Šiais laikais savarankiškai keliauti po pasaulį – joks iššūkis, tad kosmopolitiškumas tampa veikiau norma nei išskirtinumu. Tiesa, kiekviena kelionė reikalauja šiokių tokių planavimo įgūdžių ir patirties, juk net išsirinkti ir užsakyti gerą viešbutį kartais tampa žaidimu va bank. Vilniuje įsikūrusio viešbučio „Moon Garden“ direktorė Natalja Kozlova pataria, į ką verta atkreipti dėmesį renkantis viešbutį užsienyje.
„Keliautojus galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kuriems viešbutis – tik nakvynės vieta ir tuos, kuriems labai svarbi aplinka, viešbučio siūlomos paslaugos ir poilsio zonos. Atsižvelgiant į tai, prieš užsakant viešbutį, derėtų atkreipti dėmesį į keletą niuansų. Pateikiu keletą gairių, kurios padės išsirinkti viešbutį, kurio norite“,  – sako N. Kozlova.
1.    Kelionės tikslas ir keliautojo poreikiai.
Verslo reikalais keliaujantys svečiai, rinkdamiesi viešbutį, turėtų atkreipti dėmesį į siūlomą nemokamą spartų interneto ryšį, pasidomėti, ar kambariuose elektros lizdai pritaikyti greitam ir patogiam elektronikos prietaisų krovimui, ar viešbutis turi posėdžių salę, seifą dokumentams, ar teikia vertimo ir korespondencijos siuntimo, drabužių valymo paslaugas. Taip pat, ar jo restoranas pritaikytas dalykiniams pietums.
Žmonėms, vykstantiems atostogauti su šeima, bus svarbi vaikams pritaikyta aplinka, galimos vandens pramogos, į sąskaitą įskaičiuoti pusryčiai ir šalia viešbučio esantys laisvalaikio praleidimo centrai. Taip pat pasidomėkite, ar galėsite susitarti dėl auklės paslaugų ir užsiėmimų vaikams: žaislų, spalvojimo knygelių ar kitų dėmesį lavinančių dalykų.
2.    Atsiliepimai apie viešbutį.
Visada privalu perskaityti atsiliepimus apie viešbutį. Net, jeigu viešbučio administracija patys prirašys teigiamų vertinimų, atsiras žmonių, kurie išsakys tikrąją nuomonę. Praleidę keliasdešimt minučių vertinimams peržiūrėti, visada sužinosite, ar viešbutis laikosi higienos normų, kokia jo kambarių būklė, koks aptarnavimas, kokie pusryčiai bei restorano meniu ir, ar neteks kambaryje nakvoti su nepageidaujamais augintiniais – tarakonais ir blusomis.
3.    Kaina.
„Net brangiausi viešbučiai taiko nuolaidų. Sugaišę šiek tiek laiko ir palyginę kelių viešbučio rezervavimo portalų kainas, visada atrasite mažesnę, – sako N. Kozlova. – Suradę tinkamą kambarį už tinkamą kainą, nepamirškite jo patikrinti paties viešbučio puslapyje – juk tarpininkai dažnai ima procentus, todėl čia kambarį galėsite rasti dar pigiau ir, galbūt, su specialiomis nuolaidomis“.
4.    Vieta.
Visada pravartu gerai išsistudijuoti vietą, kurioje bus pasirinktas viešbutis: ar šalia yra metro, tramvajaus, autobuso, troleibuso ar bet kokios kitos susisiekimo priemonės stotelė, leisianti laisvai keliauti po pasirinktą miestą, o vėliau grįžti atgal į viešbutį. Atminkite, kad taksi vairuotojai daugelyje pasaulio miestų uždirba iš aklai klajojančių turistų, nesuprantančių, kad jų viešbutis – čia pat, už kampo.
5.    Papildomos paslaugos ir mokesčiai
Pasak „Moon garden“ vadovės, viešbučiai dažnai siūlo papildomų paslaugų: atvežimą iš oro uosto, bagažo saugojimą, nemokamą rezervacijos atšaukimą, seifą, geriamą vandenį ir užkandžius kambaryje, automobilio parkavimo vietą, rankšluosčius ir chalatus, rytinį žadinimą ir korespondencijos siuntimą. Kai kurie gali pasiūlyti net „pagalvės meniu“, kai galėsite išsirinkti panašiausią pagalvę į namie turimą.
„Svarbu laiku išsiaiškinti, kokios paslaugos yra mokamos, o kokios suteikiamos už dyką. Nepamirškite, kad kai kuriuose miestuose taikomi specifiniai „pagalvės“ mokesčiai, o kai kuriuose viešbučiuose vietiniai pokalbiai telefonu taip pat apmokestinami. Taip pat nepalikite arbatpinigių du kartus – kai kurie viešbučiai iš karto į sąskaitą įtraukia personalo aptarnavimo mokestį,“ – sako N. Kozlova.

Kur gyvena statybos įmonių vadovai, kokiomis technologijomis naudojasi IT ir telekomunikacijų verslo lyderiai, kur atostogauja kelionių organizatoriai? „Veidas“ domėjosi, kaip būstą, daiktus, paslaugas ir gyvenimo būdą renkasi patys profesionalai, puikiai išmanantys savo profesijos aruodus.

Žmonės, su kuriais kalbėjomės, yra savo srities profesionalai. Jie apie savo profesiją ar verslą, kuriame dirba, žino jei ne viską, tai labai daug. Jie reiklūs ne tik kitiems, bet ir sau. Ir jie visada siekia bent jau tose srityse, kurias išmano, pasiimti tik tai, kas geriausia.

Kur gyvena ir kaip būstą sau renkasi statybos ir nekilnojamojo turto bendrovių vadovai

Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis šiandien gali sau leisti kokį tik nori būstą, bet taip buvo ne visada.
Verslininko vaikystė gimtojoje Marijampolėje prabėgo skurdžiame name be patogumų: šildomame krosnimi, be karšto vandens, su lauko tualetu. Žiemą šulinys namo kieme neretai užšaldavo, tad Arvydui, tada dar vaikui, pirmiausia tekdavo pramušti ledą, kad galėtų pasemti kibiru vandens. A.Avulis sako jau tada aiškiai supratęs, kad nori gyventi kitaip.
Bet pakeisti gyvenimą jam pavyko dar negreitai. Vilniuje sukūręs šeimą su žmona ir dviem mažametėmis dukromis jis penkerius metus gyveno ankštame 18 kv. m bendrabučio kambaryje. Dušas buvo rūsyje, tualetas – koridoriaus gale, o metalinės lovos, kuriose jie miegojo, dėl vietos stokos buvo sustatytos dviem aukštais. Kaip sako A.Avulis, dabar tai skamba egzotiškai, bet jam tuo metu tai buvo jau „aukštesnis lygis“ už tas sąlygas, kokiomis gyveno Marijampolėje.
Pamažu Arvydo ir Ritos Avulių gyvenimas gerėjo: šiek tiek prasigyvenusi šeima iš bendrabučio persikėlė pirmiausia į dviejų kambarių, vėliau – į dar erdvesnį butą. Na, o 1992-aisiais, žengęs pirmus sėkmingus žingsnius versle, A.Avulis nusipirko žemės sklypą ir pradėjo statytis namą. 1994-ųjų Kalėdas Avuliai šventė jau savo name, kuriame tebegyvena iki šiol.
Taigi nors didžiausius pinigus A.Avulis uždirbo jau vėliau, ėmęs verstis nekilnojamuoju turtu, gyventi su šeima liko ten pat. Nieko geresnio už pušyną Vilniaus Nugalėtojų gatvėje, ramią vietą atokiau nuo kitų gyventojų, iš kurios miesto centras pasiekiamas per penkiolika minučių, jis nerado, nors žvalgytuvių po kitas miesto erdves buvo nemažai.
„Būstas yra ilgalaikis pirkinys, ypač jei tas pirkinys būna pavykęs, – sako A.Avulis. – Sklypo namui statytis ieškojau kokius metus, ir kai galų gale radau (tai buvo sklypas su senu nameliu), ilgą laiką bijojau kitiems prasitarti, kad už jį mokėjau 50 tūkst. JAV dolerių: 1992 m. tai buvo didžiuliai pinigai. Pirkau ne namą, o vietą, tad jį iš karto nugriovėme ir pradėjome statytis savąjį. Jau tada jaučiau, kad viską lemia vieta. Vėliau versle ši taisyklė daugybę kartų pasitvirtino: didžiausia vertybė yra vieta, vieta ir dar kartą vieta.“
Per tuos metus Avuliai savo būstą ne kartą pertvarkė, keitė baldus, interjerą, o šiandien jaučiasi turintys savo namuose viską, ko reikia patogiam gyvenimui. Pasak A.Avulio, namai turi būti ir jaukūs. Iš savo svečių šeima dažnai girdi, kad jų namuose jauku ir gera. Už tai jie dėkingi interjerą kūrusiai garsiai prancūzų interjero dizainerei Anne Toulous, kuri namams įkvėpė prancūziškos Provanso dvasios. Savo karjeros pradžioje A.Toulous išgarsėjo itin prabangiai įrengusi privačią jachtą „Christina“, kuri priklausė graikų milijardieriui Aristoteliui Onassiui.
Namo terasoje su vaizdu į pušyną Avuliai dažnai pusryčiauja ir vakarieniauja, ypač šiltuoju metų laiku. Miško ramybė padeda užmiršti įtampą, atpalaiduoja. Dar vienas ritualas – maudynės lauko baseine.
Nors prieš dvidešimt metų buvo populiaru statytis milžiniškus namus, tikintis, kad juose gyvens ne tik tėvai su seneliais, bet ir savo šeimas sukūrę vaikai, Avuliai šiai tendencijai nepasidavė. Jų namas yra dviejų šimtų kvadratinių metrų. Dėl tol, kad nestatė didesnio, A.Avulis šiandien tik džiaugiasi: suaugusios dukros jau paliko tėvų namus, tad jie su žmona vėl liko gyventi dviese. „Jei namas būtų didesnis, turbūt dabar jame jaustumės nejaukiai“, – sako pašnekovas. Dukroms pradėjus savarankišką gyvenimą Avuliai būstą dar kartą pertvarkė. Vietoje dukterų miegamųjų atsirado darbo ir poilsio kambariai.
„Būstas yra vienas svarbiausių pirkinių gyvenime, todėl jį reikia labai gerai apgalvoti. Kartais verta jam išleisti daugiau, verčiau atsisakant kitų dalykų, nes jei savo namuose jautiesi gerai, tada investicijos tikrai atsiperka – geros emocijos visada kompensuoja blogas nuotaikas“, – apibendrina A.Avulis.
Su šia nuomone sutiktų ir statybos bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas. Jis su žmona ir abituriente dukterimi gyvena nuosavame name Ringaudų gyvenvietėje Kauno rajone.
K.Vanagas taip pat pabrėžia, kad renkantis būstą bene daugiausiai dėmesio reikia skirti tinkamos vietos paieškoms. Dairantis sklypo namui statytis vadovui buvo svarbiausia, kad jis nebūtų pernelyg nutolęs nuo Kauno centro (nuo Ringaudų iki Rotušės aikštės – apie 8 km), kad būtų afsaltuoti keliai, sutvarkytos komunikacijos. „Taip pat kreipiau dėmesį į tai, kad būsimo namo kiemas būtų į pietus ir pro didelius langus visada šviestų saulė. Važinėdamas po gyvenvietes tinkamo sklypo ieškojau su kompasu“, – prisimena K.Vanagas.
Įmonės „YIT Kausta“ vadovas įsitikinęs, kad nuosavas namas turi kur kas daugiau pranašumų nei butas daugiabutyje.
Nors galėjo visai nesikišti, K.Vanagas aktyviai rūpinosi 220 kv. m namo statyba, o savaitgaliais nusivilkęs kostiumą netgi pats tapdavo pagalbiniu darbininku: padavinėdavo statybininkams plytas ar čerpes, atlikdavo kitus darbus. Vadovas rūpinosi ir tuo, kad statant namą būtų naudojamos tik aukštos kokybės medžiagos: jo manymu, tam nevalia taupyti.
Kaip ir „Hanner“ vadovas A.Avulis, K.Vanagas norėjo, kad kieme būtų įrengtas atviras baseinas. Vyras įsirengė ir pirtį – ją kuria bent kartą per savaitę, o baseine maudosi tol, kol žiemą užšąla vanduo. „Šiemet sezoną baigiau sausio 16-ąją“, – pasakoja.
Šiemet gimnaziją baigianti devyniolikmetė Vanagų dukra taip pat ketina kelti sparnus iš namų. K.Vanagas neslepia, kad likę dviese su žmona jie svarsto galimybę statytis naują namą – tam jau įsigijo ir sklypą. „Tai kad mes nuolat namus statome“, – paklaustas, ar negąsdina mintis apie vėl prasidėsiančias statybas, numoja ranka K.Vanagas.

Kaip ilsisi kelionių organizatoriai

Visada keliauti labai mėgę kauniečiai sutuoktiniai Artūras ir Birutė Kalkiai vieną dieną susimąstė, kad iš širdžiai mielo pomėgio galima ir neblogai uždirbti. Tai buvo prieš dvidešimt metų, kai Kalkiai įkūrė įmonę „Kauno grūda“. Šiuo metu tai vienas didžiausių kelionių organizatorių šalyje, vienas kelionių autobusu rinkos lyderių. Taip darbas šiai porai tapo malonumu ir neišsemiamu egzotiškų įspūdžių šaltiniu.
Iš tiesų būti A.Kalkio, „Kauno grūdos“ generalinio direktoriaus, vietoje norėtų daugelis: jam ne tik nereikia taupyti brangiems kelialapiams, bet atostogaudamas jis dar ir uždirba. „Man sunku pasakyti, kur atostogos, o kur darbas. Viskas susimaišę“, – prisipažįsta pašnekovas.
Mat bendrovei rengiant naują kelionių maršrutą kartu su pirmąja grupe į žvalgytuves paprastai vyksta ir patys vadovai. „Turime įsitikinti, ar viskas padaryta gerai, ar tinkamai parinkti viešbučiai, kokie gidai, be to, mes nuolat ieškome naujų kelionių maršrutų“, – pasakoja A.Kalkis. Štai pastarąjį kartą vyras keliavo po Keniją ir Tanzaniją, o į Kauną grįžo tik po mėnesio.
Pats verslininkas tokių kelionių atostogomis nevadina, nes jaučiasi atsakingas, kad klientai būtų patenkinti, nuolat sprendžia įvairius darbinius klausimus. „Šimtaprocentinio atsipalaidavimo tuo metu tikrai nėra. Kartais pagalvoju, kad turiu išvykti į kelionę su kita agentūra, nes tik tada galėsiu tikrai gerai pailsėti“, – šypteli.
Kai jau nebegali pakelti nuovargio ir pasiilgsta saulės, A.Kalkis su žmona skrenda kelioms dienoms kur nors į pietus: tiesiog padrybsoti paplūdimyje kuriame nors Turkijos, Kanarų ar Egipto kurorte. Svarbiausia, pasak pašnekovo, kad būtų šilta ir skrydis nebūtų tolimas. Be to, dukart per metus A.Kalkis išsiruošia paslidinėti: save vadina slidinėjimo fanatiku, jau yra aplankęs beveik visus Europos slidinėjimo kurortus.
Apskritai nurodyti šalį, kurioje dar nėra buvęs, A.Kalkiui darosi vis sunkiau. Į tolimesnes keliones užsienin kaunietis verslininkas vyksta keturis–šešis kartus per metus. Be to, turėdamas tokią patirtį jis kelionių atžvilgiu tapo labai reiklus. Tačiau tai tik padeda siekti kuo aukštesnės paslaugų kokybės.
Kuri aplankyta šalis jam yra padariusi didžiausią įspūdį? Vadovas susimąsto: „Įdomiausia keliauti ten, kur dar nebuvai. Todėl aš stengiuosi rinktis vis naujas kryptis. Tačiau ypač didelį įspūdį man padarė Naujoji Zelandija, kurioje gali rasti visko – nuo dykumų iki atogrąžų ir kalnų.“
„Novaturo“ generalinis direktorius Linas Aldonis taip pat teigia, kad pagrindinis jo reikalavimas, susijęs su atostogomis, – pamatyti šalį, kurioje jis dar nėra buvęs. Per vienuolika darbo „Novature“ metų (gen. direktoriaus pareigas eina nuo 2010-ųjų) L.Aldonis aplankė daugybę šalių, tiesa, daugiausia darbo tikslais. Tačiau jam, priešingai nei „Kauno grūdos“ vadovui A.Kalkiui, darbo kelionių suderinti su asmeniniu poilsiu nepavyksta. „Nebuvo nė vienos darbinės kelionės, kurios metu po darbo būčiau nuėjęs į baseiną išsimaudyti“, – tvirtina „Novaturo“ vadovas, per metus užsienyje praleidžiantis maždaug du mėnesius.
Pastarųjų savo atostogų L.Aldonis skrido į Maldyvus, šiemet planuoja pailsėti Indijoje ir galbūt Sicilijoje. Atostogaudamas jis stengiasi aktyvų poilsį (pažintines ekskursijas, išvykas) derinti su pasyviu poilsiu prie jūros, dažniau pasikliauja profesionalių gidų paslaugomis, nei pats nuomojasi automobilį ir savarankiškai lanko turistinius objektus.

Kokį maistą renkasi geriausių restoranų savininkai

Reiklumas – tik jau ne kelionėms, o maistui – būdingas ir geriausių Vilniaus restoranų savininkams. Jie itin didelį dėmesį skiria produktų kokybei ir nepripažįsta greitojo maisto. Tiesa, namie net ir įmantriausių restoranų šeimininkai valgo gana paprastus ir nesunkiai paruošiamus patiekalus.
„Aš pats namie mėgstu valgyti grybų sriubą su perlinėmis kruopomis, bulvėmis ir morkomis, tačiau restorano svečiams turiu pasiūlyti visiškai ką kita, nes tokiu valgiu jų nesudominsi. Pavyzdžiui, trintos sriubos su baravykų miltais, pagardintos vytinta šonine įdarytais koldūnėliais. Aukštoji virtuvė nuo namų virtuvės labai skiriasi“, – „Stiklių“ restorano virtuvės duris atveria vienas iš savininkų Romas Zakarevičius.
Gurmanų gildijos prezidentas priduria esąs lietuviškos virtuvės šalininkas, mėgstantis tradicinius patiekalus bei kepsnius ant grotelių. Be to, stengiasi maitintis sveikai. Tiesa, namie R.Zakarevičius valgo retai: dažniausiai pietauja ir vakarieniauja „Stikliuose“, na, o kituose restoranuose, tai yra pas konkurentus, lankosi retokai. Tik primygtinai prašomas pasakyti, į kokį sostinės restoraną, neskaitant „Stiklių“, mielai nusivestų savo svečius, R.Zakarevičius paminėjo Rotušės aikštėje įsikūrusią „Žuvinę“.
Jis dažnesnis svečias kitų šalių restoranuose. Pavyzdžiui, ketindamas vykti į Paryžių vietas mėgstamuose restoranuose gurmanas užsisako jau prieš du tris mėnesius iki kelionės.
Na, o vyninės „Saint Germain“ bendrasavininkiui Dainiui Vasiliauskui patinka pernai duris Pilies gatvėje atvėręs „Marche de Provence“ restoranas, kurio savininkas – žymusis virtuvės meistras Arūnas Oželis. Tiesa, ir D.Vasiliauskas restoranuose lankosi retai: prisipažįsta, kad tiek jis, tiek du jo vaikai netoleruoja gliuteno (kviečiuose, miežiuose ir rugiuose esančio baltymo), o tai stipriai apriboja lankymąsi kituose restoranuose.
Kita vertus, didelio poreikio D.Vasiliauskas tam ir nejaučia: jau ketverius metus verslininkas su šeima gyvena bute tiesiai virš savo restorano, tad eiti valgyti kur nors kitur ar tuo labiau gaminti namie dažnai tiesiog nekyla rankos. „Mums tai visai smagu, ir kai tingisi patiems gaminti, tai yra didžiulis pranašumas. Tik nežinau, ar smagu ir mūsų darbuotojams, – svarsto pašnekovas. – Na, o jei ruošiame maistą namie, darome ką nors paprasto, tik stengiamės rinktis kokybiškus produktus, perkame ir ekologiško maisto parduotuvėse.“

Kokiomis technologijomis naudojasi IT verslo lyderiai

Šiandien pasaulyje vis daugiau kalbama apie tai, kad internetas bei technologijos užvaldė jaunąją kartą ir kad ši priklausomybė gali tapti vienu didžiausių šio amžiaus iššūkių. Užtat tiems, kurie šias technologijas kuria ar parduoda, tai tebėra tik puikiai valdomas įrankis, norint darbą ir gyvenimą padaryti patogesnį.
Bendrovės „Atea“, kuri yra didžiausia Baltijos šalyse informacinių technologijų sprendimų ir paslaugų teikėja, prezidentui Arūnui Bartusevičiui internetas dažniausiai reikalingas darbui, o pramogoms – retai. Beje, jis pastebi, kad darbo pobūdis pastaruoju metu labai pasikeitė: darbas tapo mobilus, kylančias problemas tenka spręsti kone visą parą, tad ir interneto ryšys visą laiką būtinas.
„Vis dažniau tenka dirbti neįprastu metu ir netradicinėje darbo vietoje. Štai ir vakar man teko daug bendrauti elektroniniu paštu sutarčių derinimo klausimais dešimtą valandą vakaro, jau iš namų. Klausimai dabar turi būti sprendžiami iš karto, atidėlioti negalima, nes kitą dieną jau numatyti kiti reikalai. Taigi tempas labai padidėjo“, – pripažįsta A.Bartusevičius.
Na, o kiek jo laiko suryja socialiniai tinklai? „Aš esu labai pasyvus socialinių tinklų vartotojas. Nelabai matau prasmės į juos aktyviai įsitraukti, neturiu poreikio viešinti savo asmeninį gyvenimą. Nebent ateityje atsirastų naujų funkcijų“, – prisipažįsta A.Bartusevičius.
Kokios dar technologijos jam labai svarbios? Kaip ir daugeliui, vienas būtiniausių dalykų A.Bartusevičiui – telefonas. Juos vadovas gana dažnai keičia, išbando vis naujus, o šiuo metu apsistojo ties naujausio modelio „Apple iPhone 4S“. „Šiuo metu jis man pats patogiausias. Telefoną naudoju viskam, kas įmanoma, toli gražu ne tik pokalbiams: ir laiškams, ir dokumentams tvarkyti, ir elektroniniu parašu naudojuosi. Duodu ir savo penkerių metų vaikui pažaisti“, – šypteli A.Bartusevičius.
Prie būtiniausių dalykų jis priskyrė ir kompiuterį (darbe naudojasi „Lenovo“, namie – stacionariu HP), nors dabar, kai daug ką galima padaryti telefonu, nešiojamąjį kompiuterį sako kur nors pasiimantis vis rečiau. Kas kita – planšetinis kompiuteris „iPad“, kuriuo naudojasi daugiausia naujienoms ir elektroninėms knygoms skaityti.
Planšetinį kompiuterį pamėgo ir „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis, nors tradicinę popierinę knygą jam skaityti vis dar maloniau nei elektroninę.
„Sakyti, kad gyveni be technologijų, jau nemadinga ir nesolidu, nors aišku, kad žmogus turi valdyti technologijas, o ne atvirkščiai. Man gyvenime svarbu daugelis dalykų: kad namuose būtų priimtina temperatūra, kurią palaikyti padeda specialus kontrolės mechanizmas, labai svarbu telefonas, internetas, patogus planšetinis kompiuteris, na, o pramogai – kokybiškas televizorius“, – vardija A.Zabulis, kurio kišenėje šiuo metu yra naujo modelio „Samsung Galaxy“ išmanusis telefonas, bet visai gali būti, kad po kelių mėnesių bus jau koks nors kitas: kaip telekomunikacijų įmonės vadovas, jis jaučia pareigą išbandyti kuo daugiau skirtingų telefonų modelių.

Kokiais automobiliais važinėja autoservisų vadovai

„Tanagros“ autocentro direktorius Vytenis Skardžius apie automobilius žino viską, ypač apie jų techninę pusę. Tad kokiu automobiliu jis pats važinėja ir kodėl?
„Man pats geriausias – BMW 530“, – sako V.Skardžius. Šiai markei neabejinga visa autocentro vadovo šeima. Iki praeitos savaitės Skardžiams priklausė net trys BMW automobiliai: BMW 530, BMW 320 ir BMW 330. Tiesa, vieną jų, BMW 530, jis ką tik pardavė, bet žada pirkti naują. Žinoma, ir šįkart – BMW.
V.Skardžius linkteli galvą: ir jam ne kartą tekę girdėti, kad juodais dideliais BMW važinėja tik pižonai arba banditai. Bet į tokias etiketes vadovas nekreipia dėmesio: „Man tai netrukdo – aš tiesiog džiaugiuosi turėdamas patikimą automobilį, kuriuo galiu važiuoti kur tik noriu.“
Pašnekovo nuomone, patikimiausi yra BMW ir „Subaru“ automobiliai: jie patogūs, o tinkamai prižiūrimi genda itin retai. Tiesa, pabrangus degalams važinėti „Subaru“ darosi brangu.
Savo klientams profilaktiškai patikrinti automobilį V.Skardžius rekomenduoja bent kartą per du mėnesius, net jei automobilis nekelia rūpesčių, na, o jis pats naudojasi galimybe savo BMW tikrinti maždaug kartą per mėnesį. „Negalima važiuoti tol, kol ratai pradeda byrėti. Tai kainuoja daug brangiau, nei reguliariai tikrinti automobilį“, – pataria jis.

Kokius baldus renkasi didieji baldininkai

Erdviuose „Siguldos baldų“ direktorės Dalios Markevičienės namuose (bendras namo sostinės Rato gatvėje plotas – apie 700 kv. m) nepamatysite daug baldų. Šių namų šeimininkams nepatiktų jais perkrauta erdvė. Tačiau absoliučiai visi baldai, kuriuos čia galima pamatyti, – nuo mažyčių žurnalinių staliukų iki masyvių minkštų baldų, – savi. „Nėra nė vieno svetimo“, – patikina „Siguldos baldų“ vadovė.
Pasak D.Markevičienės, yra labai gražių ir kokybiškų užsienio gamintojų minkštųjų baldų, o štai korpusinius baldus, ypač virtuvės, geriausia esą rinktis lietuviškus, nes mūsų gamintojai šioje srityje niekuo nenusileidžia arba yra netgi pranašesni už vakariečius. Apie tai liudija ir pastaraisiais metais „Siguldos baldus“ užtvindę užsakymai iš užsienio. Lietuvių įmonė aktyviai gamina baldus tiek visuomeniniams pastatams, tiek privatiems namams. Pavyzdžiui, pernai pagamino baldus penkių žvaigždučių viešbučiui „Dom Hotel le Meridien“ Kelne (Vokietija), atidarė virtuvės baldų saloną Ženevoje, Šveicarijoje. Šiuo metu lietuviai įgyvendina ir milijoninį privatų užsakymą – vienam šveicarų milijardieriui įrenginėja jo ištaigingus namus. „Pakilome iš nuosmukio, prie mūsų virtuvių – eilės, beveik prieškrizinis laikotarpis“, – džiaugiasi D.Markevičienė.
Verslui atsigavus pašnekovė tikisi pagaliau įgyvendinti ir savo svajonę – pasistatyti naują namą, kuris, neslepia, būtų jau mažesnis nei dabartinis.

Kaip rengiasi aprangos verslo lyderiai

Lietuvos drabužių rinkos lyderės „Aprangos“ grupės vadovas Rimantas Perveneckas po drabužių parduotuves gali vaikščioti valandų valandas. Tai jam nepabosta, o matuotis vis skirtingus drabužius, priešingai nei dažnam vyrui, R.Perveneckui anaiptol nėra kančia. „Drabužių verslas yra mano gyvenimo prasmė ir hobis. Vaikščiojimas po parduotuves, jų analizė ir pokyčių stebėjimas yra didžioji mano aistra, tad tai daryti aš tikrai nepavargstu“, – prisipažįsta pašnekovas.
Būdamas užsienyje R.Perveneckas visada užsuka į geriausias drabužių parduotuves ir būtinai ką nors nusiperka. Nieko keista, kad verslininko namuose drabužinės visuomet perpildytos. Keičiantis kolekcijoms R.Perveneckas visada atnaujina garderobą, tad nemažai drabužių išdalija. „Drabužiai mano namuose nebetelpa“, – priduria vadovas, ypač mėgstantis „Emporio Armani“, „Ermenegildo Zegna“, „Hugo Boss“ prekės ženklų aprangą.

Nepriklausomybės metai mums atnešė visokių gėrybių – nuo galimybės laisvai rinktis ir gyventi taip, kaip manai esant verta, iki pilnų lentynų visų būtinų ir mažiau svarbių prekių.

Vis dėlto bent kol kas laisvė mums pagailėjo vienos esminės privilegijos, kuri ir formuoja sąmoningo pasirinkimo pamatą. Kalbu apie galimybę gimtąja kalba patirti rimtųjų šių dienų pasaulio diskusijų logiką, argumentus, klystkelius ar tiesos proveržius. Žinoma, niekas nedraudžia skaityti bet kurios šalies knygų, jos spaudos ir domėtis visomis rimtomis polemikomis, tačiau dauguma pasaulio žmonių tokius dalykus sužino atsakingos ir rimtos nacionalinės žiniasklaidos dėka: taip naikinami kalbų gimdomi barjerai, pateikiamas platesnis klausimo kontekstas ir, bene svarbiausia, atsiranda nauja, būtent mums šiuo metu svarbi to ar kito klausimo perspektyva.
Nežinau, kokios priežastys lėmė, kad iš mano ankstesnio komentaro dingo, matyt, esminė pastraipa, kurioje jaunuosius konservatorius bandžiau klausti, ar jie nesutiktų su dabar vis garsiau kalbančiu britu konservatorių „filosofijos karaliumi“ tituluojamu Phillipu Blondu, kad modernus (kartais vadinamas progresyviuoju ar net raudonuoju) konservatyvizmas reikalauja grąžinti rinkai moralę, lokalizuoti ekonomiką ir grąžinti turtą vargšams („re-moralise the market, re-localise the economy, re-capitalise the poor“). Ar tai tiktų Lietuvai? O jei taip, tai kaip to siekti?
Klausimai ne tokie jau naivūs ar atsieti nuo Lietuvos realijų: nekalbėdami apie partijų ideologijų turinį ir jų vidines diskusijas, bandymus atpažinti dabarties klausimus, numatyti ateities plėtros galimybes, bet kokius rinkimus esame tiesiog priversti priimti vien kaip kažkieno bukai pragmatinių vilčių išsipildymą. Kita vertus, naujų dabarties ideologinių įžvalgų fone būtent konservatyvizmas pasirodo kaip gyvai tikrovę atliepiantis ir reaguojantis darinys, štai jau keleri metai generuojantis naujas politinės ekonomijos idėjas tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje. Kur šios krypties šalininkų įžvelgiamos didžiausios dabarties ligos?
Neseniai pasirodžiusioje ir aistringas diskusijas keliančioje konservatyvių pažiūrų Charleso Murray knygoje „Gilėjanti fragmentacija: baltosios Amerikos padėtis 1960–2010 metais“ skiriami keturi esminiai iššūkiai: stiprėjanti kultūrinė skirtis tarp elito ir vyraujančių (šios itin populiarios tarp ultrakonservatyvios Arbatėlės partijos gerbėjų) vertybių; religijos ir šeimos vertybių nykimas (apie tai daug kalba respublikonų kandidatas Rickas Santorumas); JAV išskirtinumo silpnėjimas ir baimė, kad Amerika virs europietiško tipo gerovės valstybe (Mitto Romney „arkliukas“).
Didžiojoje Britanijoje jau minėtas P.Blondas problemų šaknis įžvelgia konservatorių esą priešingai jų prigimčiai prisiimtose ekonominio liberalizmo nuostatose, mat būtent „neribotas liberalizmas gimdo ir atomizuotą reliatyvizmą, ir valstybės absoliutizmą“. Pasak P.Blondo, valstybės palaikomas keinsizmas, plėtotas nuo 1945 m., ir 1979 m. jį pakeitęs neoliberalusis tetčerizmas yra tik du to paties pasaulio veidai, kurio pamate – kairysis kultūrinis liberalizmas ir dešinysis ekonominis liberalizmas. Esminė P.Blondo žinia: meilės ryšys su neoliberalizmu gali pagimdyti tik skilusią visuomenę, nes ši pernelyg individualizuojasi ir atomizuojasi, o valstybės monopolijas, su kurioms taip energingai kovėsi Margaret Thatcher, galiausiai tiesiog pakeičia privačios monopolijos.
Tuo tarpu gerovės valstybės siekis naikina darbo klasės gebėjimus, o neturtinguosius paverčia visiškai priklausomais nuo valstybės malonės. Taigi dabarties neapibrėžtumą, pasak P.Blondo gimdo, pirma, pokarinis valstybės įsigalėjimas, galiausiai sunaikinęs iki tol stiprias bendruomenes; antra, visuotinai paplitęs kairysis septintojo dešimtmečio hedonizmas bei moralinis reliatyvizmas, kuris, sužieduotas su tetčerizmo nuo pavadžio paleista laisvąja rinka, galiausiai sutraiško visuomenės moralę, o tai paradoksaliai ir priešingai, nei buvo tikėtasi, tik sustiprina reguliavimą, mat tenka vis plačiau kovoti su moralinių blogybių sukeltais padariniais.
Ch.Murray siūlo amerikietišką laisvės svajonę sugrąžinti visų pirma atkuriant moralines šeimos, pasididžiavimo darbu, religingumo bei bendruomeniškumo vertybes. Panašias nuostatas prezidento rinkimų maratono metu deklaruoja ir visi respublikonų kandidatai.
Didžiosios Britanijos atsakas konkretesnis. Nors ir šiuo atveju akcentuojama, kad laisvoji rinka tik tada gali būti naudinga visiems, kai remiasi aiškiomis moralinėmis vertybėmis, kiti siūlomi žingsniai turi aiškesnį ekonominį pavidalą. Naująjį bendruomeniškumą siūloma formuoti realizuojant keturis tikslus: bankinę sistemą priartinant prie nedidelių vietos bendruomenių ir taip plėtojant vietinę kapitalo rinką, padedant eiliniams žmonėms įgyti naujų aktyvų ir laužant didelio verslo monopolijas. Pagrindis prioritetas – veikiančios bankinės sistemos, kurią palaužė būsto krizė, tad stringa kreditavimas, atkūrimas.
Siūlomas itin radikalus ir aiškus žingsnis – šalies pašto sistemos pertvarkymas tokiu būdu, kad jis išplėstų savo šiuo metu ribotas mažmeninės bankininkystės funkcijas. Teikdamas mažos apimties kreditus vietinei rinkai paštas esą padėtų vietinėms investicijoms, o ne pasikliautų užjūrio spekuliacijomis (kaip nepaminėti to fakto, kad „Snoro“ epopėjos fone P.Blondo įžvalgos gali pasirodyti vertos aptarimo ir Lietuvoje).
Antruoju žingsniu būtų skatinamas vietos bendruomenių valdomų investicinių fondų, investuojančių išimtinai vietinėje rinkoje, kūrimas pasitelkiant jau minėtą pašto infrastruktūrą. Plėtojant stiprių bendruomenių atsikūrimą turėtų būti visais įmanomais būdais palaikomas pirkimas iš vietos tiekėjų. Galiausiai visais įmanomais būdais skatintinas kapitalo sugrąžinimas dirbantiems žmonėms, nes, priešingai nei marksizmas, konservatyvizmas tiki, kad turtas ir klestėjimas turi pasiekti visus gyventojų sluoksnius.
Kaip baigiamasis akordas – “raudonasis” torizmas deklaruoja esą neišvengiamą būtinybę sutraukyti saitus su stambiuoju verslu: „Privalome sunaikinti ekonomikos modelį, kai konkurencija nužeminama iki kartelio, kuris, naikindamas konkurentus, minimizuodamas atlygius bei kartu su kairiaisiais liberalais skatindamas imigraciją, generuoja milžiniškus pelnus.“ Toks, pasak P.Blondo, pusiau slaptas aljansas tarp dešiniųjų ekonominių liberalų ir kairiųjų liberalų sunaikina daugumos žmonių pajamas ir stumia juos žemyn visuomenės laipteliais.
Jei nediskutuosime apie idėjas, tai ir vėl artėjančių rinkimų laukimas virs tuščių pažadų barstymu naiviems rinkėjams ir nepaliaujamu bevaisiu piktinimusi, kad esą kaip visada nėra už ką balsuoti.

Jei nediskutuosime apie idėjas, tai ir vėl artėjančių rinkimų laukimas virs tuščių pažadų barstymu naiviems rinkėjams ir nepaliaujamu bevaisiu piktinimusi, kad esą kaip visada nėra už ką balsuoti.

Vandens pasirinkimą parduotuvėje dažnai sąlygoja jo kaina ir žinomumas, o ne jo maistinė vertė ir savybės. Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė vandens rūšį pataria rinktis pagal amžių ir bendrą savijautą.

Anot jos, šiandien galima rinktis iš keturių vandens rūšių: natūralaus mineralinio, šaltinio, stalo ar geriamojo vandens.

„Natūralus mineralinis vanduo nuo kitų skiriasi fizinėmis savybėmis ir chemine sudėtimi, kuri priklauso nuo ištirpusių mikroelementų bei mineralinių medžiagų, – teigia E. Kliukaitė. – Natūraliu mineraliniu vandeniu laikomas natūraliomis sąlygomis susidaręs požeminis vanduo, o jo saugos ir kokybės reikalavimai griežti“.

Šaltinio vanduo yra išgaunamas iš požeminių vandens telkinių ar gręžtinių šulinių, tačiau, kitaip nei natūralus mineralinis vanduo, jis neprivalo būti oficialiai pripažintas, jam yra taikomi ne tokie griežti reikalavimai. Fasuotas geriamas vanduo dažniausiai yra paprastas vanduo iš čiaupo, tačiau būna papildomai paruošiamas. Jis gali būti minkštintas ir valytas fiziniais ar cheminiais būdais. Stalo vanduo yra gaminamas geriamąjį vandenį skiedžiant su natūraliu mineraliniu vandeniu arba jame tirpinant sausas mineralines medžiagas.

„Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita organizme yra neatsiejama, o gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Natūralus mineralinis vanduo, turintis daug natrio, gerina virškinimą ir dalyvauja vandens apykaitoje. Jeigu jame didesnis kalcio kiekis, tai padeda stiprinti raumenis, gerina širdies, aktyvina žarnyno veiklą. Prisotintas angliarūgšte natūralus mineralinis vanduo gerina virškinimą, apetitą ir malšina troškulį“, – sako gydytoja dietologė.

Paklausti, kokias natūralaus mineralinio vandens savybes žino, 7 iš 10 liepą rengtos apklausos respondentų atsakė, jog jis skatina virškinimą. Apklausą užsakiusios Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos vadovo Gintaro Morkūno teigimu, tyrimo dalyviai žinojo nemažai teigiamų natūralaus mineralinio vandens savybių.

„Trys iš dešimties pažymėjo, kad jis gydo kai kurias ligas, drėkina odą ir šalina toksinus. Kiek mažiau – 27 procentai – apklaustųjų sakė, kad natūralus mineralinis vanduo mažina nuovargį, teikia energijos ir slopina alkį, o 7 proc. pažymėjo, kad spartina riebalų deginimą“, – sako G. Morkūnas.

Asociacijos vadovas pažymi, jog lietuviškas natūralus mineralinis vanduo išsiskiria tuo, jog jis yra labai įvairus. „Skiriasi tiek jų cheminė kompozicija, tiek jų mineralizacijos lygis. Lietuva pasaulyje yra unikali tuo, jog joje išgaunamas natūralus mineralinis vanduo gali būti ir nestipriai mineralizuotas, o gali turėti ir labai daug mineralinių medžiagų“, – teigia G. Morkūnas.

Anot gydytojos dietologės, trūkstant vandens ir mineralinių medžiagų juntamas nuovargis, energijos stoka, sulėtėja mąstymas, trinka širdies ir kvėpavimo organų veikla, atmintis, gali užkietėti viduriai, o inkstuose formuotis akmenys. „Kokį natūralų mineralinį vandenį turėtume rinktis priklauso nuo amžiaus, bendros savijautos, fiziologinių organizmo poreikių bei sveikatos negalavimų. Sergant opiomis širdies, kraujotakos ar virškinimo ligomis, kokį natūralų mineralinį vandenį geriausia vartoti kasdien, pasirinkti padėti gali šeimos gydytojas“, – pataria E. Kliukaitė.