Finansai. Estijos parlamentas antrą kartą atmetė siūlymą riboti smulkiųjų, arba greitųjų, kreditų palūkanas, o Japonijoje ir Baltarusijoje tokie kreditai iš viso uždrausti. Lietuvoje šis verslas taip pat griežtai ribojamas ir reguliavimą ketinama tik griežtinti.

Tokios niūrios perspektyvos gąsdina šio verslo atstovus, kurių teigimu, jau šiuo metu galiojantys apribojimai kreditais neleidžia pasinaudoti nemažai daliai žmonių, varžo ir silpnina pačias finansų įstaigas. O reguliavimą sugriežtinus dar labiau, šis verslas iš viso bus stumiamas iš rinkos,  vartotojai neteks galimybės pasiskolinti pinigų tuomet, kai to labiausiai reikia.

Estai atvirkščiai – nusprendė palikti neribotą metinę smulkiųjų vartojimo kreditų palūkanų normą ir atmetė įstatymo projektą, kuriuo siūlyta pakeisti Civilinį kodeksą ir numatyti, kad vartojimo kredito sutartis būtų pripažinta negaliojančia, jeigu joje numatyta metinė palūkanų norma daugiau nei tris kartus viršija vidutinę komercinių bankų gyventojams išduotų vartojimo kreditų metinę palūkanų normą. Šią normą kas šešis mėnesius apskaičiuoja Estijos bankas. Praėjusių metų pabaigoje Estijoje taip apskaičiuota riba siekė 101,5 proc.

Estijos parlamentas taip pat atmetė pasiūlymą dėl įstatymo, numatančio apribojimus sprendžiant ginčus tarp kredito bendrovių ir jų klientų arbitražo teisme. Bet estai vis dar svarsto galimybes apriboti smulkiųjų vartojimo kreditų reklamą per televiziją ir radiją, yra rengiamas kreditų teikėjų priežiūros įstatymas.

Maždaug prieš metus Estijos parlamentas atmetė suvaržymų projektą, remdamasis vyriausybės išvada, kuri nepalaikė pernelyg griežtų apribojimų verslui ir siekė užtikrinti sutarties laisvės principą, kad šalims turi būti palikta teisė susitarti dėl kainos ir sandorio, ir šis principas privalo galioti ir smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriui.

Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Paulius Astromskis giria estus sakydamas, kad jie adekvačiai įvertino kreditų palūkanų normos ribojimo pasekmes, kurios Lietuvoje jau yra akivaizdžios. Šiuo metu Lietuvoje nustatyta maksimali bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN) negali viršyti 200 proc., delspinigiai negali būti didesni nei 0,05 proc., o įmokos už kreditus negali viršyti 40 proc. mėnesio pajamų.

„Tokie ribojimai varžo verslą, mažina konkurenciją ir paslaugų pasirinkimą vartotojams. Siekiant laikytis nustatytų apribojimų teikiamos didesnės paskolos ilgesniam laikotarpiui ir žmonės galiausiai sumoka daugiau, nes yra priversti pasiskolinti didesnę sumą, nei jiems reikėjo“, – aiškina P.Astromskis, neseniai smulkiųjų kreditų tema parašęs disertaciją.

Gauti tokį kreditą šiais laikais labai paprasta, net nereikia išeiti iš namų. Galima skolintis internetu, trumpąja SMS žinute, spaudos kioskuose, prekybos centruose, pašte.

„Ar aš proto netekau?!“ – paklausti, ar prireikus skolintųsi pinigų iš greitųjų kreditų bendrovių, atsako daugelis žmonių ir purtosi vien nuo minties apie juos. Tačiau yra nemažai žmonių, besinaudojančių šia paslauga, nors už tai tenka mokėti tikrai didelę kainą. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidento Liutauro Valicko duomenimis, maždaug 14 proc., arba apie 400 tūkst., Lietuvos gyventojų esant reikalui naudojasi šia paslauga.

Vienas tokių – 52-ejų metų vilnietis Modestas K. (vardas ir inicialas pakeisti) „Veidui“ papasakojo savąją istoriją. Greituoju kreditu jis susigundė tuomet, kai nedidelėje įmonėje dirbdamas darbų vadovu buvo pasiųstas į komandiruotę kitame mieste, kur netikėtai prireikė atsiskaityti už projekte nenumatytus žemės kasimo darbus. „Staiga prireikė 500 litų, o juos pervesti įmonė galėjo tik po tam tikro laiko. Laukti negalėjau, nes degė darbai, todėl prekybos centre esančiame bendrovės „SMS kreditai“ biure užpildžiau paraišką, ten pat esančiame banko skyriuje iš savo sąskaitos kredito davėjams pervedžiau reikalaujamą vieną centą ir kol parėjau namo, telefonu gavau pranešimą, kad į mano sąskaita jau pervesti 800 litų“, – pasakoja Modestas K.

Nors tiek jam nereikėjo, vyras pasiskolino daugiau, nes palūkanos nuo didesnės sumos buvo mažesnės. Paskolą jis paėmė pusės metų laikotarpiui, planavo vos gavęs iš įmonės 500 Lt iš karto atiduoti kreditoriams, tačiau, anot jo, reikėjo gyventi, todėl įmonės pervestus pinigus panaudojo savo reikmėms, o už kreditą kas mėnesį mokėjo beveik po 200 Lt. Kadangi vieną mėnesį nesumokėjo, paskola dar labiau pabrango, ir iš viso po pusmečio jis sumokėjo 1200 Lt, arba 400 Lt brangiau, nei pasiskolino.

„Ką darysi, reikėjo suktis iš padėties, tačiau tų pinigų kaina iš tiesų yra didžiulė. Kai geriau pagalvoji, tikrai nebuvo verta taip daryti, tačiau tuomet man atrodė, kad trumpam pasiskolinsiu ir gavęs iš karto atiduosiu. Tai nieko nekainuos. Bet gyvenime atsitinka įvairiausių dalykų, kurių negali numatyti, skolintojai primygtinai siūlo skolintis daugiau, nei reikia, nes neva pigiau. Taip ir įklimpsti“, – svarsto vyras, vėliau dar du kartus pasinaudojęs greitaisiais kreditais.

Mat greitųjų kreditų bendrovių tinkluose atsiradęs potencialus klientas tiesiog „užmėtomas“ pasiūlymais. Pasiūlymų jis gauna ne tik iš tos bendrovės, iš kurios skolinosi, tačiau ir iš kitų greitųjų kreditų įmonių.

Antrą kartą Modestas K. pusei metų skolinosi tūkstantį litų iš bendrovės „Vivus LT“, kai įmonėje, kurioje dirbo, vėlavo atlyginimas. Tačiau pranešimus apie pervestą kreditą Modesto K. elektroniniame pašte atsitiktinai perskaitė žmona, ir šeimoje kilo didžiulis skandalas. Žmona ir sūnus neteko žado sužinoję, kad vyras, negaudamas atlyginimo, pragyvenimui brangiai skolinasi iš greitųjų kreditų bendrovės. Tuomet suaugęs sūnus jam paskolino pinigų ir kreditas skubiai buvo grąžintas skolintojams, todėl nieko papildomai nekainavo. Tačiau tai vyro nesustabdė, ir po kurio laiko, vėl pritrūkęs pinigų, jis dviem mėnesiams pasiskolino 500 Lt, už kuriuos, kaip prisimena, sumokėjo 632 Lt.

„Visą laiką nuo šeimos slėpiau, kad skolinuosi. Buvo gėda, tačiau atlyginimas nuolat vėlavo, trūko pinigų, o gyventi reikėjo. Bet tai nėra išeitis, nes kreditai kainuoja brangiai ir problemą išsprendžia tik trumpam. Sukiesi užburtame rate, ir viskas“ – sako Modestas K. ir tikina daugiau neketinantis lipti ant to paties grėblio.

Beje, pasiūlymų skolintis į savo elektroninį paštą ir telefoną jis vis dar gauna ir šiandien. Kaip ir sveikinimų gimtadienio proga. Pavyzdžiui, neseniai apie save jam priminė „Paskolos LT“, siūlydamos vartojimo kreditus nuo 500 (1726,40 Lt) iki 3 tūkst. (10 358,40 Lt) eurų. Jei vyras pasiskolintų tūkstantį eurų (3452,80 Lt) dvejiem metams su fiksuota metine 55,76 proc. palūkanų norma, per mėnesį jis mokėtų 70 eurų (241,70 Lt) įmoką, o per dvejus metus sumokėtų 1680 eurų (5800,70 Lt). Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma būtų 72,47 proc.

Taigi greitieji kreditai – gėris ar blogis, o juos siūlantys verslininkai – lupikautojai ar gelbėtojai? Kalbantis šia tema, vidurio nėra.

Ekonomikos analitiko, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo dr. Raimondo Kuodžio nuomonė šiuo klausimu griežta ir kategoriška: šią antisocialinę veiklą reikia uždrausti, ir taškas. Visuomenei nuo to būtų tik geriau. „Nuo žilos senovės lupikavimas buvo arba uždraustas, arba smarkiai reguliuojamas. Pagrindinis klausimas čia yra etinis. Paprastai greituosius kreditus ima tie žmonės, kurie iš esmės nebeturi kitos galimybės arba itin neturi valios. Natūralu, kad sektorius, kuris teikia tokias paskolas, išnaudoja tą žmonių silpnumą arba sudėtingas jų gyvenimo aplinkybes. Tokį išnaudojimą aš tiesiai šviesiai laikau antisocialine veikla, nes žmonės, kurie susiduria su šiuo sektoriumi, smarkiai nukenčia, prisidaro nepakeliamų finansinių įsipareigojimų. Kad jų nepersekiotų antstoliai, turi išeiti iš formalios darbo rinkos, ir tada jų išlaikymo sąnaudas turi prisiimti visuomenė. Tačiau problema niekur neišnyksta, ji perkeliama ant visuomenės pečių, o naudos gauna greitųjų kreditų skolintojai“, – aiškina R.Kuodis.

Jam pačiam teko ne kartą šnekėtis su jaunais žmonėmis, kurie neturėdami pajamų naudojosi greitaisiais kreditais, pavyzdžiui, prisipirko mobiliųjų telefonų, o paskui šią problemą užkrovė tėvams arba prasiskolino, įsisuko į skolų karuselę, skolindamiesi iš vienų, kad padengtų kreditus kitiems skolintojams. „Tai tik gražios pasakos, kad žmonės skolinasi investicijoms ar bėdai ištikus. Tokie atvejai yra reti, palyginti su tuo, kad žmonės praranda saiką, neturi valios ir prisidaro gyvenime didelių bėdų, o paskui nežino, ką su jomis daryti“, – šiuo klausimu R.Kuodis nepalenkiamas.

Jo teigimu, visuomenės švietimas ir moralizavimas tokiais atvejais retai padeda. Jei tai yra sisteminio lygio problema, ją geriau spręsti tiesiogiai. Vienos šalys visai uždraudžia greituosius kreditus, kaip antisocialinę veiklą, kitos renkasi reguliavimą nuo visiškai liberalaus iki labai griežto ir smarkiai riboja šį sektorių, kad žmonėms tokie kreditai būtų kuo sunkiau prieinami. „Sveiko proto žmogui akivaizdu, kad tai yra kilpa ant kaklo, nes mokėti po keliasdešimt ar šimtą procentų metinių palūkanų nėra pakeliama. Tokios veiklos žala yra gerokai didesnė nei nauda, todėl, mano nuomone, ją reikėtų uždrausti“, – įsitikinęs R.Kuodis.

Finansų ekspertas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos finansų ir ekonomikos konsultantas Stasys Jakeliūnas smulkiųjų ir greitųjų kreditų verslą taip pat be užuolankų vadina lupikavimu. Šio verslo esmė – įtraukti žmogų į skolinimosi karuselę.

„Jie reklamuoja, kad pirma paskola ar pirmas paskolos pratęsimas – nemokami. Už to slypi sumanymas, kad paskola bus refinansuojama ir tuomet jau bus skaičiuojamos visai kito lygio palūkanos. Tai toks pat klientų viliojimas, koks vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose antrarūšių būsto paskolų rinkoje, kai lengvatinėmis vieno procento metinėmis palūkanomis suviliotiems žmonėms po kurio laiko teko mokėti rinkos palūkanas (4–5 proc.). Taip ir greitųjų kreditų atveju: iš pradžių – nulinės palūkanos, o vėliau – siekiančios 50 ir daugiau procentų. Ir jei žmogus refinansuoja savo kreditą keletą kartų, o Lietuvos banko duomenimis, 2013 m. maždaug 30–40 proc. tokių paskolų buvo refinansuojamos ne po vieną kartą, jo kaina smarkiai išauga“, – aiškina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, šioje grandinėje vyksta paskolų refinansavimas ir susidaro iliuzija, kad viskas lyg ir gerai, tačiau jei staiga ši grandinė būtų nutraukta, beveik pusė jos dalyvių nesugebėtų grąžinti kreditų. S.Jakeliūno teigimu, tie žmonės yra pakabinti ant kabliuko, kurį praryja, kai susivilioja, pavyzdžiui, reklama apie pirmą nemokamą paskolą. „Tai finansiniai narkotikai, prie kurių žmonės yra pratinami ir jaukinami. Jų reklamos apie pirmą paskolą nemokamai – tai pirmoji narkotikų dozė, kurią suvartojus, kai gyvenimas priverčia pratęsti paskolą, žmonės yra pasirengę mokėti 50 ir 100 proc. metinių palūkanų siekiančią kainą, kad vartotų toliau“, – su narkotikų verslu greituosius kreditus lygina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, greitųjų kreditų skolintojų verslo modelis paremtas tuo, kad išduodama daug smulkių paskolų su didžiulėmis palūkanomis ir iš tos masės žmonių surenkama solidi palūkanų marža, nes pinigai rinkoje yra pigūs. „Net jei vidutinė jų gaunamų metinių palūkanų norma yra apie 50 proc., tos įmonės savo klientų atžvilgiu užsiima finansiniu lupikavimu, kurį Lietuvoje esame įteisinę“, – tvirtina S.Jakeliūnas, kurio teigimu, sveiko proto riba, kai kalbama apie tokių kreditų palūkanų normą, baigiasi ties 15–20 proc. Visa kita – lupikavimas.

Lietuvos banko duomenimis, mažųjų vartojimo kreditų (iki 1000 Lt) vidutinė metinė palūkanų norma praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo 96 proc.

Prieš kurį laiką dirbęs vienoje iš kredito unijų finansų analitikas sako, kad ieškodami išeities greitųjų kreditų bendrovių klientai kreipiasi ir į kredito unijas, prašydami mažesnėmis palūkanomis refinansuoti jų greituosius kreditus. Taip žmonės trumpam tarsi išsprendžia savo problemas.

S.Jakeliūnas įsitikinęs, kad bet kokį skolinimą būtina licencijuoti ir griežtai prižiūrėti. Nevaldomas ir neprižiūrimas skolinimas sukelia pasaulines krizes, kaip tai atsitiko 2008 m., kai komerciniai bankai nežabotai dalijo paskolas gyventojams ir verslui. „Nevaldomas ir neprižiūrimas komercinių bankų skolinimas sukėlė pasaulinę finansų krizę, o skolinimas lupikavimo palūkanomis yra dar didesnė problema ir rizika. Potencialiai tai didelė socialinė bomba, nes jei tie žmonės nebūtų refinansuojami, taptų nemokūs“, – mano S.Jakeliūnas.

O mokslinį darbą apie smulkiųjų ir greitųjų kreditų rinką parašęs P. Astromskis, remdamasis savo tyrimais, teigia, kad tokia paslauga vartotojams yra reikalinga ir paklausi, tačiau netinkamai reguliuojama tampa vis labiau neprieinama.

Aiškindamasis, dėl kokių priežasčių žmonės skolinasi, kokių alternatyvų turi, kaip jiems sekasi grąžinti paskolas, ar skolindamiesi jie prasiskolina, mokslininkas apklausė 1700 greitųjų kreditų vartotojų. 800 iš jų sakė, kad kreditai padėjo jiems išspręsti problemas.

„Grietųjų kreditų rinkoje rasite ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kaip ir bankiniame ar kredito unijų sektoriuose. Mano tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis vartotojų yra patenkinti ir sakė, kad greitoji paskola jiems padėjo išspręsti esamas problemas. Be abejo, viena problema keičiama kita, tai yra įsiskolinimu. Bet įsiskolinimas daugeliu atvejų vartotojui buvo mažesnė problema nei ta, dėl kurios jis skolinosi pinigus“ – sako disertacijos autorius.

P.Astromskio teigimu, greitaisiais kreditais naudojamasi tada, kai pinigų reikia tuojau pat – ištikus finansiniam šokui ir kai nėra kitų alternatyvų. Tyrimas parodė, kad paskolos iš bankų ar kredito unijų kaip alternatyva vartotojams buvo neprieinamos. Didžioji dalis apklaustųjų kaip alternatyvą nurodė kaimynus ir artimuosius, tačiau paklausti, kodėl nesiskolino iš jų, žmonės sakė, kad buvo gėda ir nesmagu prisipažinti apie savo finansines problemas.

Tačiau kas baisiau: gėda ar didžiulė paskolos kaina?

„Žinote, tas greitųjų paskolų procentų skaičiavimas yra didžiulis nesusipratimas. Tiek metinės palūkanų normos, tiek bendrojo vartojimo kredito kainos metinės palūkanų normos yra metiniai rodikliai, preziumuojantys, kad žmogus kreditu naudosis mažiausiai metus. Bet greitųjų kreditų atveju skolinamasi kur kas trumpesniam laikotarpiui. Įskaičiuojant ir tipinius kreditų pratęsimus, didžioji dalis vartotojų juos grąžina po dviejų trijų pratęsimų maždaug per tris mėnesius. Todėl ta formulė, pritaikyta bankams, visiškai netinka greitiesiems kreditams ir neatspindi realybės“, – tikina P. Astromskis.

Jo teigimu, problema ta, kad į greitųjų kreditų sektorių žiūrima kaip į bankinį. Tačiau tai esą visiškai skirtingi produktai. Dabar turime situaciją, kai į vieną lentyną ir pomidorai, ir apelsinai sudėti tik todėl, kad jie apvalūs. Jų negalima dėti į vieną lentyną vien todėl, kad greitųjų kreditų skolinimosi priežastys, terminai, skaičiavimo ir valdymo principai, skolų išieškojimo būdai yra visiškai kitokie. Į banką ar kredito uniją žmogus eina siekdamas kažkokio pagerinimo, naujo daikto, būsto ar mašinos, o į greitųjų kreditų bendroves eina ne su plėtros, o su išgyvenimo strategija.

Mitas yra ir tai, kad greitaisiais kreditais žmonės naudojasi norėdami atostogauti ar pramogauti. Kaip parodė tyrimas, trys didžiosios priežastys – komunaliniai mokesčiai, maistas ir netikėtos išlaidos. „Žmonės taip išsprendžia einamąsias problemas. Turime tai, ką turime: oficialiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 60–70 proc. namų ūkių neturi lėšų pakankamam pragyvenimo lygiui užtikrinti ir negalėtų padengti 230 eurų (800 Lt) netikėtų išlaidų“, – sako P.Astromskis.

Tačiau ar spręsdami šias savo kasdienes problemas žmonės nepatenka į dar didesnę bėdą, įsisukus skolų ratui?

P.Astromskis aiškina, kad vidutinė skola yra maždaug 100 eurų ir maždaug per tris mėnesius 90 proc. pasiskolinusių su pratęsimais kreditus grąžina. Kad tai būtų reguliuojama dar griežčiau, mokslininkas disertacijoje siūlo įvesti privalomą įmokų amortizaciją, tai yra reikalavimą kartu su pratęsimo mokesčiu dengti ir dalį pagrindinės skolos.

Viena svarbiausių jo disertacijos išvadų: smulkieji vartojimo kreditai turėtų būti reguliuojami atskiru teisės aktu ir kitaip nei bankinis sektorius, o pats reguliavimas turėtų būti grindžiamas ne emocijomis ir interpretacijomis, kaip yra šiuo metu, o racionaliu skaičiavimu ir moksliniais tyrimais.

„Lietuvos bankui yra pateikta mano disertacija, pasiūlymai, kaip galima būtų sureguliuoti šį sektorių, kad būtų užtikrintas kredito prieinamumas ir skolininko bei kreditorių interesų apsauga. Tačiau jokių diskusijų nėra. Užuot įsigilinus, kodėl vartotojai skolinasi, ar turi kitų alternatyvų, siekiama tik dar labiau riboti arba apskritai uždrausti smulkiuosius vartojimo kreditus. Bet tai nepanaikins poreikio, tik perkels į visiškai nereguliuojamą šešėlį, kuriame galioja jau visai kitos taisyklės“, – teigia P.Astromskis.

Dėl šiuo metu nustatytų apribojimų tenka ilginti skolinimo terminus ir didinti sumas. Todėl žmonėms tenka skolintis daugiau, nei jiems reikia, ir ilgesniam laikotarpiui. Paslauga tampa brangesnė ir neatitinkanti realių poreikių.

Be to, mokslininkas atkreipia dėmesį, kad visas reguliavimas yra sukoncentruotas į paskolų davėjus, visiškai užmirštant pačių paskolų vartotojų atsakomybę. Kreditavimas susideda ne tik iš atsakingo skolinimo, bet ir iš atsakingo skolinimosi. Todėl būtina imtis priemonių, kurios reikalautų vartotojo atsakomybės, teikiant informaciją apie save, ir, žinoma, priverstų prieš imant paskolą susimąstyti, ar iš tiesų jos reikia.

„Dar viena problema – reklama. Greitieji kreditai skirti problemoms spręsti, todėl jų reklamose negalima rodyti, kaip smagu yra skolintis. Nes iš tiesų skola nėra geras dalykas. Todėl, kaip ir dėl rūkalų, turėtų būti įspėjama, kad tai gali pakenkti, ir raginama skolintis atsakingai“, – apie tai, ką reikėtų tobulinti, kalba P.Astromskis.

O štai Lietuvos bankas patvirtina, kad nėra nusiteikęs diskusijoms. „Lietuvos bankas, kaip reguliuotojas, savo poziciją vartojimo kreditų rinkos atžvilgiu yra suformavęs dar 2013 m., parengdamas Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektą, ir ši pozicija nėra pasikeitusi“, – sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka.

Pasak jo, reguliavimas bus griežtinamas, nes Lietuvos bankas mano, kad vartotojų interesų apsauga šiuo metu nėra pakankama. Parengtame įstatymo projekte Lietuvos bankas siūlo mažinti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, taip pat nustatyti vadinamąjį atvėsimo laikotarpį, kad vartojimo kredito sutartį norintys sudaryti asmenys negalėtų to padaryti nedelsiant. Jie pirmiausia turėtų pateikti prašymą suteikti kreditą ir tik po kelių dienų galėtų pasirašyti sutartį. Taip būtų siekiama, kad žmogus geriau apsvarstytų visus galimus finansavimo šaltinius (galimybes sutaupyti ar atsisakyti nebūtinų išlaidų) ir pagalvotų prieš apsispręsdamas imti paskolą.

Be to, pastaruoju metu visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, sparčiai populiarėja vadinamosios internetinės tarpusavio skolinimo platformos (angl. ~peer-to-peer lending~), sudarančios galimybę vartotojams pinigų skolintis tarpusavyje. Lietuvos bankas šią veiklą taip pat siūlo reglamentuoti, kaip ir vartojimo kreditus.

Šiuo metu vartojimo kreditų reguliavimo tobulinimu užsiima Seime sudaryta darbo grupė ir Lietuvos banko atstovai tikisi, kad į jų siūlymus dėl reguliavimo griežtinimo bus atsižvelgta.

Kol kas bendros kalbos su Lietuvos banku nerandančios smulkiųjų vartojimo kreditų įmonės, susivienijusios į asociaciją, pačios stengiasi siekti civilizuotų ir etiškų santykių su savo klientais. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas L.Valickas pripažįsta, kad tenka dėti daug pastangų, bandant atsikratyti įvairių šio verslo atstovams klijuojamų etikečių, ir, žinoma, keistis patiems.

„Asociacija, kuriai šiuo metu priklauso 11 įmonių (iš viso registruotų yra 60, aktyviai rinkoje veikiančių – apie 40), prieš šešerius metus, galima sakyti, šio verslo Lietuvoje ištakose, buvo įkurta, kad vienytų etiškai dirbančias įmones. Vienas pagrindinių mūsų uždavinių – rasti pusiausvyrą  tarp vartotojų ir kredito įmonių interesų“, – sako L.Valickas ir vardija asociacijos iniciatyva atsiradusius vartotojams skirtus projektus:  kredito akademiją, skirtą klientų mokymams, informacinius interneto puslapius ~www.apiekredita.lt~, ~www.skaidruskreditas.lt~.

Maždaug prieš metus įkurtas kreditų arbitražas, sprendžiantis tarp vartotojų ir kredito įmonių kylančias problemas. Asocijuotos įmonės yra įsipareigojusios pripažinti arbitražo sprendimus. Tačiau, pasak L.Valicko, arbitražui kol kas neprireikė susirinkti, nes visi klausimai buvo išnagrinėti ikiarbitražinėje komisijoje. „Tai reiškia, kad įmonės ieško sprendimų ir juos randa, konfliktai būna išsprendžiami“, – pabrėžia L.Valickas.

Į asociacija pernai kreipėsi apie du šimtus žmonių. Didžioji dalis jų buvo tretieji asmenys, kurie teiravosi, ar galėjo įmonės išduoti kreditus jų artimiesiems: vaikams, tėvams, žmonai, vyrui, seseriai ar broliui. Žmonės taip pat prašė tarpininkauti grąžinant kreditus, teiravosi, ar teisingai buvo skaičiuojamos palūkanos, ar laikomasi įstatymų. Buvo ir skundų dėl įstatymo pažeidimų, pavyzdžiui, taikant didesnius mokesčius. Asociacija vartotojams teikia ir nemokamas teisines konsultacijas.

L.Valickas tikina, kad smulkusis vartojimo kreditų sektorius keičiasi pats ir keičiasi jo įvaizdis. Todėl nerimą kelia nuožmus Lietuvos banko siekis dar labiau varžyti verslo įmones ir riboti paslaugų prieinamumą vartotojams.

„Lietuvos bankui įvedus 40 proc. pajamų ir išlaidų taisyklę, apie 70 proc. greitųjų paskolų klientų neteko galimybės skolintis. Kadangi kredito kainą valstybė yra apribojusi, o duomenų bazių, kuriose tikrinamas kliento mokumas („Sodros“, Gyventojų registro tarnybos, Hipotekos), įkainiai yra dideli, kredito davėjas nedidelės paskolos žmogui suteikti nebegali, nes jam neapsimoka. Suteikti 100 eurų (345 Lt)  mėnesiui įmonė gali ne didesne nei 9,5 euro (32,8 Lt) kaina, ir nė centu daugiau, nes yra nustatyta metinė norma. Įmonės už duomenų bazių informaciją moka didžiulius pinigus, o mėnesinės tokio kredito palūkanos sudaro maždaug 8 proc., arba vidutiniškai 96 proc. metinių palūkanų. Žodžiu, 100 eurų kreditas mėnesiui išeina minusinis, todėl įmonės atsisako jį suteikti. Tada žmogus priverstas imti 300 eurų dviem mėnesiams arba naudotis šešėlinio verslo paslaugomis“, – aiškina L.Valickas.

Jo teigimu, šiuo metu smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriuje jaučiama stagnacija, rinka nesiplečia, naujų klientų neatsiranda. Dėl didžiulės konkurencijos kreditų kainos mažėja.

Asociacijos duomenimis, visame smulkiųjų vartojimo kreditų, išduotų per ketvirtį, portfelyje yra tik 7 proc. klientų, po 90 dienų vėluojančių grąžinti paskolas. Tačiau skolininkai, kurie bendrauja su kreditoriais, niekuomet nesulaukia antstolio.

Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė taip pat tvirtina, kad tarp visų antstolių išieškojimų greitųjų kredito įmonių skolininkai sudaro labai maža procentą. „Kol kas tikslių duomenų neturime, tačiau šie skolininkai tikrai sudaro nedidelį procentą. 60–70 proc. visų išieškojimų sudaro skolos valstybei (baudos, žyminiai mokesčiai, nepriemokos), likusi dalis – privačių kreditorių skolos (komunaliniai mokesčiai, pradelsti mokėjimai už telekomunikacines paslaugas, žalų išieškojimas). Tarp jų yra ir nedidelė dalis greitųjų kreditų skolininkų, tačiau didelio tokių bylų antplūdžio antstoliai tikrai nejaučia. Jei kyla problemų, pačios įmonės ieško būdų atgauti pinigus, ir jei žmonės siekia jas išspręsti, apsieinama be antstolių“, – tikina D.Satkauskienė.

Aušra Pocienė

Nors dažnai greitųjų kreditų verslas laikomas aukso kasyklomis, grynasis pelningumas, palyginti su bankais, neatrodo labai įspūdingai.

Bankų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    58

2012 m.    36

2013 m.    38

Kredito unijų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    –13

2012 m.    –44

2013 m.    –30

Mažųjų vartojimo kreditų teikėjų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    24

2012 m.    25

2013 m.    26

Šaltinis: R.Astromskio pateikti duomenys

Trumpalaikes paskolas kalėdinėms dovanoms bei Kalėdų šventimui ima nedaugelis. „Provident Finansai“ atlikta apklausa parodė, kad prieššventiniu laikotarpiu trumpalaikės paskolos imamos būtiniausioms gyvenimo išlaidoms. Apklausoje dalyvavo paskolą norintys gauti žmonės. Apklausą telefonu atliko kompanijos skambučių centro darbuotojai gruodžio 2-15 d.

„Visuomenėje gajus mitas, kad prieš šventes žmonės skolinasi dovanoms ir pramogoms. Tuo tarpu apklausos rezultatai atskleidė, kad tik trečdalis respondentų paskolą norėtų gauti būtent Kalėdų šventei. Likusi respondentų dalis – apie 70 proc. – nurodė visai ne šventines priežastis, –  kalba „Provident Finansai“ marketingo vadovė Dovilė Krinickienė. – Svarbu ir tai, kad tik mažiau nei trečdalis apklaustųjų, norinčių paskolą imti šventėms, šiemet pinigų pritrūko ne pirmą kartą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tendencijos, jog žmonės kasmet skolintųsi šventiniu laikotarpiu pramogoms, nėra.“

Respondentų, kurie nurodė nesiskolinantys Kalėdų šventimui, buvo teiraujamasi apie paskolos paskirtį. Apklausos rezultatai atkleidė, kad prieššventiniu laikotarpiu dažniausiai skolinamasi automobilio remontui, komunaliniams mokesčiams sumokėti bei kitoms neplanuotoms išlaidoms ir problemoms spręsti.

Anot Dovilės Krinickienės,  papildomos išlaidos šaltuoju metų periodu – jokia naujiena, tad jas planuotis reikėtų iš anksto. „Kiekvienas žinome, kad artėjant žiemai turėsime daugiau lėšų skirti automobilio priežiūrai, daugiau mokėsime už šildymą, taip pat reikėtų nepamiršti atsidėti dalį pajamų ir dovanoms. Juk artėjant Kalėdoms kiekvienas norime kuo originaliau nustebinti mylimiausius žmones. Tad susiplanuokime finansus taip, kad galėtume leisti Kalėdas sutikti be didesnių finasinių siurprizų“, – pataria D. Krinickienė.

Apklausoje dalyvavo dėl asmeninės trumpalaikės paskolos besikreipiantys žmonės. Apklausa telefonu, kurią atliko „Provident Finansai“ skambučių centro darbuotojai, vykdyta gruodžio 2-15 dienomis. Apklausoje dalyvavo 282 18 metų ir vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojai.

Apie „Provident Finansai“
„Provident Finansai“ priklauso tarptautinei finansų grupei IPF, turinčiai 130 metų veiklos patirtį bei 2,4 mln. klientų visame pasaulyje. „Provident“ vardu grupė veiklą vykdo aštuoniose rinkose: Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Meksikoje, Rumunijoje, o nuo 2013 metų – ir Lietuvoje bei Bulgarijoje. IPF akcijos kotiruojamos Londono bei Varšuvos biržose.

SEB banko užsakymu atlikta gyventojų apklausa parodė, kad draudimą, galintį užtikrinti būsto paskolos įmokų mokėjimą ligos ar nedarbo atveju, rinktųsi kas antras gyventojas (56 proc.). Tačiau banko statistika rodo, kad tikrovė yra kitokia: per aštuonis šių metų mėnesius SEB bankas suteikė beveik 3 tūkst. naujų būsto paskolų, tačiau tik kas aštuntas (13 proc.) ją ėmęs asmuo draudėsi gyvybės draudimu.

Apklausos duomenimis, gyventojai, galvodami apie ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, dažniausiai nerimauja dėl darbo netekimo (72 proc.), palūkanų normų svyravimo (52 proc.), bendrų pragyvenimo išlaidų augimo (51 proc.), pajamų sumažėjimo (50 proc.). Sveikatos problemos nerimą kelia mažiau – šį punktą rinkosi 36 proc. respondentų.

Pasak Virginijaus Doveikos, SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus, gyventojai, prisiimdami finansinius įsipareigojimus, išlieka atsargūs ir stengiasi savo galimybes ir poreikius suderinti. „Atlikta apklausa parodė, kad gyventojai aiškiai nurodo aspektus, kurie ateityje gali  sukliudyti vykdyti finansinius įsipareigojimus. Tai leidžia jiems geriau įvertinti prisiimamą riziką, o nusprendus imti paskolą – numatyti būdus, kurie  padėtų tą riziką sumažinti“, – sako V. Doveika.

Vis tik, pasak V. Doveikos, būsto paskolų statistikos analizė rodo, kad skolinantis šiandieninės vartojimo išlaidos neretai tampa svarbesnės už tam tikrų saugiklių, kurie gali būti svarbūs ateityje, turėjimą.

„Tyrimo rezultatų ir statistikos palyginimas rodo, kad gyventojų ketinimai ir elgsena skiriasi ir ne visais saugikliais naudojamasi vienodai. Pavyzdžiui, šiuo metu beveik kas antras klientas, norėdamas sumažinti palūkanų normų riziką, renkasi fiksuotąsias palūkanas, tačiau ligos ar nedarbo atveju finansinį užnugarį turėtų tik nedidelė klientų dalis“, – sako V. Doveika.

Apklausa taip pat siekta išsiaiškinti, kas per artimiausius metus planuoja imti būsto paskolą. Į klausimą, ar planuoja  per artimiausius  12 mėnesių imti būsto paskolą, teigiamai atsakė11 proc. respondentų, šiuo metu neturinčių būsto paskolų – daugiausia jaunimas iki 34 metų, gyvenantis Vilniuje ir Kaune. Pasak V. Doveikos, pagrindinės priežastys, skatinančios gyventojus svarstyti imti būsto paskolą ir pirkti būstą, yra dėsningos: jaunimas nebenori nuomotis, o vyresnieji, 40-44 metų, dažniausiai teigia, kad jų turimas būstas nebeatitinka poreikių.

„Tyrimo duomenys rodo dabartinę būsto paskolų rinkos padėtį. Mūsų duomenimis, 70 proc. šių metų sausio-rugpjūčio mėnesiais suteiktų paskolų buvo suteikta būtent Vilniaus ir Kauno apskrityse, o daugiau kaip pusė besiskolinančiųjų – 65 proc. – yra gyventojai iki 35 metų“, – sako V. Doveika.

Jo teigimu, ateinančiais metais būsto paskolų rinka turėtų ir toliau nuosaikiai augti. „Gyventojai ir toliau atsakingai vertina savo galimybes, be to, skolinimuisi įtakos turi reikalaujama ne mažesnė kaip 15 proc. savų lėšų įmoka. Vis tik kitąmet galima tikėtis nuosaikaus būsto paskolų rinkos augimo, daugiau sandorių turėtų būti sudaryta regionuose“, – sako V. Doveika.

Šiuo metu vidutinė SEB banke išduodama būsto paskola yra 124 tūkst. litų, vidutinis jos grąžinimo terminas – 22 metai. Banko statistika rodo, kad imančiųjų būsto paskolas vidutinis amžius yra 34 metai.

Apie tyrimą:

SEB banko užsakymu gyventojų apklausą apie būsto paskolas internetu šių metų rugsėjo mėnesį atliko žiniasklaidos planavimo ir rinkos tyrimų agentūra „Mindshare“. Atliekant tyrimą Lietuvoje iš  viso apklausta 1 170 respondentų nuo 25 iki 49 metų.

Įmonių grupei AB „Linas Agro Group“ priklausanti bendrovė AB „Linas Agro“, besiverčianti tarptautine grūdinių kultūrų ir žemės ūkio žaliavų prekyba, ateinančiais ūkiniais metais galės naudotis 200 mln. litų kredito limitu. SEB bankas, atsižvelgdamas į bendrovės poreikius, šiemet jį padidino dar 50 mln. litų. Kredito limitas skirtas apyvartinėms bendrovės lėšoms finansuoti.

„Žemės ūkio sektorius Lietuvoje toliau auga ir yra itin perspektyvus. Matydami sėkmingą vienos iš šio segmento lyderių – bendrovės AB „Linas Agro“ – veiklą, gerus finansinius rezultatus ir aiškiai numatytus tikslus, galime bendrovei užtikrinti didesnį apyvartinių lėšų finansavimą naujiems veiklos metams“, – sako Aivaras Čičelis, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius.

Pasak AB „Linas Agro Group“ finansų direktoriaus Tomo Tumėno, bendrovė, ką tik užbaigusi itin sėkmingus metus, kuriuos lėmė rekordiškas grūdų derlius ir palankios rinkos sąlygos, jau ruošiasi naujam sezonui. „Ir šiemet numatoma kryptingai didinti veiklos mastą ir vidaus, ir užsienio rinkose. Matome dar nemažai verslo galimybių, todėl ilgalaikio finansų partnerio SEB banko suteiktas padidintas kredito limitas padės nemažinti veiklos apimties ir išlaikyti dar stipresnes pozicijas konkuruojant su kitomis šio sektoriaus bendrovėmis Baltijos šalyse“, – sako T. Tumėnas.

Per ūkinius metus, kurie baigėsi birželio 30 dieną, AB „Linas Agro Group“ bendrovės pardavė iki 1,7 mln. tonų įvairių grūdinių kultūrų, pašarinių žaliavų ir žemės ūkio prekių.

Norint gauti geriausias paskolos sąlygas, į banką šiandien reikia eiti kaip į turgų: geri klientai gali nusiderėti nemažai, nes bankai jau pasiryžę dėl jų konkuruoti.

31 metų vilnietis Antanas J. kartu su žmona šiemet įsigijo erdvų senos statybos trijų kambarių butą Naujamiestyje. Jauna šeima nusprendė, kad laikas įsigyti būstą jau atėjo, juo labiau kad šiuo metu paskolų palūkanos mažos, o tokios jos amžinai nebus – kažkada turėtų pradėti kilti. Išsirinkę būstą ir nusprendę, kad skolinsis fiksuotomis palūkanomis, vilniečiai aplankė penkis skandinaviškus bankus ir susidarė įspūdį, kad bankai jau pasiryžę skolinti ir konkuruoti dėl patikimų klientų.
“Nusprendėme apeiti visus bankus, nes skolinomės didelę pinigų sumą 35 metams, tad net 0,1 proc. palūkanų per metus jau virsta nemaža suma. Iš tikrųjų bankai jau pasirengę konkuruoti dėl kliento – tiek maržomis, tiek aptarnavimu”, – įspūdį susidarė Antanas.
Tad DNB banke, kuriame paskolą ir ėmė “Veido” pašnekovai, nuo pradinės fiksuotų palūkanų normos paskolai eurais penkeriems metams jiems pavyko nusiderėti 0,2 proc. – iki 2,9 proc., iš kurių marža siekė 1,7 proc.
“Mums pavyko nusiderėti, nes įsigijome butą, kurio vertė didesnė nei mūsų paskola, tad argumentavome, kad nesame rizikingi klientai. Buto vertė – apie 300 tūkst. Lt, o mes iš banko skolinomės 200 tūkst. Lt, be to, mūsų pajamas pakankamos, kad padengtų įmoką”, – apie derybų eigą pasakoja Antanas.
Šalyje iš lėto daugėjant būsto pirkimo sandorių, vis daugiau gyventojų, kaip ir „Veido” pašnekovas Antanas, vėl ima žvilgčioti į bankų pusę ir sukti galvą, kaip pasiskolinti kuo naudingiau. Mat nors būsto kainos kritusios, o bazinės palūkanų normos šiuo metu rekordiškai mažos (skolinantis eurais 3 mėn. “Euribor” siekia 0,2 proc., o skolinantis litais “Vilibor” – 0,4 proc.), bankų pasiimamas atlygis – maržos – šoktelėjo du tris kartus. Įžvalgesni klientai supranta, kad bazinės palūkanų normos ateityje tikrai didės, todėl išaugusi bankų marža, už kurią teks mokėti visą paskolos laikotarpį, gali tapti nemenka našta.
Tad šiandien susitarus dėl būsto kainos derybų įgūdžių pamiršti nederėtų – jie pravers ir derantis su bankais dėl paskolos.

Sumažinti maržą padės didesnis lojalumas

Bankininkai neslepia, kad tokios pinigų kainos, kuri buvo prieš keletą metų išsipūtus NT burbului, kai bankai būstui įsigyti skolindavo vidutiniškai už 0,7–0,8 proc. maržą, jau nebebus. Pasak SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus Virginijaus Doveikos, krizės laikotarpiu brangęs bankų tarpusavio skolinimasis ir padidėjęs bendras atsargumas vertinant riziką dėl išduodamos paskolos turi įtakos ir nustatomai palūkanų normai.
Tad šiuo metu skandinaviški bankai atėjusiam klientui dažniausiai pasiūlys 2–2,6 proc. maržą, o už kiek pavyks pasiskolinti, jau priklausys nuo kliento finansinės padėties, kredito istorijos ir derybinių sugebėjimų. Pavyzdžiui, jauna specialistų šeima – Miglė ir Darius, šiemet su paskola Vilniuje įsigiję naujos statybos būstą, užsukę į pirmą banką kalbėtis dėl paskolos su kintamosiomis palūkanomis, išgirdo apie 2,2 proc. siekiančią maržą, tačiau po intensyvių derybų su penkiais bankais pasiskolino už 1,5 proc. maržą.
“Žinojome, kad tokia marža įmanoma, nes mūsų draugai prieš metus buvo gavę paskolą tokiomis sąlygomis. Tad atėję į bankus tiesiai šviesiai pareikšdavome, jog žinome, kad bankai skolina už tokią maržą, ir mes tokios norėtume. Nustebę vadybininkai tvirtindavo, kad už tiek dabar skolinama banko darbuotojams, bet toks pareiškimas neabejotinai mums labai pasitarnavo. Taip pat labai padėdavo, kai nuėję į banką pasakydavome, kiek pasiūlė konkurentas, – tuomet dažniausiai būdavo stengiamasi pateikti dar geresnį pasiūlymą”, – prisimena Miglė.
Įmonės “Paskolų ekspertai” direktoriaus pavaduotoja Jurgita Grisaitienė pastebi, kad šiandien geriausias sąlygas bankai pasirengę suteikti jaunai šeimai, kai abu dirbantys sutuoktiniai išsilavinę, o jų kredito istorija gera. Tokioms šeimoms vidutiniškai pasiūloma 1,7 proc. maržą.
“Mažesnę maržą taip pat gauna mažiau rizikingas klientas – toks, kurio mėnesio įmokos už turimus finansinius įsipareigojimus yra daug mažesnės nei mėnesio pajamos, kuris turi sukaupęs lėšų rezervą nenumatytiems atvejams. Taip pat, kaip rodo istorija bei nuolat analizuojama statistinė informacija, žmonės, kurie ilgesnį laiką dirba toje pačioje darbovietėje, turi atitinkamą išsilavinimą, paprastai gerai vykdo savo įsipareigojimus”, – į ką šiandien atsižvelgia bankai, aiškina ir “Swedbank” Finansavimo departamento direktorė Jūratė Gumuliauskienė.
O bendrovės “Paskolų brokeris” direktorius Tomas Dailidėnas atskleidžia, kad, banko vertinimu, rizikingiems klientams šiandien marža gali siekti net 3,5 proc., labai geriems klientams bankai šiandien sutinka paskolinti už 1,5 proc., o seniems, išskirtiniams klientams – ir už 1,3–1,4 proc. siekiančią maržą. Tiesa, norint pasiskolinti už tokią sumą, bankams teks labiau įsipareigoti ir pasiimti papildomų paslaugų – sudaryti pensijų kaupimo sutartį, apdrausti turtą ir gyvybę banko pasiūlytoje įmonėje, pervesti į tą banką savo atlyginimą ir t.t.
„Vienas pasirinktas banko produktas maržą vidutiniškai gali sumažinti 0,1–0,2 proc.”, – atkreipia dėmesį T.Dailidėnas. Jo žodžiais, tikėtis gauti mažiausią maržą gali gyventojai, atskaičius mokesčius gaunantys nuo 2,5 tūkst. Lt atlyginimą.
Norintiems sutaupyti specialistas taip pat pataria išsinagrinėti, ką siūlo banko partneriai: jei bankas kreditavęs daugiabučio statybą, perkant būstą tame name galima smarkiai nusiderėti. Be to, reikėtų apeiti visus bankus ir išgirsti jų pasiūlymus. Pasak T.Dailidėno, žmonių, kurie pereina per visus bankus ir susižino visas galimas nuolaidas, nėra daug. „Didžiuma lietuvių juk konservatyvūs. Jei atlyginimas jam mokamas, pavyzdžiui, per „Swedbank” banką, tai 99 proc. tikimybė, kad į „Swedbanką” jis ateis ir paskolos”, – pastebi pašnekovas.

SEB bankas naujo Klaipėdos uosto keleivių ir krovinių jūrinio terminalo statybai skyrė 41,25 mln. litų paskolą. Finansavimas suteiktas koncerno „Achemos grupė“ ir Klaipėdos jūrų krovinių bendrovės „Bega“ kontroliuojamai įmonei „Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas“.

Paskolos lėšos bus panaudotos modernaus terminalo pastatams ir reikiamiems įrenginiams statyti bei įrengti. Tai bus antras tokio tipo terminalas Klaipėdos uoste, tačiau šis išsiskirs ir keleiviams, ir kroviniams gabenti specialiai pritaikyta modernia infrastruktūra.

Planuojama, kad kasmet per šį terminalą bus pervežama apie 0,5 mln. automobilių ir iki 1 mln. keleivių, o metinis krovinių krovos pajėgumas sieks iki 5 mln. tonų.

„Klaipėdos uostas turi didelį potencialą krovinių gabenimo srityje, kadangi šalies logistikos bendrovės didina savo veiklos mastą, o dabartiniai uosto pajėgumai yra riboti. Be to, Klaipėda iki šiol neturi keleiviams aptarnauti skirto terminalo. Statomas naujas terminalas padės patenkinti išaugusius Lietuvos vežėjų poreikius ir sureguliuoti krovinių srautus, taip pat skatins turizmą: jame galės švartuotis didieji keleiviniai laivai, todėl augs turizmo srautai iš Vokietijos, Skandinavijos šalių, daugės kelionių krypčių šalies gyventojams“, – sako Aivaras Čičelis, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius.

Planuojama, kad pirmieji laivai terminale galės švartuotis jau 2013 metų pabaigoje. Naujasis terminalas vienu metu galės priimti iki trijų krovininių (ro–ro tipo) ar krovininių keleivinių (ro–pax tipo) keltų.

„Tai labai svarbus projektas visam Klaipėdos uostui. Šį projektą įgyvendiname kartu su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Klaipėdos savivaldybe ir kitomis valstybinėmis institucijomis. Pastatę terminalą planuojame naujas logistines galimybes – krovinius gabenti į Europos šalis ir iš jų bei naujus ir didesnius keleivių srautus per mūsų jūrų uostą“, – sako Benediktas Petrauskas, bendrovės „Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas“ generalinis direktorius. Pasak jo, nauju terminalu galės naudotis visos Baltijos ir Šiaurės jūrų regiono laivininkystės bendrovės.

Bendrovė „Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas“ projektui įgyvendinti iš viso skiria beveik 70 mln. litų, iš jų 41,25 mln. litų – SEB banko paskola. Valstybinės institucijos, įskaitant ir Europos Sąjungos fondų lėšas, skirs daugiau kaip 160 mln. litų krantinės ir pirso statyboms.

SEB bankų Baltijos šalyse atlikta lyginamoji suteiktų būsto paskolų 2007 ir 2011 metais analizė rodo, kad Baltijos šalyse vyriausi būsto paskolų gavėjai yra Latvijos gyventojai, ilgiausiam laikotarpiui įsigyti būstui skolinamasi Lietuvoje – ši tendencija buvo ir iki ekonomikos krizės, ir dabar. Estija išsiskiria tuo, kad palyginus situaciją visose trijose šalyse, ekonominė krizė Estijoje turėjo mažiausią įtaką vidutinei banko naujos būsto paskolos sumai, kuri labiausiai sumažėjo Latvijoje.
„Išanalizavę statistiką, pastebime, kad vidutinė būsto paskolos suma nuo 2007 m. Lietuvoje sumažėjo daugiau nei trečdaliu, besiskolinančiųjų amžius išaugo, o naujas būsto paskolas žmonės ima aštuoneriais metais trumpesniam laikotarpiui nei iki krizės. Šiuos pokyčius daugiausiai lėmė kritusios būsto kainos, mažėjusios gyventojų pajamos ir bendra pasikeitusi skolinimosi aplinka. Šiuo metu Lietuvoje dažniausiai būsto paskolas ima ar siekia gauti šeimas sukūrę ir stabilias, aukštesnes nei vidutines pajamas turintys 27-34 metų gyventojai“, – sakė SEB banko prezidento pavaduotojas ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius Virginijus Doveika.
SEB bankų Baltijos šalyse duomenimis, visose trijose Baltijos šalyse pagrindiniai būsto paskolos gavėjai yra vyrai. Daugiausiai būsto paskolas imančių vyrų, kaip pagrindinių kredito gavėjų, 2011 metais buvo Lietuvoje (62 proc.), Estijoje – 57 proc., o mažiausiai Latvijoje  – 54 procentai. Panaši tendencija vyravo ir 2007 metais.
Vidutinis būsto paskolų gavėjų amžius Baltijos šalyse skiriasi. 2011 metais Lietuvoje ir Estijoje vidutinis būsto paskolos gavėjo amžius buvo 35 metai, Latvijoje – 40 metų, tuo tarpu 2007 metais Lietuvos, Estijos ir Latvijos naujų būsto paskolų gavėjų amžius buvo atitinkamai 33, 35 ir 44 metai.
Didžiausias būsto paskolas ir 2007, ir 2011 metais ėmė Lietuvos gyventojai, vidutinė būsto paskolos suma 2011 metais Lietuvoje buvo 45 645 eurai, Estijoje – 37 644 eurai, Latvijoje – 34523 eurai. Palyginti su 2007 metais, 2011 metais labiausiai vidutinės būsto paskolos dydis sumažėjo Latvijoje (39 proc.), Lietuvoje – 35 proc., o Estijoje šis kritimas buvo mažiausias – 27 procentai.
Vidutinė naujos būsto paskolos trukmė labiausiai mažėjo Lietuvoje, Estijoje mažėjo nedaug, o Latvijoje – nežymiai padidėjo, tačiau šioje šalyje trumpiausia vidutinė būsto paskolos trukmė. Lietuvoje pernai suteiktų naujų būsto paskolų vidutinė trukmė buvo 29 metai (2007 metais – 21 metai), Estijoje – 19 metų (2007 metais – 22 metai). Latvijai būdinga tai, kad šioje šalyje ir iki krizės, ir dabar gyventojai būstui įsigyti skolinasi trumpiausiam terminui – 2011 metais Latvijoje vidutinės būsto paskolos trukmė buvo 14 metų (2007 metais – 13 metų).
Latvija išsiskiria ir tuo, kad beveik pusė naujų būsto paskolų šioje šalyje buvo ir yra suteikiamos trumpesniam negu dešimties metų laikotarpiui (2011 metais – 46 proc., 2007 metais – 52 proc.). Lietuvoje tendencija yra kitokia: 2011 metais trumpesnių negu 10 metų būsto paskolų buvo suteikta 12 proc., o 2007 metais – vos 6 procentai.

SEB bankui trečiadienį pradedant išmokėti valstybės draudimo išmokas bankrutavusio “Snoro” indėlininkams – gyventojams, finansų ministrė ragina žmones neskubėti atsiimti pinigų iš banko. Ingrida Šimonytė pataria investuoti lėšas į indėlius bankuose arba į valstybės vertybinius popierius.

“Vakar jau buvo pradėtos platinti naujos taupymo lakštų emisijos pagal naujas sąlygas, kurias mes pakeitėme, taip pat turėdami omenyje, kad žmonėms bus išmokėta labai didelė suma pinigų, ko gero, didžioji dalis indėlių buvo padėta į terminuotus indėlius, vadinasi, tai buvo atidėti pinigai, tai pasiūlėme taupymo lakštus, kurių kol kas galima įsigyti internetu arba Lietuvos pašto skyriuose ir tikrai raginčiau žmones tuo pasidomėti.

Taip pat bet kuris komercinis bankas gali pasiūlyti žmogui investuoti į Vyriausybės vertybinius popierius, kurių yra labai įvairios trukmės ir pasirinkimo žmonėms paskolinti valstybei dabar yra dar daugiau nei buvo anksčiau. Komercinių bankų indėliai taip pat yra viena iš alternatyvų, bet žmogus gali pasverti, kur investuoti jam naudingiau”, – Lietuvos radijui trečiadienį sakė I.Šimonytė.

Ji teigė raginanti žmonės skolinti Lietuvos Vyriausybei: “Galiu patikinti, kad skolinti jai yra visiškai saugu, norime padaryti tą produktą patrauklesnį”.

Kada Lietuvos gyventojai subręsta nuosavam būstui? “Swedbank” atliktas tyrimas atskleidė, kad būsto paskolos sutartis dažniausiai pasirašo susituokę (54,6 proc. paskolos gavėjų), turintys vieną ir daugiau vaikų (53 proc.), įgiję aukštąjį išsilavinimą (74 proc.) vilniečiai (39 proc.). ”

Swedbank” būsto paskolą yra pasiėmę 57 proc. vyrų ir 43 proc. moterų.
“Banko duomenys rodo, kad būstą įsigyjančio lietuvio paveikslas yra gana vient
isas – tai finansiškai apsirūpinęs ir šeimą sukūręs asmuo. Finansinis stabilumas yra vienas pagrindinių aspektų įsigyjant nuosavus namus, todėl vidutinis būsto paskolą pasirašančio asmens amžius yra 35 metai”, – teigia “Swedbank” Finansavimo departamento direktorė Jūratė Gumuliauskienė.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė teigia, kad apsisprendimą įsigyti būstą lemia ir vienas esminių žmogaus poreikių – saugumo jausmas.
“Lietuvoje yra susiformavęs suvokimas, kad tai, kas bendra, iš tikrųjų niekam nepriklauso. Todėl buto nuoma lietuviams sukelia labai daug streso ir mažina motyvaciją įsikurti pagal savo poreikius. Manau, tai archajiška lietuvių prigimtis – nuo seno buvę žemdirbiai, lietuviai yra sėslūs, prie savo namų prisirišę žmonės, todėl esminį saugumo poreikį jiems suteikia žinojimas, kad namai priklauso būtent jiems”, – teigia psichologė V.Čioraitienė.
Lietuviai finansiškai įsipareigoja vidutiniškai 22 metams ir paskolai skiria vidutiniškai 22 proc. savo šeimos pajamų. “Swedbank” duomenimis, 72 proc. būsto paskolos gavėjų įsigyja butus, 24 proc. – nuosavą namą. Banke “Swedbank” būsto paskolos vidutiniškai siekia 170 tūkst. Lt. Paskolos gavėjai renkasi maždaug 62 kv. m butą arba vidutiniškai 167 kv. m namą.

"Veido" archyvas

Europa pirmadienį pareikalavo, kad Graikijos parlamentas pritartų naujiems griežtiems biudžeto apkarpymams bei didelio masto aktyvų pardavimams, ir pažadėjo sėkmingo balsavimo atveju suteikti jau numatytas paskolas, kurių skyrimas buvo atidėtas, bei suformuoti antrą finansinės pagalbos paketą.

Po septynias valandas vykusių įtemptų derybų, kurios buvo surengtos siekiant užkirsti kelią Graikijos finansinių įsipareigojimų nevykdymui ir būgštaujant dėl galimo domino efekto visame bendrą valiutą naudojančiame regione, euro zonos šalių finansų ministrai pasiūlė Atėnams rimbą ir pyragą: pažadėjo, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) “liepos viduryje” skirs numatytas 12 mlrd. eurų paskolas, jei įstatymų leidėjai atliks savo darbą.

Ministrai taip pat sutarė dėl antro, 100 mlrd. eurų, finansinės pagalbos paketo gairių, remiantis kuriomis, paramai bus panaudoti ne tik mokesčių mokėtojų pinigai – prie jos “svariai” prisidės privatūs bankai, pensijų fondai ir draudimo bendrovės, “laisvai ir savanoriškai atidėdami Graikijos obligacijų išpirkimo datą”.

Graikijoje antradienį numatytas parlamento balsavimas dėl pertvarkytos premjero Georgo Papandrėjo (George Papandreou) vyriausybės.

Jeanas-Claude`as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris), vadovaujantis euro zonos valstybių finansų ministrus vienijančiai Eurogrupei, pareiškė, jog “akivaizdu”, kad įsipareigojimas skirti daugiau lėšų negali būti duotas anksčiau nei parlamentas pritars taupymo priemonėms.

BFL

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pritarė siūlymams skirti Egiptui 3 mlrd. JAV dolerių paskolą 2011-2012 finansiniams metams, praneša “Associated Press” remdamasi Egipto finansų ministru. Paskola numatyta dvylikai mėnesių.

Apie tai, kad Kairas kreipėsi į TVF finansinės paramos, paaiškėjo gegužės 13 dieną. Šį žingsnį Egipto vadovybė buvo priversta žengti dėl sunkios ekonominės situacijos, kurią išprovokavo politinis nestabilumas šioje šalyje.

Nuo 2011 m. sausio Egipte prasidėjo masinės protesto akcijos. Vasario 11 d. po 18 dienų trukusių masinių protestų Kaire ir kituose miestuose Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas (Hosni Mubarak) atsistatydino.

Dėl neramumų Egiptas patyrė didžiulių nuostolių. Turistų, aplankančių šią Šiaurės Afrikos šalį, skaičius nuo vasario mėnesio sumažėjo 60 proc. Pramonės gamyba taip pat smarkiai nukentėjo dėl ilgalaikių darbuotojų streikų ir protesto akcijų. Ekonomistai prognozuoja, kad ekonomika šiais metais ūgtelės apie 1 proc. – tai žemiausias rodiklis per pastaruosius metus. Egipto valdžios prognozėmis, šalies biudžeto deficitas 2011-2012 finansiniais metais turėtų siektų 11 proc. BVP.

Scanpix

Fiskalinės krizės ištikta Baltarusija prašo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skirti paskolą.

Sumos, kurios prašo Baltarusija, neatskleidė nei Baltarusija, nei TVF atstovė spaudai Julija Lyskova.

Pasak J. Lyskovos, fondo vyriausiasis atstovas Minske susitinka su vyriausybės pareigūnais ir išsamesnę informaciją TVF paskelbs vėliau.

Fiskalinė krizė Baltarusiją ištiko dėl Rusijos taikomos energijos kainos šuolio ir dėl dosnių valstybės išlaidų prieš pernykščius prezidento rinkimus.

Prezidento Aleksandro Lukašenkos vadovaujama vyriausybė praėjusį mėnesį buvo priversta daugiau kaip trečdaliu devalvuoti nacionalinę valiutą.