G. Eidejūtės nuotr.

Vilniaus r. Mickūnų gimnazijai priklauso trys šių metų Lietuvos mokinių olimpiadų laimėjimai ir visi šie pasiekimai skirtingose olimpiadose yra vieno mokinio – būsimo vienuoliktoko Konstanty Kedos. Devintoje klasėje nutaręs, kad jo domėjimosi sritis yra biologija, jau kitąmet jis nuskynė tris pergales – pelnė trečiąsias vietas respublikinėse biologijos, gamtos mokslų bei lietuvių kalbos tautinių mažumų mokyklų mokinių olimpiadose.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei nori mokytis ir turi tikslą, geru mokiniu, respublikinių olimpiadų prizininku gali tapti ir mažoje kaimo mokykloje“, – įsitikinęs Mickūnų gimnazijos auklėtinis.

K.Kedą galima pelnytai laikyti Mickūnų gimnazijos garsenybe: būdamas šeštokas jis peršoko dalį mokslo metų ir buvo perkeltas į septintą klasę, dešimtoje klasėje jau dalyvavo televizijos viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finale ir susižėrė tris pergales skirtingose respublikinėse olimpiadose. Iki respublikinių konkursų jaunuolis dar laimėjo dvi pirmąsias vietas rajono chemijos ir biologijos olimpiadose, taip pat dalyvavo Vilniaus r. mokinių geografijos olimpiadoje, kurioje liko trečias.

„Žinoma, laimėjimai rajone nėra tokie dideli kaip respublikinėse olimpiadose, kuriose konkurencija kur kas didesnė nei rajono etapuose. Pavyzdžiui, 2015-aisiais beveik visose rajoninėse olimpiadose, kuriose dalyvavau, užėmiau pirmąsias vietas, o nuvykęs į respublikines olimpiadas supratau, kad tokių kaip aš ir dar geresnių mokinių – gerokai daugiau, ir man dar yra kur pasistengti“, – savo pasiekimus vertina K.Keda.

Paklaustas, ar dėl akademinių pasiekimų jis jaučiasi bent savo mokyklos „žvaigžde“, vienuoliktokas pritaria, kad iš tiesų yra vienas iš dviejų Vilniaus r. mokinių, pelniusių nemažai laimėjimų rajono konkursuose, tačiau dėl tokio pripažinimo mažiau stengtis sako neketinantis: „Ant laurų ir negalėčiau užmigti. Priklausau Nacionalinei moksleivių akademijai (NMA) ir daug bendrauju su kitais jos mokiniais, kurie yra tokie pat geri ar dar geresni už mane. Be to, juk savo pasiekimus, žinias objektyviai galima įvertinti respublikinėse olimpiadose, o jei jose užimu trečią vietą, vadinasi, dar turiu labai pasistengti, kad pasiekčiau kitus du laiptelius. Aš netikiu, kad lemiamas dalykas olimpiadose yra sėkmė, – didžiąją laimėjimo dalį sudaro darbas, o talentas ir sėkmė jose lemia labai nedaug.“

Savo pasiekimus, žinias objektyviai galima įvertinti respublikinėse olimpiadose, o jei jose užimu trečią vietą, vadinasi, dar turiu labai pasistengti, kad pasiekčiau kitus du laiptelius

Mickūnų gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė Eleonora Makovska sako, kad toks mokinys yra labai geras stimulas stengtis ir mokytojams, ir mokiniams, kurie čia pat mato sėkmės istoriją, pavyzdį, įrodantį, kad be darbo nieko nepasieksi.

„Toks gabus mokinys mūsų gimnazijoje yra tik vienas. Be to, jis labai protingas ne tik vienoje siauroje srityje – sakyčiau, savo gebėjimus jis pritaiko universaliai. Žinoma, jo pasiekimus lemia ne tik gabumai: jis daug dirba namie, po pamokų. Apskritai mokiniams darbo vien pamokoje neužtenka, per tokį laiką padaroma labai nedaug“, – apie K.Kedą „Veidui“ pasakoja jo biologijos mokytoja.

Būti atpažįstamam dėl pasiekimų moksle penkiolikmečiui malonu – smagu, kai jo laimėjimais džiaugiasi visa mokykla, aplinkiniai, bet pasitaiko ir visai nemalonių komentarų, kad jis esąs moksliukas blogąja prasme. Tačiau pats Mickūnų gimnazijos auklėtinis į tokius atsiliepimus numoja ranka ir sako suprantantis, kad kai kuriems rajono gyventojams, kurie mažai kuo domisi ar mokslo nelaiko vertybe, o gal tiesiog pavydi, jis gali atrodyti kaip ateivis.

Sėkmingai laimėjimų kelią žinių olimpiadose įpusėjęs mokinys juokauja, kad jei devintoje klasėje laimėjo pagyrimo raštą, o dešimtoje – trečią vietą, tai būdamas abiturientas jau galėtų tapti ir pirmosios vietos nugalėtoju biologijos olimpiadoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo fizikos ir ekonomikos – prie biologijos

K.Kedai noro mokytis, smalsumo ir gabumų, matyt, niekada netrūko. Pavyzdžiui, kai įpusėjęs šeštą klasę peršoko į septintą, jis kuo puikiausiai susidorojo su vyresnės klasės kursu. Tačiau kad jo domėjimosi sritis bus būtent biologija, K.Keda išsiaiškino ir nutarė būdamas devintokas, kai respublikinėje biologijos olimpiadoje gavo pirmą rimtą įvertinimą – pagyrimo raštą.

„Nuo pat mažens norėjau sekti tėvo pėdomis ir mokytis inžinerijos, sieti savo ateitį su fizika, bet būdamas devintoje klasėje supratau, kad fizika man nesiseka taip gerai – moku ją tiek, kiek reikia mokėti mokyklos kursui, todėl turiu atrasti kitą dalyką, kuris mane labiau žavėtų ir trauktų. Tada svarsčiau apie chemiją, bet, kaip sako mokytojai, turiu ne cheminį, o matematinį mąstymą. Mane domino ir ekonomika. Gal todėl, kad esu vaikas iš kaimo, maniau, kad tapsiu ekonomistu, tai, vadinasi, ir verslininku, bet tėvai pasakė, kad esu geras tiksliukas, bet ne geras ekonomistas“, – „Veidui“ pasakoja K.Keda.

Tada, mokytojos sudomintas biologija, devintokas apsisprendė: pasirinko gilintis į biologiją ir įstojo į NMA – biochemijos sekciją.

„Spręsdamas pirmąsias NMA užduotis dar šiek tiek abejojau dėl savo pasirinkimo, bet dabar esu tikras, kad ateitį siesiu su biologija, chemija, galbūt rinksiuosi mediciną“, –  svarsto būsimasis vienuoliktokas.

Mažoje mokykloje mokinį pažįsta ne pagal numerį dienyne

Kodėl gabumų ir motyvacijos nestokojantis mokinys po aštuonių klasių neišvažiavo mokytis į prestižinėmis laikomas Vilniaus gimnazijas? K.Keda sako svarstęs apie tokią galimybę, tačiau ja nepasinaudojęs, nes nenorėjęs išsižadėti mažos mokyklos pranašumo: miestelio mokykloje pedagogai pažįsta mokinius ne tik pagal eilės numerį dienyne, jie gerai žino, kokių gabumų ar pomėgių turi konkretus mokinys.

„Nuo pirmos klasės mokausi toje pačioje mokykloje, joje dirba abu tėvai: mama dėsto vokiečių, rusų kalbas ir dirba bibliotekoje, tėtis moko ekonomikos, todėl turiu daug prisiminimų, jaučiu ir sentimentų, – priežastis, kodėl liko mokytis rajono gimnazijoje, vardija jis. – Be to, viena mano pažįstama įstojo į Adomo Mickevičiaus gimnaziją ir, galima sakyti, patyrė tam tikrą spaudimą. Ji įprato būti geriausia savo aplinkoje, o kai pradėjo mokytis gimnazijoje, tai pasikeitė, ji suprato, kad yra daug kitų mokinių, geresnių už ją.“

Kalbėdamas apie savo žinių bagažą ir laimėjimus jaunuolis patikina, kad yra sričių, kuriose jis nieko neišmano. Pavyzdžiui, dalyvaudamas televizijos viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ išsiaiškino, kad viena tokių jam neatrastų temų yra muzika. Beje, šią patirtį jis laiko įdomia ir todėl, kad suprato, jog žinių demonstravimas olimpiadoje, kai savarankiškai dirbi palinkęs prie savo užduoties, labai skiriasi nuo dalyvavimo televizijos konkurse, kai į klausimus atsakinėji priešais kameras ir jaudiniesi, kad gali suklysti visiems matant.

„Tame konkurse supratau, kad yra temų, kuriose negaliu nieko. Tar­kime, buvo kelios užduotys iš muzikos, ir aš blogai jose orientavausi. Tai gali reikšti, kad gimnazijoje muzikos rengimas nėra labai geras arba kad aš nelabai ja domėjausi net ir per pamokas, – svarsto K.Keda ir priduria, kad menai, technologijos jam, tiksliukui, sunkiai įkandamos: – Mano mąstymas labiau pagrįstas tam tikromis veikimo taisyklėmis, o ne visiška laisve.“

Olimpiadininko kelią jau pradėjęs vaikinas tikina suprantantis, kad visą gyvenimą turės daug dirbti ir mokytis remdamasis skirtingais žinių šaltiniais. Vienas tokių šiuolaikinių būdų gauti naujų žinių jam yra kiti bendraamžiai, kurių sutinka olimpiadose ar NMA sesijose.

„Bendravimas su ten sutiktais žmonėmis naudingas jau dabar. Pavyzdžiui, kalbiesi su draugu ir pagalvoji: kokią gražią mintį jis pasakė, galiu ją panaudoti savo rašinyje. Žinoma, pažintys su gabiais mokiniais pravers ir ateityje: protingi mokiniai taps savo srities specialistais, jų laukia gera ateitis. Be to, naudinga pažinoti profesionalų tų sričių, kuriose visai nieko nenusimanai. Tar­kime, gal mano vaikas domėsis muzika, o aš jam nieko negalėsiu paaiškinti apie gamą, bet galėsiu nukreipti jį pabendrauti su mano draugu, kuris muziką puikiai išmano“, – svarsto gabus jaunuolis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai daugėja nedidelių įmonių, kurios ne tik sugeba sukurti unikalių aukštųjų technologijų produktų ar atrasti dar neužimtų nišų, bet ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Pusantrų metų veikiančioje įmonėje „Integrated Optics“ šiandien darbuojasi tik šeši žmonės, tačiau bendrovės sukurti ir pagaminti pirmieji lazeriai jau yra iškeliavę į Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
„O po Naujųjų metų pailsėję užsieniečiai dabar mus taip užpuolė su užklausomis, kad nebežinome, kur dingti. Verslo planas, kurį prieš metus pasirašėme, 2014-aisiais jau negalioja, nes pirmųjų savaičių prekyba viršija prognozes. Reklamavomės nedaug, bet susipažinome su keliais žmonėmis, pasiūlėme vienam olandui formuoti mūsų pardavimo sistemą, tad jis padirbėjo, o dabar mes visą dieną atsakinėjame į susidomėjusiųjų klausimus“, – sėkminga šių metų pradžia džiaugiasi „Integrated Optics“ direktorius ir vienas įkūrėjų Evaldas Pabrėža.
Spartus startas įmonės vadovus skatina nieko nelaukiant perrašyti šių metų planus – iki metų pabaigos darbuotojų skaičių tikimasi padvigubinti, o įmonės apyvartą nuo keliolikos tūkstančių litų išauginti iki pusės milijono.
Tokia sėkminga pradžia nustebino net pačius įmonės įkūrėjus – E.Pabrėžą ir Joną Jonušką, kuris pirmuosius lazerių prototipus sukūrė paprastame daugiabučio kambaryje. To pakako, kad verslą nusprendę kurti jauni žmonės pritrauktų investicijų iš Verslo angelų fondo ir galėtų įsirengti laboratoriją. „J.Jonuška turėjo įvairių minčių, kaip lazerius sumažinti, supaprastinti, atpiginti. Aš tuo metu dirbau su išradimų patentavimu, baiginėjau lazerinių technologijų magistrantūros studijas. Mes pamatėme, kad mūsų dviejų žmonių komanda turi pagrindines kompetencijas verslui pradėti – lazerių ir elektronikos bei patentinės pusės išmanymą“, – apie verslo pradžią pasakoja E.Pabrėža.
Lietuvių sukurti lazeriai atkreipia užsieniečių dėmesį, nes yra paprastesni, mažesni ir pigesni nei kiti šiuo metu esantys rinkoje. Neatsitiktinai pirmąjį savo gaminį jaunieji verslininkai pakrikštijo „degtukų dėžute“ – „MatchBox“. Šios serijos lazeriai iš tiesų telpa degtukų dėžutės dydžio korpuse.
„Palyginti su artimiausiu konkurentu, mūsų lazeris mažesnis šešis kartus – tai mano partnerio idėjų ir kruopštumo rezultatas. Konkurentų lazeriai didesni, nes skirtingi specialistai dirba prie atskirų dalių, o po to viską bando sulipdyti į vieną. O mano partnerio galvoje visos dalys sugula į vieną vietą. Be to, mūsų lazeriai už europietiškus pigesni 3–3,5 karto, taigi kaina panaši kaip kiniškų“, – lygina E.Pabrėža.
„Integrated Optics“ sukurta lazerių “MatchBox” serija daugiausia naudojama ligų diagnostikai (pvz., prof. Juozas Vaitkus ir dr. Aurelija Vaitkuvienė šį lazerį naudoja gimdos kaklelio vėžiui diagnozuoti), taip pat vaistų gamybos kontrolei, tačiau vaikinai jau kuria naujus lazerius, kuriuos būtų galima pritaikyti maisto rūšiavimo srityje, tarkime, sugedusiems žirneliams ar ryžiams atrinkti. Šiuos lazerius įmonė siųs išbandyti į Olandiją, vienai lyderiaujančių maisto rūšiavimo prietaisų gamybos kompanijų.
Pasak E.Pabrėžos, lazerių naudojimas maistui ar šiukšlėms rūšiuoti vis populiarėja, tad šiose srityse, kuriose naudoti įprastus lazerius kainuotų brangiai, pigūs lazeriai galėtų turėti didelį pranašumą.
Šiuo metu įmonė taip pat kuria ir metų pabaigoje tikisi jau turėti naują „BlackBox“ serijos lazerį, skirtą preciziniam medžiagų apdirbimui. „Manome, kad „BlackBox“ rinka didesnė, tad ir pelningumas bus didesnis. Kita vertus, mes patys neprognozavome „MatchBox“ sėkmės, o dabar matome, kad net nekurdami kito produkto galėtume išaugti iki gana didelės įmonės“, – svarsto E.Pabrėža.

Suvokė, kad iš mokslinių tyrimų galima uždirbti

Tokių įmonių kaip „Integrated Optics“ pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja. Mokslo inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) direktorius Arūnas Karlonas šią tendenciją sieja su tuo, kad mokslininkai, studentai suprato, jog savo tyrimų rezultatus galima komercializuoti. „Mokslininkai pamatė pasaulio, suvokė savo tyrimų rezultatų pridėtinę vertę – kad iš jų galima ne tik parašyti mokslinį straipsnį ar apsiginti daktaro disertaciją, bet ir panaudoti juos praktikoje bei užsidirbti pinigų“, – pastebi A.Karlonas.
Vien padedant MITA Lietuvoje įsteigta apie 50 smulkių technologinių įmonių. Dar didesnis antplūdis – internetinių įmonių, atradusių netikėtas nišas. Prie aktyvesnio tokių įmonių kūrimosi prisidėjo ir daugybė finansinių priemonių, šiuo metu galinčių padėti įsteigti ar plėsti verslą, – verslo inkubatoriai, verslo pradžios finansavimas, aktyvi verslo angelų ir rizikos kapitalo fondų veikla.
Įdomu, kad šios jaunos įmonės orientuojasi išskirtinai į užsienio rinkas ir vos kelių ar keliolikos žmonių komanda sugeba sukurti tokius produktus, kuriems neatsispiria net tarptautiniai banginiai. Štai tik 13 darbuotojų turinti įmonė „Rubedo sistemos“, kurią 2009 m. įsteigė aukštųjų technologijų bendrovėje Vokietijoje keletą metų dirbęs Dainius Karkauskas, projektuoja sudėtingas robotizuotas sistemas, skirtas pramonei ir medicinai. Pirmasis įmonės sukurtas produktas – spindulinei terapijai suprojektuotas unikalus klinikinis programinės įrangos sprendimas „iGuide“, kuris naudojamas onkologijos ligoninėse ir leidžia radiologams preciziškai švitinti auglius, nepažeidžiant sveikų audinių. Pirmiausia šį lietuvių produktą įsigijo ir į savo sukurtų švitinimo aparatų sistemas įdiegė švedų „Elektos“ korporacija, o šiuo metu „Rubedo sistemos“ savo produktą bando įdiegti ir į vokiečių medicinos technologijų įmonės „Brainlab“ sukurtas sistemas, ir į vienos amerikiečių kompanijos gaminius.
Iš viso lietuviai užsienio bendrovėms jau pardavė apie 300 inovatyvaus produkto vienetų, kurie atsidūrė Europos, Azijos, Amerikos ligoninėse. O tai leidžia įmonei sparčiai augti: 2009 m. „Rubedo sistemos“ apyvarta siekė 900 tūkst., 2013 m. – jau 1,8 mln. Lt.
Rugsėjį lietuviai baigė kurti dar sudėtingesnį prietaisą, kuriuo galima švitinti judantį auglį, esantį lanksčiuose audiniuose, pavyzdžiui, plaučiuose ar prostatoje. O gavę ES paramą šiuo metu kuria robotą, skirtą pramonei, – autonominį krovinių transporterį „Roboratai“, kuris mokėtų atpažinti savo šeimininką ir galėtų paskui jį sekti.
„Tokį transporterį galima pritaikyti sandėliuose prekėms krauti, oro uostuose bagažui išvežioti ar prekybos centruose. Tai galėtų būti asmeninis prekių vežimėlis, kuris sektų paskui šeimininką jam vaikščiojant po parduotuvę, vėliau palydėtų iki automobilio, o baigus apsipirkti grįžtų į vietą. Manome, kad toks daiktas galėtų kainuoti apie 5 tūkst. eurų“, – planais, kur būtų galima taikyti robotą, dalijasi D.Karkauskas.
Su mokslininkais, konstruktoriais, dizaineriais kuriamus „Roboratus“ tikimasi užbaigti kitais metais. D.Karkauskas mano, kad, pavyzdžiui, asmeninis prekių vežimėlis turėtų būti įdomus Amerikos rinkai.

Per porą mėnesių keturios skirtingų mokslų olimpiados, vasarą – fizikos ir astronomijos stovyklos, savarankiškos aukštųjų mokyklų studentams skirtų vadovėlių studijos, savanoriškas darbas su vaikais, o norint atsipalaiduoti – sudėtingų Ludwigo van Beethoveno kūrinių skambinimas. Tokiu ritmu sukasi vienuolika klasių baigusios Vilniaus licėjaus moksleivės Kamilės Rastenytės dienos.

„Turiu išsikėlusi nemažus tikslus, tad negaliu per daug ilsėtis, nieko neveikti ir atitrūkti nuo mokslo net vasarą. Juk nelavinamos smegenys, taip pat kaip raumenys, greitai atsisako dirbti, ir išmokti dalykai užsimiršta“, – savo požiūrį atskleidžia aštuoniolikmetė mergina.
Kamilė sako, kad pasibaigus mokslo metams jai užteko vos savaitę padrybsoti prie jūros, ir grįžusi vėl kibo į knygas. Vilnietė pateko į tarptautinę astronomijos olimpiadą, kuri šį rudenį vyks Pietų Korėjoje, ir išsikėlė tikslą parsivežti medalį, tad beveik kasdien skaito mokslines astronomijos knygas. Neseniai dvi savaites be poilsio dienų intensyviai gilinusi fizikos žinias itin gabių mokinių papildomo ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“ vasaros sesijoje, jau rengiasi astronomijos stovyklai.
Beje, K.Rastenytė siekia patekti ir į tarptautinę fizikos olimpiadą. „Dalyvavimas konkursuose, olimpiadose – man lyg sporto varžybos: norisi parodyti geriausius rezultatus, įveikti varžovus ir būti pirmai. Be to, olimpiados skatina siekti vis daugiau žinių“, – dėsto Vilniaus licėjaus auklėtinė, nuo penktos klasės skinanti laurus Lietuvos mokinių matematikos, fizikos, astronomijos, biologijos olimpiadose.

Fizikės laisvalaikis – prie pianino

Kamilė pasakoja, kad iki dešimtos klasės save įsivaizdavo kaip būsimą matematikę. Jai šis mokslas puikiai sekėsi ir patiko, be to, pasitikėjimą savo jėgomis ypač sustiprino septintoje klasėje laimėta pirma vieta respublikinėje matematikos olimpiadoje. Vis dėlto gabi mergina dar būdama dešimtokė nusprendė, kad žinias gilins fizikos bei astronomijos srityse, o studijuos teorinę fiziką. Ateityje ji galvoja rinktis astrofizikos arba biofizikos pakraipą.
Jaunosios fizikės mama Rūta Rastenė prisimena, kad draugai ir pažįstami, sužinoję apie Kamilės apsisprendimą, kraipė galvas: „Kam merginai lįsti į tokius mokslus?“
„Dabar matydami jos laimėjimus jau nesistebi, kad Kamilė pasirinko neva vyrišką mokslą, tačiau daugelis vis tiek nesusilaiko nuo komentarų, jog mergina fizikė – labai įdomus derinys. Mano nuomone, labai gerai, kad yra fizikių mokslininkių. Juk ne nuo lyties priklauso laimėjimai ir dalykai, kuriais domimasi. Svarbu, kad patiktų ta sritis, tada ir sekasi“, – neabejoja R.Rastenė.
Tiesa, ji pamena, kad darželyje Kamilė labiau buvo kūrybinga asmenybė nei linkusi į tiksliuosius mokslus, – aktyvi, nuovoki, su polėkiu, iš kitų vaikų išsiskirianti muzikiniais gabumais, puikiai piešianti. Pasak R.Rastenės, ir dabar jos dukra išvaizda labiau primena menininkę, o ne mokslininkę. „Visuomet laiminga, besišypsanti, komunikabili, akys smalsios“, – Kamilę apibūdina mama.
Beje, nuo meno jaunoji fizikė niekada nebuvo nutolusi. Muzikos mokykloje mokėsi skambinti pianinu, o ją baigusi dar dainavo barokinės muzikos ansamblyje, mokėsi groti gitara. Dabar norėdama pailsėti ji dažniausiai sėda prie pianino ir savarankiškai mokosi skambinti įvairius klasikos kūrinius.
Nesvetima jaunajai mokslininkei ir visuomeninė veikla. Šiemet antrus metus ji savanoriaus Nemenčinės dienos centro stovykloje, kur organizuos vaikams įvairius užsiėmimus, planuoja stovyklautojus pakviesti stebėti dangaus kūnų.

Mokslines žinias pritaiko kasdieniame gyvenime

Kuo meniškos prigimties merginą sudomino fizika ir astronomija? „Astronomija susižavėjau dar penktoje klasėje, kai namie radusi mokslo populiarinimo knygą „Mokslas ir visata“ pradėjau ją skaityti. Iš jos daug sužinojau, tad mokykloje prasidėjus astronomijos pamokoms jau neturėdavau ką veikti“, – kaip susidomėjo dangaus kūnais, prisimena Kamilė.
Dabar dangų ji stebi ne tik svečiuodamasi pas senelį kaime, stovyklose, bet ir specialioje kompiuterinėje programoje, kurioje galima atpažinti visas žvaigždes, žvaigždynus, planetas. „Žvaigždes dar ne visas galiu rasti, tačiau mano tikslas – kuo daugiau jų išmokti. O žvaigždynus visus atpažįstu“, – tvirtina Vilniaus licėjaus auklėtinė.
Jai be galo įdomu išsiaiškinti ne tik tai, iš ko sudaryta visata, bet ir kaip tarpusavyje veikia ląstelės, kuo daugiau sužinoti apie tamsiąją materiją, analizuoti kvantinės teorijos pavyzdžius. „Matematika – teorinis mokslas, paremtas tiksliais skaičiavimais, o fizikoje reikia atsižvelgti į aplinką, žinomus dydžius. Tai labiau apčiuopiama mokslo disciplina“, – mano K.Rastenytė.
Be to, jau sukaupusi nemažą fizikos žinių bagažą, ji kur kas kritiškiau vertina visuomenėje sklandančius mitus ar pasigirstančias naujas neva mokslines teorijas. Štai išgirdusi vienos religinės sektos paskelbtą aiškinimą, kad ašigalio ledynai užšalo nukritus meteoritui, Kamilė iškart suprato, jog tai tik paistalai. Mat dideliu greičiu krisdamas meteoritas, atvirkščiai, smarkiai įkaista. Mergina puikiai atskiria ir reklamose naudojamus pigius triukus, kuriais siekiama sukurti išskirtinio produkto įvaizdį. „Reklamuojant šampūnus nuolat pabrėžiama, kad jie praturtinti proteinais. Ne visi žino, kad tai paprasčiausi baltymai, bet atrodo, lyg būtų kažkokia ypatinga medžiaga“, – dėsto K.Rastenytė.
Dabar gabi mergina specifines mokslines žinias pritaiko kasdieniame gyvenime ir bandydama įveikti bendraminčius olimpiadose, o ateityje planuoja atsidėti moksliniam darbui. „Norėčiau ką nors naujo atrasti kvantinės mechanikos ar biofizikos srityje. Juk žmonių tikslas yra išlikti, bet jeigu neišsiaiškinsim, kas yra aplink mus, – neišliksim“, – gyvenimo tikslus atskleidžia aštuoniolikmetė.

Pagal pažymius – vidutiniokė

Mamos nuomone, gabumus fizikai dukra paveldėjo iš tėčio, kuris studijavo elektroninę fiziką. „Kartais Kamilė padiskutuoja su tėčiu mokslinėmis temomis, tačiau savo žiniomis ji jau seniai mus lenkia“, – pastebi R.Rastenė. Ir priduria, kad pastebėjusi dukters polinkį prie tiksliųjų mokslų sąmoningai kreipė ją į tą pusę: jau pradinėse klasėse užmindavo sudėtingesnį galvosūkį, pasiūlydavo išspręsti į mokyklos programą neįtrauktą uždavinį.
„Užmetėm meškerę, sudominom, o nuo septintos klasės jau nereikėjo skatinti. Aš jai nuolat akcentuodavau, kad ne pažymiai, bet žinios, nuovoka svarbiausia. Tad nors visi mokytojai pastebėdavo Kamilės išskirtinius gabumus, ji lengvai įveikdavo olimpiadų užduotis, klasėje pagal pažymius buvo vidutiniokė“, – pasakoja R.Rastenė.
Kamilė prisipažįsta, kad ir dabar jos balai iš mokyklinių dalykų nėra patys aukščiausi, mat namų darbai dažniausiai lieka ne iki galo atlikti, nemažai pamokų praleidžiama dėl lakstymo iš vienos olimpiados į kitą. „Visko spėti ir visko idealiai padaryti neįmanoma. Būtina susidėlioti prioritetus ir jų kryptingai laikytis. Aš koncentruojuosi į fiziką. Be to, nemoku kalti. Man svarbiau suprasti tai, ką perskaitau. Tada kur kas geriau įsisavinu specifines žinias“, – dėsto K.Rastenytė.
Kamilės fizikos mokytoja Danutė Aleksienė neabejoja, kad, būdama labai darbšti, užsispyrusi ir daug laiko skirdama savarankiškam darbui, mergina ateityje išaugs į mokslininkę. Pedagogės manymu, siekti užsibrėžtų tikslų jaunajai fizikei padės ir jos nuoširdumas, atvirumas bei noras visiems padėti. „Nemažai gabių vaikų daugiau nieko, išskyrus knygas ir uždavinius, nemato, nenori savo laiko gaišti kitoms veikloms. O Kamilė niekuomet neatsisako padėti, taip pat jai svarbu savo žiniomis dalytis. Štai prieš olimpiadą surinko jaunesnių klasių mokinius ir aiškino jiems, kaip reikia spręsti uždavinius“, – gerų žodžių savo mokinei negaili D.Aleksienė.
Pati Kamilė prisipažįsta, kad taip elgiasi norėdama kažką gero duoti kitiems, tai, ką sužino, paskleisti kuo plačiau. Ateityje ji planuoja į Lietuvą iš užsienio parvežti naujausias mokslines žinias. „Neabejoju, kad Kamilė įstos į Kembridžio universitetą. Ten geresnė mokslo bazė, galima gauti kur kas daugiau žinių, išmokti jas plačiau taikyti praktiškai. Vis dėlto Didžiojoje Britanijoje ji nepasiliks, mat nuo mažens jaučia begalinę meilę tėvynei, supranta, kad jos namai Lietuvoje“, – apibendrina R.Rastenė.

Kamilės Rastenytės laimėjimai
2008 m. Vilniaus miesto respublikinėje matematikos olimpiadoje laimėta pirma vieta.
2010 m. Lietuvos matematikos olimpiadoje – pagyrimo raštas.
2011 m. Šiaulių universiteto matematikos konkurse laimėta pirma vieta, Lietuvos fizikos olimpiadoje – antra, Fizikos čempionate iškovota trečia vieta ir Vilniaus miesto biologijos olimpiadoje – antra.
2012 m. Vilniaus miesto fizikos ir biologijos olimpiadose laimėjo pirmąsias vietas. Vilniaus miesto matematikos olimpiadoje pelnyta trečia vieta, J.Matuliono konkurse – ketvirta, K.Baršausko fizikos konkurse ir Lietuvos astronomijos olimpiadoje iškovotos trečiosios vietos.

Jie nemato, negirdi ar nevaikšto, bet yra pasiekę daugiau nei daugelis sveikųjų. „Veidas“ domėjosi, kas tai lemia ir kuo ypatingas šių išskirtinių žmonių, kuriems negalia nesutrukdė siekti užsibrėžtų tikslų, gyvenimas.

Raseiniškė Irena Perminienė iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, iš minios neišsiskirianti pusamžė moteris. Kukliai apsirengusi, nepasidažiusi, šukuosena irgi neįmantri. Prasilenkęs su 54-erių I.Perminiene gatvėje nė neįtartum, kad už šios išvaizdos slypi neįtikėtinai stipri asmenybė, kuriai veržlumo ir optimizmo galėtų pavydėti kiekvienas.
Jau beveik 42 metus ši tvirto būdo žemaitė sėdi vežimėlyje. Irenai buvo vos dvylika, kai jos kojos, užklupus sunkiai ligai, staiga atsisakė paklusti. Paauglę mergaitę tuomet ištiko kojų paralyžius, kurį sukėlė stuburo smegenų uždegimas. Gydytojų diagnozė buvo žiauri: ji niekada nebegalės vaikščioti.
Daugelis tokioje padėtyje palūžtų, bet ne Irena. Jei pasižiūrėtume, ką gyvenime yra pasiekę buvę jos mokyklos ar vaikystės draugai, pamatytume, kad būdama neįgali, jau daug metų nevaikštanti Irena už juos šiandien yra visa galva aukščiau.
I.Perminienė yra viena geriausių neįgaliųjų sportininkių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ši santūrios išvaizdos moteris yra net keturiskart Europos ir keturiskart pasaulio rankų lenkimo čempionė: rankų jėga ji drąsiai galėtų varžytis net su tvirtais vyrais. Kaip sako pati moteris, rankas ji ištreniravo jau kelis dešimtmečius judėdama vežimėlyje, daug reiškė ir nuolatinės treniruotės, svarmenų kilnojimas. Praeityje I.Perminienė nuolat dalyvaudavo ir neįgaliesiems vežimėliuose skirtuose maratonuose užsienyje – tradicinę 42 km 195 m distanciją ji įveikdavo ne kojomis, o rankomis, visus tuos kilometrus „ridendama“ vežimėlį finišo link. Maratonuose moteriai taip pat pavyko iškovoti ne vieną laimėjimą.
I.Perminienė įspūdingų pergalių pasiekė ir rutulio stūmime: raseiniškė yra šios sporto šakos pasaulio vicečempionė, 2011 m. pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynių Jungtiniuose Arabų Emyratuose laimėtoja, o Pekino parolimpinėse žaidynėse lengvosios atletikos turnyre užėmė šeštą vietą. Vos kelių žingsnių iki pergalės jai pritrūko ir pernai Naujojoje Zelandijoje vykusiame pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, kuriame užėmė ketvirtą vietą.
Na, o šiandien I.Perminienė jau ruošiasi birželį Olandijoje vyksiančiam Europos čempionatui bei Londono parolimpinėms žaidynėms: norėdama jų metu būti geriausios formos, nepailstanti žemaitė treniruojasi po dvi valandas net šešiskart per savaitę.
I.Perminienė yra tikras fenomenas, nes ji net ir būdama 54 metų vis dar sugeba konkuruoti neįgaliųjų sporte pasauliniu lygiu. Tiesa, tai reiškia, kad jai treniruotis reikia bemaž trigubai daugiau nei jaunesniems sportininkams.
„Daug kas manęs klausia, kas man iš to, kodėl vis dar sportuoju, juk jau ir metai nebe tie, – prisipažįsta I.Perminienė. – Galiu atsakyti, kad yra kelios priežastys. Pirma, sportas man padėjo išsaugoti sveikatą: jei nesportuočiau, dabar būčiau visiškai neįgali, priklausoma tik nuo kitų žmonių pagalbos, nes po šitiek metų, praleistų vežimėlyje, tai būtų neišvengiama. Kita priežastis – sportas atvėrė man galimybes pamatyti pasaulį.“
Iš tiesų vežimėlyje sėdinti raseiniškė jau apkeliavo visus pasaulio žemynus – juokauja, kad šalis, kuriose dar nesilankė, galėtų įvardyti tik pasižiūrėjusi į gaublį.
Neįgaliųjų, kaip ir sveikųjų, sporte irgi tvyro didžiulė konkurencija bei vyksta nuolatinė žmogaus fizinių galimybių kova. Londonas šiemet vyksiančiai vasaros olimpiadai žada skirti tiek pat dėmesio, kaip ir parolimpinėms žaidynėms, o tai reiškia, kad neįgaliųjų sporte įvyko esminis lūžis.
Tad patekti tarp geriausiųjų – vienodai sunku tiek sveikiems, tiek neįgaliems sportininkams, o pastariesiems gal netgi sunkiau, nes tokie žmonės, kaip I.Perminienė, neregintis lengvaatletis Vytautas Girnius, vienintelis iš šalies aklųjų tapęs parolimpiniu čempionu, ar regėjimo negalią taip pat turintis bėgikas Kęstutis Bartkėnas, kuris yra daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas bei parolimpinių žaidynių rekordininkas, mūsų visuomenėje yra labai reti pavyzdžiai.
Neįgaliųjų paveikslas Lietuvoje apskritai būtų labai niūrus ir liūdnas: lietuvių, turinčių negalią, yra net 267 tūkst., o tai sudaro maždaug dešimtadalį visų šalies gyventojų, bet tik apie 7 proc. visų neįgaliųjų dirba. Dauguma neįgaliųjų (kalbame apie sunkiausią negalią turinčius žmones) gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei visą pasaulį išmaišiusi raseiniškė I.Perminienė: uždarą, izoliuotą, kupiną nusivylimo, kompleksų ir gilių dvasinių problemų.

Ką gali kurtieji Lietuvoje ir Amerikoje

Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus neįgaliųjų gyvenimas Lietuvoje tapo daug patogesnis, bet vis dar toli gražu ne toks patogus, kaip Vakaruose. Nors siekiama lygių teisių tarp sveikųjų ir neįgaliųjų, jos kol kas lygios tik biurokratų deklaracijose.
O realiame gyvenime neįgalūs žmonės kasdien susiduria su begale kliūčių, ką jie bedarytų: eitų apsipirkti, pas gydytoją į polikliniką ar važiuotų viešuoju transportu.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro pirmininkas Sigitas Armonas dar prisimena gražią sostinės mero Artūro Zuoko iniciatyvą pirmąją jo kadenciją: aklieji ir silpnaregiai buvo aprūpinti specialiais pulteliais, kuriuos spustelėję sužinodavo, kokio maršruto autobusas sustojo stotelėje. Deja, pažangi iniciatyva žlugo. „Dabar aklasis laukdamas stotelėje Vilniuje turi paklausti kito žmogaus, kad sužinotų, koks autobusas atvyko, o, pavyzdžiui, Prahos metro neregiai sėkmingai naudojasi tais pačiais pulteliais – pats įsitikinau“, – palygina S.Armonas. Jis pastebi, kad net maršrutų tvarkaraščiai stotelėse užrašyti tokiu šriftu, kad ne tik silpnaregiui, bet ir pagyvenusiam žmogui įskaityti sunku.
Pasak pirmininko, regėjimo negalią turintiems žmonėms nėra naudos ir iš brangiai kainavusių naujųjų sostinės šviesoforų – garsinis šviesoforo signalas turėtų pranešti, kokia užsidegė šviesa, bet ši funkcija mažai kur naudojama. „Kodėl? Matyt, garsas kažkam trukdo, per didelį triukšmą sukelia“, – teigė S.Armonas.
Nuo kūdikystės negirdintis 36-erių kaunietis Arūnas Bražinskas, kuris, kaip pasakytų dauguma kurčiųjų, padarė neįtikėtiną karjerą – jau penkerius metus jis dirba Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju, o taip pat eina Kauno gestų kalbos vertėjų centro direktoriaus pavaduotojo pareigas, tvirtina, kad, pavyzdžiui, Amerikoje kurtieji gali viską – negali tik girdėti. O Lietuvoje yra atvirkščiai: kurčiųjų gyvenimas čia smarkiai apribotas.
“Štai paprastas pavyzdys: ryte atsikėlęs aš negaliu žiūrėti televizijos, nes nėra jokių subtitrų, kurtiesiems skirtų laidų taip pat neturime. Įsivaizduokite, kaip visi žmonės jaustųsi, jei visos televizijos programos būtų rodomos tik japonų kalba. Tai labai panašu“, – palygina A.Bražinskas, universitete dėstantis gestų kalbą. Jis yra vienas iš vos kelių kurčiųjų, šiuo metu dirbančių dėstytojais šalies universitetuose.
Pasak jo, JAV kurtieji dirba advokatais, chirurgais ir panorėję turi teisę netgi pilotuoti nedidelį privatų lėktuvą, tuo tarpu iškilti ir padaryti karjerą Lietuvoje kurčiajam praktiškai nėra galimybių. Kaip sako A.Bražinskas, kurtiesiems kiekviename žingsnyje kalama į galvą, kiek daug dalykų jie negali, o mūsų visuomenė bei darbdaviai jiems jaučia baimę ir nepasitikėjimą.
Su begale kasdienio gyvenimo problemų susiduria ir kitos neįgaliųjų grupės, tad čia paminėjome tik keletą pavyzdžių. Vis dėlto specialistai tvirtina, kad pagrindinės neįgalių žmonių izoliacijos priežastys yra psichologinės. Daugelio neįgaliųjų, o ypač tų, kurie neįgalūs tapo susirgę ar po traumų, bet ne nuo gimimo, gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės su depresija, savigrauža bei nepasitikėjimu savimi.
Galbūt todėl, kaip teigia Lietuvos neįgaliųjų verslininkų asociacijos pirmininkas Darius Malinauskas, eiti dirbti ar tuo labiau kurti savo verslą, nors valstybė tai skatina ir teikia iki 32 tūkst. Lt dydžio paramą verslo pradžiai, ryžtasi labai nedaug neįgaliųjų. „Man susidaro įspūdis, kad dauguma neįgalių žmonių yra dideli tinginiai, neturintys noro nei mokytis, nei dirbti, nes kuo puikiausiai jaučiasi būdami valstybės išlaikytiniais“, – griežtai vertina D.Malinauskas. Su dideliu šios visuomenės grupės abejingumu D.Malinauskas susiduria dirbdamas verslo konsultantu – jis padeda neįgaliesiems pradėti verslą ir gauti negrąžintiną valstybės paramą. Per pastaruosius ketverius metus D.Malinauskas sako padėjęs gauti valstybės paramą verslo pradžiai apie 120 gyventojų, kuriems nustatytas iki 40 proc. darbingumas.
Tuo tarpu Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė nesistebi, kad dirba, aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime tik nedidelė dalis šalies neįgaliųjų. Dabar, kai vis daugiau gyventojų naudojasi kompiuteriu ir internetu, išryškėja nauja tendencija – neįgalieji ima dar labiau atsiriboti nuo visuomenės, nes pradeda virtualų gyvenimą socialiniuose tinkluose ir interneto pokalbių svetainėse. Internetas leidžia jiems susikurti naują asmenybę be negalios ir kompleksų, bet tai tik didina atskirtį nuo visuomenės, o profesiniai įgūdžiai, jei jie apskritai yra, silpnėja.
“Jei neįgalusis išeina į visuomenę, daro karjerą, pasiekia pripažinimą savo srityje, vadinasi, tai yra dvasiškai labai stipri asmenybė. Pirmiausia turi draugiškai susigyventi su savo negalia, kad ji tau nebetrukdytų, nustoti gailėtis savęs, ir tik tada gali eiti į priekį. Kai tai padaryti pavyksta, negalia visiškai nebebūna kliūtis siekti norimų tikslų“, – tvirtina R.Kavaliauskaitė. Kaip tai svarbu, ji gerai žino ir iš savo asmeninės patirties. Būdama vos dvejų R.Kavaliauskaitė susirgo meningokokine infekcija ir buvo jau ant mirties slenksčio. Rasa liko gyva, bet neįgali: ją ištiko kairės pusės paralyžius.
Nepaisant to, R.Kavaliauskaitė susitaikė su savo negalia, universitete baigė du aukštuosius ir tapo vienos didžiausių neįgaliuosius vienijančių nevyriausybinių organizacijų vadove.
„Kartais pagalvoju, kad sveika gal ir nebūčiau tiek pasiekusi – ko gero, būčiau dabar laimingai ištekėjusi eilinė namų šeimininkė“, – svarsto R.Kavaliauskaitė.

Būtų pasiekę to paties, bet lengviau

Šį klausimą – kaip gyventų dabar, jei galėtų vaikščioti – sau ne kartą yra uždavusi ir neįgaliųjų sporto pažiba vadinama I.Perminienė. „Ir aš prieinu prie išvados, kad na gerai, būčiau sveika, bet tada turbūt neturėčiau to, ką dabar turiu. Aš tikiu, kad jei tau vieną dalyką atima, tai į tą vietą dešimt naujų duoda. Tavo pasaulėžiūra, vertybės pasikeičia, tampi visai kitas žmogus. Šiandien aš net nebejaučiu, kad esu vežimėlyje. Juokauju, kad vieni vaikšto su basutėmis, antri su „kedais“, o treti rieda vežimėliu. Jis tapo neatsiejama mano dalimi“, – pastebi sportininkė.
Jei nebūtų aklas, ar Edvardas Žakaris būtų tapęs Seimo nariu – pirmuoju ir kol kas vieninteliu Lietuvos politiku, išrinktu į parlamentą?
Jei matytų, ar Jonas Vaškevičius, žinomas sostinės teisininkas, būtų tapęs advokatu, o operos solistas Vladas Bagdonas dabar dainuotų Nacionalinio operos ir baleto scenoje bei vadovautų valstybiniam chorui „Vilnius“?
Visus šiuos žinomus žmones pažįstantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro pirmininkas S.Armonas mano, jog jie to paties būtų pasiekę ir būdami sveiki, nes tiek Seimo narys E.Žakaris, tiek teisininkas J.Vaškevičius ar operos bosas V.Bagdonas savo tikslų kryptingai siekė daugelį metų. Tik tuomet jiems būtų prireikę keliskart mažiau darbo ir pastangų.
Taigi nemažai įkvepiančių pavyzdžių tarp neįgaliųjų turime ir Lietuvoje. Ir nors šių žmonių negalios ir gyvenimo istorijos labai skirtingos, juos sieja ir nemažai bendrų dalykų: vidinė stiprybė, veržlumas ir didžiulis optimizmas.
„Jei tu gerai rašai arba esi gabus matematikai, tada tampa nebesvarbu, ar tu be kojos, ar aklas, ar neprigirdintis. Tu tiesiog arba gali daryti savo darbą, arba negali“, – mano Lietuvos operos ir baleto teatre apie keturiasdešimt vaidmenų sukūręs 56 metų V.Bagdonas. Jis taip pat nesutinka, kad aklieji ir silpnaregiai yra muzikalesni už matančiuosius – pasak solisto, tokia nuomonė vyrauja tik todėl, kad dainuojantys neregiai sulaukia daugiau dėmesio.
Vis dėlto V.Bagdonas pripažįsta, jog regėjimo negalia jo, kaip solisto karjerai, daug pliusų nepridėjo. Norint profesionaliai atlikti vaidmenis, dainuoti didžiausiose scenose, akys, pasak solisto, labai svarbios. „Regėjimas lemia daug: ir pasiruošimo kokybę, ir tavo judėjimą scenoje, daug reiškia ir darbe su dirigentu“, – pastebi V.Bagdonas.
Operos ir baleto teatro didžiojoje scenoje jau dvidešimt metų dainuojantis solistas neslepia, jog tai jam – didelė garbė, lyg svajonės išsipildymas. Kiek save prisimena, jis visada dainavo: būdamas vaikas traukė dainas miške uogaudamas ar grybaudamas, ant ežero kranto žuvaudamas ar po namus bėgiodamas. Vis dėlto V.Bagdonas sako net nesapnavęs, kad likimas jam bus toks palankus.
Operos solistas nėra visiškai aklas, tačiau turi didelę trumparegystę. Tai reiškia, kad skaityti jis gali tik per didinamąjį stiklą, o už poros metrų stovinčio žmogaus gali ir neatpažinti. Tiesa, net jeigu taip ir atsitinka, V.Bagdonas stengiasi neišsiduoti. Jis apskritai nelinkęs skųstis aplinkiniams, kad neprimato, ar tuo labiau prašyti jų pagalbos – iš kėbliausių padėčių stengiasi suktis pats. „Net ir ne visi mano kolegos teatre žino, kiek iš tikrųjų mato mano akys, – prisipažįsta pašnekovas. – Toks jau gyvenimas, vis tiek konkuruoji su visais kaip lygus su lygiu. Paguodos dėl savo negalios nesitikėk.“
V.Bagdonas trumparegis – nuo ankstyvos vaikystės. Būdamas mažametis jis patyrė traumą – užgriuvo ant žaislo, skardinio sunkvežimio, ir persipjovė kairiąją akį. Tada bėdos su akimis ypač padidėjo, regėjimas ilgainiui vis prastėjo. „Gydytoja prašo manęs: „Na, pakentėk, Vladai, dar kokius dešimt metų, dar neapak, nes tada gal tau tinklainę persodinsime“. Medicina žengia į priekį ir dar yra vilties, kad ne tik neapaksiu, bet ir pradėsiu matyti geriau“, – sako V.Bagdonas. Tiesa, savo tikslų jis nusiteikęs siekti bet kokiu atveju – net jei vieną dieną atsibudęs nebematys dienos šviesos. Šiandien V.Bagdonas turi naują svajonę – kad jo vadovaujamas valstybinis choras „Vilnius“ taptų garsiu choru visoje Europoje.

Iškilti padėjo talentas ir nuoseklus darbas

Kad jo akys kuo ilgiau tarnautų, labiau už viską trokšta ir regėjimo negalią turintis 44 metų bėgikas K.Bartkėnas.
Kai K.Bartkėnas bėga varžybose stadione, aplink mato tik susiliejusį vaizdą – jis, kaip ir operos solistas V.Bagdonas, nuo vaikystės trumparegis, sunkokai įžiūrintis žmones ir objektus, esančius toliau nei už trijų metrų. Nepagydoma akių liga glaukoma sergančiam K.Bartkėnui nustatytas tik 20 proc. darbingumas, tačiau tai nesutrukdė jam iškovoti keliasdešimties medalių Europos ir pasaulio čempionatuose bei vieną sidabro ir du bronzos medalius parolimpinėse žaidynėse. Deja, jo regėjimas vis prastėja, o gydytojai sako, kad ilgainiui vyriškiui gresia visiškai apakti.
„Kol kas lazdelės man nereikia, tik tamsoje kiek sunkiau. Vienas einu į miestą, visus reikalus stengiuosi sutvarkyti, kol dar šviesu. Tik jei reikia nueiti, pavyzdžiui, į banką, kur prašoma pasirašyti, prašau žmonos ar ko nors kito mane palydėti. Su tokiu gyvenimu jau apsipratau“, – sako buvęs vienas geriausių bėgikų Lietuvoje K.Bartkėnas.
Įkvepiančiu pavyzdžiu daugeliui sveikųjų galėtų būti ir akla dainininkė Onutė Matusevičiūtė – kaunietė daugelio konkursų laureatė, ir neregys masažuotojas Viktoras Deinarovičius, Vilniaus senamiestyje turintis gydomojo masažo kabinetą, kuriame lankosi net sostinės elitas, bei taip pat neregintis rašytojas Alvydas Valenta – kelių poezicijos knygų ir vieno romano autorius.
Talentas ir nuoseklus darbas padėjo iškilti ir vilnietei prozininkei bei animacinių filmų scenarijų autorei (tarp jų – „Čipolino nuotykių“) Eligijai Volodkevičiūtei, kurią vaikystėje susirgus poliomielitu ištiko kairės pusės paralyžius, ir judėjimo negalią taip pat turinčiai vilnietei dailininkei ir knygų iliustruotojai Alinai Myšalo, kurios darbai eksponuojami parodose Lietuvoje ir užsienyje. Na, o vežimėlyje sėdintis bendrovės “Intersurgical” direktorius Sigitas Žvirblis tapo ne tik Pabradės miestelio, kuriame veikia jo vadovaujama per tūkstantį darbuotojų turinti įmonė, bet ir viso šalies verslo pažiba – 2009 m. savaitraščio „Veidas“ sudaryta ekspertų komisija S.Žvirblį išrinko Metų vadovu.
Verta paminėti ir jaunąjį Vilniaus verslininką Egidijų Biknevičių, kurio 2005 m. įkurta informacinių technologijų įmonė „Etalink“ neblogai įsitvirtino šioje rinkoje ir dabar vykdo tiek privačius, tiek valstybinius užsakymus. Šiuo metu bendrovėje dirba keturiolika darbuotojų, o E.Biknevičius, kuris visiškai prarado regėjimą po vaikystėje patirtos traumos, kai susižeidė akis stiklu, prieš kelerius metus pelnė Ūkio ministerijos įsteigtą jaunojo verslininko prizą.
Beje, E.Biknevičius teigia savo verslą kurti nusprendęs todėl, kad nusivylė darbdavių požiūriu į žmones su negalia. Ieškodamas darbo vaikinas darbdavių balse ne kartą jautė abejonę, ar jis, aklas informacijos vadybos specialistas, sugebės gerai dirbti.
Tad darbo vietą ne tik sau, bet ir dar keliolikai kitų specialistų jis susikūrė pats. Jau septintus metus savo IT įmonei vadovaujantis trisdešimtmetis E.Biknevičius sako, kad šiuolaikinės technologijos „atstoja akis“: jis, būdamas neregys, negali žiūrėti nuotraukų ir filmuotos medžiagos, bet užtat be kliūčių gali dirbti kompiuteriu su tekstine informacija. „O verslo partneriai paiso tik savo interesų – jiems arba apsimoka su tavimi dirbti, arba ne“, – E.Biknevičius patikina, kad darbe klausimų apie savo negalią sulaukia retai.
Jei paisytų jam nustatyto darbingumo lygio, E.Biknevičius turėtų dirbti iki šešių valandų per dieną. Tačiau jaunas vadovas į tai nekreipia dėmesio ir sako dirbantis tiek, kiek reikia. „Iš tikro aš galiu dirbti netgi ilgiau negu jūs, nes man nereikia ištisas valandas spiginti akių į kompiuterio monitorių, kaip daugumai žmonių“, – optimizmo, nepaisant gyvenimo išbandymų, nestokojo ir šis mūsų pašnekovas.

Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal darbingumo lygį

Neįgalių asmenų    Nustatytas darbingumo lygis proc.
152320    30-40
63436    45-55
33354    0-25

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Nuo 2002-ųjų neįgalių lietuvių padaugėjo 43 tūkstančiais.

Metai    Iš viso neįgaliųjų

2002    221 577
2011    264 632

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, operos dainininkas Virgilijus Noreika teigia savo kūrybiniame kelyje pasiekęs tiek, kiek galėjęs, nors sovietmečiu jam nebuvo leista priimti pasiūlymų iš užsienio teatrų.

“Sąlygos buvo tokios, gimiau 20 metų per anksti. Kiek galėjau tose sąlygose, tai maksimaliai (padariau – BNS), daugiau nieko nebuvo galima padaryti”, – tvirtino V.Noreika, kuriam svarbiausia meno premija skirta už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą.

Jis pripažino, kad sovietmečiu turėjęs pasiūlymų koncertuoti ir Izraelyje, ir JAV, tačiau jų priimti jam nebuvo leista. Vis dėlto operos solistas tvirtino esąs patenkintas savo darbu ir pasiektais rezultatais.

“Aš dainavau geriausiose scenose, su geriausiais orkestrais, puikiais dirigentais. Esu “bisavęs” operos spektaklių metu tokias arijas, kurių niekas “nebisuoja”, – kalbėjo V.Noreika.

Jis tikino nesitikėjęs tapti Nacionalinės premijos laureatu, nes jau kelis kartus nesėkmingai buvo jai pristatytas. Džiugą naujieną operos dainininkas tvirtino sužinojęs paskambinus žurnalistui, nes buvo pamiršęs, kada Kultūros ministerijoje bus svarstomas premijų suteikimo klausimas.

V.Noreika tvirtino itin vertinantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastarųjų metų darbus, esą žiūrovams buvo pristatyta itin įdomių operos ir baleto spektaklių, kurie gausiai lankomi.

“Aš labai vertinu G.Kėvišą (LNOBT generalinį direktorių – BNS). Aš pats išbuvau 16,5 metų direktoriumi, LNOBT meno vadovu. Aš žinau, kaip tai sunku – reikia suvesti į krūvą dekoracijas, muziką, chorą, baletą, solistus”, – BNS sakė žymus operos solistas.

V.Noreika, pasakojo, kad jam vadovaujant buvo sunku rasti solistų, statyta tai, kas buvo finansiškai įmanoma.

“Dabar mes pamatėme daug įdomių pastatymų. Aš manau, kad “Madam Baterflai” yra geriausias spektaklis režisūros prasme per visą Lietuvos istoriją be konkurencijos, o tokie pastatymai baisiai kainuoja”, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas.

Jis teigiamai įvertino Lietuvos kongresų rūmuose rodomos “bohemiečių” pastatymus, tačiau teigė, kad tai nėra tikroji opera.

“Gerai, kad toks dalykas egzistuoja, bet opera jau statoma retkarčiais Panevėžyje, statoma Klaipėdoje, statoma Kaune, statoma Vilniuje. Dvi operos Vilniuje, ar tai būtina? Jei tas teatras mūsų būtų labai prastas, bet mūsų teatras yra geras. Tačiau čia galiausiai vadų reikalas, nors (Kultūros – BNS) ministerija, kiek žinau, trupučiuką abejingai galvoja. Aš irgi didelio džiaugsmo nereiškiu, nes vis dėlto tai yra “prikurta” iki operos”, – tvirtino V.Noreika.

Jis sakė pasiilgstantis valstybės požiūrio į studijuojančiuosius operinį dainavimą. Anot jo, nesuprantama, kad parengti operos solistą. Pats pedagoginį darbą dirbantis garsus operos solistas pabrėžė, kad kiekvieną menininką auginti reikia individualiai. Be to, per didelis yra 18 tūkst. litų siekiantis mokestis už studijų metus. Dėl to daug talentingų dainininkų pasirenka studijas užsienyje.

V.Noreikia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vadovauja Dainavimo katedrai.

“Sunku suprasti kol kas kai kuriems asmenims, kurie vadovauja mokslui, kad neišeina išauklėti, pasistačius 10 žmonių, ir mokyti juos dainuoti. Taip galima padaryti gerą chorą, o mūsų tikslas yra individualybę ištraukti (…) Finansuoti reikia. Nori turėti kultūrą, kultūrą paima pinigas, bet tauta be kultūros yra pasmerkta išnykti”, – kalbėjo menininkas.

Pasak V.Noreikos, nėra nieko blogo, kad jauni operos dainininkai dalyvauja šokio ar populiariosios muzikos projektuose, tačiau tai priklauso nuo to, kaip jie dalyvauja, kaip tam ruošiasi.

Kalbėdamas apie konkursą “Triumfo arka”, Nacionalinės premijos laureatas apgailestavo, kad projektas nesulaukia tiek piniginių lėšų, kiek reikėtų. Be to, V.Noreika turėjo priekaištų “Triumfo arkai” dėl dainininkų atrankos.

“Ten neva manoma, kad ateina geriausi balsai. Mes nežinome to. Pirmiausia, balsai turi būti patikrinami nemikrofoninėje aplinkoje, turėtų būti pasamdyta nemikrofonizuota salė, sėdint rimtai komisijai. Komisija per du, tris kartus atrenka, tarkime, 20 jaunų žmonių ir solistų, kurie turi gerus balsus, gali dengti 100 žmonių orkestrą, ir tada tuos žmones paima”, – kalbėjo operos solistas.

V.Noreika gimė 1935 metais Šiauliuose, 1960 ir 1970 metais buvo apdovanotas valstybinėmis premijomis, 1995 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu ,2007 metais – Nacionaline Kultūros pažangos premija, kitomis premijomis.

Jis yra dainavęs daugelyje pasaulio teatrų scenose: Maskvos didžiajame teatre (per 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus “Grand Opera”, Buenos Airių “Teatro Colon”, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose. Dainininkas sukūrė per 50 vaidmenų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos bus įteiktos vasario 16 dieną.