines lygtis, kuo tiksliau aprašysiančias tą informaciją. Mokslininkai jas gauna, bet, deja, programa nepaaiškina, kodėl šie reiškiniai vyksta būtent taip.

Duomenų mobilizacija verslui

Grįžtant iš kosmoso ir biologijos platybių reikia pabrėžti, kad internete ar kasdieniame gyvenime šiandien mes patys paliekame labai daug informacijos.
Štai kad ir socialiniai tinklai – juk tai tikras lobynas verslininkui, žinančiam, ko ieškoti. Prieš daugiau nei mėnesį didžiausias JAV prekybos tinklas “Walmart” nusipirko nedidelę IT kompaniją “Social Calendar”, kuri “Facebook” tinkle yra sukūrusi vieną populiariausių kalendoriaus programėlių. Joje savo asmeninius užrašus laiko apie 15 mln. vartotojų, taigi prekybos tinklas galės informaciją sutikslinti su savo turimais duomenimis apie klientus.
“Turėdamos pakankamai duomenų, įžvalgų ir skaičiavimo galios, korporacijos ir šalių vyriausybės šiandien jau gali “sujungti taškus” tokiais būdais, kuriuos anksčiau yra aprašę tik fantastikos rašytojai” , – įspėja Alexanderis Howardas, “O’Reilly Media” korespondentas.
Ir, regis, korporacijos įvairiais duomenimis jau naudojasi. Pavyzdžiui, vienas Mineapolio vyras, kad nepilnametė jo duktė laukiasi, sužinojo ne iš jos pačios, o per prekybos tinklą “Target”. Pasirodo, jog nors ji labai stengėsi nuslėpti tiesą nuo aplinkinių ir tėvų, tačiau prekybos tinklo pirkėjų pirkimo įpročius stebinti programa merginos pirkinių sąraše neretai pastebėjo prekių, kurias renkasi nėščiosios, ir todėl jai į namus buvo išsiųsti pigesniam kūdikių maistui ir drabužėliams įsigyti skirti kuponai. Radęs juos pašto dėžutėje apie naujieną sužinojo ir nepilnametės tėtis.
Kitas akivaizdus pavyzdys apie tyvuliuojantį didžiulį informacijos vandenyną – tai socialinis tinklas “Facebook”, kurio prognozuojama vertė siekia apie 100 mlrd. dolerių. Tai suprantama, juk jame registruotiems žmonėms tinkamai pateikiant reklamą, galima nemažai užsidirbti.
Tačiau šiandien verslininkams jau nebepakanka paprastų statistinių duomenų – nurodyta lytis, amžius, pomėgiai ar gyvenamoji vieta nepakankamai pasako apie potencialų vartotoją. Todėl šiandien jau veikia tuzinas kompanijų, kurios sijoja kitus duomenis: pokalbius, žinutes, įrašus ant sienos, nuotraukas, elgesio modelius. Jie apie žmones pasako kur kas daugiau. “DataXu”, “AppNexus”, “Invite Media”, “Medi Math”, “Turn” – tai tik keletas tokiu verslu užsiimančių kompanijų.
Vyriausybės taip pat jau pradeda galvoti apie tai, kaip panaudoti internete ir valstybinių institucijų duomenų bazėse surinktą informaciją apie savo piliečius. Čia pirmiausia į galvą ateina mokesčių surinkimo, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos institucijos, kurios deramai panaudojusios savo turimus duomenis gali padidinti pajamas ar sumažinti išlaidas.
Pavyzdžiui, Vokietijos federalinė darbo agentūra, detaliai išanalizavusi duomenis apie savo klientus, sugebėjo iš pašalpų per trejus metus sutaupyti apie 10 mlrd. eurų bei sutrumpinti vidutinį laiką, kai žmogus būna be darbo. “McKinsey Global Institute” verslo ir vadybos konsultacijų kompanijos praeitais metais išleistoje ataskaitoje teigiama, kad tinkamai apdorojusios turimus duomenis visos ES valstybės galėtų sutaupyti apie 250 mlrd. eurų viešojo sektoriaus išlaidų.

Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija paskelbė Pasaulinį inovacijų indeksą, pagal kurį Lietuva iš 141 reitinguojamos šalies užima 38 vietą bei atsilieka nuo Estijos (19 vieta) ir Latvijos (30 vieta). Kaip ir pernai, taip ir šiais metais pirmosios trys indekso pozicijos nesikeičia ir iš jų nesitraukia Šveicarija, Švedija ir Singapūras.

„Inovacijos gali būti suprantamos labai skirtingai, todėl įvairių ekonominės veiklos rodiklių integravimas į indeksą remiasi vienokiu ar kitokiu inovacijų apibrėžimu, kuris atskiroms šalims ar regionams gali būti netinkamas jo inovatyvumui apibūdinti. Be to, indeksai remiasi statistikos institucijų surenkamais duomenimis, o dauguma rodiklių apibūdina privataus verslo situaciją, kurią parodyti gali tiesioginės apklausos apie įmonių vidaus veiklą. Tačiau įmonės atskirai neidentifikuoja inovacinės veiklos, nerenka atitinkamos informacijos ar tiesiog nenori jos pateikti. Būtent tokios informacijos apie inovacijas versle teisingumas ir lemia visos renkamos inovacijų statistikos rodiklių ir indekso teisingumą bei adekvatumą“, – teigia Kastytis Gečas, Lietuvos inovacijų centro direktorius.

Tikriausiai, pasak K. Gečo, dalis Lietuvos įmonių „nepergyvena“, kad Lietuva pagal inovatyvumą „atsilieka“ nuo kitų šalių ir (net) nepildo statistinių formų apie savo inovacinę veiklą valdžios institucijoms. Tiesioginis informacijos rinkimas, kurį vykdo specialios apklausas organizuojančios įmonės, kaip buvo daroma rengiant „InnoBarometer 2007“ apžvalgą, kai įmonių vadovai buvo apklausiami tiesiogiai, rodo gan priešingą vaizdą: Lietuvos verslas
tikrai nėra neinovatyvus.

„Pasauliniame inovacijų indekse (jį galima persiųsti pfd formate) nagrinėjama labai daug ūkio ir visuomenės veiklos aspektų ir priklausomai nuo to, kuriems aspektams suteikiama didesnė svarba, galutiniai indekso rezultatai gali labai skirtis. Todėl svarbi ne konkreti vieta, bet lyginamoji atskirų indekso aspektų analizė. Tai parodo ir faktas, kad Lietuva, Latvija ir Estija šiame indekse reitinguojamos geriau nei metų pradžioje paskelbta Europos Komisijos iniciatyva rengiama Europos inovacijų švieslentė“, – akcentuoja asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ Tarybos pirmininkas Haroldas Brožaitis.

Lietuva indekse aukščiausias vietas užima vertinant ekologinę darną ir BVP augimą vienam gyventojui pagal perkamąją galią (6 vieta), asmenų, įstojusių į aukštąsias mokyklas, augimą (10 vieta), žinių įtaką (14 vieta), o žemiausios vietos skirtos už žinių įsisavinimą (130 vieta), bendrojo kapitalo formavimą (120 vieta) ir klasterių plėtrą (112 vieta).

Linas Eriksonas, UAB „Europarama“ projektų vadovas, pritaria, kad indeksas remiasi nustatytu statistiniu rodiklių reikšmingumu. Tačiau indeksą sudarantys atskiri kriterijai nėra sietini jokiais priežastiniais ryšiais, pvz., tokie kriterijai kaip „tyrėjų skaičius“ ir „Vikipedijos atnaujinimai per mėnesį“ neturi nieko bendro, jei vertinsime atskirai – turime suprasti bendrą kontekstą. Todėl abejotina, ar teisinga lyginti Lietuvos reitingavimą pagal atskirus kriterijus ir bandyti gerinti indeksą darant išvadą, kad pagerinus atskirus rodiklius, bendras rezultatas automatiškai pagerės.

Lyginant su 2011 m. Lietuva pagerino rezultatus ir pakilo dvejomis vietomis (iš 40 į 38 vietą). Iš trijų Baltijos valstybių didžiausią pažangą padarė Latvija, pakilusi šešiomis pozicijomis (iš 36 į 30 vietą), o Estija palypėjo 4 laipteliais aukščiau (iš 23 į 19 vietą). Tačiau L. Eriksonas atkreipia dėmesį, kad indeksas kasmet yra tobulinamas, įtraukiant papildomus kriterijus, todėl tai, kad Lietuva per metus pakilo dvejomis vietomis, kol kas nieko nesako.

„Nors galime pasidžiaugti, kad Lietuva yra tarp besimokančių šalių lyderių, lenkia Rusiją, Slovakiją, Lenkiją bei yra vienoje grupėje su Italija, Ispanija, Kinija. Indekse analizuojami 2008-2009 metų duomenys, tačiau 2010-2011 esame padarę nemažą pažangą inovatyvumo srityje: kad ir nedaug, bet sumažėjo valdžios biurokratija, verslas aktyviau vykdo mokslinius tyrimus, skatinamos mokestinės lengvatos“, – teigia Kęstutis Jasiūnas, UAB „Ekspla“ direktorius.
Indeksas parodo šalies inovatyvumo prielaidas

„Pasaulinis inovacijų indeksas yra tik vienas iš daugelio rodiklių, kuriais bandoma pamatuoti atskirų šalių inovatyvumą. Tai nėra oficialus, viešų institucijų patvirtintas indeksas, nors Europos Komisijos Jungtinių tyrimų centro ekonometrijos skyrius atliko jautrumo analizę ir patvirtino, kad rodiklis yra statistiškai reikšmingas. Tačiau kaip ir kiekvienas rodiklis, šis yra tik tam tikrų prielaidų apie tai, kas sudaro inovacijų sistemos įvesties ir išvesties parametrus, bendras atspindys“, – teigia L. Eriksonas.

H. Brožaitis pritaria, kad šis indeksas, kaip ir kiti panašūs matavimai, parodo tendenciją, kad Lietuvoje turime palyginti geras, žinoma, su tam tikromis išimtimis, bendras prielaidas inovacijoms: fizinę infrastruktūrą, išsilavinusius žmones, neblogą reguliacinę aplinką. Tačiau šios prielaidos kol kas neduoda laukiamų rezultatų: patentų, skelbiamų mokslinių straipsnių, naujai besikuriančių įmonių, didesnės aukštų technologijų prekių ir paslaugų dalies bendrame eksporte. Viena vertus, tai galima traktuoti pozityviai: esame susikūrę geras prielaidas rimtam žingsniui į priekį ir tikėtis geresnių rezultatų artimiausiais metais. Kita vertus, tai primena, kad prielaidos pačios savaime rezultatų neduoda, todėl labai svarbi bendra inovacijų ekosistema.
Ateities perspektyvos – atvirumas ir inovacijų importas

Vertindama šalies ateities perspektyvas pagerinti inovatyvumo rodiklius, Danske banko Vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė konstatuoja, kad vargu, ar Lietuva gali pretenduoti į lyderius – net indekso rengėjai teigia, kad jis stabilus jau 10 metų. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad Kinija ir Indija sėkmingai savo rinkose pritaiko pasaulinių inovacijų patirtį ir gerina rodiklius. O Lietuvoje mes vis dar svajojame apie inovacijų kūrimą, nors didesnį efektyvumą galime pasiekti būtent diegdami užsienio šalių patirtį – importuodami inovacijas.

Pasak H. Brožaičio, norėdami, kad dabartinės prielaidos leistų pasiekti geresnių rezultatų, turime aktyviau skatinti studijų ir mokslo sistemos atvirumą, tarptautinį bendradarbiavimą, stiprinti gebėjimus komercializuoti tyrimų rezultatus, kartu ypatingą dėmesį skirti naujų technologinių įmonių – startup‘ų – steigimuisi ir plėtrai.

„Indekso reikšmė ir politinė žinia yra ta, kad ekonomikos taupymo metu valstybės turi tęsti investicijas į švietimą, mokslą ir infrastruktūrą. Šia prasme Pasaulinis inovacijų indeksas atlieka tam tikrą viešųjų ryšių vaidmenį, apibrėždamas naujas rinkas ir siūlomas politikos gaires „mažiau inovatyvių“ rinkų ekonomikoms“, – pabrėžia L. Eriksonas.

Asociacija „Žinių ekonomikos forumas“

technologijos.lt

Lazerių pramonė ir mokslinė veikla – viena sričių, kuriose Lietuva savo pasiekimais garsėja pasaulyje. Šiemet sukanka 25-eri metai, kai lietuviški lazeriai buvo parodyti Vakarų pasauliui. 1987-aisiais UAB „Eksma” sukurtas ir pagamintas lazeris pirmą kartą buvo eksponuotas didžiausioje Europoje lazerių parodoje Miunchene.

Tarptautinės parodos – vartai  į pasaulį
Miunchene vykstančios aukštųjų technologijų parodos – vienos svarbiausių ir prestižiškiausių pasaulyje –  jų Lietuvos atstovai nepraleidžia. „Didžiausios parodos vyksta Miunchene (Vokietija), JAV, Japonijoje. Štai pavyzdžiui Miunchene Lietuvos stendas neseniai stovėjo tarp rinkos lyderių – JAV ir Kinijos stendų – ir visuotinai buvo pripažintas tarp jų įspūdingiausiu. Lietuviai šiemet dalyvaus Kinijos, Pietų Korėjos parodose. Japonijoje dėl vietinės rinkos specifikos dažniausiai dalyvauja vietiniai partneriai”, – vardija Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacijos (LŠMTA) vykdomasis direktorius dr. Petras Balkevičius.
Dalyvavimas tarptautinėse parodose, anot pašnekovo – ypatingai svarbus lazerių gamintojų veiklos aspektas. Nuolatinis dalyvavimas parodose rodo įmonės stabilumą ir potencialą, čia taip pat užmezgamos svarbios mosklo ir verslo pažintys.
Krizė Lietuvos lazerių gamintojus aplenkė
Įdomu tai, jog Lietuvos ekonomikai sunkiausiais pastaraisiais metais aukštųjų technologijų rinkos atstovai nei krizės, nei nuosmukio praktiškai nepajuto. 2010-aisiais metais Lietuvos lazerių įmonės džiaugėsi 120 mln. litų, o 2011-aisias – 142 mln. apyvarta ir jau ne vienerius metus matomu beveik 20% augimu.
Lietuvos lazerininkų sėkmės pamatas, pasak P. Balkevičiaus, buvo ir yra glaudus mokslo ir verslo ryšys. Tą lėmė faktas, jog daugumos dabartinių didžiausių Lietuvos lazerių įmonių įkūrėjai – išeiviai iš akademinio mokslo pasaulio. Jie savo laiku sugebėjo sėkmingai sujungti praktinę patirtį su vadybinėmis žiniomis ir pakėlė šią aukštųjų technologijų sritį į pasaulinį lygmenį.
„1992-aisiais 100% Lietuvos eksporto į Japoniją sudarė lazeriai – visi 2 vienetai“, – sudėtingus laikus mena dr. Balkevičius. „Mūsų patirtis ir praktika dalinai atėjo ir iš Sovietų Sąjungos, tame tarpe jos karinio komplekso – gamindavome nestandartinius matavimo prietaisus. Vėliau atsirado įdomių vienetinių užsakymų, kurių niekas kitas neapsiimdavo daryti. Pradėjome važinėti į tarptautines parodas su savo gaminiais – ir buvome įvertinti”.
„O šiemet Japonijos ambasada savo leidinyje, skirtame diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui, lazerius akcentuoja kaip Lietuvos eksporto į Japoniją prekę, visais laikotarpiais sudariusiais žymią dalį, o 2010-2011 metais – trečdalį viso Lietuvos eksporto“, – tarptautinius pasiekimus vardija P. Balkevičius.

Tarp įvertinimų – lazerinių technologijų „Oskarai“ ir Europos kosmoso agentūros užsakymai

Lazerinių technologijų srityje Lietuvai apdovanojimų netrūksta – pernai UAB „Ekspla“ prestižiniuose San Franciske (JAV) vykusiuose apdovanojimuose „Prism Awards for Photonics Innovation“ džiaugėsi iškovotu pažangiausio pasaulyje 2010-ųjų gaminio moksliniams tyrimams skirtų lazerių kategorijoje titulu, dar vadinamu aukštųjų technologijų „Oskaru”, už bendrovės sukurtą lazerį „NT200“.

Tais pačiais metais Vokietijos ūkio apdovanojimų Lietuvoje ceremonijoje UAB „Altechna“ įteiktas prizas nominacijoje „Atsakomybė už ateitį“, pačioje Vokietijoje – verslo apdovanojimas už lyderiaujančias technologijas bei pavyzdinę jaunų ir patyrusių darbuotojų komandą. Konkurse „Swedish Business Awards 2011“ „Altechna“ pripažinta harmoningiausiai augančia kompanija,  o šiemet ši įmonė išrinkta Metų Žinių ekonomikos įmone.

Sėkmingus metus pratęsė ir dar vienas svarbus tarptautinio pripažinimo ženklas. Šią vasarą vienoje iš lazerinių įmonių – UAB MGF „Šviesos konversija” – apsilankė Europos komisarė Maire Geoghegan-Quinn. Ji, dalyvaudama Pasaulio lietuvių ekonomikos forume, pati panoro aplankyti Lietuvos lazerininkus,  susipažinti su jų vykdoma veikla.

Lietuvoje jau anksčiau pasklido žinia, jog dar viena mokymų projekto dalyvė – UAB „Optolita“ – gamins itin preciziškus optikos komponentus Europos kosmoso agentūros kuriamam palydovui. Planuojama, kad palydovas į kosmosą bus paleistas 2013 m.

„Visi šie pasiekimai, žinoma, – nuoseklaus dešimtmečių darbo, pasitarnavusio pastarųjų metų sėkmei ir užtikrintam žengimui į priekį, rezultatas nepaisant sudėtingos globalios ir vietinės ekonomikos situacijos“, – pabrėžia P. Balkevičius.

Žingsnis į pasaulio industrines rinkas

Paklaustas apie dabartines Lietuvos lazerių rinkos tendencijas, pašnekovas nedvejodamas mini eksporto didėjimą į Azijos šalis – Kiniją, Pietų Korėją. Taip pat pagaliau atsiranda pirkėjų ir Lietuvoje – dabar vietinėje rinkoje nuperkama apie 10-15% lazerininkų produkcijos. Kiti 85% skirti eksportui.

Didžiausias lazerininkų ateities užmojis –  augantys užsakymai iš industrinės rinkos. „Lietuvoje pagaminti lazeriai sudaro apie 10% pasaulinės mokslinių lazerių rinkos. Tai yra labai daug. Tačiau mūsų tikslas – tiekti įrenginius tokioms industrijos  milžinėms kaip „Samsung” ar LG – ir ne po vieną aparatą.  Šio užmojo užuomazgos jau matomos, tikimės per kelerius artimiausius metus ženkliai  padidinti pardavimus šioje rinkoje”, – ateities planus apibendrina dr. Balkevičius.

Ant brangiausiai, už 2,7 mln. dolerių (7,128 mln. litų), pasaulyje parduotos gitaros – liepos 3 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje koncertuosiančio Bryano Adamso parašas. Gitara buvo parduota aukcione Katare 2005 metais siekiant surinkti lėšų nuo cunamio nukentėjusioms aukoms.

Ant pirmą vietą brangiausių gitarų sąraše užimančios gitaros iš viso puikuojasi 24 pasaulinių muzikos legendų parašai, tarp kurių grupės „The Rolling Stones“ narių Micko Jaggerio, Keitho Richardso ir Ronnie Woodo, Erico Claptono, grupės „Queen“ nario Briano May, grupės „Led Zeppelin“ įkūrėjo Jimmy Page, grupės „Pink Floyd“ lyderio Davido Gilmouro, grupės „The Who“ gitaristo Pete Townsendo, grupės „Oasis“ įkūrėjo Liamo Gallagherio, grupės „AC/DC“ įkūrėjų Angus ir Malcolmo Youngų, grupės „The Beatles“ įkūrėjo Paulo McCartney, Stingo, grupės „Deep Purple“ nario Ritchie Blackmore, grupės „Def Leppard“ narių ir kt. autografai.

Antroje vietoje – už 2 mln. dolerių (5,28 mln. litų) 1998 m. parduota vienam geriausių elektrinės gitaros gitaristų Jimiui Hendrixui priklausiusi gitara. Gitarą, su kuria J. Hendrixas 1969 m. grojo „Woodstocko“ muzikos festivalyje JAV, įsigijo Amerikos verslo magnatas ir „Microsoft“ kompanijos įkūrėjas Paulas Allenas.

Trečioje vietoje – Bobo Marley rankų darbo gitara, kurios kaina svyruoja nuo 1,2 iki 2 mln. dolerių (nuo 3,168 mln. iki 5,28 mln. litų). Šią gitarą Jamaikos vyriausybė įtraukė į nacionalinių vertybių sąrašą ir ji yra viena iš vos septynių regi muzikos ikonos B. Marley gitarų.

Ketvirtoje vietoje – Ericui Claptonui priklausiusi gitara vardu „Blackie“, kuri buvo parduota už 959,5 tūkst. dolerių (2,533 mln. litų). 1970 metais E. Claptonas nusipirko 6 „vintage“ stiliaus gitaras, kurių kiekviena kainavo 100 dolerių. Tris iš jų jis atidavė savo kolegoms Georgui Harrisonui, Pete Townshendui ir Steve Winwoodui, likusias tris pasiliko sau, iš kurių viena padarė juodąja.

Penktoje vietoje – dar viena Erico Claptono gitara, su kuria jis daugiausiai grojo 1964 m. Ši gitara buvo parduota už 847,5 tūkst. dolerių (2,237 mln. litų).

Šeštoje vietoje – trečioji Erico Claptono gitara, kuri buvo parduota siekiant surinkti lėšų atlikėjo remiamam reabilitacijos centrui. Gitara buvo parduota už 791,5 tūkst. dolerių (2,089 mln. litų).

Septintoje vietoje – bliuzo gitaristo Stevie Ray Vaughano viena mėgstamiausių gitarų, kuria jis grojo iki pat savo mirties 1990 m. Šią gitarą 1980 metais 26-ojo gimtadienio proga jam padovanojo žmona. Gitara buvo parduota už 623,5 tūkst. dolerių (1,646 mln. litų).

Aštuntoje vietoje – grupės „The Beatles“ narių George Harrisono ir Johno Lennono 1966-1969 metais naudota gitara, kuri buvo parduota už 570 tūkst. dolerių (1,5 mln. litų). G. Harrisonas gitarą naudojo koncertinio turo, kuriame grupė pristatinėjo albumą „Revolver“, metu, o J. Lennonas ja grojo grupės albumo „White“ pristatymo koncertuose.

Devintoje vietoje – Ericui Claptonui priklausiusi auksu padengta gitara. Šią gitarą E. Claptonas užsisakė 1996 m. Atlikėjas norėjo ko nors tokio, kas tiktų kabėti muziejuje, todėl kompanija užsakytą rankų darbo gitarą padengė 23 karatų auksu. Gitara buvo parduota už 455,55 tūkst. dolerių (1,2 mln. litų).

Dešimtoje vietoje – gitarų kūrėjo Leo Fenderio populiariausios visų laikų gitaros „Fender Telecaster“ prototipas. Ši 1949 m. sukurta gitara buvo parduota už 375 tūkst. dolerių (990 tūkst. litų).

Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija (The Economic Faculty association Rotterdam, EFR) Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą (World Leader Cycle Award) už nuopelnus ekonomikos srityje.

Šis metinis apdovanojimas skiriamas pasaulio lyderiams už ypatingus pasiekimus politikos, ekonomikos ir visuomenės gerovės srityse.

„Jūsų dėka, Ministre Pirmininke, Lietuva pakilo į aukštesnį lygmenį. Jūsų pastangos siekiant atgaivinti Lietuvos ekonomiką ir Jūsų veiksmai švelninant ekonominės krizės padarinius kelia susižavėjimą. Nors Lietuva smarkiai nukentėjo nuo krizės, jos ekonomikos atsigavimas trečiąjį ketvirtį buvo pats sparčiausias Europos Sąjungoje. Daugelį žmonių taip pat labai žavi ir įkvepia Jūsų gilus domėjimasis politikos mokslais, istorija ir žinių ekonomika“, – rašoma EFR laiške Lietuvos Vyriausybės vadovui.

Pasaulio lyderio apdovanojimą anksčiau yra gavę NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas, Pasaulio prekybos organizacijos vadovas P. Lamy, Švedijos Ministras Pirmininkas F. Reinfeldtas, buvęs Vokietijos kancleris G. Schröderis.

Apdovanojimų ceremonija vyks sausio 31 d. Roterdame, Erasmus universitete. Pasaulio lyderio apdovanojimą Lietuvos Vyriausybės vadovui įteiks buvęs Nyderlandų Karalystės Ministras Pirmininkas Janas Peteris Balkenende.

Ekonomistai vis dažniau kalba apie naują jau nebe santykinai lengvai apskaičiuojamos rizikos suvaldymą, o gyvenimą neapskaičiuojamų ir net neprognozuojamų įvykių lauke.

2011-ieji buvo sunkūs, ateinantys, matyt, bus dar sudėtingesni. Europa krinta į recesijos duobę, JAV ekonominio augimo perspektyvos abejotinos, nesibaigiančios Artimųjų Rytų revoliucijos didina geopolitinę riziką bei stumia aukštyn naftos kainas. Kinijos ekonomikos modelis išsisemia: statybos pakilimas lėtėja, o silpstant paklausai pasaulio rinkose eksportu grįstas šios šalies augimas stringa. Lėtėjanti Kinija savo ruožtu stabdo Azijos šalių augimą, o Centrinė ir Rytų Europa kenčia nuo nesibaigiančių euro zonos problemų. Įtampa didėja, plinta ekonomikos neapibrėžtumas. Ir tai didina nerimą. Va čia ir stabtelėkime.
Dar ano šimtmečio trečiojo dešimtmečio pradžioje amerikiečių ekonomistas Frankas Knightas išskyrė du dalykus, kurie apibūdina pasaulį, taip pat ir ekonomikos, – riziką ir neapibrėžtumą. Rizika buvo susieta su įvertinama ir išmatuojama tikimybe, o neapibrėžtumas – su padėtimi, kai net negalime numatyti, kokias tikimybes turėtume analizuoti, tad, žinoma, nesame pajėgūs nuo galimų grėsmių ir saugotis. Vis dėlto žmogiška prigimtis tik labai retais atvejais pajėgi drąsiai klaidžioti ateities sutemose, tad nori nenori ieško saugiklių, kurie leistų drąsiau žengti pirmyn.
Pirmieji realesni bandymai įvertinti ekonomines rizikas ir ta ar kita forma švelninti jų pasekmes pradėti prieš tris šimtus metų, atsiradus pirmosiomis draudimo bendrovėms. Vis dėlto nuosekliau ir plačiau ekonominės rizikos valdymo sistemos įsigali sulig Naujuoju kursu JAV 1933–1934 m., o po Antrojo pasaulinio karo jos apima ir Vakarų Europą. Susikuria gana plačios pensijų, nedarbo, ligos ar paramos šeimai sistemos, kurias plėtoja ir vykdo valstybinės institucijos. Tačiau bemaž keturiasdešimt metų valstybinio socialinio draudimo, valstybės paramos ekonomikai apie 1980 m. pradėjo klupdyti net turtingiausius pasaulyje ūkius, tad paradigma ėmė keistis. Valstybės globą laipsniškai keitė individualus rizikos valdymas.
Šį posūkį žymėjo ir keletas labai rimtų teorinių hipotezių, pamažu užvaldžiusių ir politikų protus. Stiprėjanti neoklasikinė mokykla, kuri vis labiau telkėsi ties mikroekonominėmis ūkio plėtros prielaidomis, populiarino pasiūlos skatinimo logiką. Taigi, valstybės ekonominė politika vis dažniau rėmėsi mokesčių mažinimu, progresyvumo laipsnio švelninimu, valstybinių įmonių ar viešųjų funkcijų privatizavimu, verslo reguliavimo silpnėjimu.
Tokia logika pagimdė ir „išsisklaidančios“ ekonomikos idėją, kuri aiškino, kad esant palankesnėms investavimo ir verslo plėtros galimybėms ekonomika augs sparčiau, o tai galiausiai teigiamai atsilieps ir vargingiausių sluoksnių atstovams, kurie, paskatinti didėjančios nelygybės rizikos, pasinaudos atsiveriančiomis galimybėmis. Vis dėlto empiriniai pastarųjų metų duomenys rodo, kad tikrovė pasirodė niūresnė už gražų pažadą: visose valstybėse, kurių ūkis rėmėsi panašiomis prielaidomis, per pastaruosius metus nelygybė ir atskirtis didėjo, nyko vidutinė klasė, o mažėjant paklausai menko ir tolesnės verslo plėtros galimybės.
Kita vertus, apytikriai tuo pačiu metu įsigalėjo ir vadinamoji efektyvios rinkos hipotezė, kuri teigia, kad nėra geresnio instrumento įvertinti akcijai (taigi ir atitinkamam verslui), nei jos rinkos kaina, momentaliai ir itin tikslai atsakanti į visus galimus klausimus. Matematiškai gražiai suręsta teorija šitaip supaprastino tikrovę iki schemos, nurodančios, kad veiksmingiausiai riziką valdo nereguliuojamos finansų rinkos. O patikėjus, kad nereguliuojama rinka yra savaime riziką eliminuojantis mechanizmas, buvo įteisintas valstybės vaidmens rinkoje minimizavimas ir atvertos durys nevaldomam šešėlinių finansų institucijų dauginimuisi ir išvestinių finansinių instrumentų kūrimuisi. Taip nugalėjo individualistinė asmeninės, namų ūkio ir verslo rizikos valdymo strategija, laipsniškai siaurinusi kolektyvinius rizikos valdymo metodus.
Panašiu kampu vertindami Lietuvos situaciją susiduriame su vienu ypatingu bruožu. Jau pačioje nepriklausomo šalies ūkio kūrimo pradžioje buvo remiamasi tuo metu ekonomikoje beapeliaciškai vyravusiomis jau minėtomis individualizmo dogmomis, tad nebuvo jokio realaus nei praktinio, nei intelektinio pamato gilesnėms klausimo diskusijoms. Tarsi savaime tiek vadinamojoje dešinėje, tiek vadinamojoje kairėje įsigalėjo gana panašūs modeliai – už viską atsakingas pats asmuo, o bet kokia jo nesėkmė yra tik jo asmeninis dalykas. Tai rodo ir absurdiškai susiaurintas nedarbo draudimas, kai bet kokia ir taip labai kuklias pajamas gaunančio samdomo darbuotojo darbo netekimo rizika yra jo asmeninis galvos skausmas. Ir itin didelė dalis vadinamųjų socialinių išmokų, kurias gauna dirbantys žmonės, taip jų išlaikymo sąnaudas nuimant nuo darbdavių pečių. Ir net pensinio draudimo sistema, kurioje, pavyzdžiui, ilgą laiką leista nedalyvauti didelėms, ir neretai labai pasiturinčioms, gyventojų grupėms.
Pastaroji prieš ketvertą metų prasidėjusi finansų krizė, pamažu apimanti visą globalią ekonomiką, vėl labai užaštrino rizikos valdymo klausimus. Pirma, pasirodė, kad būtent individualistinis rizikos valdymas plėtojosi taip, kad itin agresyviai rizikuojančių ūkio subjektų nesėkmes privalėjo prisiimti tie, kurie nei dalyvavo sudėtinguose finansų žaidimuose, nei gavo iš to naudos. Antra vertus, tapo akivaizdu, kad, atsisakius kolektyvinių rizikos valdymo kelių, visa nesuvaldytos rizikos našta užgulė eilinius namų ūkius.
Sukurta politinė ekonominė sistema veikia taip, kad net jei kokios nors įmonės vadovas dėl verslo nesėkmių netenka darbo, jo neretai laukia milijoninės (Lietuvoje – tūkstantinės) išmokos, politikai, kurie „tinkamai“ atstovauja verslo interesams, pasibaigus kadencijai gali tikėtis šiltų vietų, tačiau eiliniai darbuotojai apie panašias garantijas gali tik pasvajoti.
Pasaulis kinta. Pradžioje išdėstyta artimiausio laikotarpio ekonomikos perspektyva šaukte šaukia, kad tūkstantmečio pradžia tampa jau ne rizikos, o akivaizdaus neapibrėžtumo, kurį dar labiau pagilina aštrėjančios terorizmo ar klimato kaitos bėdos ir destabilizuojantys technologiniai lūžiai. Pasaulio ekonomistai, pripažindami šį akivaizdų faktą, vis dažniau kalba ir apie naują jau net nebe santykinai lengvai apskaičiuojamos rizikos suvaldymą, o gyvenimą neapskaičiuojamų ir net neprognozuojamų įvykių lauke.
Ar tam, kad būtų susilpnintos panašios grėsmės, gali pakakti individualių veiksmų? Tai klausimas, kuris vis dažniau sulaukia rimto garsiausių pasaulio ekonomistų dėmesio, ir jų atsakas vis dažniau kreipia naujo turinio kolektyvinio rizikos, juolab neapibrėžtumo, valdymo link.

 

Sausis

Prasidėjo Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metai – tokiais 2012-uosius patvirtino Europos Parlamentas.

Lietuvoje tolinamas pensinis amžius: moterys į užtarnautą poilsį išeis keturiais, vyrai dviem mėnesiais vėliau.

D.Grybauskaitės kadencija pasieks pusiaukelę.

Irakas pradeda gyventi be JAV ir jos sąjungininkų kariuomenės.

Prestižiniame Davoso forume pasaulio verslo ir politikos elitas vėl diskutuos be oficialių Lietuvos atstovų.

Nuo šiol partijos turės išsiversti be juridinių ir fizinių asmenų finansinės paramos.

Prieš 10 metų dvylikoje euro zonos valstybių į apyvartą išleisti grynieji pinigai – eurų banknotai ir monetos. Baiminamasi, kad jubiliejiniai metai eurui, bent jau kai kuriose šalyse, netaptų paskutiniai.

Insbruke vyks jaunimo žiemos olimpinės žaidynės.

 

Vasaris

Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta švenčia 60-ies metų soste sukaktį.

Prieš 10 metų litas susietas su euru 3,4528 Lt už eurą kursu.

Mastrichto – Europos Sąjungos sutarčiai 20 metų.

 

Kovas

ES pradeda ratifikuoti naują ES sutartį, kuri gali įtvirtinti „dviejų greičių“ Europą.

Rusija renka prezidentą, tačiau nugalėtojas, ko gero, aiškus – į postą grįžta Vladimiras Putinas.

Arabų Lyga šaukia pasaulinį konventą, pernai atidėtą dėl „arabiško pavasario“, o Irane vyks rinkimai.

 

Balandis

Vilniuje vyks aštuonių Šiaurės ir Baltijos šalių vadovų susitikimas.

Pirmą kartą Lietuvoje prasidės aukštųjų mokyklų išorinis vertinimas, po kurio jos bus akredituojamos dvejiem arba septyneriems metams.

Prancūzijoje – pirmasis prezidento rinkimų turas. Dabartiniam prezidentui Nicolas Sarkozy pergalė jame neprognozuojama.

Pramogos mokantiems plaukti: „Titaniko“ paskendimo šimtmečio proga rengiamas prašmatnus kruizas.

 

Gegužė

EK ir Europos centrinis bankas rengs pranešimą, kaip Lietuva, vis dar deklaruojanti siekį 2014 m. įsivesti eurą, atitinka konvergencijos reikalavimus.

2012-uosius Seimas paskelbė Muziejų metais. Taip pagerbiama seniausio Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių 200 metų sukaktis.

Lietuva dalyvaus Pietų Korėjoje gegužės–rugpjūčio mėn. rengiamoje pasaulinėje parodoje „Expo 2012“.

 

Birželis

Baigsis VRK pirmininko Zenono Vaigausko kadencija. VRK jis vadovauja nuo 1994 m.

Rio de Žaneire vyks viršūnių susitikimas „+20“ – G-77.

Lenkija ir Ukraina taps Europos futbolo čempionato šeimininkėmis.

Prancūzija renka parlamentą, o Islandija – prezidentą.

Sukanka 25 metų nuo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju. Ta proga Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskelbė jo metais.

Tel Avive rengiamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas.

Helsinkyje prasideda Europos lengvosios atletikos čempionatas.

 

Liepa

Pasaulio krepšinio atrankos olimpiniame atrankos turnyre Venesueloje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tikisi laimėti kelialapį į Londoną.

Vasaros olimpinėse žaidynėse Londone Lietuvai turėtų atstovauti apie 50 sportininkų ir, kaip tikisi visa Lietuva, vyrų krepšinio rinktinė.

 

Lietuvoje vyks Europos jaunučių (iki 16 m.) krepšinio čempionatas.

 

Moksleivių dainų šventė vyks, jei biudžete tam atsiras pinigų.

 

 

Rugpjūtis

Tradiciškai po Londono olimpinių žaidynių uždarymo prasidės parolimpinės žaidynės.

Lietuvoje vyks Europos jaunių (iki 18 m.) krepšinio čempionatas.

 

Rugsėjis

JAV demokratai apsispręs dėl savo kandidato prezidento rinkimuose.

Vilniuje rinksis Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntuko užsienio reikalų ministrai.

Elektrėnuose bus baigtas Lietuvos elektrinės 9-asis modernus blokas.

Mūšio prie Mėlynųjų vandenų, kai buvo sumuštos Aukso ordos pajėgos ir tuo iš esmės baigėsi Aukso ordos era Rytų Europoje, 650 metų sukakties proga vyks renginiai Lietuvoje ir Ukrainoje.

 

Spalis

Lietuva rinks Seimą. Pergalė prognozuojama centro kairės politinėms jėgoms.

Prieš 20 metų referendumu priima Lietuvos Konstitucija.

Baigsis Tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno kadencija. LTOK jis vadovavo nuo 1988 m.

Baigiasi STT vadovo Žimanto Pacevičiaus kadencija.

Sukanka 150 metų, kai gimė poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Ta proga Seimas 2012-uosius paskelbė Maironio metais.

Lietuva pagaliau pereina prie skaitmeninės televizijos. Analoginę TV kaimynai latviai ir estai išjungė 2010 m.

Prieš 20 metų pradėjo funkcionuoti laikinieji pinigai – bendrieji talonai.

Lietuvoje vyks Europos dviračių treko čempionatas.

 

Lapkritis

JAV prezidento rinkimai: Barackui Obamai perrinkimas negresia.

 

Gruodis

Bus patvirtinta Trejeto pirmininkavimo ES Tarybai programa 18-ai mėnesių, kai pirmininkaus Airija, Lietuva ir Graikija.

Rusija renka parlamentą.

Baigiasi Kioto sutarties galiojimas – nelieka tarptautinio susitarimo dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo.

Baiginėjamas rengti Lietuvos 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijos projektas.

Gruodžio 21 d. baigiasi Majų kalendorius, kas esą reiškia pasaulio pabaigą, tačiau mokslininkai tikina, kad dėl pranašystės išsipildymo kilo problemų.

Mokslininkai žada, kad 2012-aisiais masiniai neramumai apims visą pasaulį, o protestai sudrebins net šalis, niekada neturėjusias “protestų kultūros”.

 

Naujuosius metus Vakarų šalių gyventojai pasitiko ne vien džiaugsmingais šūksniais ir šventiniais fejerverkais. Daugelyje šalių net ir naujametę naktį tęsėsi jau pernai prasidėję protestai, o jų organizatoriai žadėjo, kad šiais metais pasaulyje protestuos rekordinis skaičius pasaulio gyventojų.

Jau šį mėnesį JAV sostinėje Vašingtone planuojamas didžiausias istorijoje protestas, jame ketina dalyvauti milijonas amerikiečių. Baltųjų rūmų aikštę sausio 17-ąją planuojama paversti palapinių miestu, kuriame apsigyvens amerikiečiai iš Niujorko, Los Andželo, Ouklando ir daugybės kitų Amerikos miestų. Be to, judėjimo “Okupuok Volstritą” iniciatoriai tikina, kad pernai spalio 9 d. prasidėjęs, o gruodį dar didesnį pagreitį įgavęs judėjimas netrukus pasieks kulminaciją ir apims jau ne tik 82 valstybes kaip pernai, bet taps visos planetos gyventojų sukilimu prieš turtinę nelygybę.

 

Europą drebina euro krizė

Protestų banga žadama ir skolų nustekentoje Europoje, kurios gyventojų kantrybė galutinai gali trūkti, jei šiemet išsipildytų juodasis scenarijus – subyrėtų euro zona, prasidėtų bankų sektoriaus griūtis. Štai pernai gruodžio viduryje Didžiosios Britanijos ambasadų darbuotojai visame Senajame žemyne sulaukė savo šalies vyriausybės raginimų parengti atsarginius planus, kaip apsaugoti užsienio šalyse gyvenančius britus tuo atveju, jei žlugtų euras, o Europoje prasidėtų masinės riaušės. Ambasadoms išplatintame dokumente raginama numatyti veiksmų planą, jei visoje Europoje nebeveiktų bankomatai, kiltų socialiniai neramumai ir galimas smurto protrūkis.

Apie Europoje šiemet kilsiančią protestų bangą perspėja ir dėl čia dislokuotų amerikiečių karių nerimaujantys JAV pareigūnai. Ne taip seniai aukštas JAV karinių pajėgų generolas Martinas Dempsey pareiškė abejojąs, kad Europoje šiemet pavyks išlaikyti euro zonos stabilumą, ir perspėjo, jog tai gali turėti neprognozuojamų pasekmių Europoje dislokuotoms JAV karinėms pajėgoms, kurias sudaro daugiau nei 80 tūkst. karių ir 20 tūkst. civilių darbuotojų.

Ekonominio ir politinio nepasitenkinimo kokteilis protestams itin palankus ir Rusijoje, kurią praėjusių metų pabaigoje jau sudrebino didžiausi per pastaruosius dvidešimt metų kilę gyventojų maištai, išprovokuoti gruodį vykusių Dūmos rinkimų. Politologų nuomone, ne ką mažesnė protestų tikimybė bus ir kovą, kai šalyje vyks prezidento rinkimai.

“Galima neabejoti, kad Rusijoje prezidento rinkimus laimės Vladimiras Putinas ir kad didelė dalis gyventojų, protestavusių po pernai iškovotos “Vieningosios Rusijos” pergalės Dūmoje, vėl išeis į gatves”, – prognozuoja “The Moscow Times” analitikai. Pridurkime, kad Rusijoje brangs maistas, degalai, svyruos rublio kursas, o bankų sektoriui kils vis didesnė bankrotų grėsmė. Protestuoti rusus gali paskatinti ir masinis investuotojų traukimasis, reiškiantis ir neišvengiamą visos ekonomikos traukimąsi.

Protestai prognozuojami ir Artimuosiuose Rytuose, kitose Azijos, taip pat Afrikos šalyse – ypač ten, kur ką tik įvyko arba netrukus gali įvykti revoliucijos. Praėjusius metus protestais užbaigė, o šiuos pradėjo Sirija, Egiptas, Alžyras, Iranas ir kitos valstybės, kuriose protestuoti gyventojus skatina ir nepasitenkinimas diktatoriais arba juos pakeitusiais radikaliai nusiteikusiais politikos naujokais, ir kylančios maisto kainos bei didėjanti socialinė atskirtis.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.