Šiemet Lietuvos profesinės mokyklos siūlys rinktis iš 83 profesijų, o universitetai ir kolegijos suteiks galimybę studijuoti 135 specialybes. Kurią iš jų rinktis, kad ateityje nereikėtų kreiptis į darbo biržą?

Valstybė abiturientui patarti dar nepasirengusi: iki šiol prirengta tik padrikų viena kitai prieštaraujančių studijų apie ateityje paklausiausias profesijas, bet daugelis jų subliūško per krizę, kai paaiškėjo, kad Lietuvoje jau ir taip per daug statybininkų, bankininkų ir verslo vadybininkų.
Rimta analitinė studija, tai yra kvalifikacijų žemėlapis (jį bendromis pastagomis rengia Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos), dienos šviesą išvys tik po kelerių metų.
Tad kol kas dvyliktokams telieka įsijungti sveiką nuovoką ir kartu su tėvais pasvarstyti, kokios specialybės studijos ne tik būtų įdomios dažnai racionalumu nepasižymintiems jauniems žmonėms, bet ir ateityje garantuotų gerą darbą bei geras pajamas. Tendencijos – tiek pasaulinės, tiek lietuviškos – akivaizdžios: visas pasaulis pamažu persikelia į virtualią erdvę, kuriai aptarnauti reikės vis daugiau IT specialistų. Taigi pasirinkęs šios srities studijas neprašausi. Aukštųjų technologijų – tiek informacinių, tiek biologijos, fizikos – inžinerija yra kita grupė profesijų, kurių paklausa ateityje irgi turėtų tik didėti.
Švietimo ir mokslo ministerija taip pat kasmet pamažu didina tiksliųjų mokslų studijoms skirtų nemokamų studentų krepšelių kiekį, kartu siaurindama humanitarinių ir socialinių mokslų nemokamų studijų galimybes. Tačiau būtent technologijų studijas besirenkantys mokiniai labai atidžiai analizuoja užsienio universitetų pasiūlą – gerai besimokantieji gali pretenduoti į nemokamą mokslą svetur, kur jų lauktų ne tik teorinės, kaip vis dar yra Lietuvoje, bet ir praktinės žinios, įgyjamos moderniose laboratorijose.

Abiturientai – be orientyrų

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius tvirtina, kad šiuo metu Lietuvos mokyklose vykdoma informacinė kampanija, raginanti moksleivius atkreipti didesnį dėmesį į tiksliuosius mokslus ir rengtis technologijų, fizikinių ir gamtos mokslų studijoms, nes tokių specialistų poreikis labiausiai didės tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.
Tačiau gimnaziją pačiame Vilniaus centre šį pavasarį baigsianti Agnė Markevičiūtė apie tokią akciją nieko nėra girdėjusi. Mergina pasakoja, kad pastarąjį kartą profesinio orientavimo užsiėmimai buvo rengiami baigiant 10 klasę, prieš mokiniams pasirenkant galutinį savo mokslų profilį. Tada mokykloje buvo atliekami gebėjimų testai, tiriamas mokinių intelekto koeficientas ir pagal gautus rezultatus nustatoma, į kokius – humanitarinius ar tiksliuosius mokslus jis linkęs labiau. Tada vaikai vyko į mokinių informavimo centrus, kuriuose buvo supažindinti, kokias specialybes pagal savo gebėjimus jie galėtų rinktis ateityje.
“Veido” pašnekovė save laiko šimtaprocentine humanitare, todėl pastaruosius dvejus metus aukščiausiu lygiu mokosi tik kalbas, istoriją ir tuos dalykus, kurių įvertinimai bus svarbūs jai stojant į universitetą. Ji jau yra išsiuntusi prašymus studijuoti sociologiją, filosofiją, kultūros vadybą į penkis universitetus Didžiojoje Britanijoje. Dabar abiturientė nekantriai laukia atsakymų ir tikisi, kad bent vienas iš jų bus besąlyginis priėmimas mokytis, nors dažniausiai moksleiviai, jei ir sulaukia patvirtinimo, kad gali pretenduoti tapti užsienio universitetų studentais, būna iškeliama papildomų sąlygų – dėl aukšto baigiamųjų egzaminų, bendro atestato vidurkio.
Kodėl A.Markevičiūtė pasirinko tas profesijas, kurių nėra perspektyviausiųjų sąrašuose? “Aš dar pati tiksliai nežinau, kuo noriu būti. Žinau tik tai, kad man įdomūs humanitariniai mokslai, – tai negi turėčiau rinktis fiziką ar IT vien todėl, kad joms žadama šviesesnė ateitis?” – svarsto mergina.
Gerai pasirinktus dalykus besimokanti, smalsi ir aktyvi abiturientė neabejoja, kad net ir visiškai technologijų užvaldytame pasaulyje liks vietos humanitarinėms profesijoms. “Svarbiausia – studijuoti tai, prie ko linksta širdis. Tada bus ir įdomu, ir daugiau šansų ateityje tapti geresniu specialistu”, – įsitikinusi būsimoji studentė.
Buvęs švietimo ir mokslo ministras, dabar Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas Algirdas Monkevičius primena, kad idėja parengti specialistų ir kvalifikacijų poreikio žemėlapį gimė dar 2008 m. Kokia šio dokumento stadija dabar, praėjus dvejiem metams? Pasak ministerijos, dabar “baigta žemėlapio studija, kuri apibendrina šioje srityje jau nuveiktus darbus ir pateikia planą, kaip turėtų būti prognozuojamas specialistų poreikis ateityje”.
Vėžlio žingsniu judantiems valdininkams iki šiol tepavyko nustatyti tai, kas jau seniai aišku: iki šiol už valstybės pinigus atlikti net 17 skirtingų tyrimų dėl specialistų poreikio tarpusavyje yra nepalyginami, o dėl tyrimuose nenumatyto ekonominio nuosmukio jų rezultatai neatitinka šiandieninės realybės. Daugelis valstybinių užsakymų atlikėjų prieš kelerius metus sutartinai patarė rinktis statybininko, vadybininko, ekonomisto profesijas.
Kol nėra ilgamečių valstybės prognozių, telieka remtis metiniu Lietuvos darbo biržos vasarį skelbiamu įsidarbinimo galimybių barometru. 2011 m. barometre teigiama, kad dideles galimybes įsidarbinti dabar turi pardavimo vadybininkai, gydytojai, draudimo agentai ir siuvimo technologai. Mažiausi šansai – aplinkos apsaugos inžinieriams, pradinukų mokytojams, teisininkams, ekonomistams, darželio auklėtojams, socialiniams pedagogams, psichologams ir turizmo vadybininkams.
Na, ir žinoma, dar galima remtis kitų šalių ekspertų prognozėmis, kurios pateikiamos lentelėse.

Stinga specializacijos

Lietuvos įdarbinimo rinkos specialistai sako, kad pas mus stinga konkrečios specializacijos profesionalų, universitetai parengia per daug plataus profilio universalių vadybininkų, teisininkų, inžinierių.
Pasak vadovų atranka užsiimančios bendrovės “Fontes” Vilniaus biuro vadovės Inos Skiauterienės, net ir ieškodami aukščiausios grandies vadovų darbdaviai pageidauja, kad jie turėtų konkrečių jų specifinio verslo žinių. “Labiausiai vertinama vadovavimo patirtis ir kompetencija, bet jei vadovo ieško aukštųjų technologijų įmonė, inžinieriaus kvalifikacija būtų didelis privalumas”, – nurodo specialistė.
Ji pabrėžia, kad gamybos, technologijų įmonių vadovų ieškantys darbdaviai atsižvelgia ir į tai, kokį universitetą yra baigę pretendentai, – iš Lietuvos universitetų geriausiai vertinamas Kauno technologijos universitete įgytas išsilavinimas. “Ypač patrauklu, jei jis dar sustiprintas vadybos studijomis užsienyje, – tokių žmonių akiratis platesnis, mąstymas įvairialypis. Beje, visai nebūtina žvalgytis užjūryje, pakankamai gerai vertinama ir Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje”, – tvirtina pašnekovė.
Įmonės “Personalo valdymo inovacijos” savininkas ir verslo plėtros direktorius Jonas Marcinkus įsitikinęs, kad jau visai netrukus jokių perspektyvų darbo rinkoje neturės tie, kurie vengia gilintis į IT technologijų pažangą. “Įmonių administracinis valdymas, gamybos procesas – viskas persikels į moderniąsias technologijas. Po dešimties metų gamybiniai pasitarimai prie apskrito stalo bus visiška atgyvena – viskas vyks per atstumą, internetu”, – prognozuoja jis.
Tai esąs ir atsakymas į klausimą, kurios specialybės bus paklausiausios: darbo tikrai nepristigs visas sistemas turintys programuoti ir jas prižiūrėti IT specialistai.
Kita amžinąja profesija J.Marcinkus vadina mediciną. “Lietuvoje medikų parengimas – labai aukšto lygio, jie lengvai integruojasi į darbo rinką užsienyje. Gydytojams dėl to gerai – jei įgrįsta nesąmonės Lietuvos ligoninėse, jų išskėstomis rankomis ir atvertomis pinginėmis laukia Vakaruose”, – tvirtina įdarbinimo ekspertas.
Taigi Lietuvos Vyriausybė turėtų jau šiandien neatidėliodama spręsti, kaip sulaikyti gydytojų emigracijos srautus. “Procesai neįsivaizduojamo masto: dar prieš metus Lietuvoje veikė tik trys gydytojų įdarbinimo užsienyje agentūros, dabar jų jau devynios”, – skaičiuoja pašnekovas.
Be gydytojų, neblogos perspektyvos laukia ir slaugos sepcialistų, taip pat gerontologų, senyvų žmonių prižiūrėtojų. Jie darbą nesunkiai susiras tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, šios srities specialistų pajamos ne visada bus itin didelės.

Po universiteto – per žali

Geidžiamiausi Lietuvos darbdaviai – IT, biotechnologijų bendrovių vadovai žada, kad jų įmonėse darbo ateityje tikrai nestigs. Plėtra šiose srityse tik dabar įsibėgėja, tad geriems specialistams artimiausiais metais čia bus atidarytos visos durys.
“Bet pabrėžiu – geriems. Aš pokalbį su pretendentu pradedu prašydamas man parodyti universiteto atsiskaitymo knygelę. Esu įsitikinęs, kad universiteto šešetukininkas bus tik vidutinis darbuotojas ir įmonėje”, – perspėja veikliąsias vaistines medžiagas gaminančios UAB “Sicor Biotech” generalinis direktorius Vladas Algirdas Bumelis.
Jis pabrėžia, kad universitetus Lietuvoje baigę absolventai savarankiškai į gamybos procesą gali įsilieti tik po pusantrų dvejų metų praktikos šioje įmonėje. “Teorinis jų parengimas neblogas, tačiau su praktika – liūdna”, – konstatuoja vadovas. Jis lygina, kad užsienyje biotechnologijas studijuojantys žmonės kur kas dažniau naudojasi moderniomis universitetų laboratorijomis, pagal sutartis siunčiami praktikos į šios srities pramonės įmones.
IT sprendimų ir paslaugų bendrovės “Blue Bridge” direktorius Dalius Butkus taip pat tvirtina, kad tiesiai iš Lietuvos universiteto suolo į darbuotojų gretas tegali įsilieti retas pretendentas – nebent tie, kurie jau mokydamiesi ieškojo praktikos galimybių. Pasak šio vadovo, užsienio universitetuose IT specialistai parengiami geriau ne tik dėl jų praktinių įgūdžių formavimo, bet ir dėl aukštesnio teorinių žinių lygio – disciplinos ten naujoviškesnės.
“Veidas” pakalbino du jaunuolius, panašias disciplinas studijuojančius Lietuvoje ir užsienyje: Audrius Papirtis ką tik baigė inžinerinę informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Mykolas Šileikis kremta techninės informatikos mokslus Vienos technikos universitete. Audrius pasakoja, kad pirmuose kursuose buvo dėstoma daug bendrųjų dalykų – nuo fizinio lavinimo iki fizikos. “Pirmas kursas iš viso buvo panašus į 12 klasės tęsinį”, – prisimena jis.
Tuo tarpu Mykolui dėstomi tik konkretūs su jo pasirinkta specialybe susiję dalykai: programavimas, matematika ir tik šiek tiek bendrųjų informatikos dalykų. “Pavyzdys, kaip koncentruojamasi ties konkrečiais dalykais: vieną semestrą aš mokiausi algoritmų ir failų struktūros (matematika), failų modeliavimo (programavimas) ir techninės informatikos pagrindų (programavimo teorija)”, – pasakoja studentas.
Tik pradėjęs studijas Vienoje, M.Šileikis buvo informuotas, kad 60 proc. jo studijų sudarys teorija, o likusius 40 proc. – praktika, ne tik universiteto laboratorijose, bet ir sutartis su juo sudariusiose firmose.
Šiek tiek praktikos universiteto laboratorijose teko ir A.Papirčiui. Tačiau didžiąją dalį praktinių žinių studentai buvo raginami įgyti dirbdami įmonėse. “Ketvirtame kurse jau net jautėme dėstytojų spaudimą turėti normalų darbą. Baigiamasis bakalauro darbas turėjo būti skirtas nebe universitetui, o konkrečiam darbdaviui”, – pasakoja Audrius.
Nepaisant skirtingos studijų patirties, savo sėkme darbo rinkoje neabejoja tiek Vilniuje, tiek Vienoje studijuojantys vaikinai. Skirtingi tik jų laukiantys atlygiai: Audrius pasakoja, kad darbo patirties dar neturinčio IT specialisto atlyginimas prasideda nuo 800 Lt, o Mykolas informuoja, kad startas Austrijoje – nuo 1500 eurų.

Boxas
Po universiteto – bedarbiai
Specialybė    Bedarbių proc.
Verslo vadyba    6,24
Buhalterinė apskaita    3,27
Ekonomika    2,82
Socialinis darbas    2,35
Viešasis administravimas    2,07
Statybos inžinerija    1,85
Socialinė pedagogika    1,8
Finansai    1,56
Verslo administravimas    1,49
Šaltinis: Lietuvos darbo birža; skaičiuojama, kurių specialybių universitetų absolventų daugiausiai tarp visų registruotų bedarbių 2010 m. universitetų absolventų