Interneto vartotojai Jungtinėse Valstijose ir pasaulyje dažniausiai šiais metais lankėsi JAV kompanijų „Google“ ir „Facebook“ tinklapiuose.

Kas mėnesį paieškos tarnybos ir socialinio tinklo paslaugomis Jungtinėse Valstijose vidutiniškai naudojamasi atitinkamai 153 tūkst. 441 ir 137 tūkst. 664 kartus. Šiuos duomenis ketvirtadienį skelbia tyrimų kompanija „Nielsen Report“, tirianti informacinių technologijų ir visų žiniasklaidos rūšių, įskaitant ir elektroninę, rinką.

Į pirmąjį „Nielsen Report“ sudarytą dešimtuką įėjo ir tinklapiai „Yahoo“ (130 tūkst. 121 apsilankymas per mėnesį), MCN (115 tūkst. 890), „YouTube“ (106 tūkst. 692), „Microsoft“ (83 tūkst. 691), „AOL Media Network“ (74 tūkst.. 633), „Wikipedia“ (62 tūkst. 097), „Apple“ (61 tūkst. 608) ir „Asksearch“ (60 tūkst. 552).

Svarbiausiais metų įvykiais pasaulyje premjeras Andrius Kubilius įvardija vadinamąjį Arabų pavasarį, Europos Sąjungos (ES) skolų krizę ir protestus Rusijoje po Dūmos rinkimų. Apie tai praneša BNS agentūra

„Pradėčiau nuo taip vadinamo Arabų pavasario, antruoju paminėčiau besitęsiančią ir sunkiai prognozuojamą euro zonos ir kartu visos Europos Sąjungos krizę. Trečiasis ženklus įvykis – paskutinių kelių savaičių įvykis, Rusijos prabudimas“, – interviu Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.

Arabų pavasariu yra vadinami protestai ir sukilimai arabų pasaulyje – revoliucijos Tunise, Egipte, valdžią nuvertęs pilietinis karas Libijoje, neramumai Bahreine, Sirijoje ir Jemene, demonstracijos Alžyre, Jordanijoje, Kuveite, Maroke, Irake, Omane. Šių protestų metu ypač išryškėjo socialinės žiniasklaidos vaidmuo.

Skolų krizė euro zonos šalyse privertė ES šalių vadovus tartis dėl glaudesnės fiskalinės sąjungos, kurioje galiotų griežtos taisyklės, o nedrausmingoms šalims būtų taikomos sankcijos.

Po gruodžio pradžioje Rusijoje vykusių Valstybės Dūmos rinkimų, kuriuos laimėjo premjero Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“, šalyje prasidėjo didelio masto protestai, kokių nebuvo nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Sausio 14 d.
Prasidėjo arabų pavasaris
Šiemet arabų pasaulį sukrėtė didžiuliai perversmai – po kruvinų protestų buvo nuversti arba nužudyti penki diktatoriai, o daugelyje vadinamąjį arabų pavasarį išgyvenusių valstybių išrinkta nauja, demokratiškesnė valdžia.
Sukilimų banga prasidėjo Tunise, kur sausio 14-ąją po kelis mėnesius trukusių kruvinų protestų griuvo pirmoji arabų šalių vyriausybė, o 23 metus šalį valdęs prezidentas Zine’as El Abidine’as Ben Ali spruko į Saudo Arabiją. Vasario 11 d. atsistatydino bei valdžią kariškiams perdavė ir Egipto prezidentas Hosni Mubarakas. Kovo viduryje nepaprastoji padėtis dėl protestų buvo įvesta Bahreine, o Libijoje prasidėjo karas, kurio metu taikos užtikrinimo misiją ėmėsi vykdyti NATO pajėgos. Libijos lyderis Muammaras Gaddafi buvo nužudytas spalio pabaigoje, sukilėliams šturmavus šalies sostinę Tripolį. Protestai išsiplėtė ir į kitas arabų šalis – Siriją, Alžyrą, Jemeną, Maroką.

Balandžio 29 d.
Įvyko karališkosios vestuvės
Balandžio pabaigoje Didžiojoje Britanijoje įvyko istorinėmis vadinamos princo Williamo ir jo išrinktosios Kate Middleton vestuvės. Iškilmingą Vestminsterio abatijoje, o vėliau Bakingamo rūmuose vykusią ceremoniją tiesiogiai per televizijas ir internetu stebėjo du milijardai žmonių visame pasaulyje. Londonas sulaukė tikro turistų antplūdžio. Skaičiuojama, kad Didžiosios Britanijos sostinėje per keturias “vestuvinio savaitgalio” dienas Londone buvo išleista 50 mln. svarų sterlingų daugiau nei įprasta, mat miestą aplankė 500 tūkst. svečių iš užsienio.
Ekspertai sako, kad kito tokio susidomėjimo Londonu teks palaukti daugiau nei metus, kai Londone vyks 2012 m. vasaros olimpinės žaidynės.

Gegužės 1 d.
Nužudytas Osama bin Ladenas
Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama gegužės 1 d. paskelbė, kad JAV kariai nužudė tarptautinio kovotojų tinklo “al Qaeda” lyderį Osamą bin Ladeną. Labiausiai ieškomas pasaulio teroristas buvo nukautas praėjus beveik dešimčiai metų po jo paieškos pradžios. Šis labiausiai pasaulyje ieškomas žmogus buvo nukautas per Pakistane vykdytą operaciją, bendradarbiaujant su Islamabadu.
Tačiau tiek O.bin Ladeno nužudymo detalės, tiek dėl jo mirties pasaulyje kilusi euforija sulaukia daug prieštaringų vertinimų, o amerikiečių pateikiama informacija radikaliai skiriasi nuo liudininkų pasakojimų ir Pakistano pareigūnų pateikiamų faktų. Pavyzdžiui, nors O. bin Ladenas kaltintas organizavęs Rugsėjo 11-osios išpuolius JAV ir prisidėjęs prie 3 tūkst. žmonių žūties, tačiau jis buvo nužudytas be teismo, o jo mirties aplinkybes iki šiol gaubia nemažai paslapčių.

Gegužės 16 d.
Prasidėjo didžiausia euro krizė
Visą pavasarį laikęsis gana neprastai, gegužę euras ėmė sparčiai silpti, o euro zonoje prabilta apie beviltišką skolų krizę. Suvokę, kad Portugalijai gresia nemokumas, o euro zonai – griūtis, gegužės 16-ąją ES lyderiai ryžosi šiai šaliai suteikti didžiulę paramą. Vėliau pakartotinės pagalbos prireikė Graikijai, o nemokumo grėsmė kilo ir Ispanijai, Italijai bei kitoms euro zonos valstybėms.
Po įvairių mėginimų gelbėti bendrą ES valiutą galiausiai ES politikai sutarė dėl naujos sutarties, kuria numatoma kur kas griežtesnė valstybių fiskalinė kontrolė ir ES institucijų įtakos stiprinimas. Šios priemonės, tikimasi, turėtų sustiprinti eurą, nuraminti iš euro zonos sprunkančius investuotojus ir palengvinti naštą skolų prislėgtoms valstybėms. Deja, kol kas euro vertė kitų valiutų atžvilgiu tebesmunka, o investicijos ir toliau traukiasi iš ES šalių.

Liepos 22 d.
A.Breivikas surengė neregėtas žudynes Norvegijoje
Nepakaltinamu paskelbtas ir kalėjimo bausmės greičiausiai išvengsiantis norvegas Andersas Beringas Breivikas liepą įvykdė kraupiausią Norvegijos istorijoje teroristinį išpuolį. Per jį žuvo 77 žmonės. Dauguma nužudytų žmonių buvo paaugliai, dalyvavę jaunimo vasaros stovykloje, organizuotoje valdančiosios Darbo partijos. Dar aštuoni žmonės anksčiau tą pačią dieną žuvo A.B.Breivikui susprogdinus galingą bombą Oslo vyriausybiniame kvartale.

Spalio 5 d.
Mirė Steve’as Jobsas
Šiemet netekome Silicio slėnio legendos Steve’o Jobso, kuris sukūrė brangiausiai pasaulyje vertinamą technologijų bendrovę “Apple”. 2010 m. “Apple” pajamos sudarė 65 mlrd. JAV dolerių, o bendrovės vertė rinkoje yra didesnė nei “Microsoft” bei “Dell” kartu sudėjus ir sudaro 348,8 mlrd. dolerių.
Visa tai – S.Jobso nuopelnas. Jis buvo vadinamas talentingiausiu pasaulio verslininku, apdovanotu ne tik gebėjimu generuoti didžiules pajamas, bet ir nepralenkiamu technologijų elegancijos pojūčiu. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad kompiuteriai yra gerokai daugiau, nei vien technologijų fanatikų žaisliukas ar darbo įrankis.
Beje, medikai įsitikinę, kad S.Jobsas būtų galėjęs gyventi dar daugelį metų, jei būtų sutikęs gydytis 2004-aisiais jam diagnozuotą kasos vėžį. Tačiau budizmą išpažįstantis kompiuterių genijus atsisakė tradicinės medicinos ir mirė sulaukęs 56 metų.

Gruodžio 15 d.
Baigėsi karas Irake
JAV oficialiai paskelbė apie karo Irake pabaigą
JAV kariuomenės kontingentas demokratiniu būdu išrinktai Irako vadovybei perdavė paskutinę savo karinę bazę Irake, o gruodžio 15 d. oficialiai baigėsi beveik devynerius metus trukusi ir dabar labai kritikuojama amerikiečių karių misija Irake.
Mat 2003 m. prasidėjusi “sukrėtimo ir šiurpo” kampanija, skirta diktatoriui Saddamui Husseinui nuversti, turėjo baigtis per kelis mėnesius, tačiau JAV pajėgos šioje šalyje užsibuvo beveik dešimtmetį. Per tą laiką žuvo daugiau kaip 100 tūkst. irakiečių ir tūkstančiai NATO karių. Be to, JAV išlaidas karui Irake, įskaičiuojant ir išlaidas stabilumui palaikyti po kariuomenės išvedimo, ekspertai vertina nuo 4 iki 6 trln. JAV dolerių, o juk prieš prasidedant karui Irake JAV gynybos departamentas galimas išlaidas buvo įvertinęs 50–80 mlrd. dolerių.

Gruodžio 17 d.
Mirė Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas
Būdamas 69 metų nuo širdies smūgio mirė Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas.
Beje, lyderio laidotuvės bus surengtos gruodžio 28 d. Pchenjane, bet jokios užsienio delegacijos pakviestos nebus. Lyderio palaikai pašarvoti Kumsusano rūmuose, kuriuose taip pat laikomi balzamuoti 1994-aisiais mirusio jo tėvo ir šalies įkūrėjo Kim Il Sungo palaikai.
Kim Jong Ilo mirtis įstūmė skurdžią, bet branduolinį ginklą turinčią valstybę į nežinią dėl valdžios, nors beveik neabejojama, kad naujuoju lyderiu taps jo jauniausias sūnus ir tiesioginis įpėdinis Kim Jong Unas. Tačiau dinastijos tęstinumas reiškia, kad Šiaurės Korėjoje ir toliau nebus sprendžiama nei branduolinio ginklo, nei gyventojų bado problema. Nors šalies politiniai lyderiai maudosi prabangoje ir negaili pinigų branduolinių ginklų kūrimo programai, Jungtinių Tautų vaikų fondas nurodo, kad trečdalis vaikų šioje šalyje gyvena pusbadžiu.

Neverta laukti pasakų stebuklo, geriau jį susikurkime patys.

Štai ir vėl metai verčia paskutinius lapus, vėl artėja Kalėdos ir ima sklisti įprastos mįslingos kalbos apie stebuklingąją naktį prabylančius gyvūnus, mūsų Žemę užplūstančius nykštukus ir fėjas bei kitus pasakų herojus… Nusiteikiau visai romantiškai, tačiau nejučia akis užkliuvo už pastaruoju metu interneto platybėse „plaukiojančio“ visai neromantiško klausimo: „Ko galima tikėtis iš vaikų, jei Tarzanas vaikščiodavo pusiau nuogas, Pelenė grįždavo po vidurnakčio, Pinokis nuolat meluodavo, Aladinas buvo vagių karalius, Žmogus-šikšnosparnis vairuodavo automobilį 200 km/h greičiu, Miegančioji Gražuolė buvo tinginė, o Snieguolė gyveno su septyniais vyrukais?“ Štai ir visa pasakų idilė išgaravo lyg nebuvusi.
Ir iš tikrųjų, kaip gali nusiteikti pasakų stebuklo paieškoms, jei šis klausimas, kad ir koks linksmas būtų, verčia pagalvoti: o ką gi iš tikrųjų mūsų vaikams ir mums patiems tos pasakos pasakoja? Tik nekaltinkit manęs, kad imu kabinėtis ir ieškoti nebūtų dalykų. Nepamirškite, kad vaikai labai gudrūs ir dar intuiciją gerą turi. Tuo jie už mus gerokai protingesni ir įžvelgia tai, ką savo kabinetuose bando įžvelgti ir psichoanalitikai, tai yra viską, kas parašyta tarp eilučių. O gal pabandykim į mano pasakojimą pažvelgti tiesiog su humoru – jis daug ką išsprendžia.
Pradėjau vartyti savo atminties lapus, bandydamas atgaivinti seniai girdėtas pasakas ir atrasti tą gražųjį pradą, kuris padėtų sugriauti visas jau minėtų pasakų herojų išdaigas ir už jų slypinčias vaikų protą atakuojančias baisybes. Na, ir kas, kad Tarzanas vaikščiojo nuogas, bet jis juk su žvėreliais draugavo… Arba kodėl reikia nerimauti, kad Miegančioji Gražuolė tiek laiko miegojo – ji juk savojo princo laukė…
Bet ir vėl mintis išdavikė prasprūdo pro sąmonės filtrą ir pašnibždėjo ne tokį jau gėrį nešantį atsakymą. Miegančiosios Gražuolės istorija mus pamoko, kad nėra jokio reikalo pernelyg stengtis, kuriant mielą ryšį su kitu žmogumi, geriau nieko neveikiant laukti stebuklingo princo, kuris atvažiuos sidabriniu mersedesu ir atliks visas pareigas. O Miegančiajai Gražuolei tereikės surinkti tokios santuokos vaisius. Štai ir pirmieji pamokymai, kaip mergaitei reikia įžengti į moterų pasaulį.
Ir tai dar ne viskas. Jei kartais tas princas nepasirodo, galima pabandyti jį susirasti. Tereikia truputį pasistengti, bet prieš tai tiesiog būtina atsiversti „Raudonkepuraitę“. Ten instrukcija gana aiški. Reikia tinkamai apsirengti – kad vyrai dėmesį atkreiptų – ir pabandyti nuvilioti kurį iš jų į pasakų trobelę, kurioje laukia ne tik naivi močiutė, bet užsuka ir medžiotojai. Kad „vilkui“ paskui dingtų noras nuo Raudonkepuraitės pabėgti.
Na, su mergaitėmis kaip ir viskas aišku. O ką skaito berniukai? Ką jiems pataria pasakų knygos? Atsiverčiu ir tuoj pat randu. H.K.Andersenas, „Sniego karalienė“. Nieko ypatinga, bet paprasta ir pamokoma: visuomet yra dvi moterys, tarp kurių galima rinktis, – jaunesnė ir senesnė. Jei viena nesukuria gero gyvenimo, galima rinktis kitą.
Na, gerai, sutinku, kad tai ne mums. Mes, lietuviai, turime daug gražesnių istorijų apie apšerkšnijusią žiemą ir senelės pasaką, apie trečią brolį Joną. Jokių gyvenimo instrukcijų ir baisybių čia nerasi. Bet ar tikrai?
Atsiverčiu vieną iš leidinio „Gražiausios lietuviškos pasakos“. Apie Mildutę. Dieve, liūdesys nuo pirmos eilutės. Kaip, beje, ir daugelyje kitų lietuviškų pasakų. Visur sukasi pamotės, kurios tik ir trokšta su nekaltomis mergaitėmis susidoroti. Mildutei dar neblogai pasisekė – ten ragana tik kiškeliui laužė vieną kojelę po kitos, o paskui ir sprandelį nusuko. O Sigutė pati į žarijų duobę įviliota buvo ir pelenais virto. Gyva! Štai ir romantika… Gerai, kad ten raganą nubaudė, užtat kaip… Žirgui liepta nešti ją tol, kol smegenys bus ištaškytos po laukus! O kai dar kažkurioj pasakoj ragana pagrasino podukrai akeles išbadyti, ar gaidelis vištytei akeles išmušė, nes medis jo kelnytes suplėšė (be galo rimta priežastis akelėms išmušti!), tai ir visai svaigus stebuklo laukimas išgaravo.
Bet gal tai tik pavienės pasakos? Juk mes turime tikrai didingų, kurios mums gilesnių pėdsakų paliko. Pavyzdžiui, apie pasiaukojamą Eglės meilę Žilvinui… Oi, ar tik nebūsiu ir vėl suklydęs? Ką gi, pažiūrėkime. Paprasta kaimo mergaitė Eglė nueina išsimaudyti, bet kol ji nuoga smaginasi vandenyje, į jos marškinių rankovę įšliaužia žaltys… Kad nešiurpinčiau skaitytojo psichoanalitikų teorijomis apie vyriškus gyvates primenančius simbolius bei moteriškas genitalijas menančias rankoves bei visokius iš to plaukiančius „įšliaužimus“ ar „įsiskverbimus“, geriau pakalbėsiu kitaip. Pasirodo, bet kuri mergaitė gali suprasti, kad visi vyrai – gyvatės (nežinau, ar geriau nei kiaulės), kurios tik ir laukia, kada galės įlįsti į jų apatinius drabužius.
Toliau dar gražiau. Eglė apsigyvena pas žaltį, kuris, pasirodo, visai ir nieko… Bet namai ją traukia, todėl prašo Žilvino, kad tėvų aplankyti išleistų. Bet šis nepėsčias, tuoj pinkles paspendžia: sunešiok metalines kurpaites, suverpk nesusiverpiantį kuodelį. Tikra manipuliacijų mokykla. Bet ir Eglė neblogai jos pamokas žino. Tereikia surasti „korumpuotą“ bobutę ar kokią burtininkę, o ši jau patars, kaip žaltį apsukti. Žodžiu, šeimoje sukis kaip išmanydamas, kad tik vyrą ar žmoną apgautum.
Gerai, Eglė pareina namo, bet jos broliai nemano, kad jai verta namus vėl palikti. Todėl sugalvoja gerą būdą, kaip su svainiu susidoroti. Tereikia gerai vaikams įkrėsti ir jie parodys silpnąsias Žilvino vietas. Jėga laimi! O su nepatinkančiais giminaičiais ar šiaip žmonėmis kalba viena – dalgiais užkapoti!
Pabaiga apvainikuoja visą istoriją. Eglė pasielgia tiesiog lietuviškai. Už bausmę ji nusprendžia sunaikinti save ir savo vaikus! Tebus jie medžiai… Duok Dieve, kad tik šaltomis širdimis ir kietomis kaktomis lyg ąžuolai, beržai ar uosiai, – o ko po tėvo nužudymo iš vaiko tikėtis? Bent jau gyvus paliktų. Bet pasaka leidžia mums patiems spręsti, ar gyvi bus tie vaikai, ar mirę… O savo dukrelei Eglė nepalieka jokio apsisprendimo. Jei ji ir gyvens, tai visą gyvenimą drebės iš gėdos ir nevilties… Atrodo, kad neblogą motinystės mokyklą baigia kiekviena šią pasaką skaitanti mergaitė.
Liūdnas tas mūsų pasakų pasaulis. Ir ne visada gražių dalykų iš jų išmokstam. Gal mes todėl ir tokie pikti, kad nuo vaikystės priešus dalgiais užkapojam, jų smegenis po laukus ištaškom, akeles dėl suplėšytų kelnyčių badom ar vaikus medžiais gyventi prakeikiam? Tai ir manau, kad neverta laukti jų stebuklo. Jį galime susikurti patys, nes tik nuo mūsų priklauso, ar mes ir mums artimi žmonės skaitys mūsų gerumo pasaką, ar turės ilgėtis jos ir laukti ateinančios iš Niekados šalies…

Rugsėjį Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija paskelbė, kad didmeninės grūdų ir mėsos kainos viršijo visų laikų rekordus.

Pasitvirtino metų pradžioje Jungtinių Tautų Organizacijos išsakytas perspėjimas, kad artimiausiu metu pasaulis ir vėl gali susidurti su dideliu maisto kainų šuoliu. Tai jau antras kartas per pastaruosius ketverius metus – 2008-aisiais smarkiai padidėjusios maisto kainos sukėlė neramumų bangą, kuri nusirito per daugiau nei 30 besivystančių Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos valstybių. Vasaros pradžioje dėl kainų šuolio susirūpinimą išreiškė Pasaulio banko prezidentas Robertas Zoellickas, be to, maisto trūkumas tam tikrose pasaulio šalyse ir dėl to kylančios kainos įgauna vis didesnę svarbą šiųmetiniuose Didžiojo dvidešimtuko (G-20) lyderių susitikimuose. „Kylančios maisto kainos tampa rimta grėsme pasaulio ekonomikos augimui ir socialiniam stabilumui“, – perspėja R.Zoellickas.

Naujosios Anglijos sudėtingų sistemų instituto atliktame tyrime teigiama, kad egzistuoja tam tikra koreliacija tarp maisto kainų didėjimo ir socialinių neramumų. Mokslininkų tvirtinimu, maisto kainoms pasiekus tam tikrą lygį, vargingesnių valstybių piliečiai pradeda šiek tiek kitaip žiūrėti į savo šalių vadovus ir stipriai padidėja maišto rizika. Tyrimo išvadose pateikiama hipotezė, kad „Arabų pavasario“ protestus sukėlė ne tiek laisvės troškimas, kiek 2010-ųjų pabaigoje padidėjusios maisto kainos.

Šiandien pasaulyje gyvena jau daugiau nei 7 mlrd. žmonių, iš kurių vienas milijardas (tai prilygsta visos Indijos populiacijai) badauja. Atsižvelgiant į dabartinį pasaulio populiacijos didėjimą, tikimasi, kad 2050 m. Žemėje gyvens apie 9 mlrd. žmonių. Tad jei padėtis žemės ūkyje keisis pernelyg lėtai, pasaulyje turėsime dar du milijardus badaujančiųjų. Turint omenyje, kad alkani žmonės yra linkę kelti neramumus, ateityje galime laukti visai neramių laikų.

Nors mes savo parduotuvėse kasdien pastebime šiek tiek pakilusias maisto produktų kainas, šis reiškinys kol kas nekelia didelio susirūpinimo – turtinguose Vakaruose didesnė bėda yra žmonių nutukimas ar maisto švaistymas. Beje, pastaruosius keletą metų Vakarų televizijose ypač išpopuliarėjo įvairiausi kulinariniai šou. Vertėtų prisiminti, jog garsus Romos imperijos istorikas Titas Livijus yra rašęs apie tai, kad imperija pradeda byrėti, kai virėjai tampa įžymybėmis.

Tad kyla klausimas, kodėl maistas brangsta, jei kasdien vis daugiau teritorijų panaudojama žemės ūkiui, kuriami nauji tręšimo būdai, o tobulėjantis genetikos mokslas žengia septynmyliais žingsniais.

Grūdai degalams ir kiaulėms, tik ne duonai

Maisto brangimo priežastys labai įvairios, tačiau dažniausiai dėmesys atkreipiamas į trumpalaikius reiškinius, pavyzdžiui, stichines nelaimes, sumažinančias derlių, – sausras, potvynius, gaisrus. Žinoma, šios priežastys daro momentinę įtaką maisto kainoms, tačiau nuolatinis jų kilimas priklauso nuo ilgalaikių veiksnių.

Štai, pavyzdžiui, britų mokslininkas Yaneeras Bar-Yamas teigia, kad vienas jų yra ekologiškų degalų – bioetanolio gamybos skatinimas. Tyrimo metu Y.Bar-Yamas pastebėjo glaudų ryšį tarp pagaminamo bioetanolio kiekio ir maisto kainų kilimo.

Šios rūšies degalų gamyba prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje – kaip graži svajonė sumažinti žmonijos priklausomybę nuo iškastinio kuro ir išnaudoti mažiau derlingas žemes. Tačiau ilgainiui ji virto tikru košmaru: šiandien daugiau nei trečdalis visų JAV užauginamų grūdų virsta ne duona, o degalais. Kylančios naftos kainos bei stiprūs šio verslo lobistai žaliavos biodegalams auginimą pavertė ypač patrauklia ūkininkavimo forma. Nuo 2004 m. pasaulinė bioetanolio gamyba padidėjo net tris kartus ir šie tempai nežada mažėti. Pavyzdžiui, ES, Japonija ir Brazilija yra nusistačiusios tikslą, kad iki 2020 m. biodegalai sudarytų 10 proc. visų transportui skirtų degalų.

Kita kainų kilimo priežastis yra besivystančių valstybių gyventojų maisto raciono kaita – pagerėjus gyvenimo lygiui, žmonės valgo vis daugiau mėsos. Tačiau mėsos kilogramui užauginti vidutiniškai reikia sunaudoti apie šešis kilogramus grūdų. Dėl tokios proporcijos, pasak Oksfordo universiteto ekonomikos profesoriaus Paulo Collier, net ir nežymus pasaulio gyventojų pajamų padidėjimas priverčia maisto kainas šauti aukštyn – tam kelią užkirsti galima tik smarkiai padidinus užauginamo maisto kiekį.“

Su šia problema pastaruoju metu susidūrė Kinija – vidurinio sluoksnio jos gyventojai kasmet suvalgo vis daugiau kiaulienos, o oficialusis Pekinas nori išlaikyti mažas mėsos kainas. Dėl šios priežasties 2007 m. Kinijos valdžia netgi įsteigė slaptą „strateginį kiaulienos rezervą“ – šiandien Kinijoje auginama daugiau nei 660 mln. kiaulių. Tokia banda suėda didžiulius kiekius kukurūzų ir sojų pupelių – tiek Kinija pati negali užsiauginti, todėl jai tenka importuoti šią žaliavą iš Brazilijos, Argentinos ir JAV. Vien pernai Kinija importavo 50 mln. tonų sojų pupelių bei 1,5 mln. tonų kukurūzų. JAV žemės ūkio departamentas prognozuoja, kad 2020 m. šie kiekiai padidės pusantro karto.

Kinija ne tik importuoja grūdus, bet ir nuomojasi šimtus tūkstančių hektarų dirbamos žemės kitose valstybėse, pavyzdžiui, toje pačioje Argentinoje ar Brazilijoje. Aktyvus Kinijos ūkininkavimas kitose valstybėse bei importas jau spėjo sulaukti neigiamos reakcijos Pietų Amerikoje: Brazilijoje priimti įstatymai, ribojantys galimybes užsieniečiams įsigyti žemės. Be to, tiek Argentina, tiek Brazilija pradėjo riboti savo grūdų eksportą didžiuliais mokesčiais, kurie savo ruožtu dar labiau kelia grūdų paklausą ir kainą tarptautinėse biržose.

Tuo tarpu turtingesnės valstybės subsidijuoja savo ūkininkų pagaminamą produkciją ir taiko didelius importo muitus įvežamam maistui iš vargingesnių šalių. Ilgainiui dėl tokių prekybinių barjerų bei krintančios JAV dolerio vertės biržose vis dažniau spekuliuojama ateities sandoriais (angl. futures), kurie savo ruožtu kelia šiandienines grūdų kainas.

Žinoma, kai kalbama apie maisto brangimą, vertėtų prisiminti, kad labai daug lemia ir klimato pokyčiai, kurie kyla dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų didėjimo atmosferoje. Žemės ūkis atsakingas už nemažą dalį šių dujų gamybos. Ironiška, tačiau ūkininkai labiausiai ir nukenčia nuo šylančios Žemės atmosferos. „Temperatūros padidėjimas vienu laipsniu gaunamus grūdų derlius vidutiniškai sumažina 10 proc.“ – perspėja Vašingtone įsikūrusios aplinkosaugos organizacijos „Earth Policy Institute“ direktorius Lesteris Brownas.

Tačiau bene opiausia problema, su kuria jau susiduria žemės ūkis, – laukams drėkinti reikalingo vandens trūkumas. Pasak bendrovės „Nestle“ vadovo Peterio Brabeko, norint, kad nesektų vandens telkiniai, kasmet žmonija galėtų sunaudoti apie 4200 kubinių kilometrų vandens. Tačiau šiandien mes sunaudojame apie 4500 kubinių kilometrų, iš kurių 70 proc. tenka žemės ūkio sąnaudoms. Didieji gėlo vandens telkiniai pradėjo sekti – jau šiais metais rimtas trūkumas jaučiamas Indijoje, Kinijoje, Artimuosiuose Rytuose. Be to, kai kurios didžiulės upės, dėl drėkinimui naudojamo jų vandens, nebepasiekia jūros – toks likimas ištiko Koloradą, Indą ar Mario-Darlingo upę Australijoje.

Žalioji revoliucija tęsiasi

Bet kokias kainas efektyviausiai sumažina padidėjusi pasiūla – todėl, atrodytų, paprasčiausia būtų padidinti pasėlių plotus bei iš vieno hektaro gaunamą grūdų derlių.

Deja, laisvų žemės plotų liko labai nedaug – mažiau nei pusė milijardo hektarų (dabar dirbama žemė planetoje užima apie 1,5 mlrd. ha). Deja, tai nereiškia, kad panaudojus šiuos plotus maisto produkciją pavyktų padidinti trečdaliu, mat dalis šios laisvos žemės negali būti dirbama dėl ekologinių priežasčių arba yra nederlinga.

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjo vadinamoji žalioji revoliucija – didžiulio proveržio žemės ūkyje laikotarpis. Tuo metu buvo ypač daug nuveikta išvedant naujas grūdinių kultūrų veisles – jos pasisavina daugiau vandens bei trašų ir visą energiją skiria sėkloms brandinti. Dėl šios priežasties per pastaruosius 40 metų vidutinis derlius padidėjo 150 proc. „Deja, per ateinančius 40 metų pasiekti net ir perpus mažesnį šuolį bus daug sunkiau“, – perspėja Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovas Kostas Stamoulis. Kai kurie specialistai baiminasi, kad augaluose pasiekta ta riba, kai nebeįmanoma priversti jų užderėti dar gausiau.

Vis dėlto svarbu paminėti, kad žaliosios revoliucijos vaisiais iki šiol daugiausiai naudojosi tik Vakarų šalys, o besivystančios valstybės juos pradėjo diegti tik prieš gerą dešimtmetį – pradėti auginti naujų patobulintų rūšių augalai, vis dažniau naudojamos trąšos, herbicidai ar pesticidai. Štai nuo 2008 m. pirmą kartą per 50 metų istoriją Afrikoje pradėjo didėti užauginamo maisto vienam gyventojui kiekis, o Ruanda ir Malavis maistą netgi pradėjo eksportuoti. Dar vienas įkvepiantis pavyzdys yra Vietnamas – ši valstybė iš didžiausios ryžių importuotojos tapo antra pasaulyje šių grūdų eksportuotoja.

Tad kol Vakarai rūpinasi ekologiniais ūkininkavimo būdais bei draudimais kovoja su genetiškai modifikuotų augalų ir gyvulių auginimu, besivystančios pasaulio šalys tik šiandien pradeda naudoti trąšas ir pesticidus. Galbūt pagaliau trečiojo pasaulio gyventojai užsiaugins pakankamai maisto ir badas bent kuriam laikui nebebus viena svarbiausių žmonijos problemų – gal jis nekamuos daugiau nei milijardo gyventojų.

Mesti gerai atlyginamą darbą, palikti namus ir pusmečiui ar metams išvykti pasibastyti po pasaulį ryžtasi nedaugelis. Tačiau nė vienas pasirinkęs tokį keliavimo būdą nesigaili, nes grįžo ne tik pailsėjęs nuo kasdienės rutinos, bet ir pakeitęs požiūrį į aplinką, darbą, save.

Vieni ryžtasi tokiai avantiūrai, kad įgyvendintų svajonę aplankyti tolimas šalis ir galėtų patikusioje vietoje būti tiek, kiek norisi. Kitiems tai – pretekstas mesti įgrisusį darbą, pabėgti nuo kasdienybės, o grįžus nerti į naują veiklą. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai ilgai svarstė prieš nuspręsdami išvykti į pusmečio ar ilgesnę kelionę, tačiau tikina, kad buvo verta atsisakyti net perspektyvios karjeros. O padaryta pertrauka darbe išėjo tik į gera, mat visi iš tokių klajonių parsivežė ne tik nepamirštamų įspūdžių, bet ir verslo idėjų, grįžo patobulėję, brandesni.
Štai Laimona Vaškelaitytė kartu su draugu Martynu Staskevičiumi po Aziją keliavo net pusantrų metų. Kad įgyvendintų savo svajonę, abu metė gerai mokamus darbus, pardavė butą, kelionei išleido apie 50 tūkst. Lt, tačiau dėl to nė kiek nesigaili. Keliaudami po Pietų Kiniją, Makao, Honkongą, Tailandą, Laosą, Kambodžą, Vietnamą, Šri Lanką, Malaiziją, Filipinus, Singapūrą, jie suprato, koks nedidelis yra pasaulis. Taip pat įgijo pasitikėjimo, turėjo laiko įsiklausyti į save ir suprasti, kuo nori užsiimti. Tad grįžę Vilniuje atidarė nedidelę gurmaniškų produktų bei dovanų parduotuvėlę, ir darbas iki šiol jiems – vienas malonumas.
Kita pora – Eugenija Saženytė ir Robertas Kunigėnas, keturis mėnesius keliavę aplink pasaulį, taip pat nesijaučia veltui iššvaistę laiko. Robertas, prieš kelionę metęs programuotojo darbą, į jį nebegrįžo ir kartu su Eugenija bei dviem draugais pradėjo savo verslą.

Nė vieno pikto ir nelaimingo žmogaus

34-erių metų Eugenijai ir jos bendraamžiui vyrui Robertui mintis leistis į kelionę aplink pasaulį kilo pradėjus svarstyti apie atostogas Naujojoje Zelandijoje. „Pradėję galvoti apie kelionę į šią šalį nusprendėm, kad taip toli vykti dviem savaitėms neapsimoka, nes nespėsim visko apžiūrėti, o pinigų išleisim daug. Norint ilgiau pabūti reikia mesti darbus, o jeigu jau mesim, tai galima pakeliauti ir kelis mėnesius“, – idėjos pakeliauti po pasaulį gimimą prisimena E.Saženytė.
Nusprendę įgyvendinti savo mintį, vilniečiai taupė pinigus, dėliojo maršrutą ir po metų leidosi į kelionę: iš Londono nuskrido į Singapūrą, ten praleido penkias dienas, tada per Australiją lėktuvu pasiekė Naująją Zelandiją. Po šią šalį keliavo 50 dienų, paskui aplankė Taitį, Velykų salas, Čilę, mėnesiui apsistojo Bolivijoje, tada – Peru.
Kelionės aplink pasaulį bilietus Eugenija ir Robertas nusipirko vienoje Didžiosios Britanijos kelionių agentūroje. „Su vienu lėktuvo bilietu, kuris kainuoja apie aštuonis tūkstančius litų, skrendi pagal pasirinktą maršrutą. Kur nori, gali pasilikti ilgiau, tik svarbu, kad visada skirstum į priekį arba įveiktum tam tikrą skaičių kilometrų. Be to, persėdimai turi būti iš anksto suplanuotuose oro uostuose“, – atskleidžia Eugenija.
Šalis, kurias nori aplankyti, keliautojai buvo numatę iš anksto, o ką ten veiks, spręsdavo vietoje. Pagrindinis jų tikslas buvo kuo daugiau pamatyti įspūdingiausių gamtos vietų, taip pat pabendrauti su vietos gyventojais, pajusti, kaip jie gyvena.
Naujojoje Zelandijoje Eugeniją ir Robertą labiausiai stebino tai, kad ten net link mažiausio kriokliuko, esančio retai turistų lankomose vietose, veda nuorodos. O norint pasigrožėti net ir miško vaizdais, nuo kalno atsiveriančia panorama, tenka susimokėti. „Tai šiek tiek erzino, tačiau Naujosios Zelandijos gamta nuostabi ir labai skirtinga. Pavyzdžiui, eini per mišką, kurio medžiai nuo viršaus iki apačios apsamanoję ar apkerpėję, paskui užlipi ant kalno ir atsiveria vaizdas į vandenyną arba į slėnį, kurio viduryje kalnas, o aplink jį teka upė. Taityje taip pat daug įspūdingų vietų, vaizdai lyg iš atviruko. Gali visą dieną tiesiog sėdėti vienoje vietoje, žiūrėti, ir neatsibos“, – įspūdžiais dalijasi E.Saženytė.
Bolivijoje ir Peru keliautojus labiausiai sužavėjo žmonės, kurie gyvena labai skurdžiai, tačiau visada šypsosi, nes moka džiaugtis tuo, ką turi. „Šiose šalyse nesutikome nė vieno pikto ar nelaimingo žmogaus. Nors gyvena labai varganai, tačiau beveik kiekvieną savaitgalį visas miestas ką nors švenčia, vyksta paradai su muzika, dainomis. Naujosios Zelandijos gyventojai taip pat labiau atsipalaidavę nei europiečiai, dirba be streso ir niekada – jokių viršvalandžių“, – pasakoja moteris.

Pusantrų metų – laikas tik sau

Eugenija ir Robertas visus keturis mėnesius intensyviai keliavo, kad daugiau pamatytų, nuomodavosi dviračius, automobilius, keliavo ir autobusais, lipo į kalnus. O Laimona ir Martynas po Aziją keliavo neskubėdami ir kiekvienoje vietoje būdavo tiek, kiek norėjo. Kai pajusdavo, kad vėl norisi krautis kuprinę ir ieškoti naujų potyrių, taip ir padarydavo. Tačiau keliautojus šiek tiek varžė vizos reikalavimai. Štai Tailande, kuriame praleido keturis mėnesius, būtų pasilikę dar ilgiau, bet baigėsi vizos galiojimo laikas. „Ten, kur apsistodavome ilgesniam laikui, ne tik apžiūrėdavome visas apylinkes, bet ir daug laiko skirdavom sau – mokėmės jogos pratimų, skaitydavom knygas, bendraudavom su vietiniais“, – prisimena Laimona. Toks ir buvęs jų kelionės tikslas.
Mintys, kad būtų nuostabu keliauti metus ar ilgiau, Laimoną ir Martyną apnikdavo visuomet, kai reikėdavo po įprastinių dviejų savaičių atostogų traukti atgalios. Jie vis pasvajodavo, kaip būtų gera, jei atradus tikrai nuostabią vietą niekur nereikėtų skubėti ir būtų galima ja tiesiog mėgautis tiek, kiek širdis geidžia. Šią idėją vilniečiai brandino beveik trejus metus, o keliauti po Aziją nusprendė todėl, kad juos traukė tų kraštų kultūra, gamta, maistas.
Iš anksto jie suplanavo tik pirmuosius kelionės žingsnius – nusipirko bilietus į Kiniją, vėliau į Tailandą. Tolesnį maršrutą lėmė sutikti žmonės, jų pasakojimai, knygos, liūčių sezonai ir pan. „Keliaujant labiausiai žavėjo tai, kad esi savo dienos šeimininkas. Žinoma, ir įspūdinga kultūra, gamtos grožis. Kvapą užgniaužia, kai eidamas per karščiu alsuojančias džiungles pritrūksti vandens ar užmini ant keturių metrų ilgio driežo uodegos. Arba plaukiant upe kanoja visai netoli nuo kranto gąsdindama laksto ir šnypščia beždžionė. Sunku buvo priprasti, kad visa gyvūnija taip arti“, – patirtais įspūdžiais dalijasi Laimona.
Keliautojai patyrė ir ekstremalių išbandymų. Štai Filipinuose vidury nakties juos iš lovos išvertė šešių balų žemės drebėjimas, o Šri Lankoje teko pajusti, kokios grėsmingos gali būti milžiniškos vandenyno bangos. Tikru išbandymu tapo ir nacionalinė laosiečių muzika, kurios visu garsu Laimona ir Martynas buvo priversti klausytis keturiolika valandų trukusioje kelionėje, važiuodami vos slenkančiu autobusu.

Pasikeitė požiūris į pinigus ir darbą

Laimona sako, kad sprendimas išvykti į daugiau nei metus trukusią kelionę nebuvo spontaniškas, tačiau baimės jie taip pat nejautė. „Sunku paaiškinti, kodėl kyla tokios mintys, bet kai jau jos užvaldo, nebelieka pasirinkimo, tik veikti. Svarbiausia apsispręsti pačiam, o tada viskas natūraliai susidėlioja reikiama linkme, atsiranda ir drąsos“, – mano L.Vaškelaitytė.
33-ejų metų moteris tvirtina, kad viskas savaime į vietas susidėliojo ir grįžus, mat ji parsivežė ne tik idėjų, bet ir kitokį požiūrį į daug ką. „Po kelionės pasikeitė požiūris į daugelį dalykų, kuriuos žmonės Lietuvoje vadina sunkumais. Supratom, kad nereikia brangių automobilių ar naujausio modelio televizoriaus, nes tai tik uždirbtų pinigų švaistymas. Apskritai pinigai įgavo kitokį svorį, kai pamatėme, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems vienas doleris gali pakeisti visą dieną, o už tokią sumą pinigų, kuriuos išleidžiame automobiliui, visa giminė susitvarkytų buitį“, – tvirtina Laimona.
Eugenija grįžusi iš kelionės taip pat pradėjo labiau vertinti pinigus, jų nešvaistyti. Be to, suprato, kad reikia užsiimti veikla, kuri maloni, užuot dirbus nemėgstamą darbą, kuriame jautiesi lyg eidamas lažą. Ji grįžo kupina idėjų ir užsidegusi kuo daugiau visko nuveikti – mokytis, keliauti, imtis mėgstamo darbo ir stengtis nepaskęsti rutinoje.
„Kai pavyksta ištrūkti iš kasdienybės bei rutinos, labiau įsiklausai į save, todėl atsiranda drąsos imtis to, ko iš tikrųjų nori“, – apibendrina Laimona.

“India Force” bendrasavininkis, danų milijardierius Michielis Molas pristatė naują savo kompanijos sukurtą lėktuvą – erdvėlaivį “Lynx”, kuriuo Danijos skrydžių bendrovė KLM jau 2014-aisiais skraidins kosmoso turistus ir kuris po 10 metų, kaip prognozuojama, taps masine susisiekimo priemone Žemėje.
Tiesa, nei skristi į kosmosą, nei iš miesto į miestą šiuo lėktuvu nebus pigu. Pavyzdžiui, pirmiesiems kosmoso turistams bilietas kainuoja daugiau nei 200 tūkst. Lt, tačiau kelionė to verta: 37 bilietus jau įsigiję drąsuoliai savo kailiu išbandys, ką reiškia skristi daugiau nei 3500 km/h greičiu transporto priemone, galinčia pakilti bei nutūpti keturis kartus per parą, o su vienu varikliu įveikti 5 tūkst. skrydžių.
M.Molas aiškina, kad pradėjus masinę šio lėktuvo gamybą ir pritaikius reguliariems skrydžiams Žemėje bilietai pigs, tačiau kelionė iš Londono į Sidnėjų bent jau iš pradžių vis tiek atsieis apie 30 tūkst. Lt. Kita vertus, M.Molas neabejoja, kad net ir už tokią kainą atsiras norinčiųjų į Sidnėjų nuskristi ne per 24-ias, o per pusantros valandos. “Įsivaizduokite, kad per dvi valandas iš esmės galite nuskristi į bet kurį pasaulio miestą, o tai nekainuoja daug brangiau, nei kainavo pirmieji bilietai dabar įprastais lėktuvais”, – skaičiuoja milijardierius.
Beje, “Lynx” turės ir konkurentų. Jau praėjusį birželį paskelbta, kad šiuo metu kuriamas keleiviams skraidinti skirtas lėktuvas “Hypermach SonicStar”, galintis skristi 4300 km/h greičiu ir beveik 20 km aukštyje. Lėktuvo kūrėjas Richardas Luggas tikisi, kad masiškai keleiviai šia transporto priemone bus pradėti skraidinti po 10 metų. Beje, tam jis gavo netgi Didžiosios Britanijos vyriausybės finansavimą, tad planai per kelias valandas lėktuvu pasiekti ir tolimiausią pasaulio kampelį nėra utopija.

Spalio 15-ąją taikiu protestu išreikšti nepasitenkinimą vyriausybių politika, bankų godumu ir tarptautinių kreditorių suvaržymais visame pasaulyje vienu metu ketina apie 10 mln. žmonių.

Šių metų spalio 15-oji į pasaulio istoriją gali patekti kaip didžiausių visų laikų protestų diena. Socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, spaudoje ir televizijoje mirga pranešimai apie planuojamus masinius protestus visame pasaulyje, pradedant Graikija, Portugalija, Airija ar Lenkija ir baigiant Šiaurės bei Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos šalimis ir net Australija. Tinklalapyje map.15october.net esančiame žemėlapyje kasdien atsiranda naujų raudonų taškų, žyminčių vietas, kuriose šeštadienį gyventojai ketina prisidėti prie vadinamojo pasaulinio protesto.

Įtūžę gyventojai nebegali tylėti

Šių protestų dalyvių pasipiktinimas kunkuliuoja dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui JAV, kur jau kelias savaites protestai nerimsta ir vis plečiasi ne tik Niujorke, bet ir Bostone, Čikagoje, Los Andžele bei kituose miestuose, pagrindinė jų priežastis – bankininkų ir didžiųjų verslo korporacijų godumas. Demonstracijų dalyviai teatrališkai – išsipaišę veidus baltai ir vaizduodami vaiduoklius ar dėvėdami „skudurinių onučių“ kostiumus, skanduoja šūkius, kad Volstritas priklauso žmonėms, o ne bankininkams, ir kaip tik paprastiems amerikiečiams, o ne korporacijoms turi būti skirta milijardinė vyriausybės parama.
Šeštadienį į JAV miestų gatves išeis ir dėl savo ateities neužtikrinti studentai, ir darbo netekę vidurinės klasės atstovai, ir didelė dalis šalyje veikiančių profsąjungų – iš viso, tikėtina, protestuose dalyvaus daugiau nei milijonas amerikiečių, reikalaujančių diržus suveržti turčiams, o ne jų godumo įkaitais tapusiems paprastiems piliečiams.
Europoje į gatves plūstančių žmonių nepasitenkinimą labiausiai kursto kitkas – ne tiek bankininkai ar turtuoliai, kiek Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo reikalavimai mažinti vyriausybių išlaidas bei pastarųjų bandymas visą šio taupymo naštą perkelti ant žmonių pečių.
Štai Didžiojoje Britanijoje, kur praėjusią savaitę vien Mančesteryje jau protestavo apie 20 tūkst., o Glazge – apie 15 tūkst. gyventojų, šeštadienį į gatves turėtų išeiti apie pusę milijono žmonių, labiausiai nepatenkintų vyriausybės taupymo programa.
Airijoje, kur jau rengiami transparantai su užrašais „okupuok Dubliną“ ar „užimk Korką“, šeštadienį į protesto demonstracijas irgi gali susirinkti iki 500–600 tūkst. žmonių.
Ne mažiau protestuotojų tikimasi ir Graikijoje, kur ir taip jau daugiau nei metus nuolat vyksta didesni ar mažesni protestai. Šioje šalyje žmonės ypač niršta dėl to, kad iki ausų į skolas šalį įklampinę politikai dabar keliaklupsčiauja prieš ES ir TVF inspektorius.
„Piliečius protestuoti skatina pyktis dėl to, kad kitose ES šalyse visa graikų tauta, o ne šios šalies politikai, kaltinama skaičių klastojimu, skolintų pinigų švaistymu ir reikalavimais juos gelbėti nuo bankroto. Demonstracijose dalyvaujančių protestuotojų įsiūtį kelia ir Graikijos vyriausybės pataikavimas pinigų paskolinusiam TVF“, – protestų priežastis aiškina Graikijos analitikas Dmitris Bekiaris.
Masiniai protestai laukia ir Portugalijos. Jau prieš savaitę Lisabonoje protestavo 130 tūkst., Porto mieste – apie 50 tūkst. žmonių, o spalio 15-ąją laukiama didžiausių protestų per pastaruosius 30 metų. „Neabejoju, kad protestuose gali dalyvauti milijonas ar dar daugiau portugalų. Į juos rinksis ir kairieji, ir dešinieji. Manau, kad ši diena pakeis šalies istoriją“, – svarsto vienas šalies aktyvistų Ricardo Salta.
Jo nuomone, į aklavietę pateko ne valstybių biudžetai, o vyriausybių vykdoma fiskalinė politika, ir politikai bus priversti atsižvelgti į protestuotojų kritiką. „Suimti ir užčiaupti 700 protestuotojų, kaip nutiko prieš savaitę Niujorke, įmanoma, tačiau milijonams viso pasaulio žmonių garsiai pareikšti savo nuomonę ne tik nepavyks uždrausti, bet ir teks į ją atsižvelgti“, – neabejoja R.Salta.

Pasaulio nepakeis?

Stiprėjantis gyventojų nepasitenkinimas finansinių sunkumų slegiamose valstybėse, prasiveržiantis vis didesniais ir masiškesniais protestais, iš tiesų yra aiškus signalas politikams, kad su dabartine situacija gyventojai nelinkę taikytis. Tačiau ar „pasaulinis protestas“ išties gali pakeisti pasaulį?
Ispanijos politologas profesorius Fernandas Vallespinas aiškina, kad vienintelis dalykas, kuris po protestų gali pasikeisti, yra atnaujintos politinių partijų programos, kuriose bus atsižvelgta į protestuotojų reikalavimus. „Tačiau tai, kad rinkimuose dalyvaus ir laimės naujas programas pasirašiusios senosios partijos, dar nereiškia, kad sulauksime naujovių“, – skeptiškai protestuotojų viltis pakeisti vyriausybių politiką vertina analitikas.
Tiesa, kai kurie pasaulio lyderiai, regis, pabūgo įpykusių gyventojų ir artėjant didžiajam protestų šeštadieniui užsimena apie galimus pokyčius. Štai JAV prezidentas Barackas Obama, viena ausimi lyg ir įsiklausantis į protestuotojų šūkius, praėjusią savaitę užsiminė apie naują Buffeto mokestį turtingiesiems, pavadintą už didesnį turtuolių apmokestinimą pasisakančio milijardieriaus Warreno Buffeto vardu. Bet ar ši iniciatyva kada nors taps realybe, kol kas sunku atsakyti.
Taip pat nė žodžiu neužsimenama, ar kada nors bus atsižvelgta į protestuotojų reikalavimus mažinti ne mokytojų atlyginimus, o karinį biudžetą ar biurokratų reprezentacines išlaidas, kurios jau kelias savaites paprastų amerikiečių vadinamos „keksiukų mokesčiu“. Mat neseniai, atlikus valstybinių JAV institucijų auditą, paaiškėjo, kad prasidėjus sunkmečiui ir ėmus skalambyti apie visuotinį taupymą, šalies valdininkai nė kiek nesumažino savo apetito tiesiogine šio žodžio prasme. Tarkime, auditoriai nustatė didžiulį gyventojų įniršį sukėlusį faktą, kad gynybos srityje dirbančių valdininkų furšetuose pernai buvo be skrupulų vaišinamasi 16 dolerių kainuojančiais miniatiūriniais pyragaičiais, – tuo pat metu, kai B.Obama aiškino, jog verčiau reikia karpyti socialines išmokas, nei gynybos biudžetą.

Reikalingos radikalios reformos

Taigi kas esant dabartinei situacijai galėtų numaldyti protestuotojų pyktį, o valstybėms padėti apsivalyti nuo skolų?
Analitikų teigimu, aklai klausyti protestuotojų reikalavimų gal ir nederėtų, tačiau į kai kuriuos pasiūlymus atsižvelgti verta. Štai Vašingtone įsikūrusio Politinių ir ekonominių tyrimų centro direktorius ekonomistas Markas Weisbrotas sako, kad graikų noras trauktis iš euro zonos yra visiškai logiškas, nors valdžios atstovai kategoriškai atmeta tokią galimybę aiškindami, esą tai turės labai skaudžių ekonominių ir politinių padarinių. Tačiau M.Weisbrotas dabartinę Graikijos padėtį lygina su 2000-ųjų finansine krize Argentinoje ir tikina, kad taip, kaip anuomet Argentinoje, dabar ir Graikijoje nieko dramatiško nenutiktų.
Priminsime, kad 2000-aisiais Argentina tapo nemoki ir atsiejo nacionalinę valiutą nuo JAV dolerio. Ir nors daugelis ekonomistų Argentinai tuomet prognozavo katastrofą, tačiau šalies ekonomika netrukus atsigavo.
Dar vienas dėmesio vertas protestuotojų reikalavimas – valstybių išlaidas mažinti biurokratų sąskaita ir apskritai imti taupyti, o ne švaistyti pinigus. Juk komiškai atrodo tai, kad toje pačioje Graikijoje vis dar galima paminėti apie 600 profesijų, kurių atstovai beveik dešimtmečiu anksčiau išeina į pensiją ir pradeda gauti valstybinę senatvės pensiją. Ir tai ne ugniagesiai ar medikai, o, tarkime, padavėjai ar buhalteriai.
Ir ar galima sakyti, jog neteisūs protestuojantys graikai, liejantys pyktį dėl to, kad Graikijos vyriausybė, artimiausius ketverius metus pažadėjusi kasmet po 100 tūkst. sumažinti biurokratų skaičių, šiemet savo biurokratinį aparatą sumažino tik 30 tūkst. etatų.
Apskritai protestuotojai visame pasaulyje siekia atkreipti valdžios dėmesį į gyventojų socialines problemas, korupciją, korporacijų įsigalėjimą, nedarbą, dideles išsilavinimo kainas, ir turbūt nėra nė vieno analitiko pasaulyje, kuris pasakytų, kad šios problemos išgalvotos, o reikalavimas jas spręsti – nepagrįstas.
Beje, protestuotojų reikalavimus palaiko netgi George’as Sorosas. „Atvirai sakant, šiuo metu galiu suprasti gyventojų nusiteikimą ir pritariu jų nepasitenkinimui bei daugeliui reikalavimų“, – teigia JAV investuotojas, investicinės bankininkystės atstovas, filantropas G.Sorosas.

Lietuvos artimiausi kaimynai šiemet balsuodami parodys, nori ar ne permainų, ir kokių.

Šiemet Europoje – kaip niekad gausu svarbių ir net lemiamų rinkimų. Rinkimai gali atnešti svarių pokyčių tiek politiniame, tiek ekonominiame ne tik tų šalių, bet ir Europos gyvenime. Parlamentus šiemet rinks Estija, Lenkija, Rusija, Airija, Danija, Suomija, Graikija, Turkija, Šveicarija, o Prezidentus – Latvija ir Bulgarija.
Naują ar perrinktą valdžią šiemet turės visos Lietuvos šalys kaimynės: Baltarusijoje ką tik prezidento rinkimus vėl laimėjo Aleksandras Lukašenka. Estijoje, Lenkijoje ir Rusijoje bus renkami nauji parlamentai, o Latvijoje vyks prezidento rinkimai.

Du Estijos scenarijai

Kovą naują parlamentą rinks estai. Beje, tai vieni daugiausia pasaulio dėmesio sulauksiantys rinkimai šiais metais, mat pirmą kartą pasaulio istorijoje balsuoti už kandidatus į parlamentą bus galima ir mobiliaisiais telefonais. Beje, 2007-aisiais šalyje buvo galima balsuoti ir internetu.
Vis dėlto ne taip svarbu, kokiu būdu bus išrinktas parlamentas – svarbiau, kas bus naujoji Estijos politinė jėga, nuo kurios priklausys šalies gyvenimas ateinančius ketverius metus.
Dabartinis premjeras, Reformų partijos vadovas Andrusas Ansipas, jau antrą kadenciją iš eilės vadovaujantis vyriausybei, liaupsinamas už tai, kad Estija tiesiog didvyriškai išgyveno krizę, kad turi mažiausią valstybės skolą Europos Sąjungoje, kad, nepaisant ekonomikos turbulencijų, Estija nenukrypo nuo tikslo ir šiemet nuo sausio 1 d. jau įsivedė eurą.
Beje, patys estai linkę manyti, kad visa tai ne tiek A.Ansipo, kiek apskritai puikaus valdančiųjų sudėties ir derinio su opozicija nuopelnas. Visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad A.Ansipo Reformos partiją palaiko 21 proc. estų, o A.Ansipo vyriausybę – net 53 proc. (Eurobarometro duomenimis, tai ketvirtas didžiausias vyriausybės palaikymas Europoje).
Priminsime, kad po 2007 m. rinkimų į valdančiąją koaliciją susibūrė Reformų partija, partijų “Pro Patria” ir “Res Publica” sąjunga bei anksčiau opozicijoje buvusi Socialdemokratų partija. Tiesa, 2009-aisiais pastaroji pasitraukė iš valdančiosios koalicijos, bet mažumos vyriausybei vadovauti ir toliau liko A.Ansipas. Opoziciją sudarė: Centro partija, Liaudies sąjunga, pirmą kartą nuo 1992-ųjų į parlamentą patekusi Žaliųjų partija.
Ką gi estai rinksis šį kartą? Apklausos liudija, kad simpatijų daugiausia ir vėl turi A.Ansipo Reformų partija, tačiau jai ant kulnų lipa dabar opozicijoje esanti ir Reformų partijai priešiška Centro partija. Naujausių apklausų duomenimis, jei rinkimai vyktų šiandien, abi partijos gautų po 21 proc. balsų. Tačiau 30 proc. estų dar neapsisprendė.
Taigi Estijos laukia du scenarijai. Vienas – Reformų partija vėl laimės rinkimus ir taps valdančiosios koalicijos dalimi, o premjero postą dar sykį gaus tas pats A.Ansipas. Tokiu atveju, kaip žada pats A.Ansipas, Estijoje nebūtų jokios revoliucijos – tęstume pradėtą kryptį, vykdytume duotus pažadus.
Tačiau jei labiau pasiseks Centro partijai, Estijos gali laukti staigus politinio ir ekonominio gyvenimo manevras. Šiai partijai vadovauja prieštaringai vertinamas Talino meras Edgaras Saavisaras, o partiją stipriai remia Estijoje gyvenantys rusakalbiai. Dar labiau juos įkvepia žinios, kad pastaruoju metu Centro partija yra užmezgusi itin draugiškus ryšius su valdančiąja Rusijos partija “Vieningoji Rusija”.
Beje, pernai spalį vykusiuose savivaldos rinkimuose Centro partija gavo daugiausia balsų sostinėje Taline, o tai rimtas signalas, kad jai gali pasisektis ir per nacionalinius rinkimus.
Tokiu atveju veikiausiai ši partija sudarytų koaliciją su kairiosios pakraipos partijomis, o A.Ansipas ir jo Reformų partija atsidurtų už borto.
Kas tuomet laukia Estijos? Viena vertus, E.Saavisaras ir jo partija pasmerktų Estiją būti negerbiama kitų ES šalių. Mat E.Saavisaras įtariamas ne tik korupcija ir ryšiais su KGB. Ne taip seniai jis buvo nubaustas ir pinigine bauda už tai, kad neatskleidė detalių, kaip gavo lengvatinę banko paskolą, tačiau ir po to jokiu būdu nesutiko atsistatydinti iš Talino mero pareigų.
Be to, analitikai prognozuoja, kad Centro partija, siekdama dar didesnio populiarumo, imtųsi socialinės politikos: mažėtų dėmesys verslui, gerėtų socialinės garantijos, o Estijos valstybės skola padidėtų.

Nei Lenkijoje, nei Rusijoje pokyčių neprognozuojama

Daug mažiau dviprasmybių – kalbant apie rinkimus Lenkijoje. Praėjusių metų pabaigoje savivaldos rinkimai parodė, kad greičiausiai ir šiemet po parlamento rinkimų jokių didesnių naujovių nebus. Savivaldos rinkimuose praėjusių metų pabaigoje vyriausybė jau išlaikė išbandymą: partija “Piliečių platforma”, kuriai vadovauja premjeras Donaldas Tuskas, ir jos koalicijos partnerė Lenkijos liaudininkų sąjunga laimėjo daugiausia balsų beveik visoje Lenkijoje, nors ir mažiau nei buvo prognozuota iš anksto.
Panašiai nutiko ir Latvijoje – šiemet šalis metus pradeda su ta pačia valdžia, kurią parlamento rinkimuose perrinko gyventojai. Nors tai gali kelti nuostabą, tačiau didžiąją savo balsų dalį – 58 proc. – jie atidavė už valdančiąją koaliciją sudariusias partijas.
Galima spėti, kad niekas nesikeis ir Rusijoje. Tai yra rinkimai nebus nei laisvi, nei demokratiški, juose triuškinamai vėl laimės “Vieningoji Rusija”. Tiesa, opozicinės partijos šį kartą buriasi į sąjungą ir ketina rinkimuose dalyvauti kaip viena politinė jėga. Tačiau “Carnegie” centro analitikė Maša Lipman tokias pastangas vadina bergždžiomis. “Rusijoje viską nusprendžia Kremlius. Tad ne rinkėjai, o Kremlius spręs, ar šiam politiniam dariniui bus atstovaujama po rinkimų”, – aiškina analitikė. Ji primena, kad jokių požymių, jog rinkimai bus demokratiškesni nei visuomet, nėra, ir tai buvo matyti per pernai vykusius savivaldos rinkimus. “Rinkėjai buvo išbraukiami ar kaip tik dubliuojami rinkėjų sąrašuose, o balsai buvo skaičiuojami nesąžiningai”, – apibendrina M.Lipman.

Kas keisis krizės prispaustose Airijoje ir Graikijoje

Užtat Airijoje šiemet vyksiantys parlamento rinkimai tikrai atneš permainų. Beje, jie vyks ne spalį, kaip turėjo, bet bus sušaukti anksčiau, xxx. Šią datą 2010 m. gruodžio xx dieną paskelbė kol kas dar dabartinis Airijos premjeras Brianas Cowenas. Jis sulaukė, kol bus galutinai suderintas šių metų biudžetas ir patvirtintos paskolos iš tarptautinių kreditorių sąlygos, ir tesėjo duotą pažadą – paskelbė apie savo pasitraukimą ir priešlaikinių rinkimų sušaukimą.
Airių nepasitenkinimas juo ir koalicine vyriausybe didėja. B.Coweno vadovaujama centristų partija “Fianna Fail” pasitiki vos 13 proc. airių, nors 2007-aisiais už partiją balsavo 42 proc. rinkėjų. Apklausos liudija, kad “Fianna Fail” po rinkimų neteks 50 iš turėtų 78 vietų parlamente ir turės tenkintis ketvirta vieta. Pergalė prognozuojama opozicinėms partijoms ir pagrindinėms valdančiųjų kritikėms – kairiosios pakraipos Darbo partijai, kurią šiandien remia 24 proc. airių, ir dešinės priskiriamai “Fine Gael”, kurios populiarumas siekia 32 proc.
Įdomu, kad nors partijos laikosi ideologiškai skirtinguose poliuose, jos daugelį metų dirba išvien ir kelia mažai abejonių, kad laimėjusios rinkimus sudarytų daugumos koaliciją. O partijos “Fine Gael” lyderis Enda Kenny yra populiariausias Airijos politikas ir jau tituluojamas būsimu Airijos premjeru.
Tiesa, tai reiškia, kad į valdžią Airijoje ateis populistai: E.Kenny yra vadinamas prisitaikėliu ir veidmainiu, kurio pagrindinis tikslas – ne Airijos gerovė, o tiesiog valdžia. Pavyzdžiui, žinodamas, kaip airiai nerimauja dėl to, kad šiemet bus gerokai padidinti mokesčiai ir apkarpytos išlaidos, E.Kenny 2010 m. gruodžio pradžioje paskelbė alternatyvų   biudžeto projektą, kuris esą būtų įgyvendintas, jei tuo metu jo partija vyriausybėje būtų turėjusi daugumą. Jame aiškinama, kad mokesčiai šiemet būtų pakelti tik trečdaliu tiek, ką vyriausybė numatė penkerių metų laikotarpiui. Be to, E.Kenny pareiškė, kad šiemet būtų nedidinamas pajamų mokestis.
Tačiau kaip tokiu atveju Airijai pavyktų įveikti krizę, E.Kenny nepaaiškino, tad sulaukė priekaištų, kad Airijos vyriausybei šiemet vadovauti gali apie valstybės finansus nieko nenutuokiantis populistas, pastumsiantis Airiją į dar didesnes valstybės skolas ir nedarbą.
Graikijos gyventojai prieš pat Naujuosius metus antrajame vietos rinkimų ture valdžią patikėjo, kaip ir latviai, dabartiniams valdantiesiems – Georgaso A. Papandreou vadovaujamiems socialistams, nors būtent jų vadovaujamą Graikiją ištiko skolų krizė. Veikiausiai neramumų apimtoje šalyje už socialistus graikai balsuos ir per šiemet vyksiančius nacionalinius rinkimus.

BOX: Svarbesni 2011 m. rinkimai

Kur     Kokie     Kada
Estija     Parlamento     Kovas
Latvija     Prezidento     Gegužė
Airija     Parlamento     Nuo kovo iki spalio
Graikija     Parlamento     Rugsėjis
Lenkija     Parlamento     Spalis
Danija     Parlamento     Lapkritis
Rusija     Parlamento     Gruodis

Lietuvių mokslininkų išauginta biotechnologijų bendrovė “Fermentas” šiemet parduota JAV mokslinių technologijų milžinei “Thermo Fisher Scientific”. Tai vienas didžiausių sandorių Lietuvoje per 20 metų.

Ekonomistai šį sandorį vadina unikaliu ir vienu sėkmingiausių per  Lietuvos nepriklausomybės istoriją. Juk Lietuvos mokslininkai sugebėjo sukurti visame pasaulyje vertinamus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai skirtus produktus ir išauginti įmonę iki tokio lygio, kad ji būtų įdomi tarptautinei korporacijai.
Labiausiai visus džiugina faktas, kad lietuviai išaugino pasaulinėje rinkoje konkuruoti gebančią įmonę dėka savo protų – kurdami aukštųjų technologijų produktus. Koks gali būti geresnis to įvertinimas negu tai, kad JAV mokslinių technologijų kompanija “Thermo Fisher Scientific” sunkmečiu paklojo 260 mln. JAV dolerių už Kanadoje registruotą “Fermentas International” grupę, kurios didžiausia ir svarbiausia įmonė “Fermentas” veikia Lietuvoje. Iki tol įmonės akcijos priklausė lietuvių akcininkams ir privataus kapitalo fondui “Summit Partners”. Beje, šiam fondui dalį akcijų 2007 m. pardavę akcininkai taip pat pasielgė įžvalgiai, nes šis sandoris leido įmonei plėstis toliau.
“Būtent tokius planus ir buvome užsibrėžę prieš daugelį metų. Nesenai perverčiau seną spaudą, kur radau savo interviu, duotą 2003 m. po “Fermento” grupės įmonių sujungimo į tarptautinį holdingą “Fermentas International”. Net nustebau, kaip sutapo tada išsakyti planai ir strategijos su tuo, kas ir kaip buvo įgyvendinta”, – “Veidui” tvirtino buvęs įmonės strategas ir valdybos pirmininkas Viktoras Butkus, “Fermentui” vadovavęs nuo 1995 metų.
Šiemet akcininkai bendrovę nusprendė parduoti žvelgdami į jos ateitį ir norėdami užtikrinti galimybę “Fermentui” plėtotis toliau. O kodėl pasirinktas būtent šis metas? V.Butkus aiškina, kad verslai dabar konsoliduojasi ir mažos bendrovės neišvengiamai tampa didelių korporacijų įsigijimo taikiniu.
“Didelės bendrovės turi daug didesnį potencialą ir galimybių, todėl vis sunkiau konkuruoti. Buvo svarbu pasirinkti partnerį, kuris labiausiai atitiktų “Fermento” strategiją ir lūkesčius. Visada geriau, kai gali rinktis, o ne kai kas nors renkasi tave. “Fermentas” labai sėkmingai išnaudojo šitą momentą. Taip pat labai sėkmingai buvo pasirinktas finansinis “langas” – sandorį aukščiausiu balu įvertino viso pasaulio analitikai”, – teisingu sprendimu džiaugėsi V.Butkus.
Per įmonės gyvavimo istoriją “Fermento” savininkai buvo sulaukę įvairių pasiūlymų parduoti bendrovę, tačiau nenorėjo to padaryti per anksti. “Pats kurioziškiausias pasiūlymas buvo parduoti bendrovę už 3 mln. JAV dolerių, mokant grynaisiais. Nė vieno iš jų nesvarstėme rimtai, nes strateginis tikslas buvo sukurti įmonės vertę patiems”, – pabrėžė V.Butkus.

Mokslininkų kolektyvą pavertė bendrove

Priminsime, kad “Fermento” ištakos siekia 1975 metus, kai Vilniaus taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institute buvo įkurta genetikos tyrimų laboratorija. Po 20 metų, 1995-aisiais,  “Fermentas” tapo nepriklausoma akcine bendrove.
“Sunkiausia buvo pradžia, kai mokslininkų kolektyvą reikėjo paversti efektyviai dirbančia verslo bendrove”, – sudėtingus “Fermento” istorijos momentus prisimena V.Butkus, kuris iš jauno ir nepatyrusio vadovo kartu su įmone išaugo iki įžvalgaus aukšto lygio stratego.
Įmonė plėtėsi, steigė bendroves kitose šalyse, o 2003 m. jos laukė dar vienas iššūkis – V.Butkus prie sunkiausių momentų priskiria verslo konsolidavimą 2003 m., kai reikėjo sujungti Lietuvos, Vokietijos ir Šiaurės Amerikos įmones. “Kultūrų ir interesų skirtumas buvo toks didelis, kad kai kurių problemų nebuvome išsprendę iki pat paskutinio sandorio”, – atskleidžia ilgametis “Fermento” valdybos pirmininkas.
Tuo tarpu Lietuvai skaudžiai kirtusi krizė “Fermento” nepalietė – 99 proc. produkcijos į 70 pasaulio šalių eksportuojančios įmonės pajamos didėjo ir sunkmečiu. 2008 m. “Fermentas International” Kinijoje įsteigė antrinę bendrovę, o 2009 m. koncerno metinės pajamos siekė apie 151,2 mln. Lt.
V.Butkus mano, kad bet kuri Lietuvos kompanija galėtų pretenduoti į pasaulinio lygio įmonės vardą, jei atliktų namų darbus. Ilgamečio buvusio “Fermento” vadovo nuomone, būtent šie atlikti darbai ir padėjo įžengti įmonei į aukštąją pasaulio verslo lygą. “Vadovų ambicijos, kolektyvo profesionalumas, atkaklus ir kryptingas darbas, nebijojimas mokytis, tinkamų partnerių pasirinkimas. Padėjo ir noras siekti aukščiausių pasaulinių standartų tiek savarankiškai, tiek geriausių konsultantų pagalba”, – receptus, būtinus siekiant įsitvirtinti pasaulinėje rinkoje, vardijo V.Butkus.

Pasaulio elitą sutraukiančiame kasmetiniame ekonomikos forume Davose Lietuvos vadovai nedalyvaus. Kvietimo į prestižinį renginį negavo nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Andrius Kubilius, rašo “Lietuvos žinios”.

Garsiame Šveicarijos kalnų kurorte kitų metų sausio 26-30 dienomis vyksiančiame forume dalyvaus 27 pasaulio lyderiai, tarp jų – Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Per renginio atidarymą jis sakys kalbą. Forumo vadovas Klausas Schwabas Davose nori matyti ir tinklalapio “WikiLeaks” įkūrėją Julianą Assange’ą.

„Lietuvos žinios“ rašo:

LŽ kalbintas L.Balsys atkreipė dėmesį, kad prezidentė D.Grybauskaitė šių metų gegužę dalyvavo Davoso forumo organizatorių Briuselyje surengtoje darbinėje sesijoje “ES 2020 strategija: tolesni žingsniai”. Tąsyk Lietuvos vadovė su kitais Europos lyderiais diskutavo apie priemones, kuriomis reikia skatinti Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimą. “Prezidentę domina specializuoti forumai, tokie, koks buvo surengtas Briuselyje. Kviesti ar nekviesti Lietuvos vadovę į bendrą forumą Davose – jo organizatorių reikalas”, – tvirtino L.Balsys.

Anksčiau žiniasklaidoje skelbta, kad dėl kvietimo Lietuvai dalyvauti 2011 metų pasaulio ekonomikos forume Davose su jo vadovu K.Schwabu dar 2009-aisiais kalbėjosi Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje ambasadorius Jonas Rudalevičius. “Yra galimybė, kad mūsų prezidentė bus pakviesta į 2011 metų pasaulio ekonomikos forumo metinį susitikimą Davose”, – šių metų viduryje tikino J.Rudalevičius.

Buvęs užsienio reikalų ministras, ekonomistas Povilas Gylys LŽ teigė, jog pasaulinis ekonomikos forumas formuoja valstybių konkurencingumo reitingus, o į jį kasmet kviečiami ne tik finansiniu ar politiniu, bet ir intelektiniu požiūriu galingiausi pasaulio žmonės. “Sunku atsakyti į klausimą, kodėl mūsų šalies vadovai nebuvo pakviesti. Organizatoriai į forumą kviečia ne tik įtakingus politikus, bet ir žmones, kurie išsiskiria originaliu mąstymu, yra įdomūs. Matyt, nepriklausome tai kategorijai”, – kalbėjo profesorius. Jis priminė, kiek daug dėmesio prieš kelerius metus Davose sulaukė tuometė Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga. “Pamenu, tuomet ji dalyvavo BBC surengtoje apskritojo stalo diskusijoje. Tai reiškia, kad ankstesnė Latvijos vadovė buvo įdomi pokalbininkė, galinti išraiškingai reaguoti į regiono ir pasaulio įvykius. Todėl ir kyla klausimas, kodėl mes nekviečiami. Galbūt nesame tokio lygio intelektualūs žmonės, kurie gali konstruktyviai kalbėti apie regioninius ir pasaulinius procesus”, – svarstė P.Gylys. Jis pridūrė, jog tai – tik viena versijų, kodėl organizatoriai nepanoro į renginį pakviesti Lietuvos vadovų. Anot profesoriaus, gali būti, kad forumo organizatoriai stengiasi kasmet kviesti vis kitos Baltijos valstybės vadovus.

Lietuvos vadovai nebuvo pakviesti ir į šių metų sausį Davose vykusį pasaulio ekonomikos forumą. Tuomet prezidentės atstovas spaudai L.Balsys tikino, kad kvietimai į renginį paprastai siunčiami iki gegužės, o tuo metu D.Grybauskaitė dar nebuvo Lietuvos prezidentė.

Anksčiau Lietuvai Davose atstovavo prezidentas Valdas Adamkus. Jis į pasaulinį ekonomikos forumą iš viso skrido tris kartus. Pirmą sykį – per savo pirmąją kadenciją 2001 metais, vėliau – 2008 ir 2009 metais.

Užpernai dalyvauti forume buvo kviestas tuometis premjeras Gediminas Kirkilas, tačiau į Davosą jis nevyko – pasirinko viešnagę Azerbaidžane.