Įtakinga užsienio žiniasklaida bei pasaulyje žinomi ekonomistai Lietuvos Vyriausybę dažnai giria, o didžioji dalis mūsų šalies visuomenės – keikia. Bet tai nėra nepaaiškinamas paradoksas.

Pastaruoju metu Lietuvoje galima stebėti neįprastą ir gana keistą reiškinį. Nuolat atliekamos įvairios apklausos rodo, kad dabartine Vyriausybe pasitiki ir jos darbus teigiamai vertina mažiau nei dešimtadalis šalies gyventojų. Tuo pačiu metu įtakinga užsienio žiniasklaida bei pasaulyje žinomi ekonomistai vis dažniau giria Lietuvos priimtus sprendimus stabilizuojant valstybės finansus ir atkuriant valstybės konkurencingumą.
Kalbant apie periferinių euro zonos valstybių skolų sprendimo problemas nuolat linksniuojamas Baltijos šalių pavyzdys: gebėjimas greitai, nors ir skausmingai, įvykdyti vidinę devalvaciją – sumažinti valstybės išlaidas ir atlyginimus – bei judėti tvariu augimo keliu. Savaitraštis “The Economist” ne kartą gyrė Lietuvos pastangas didinti valstybinių įmonių skaidrumą ir efektyvumą. Galiausiai Roterdamo universitetas šios Vyriausybės darbą įvertino įteikdamas Lietuvos premjerui prestižinį pasaulio lyderio apdovanojimą.
Ar šie radikaliai priešingi Lietuvos Vyriausybės vertinimai yra nepaaiškinamas paradoksas? Tikriausiai ne. Užsienio stebėtojai vertina Lietuvos sprendimus atsižvelgdami į jų poveikį šalies finansų stabilumui, konkurencingumui ir ilgalaikei gyventojų gerovei. O šalies gyventojai vertina, kaip visos tos mokesčių didinimo, biudžeto išlaidų mažinimo ir šešėlinės ekonomikos tramdymo priemonės paveikia jų šiandieninę materialinę gerovę.
Klasikinė ekonomikos teorija daro prielaidą, kad žmogus yra racionali būtybė, tiksliai pasverianti savo ir kitų priimamų sprendimų naudą. Tačiau šiandien jau nekyla abejonių, kad žmogus dažnai būna neracionalus ir ypač sunkiai suvokia bei pasveria gautiną naudą arba žalą tolimoje ateityje. Tai, pavyzdžiui, iliustruoja žmogaus polinkis į žalingus įpročius – mažas trumpalaikis pasitenkinimas nusveria sunkių ligų riziką tolimoje ateityje.
Daugumai lietuvių šis priešingas vertinimas sukelia ryškų kognityvinį disonansą – būseną, kai nauji faktai ir informacija akivaizdžiai prieštarauja jų įsitikinimams, jausmams ir tikėjimui. Socialinės psichologijos teorija teigia, kad dažniausia tokio disonanso pasekmė yra baimė, gėda arba pyktis, todėl dažniausiai žmogus ne bando pakeisti savo požiūrį ir jausmus, o ieško būdų diskomfortą sukeliančią informaciją paneigti.
Ar iš tiesų Vyriausybės sprendimai yra pagirtini ir ar 2008 m. pabaigoje ji turėjo daug pasirinkimų? Siautėjanti pasaulinė finansų krizė buvo tik vienas veiksnys, stumtelėjęs Lietuvos ekonomiką į itin sudėtingą situaciją. Jau kelerius metus iki lemtingųjų 2008-ųjų šalies ekonomikoje kaupėsi labai rimtos problemos. Darbo užmokestis didėjo kelis kartus sparčiau nei darbo našumas, vidaus vartojimą skatino beveik neribojamos paskolos, o tai sukūrė milžinišką užsienio prekybos deficitą – Lietuva norėjo vartoti daug daugiau, negu sugebėjo pati pagaminti. Dar blogiau, kad valdžios sektoriaus išlaidos pūtėsi kartu su netvaraus vartojimo ir nekilnojamojo turto burbulu, nors buvo akivaizdu, jog ilgai tai tęstis negali.
Vartojimui smukus ketvirtadaliu bei subliūškus nekilnojamojo turto burbului, nuo svajonių ir norų iki realių galimybių turėjo sugrįžti ir valstybės išlaidos. Nevykdyti biudžeto konsolidavimo Lietuva negalėjo – alternatyvus kelias buvo Tarptautinis valiutos fondas, tačiau jis paskolą būtų suteikęs tik mainais už dar didesnius socialinių išmokų karpymus ir mokesčių didinimą. Latvija pasuko pastaruoju keliu, ir jos ekonomika susitraukė 10 procentų daugiau nei Lietuvos, o vėliau prasidėjęs atsigavimas buvo gerokai lėtesnis.
Galima diskutuoti, ar tie mokesčiai buvo padidinti ir ar tinkamos išlaidos buvo sumažintos. Iš tiesų didinti pelno mokestį buvo klaida, nedavusi jokios finansinės naudos, o tik sumažinusi Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams. Nuosmukis turbūt butų buvęs lengvesnis, o atsigavimas greitesnis, jei būtų sumažėję darbo mokesčiai (ypač naujai sukuriamoms darbo vietoms), o prarastas valstybės pajamas būtų kompensavę visuotiniai turto mokesčiai.
Taip pat buvo galima naikinti įvairias mokestines spragas, leidžiančias dideles pajamas gaunantiems gyventojams mokėti mažai mokesčių, o ne didinti mokesčių tarifus visiems vienodai. Be to, turbūt greičiau ir labiau galėjo mažėti ne senatvės pensijos, o neefektyvios ir neskaidrios valstybės išlaidos, perskirstomos per viešuosius pirkimus. Tačiau visa ši ideologinė diskusija nekeičia vieno paprasto fakto: mokesčiai turėjo didėti arba valstybės išlaidos – mažėti.
Dauguma kitų Vyriausybės sprendimų taip pat sulaukė kritikos, tačiau dažniau iš opozicijos ir suinteresuotų grupuočių, o ne iš visuomenės. Pavyzdžiui, reikalavimu kasos aparatais apskaityti prekybą maisto produktais dengtose turgavietėse labiausiai nepatenkinti buvo stambūs prekybininkai, vedantys netikslią apskaitą ir bandantys išvengti PVM mokėjimo prievolės, o ne smulkieji Lietuvos prekybininkai ar ūkininkai. Griežtas reikalavimas tiksliai apskaityti taksi paslaugas ir mokėti visus mokesčius itin nemalonus šias paslaugas teikiantiems, tačiau naudingas visai visuomenei.
Deja, gyventojai dažniausiai nesuvokia, kad vienų ar kitų verslo atstovų ar gyventojų vengimas mokėti mokesčius yra ne kas kita, kaip tos mokestinės naštos perkėlimas kitiems, sąžiningesniems, šalies gyventojams. Mokesčių mokėjimas yra ta sritis, kurioje labai tinka lygybės ir solidarumo principas, o gailesčiui ir užuojautai neturi likti vietos.
Trečiasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas yra pasakęs, kad tironija atsiranda tada, kai žmonės bijo savo vyriausybės, o laisvė užtikrinama tik tada, kai vyriausybė bijo savo žmonių. Gal XVIII a. tai buvo aktuali įžvalga, tačiau XXI a. demokratinėse valstybėse baime (ir pataikavimu) pagrįsti santykiai tarp valdžios ir gyventojų yra tiesus kelias šalies moralinio ir finansinio bankroto link. Geriausias to pavyzdys yra Graikija: dvidešimtmetį rinkėjams pataikavę politikai didino socialines išmokas ir valstybės tarnautojų atlyginimus bei tenkino kitų interesų grupių poreikius, neatsižvelgdami į šalies finansines galimybes. Šiandien šis demokratijos lopšys yra ten, kur niekas nenori būti – ties bankroto, socialinės atskirties ir skurdo slenksčiu.
Italija ir Graikija ėmėsi fiskalinės drausmės ir reformų tik tada, kai prie valdžios vairo sėdo technokratinės vyriausybės – specialistai, puikiai išmanantys savo amatą, bet neišrinkti visuomenės, todėl jos nebijantys ir neprivalantys jai pataikauti. Deja, technokratinės vyriausybės yra laikinas problemų sprendimo būdas, o politinio nepasitikėjimo bei pataikavimo krizė pasaulyje tęsis. Atrodo, kad ją suvaldyti galima tik fiskalinės drausmės ir panašiais įstatymais.

Į „Veido“ klausimus atsako ekonomistas, 1996–2000 m. Lietuvos banko pinigų politikos departamento direktorius dr. Gitanas Nausėda

VEIDAS: Ar galima teigti, kad ilguoju laikotarpiu tie, kurie nepasitikėjo litu, finansiškai pralošė?
G.N.: Galima taip sakyti. Kai susvyruodavo žmonių pasitikėjimas litu, tokiais neapibrėžtumo laikotarpiais bankų mokamos palūkanos už indėlius litais išaugdavo, o už indėlius užsienio valiutomis, jei didėdavo, tai nedaug. Vadinasi, tie, kurie bijodavo dėl galimo lito nuvertėjimo prarasti dalį santaupų ir perkeldavo jas į eurus ar kitas valiutas, prarasdavo galimą uždarbį dėl skirtumo tarp palūkanų, mokamų už indėlius litais ir už indėlius užsienio valiuta. Kartais tai būdavo ženklios sumos.
Kitas pavyzdys: kai 2001–2002 m. vyko pasirengimas persieti litą nuo JAV dolerio prie euro, o persiejimo kursas dar nebuvo žinomas, ne kartą sakėme žmonėms, kad tokiu neapibrėžtumo laikotarpiu geriausia saugoti santaupas nacionaline valiuta. Tuo metu labai didelė dalis žmonių turėjo daug dolerių ir, nepaisydami visų perspėjimų, net ir po lito susiejimo su euru toliau laikė santaupas doleriais. Kaip žinoma, netrukus po lito susiejimo su euru dolerio kursas ėmė kristi ir jau po metų, 2003-iaisiais, už dolerį buvo mokama tik maždaug 3 Lt, kai kažkada santykis buvo 4 Lt už vieną dolerį. Per kitus trejus metus dolerio kursas dar labiau smuko, tad visi, netikėję litu, labai smarkiai pralošė.
VEIDAS: Prasidėjus nekilnojamojo turto bumui, kam labiau pasisekė dėl paskolų – tiems, kurie jas ėmė litais, ar tiems, kurie ėmė eurais?
G.N.: Su paskolomis buvo kitaip. Tiems, kurie ėmė paskolas litais su ne fiksuoto, o kintamo dydžio palūkanomis (tokių dauguma), netikrumo laikotarpiais palūkanos gerokai išaugdavo. Tie, kurie ėmė paskolas eurais, tokio smarkaus palūkanų padidėjimo išvengdavo.
Dėl paskolų sakiau ir sakysiu: jeigu pasitikite litu ir jei pajamas gaunate litais, imkite paskolas eurais. Aš litu pasitikiu ir pats naudojuosi šia optimalia formule.
VEIDAS: Kartkartėmis tenka girdėti: „lito krizė“, „pasitikėjimas litu krinta“. Kaip tai suprasti, jei kursas euro atžvilgiu jau dešimtmetį nekinta?
G.N.: Tikros lito krizės nė karto nėra buvę. Būdavo kitų, užsienio krizių aidas, kuris paveikdavo pasitikėjimą litu. Kildavo klausimų, ar Lietuva sugebės pasiskolinti pinigų finansų rinkose, ar sugebės atsiskaityti, ar Vyriausybė nesusigundys padengti skolų devalvuodama litą. Tokiais laikotarpiais vykdavo bėgimas nuo lito prie užsienio valiutų. Taip buvo per bankų krizę 1995–1996 m., per Pietryčių Azijos krizę 1997 m., dar keletu atvejų – iš viso gal penkis kartus. Pastarąjį tokį bėgimą nuo lito turėjome 2009-ųjų sausį, po „Lehman Brother“ bankroto sukeltos pasaulinės finansų krizės.

Bankrutavęs bankas SNORAS nutempė žemyn ir piliečių pasitikėjimą Lietuvos komerciniais bankais. Jų visuomeninis reitingas smuko perpus, pastebimai sumenkindamas ir pasitikėjimą Lietuvos banku.

Net trys iš keturių šalies gyventojų lapkričio mėnesio visuomenės nuomonės apklausoje teigė nepasitikį komerciniais bankais, nors anksčiau jais ir Lietuvos banku labiau pasitikėdavo nei nepasitikėdavo.

Nors ir smarkai kritęs šių finansinių institucijų pasitikėjimo vertinimas “nesugebėjo perspjauti” Seimo ir Vyriausybės įvaizdžio. Kaip ir visus metus, taip ir metų gale jos – šio vertinimo rikiuotės dugne.

Lapkričio mėnesį Lietuvos gyventojai labiausiai pasitikėjo keturiomis institucijomis: Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba – 83 proc. teigiamų atsiliepimų, Prezidento tarnyba – 68 proc., sielovados institucija Bažnyčia – 66 proc. ir krašto apsauga – 59 proc.

Kiekviena šių institucijų pasitikėjo daugiau nei pusė suaugusių šalies gyventojų.

Dar keturiomis institucijomis šalies gyventojai daugiau pasitikėjo nei nepasitikėjo – Konstituciniu Teismu, Lietuvos žiniasklaida, Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei profsąjungomis.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” naujienų agentūros ELTA užsakymu lapkričio 18-25 dienomis atliktos apklausos duomenimis, labiausiai šalies gyventojai nepasitikėjo Seimu ir Vyriausybe.

Tautos išrinktieji visuomenės nuomonės apklausoje įvertinti 85 nepasitikėjimo procentais. Vyriausybė – 80 proc.

Kitos institucijos, kuriomis nepasitikėjo daugiau nei pusė suaugusių šalies gyventojų: jau minėtieji komerciniai bankai – 76 proc., teismai – 73 proc., prokuratūra – 68 proc., muitinės – 59 proc., savivaldybės bei policija – po 51 proc.

Per mėnesį nuo spalio apklausos kiek pagerėjo tik dviejų institucijų vertinimas – “Sodros” 4 procentiniais punktais bei profsąjungų – 2 procentiniais punktais.

Po SNORO nacionalizavimo ir bankroto labiausiai – dvigubai – sumažėjo gyventojų, pasitikinčių komerciniais bankais – sumažėjo 16 procentinių punktų. 8 procentiniais punktais per mėnesį krito pasitikėjimas Lietuvos banku.

Nuo spalio 5 procentiniais punktais sumenko pasitikėjimas Konstituciniu Teismu, teismais apskritai, prokuratūra ir muitinėmis.

Anot kompanijos “Baltijos tyrimai” sociologo Romo Mačiūno, po 2008-ųjų ekonomikos krizės pasitikėjimas komerciniais bankais buvo gerokai kritęs ir dvejus metus iki šių metų pradžios buvo stabiliai žemas. Nuo šių metų vasario pasitikinčių komerciniais bankais laipsniškai daugėjo ir vasaros pabaigoje jais pasitikėjo jau keturi iš dešimties – 38 proc. – suaugusių šalies gyventojų. Tačiau po banko SNORAS bankroto pasitikinčių komerciniais bankais sumažėjo nuo 32 proc. spalio mėnesį iki 16 proc. lapkričio pabaigoje.

Nepasitiki komerciniais bankais net trys iš keturių – 76 proc. – Lietuvos gyventojų. Per mėnesį nepasitikinčių padaugėjo net 20 procentinių punktų.

Labiausiai komerciniais bankais nepasitiki vyresni nei 30 metų žmonės bei kaimo gyventojai.

“Po SNORO bankroto gerokai sumažėjo pasitikėjimas ir Lietuvos banku. Spalio mėnesį šia institucija pasitikėjo daugiau nei pusė – 52 proc. – apklaustųjų, o lapkritį Lietuvos banku pasitikėjo 44 proc., didesnė dalis – 48 proc. – juo nepasitikėjo. Per pastaruosius 11 metų Lietuvos banku šalies gyventojai daugiau pasitikėdavo nei nepasitikėdavo, o aukščiausi šios institucijos vertinimai buvo 2007 metų gegužę – tada ja pasitikėjo trys iš keturių apklaustųjų”, – komentavo R. Mačiūnas.

Kaip parodė paskutinio rudens mėnesio apklausa, Lietuvos banku daugiau už kitus nepasitiki rajonų centrų ir mažesnių miestų gyventojai bei tie, kurių šeimos pajamos per mėnesį yra mažiausios – iki 1500 litų.

Galbūt Lietuvos bankas, Vyriausybė ir Seimas, nacionalizuodami “Snoro” banką, pasielgė ir labai išmintingai, apsaugojo mus nuo didelių nelaimių, tačiau kartu savo veiksmais sukėlė ir nenumatytų pasekmių – visuomenėje pasėjo didžiulį nerimą.

Pirmą savaitę atsakingi asmenys veikė užtikrintai, antrą jau atsirado dvejonių, o tai iš karto kelia bangas visuomenėje. Štai iš “Veido” užsakymu praėjusią savaitę, lapkričio 21–23 d., tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos aiškėja, kad žmonės sutrikę, net 45 proc. respodentų nepasitiki ne tik “Snoru”, bet ir visais Lietuvos bankais. Tiesa, 54,8 proc. bankais pasitiki arba pasitiki kai kuriais.
Įdomūs apklaustųjų atsakymai ir į dar vieną klausimą, ar po “Snoro” nacionalizavimo liko silpnų, ydingai valdomų ir tvarkomų bankų, kurių indėlininkai nėra saugūs. Daugiau nei pusė atsakė, kad Lietuvoje ir be “Snoro” dar yra nepatikimų bankų, o 8,4 proc. buvo dar konkretesni ir teigė manantys, kad yra dar vienas į “Snorą” panašus, abejonių keliantis prorusiškas bankas.

Ar po banko “Snoras” nacionalizavimo jūs pasitikite Lietuvos bankais? (proc.)

Ne, nepasitikiu    45
Taip, pasitikiu    31,6
Pasitikiu tik kai kuriais    23,2
Nežinau / neturiu nuomonės     0,2

Jūsų nuomone, ar po “Snoro” nacionalizavimo liko silpnų, ydingai valdomų ir tvarkomų bankų, kurių indėlininkai nėra saugūs? (proc.)

Taip, Lietuvoje dar yra nepatikimų bankų    54,2
Lietuvos bankas pateikia per mažai informacijos, todėl apie bankus turiu per mažai žinių ir negaliu daryti išvadų    20,8
Ne, visi kiti bankai yra pakankamai stiprūs    12,6
Yra dar vienas į “Snorą” panašus, abejonių keliantis prorusiškas bankas    8,4
Yra mažų, silpnokų bankų, bet jie saugūs    3,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. lapkričio 21–23 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Daugiau nei pusė vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojų galvoja, kad turtinga senatve jie pasirūpins patys.

Tuo tarpu valstybinės socialinio draudimo sistemos (SoDra) galimybėmis padaryti tai tiki tik vienas iš aštuonių žmonių.
2011 m. lapkričio 7 d., Vilnius. Tik 12 proc. 25-40 metų amžiaus Lietuvos gyventojų mano, jog senatvėje pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis bus valstybės mokama pensija, parodė „Compensa Life Vienna Insurance Group SE” Lietuvos filialo užsakymu atlikta viešosios nuomonės apklausa.
57 proc. apklaustųjų pasiryžę savo finansine gerove senatvėje pasirūpinti patys, o 16 nuošimčių apklausos dalyvių teigė nežinantys, kas jais pasirūpins senatvėje.
14 proc. vidutinio mažiau Lietuvos gyventojų senatvėje tikisi sulaukti artimųjų ir giminaičių finansinės paramos, o likę – vienas procentas – tikino rasiantys kitokių pragyvenimo šaltinių.
„Šlūbčiojanti valstybinė pensijų sistema, neramių žinių apie pasaulio ir Lietuvos ekonomiką ir perspektyvas gausa, skatina žmones ieškoti būdų patiems pasirūpinti savo ateitimi”, – teigia „Compensa Life Vienna Insurance Group SE” Lietuvos filialo vadovas Tomas Milašius.
Anot jo, tokius tyrimo rezultatus netiesiogiai patvirtina ir daugiau kaip 400 tūkstančių siekiantis apsidraudusiųjų gyvybės draudimu skaičius. Dar daugiau nei milijonas Lietuvos gyventojų yra sudarę pensijų kaupimo sutartis.
Apklausos rezultatai taip pat parodė, kad labiausiai savo galimybėmis patiems apsirūpinti senatvėje tiki vilniečiai – tai padaryti planuoja net du iš trijų vidutinio amžiaus sostinės gyventojų. Tuo tarpu kauniečiai, klaipėdiečiai, Šiaulių ir Panevėžio gyventojai tikisi sulaukti finansinės paramos iš savo šeimos.
Tyrimas atskleidė, kad su valstybine pensija daugiausiai vilčių sieja švietimo ir mokslo darbuotojai (19 proc.), o mažiausiai – dirbantys transporto ir logistikos sektoriuje (7 proc.). Su SoDros išmokomis pajamas senatvėje taip pat sieja vos kas dešimtas valstybės tarnautojas ar sveikatos priežiūros specialistas.
Kitos tyrimo išvados
Moterys, beveik dvigubai dažniau nei vyrai (18 proc. prieš 10 proc.), senatvėje tikisi senatvėje sulaukti finansinės artimųjų paramos.
Jaunesni gyventojai prasčiau vertina SoDros galimybes senatvėje aprūpinti juos finansiškai nei vyresni. Su valstybės mokama pensija savo ateitį sieja tik 9 proc. 25-30 metų amžiaus piliečių, tuo tarpu tarp 36-40 metų amžiaus asmenų šis skaičius siekia 18 proc.
Nevedę asmenys ir šeimos be vaikų labiau linkę finansinę padėtį senatvėje sieti su galimybe apsirūpinti patiems. Taip pat kaip ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės.
Dabartiniai bedarbiai labiau tiki SoDros galimybėmis aprūpinti juos senatvėje nei dirbantys.
Lietuvos gyventojų finansinių lūkesčių senatvėje tyrimas atliktas internetu apklausus tūkstantį 25-40 metų amžiaus gyventojų. Gyventojų apklausą šių metų rugpjūčio 8-17 dienomis atliko rinkos tyrimų bendrovė „Norstat LT”.

Kalinauskas Gintaras

2010 metais užregistruota 77 tūkstančiai nusikalstamų veikų, ištirta – 36 tūkstančiai, tai sudaro 46 procentus visų veikų. (2009 m. užregistruota 83 tūkstančiai nusikalstamų veikų, ištirta 44 procentai nusikalstamų veikų). Be to, policija tiria vidutiniškai 90 procentų Lietuvoje užregistruotų nusikalstamų veikų.

Rodikliai kaip ir džiuginantys, nusikalstamų veikų skaičius palaipsniui mažėja, veikų ištyrimas auga. Kita vertus, ar šie pokyčiai nėra tiesiog susiję su piliečių emigracija. Kaip skelbia Statistikos departamentas – iš Lietuvos 2010 metais išvyko 83 157 gyventojai. Labai nesuklysiu pasakęs, kad tarp išvykusių nedidelė dalis asmenų, kurie nėra nekalti avinėliai, o linkę nusikalsti asmenys. Taip skelbia ir Europolas – „Ryškus bruožas yra Lietuvos organizuotų nusikalstamų grupuočių veiklos plėtra Europoje per pastaruosius dvejus metus“.

Tačiau norėtųsi daugiau dėmesio skirti policijos sistemai ir visuomenės narių pasitikėjimui ja. Būtent 2010 m. balandį buvo paskelbti gyventojų apklausos rezultatai apie pasitikėjimą policija, jos veiklą. Apklausoje dalyvavę asmenys į klausimą „Ar pasitikite policija?“ teigiamai atsakė 60 procentų. 2009 metais analogiškoje apklausoje dalyvavę asmenys 62 procentais pareiškė pasitikintys policija. Reikia pastebėti, kad tai vieni geriausių rodiklių nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kita vertus, nepasitiki policija 2009 m. – 30 procentų apklaustųjų, o 2010 m. – 34 procentai.

Į klausimą „Ar per paskutinius 12 mėnesių esate nukentėjęs nuo kokio nors nusikaltimo ar teises pažeidimo?“ 91 procentas apklaustųjų atsakė, kad nenukentėjo, 9 procentai, kad nukentėjo. Jūs paklausite, kodėl aš jus varginu su tais skaičiais. Kartais tik skaičiai gali padėti surasti tarpusavio svarbius ryšius. Truputį kantrybės.

Bet sugrįžkime prie mūsų visų saugumo valstybėje. Mano minėtoje apklausoje buvo užduotas klausimas „Koks buvo nusikaltimas ar teisės pažeidimas, nuo kurio Jūs nukentėjote per paskutinius 12 mėnesių?“. Matyt, iš karto atspėjote, kad beveik visos veikos padarytos viešojoje vietoje ir didžioji dalis dėl turtinių interesų, taip – 26 procentai atsakė, kad tai vagystės, 20 procentų apiplėšimas, 10 procentų sumišimas.

Tačiau patys įdomiausi rezultatai pasirodo, kai į klausimą „Jei nukentėjote per paskutinius 12 mėnesių, ar jūs dėl šio įvykio kreipėtės į policiją? 55 procentai apklaustųjų atsakė teigiamai. Labai panašus skaičius lyginant su policijos pasitikėjimu. Ar tai reiškia, kad jeigu didėtų besikreipiančiųjų asmenų skaičius į policiją, didėtų pasitikėjimas policija, sunku pasakyti, bet prielaida įdomi. Minėtos apklausos duomenys rodo, kad 58 procentai asmenų, kurie susidūrė su policijos darbu po įvykio, policijos darbą įvertino gerai ir labai gerai. Ar tai reiškia, kad visi kurie kreipėsi į policiją, pasitiki ja? Galbūt.

Bet pats svarbiausias šios apklausos ir mano komentaro aspektas yra tai, kad asmenys, kurie nesikreipė, į klausimą „Kodėl Jūsų nesikreipėte į policiją?“ (na, kas galėjo pagalvoti) 60 procentų atsakymas buvo „netiki, kad policija, gali surasti nusikaltėlius“. Na va, matyt, aš buvau teisus, kad visa tai tik psichologija. Kaip gali policija padėti, jeigu asmuo, patyręs žalą ar smurtą, nesikreipia, nes netiki, kad kažkas kažką padarys. Aišku, kyla klausimas, kodėl taip žmonės mano, kokios to priežastys. Galbūt labai sudėtingos kreipimosi procedūros, galbūt policija dirba nekvalifikuotai. Pabadysiu atsakyti paprastai, manau, priežastys grynai psichologinės.

Paskutiniai skaičiai, asmenų, kurie nepasitiki policija, buvo paklausta, kodėl jie nepasitiki policija, 31 procentas atsakė, kad pati policija korumpuota, susijusi su nusikaltėliais, 22 procentai pasisakė už tai, kad policija blogai dirba. Tai pakankamai subjektyvu, nes visgi tai vertinimo dalykas. Ką sako statistika? Policijos pareigūnų atžvilgiu už kyšininkavimą 2010 m. buvo pradėta tyrimų dėl 14 policijos pareigūnų ir 96 pradėti tyrimai dėl piktnaudžiavimo, iš viso policijos sistemoje dirba 10 738 pareigūnai. Kaip matome, tai sudaro tik apie 1 procentą visų pareigūnų. Vargu ar būtų galima šiuo atveju sakyti, kad deguto šaukštas pagadina visą medaus statinę. Čia, manau, tik nuolatos neigiamų žinių apie policiją pateikimo problema.

Galbūt sudėtinga ir biurokratiška policijos struktūra. Bet ne, policijos sistemoje jau vyko struktūrinė reforma ir vietoj 2008 m. buvusių 69 savarankiškų juridinių asmenų liko tik 17. Tai supaprastino ir valdymo procesus ir atitinkamai leidžia efektyviau reaguoti į visuomenės poreikius.

Kita vertus, tarpusavio pasitikėjimas pasiekiamas ne tik vieno subjekto dėka. Nors policijos vadovams reikėtų palinkėti kuo greičiau didinti policijos pareigūnų motyvaciją, sąžiningai tarnauti ir mažinti prielaidas korupcijai atsirasti policijos sistemoje. Bet ir visuomenei reikia labiau pasitikėti policija, nes tik nuo dar didesnio tarpusavio pasitikėjimo atsiras prielaidos sumažinti nusikalstamumą ir didinti saugumą valstybėje. Akivaizdu ir tai, kad policija turi nuolatos nepamiršti, kad privalo Ginti, Saugoti, Padėti.

P.S. Mielieji atsakydami į klausimą, ar pasitikite policija, visada pagalvokite, ar pasitikite visuomene, kurioje gyvenate, ar esate pasiruošęs ginti, saugoti bei padėti sau ir kitiems. Sėkmės

Rusijos lyderiai yra remiami mažiausiai, rodo kasmetis populiarumo sąrašas, kurį sudarė George`o Gallupo (Džordžo Gelupo) visuomenės nuomonės institutas, tuo tarpu labiausiai pasitikima, kaip ir anksčiau, JAV vadovybe.

Į sąrašą buvo įtrauktos septynios šalys, tarp jų Vokietija, Japonija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Kinija. Apklausa neidentifikavo konkrečių asmenų, įeinančių į vienos ar kitos šalies vadovybę.

Apklausęs vidutiniškai 1 tūkst. žmonių nuo 15 metų iš 116 valstybių “Galup” išsiaiškino, kad labiausiai pasitikima Amerikos vadovybe: pasitikėjimas čia sudarė 47 proc., truputį mažiau nei 2009 metais.

40 proc. ribą pasiekė tik Vokietija, o Rusija atsidūrė paskutinėje vietoje su 27 procentais. “Gallup” duomenimis, labiausiai lojalios Rusijai yra jos kaimynės, tarp jų Ukraina ir Mongolija.

Priešpaskutinėje vietoje yra Kinija, surinkusi per apklausą 31 proc. balsų.

Didžiausius įvertinimus dauguma šalių gavo iš respondentų Afrikoje.

Italijos premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis) antradienį nesunkiai atlaikė interpeliaciją Senate, tačiau jo dar laukia balsavimas dėl pasitikėjimo parlamento žemuosiuose rūmuose, kurį pralaimėjus vyriausybės vadovui gali tekti atsistatydinti.

S.Berlusconi valdančioji centro dešiniųjų koalicija turi daugumą parlamento aukštuosiuose rūmuose, todėl beveik neabejota, kad ji laimės savo iniciatyva paskelbtą balsavimą. Jis buvo inicijuotas siekiant įtvirtinti vyriausybės teisėtumą.

Už pasitikėjimą dabartine vyriausybe balsavo 162 senatoriai, 135 pareiškė ja nepasitikintys, 11 susilaikė.

Vėliau antradienį dėl pasitikėjimo ministrų kabinetu balsuos parlamento žemieji rūmai, kur šį žingsnį inicijavo opozicija ir maištingi centro dešiniųjų pažiūrų deputatai, ištikimi buvusiam S.Berluskoni sąjungininkui ir dabartiniam politiniam varžovui Gianfranco Fini (Džanfrankui Finiui).

Jeigu šis balsavimas bus nepalankus S.Berlusconi, premjerui veikiausiai teks atsistatydinti. Tokiu atveju prezidentas Giorgio Napolitano (Džordžas Napolitanas) turės paskirti naują vyriausybę arba skelbti pirmalaikius rinkimus likus daugiau nei dvejiems metams iki šio parlamento kadencijos pabaigos.

Pagerėjus Vidurio ir Rytų ekonominei prognozei, investuotojų pasitikėjimas regiono ekonomika lapkritį žymiai išaugo.

Tyrimų grupės ZEW ir banko “Erste” skaičiuojamas indeksas lapkritį augo 12,1 punkto iki 31,4 punkto.

ZEW indeksas nustatomas atsižvelgiant į investuotojų pasitikėjimą Austrijos, Kroatijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos ir Turkijos ekonomika. Vertinimai gali svyruoti nuo plius 100 iki minus 100 punktų.

Pasak ZEW, pasitikėjimas Lenkijos ekonomika sustiprėjo 14,2 punkto iki 32,5 punkto, Slovakijos – 7,7 punkto iki 25 punktų, Čekijos – 19,1 punkto iki 30,9 punkto, Vengrijos – 10,1 punkto iki 36,4 punkto, Austrijos – 6,3 punkto iki 20,1 punkto, Kroatijos – 12,6 punkto iki 26,4 punkto, Rumunijos – 12 punktų iki 31,6 punkto, Turkijos – 5,8 punkto iki 26,7 punkto.

Ekonomikos augimas spartėja daugelyje Rytų Europos šalių. Pasaulio banko prognozėmis regiono, kuriame yra Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija ir Rumunija, ekonomika šiemet augs 1,8 proc., o kitąmet – 3,2 procento.

Pasaulio bankas numato, jog vienintelės šalys, kurių ekonomika šiemet smuks yra Latvija ir Rumunija.

Lietuvos gyventojų nuomonė apie šalies sveikatos apsaugą, lyginant su ankstesniais dviem metais, suprastėjo, tuo metu pasitenkinimas policijos darbu išaugo, rodo naujausias bendrovės “EPSI Baltic” tyrimas.

Tyrimo duomenimis, švietimo vertinimas 2010-aisiais, lyginant su pernai ir užpernai, beveik nepakito.

“EPSI Baltic” nurodo, jog švietimas šiemet trijose Baltijos šalyje viešajame sektoriuje vertinamas geriausiai. Lietuvoje šiai sričiai teko 75,6 balo iš 100. Tiesa, pernai pasitenkinimas švietimu buvo labai panašus (75,1 balo).

Sveikatos apsauga, kuri ir pernai buvo vertinama prasčiau nei švietimas, šiemet gyventojai teigia pasitenkinantys dar mažiau. Ši sritis, pernai surinkusi 65,1 balo iš 100, šiemet įvertinta 61,6 balo.

Nors policijos vertinimas Baltijos šalyse išlieka žemiausias, šiemet “EPSI Baltic” konstatuoja didžiausią pasitenkinimo jos darbu augimą (nuo 44,3 iki 46,1 balo).

Tyrimo duomenimis, pagerėjo policijos ekonominės naudos rodiklis (nuo 47 iki 51,8 balo) bei aptarnavimo kokybė (nuo 53,2 iki 54,3 balo).

Trijose Baltijos šalyse telefonu buvo apklausta 4 tūkst. gyventojų.

Dauguma Lietuvos gyventojų pasitiki notarais ir pritartų, jei su notaro pagalba galėtų įforminti santuokos nutraukimą ar internete įsteigti įmonę.

Tai rodo sociologinė apklausa, kurią atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus”.

Tyrimo duomenimis, vertindami teisinių profesijų atstovus, Lietuvos gyventojai šeštus metus iš eilės labiausiai pasitiki notarais (58%). Notarais nepasitiki 11% respondentų. Nuo 2009 metų pasitikėjimas notarais pakilo 5 procentiniais punktais (2009 m. – 53%). Pakilo pasitikėjimas ir policininkais (40%, 2009 m. – 36%). Pasitikėjimas kitų teisinių profesijų atstovais beveik nepakito: advokatais pasitiki 31% (2009 m.- 31%), Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojais – 20% (2009 m.- 22%), VSD pareigūnais – 18% (2009 m.- 18%), teisėjais – 14% (2009 m.- 15%), antstoliais – 14% (2009 m.- 12%), prokurorais – 12% (2009 m.- 13%).

“Teisėtvarka ir teisėsauga šiuo metu visuomenės dėmesio centre, todėl žmonės kritiški teisėjų, prokurorų, VSD darbuotojų atžvilgiu. Pasitikėjimo notarais augimą siečiau su notariato pastangomis kritiškai įvertinti savo veiklą, labiau orientuotis į klientų, ateinančių gauti teisines paslaugas, poreikius”, – sako “Vilmorus” direktorius dr. Vladas Gaidys.

“Tikriausiai piliečiai pastebėjo mūsų pastangas gerinti teisinio aptarnavimo kokybę ir ginti viešąjį interesą civilinės teisės srityje. Be to, stengėmės būti savikritiški – nuobaudų sulaukė ir net įgaliojimų neteko drausmę pažeidę notarai”, – sako Lietuvos notarų rūmų prezidentas, Klaipėdos notaras Marius Stračkaitis.

Notarų rūmų prezidento teigimu, apklausos rezultatai palankūs ir galimam notarų paslaugų spektro plėtimui ateityje.

“Vilmorus” duomenimis, net 63% apklaustųjų palankiai vertina siūlymus, kad notaras galėtų nutraukti santuoką, kai tarp besiskiriančiųjų nėra ginčų ir nėra nepilnamečių vaikų. 48% respondentų pritaria ir šiuo metu Seime svarstomoms hipotekos reformos nuostatoms, siūlančioms, kad hipotekos sandoriai būtų įforminami tik pas notarą ir nebereikėtų papildomai kreiptis pas hipotekos teisėją.

Daugiau kaip trečdalis respondentų (39%) teigiamai vertina siūlymus, kad įmonę arba bendrovę, dalyvaujant notarui, būtų galima įsteigti per internetą.

Per pastaruosius dvejus metus 37% respondentų lankėsi notarų biuruose, maždaug ketvirtadalis reikalus tvarkė vieną kartą, o 13% – du kartus ir dažniau. Du trečdaliai (65%) respondentų, tvarkiusių reikalus per pastaruosius dvejus metus notarų biuruose, notarų teikiamų paslaugų kokybę vertina gerai, 27% – patenkinamai. Dauguma (83%) apsilankiusių biure klientų liko patenkinti susitikimu su notaru.

“Vilmorus” Lietuvos notarų rūmų užsakymu šių metų spalio 1-11 dienomis pagal reprezentatyvaus tyrimo metodiką 18 miestų ir 51 kaime apklausė 1002 respondentus, kurių amžius 18 ir daugiau metų.

Lietuvos notarų rūmai – tai visus šalies notarus vienijanti profesinė savivaldos asociacija, koordinuojanti jų veiklą, atsakinga už notarų kvalifikacijos kėlimą ir kokybišką notarų paslaugų atlikimą, bei atstovaujanti notarų interesams valstybės valdžios ir valdymo institucijose. Lietuvoje šiuo metu yra 263 notarai.